Civiline byla Nr. e2-375-569/2018m.

            Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00376-2017-4

                  Procesinio sprendimo kategorija: 3.2.6.4

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                              2018 m. birželio 18 d.

                                                                        Šiauliai

              Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Muchtarovienė,

sekretoriaujant Violetai Paskočinienei, dalyvaujant

ieškovės atstovui advokatui D. B.,

atsakovei A. K., atsakovės atstovei advokato padėjėjai S. V.-G.,

atsakovui A. K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Ainro‘‘ ieškinį atsakovams A. K., A. K., trečiajam asmeniui notarui D. J. dėl sutarties, vekselio bei vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiais.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

Ieškovė BUAB ,,Ainro‘‘ ieškiniu prašo pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento 2017-02-07 A. K. ir A. K. sudarytą sutartį, A. K. 2017-03-08 išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį ir 2017-03-20 Šiaulių miesto 6-ojo notarų biuro išduotą vykdomąjį įrašą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovės atstovas advokatas D. B. ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti. Nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2012 m. vasario 17 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB ,,Ainro‘‘. UAB „Ainro‘‘ buvo įsteigta neribotos civilinės atsakomybės įmonės pagrindu - 2009 m. liepos 1 d., pertvarkant R. K. įmonę „E. ir R.‘‘, perimant visas pertvarkytojo juridinio asmens teises ir pareigas. Dalis BUAB „Ainro‘‘ prisiimtų finansinių įsipareigojimų kyla iš to laikotarpio sutarčių, kai įmonė buvo neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo - R. K. įmonė „E. ir R.‘‘. Pagal CK 2.104 str. 2 d. BUAB „Ainro" savininkai yra subsidiariai atsakingi pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos (iki 2009 m. liepos 1 d). 2012-06-05 Šiaulių apygardos teismo nutartimi R. K. ir A. K. buvo įtraukti į BUAB ,,Ainro‘‘ bankroto bylą bendraatsakovais, jų turtui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – turto areštas. Atsižvelgiant į kreditorių reikalavimus, kurie atsirado dar tuo metu, kai įmonė buvo neribotos civilinės atsakomybės, 2015-02-20 Šiaulių apygardos teismas priėmė nutartį nukreipti išieškojimą į R. K. ir A. K. santuokoje įgytą turtą BUAB „Ainro‘‘ 47570,93 Eur kreditorių reikalavimams apmokėti, o neužtekus šio turto, - išieškojimą nukreipti į R. K. ir A. K. asmeninės nuosavybės teise esantį turtą. 2015-04-23 Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi nutartis buvo palikta galioti. BUAB „Ainro‘‘ įgijo teisę nukreipti išieškojimą į savininkui R. K. ir jo sutuoktinei A. K. nuosavybės teise priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus: ginklą ( (duomenys neskelbtini)), 1153/1497 dalis žemės sklypo (un. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), ginklą ((duomenys neskelbtini)), 77/100 dalis pastato (Un. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).), kelių transporto priemonę (Audi A4, (duomenys neskelbtini) pastatą (Un. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)). Bankroto administratorius ne kartą kreipėsi į R. K. ir A. K. dėl jiems priklausančio nekilnojamojo turto įvertinimo. 2015-09-02 el. laišku atsakovė A. K. nurodė, kad ji neturi dalies vertintino turto. 2015-09-03 buvo patikrinti nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), duomenys viešajame registre bei nustatyta, jog A. K. 2014-06-30 apylinkės teismo sprendimo pagrindu vietoj turėtų 77/100 dalių priklauso tik 8955/45333 dalys pastato - gyvenamojo namo. Taip pat iš nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad A. K. priklausęs pastatas - garažas yra sujungtas su gyvenamuoju namu, suformuojant vieną bendrą pastatą (un. nr. (duomenys neskelbtini)). Tapo aišku, jog po atliktų pakeitimų nekilnojamojo turto registre vietoj A. K. gyvenamajame name priklausiusio 249,018 kv. m. patalpų ploto bei 46 kv. m. ploto pastato - garažo jos nuosavybei liko tik 89,55 kv. m. ploto patalpa. Tik priverstinai vykdant 2017-01-23 Šiaulių apygardos teismo nutartį dėl įrodymų užtikrinimo trečiojo asmens įgaliotiems asmenims pavyko apžiūrėti ieškovei priklausantį turtą. Atsakovas A. K. pateikė Šiaulių apygardos teismui prašymą dėl jo įtraukimo į BUAB „Ainro" kreditorių sąrašą, patvirtinant jo kreditorinį reikalavimą 115 581,95 Eur sumai, kadangi neva atliko motinai A. K. priklausančio gyvenamojo namo rekonstrukciją ir tai darė savo lėšomis. Savo finansinį reikalavimą A. K. grindė 2017-02-07 sutartimi, kuria A. K. įsipareigojo A. K. sumokėti 115 000 Eur sumą už atliktą rekonstrukciją. Tačiau šis A. K. prašymas 2017-06-16 Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi buvo atmestas. 2017-07-04 BUAB „Ainro‘‘ kreditoriai kreditorių susirinkime patvirtino bendrovės savininkų nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo tvarką ir kainą. Tačiau 2017-07-12 BUAB „Ainro‘‘ bankroto administratorius el. paštu iš antstolio A. B. kontoros gavo 2017-07-12 turto arešto aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo yra areštuojamas A. K. priklausantis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), išieškotojo A. K. naudai. BUAB „Ainro‘‘ bankroto administratorius, siekdamas apginti bendrovės kreditorių interesus, yra priverstas kreiptis į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiais 2017-02-07 sutartį, 2017-03-08 paprastąjį neprotestuotiną vekselį ir 2017-03-20 vykdomąjį įrašą, kadangi priešingu atveju kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimas dėl nesąžiningų atsakovų veiksmų gali tapti neįmanomas.

