Baudžiamoji byla Nr. 2K-299-648/2015

Teisminio proceso Nr. 1-26-1-01380-2013-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.6.2;

1.2.4.8;

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Artūro Pažarskio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. M. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo ji nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant nuo 23 iki 6 val. būti namuose ir per keturis mėnesius neatlygintinai išdirbti 80 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais asmenimis, dirbant po 20 val. per mėnesį. Iš J. M. priteista R. M. 500 Lt (144,81 Eur) neturtinei žalai atlyginti ir 500 Lt (144,81 Eur) teisinės pagalbos išlaidų.

Skundžiamas ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 20 d. nuosprendis, kuriuo nuteistosios J. M. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies. Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. nuosprendis pakeistas: J. M. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį paskirta laisvės apribojimo vieneriems metams bausmė sumažinta iki šešių mėnesių, neskiriant įpareigojimų. Nukentėjusiajam R. M. iš nuteistosios priteistas neturtinės žalos atlyginimas sumažintas iki 300 Lt (86,89 Eur). Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

J. M. nuteista už tai, kad 2013 m. spalio 19 d., apie 23 val., bute Kaune, (duomenys neskelbtini), savo šeimos nariui – sutuoktiniui nagais apdraskė kaklą ir vieną kartą kumščiu sudavė į veidą, taip mušdama ir smurtaudama padarė R. M. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kasaciniu skundu nuteistoji J. M. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 20 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį arba panaikinti teismų sprendimus, atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Kasaciniame skunde nuteistoji teigia, kad teismų nuosprendžiai neteisėti ir nepagrįsti, nes vertindami įrodymus teismai nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalyje, 20 straipsnio 3, 5 dalyse nustatytų reikalavimų ir nesivadovavo in dubio pro reo principu, t. y. kad bet kokie neaiškumai turi būti aiškinami kaltinamojo naudai, taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Kasatorės manymu, byloje esanti 2013 m. spalio 21 d. specialisto išvada Nr. G2779/13(02), kad R. M. dešinėje akyje diagnozuotas svetimkūnis, kurio patekimo į dešinę akį būdo nustatyti nėra galimybės, taip pat kraujosruva po dešinės akies obuolio jungine padaryti kietu buku daiktu, vienu trauminiu poveikiu, odos nubrozdinimai kakle padaryti kietu bukabriauniu daiktu, galbūt nagais, dviem trauminiais poveikiais, nepatikima ir abejotina, nes iš esmės paremta ne akivaizdžiais ir neginčijamais duomenimis, o tik paties tiriamojo R. M. paaiškinimais. Be to, pirmosios instancijos teismo 2014 m. birželio 12 d. teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialistas S. M., dalyvavęs vietoj išvadą surašiusios mirusios ekspertės, paaiškino, kad, jo manymu, injekciją galima paaiškinti ir netrauminiu poveikiu, o tuo, kad galėjo būti krislas, kurio patekimo į akį būdas nenustatytas. Kadangi nukentėjusysis naktį prieš įvykį namie nenakvojo ir, kaip pats nurodė 2014 m. gegužės 29 d. teismo posėdyje, dieną prieš tai vartojo alkoholį, tikėtina, kad jis galėjo susižaloti ir krislas jo akyje galėjo atsirasti būtent dieną prieš įvykį, bet teismai šią gynybos versiją nemotyvuotai atmetė. Be nukentėjusiojo R. M. nenuoseklių parodymų, įvykio nemačiusios bylos baigtimi suinteresuotos jo sesers I. K. parodymų ir prielaidomis paremtos specialisto išvados, byloje daugiau nėra jokios kitos medžiagos ir kitų įrodymų, pagrindžiančių jos kaltę dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos. Viso proceso metu kasatorė nuosekliai laikėsi savo parodymų ir neigė bet kokį fizinį kontaktą su nukentėjusiuoju, o nukentėjusiojo duoti parodymai dėl smurto panaudojimo formų ir kitų bylos aplinkybių prieštarauja vieni kitiems, bet teismai į tai neatsižvelgė, o apeliacinės instancijos teismas visai nepagrįstai nurodė, kad nustatyti sužalojimai visiškai atitinka nukentėjusiojo nuoseklius parodymus dėl sužalojimų kiekio, pobūdžio bei lokalizacijos, t. y. kad kasatorė nagais apdraskė jam kaklą ir kumščiu sudavė į veidą (nosį) ir dešinę akį vieną kartą. Jei kasatorė nagais būtų padariusi odos nubrozdinimus kakle, jos panagėse, tikėtina, būtų rasta nukentėjusiojo odos dalelių, bet toks DNR tyrimas nebuvo atliktas, dėl to nepašalintos abejonės, kad kaklo sužalojimus padarė ji. Teismai taip pat nevertino paties nukentėjusiojo elgesio, t. y. kad jis buvo neblaivus, to ir jis pats neneigė, o kasatorė blaivi, kiek nukentėjusiojo elgesys turėjo įtakos konflikto kilimui ir eigai, ir kad