Administracinė byla Nr. A-2284-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00055-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. B. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėja J. B. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK, atsakovas), priteisti 2 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2.       Pareiškėja skunde nurodė, kad ji tam tikrais laiko tarpais nuo 2017 m. sausio 31 d. iki 2018 m. vasario 1 d., buvo suimta ir laikoma netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK areštinėje (toliau – ir areštinė). Pareiškėja teigė, kad kamerose nuolat buvo laikoma daugiau asmenų, nei turi būti, t. y. po tris–keturis asmenis. Laikomų asmenų leistina norma viršyta ir tuo buvo pažeistas gyvenamojo ploto dydis. Pareiškėja nurodė, kad policijos areštinės kameroje vienam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Santykinai mažą patalpų plotą ar kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose galėjo kompensuoti suteikta judėjimo laisvė, tačiau areštinėje nėra tokių sąlygų kaip kitose įstaigose. Pareiškėja nurodė, kad sprendžiant gyvenamojo ploto pažeidimo faktą, būtina atsižvelgti, jog kameroje baldai, sanitarinis mazgas ir kt. užėmė didžiąją dalį kameros ploto, o kamerose buvo po tris–keturis asmenis, šios sąlygos trukdė ramiai pailsėti, išsimiegoti, tokiose patalpose ji, būdama sveikas žmogus, buvo priversta nuolat gulėti arba sėdėti, beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti. Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, nebuvo atskiro nuo patalpos sanitarinio mazgo, kamerose buvo bloga ventiliacija, todėl kamerose dėl nemalonių kvapų tekdavo patirti stresą kitų suimtųjų atžvilgiu. Pareiškėja teigė, kad dėl visų šių priežasčių ji kitų sulaikytųjų bei pareigūnų atžvilgiu patirdavo orumo pažeminimus, gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus, pažeminimą, jautė diskomfortą. Pareiškėja nurodė, kad nebuvo pakankamai šilumos ir bendrų sanitarinių sąlygų. Kamerose suimtiesiems nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną. Kai reikėdavo jį iškviesti, tekdavo daužyti į duris ir tikėtis, kad išgirs ir prieis. Pareigūnas dažnai negirdėdavo, o jeigu girdėdavo, dėl kitų darbų neprieidavo pasiteirauti, dėl ko daužoma į duris. Be to, tokiu atveju pareigūnai suimtiesiems neužtikrino pakankamo saugumo, jeigu kameroje kyla grėsmė. Pareiškėja nurodė, kad ji areštinėje turėjo teisę į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui, jog suimtasis ar nuteistasis turi teisę į ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Pareiškėja teigė, kad ji nebuvo tinkamai aprūpinta patalyne. Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2015 m. birželio 16 d. patikrinimo akte buvo nurodyta, kad 2015 m. birželio 10 d. atlikto patikrinimo metu kamerose nustatytas Higienos normos reikalavimų pažeidimas dėl minkštojo inventoriaus nebuvimo. Pareiškėja nurodė, kad ji buvo areštinėje nuo 2017 m. sausio 31 d. kelis mėnesius, tačiau patalynė įsigyta nebuvo. Kamerose nebuvo veidrodžio. Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2015 m. liepos 21 d. patikrinimo akte ir 2015 m. rugpjūčio 28 d. patikrinimo akte nurodyta, kad 2015 m. liepos 20 d. atlikto patikrinimo metu kameroje Nr. 10 ir 2015 m. rugpjūčio 18 d. atlikto patikrinimo metu kameroje Nr. 14 buvo nustatytas Higienos normos reikalavimo pažeidimas dėl veidrodžio nebuvimo ir pažeidimui pašalinti buvo nustatytas terminas. Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, tiek pagal nacionalinę, tiek pagal tarptautinę teisę neužtikrino pareiškėjai laisvės atėmimo įstaigoje minimalaus gyvenamojo ploto ir Higienos normos reikalavimus atitinkančių sąlygų, tai yra, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai. Kadangi pareiškėjai nebuvo užtikrina teisė į tinkamą ir saugią gyvenamąją aplinką, dėl to ji patyrė neigiamus išgyvenimus. Pareiškėja papildomai paaiškino, kad jai nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nebuvo jokių kabliukų ir ji neturėjo galimybės uždengti sanitarinį mazgą paklode.