Atsakovų sudaryta 2017-02-07 sutartis ir 2017-03-08 paprastasis neprotestuotinas vekselis, kurio pagrindu buvo išduotas 2017-03-20 vykdomasis įrašas, yra negaliojantys actio Pauliana ieškinio pagrindu, jie atitinka visas actio Pauliana ieškiniui keliamas sąlygas. Pirma, ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkei A. K., kuri pagal CK 2.104 str. 2 d. yra subsidiariai atsakinga pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos (iki 2009 m. liepos 1 d.).  Buvo išskirti kreditoriai, kuriems BUAB „Ainro‘‘ savininkai yra skolingi subsidiariai: AB DNB bankas, UAB ,,Rilis‘‘, UAB ,,Horo mechanika‘‘, UAB ,,Kaldera‘‘, UAB „Migiris‘‘, UAB „VOLLIT‘‘, viso 47 570,93 Eur. 2012-06-05 Šiaulių apygardos teismo nutartimi R. K. ir A. K. buvo įtraukti į BUAB ,,Ainro‘‘ bankroto bylą bendraatsakovais, jų turtui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – turto areštas, 2015-02-20 Šiaulių apygardos teismas priėmė nutartį, kuria leido nukreipti išieškojimą į R. K. ir A. K. santuokoje įgytą turtą BUAB „Ainro‘‘ 47570,93 Eur kreditorių reikalavimams apmokėti, o neužtekus šio turto - išieškojimą nukreipti į R. K. ir A. K. asmeninės nuosavybės teise esantį turtą. Antra, 2017-02-07 sutartis ir 2017-03-08 paprastasis neprotestuotinas vekselis pažeidžia BUAB „Ainro" kreditorių teises ir teisėtus interesus. Dėl atsakovų sudarytų neteisėtų sandorių BUAB „Ainro‘‘ yra apsunkintos galimybės parduoti iš varžytynių vienintelį šiuo metu išlikusį atsakovės pateiktame 2012-03-01 turto sąraše  nurodytą turtą - žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, pastato 77/100 dalis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančias (duomenys neskelbtini). Antstolis A. B. pradėjo vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) A. K. išduoto 2017-03-20 vykdomojo įrašo pagrindu. Iš 2017-07-12 pateikto turto arešto akto turinio matyti, kad 2017-07-04 BUAB „Ainro‘‘ kreditorių susirinkime nekilnojamajam turtui antstolio iniciatyva yra uždėti disponavimo apribojimai. Antstolis, pateikdamas administratoriui turto arešto aktą, jam užkirto galimybę turtą parduoti ĮBĮ nustatyta tvarka, kartu užkirto galimybę apginti BUAB „Ainro‘‘ kreditorių interesus. Tuo tarpu antstolis gali nepaisyti šioje byloje 2014-02-21 nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių - R. K. ir A. K. priklausančio turto arešto. Pagal CPK 626 str. 3 d. kai turtas areštuotas ar nuosavybės teisės į turtą laikinai apribotos tos pačios ar paskesnės eilės kreditorių reikalavimams užtikrinti, išieškojimas iš šio turto nestabdomas. Ieškovės kreditoriams šiuo metu jokie teisės aktai nenumato galimybės patiems savarankiškai pradėti priverstinio išieškojimo procedūras A. K. atžvilgiu ir prisidėti prie A. K. inicijuoto išieškojimo CPK 759 str. nustatyta tvarka. Ieškovės kreditoriai gali pretenduoti į finansinių reikalavimų patenkinimą tik ĮBĮ nustatyta tvarka (kuriam šiuo metu yra kliudoma, o ateityje administratoriui to padaryti apskritai gali tapti neįmanoma). Atsakovai ginčijamu sandoriu susitarė dėl 115 000,00 Eur sumos išmokėjimo A. K. už pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukciją. Tuo tarpu Namų valdos vertinimo ataskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) yra nustatyta, kad bendra žemės sklypo ir pastato rinkos vertė tesudaro tik 104 400,00 Eur, t.y. A. K. mokėtina kompensacija yra didesnė už turto, kurį neva rekonstravo, rinkos vertę. Galiojant 2017-02-07 sutarčiai ir 2017-03-08 paprastajam neprotestuotinam vekseliui BUAB „Ainro‘‘ kreditoriai ateityje apskritai nebeatgaus 47.570,93 Eur sumos, kadangi visą skolininkės turtą (iš jo pardavimo gautas lėšas) pasiims A. K.. Jeigu antstolis A. B. bus įpareigotas perduoti vykdomąjį dokumentą ieškovės bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, kreditorių galimybės visiškai atgauti skolą taip pat bus sudėtingos, kadangi iš skolininkės išieškotos lėšos bus dalinamos pagal CPK 754 str. 5 d. proporcingai kiekvienam išieškotojui priklausančiai sumai. Todėl ginčijami sandoriai pažeidžia ieškovės kreditorių interesus. Trečia, ieškovė nėra praleidusi vienerių metų ieškinio senaties termino. Ketvirta, A. K. neprivalėjo sudaryti ginčijamų 2017-02-07 sutarties ir 2017-03-08 paprastojo neprotestuotino vekselio. Ieškovės vertinimu, neegzistavo jokios būtinos aplinkybės, sudarančios pagrindą A. K. sudaryti ginčijamus sandorius. Penkta, A. K., sudarydama ginčijamus sandorius, neabejotinai buvo nesąžininga, kadangi šių sandorių sudarymo metu žinojo apie savo asmeninę prievolę sumokėti 47 570,93 Eur sumą ieškovės kreditoriams. A. K. nesąžiningumas šioje byloje yra preziumuojamas. CK 6.67 straipsnio 1 punkte įtvirtina, jog preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais. Šešta, ieškovės vertinimu, šioje byloje yra tikslinga pripažinti negaliojančiais 2017-02-07 sutartį ir 2017-03-08 paprastąjį neprotestuotiną vekselį visa apimtimi. Šiuo metu yra nežinoma, už kokią kainą bus parduotas atsakovei priklausantis nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini). Neturint šių duomenų, neįmanoma spręsti, ar bent dalis A. K. turimo reikalavimo į A. K. galėtų būti paliekama galiojanti.