būtent kasatorė įvykio naktį patyrė nukentėjusiojo smurtą. Byloje neįvertintos aplinkybės, kad nukentėjusysis ne kartą smurtavo prieš nuteistąją, tai patvirtina Kauno apskrities moterų krizių centro pažyma Nr. 5.1-201 byloje ir duomenys apie nukentėjusiajam iškeltą baudžiamąją bylą Nr. 1-3019-573/2012 dėl fizinio smurto prieš nuteistąją, kurioje jis baudžiamosios atsakomybės išvengė susitaikęs su nuteistąja, liudytojos L. D. 2014 m. birželio 12 d. teismo posėdyje perskaityta SMS žinutė, kurią 2013 m. spalio 20 d. 1.51 val. nakties, t. y. tą pačią naktį, kai vyko konfliktas, jai atsiuntė anūkas, vyriausias nuteistosios ir nukentėjusiojo sūnus, kad tėtis muša mamytę, o jis nori verkti. Nukentėjusysis duotuose parodymuose ir akistatoje patvirtino, kad devynerių metų sunūs matė konfliktą, todėl nėra pagrindo netikėti berniuko parašyta žinute močiutei, kad ne mama muša tėtį, o priešingai, tėtis muša mamytę. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad šios aplinkybės ir nuteistosios iniciatyva pradėtas skyrybų procesas nėra susiję su nagrinėjamu įvykiu ir jai inkriminuotos nusikalstamos veikos teisiniu vertinimu. Net ir pripažinus, kad kasatorės kaltė pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl nukentėjusiojo kaklo apdraskymo įrodyta, minėtos aplinkybės laikytinos švelninančiomis teisinį šios smurtinės veikos prieš suaugusį išgėrusį vyrą vertinimą ir sudarančios pagrindą taikyti BK 37 straipsnį ir ją atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-154/2013; 2K-364/2013). Be to, nukentėjusysis neįrodė, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatos, patirtos neturtinės žalos, todėl teismai nepagrįstai iš kasatorės, vienos auginančios tris vaikus, priteisė jam 300 Lt (86,89 Eur) neturtinei žalai atlyginti, nors jis dėl patirto sužalojimo kreipėsi į gydymo įstaigą vieną kartą, jokių medikamentų nevartojo, gydytoja jam išrašė tik akies lašiukus, darbingumo neprarado, nebuvo duomenų dėl patirtų dvasinių išgyvenimų, sukrėtimo.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė atsiliepimu į nuteistosios J. M. kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad teismai nagrinėdami bylą BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė, išvadas dėl J. M. kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką grindė teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir įvertintų bylos įrodymų visuma, kurių pagrindu nustatė, kad kaltinime nurodytu laiku J. M. nagais apdraskė R. M. kaklą ir vieną kartą kumščiu sudavė į veidą, taip sukeldama nežymų sveikatos sutrikdymą. J. M. teiginius, kad ji nesmurtavo prieš nukentėjusįjį, pirmosios instancijos teismas argumentuotai paneigė. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad specialisto išvadoje Nr. G2779/13(02) nurodyti nustatyti sužalojimai visiškai atitinka nuoseklius nukentėjusiojo parodymus apie sužalojimų pobūdį bei lokalizaciją, t. y. kad J. M. nagais apdraskė jam kaklą ir kumščiu sudavė vieną kartą į veidą – nosį ir dešinę akį, o nuteistosios nurodomų aplinkybių nepatvirtina jokie bylos duomenys. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pagrįstai pasisakė, kad ankstesnis neigiamas R. M. elgesys su nuteistąja, jos iniciatyva pradėtas skyrybų procesas ar teismo posėdyje perskaitytų trumpųjų žinučių turinys nėra susiję su nagrinėjamu įvykiu ir J. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos teisiniu vertinimu. Be to, pati nuteistoji pirmosios instancijos teismo 2014 m. gegužės 29 d. posėdyje patvirtino, kad  prieš ją nebuvo panaudotas smurtas. Nustačius šią faktinę aplinkybę, nėra prasmės vertinti liudytojos L. D. iš mažamečio anūko, tiesiogiai nemačiusio įvykio, gautos trumposios žinutės turinio. Bylos dokumentuose užfiksuoti nuteistąją apibūdinantys duomenys leidžia daryti išvadą apie jos elgesį ir pagrįsti įsitikinimą, kad nukentėjusiojo parodymai apie agresyvų žmonos elgesį yra teisingi. J. M. pasikėsino į vieną svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų teisinių gėrių – asmens sveikatą, todėl apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad paprastai mažareikšmėmis (BK 37 straipsnis) nepripažįstamos veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą asmens sveikatai. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nežymus sveikatos sutrikdymas R. M. neabejotinai sukėlė neigiamas emocijas ir dvasinius išgyvenimus, t. y. jam buvo padaryta neturtinė žala, be to sumažino pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinės žalos dydį, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais bei atsižvelgdamas į pagrįstus kaltininko interesus. Priteista 300 Lt (86,89 Eur) suma neturtinei žalai atlyginti negali būti vertinama kaip per didelė.