3.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė teismo jį atmesti.

4.       Atsakovas nurodė, kad pareiškėja Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikoma nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2018 m. vasario 1 d. (su pertraukomis). Siekiant užtikrinti vidaus tvarką, tinkamą įrengimų veikimą, saugią ir sveiką areštinėje laikomų asmenų aplinką ginčo laikotarpiu iki 2017 m. balandžio 3 d. buvo vadovaujamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintomis Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėmis (toliau – ir 2007 m. Taisyklės), o nuo 2017 m. balandžio 4 d. – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintomis Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir 2017 m. Taisyklės). 2007 m. Taisyklių 80 punkte įtvirtinta, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Analogiška nuostata įtvirtinta 2017 m. Taisyklių 58 punkte. Atsakovas teigė, kad pareiškėjai būnant areštinėje, jai teko ploto žymiai daugiau nei numato teisės aktai ir tik kelias dienas mažiau. Teisės aktai nenumato reikalavimo, kad areštinės kamerose būtų įrengti signalizacijos mygtukai. Atsakovas paaiškino, kad areštinėje buvo du korpusai (postai), kuriuose visada budėjo policijos pareigūnai. Kamerose laikomi asmenys pareigūną galėjo išsikviesti pabelsdami į kameros ar dušo kambario duris, toks beldimas pareigūnui buvo girdimas ir reaguojama, t. y. visada buvo prieinama išsiaiškinti beldimo priežastis. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja areštinėje neteikė skundų, jog negali išsikviesti policijos pareigūnų. Asmenų, esančių areštinėje, teisę į kasdienį vienos valandos pasivaikščiojimą ginčo laikotarpiu reglamentavo 2007 m. Taisyklių 7.10 punktas, Panevėžio AVPK viršininko 2017 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. 50-V-3 patvirtintų Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės apsaugos budinčiosios pamainos vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Budinčiosios pamainos vidaus tvarkos taisyklės) X skyrius. Pareiškėjai būnant areštinėje, jai priklausė 1 valandos pasivaikščiojimas gryname ore, o ne 8 val., kaip ji teigė. Atsakovo nuomone, pareiškėjos argumentas, kad ji nebuvo tinkamai aprūpinta patalyne, yra nekonkretus, kadangi ji nenurodė, kas buvo netinkama, kokioje kameroje, kokiu laikotarpiu ir kaip tai padarė įtaką tam, kad ji patyrė neturtinę žalą. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja neginčijo, jog minkštasis inventorius ir patalynė buvo jai išduoti. Areštinėje buvo naudojamas minkštasis inventorius su užvalkalais iš audinio, nepralaidaus skysčiams, atsparaus valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio. Minkštasis inventorius ir patalynė buvo išduodami švarūs. Atsakovas nurodė, kad visose kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas 120–130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turkiško tipo tualetai, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), yra atskira patalpų oro šalinimo sistema. Siekiant pagerinti sulaikytųjų sąlygas ir privatumą, buvo sudaryta galimybė sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, šiam tikslui įrengti kabliukai. Atsakovas nurodė, kad sanitariniai mazgai įrengti kamerų kampuose, todėl pareigūnai, atlikdami kamerose esančių asmenų elgesio stebėjimą pro kamerų duryse įrengtus langelius, matė beveik visą kamerą, išskyrus kamerų kampus. Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio atsakovas nurodė, kad nebuvo jokių duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais sąmoningai siekė pareiškėjai sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą. Pareiškėja patirtos neturtinės žalos nekonkretizavo, nepagrindė įrodymais. Panevėžio AVPK negavo jokių skundų dėl pareiškėjos netinkamų laikymo sąlygų. Atsakovo nuomone, pareiškėja negalėjo patirti tokių išgyvenimų arba jie nepasiekė tokio laipsnio, kad CK 6.250 straipsnio taikymo požiūriu juos galima būtų įvertinti pinigine išraiška. Atsakovas nurodė, kad prašoma priteisti neturtinė žala per didelė ir neatitinka formuojamos teismų praktikos.