Atsakovų sudaryti sandoriai yra tariami sandoriai. Aplinkybė, kad pastato - gyvenamojo namo rekonstrukciją atliko A. K., kuris įgijo teisę reikalauti išlaidų kompensacijos, yra klaidinga ir neatitinkanti tikrovės. UAB „Imposa‘‘ nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje pažymima, kad rekonstrukcija pradėta 1997 metais, kai A. K. buvo dar nepilnametis, būdamas tokio amžiaus neturėjo jokių galimybių atlikti rekonstrukciją. 2005-06-02 buvo atliekamas šio nekilnojamojo turto perkainavimas, tačiau vietoje pastatai nebuvo apžiūrėti. 2007 metais G. A. įmonei atlikus atsakovės žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus, plane jau buvo užfiksuotas priestatas. Susitarime, kurį ieškovė ginčija, yra nurodyta rekonstrukcijos darbų pradžia 2009 metai, kai atsakovai teigia, kad  rekonstrukcija pradėta nuo 2007 metų. Pagal atsakovus priestatas statytas pasibaigus statybos leidimo galiojimui, tuo tarpu duomenų apie savavališką ginčo statinio statybą nėra. Darytina išvada, kad faktiškai rekonstrukcija (pastatant naują priestatą ir rekonstruojant kitą priestatą) buvo atlikta dar iki 2009 m., tačiau kadastrinių matavimų duomenys veikiausiai nebuvo tikslinami iki 2014 m. Iki šiol atsakovas A. K. racionaliai ir priimtinais rašytiniais įrodymais kituose šalių ginčuose nepagrindė, jog jis apskritai atliko rekonstrukciją. Ginčijamoje paskolos sutartyje nurodomas visiškai neracionalus rekonstrukcijos išlaidų dydis (115 000,00 Eur). Juk rekonstrukcijos metu buvo pastatytas vienas priestatas, o kitas tik rekonstruotas, viso turto (žemės sklypo ir pastatų) rinkos vertė sudaro tik 104 400,00 Eur. Atsakovai įvairiais būdais siekia apsunkinti ginčo turto pardavimo iš varžytynių procedūras: A. K. beveik dvejus metus nesudarė galimybių ieškovės administratoriui apžiūrėti ginčo nekilnojamąjį turtą, klaidino bankroto administratorių apie poreikį notarine tvarka nustatyti bendrasavininkų nuosavybės teisės dalis, nors jos neteisėtai buvo nustatytos jau anksčiau, apie tai bankroto administratoriaus neinformavus, administratorius nebuvo informuotas apie atliktą nekilnojamojo turto rekonstrukciją bei būtinybę šį faktą įregistruoti (tai galėjo būti padaryta jau 2012-03-01 pateikiant duomenis apie asmeninį turtą), turto rekonstrukcijos aplinkybė atsirado tik tuomet, kai atsakovė galėjo spręsti, jog visi ieškovės kreditorių reikalavimai iš bankrutavusios bendrovės turto nebus padengti, atsakovai ėmėsi neteisėtų priemonių teismo keliu pakeičiant nekilnojamojo turto nuosavybės dalis, sumažinant skolininkės (ieškovės) nekilnojamojo turto dalį, inicijuoja naujus teisminius ginčus, kurie kliudo sklandžiam bankroto procedūrų atlikimui. Ginčijamais sandoriais atsakovai simuliuoja paskolos santykius. Tariamųjų sandorių atveju šalių valios apskritai nėra arba tikroji valia yra nesukurti jokių realių padarinių (sutartis sudaroma tik dėl akių, nesiekiant teisinių padarinių - CK 1.86 straipsnis). A. K. realiai namo rekonstrukcijos neatliko. 2017-02-07 sutartis yra sukurta tik kaip fiktyvus pagrindas A. K. iš A. K. gauti nekilnojamąjį turtą (šio turto pardavimo lėšas).  2017-02-07 sutartis, 2017-03-08 paprastasis neprotestuotinas vekselis ir 2017-03-20 vykdomasis įrašas yra sudaryti tik dėl akių ir jie turi būti pripažinti negaliojančiais ir CK 1.86 str. pagrindu.