Nukentėjusysis R. M. atsiliepimu į nuteistosios J. M. kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti.

Nukentėjusysis nurodo, kad teismai, objektyviai ir nešališkai įvertinę byloje surinktų įrodymų visetą, padarė pagrįstą išvadą dėl J. M. kaltės padarius nusikalstamą veiką. Kasaciniame skunde formaliai nurodoma, kad buvo padaryti BPK 1 straipsnio 1 dalyje, 20 straipsnio 3, 5 dalyse nustatytų reikalavimų pažeidimai, bet šie teiginiai nėra pagrįsti teisiniais argumentais, nenurodyta, kuo konkrečiai pasireiškė minėti pažeidimai, o pateikiamas tik savas įrodymų vertinimas ir išaiškinimų kasacinėse bylose priimtose nutartyse apžvalga. Kasatorė ginčija teismo specialisto išvadoje nurodytą sužalojimo nukentėjusiajam, t. y. kraujosruvos po dešinės akies obuolio jungine, padarymo mechanizmą, pateikdama savą teisme apklausto eksperto paaiškinimų vertinimą, kuris akivaizdžiai neatitinka byloje esančių įrodymų (specialisto išvados, eksperto paaiškinimų) ir yra gynybinė versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką. Be to, nuteistoji kasaciniame skunde pateikia prieštaringus argumentus, ginčydama teismo specialisto išvadoje nurodytų sužalojimų nukentėjusiajam, t. y. odos nubrozdinimų kakle, atsiradimo aplinkybes. Ji nurodo, kad teismai nepagrįstai pripažino, jog šiuos sužalojimus padarė ji, nes byloje nėra jokių objektyvių tai patvirtinančių įrodymų, ir kartu pažymi, kad kaklo apdraskymas, pagal savo pavojingumo pobūdį, turėjo būti vertintinas kaip mažareikšmė veika, neužtraukianti baudžiamosios atsakomybės, o teismai visiškai nepagrįstai netaikė BK 37 straipsnio nuostatų. Atsižvelgus į tokius kasatorės argumentus akivaizdu, kad ji pripažįsta kaltę padarius nusikalstamą veiką, tik nesutinka su veiksmų teisiniu vertinimu.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį

              Kasatorė teigia, kad ji nuteista nepagrįstai, teismų išvados padarytos pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, ir savo teiginius iš esmės grindžia vien nesutikimu su teismų atliktu įrodymų vertinimu.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Kasaciniame skunde kasatorė, ginčydama pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius, netinkamą BK 140 straipsnio 2 dalies taikymą sieja su teismų atliktu įrodymų vertinimu, ginčija teismų nustatytas faktines aplinkybes bei pateikia savo versijas dėl nustatytų aplinkybių. Skunde išdėstyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes jie tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Taigi ir nagrinėjamoje byloje teismų nuosprendžiai vertinti minėtu aspektu, o apie nurodytus kasatorės skundo argumentus dėl įrodymų kitokio vertinimo nepasisakytina.

              Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sutiko su pirmosios instancijos teismo, išsamiai pagal BPK nustatytas taisykles ištyrusio ir įvertinusio byloje surinktus įrodymus, nustatytų faktinių bylos aplinkybių teisingumu ir padarytomis išvadomis. Darydami išvadas teismai įvertino specialisto išvadą Nr. G2779/13(02), kad R. M. po dešinės akies obuolio jungine nustatyta kraujosruva, padaryta kietu buku daiktu vienu trauminiu poveikiu, taip pat nustatyti odos nubrozdinimai kakle, padaryti kietu bukabriauniu daiktu, galbūt nagais, dviem trauminiais poveikiais, taip pat nurodyta, kad dešinės akies ragenoje nustatytas svetimkūnis (rudos spalvos krislas), kurio patekimo į dešinę akį būdo nustatyti nėra galimybės. Teismai atsižvelgė ir į teisme apklausto eksperto S. M. paaiškinimus, kad nukentėjusiajam konstatuotas dešinės akies sužalojimas galėjo būti padarytas sudavus kietu buku daiktu į akį, nuo to akis parausta, kad parausti akis galėjo ir nuo krislo, tačiau krislas nepaneigia trauminio poveikio į akį. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad išvadoje nurodyta, jog nukentėjusiajam buvo nustatyta ne tik sužalota akis, bet ir padaryti paviršiniai odos nubrozdinimai kaklo dešinėje pusėje, padengti rudais šašais, čiuopiant nukentėjusysis jautė skausmą nosyje, ir šie nustatyti sužalojimai visiškai atitinka nukentėjusiojo nuoseklius parodymus dėl sužalojimų kiekio, pobūdžio bei lokalizacijos. Nuteistosios argumentus dėl specialisto išvados patikimumo nustatant akies paraudimo priežastis, nukentėjusiojo susižalojimo aplinkybių, kartojamus ir kasaciniame skunde, teismas pagrįstai atmetė, kaip nepatvirtintus bylos duomenimis. Taigi, įvertinę byloje surinktų įrodymų visetą – nuteistosios, nukentėjusiojo R. M., liudytojų I. K., L. D. parodymus, eksperto S. M. paaiškinimus, specialisto išvadą ir kituose bylos dokumentuose užfiksuotus duomenis – teismai pagrįstai pripažino įrodyta, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje J. M. savo šeimos nariui – sutuoktiniui R. M., nagais apdraskė kaklą ir vieną kartą kumščiu sudavė į veidą, padarydama jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai tokius nuteistosios veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

Dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymo

Kasatorė kasaciniame skunde teigia, kad teismai nepagrįstai netaikė BK 37 straipsnio nuostatų ir jos neatleido nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo, nes jos veiksmuose (apdraskant R. M. kaklą) BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai egzistuoja tik formaliai.

Pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimą padaręs asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 straipsnis). Taigi pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Formuojama teismų praktika patvirtina, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154/2013). Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos padarymo ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai.

Kasatorės nurodytos aplinkybės dėl nukentėjusiojo elgesio ir pradėto skyrybų proceso  savaime nelemia padarytos veikos mažesnio pavojingumo bei neįpareigoja teismo vertinti ir konstatuoti, kad dėl to veika pripažintina mažareikšme. Priešingai, kaip matyti iš bylos duomenų, buvo išsamiai įvertinti visi reikšmingi veikos mažareikšmiškumą galintys nulemti kriterijai ir pagrįstai konstatuota, kad nagrinėjamu atveju J. M. veika ne tik yra draudžiama įstatymo, atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, bet ja, be kita ko, kėsintasi ir į vieną svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomą teisinių gėrių – asmens sveikatą, pati veika padaryta šeimos aplinkoje. Šios bylos kontekste aktualu ir tai, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms (Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje pagrįstai konstatuota, jog nėra teisinio pagrindo atleisti J. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnio nuostatas.

Dėl neturtinės žalos

Kasatorė skunde taip pat nurodo, kad nukentėjusysis neįrodė patirtos neturtinės žalos, kaip to reikalauja CK 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatos, todėl teismai nepagrįstai priteisė jam 300 Lt (86,89 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai,  į kuriuos turi būti atsižvelgta sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis – kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinęs ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Be to, aiškindami ir taikydami neturtinės žalos nustatymo kriterijus, teismai turi atsižvelgti ir į suformuotą teismų praktiką.

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kasatorė R. M. nukentėjusiajam R. M. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, ir padarė išvadą, jog jam buvo padaryta 500 Lt (144,81 Eur) neturtinė žala. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas nuosprendžio pagrįstumą, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais bei atsižvelgdamas į pagrįstus kaltininkės interesus, sumažino pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinės žalos dydį iki 300 Lt (86,89 Eur). Teisėjų kolegija vertina, kad šioje byloje nukentėjusiajam R. M. neturtinė žala priteista laikantis CK 6.250 ir 6.283 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų, atitinka teismų praktiką ir negali būti vertinama kaip per didelė.

              Atsižvelgusi į nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas nagrinėjamoje byloje pritaikytas tinkamai, esminių BPK pažeidimų nepadaryta, todėl nėra pagrindo tenkinti nuteistosios kasacinį skundą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Atmesti nuteistosios J. M. kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                                                   Dalia Bajerčiūtė

Armanas Abramavičius

Artūras Pažarskis