II.

5.       Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, priteisė J. B., iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, 80 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6.       Teismas nustatė, kad pareiškėja buvo laikoma areštinėje nuo 2017 m. vasario 1 d. ir byloje buvo sprendžiama dėl pareiškėjos teisės į neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2018 m. vasario 1 d. (toliau – ginčo laikotarpis). Būdama areštinėje, pareiškėja turėjo suimtosios statusą.

7.       Teismas įvertinęs byloje surinktus įrodymus nustatė, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu tik 8 paras kameroje buvo laikoma kartu su kitais dviem asmenimis, t. y. kameroje buvo trys asmenys, o keturių asmenų kameroje išvis nebuvo. Pareiškėja kameroje buvo laikoma viena 35 paras, o kartu su vienu–dviem asmenimis – 27 paras, taigi pareiškėja didesnę laiko dalį kameroje buvo laikoma viena. Remiantis šiais duomenimis, teismas atmetė pareiškėjos skundo argumentą, kad kamerose nuolat buvo laikoma po tris–keturis asmenis.

8.       Teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu iki 2017 m. balandžio 3 d. galiojo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, o nuo 2017 m. balandžio 4 d. galiojo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės. 2007 m. Taisyklių 80 punktas nustatė, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Tokia pat nuostata įtvirtinta 2017 m. Taisyklių 58 punkte. Iš byloje pateiktų duomenų teismas nustatė, kad pareiškėja Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikyta ginčo laikotarpiu (6 paras) pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą, kai pareiškėjai tekęs plotas buvo 4,79 kv. m. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas pažeidė iki 2017 m. balandžio 3 d. galiojusių 2007 m. Taisyklių 80 punkto ir nuo 2017 m. balandžio 4 d. galiojančių 2017 m. Taisyklių 58 punkto reikalavimus ir pripažino, kad pareiškėjos teisė į minimalų plotą buvo pažeista.

9.       Taip pat teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju, kameroje Nr. 23, kurioje buvo pažeistas minimalaus ploto reikalavimas ir kurios plotas išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą yra 10,88 kv. m, baldai užėmė 4,08 kv. m. ploto, t. y. baldai užėmė nemažą dalį kameros ploto.

10.       Teismas vertindamas pareiškėjos nusiskundimus dėl sanitarinių mazgų netinkamo įrengimo areštinėje, nurodė, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi ir ginčo laikotarpiu galiojanti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) nenustatė reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui. Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 37:2009), kurios 20 punktas nustatė, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Teismo vertinimu, byloje pateikti įrodymai, kad visose areštinės kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuris atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara; sanitariniame mazge įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi atskirą patalpų oro šalinimo sistemą, taip pat yra galimybė kameras vėdinti per langus, kurie atsidaro. Teismas nustatė, kad Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų laikymasis areštinėje buvo patikrintas 2016 m. rugsėjo 30 d., t. y. iki pareiškėjos buvimo areštinėje ginčo laikotarpiu. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamentas (toliau – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras), 2016 m. rugsėjo 30 d. atlikęs patikrinimą Panevėžio AVPK areštinėje, nustatė, kad areštinės kamerų sanitariniuose mazguose įrengti turkiško tipo tualetai, praustuvės su tekančiu šaltu vandeniu; sienoje, prie kurios įrengtas sanitarinis mazgas, yra patalpų oro šalinimo sistemos ortakio anga; yra sudaryta galimybė kameras vėdinti per langus, kamerų langai yra varstomi; areštinėje veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras minėto patikrinimo metu Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų areštinėje nenustatė (2016 m. spalio 7 d. patikrinimo aktas Nr. PA.5-322(20.14.3.5.12)). Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, 2017 m. liepos 10 d. atlikęs patikrinimą Panevėžio AVPK areštinėje, patikrino kamerą Nr. 8, kurioje 2017 m. balandžio 3–6 d. ir 2018 m. sausio 8–11 d. (t. y. prieš šį patikrinimą ir po patikrinimo) buvo laikoma pareiškėja. 2017 m. liepos 10 d. patikrinimo metu nustatė, kad visi kameros langai atsidaro ir kameroje veikia mechaninė ištraukiamoji vėdinimo sistema. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras minėto patikrinimo metu patikrintų Higienos normos HN 134:2015 punktų reikalavimų, taip pat ir patikrinto 17 punkto (kuris numato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema) pažeidimų nenustatė (2017 m. liepos 12 d. patikrinimo aktas Nr. PA.5-200(16.3.187.5.12)). Teismas, įvertinęs visus byloje pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad sanitarinio mazgo oro šalinimo sistema atitinka higienos normos reikalavimus.