Ginčijami sandoriai yra pripažintini negaliojančiais CK 1.80 str. pagrindu, kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymų normoms. Atsakovai susitarė dėl kompensacijos dydžio, kuris prieštarauja teisės aktų nuostatoms. Atsiskaitymai tarp savininko ir neteisėto daikto valdytojo vykdomi CK 4.97 straipsnio nustatytomis sąlygomis. Skirtingai nuo atsiskaitymų nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo atveju, net ir sąžiningas neteisėtas valdytojas gali reikalauti ne svetimo daikto pagerinimo išlaidų vertės, o tik tos jų sumos, kuria padidėjo daikto vertė. Tai reiškia, kad esminę reikšmę turi ne tai, kiek lėšų asmuo įdėjo į svetimą daiktą, o tai, kiek dėl tų įdėjimų geresnis (brangesnis) tapo pats daiktas. A. K. turėtų būti laikomas neteisėtu pastato, esančio (duomenys neskelbtini), valdytoju, kadangi jis turtą valdė be jokio teisinio pagrindo bei (jei tai atitinka tikrovę) atliko pastato rekonstrukciją nebūdamas statytoju pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatas. Todėl A. K. ir A. K. galėjo susitarti dėl kompensacijos, kuri neviršytų vertės, kuria padidėjo namo vertė po rekonstrukcijos. Net gi pagal panaudos teisinius santykius panaudos gavėjas, kuriuo galėtų būti laikomas atsakovas, jei turėtų sutartį, privalo daryti ir einamąjį ir kapitalinį turto remontą (CK 6.636 str.). Pagal nekilnojamojo turto registro išrašo duomenis gyvenamojo namo vidutinė rinkos vertė pagal 2005-06-02 atliktą vertinimą sudarė 336 000 Lt (97 312,33 Eur), o pagal namų valdos vertinimo ataskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytus duomenis gyvenamojo namo (be žemės sklypo) vertė 2017-03-31 dienai sudaro 91 200 Eur. Atsakovai negalėjo susitarti dėl 115.000 Eur kompensacijos, kadangi turto vertė po rekonstrukcijos nepadidėjo. CK 1.80 straipsnyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. CK 4.97 str. 4 d. įsakmiai nustato, jog sąžiningas neteisėtas valdytojas gali reikalauti ne svetimo daikto pagerinimo išlaidų vertės, o tik tos jų sumos, kuria padidėjo daikto vertė, todėl ši norma laikytina imperatyvia. Šios CK 4.97 str. 4 d. normos nesilaikymas sudarant 2017-02-07 sutartį, 2017-03-08 paprastąjį neprotestuotiną vekselį lemia šių sandorių negaliojimą. Ginčijami sandoriai pripažintini negaliojančiais, kadangi ši byla yra susijusi su viešuoju interesu - ieškovas yra bankrutavusi bendrovė, kuri siekia apginti kreditorių interesus.