11.       Tačiau, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką ir Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) išaiškinimus, teismas vertino, jog sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės audeklu asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, todėl pareiškėjos privatumas naudojantis tualetu buvo pažeidžiamas. Teismas nustatė, kad pareiškėjos laikymo areštinėje laikotarpiu buvo nemažai dienų, kai ji kameroje buvo laikoma viena, todėl tomis dienomis kiti sulaikytieji jos negalėjo matyti, taigi jos privatumas tuo metu negalėjo būti pažeistas. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais buvo pažeidžiamas ginčo laikotarpiu tomis dienomis, kai ji kameroje buvo ne viena.

12.       Teismas nurodė, kad pareiškėja skunde nedetalizavo konkrečių stebėjimo atvejų, netvirtino, kad ji specialiai pareigūnų buvo stebima sanitariniame mazge, pareiškėja tik išsakė abstraktų teiginį, kad ji dėl neatskirto nuo patalpos sanitarinio mazgo patirdavo orumo pažeminimus. Teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės nesudarė pagrindo pripažinti, kad pareigūnams per kamerų duryse esančius langelius periodiškai stebint kameras, buvo pažeistas pareiškėjos privatumas, naudojantis tualetu.

13.       Teismas išnagrinėjęs pareiškėjos teiginius dėl šilumos nepakankamumo ir bendrų sanitarinių sąlygų, nustatė, kad pareiškėja šilumos nepakankamumą nurodė nekonkrečiai, nenurodė, kokios būtent bendros sanitarinės sąlygos nebuvo užtikrintos, nenurodė bei nepateikė jokių tai patvirtinančių duomenų, nenurodė, kokiose kamerose ir kokiu laikotarpiu įvyko jos nurodomos aplinkybės, ir kaip tai galėjo padaryti įtaką neturtinės žalos atsiradimui. Teismas nurodė, kad pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės nebuvo aiškiai suformuluotos ir dėl to negalėjo būti teismo įvertintos, ar buvo šiuo aspektu pareiškėjos teisių pažeidimas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja būdama areštinėje jokių skundų dėl būtiniausių asmens higienos priemonių neteikė, o atsakovas nurodė, kad pareiškėjai buvo išduodamos būtiniausios asmens higienos priemonės.

14.       Teismas vertindamas pareiškėjos skundą dėl galimybės pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, vadovavosi jau suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodė, kad Higienos norma HN 134:2015, nustatanti teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus, nenustato reikalavimo, kad areštinės kamerose būtų įrengti signalizacijos mygtukai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Panevėžio AVPK areštinėje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, nesant pareigūno iškvietimo mygtuko, jokie teisės aktai nebuvo pažeisti taip pat nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į saugią gyvenamąją aplinką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-510-261/2015), kadangi, skirtingai nei laisvės atėmimo vietose, teritorinių policijos įstaigų areštinėse pareigūnų iškvietimo sistema pagal teisės aktus neturi būti įrengiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-9-602/2017). Taigi, teismo vertinimu, areštinėje nesant įrengtų signalizacijos mygtukų, kuriais būtų galima iškviesti budintį pareigūną, nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai ir pareiškėjos teisė į saugią gyvenamąją aplinką.

15.       Teismas nurodė, kad pareiškėjai buvo užtikrinta teisė į vienos valandos trukmės pasivaikščiojimą gryname ore, kaip ir yra numatyta Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje, ginčo laikotarpiu iki 2017 m. balandžio 3 d. galiojusių 2007 m. Taisyklių 7.10 ir 54 punktuose, Budinčiosios pamainos vidaus tvarkos taisyklių 76 punkte, bei ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 4 d. galiojančių 2017 m. Taisyklių 38 punkte. Tačiau teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja atsisakydavo eiti pasivaikščioti, nes byloje pateiktoje pareiškėjos asmens kortelės išraše užfiksuota, kad pareiškėja atsisakė eiti pasivaikščioti šiomis dienomis: 2017 m. gegužės 16, 17, 18, 25 d., 2017 m. birželio 22 d., 2017 m. liepos 14, 15, 16, 17 d., 2017 m. rugpjūčio 7, 8, 9, 10 d., 2017 m. rugsėjo 19, 20 d., 2017 m. spalio 28, 29 d., 2018 m. sausio 31 d.

16.       Teismas pasisakydamas dėl pareiškėjos paaiškinimų, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir CPT, ir Komitetas) išaiškinimui, teismas pažymėjo, kad Komitetas Antrosios bendrosios ataskaitos (CPT/Inf (1992)3) 47 punkte nurodė manantis, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose. Taigi, minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodė pareiškėja, laiko praleidimui lauke.

17.       Teismo teigimu, pareiškėja neginčija, jog patalynė jai buvo išduota, o tik nurodė, kad ji nebuvo tinkamai aprūpinta patalyne, tačiau nenurodė, kas buvo netinkama, ir nenurodė, kuriose kamerose ir kuriuo laikotarpiu ji nebuvo tinkamai aprūpinta patalyne. Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodomas 2015 m. birželio mėn. nustatytas higienos normos pažeidimas dėl minkštojo inventoriaus nebuvimo nėra susijęs su pareiškėjos buvimu areštinėje ginčo laikotarpiu, kadangi pažeidimas galimai buvo nustatytas prieš dvejus metus iki pareiškėjos buvimo areštinėje ginčo laikotarpiu.

18.       Teismas nustatė, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi ir ginčo laikotarpiu galiojanti Higienos norma 134:2015 nenumatė reikalavimo, policijos areštinės kameroje įrengti veidrodį. Tačiau, pareiškėja nenurodė, kuriose būtent kamerose ginčo laikotarpiu jos buvimo areštinėje metu nebuvo veidrodžio. Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodomi 2015 m. liepos ir rugpjūčio mėn. nustatyti higienos normos pažeidimai dėl veidrodžio nebuvimo kamerose nėra susiję su pareiškėjos buvimu areštinėje ginčo laikotarpiu, kadangi pažeidimai galimai buvo nustatyti prieš dvejus metus iki pareiškėjos buvimo areštinėje šiuo ginčo laikotarpiu.