              Atsakovas A. K. su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 5 d. 8 p. numato, kad administratorius ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrina įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareiškia ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. UAB „Ainro‘‘ bankroto byla iškelta 2012-02-17 Šiaulių apygardos teismo nutartimi. Ginčijami sandoriai sudaryti 2017 metais, t.y. po bankroto bylos iškėlimo. Šiuos sandorius sudarė ne bankrutuojanti įmonė, o fiziniai asmenys. Įmonių bankroto įstatymas nenumato teisės ieškovo administratoriui reikšti teisme šio ieškinio. CK 6.66 str. 1 d. numato, jog kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. BUAB „Ainro‘‘ nėra atsakovų kreditorius, o šie nėra ieškovės skolininkai. A. K. yra subsidiariai atsakinga pagal juridinio asmens prievoles šios įmonės kreditoriams (CK 2.104 str. 2 d.), todėl ji yra jų skolininkė, o šie jos kreditoriai. Nei vienas iš jų ieškinio dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais nereiškia. CK 6.66 str. nenumato teisės ieškovui, atstovaujamam bankroto administratoriaus, reikšti teisme šio ieškinio. Ieškovė, reikšdama ieškinį, neįrodė, kaip ginčijami sandoriai pažeidžia kreditorių interesus - atsakovai nenuslėpė jokio skolininkei nuosavybės teise priklausančio turto, taip pat nenumatė pirmenybės teisės kitiems kreditoriams į skolų išieškojimą. Ginčijamais sandoriais atsakovai nesprendė dėl konkretaus turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, perleidimo ar jo apsunkinimo prievolėmis trečiųjų asmenų (ar A. K.) naudai. Ginčijami sandoriai nedaro įtakos atsakovės A. K. mokumui, nesumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertės. Byloje nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė tapo nemoki ar jos mokumas sumažėjo. Ginčijami sandoriai kitaip pažeistų kreditoriaus teises, jei pagal juos sumažėtų skolininkų, subsidiariai atsakingų už įmonės prievoles kreditoriams, skaičius. Tačiau dėl tokių sąlygų sutarties šalys taip pat nesusitarė. Ginčijamais sandoriais nėra panaikinama ar apribojama skolininkės civilinė atsakomybė prieš trečiuosius asmenis (ieškovą, jo kreditorius). Ieškovei trukdo ne patys ginčijami sandoriai, bet išieškojimo pagal juos procesas, antstolio uždėtas areštas. Ieškovė visais įmanomais būdais siekdama sustabdyti ieškojimą vykdymo procese, nenurodė, kodėl bankroto proceso kreditoriams turėtų būti teikiamas prioritetas prieš kitus atsakovės A. K. kreditorius, tarp jų ir A. K.. Visi šeši BUAB „Ainro" kreditoriai yra III-os eilės kreditoriai. Jis taip pat yra III-os eilės kreditorius. Esant tokioms aplinkybėms, nei vienam iš kreditorių neturėtų būti teikiama pirmenybė tenkinant turimą reikalavimą iš skolininkės A. K. turto. Jis siekė įstoti į BUAB „Ainro‘‘ kreditorių eilę ir gauti savo turimo reikalavimo patenkinimą ĮBĮ nustatyta tvarka. Tačiau Šiaulių apygardos teismas 2017-05-08 nutartimi atmetė jo prašymą įtraukti jį į BUAB „Ainro‘‘ kreditorių sąrašą, motyvuodamas tuo, kad atsakovas nebuvo BUAB „Ainro‘‘ kreditorius. Savo turimą reikalavimą skolininkei jis pateikė vykdyti antstoliui bendra civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Bet kokiu atveju realizavus turtą gautos lėšos visiems kreditoriams turėtų būti dalinamos proporcingai turimo reikalavimo sumai. Kiekvieno atskiro kreditoriaus egzistavimo faktas pats savaime negali būti laikomas kitų kreditorių teisių (pvz. gauti didesnę turto dalį) pažeidimu. CK 6.66 pagrindu ginčijamo sandorio šalys laikomos nesąžiningomis tik esant pagrindui konstatuoti, kad jos žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydamos sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. Tačiau, jeigu nėra pagrindo pripažinti ginčijamus sandorius pažeidžiančiais kreditorių teises, tai nėra pagrindo šiuos sandorius sudariusias šalis laikyti nesąžiningomis.

Ieškovės ginčijami sandoriai nėra tariami. Jie atspindi tikrąją šalių valią ir yra sudaryti turint tikslą realiai juos vykdyti, atsakovas aktyviais veiksmais siekia šių sandorių įvykdymo. 1985-04-10 dovanojimo sutarties pagrindu A. K. įgijo nuosavybėn nekilnojamąjį turtą (1/2 dalį mūrinio gyvenamojo namo, kurio naudingas plotas 115,09 kv. m. ir visą ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini)). A. K. atliko šio nekilnojamojo turto dalinę rekonstrukciją, 1992-10-14 pastatė priestatą, dėl ko padidėjo gyvenamojo namo bendras plotas iki 323,40 kv. m. Šiuo tikslu bendrasavininkės 2007-12-12 sudarė susitarimą ir pakeitė turimas dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, atitinkamai A. K. teko 0,77 dalys, o A. G. - 0,23 dalys. Šie pakeitimai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. A. K. turėjo projektą ir leidimą jai nuosavybės teise priklausančios gyvenamojo namo dalies rekonstrukcijai atlikti, tačiau neturėjo statyboms lėšų. Jis bendrasavininkių sutikimu, savo lėšomis ir darbu 2009-2012 m. rekonstravo nekilnojamąjį turtą adresu (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomas gyvenamasis namas yra padidintas jam pastačius priestatą ir taip išplėtus gyvenamojo namo bendrąjį plotą nuo 323,40 kv. m. iki 453,33 kv.m. Po rekonstrukcijos atlikti šio nekilnojamojo turto kadastriniai matavimai yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Jis siekė rekonstruoto nekilnojamojo turto dalies natūra, tačiau teismas jo ieškinį atmetė (Šiaulių apylinkės teismo 2016-07-04 sprendimas civilinėje byloje Nr. A2-1690-1003/2016). Teismas konstatavo, kad jis negali įgyti nuosavybės teisių į rekonstruotą svetimą nekilnojamąjį turtą, tačiau savo lėšomis atlikęs namo rekonstrukciją jis įgijo teisę reikalauti piniginės kompensacijos. Esant tokiam išaiškinimui, A. K. sudarė 2017-02-07 su juo sutartį, kurios pagrindu A. K. įsipareigojo sumokėti A. K. 115000 Eur kompensaciją už atliktą nekilnojamojo turto rekonstrukciją, o jis atsisakė pretenzijų į rekonstruoto nekilnojamojo turto dalį natūra. A. K. savo įsipareigojimų pagal 2017-02-07 sutartį geranoriškai įvykdyti negali, nes visas jos turtas yra areštuotas, todėl jis kreipėsi dėl priverstinio lėšų išieškojimo. Nors ieškovė ginčija, kad ne jis atliko nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), tačiau nenurodo, kas ją atliko. 2006-07-17 jis susituokė, todėl nusprendė statytis priestatą, nekilnojamojo turto savininkės tam neprieštaravo, buvo gautas jų sutikimas. Tai, jog jis turėjo pajamų, kurias panaudojo statyboms, liudija: 2009-05-21 nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią pardavė žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini)) už 27 600 Lt; 2009-07¬09 Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią pardavė žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini)) už 20 000 Lt; 2010-10-22 Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią pardavė sodo sklypą su jame esančiais statiniais (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) už 35 000 Lt; 2010-04-06 Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią pardavė transporto priemonę BMW (duomenys neskelbtini) už 12 000 Lt. Kad jis pirko rekonstrukcijai atlikti statybines medžiagas, patvirtina jam išrašytos sąskaitos ir pinigų sumokėjimo kvitai. Jo lėšomis buvo pakeisti langai (buvo mediniai, sudėti plastikiniai), įrengtas naujas atskiras įėjimas į A. K. naudojamas patalpas, pakeista stogo danga, pakeistos tvoros, betoninė kiemo danga pakeista trinkelėmis, pakeista šildymo sistema (buvo dujinis, dabar yra kietuoju kuru), nutiesti vandentiekio bei nuotekų šalinimo tinklai ir prijungti prie miesto tinklų (buvo vietinis). Dėl atsakovo atliktos rekonstrukcijos ženkliai padidėjo ne tik bendras plotas, bet ir viso turto vertė. Šie įrodymai jau buvo įvertinti teismo, ieškovas juos yra gavęs ir žino. Tiek pirmosios , tiek apeliacinės  instancijos teismai konstatavo, kad jis, savo lėšomis atlikęs namo rekonstrukciją, įgijo teisę reikalauti piniginės kompensacijos. Todėl ieškovė be jokio pagrindo vėl iš naujo kelia rekonstrukcijos atlikimo klausimą, nes tai, kad rekonstrukciją atliko jis, jau yra įrodyta teisme. Ieškovės teiginiai, kad rekonstrukcija buvo atlikta dar iki 2009 m., neatitinka tikrovės. Ieškovės pateikti 2005-06-02 duomenys apie turto perkainojimą nėra kadastriniai matavimai, kaip teigia ieškovas, yra tik Registro centro atlikto masinio vertinimo duomenys senų, dar iki jo atliktos rekonstrukcijos buvusių, statinių. Šių statinių išsidėstymas plane ir žymėjimas atitinka 1992-04-27 plane užfiksuotus duomenis. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2007-12-19 išrašas liudija, kad įregistruotas gyvenamojo namo bendras plotas yra 323,40 kv.m., tūris 1404 kub. m., vidutinės rinkos vertės nustatymo data yra 2005-06-02. Šie duomenys liudija padėtį iki atsakovo atliktos rekonstrukcijos ir nepatvirtina aplinkybių, kurias ieškovė bando įrodyti. Ieškovė abejoja, kad rekonstrukcijos išlaidos sudarė 115 000,00 Eur, tačiau nepateikė jokių įrodymų, liudijančių, kad rekonstrukcija kainavo mažiau. Statybų vertė ir rinkos kaina yra du skirtingi rodikliai, kurių negalima lyginti. Sudarydamos ginčijamą 2017-02-07 sutartį, šalys apskaičiavo ir įsivertino jo atliktos rekonstrukcijos vertę, todėl susitarė dėl sąžiningos ir teisingos kompensacijos dydžio. Jis aktyviais veiksmais (siekdamas įstoti į kreditorių sąrašą, pateikdamas antstoliui vykdyti vykdomąjį dokumentą) siekia ginčo turto pardavimo iš varžytynių ir savo turimo reikalavimo patenkinimo, tai, kad atsakovai teisėtomis priemonėmis siekia savo pažeistų teisių gynimo, nereiškia jog jie trukdo turto realizavimo procesui. Ieškovė turtą siekia realizuoti pažeisdama atsakovų teisėtus interesus, su kuo atsakovai nesutinka. Būtent ieškovė, reikšdama šį ieškinį, siekia neteisėtos naudos. Teismui nagrinėjant atsakovo ieškinį dėl turto dalies priteisimo ieškovė nesutiko, kad atsakovui būtų priteistas turtas natūra ir teigė, kad jis nebent galįs reikalauti kompensacijos, o reikalavimas tenkinamas bendra tvarka, atsakovą įtraukus į kreditorių sąrašą. Nagrinėjamu atveju ieškovė jau ginčija ir atsakovo teisę į kompensaciją. Ieškovė siekia iš varžytynių parduoti rekonstruotą (vertingesnį) skolininkės turtą, tačiau nesutinka, kad už atliktą rekonstrukciją būtų tinkamai atsiskaityta su šią rekonstrukciją atlikusiu atsakovu. Atsakovas, pardavęs visą turėtą savo šeimos turtą, gautas lėšas, santaupas ir pajamas, savo laiką ir darbą investavęs į ginčo nekilnojamojo turto rekonstrukciją, tam, kad jo šeima turėtų gyvenamąjį būstą, tenkinus tokį ieškinį iš vis liktų be nieko. Ieškovės reikalavimas yra nesąžiningas atsakovo atžvilgiu.