19.       Teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjos laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygų (teisės į minimalaus ploto pažeidimą, į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu), į pažeistos vertybės pobūdį (nagrinėjant bylą nenustatyta, kad dėl nurodytų pažeidimų būtų padaryta žalos pareiškėjos sveikatai), į mastą (pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą, pareiškėjai teko 4,79 kv. m, minimalaus ploto reikalavimas buvo pažeistas nežymiai – 0,21 kv. m, kamerose nemažą ploto dalį užėmė baldai, nebuvo užtikrintas pareiškėjos privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), bei trukmę (pareiškėjos teisė į teisės aktuose nustatyto ploto reikalavimą buvo pažeista 6 paras, ilgiausiai nepertraukiamai 4 paras, kai vienam asmeniui teko 4,79 kv. m ploto, o pareiškėjos privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais buvo pažeidžiamas 27 paras, ilgiausiai nepertraukiamai 5 paras). Taip pat teismas įvertino tai, kad nenustatyta, jog Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjos orumą ar nežmoniškai su ja elgtis, o tam tikri apribojimai ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas sprendė, kad šiuo atveju 80 eurų neturtinės žalos atlyginimo suma laikytina adekvačia pareiškėjos patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

III.

20.       Pareiškėja J. B. apeliaciniame skunde prašo teismo priimti naują sprendimą, kuriuo teismas tenkintų jos skundą.

21.       Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jos patirtos neturtinės žalos atlyginimą, kadangi pareiškėja dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų patyrė žymiai daugiau dvasinių išgyvenimų, buvo pažemintas pareiškėjos orumas, pažeidimai sukėlė jai dideles kančias, nes viena sanitarinio mazgo pusė buvo visai atvira ir matoma iš kameros pusės. Taip pat sanitarinis mazgas yra matomas ir pro stebėjimo langelį. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas minimalaus ploto trūkumas suvaržė jos judėjimo laisvę. Areštinėje pateikiamas maistas buvo atšalęs, o kartais sugedęs, todėl pareiškėjai sutriko skrandžio veikla. Pareiškėja nurodo, kad areštinės kamerose būdavo šalta.

22.       Atsakovas Panevėžio AVPK atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti.

23.       Panevėžio AVPK nurodo, jog pareiškėja apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, kurias pirmosios instancijos teismas objektyviai ištyręs ir įvertinęs atmetė: dėl kvapo, sklindančio iš sanitarinio mazgo, stebėjimų langelių bei šilumos nepakankamumo. Atsakovo nuomone, skundžiamame sprendime argumentuotai, pagrįstai atsisakyta tenkinti kitus skundo reikalavimus: dėl būtiniausių asmens higienos priemonių bei patalynės išdavimo, signalizacijos mygtuko, pasivaikščiojimo bei veidrodžių. Atsakovo nuomone, administracinėje byloje nėra duomenų, kad Panevėžio AVPK būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjos orumą ar nežmoniškai su ja elgtis, atsižvelgiant į teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, šiuo atveju apeliantės patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pinigų suma.

24.       Atsakovas Panevėžio AVPK apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl kamerų ploto ir privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimo ir pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo atmesti ir pripažinti teisės pažeidimo faktą kaip pakankamą satisfakciją patirtai žalai atlyginti.

25.       Atsakovas nurodo, kad iš dalies nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytais pažeidimais dėl kamerų ploto ir privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimo. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas neparemtas objektyviais byloje esančiais duomenimis ir įrodymais. Atsakovas teigia, kad pareiškėja areštinėje 2017 m. vasario 1 d. laikyta 22 kameroje viena, todėl jai gyvenamojo ploto teko 10,88 kv. m. Tą pačią dieną pareiškėja perkelta į 23 kamerą ir ten laikyta su viena moterimi iki 2017 m. vasario 2 d., kai vienam asmeniui teko 4,79 kv. m. Atsakovas mano, kad 2017 m. vasario 1 d. pareiškėjos teisė į minimalų kameros plotą buvo pažeista nepilną dieną, todėl minėtina diena neturėtų būti laikytina pažeista. Atsakovas nurodo, kad nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta, jog dėl Panevėžio AVPK areštinėje laikymo sąlygų pareiškėjai atsirado žalingų padarinių fizinei ar psichinei sveikatai, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Be to, nebuvo nustatyta, kad minimalaus ploto reikalavimo pažeidimas pablogino ir kitas laikymo sąlygas, lėmė kokius nors kitus nepatogumus pareiškėjai, t. y. realiai niekaip nesuvaržė ir nepablogino pareiškėjos gyvenimo sąlygų areštinėje.