Ieškovė teigia, kad sandoriai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 4.97 str. 4 d.), nes jis, būdamas neteisėtu sąžiningu valdytoju, turi teisę reikalauti atlyginti dėl pagerinimo padarytas išlaidas, bet ne didesnes kaip daikto vertės padidėjimas. Tačiau jis negali būti laikomas neteisėtu pastato, esančio (duomenys neskelbtini), valdytoju, nes nėra paėmęs iš savininkų nuosavybę prievarta, šį turtą atvirai ir sąžiningai valdė labai ilgą laiką, bendrasavininkiams žinant ir leidus, bei turėdamas tam teisinį pagrindą. Teisiniai santykiai susiklostė tarp atsakovų - giminaičių, gyvenančių tame pačiame name, jie pasitiki vieni kitais, tarp jų nėra ir niekada nebuvo jokių ginčų. Šalys turėjo teisę susitarimą įforminti raštu, tačiau, atsižvelgiant į artimus tarpusavio santykius, nematė tam poreikio. Tarp jo ir A. K., A. G. yra susiklostę nekilnojamojo turto panaudos teisiniai santykiai. Jis nuo 1987 m. iki šiol gyvena adresu (duomenys neskelbtini), tėvų namuose su visa šeima. Jis rekonstrukciją atliko turėdamas nekilnojamojo turto savininkių sutikimą, nėra gavęs iš jų jokių pretenzijų dėl vykdomos rekonstrukcijos ar dėl naudojimosi jų turtu. Jam neprivalu buvo būti žemės sklypo bei rekonstruojamo nekilnojamojo daikto savininku, nes jis šiuos daiktus valdė panaudos pagrindais (Statybos įstatymo 3 str. 2 d.). Buvo gauti visi reikalingi statybos dokumentai, parengtas projektas. Nors pirminiai statybų dokumentai buvo gauti A. K. vardu, tačiau teisę į statybas ji perleido jam ir jo šeimai.  Tarp namo savininkų (visų bendraturčių) ir priestato statytojo (atsakovo) buvo žodinis susitarimas, kad šiam pasistačius priestatą atsiras A. K. ir jų bendroji dalinė nuosavybė.