26.       Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos ir kad tai turi būti laikytina pareiškėjos teisių pažeidimu, sukėlusiu jai neigiamų išgyvenimų, dėl kurių turėtų būti priteista neturtinė žala pinigais. Atsakovas teigia, kad areštinėse sanitariniai mazgai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Tinkamą sanitarinio mazgo įrengimo būklę patvirtina byloje pateikti įrodymai ir kompetentingų institucijų patikrinimo aktai. Pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjai būtų atsiradę apčiuopiamų žalingų padarinių fizinei ar psichinei sveikatai.

27.       Pareiškėja atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą.

28.       Pareiškėja nurodo, kad atsakovo apeliacinis skundas neatitinka tikrovės. Pareiškėja teigia, kad ji ne kartą kreipėsi į Panevėžio AVPK medikus dėl nemigos ir galvos skausmų, taip pat nurodo, kad bandė žudytis, tačiau pagalbos iš prižiūrėtojų nesulaukė, o tik buvo surakinta. Pareiškėja teigia, kad teikė skundą, tačiau atsakovas jo nenagrinėjo. Taigi, pareiškėjos nuomone, atsakovo teiginiai, kad ji nesikreipė į medikus dėl sveikatos sutrikimų ir, kad neturėjo didelių dvasinių ir psichologinių išgyvenimų yra melagingi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

29.       Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėja J. B. kildino iš neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų – Panevėžio AVPK neužtikrinus tinkamų gyvenimo sąlygų pareiškėjai jos laikymo areštinėje atskirais laiko tarpais laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2018 m. vasario 1 d.

30.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, sprendė, kad atsakovas neužtikrino pareiškėjai teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų (vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimo (6 paros) bei privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais (27 paras)), todėl pareiškėja patyrė neturtinę žalą ir priteisė J. B., iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, 80 Eur neturtinei žalai atlyginti.

31.       Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad teismas neįvertino visų įrodymų nustatant 

27. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos ir atsakovo apeliacinių skundų ribų.

28. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

29. Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė privatumo pažeidimą pareiškėjos atžvilgiu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, iš kurių matyti, jog, pavyzdžiui, žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Nors sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normos reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus, vertina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017 ir kt.). Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai areštinėje 27 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Todėl atsakovo apeliacinio skundo teiginiai šiuo klausimu yra nepagrįsti ir atmestini.

30. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjos ir atsakovo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su neturtinės žalos atlyginimu, jo būdu ir dydžiu, pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nei vienas kriterijus atskirai.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

32. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei atsižvelgdama į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog vien pažeidimo pripažinimas nėra pakankama satisfakcija, todėl priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai nurodytu klausimu yra nepagrįsti ir atmestini. Taip pat teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjos pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėja reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

34. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į aukščiau minėtus neturtinės žalos priteisimo kriterijus, šioje byloje nustatytus pareiškėjos laikymo sąlygų pažeidimus (6 paras neužtikrintas vienam asmeniui tenkantis kameros ploto reikalavimas ir 27 paras privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais) ir dėl to patirtus nepatogumus, naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje analogiško pobūdžio bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuriose atsakovu dalyvauja Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, ir kuriose konstatuotas ploto trūkumas ir privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjai priteista neturtinės žalos suma yra adekvati pareiškėjos patirtiems neigiamiems išgyvenimams kompensuoti, mažinti ar pareiškėjos prašymu didinti, ją nėra pagrindo.

35. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, pagrįstai pareiškėjos teisei apginti priteisė jai neturtinės žalos atlyginimą pinigais, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą. Atsakovo ir pareiškėjos apeliaciniai skundai atmetami, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. B. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

        Artūras Drigotas 

        Milda Vainienė