              Teismo posėdžio metu A. K. patvirtino, kad visą laiką gyveno adresu (duomenys neskelbtini), su savo tėvais. Šeimoje susitarė, kad šio namo rekonstrukciją atliks jis, šio susitarimo teisiškai neįformino. 2006 metais sudarė santuoką, šiuo adresu apsigyveno jo sutuoktinė. Namo rekonstrukciją jis pradėjo 2005 – 2007 metais. Lėšų rekonstrukcijai turėjo pardavęs turtą, be to, jis visą laiką dirbo, jo atlyginimas visada buvo apie 1000 Lt. Rekonstrukcijos metu buvo nugriauta dalis garažo, jis buvo sujungtas su gyvenamuoju namu. Rekonstrukciją baigė 2014 metais. Kvitų bei sąskaitų apie išlaidas namo rekonstrukcijai iš pradžių nekaupė, pradėjo kaupti sutuoktinės iniciatyva. Į bylą yra pateikęs tik sąskaitas, kurios buvo išrašytos pardavėjų iniciatyva, dėl išlaidų, susijusių su namo rekonstrukcija, specialiai sąskaitų išrašyti neprašė, todėl jų visų neturi. Sumą, kurią jis investavo į namo rekonstrukciją, apskaičiavo įvertinęs atliktus darbus, ji mažai skiriasi nuo specialistės paskaičiuotos sumos.    

Atsakovė A. K. su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teismo posėdžio metu nurodė, kad jų šeimai nusprendus atlikti jų namo, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukciją susitarė, kad ją atliks sūnus A. K.. Sūnus turėjo lėšų iš parduoti turto, be to, po studijų baigimo 2001-2002 metais pradėjo dirbti ir visą laiką dirbo. Kadangi tarpusavio santykiai jų šeimoje buvo geri, susitarimo neįformino. Ji gavo leidimą namo rekonstrukcijai savo vardu, o rekonstrukcijos darbus atliko A. K.. 

Atsakovės A. K. atstovė advokato padėjėja S. V.-G. su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovės A. K. skola atsakovui A. K. atsirado pasibaigus namo adresu (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai. Nors leidimas atlikti rekonstruoti namą buvo gautas 1997 metais, atsakovė ją atlikti neturėjo lėšų. Rekonstrukcijos darbai buvo pradėti 2007 metais, nes atsakovui sudarius santuoką atsirado poreikis namą rekonstruoti. Atsakovai susitarė, kad rekonstrukcija bus vykdoma atsakovo lėšomis, nes atsakovė lėšų neturėjo, susitarimas buvo žodinis, po rekonstrukcijos atsakovas turėjo tapti namo bendraturčiu. Darbų atlikimo pradžia niekur nefiksuota, kadangi darbus atliko savo jėgomis. Rekonstrukcijos darbai buvo baigti 2014 metais. Atsakovas siekė įteisinti savo nuosavybę į turo dalį, tačiau to negalėjo padaryti. 2016m. liepos 4d. Šiaulių apylinkės teismo sprendimu atsakovo ieškinys dėl turto dalių nustatymo ir leidimo be sutikimo įregistruoti rekonstrukciją buvo atmestas, tačiau teismas konstatavo, kad A. K. turi teisę į kompensaciją dėl turto pagerinimo. Kadangi tarp atsakovų ginčo dėl turto pagerinimo nebuvo, jie pasirašė 2017-02-07 sutartį dėl kompensacijos, o 2017-03-08 buvo pasirašytas neprotestuotinas vekselis. Palaiko atsakovo A. K. atsiliepime išdėstytus argumentus. Papildomai dėl actio Pauliana pagrindų egzistavimo nurodė, kad šiuo atveju nėra kreditorių teisių pažeidimo – ginčo turtas nėra nei perleistas, nei apsunkintas. Išieškojimas iš atsakovės turto pradėtas pagal asmeninę skolą A. K.. Argumentai, kad pardavus ginčo turtą bus padengta tik A. K. skola – pagrįsta prielaidomis. Turto realizavimo metu jo kaina gali pakilti. Ginčo atveju privalomumas sudaryti sandorį atsakovei kilo dėl faktiškai susidėjusių aplinkybių. Sandoris negali būti laikomas tariamu, nes juo vadovaujantis atlikti tam tikri veiksmai. Kad A. K. į rekonstrukciją investavo savo lėšas, patvirtina jo pateikti kvitai bei sąskaitos, aplinkybė, jog jis turėjo lėšų iš parduoto turto.  A. K. negali būti laikomas neteisėtu turto valdytoju, nes tarp atsakovų buvo susiklostę panaudos teisiniai santykiai. Todėl A. K., investavęs savo lėšas į namo rekonstrukciją, turi teisę į kompensaciją už daikto pagerinimą, o ne į jo vertės padidėjimą.  

Trečiasis asmuo notaras D. J. į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Ieškinys tenkintinas.

              Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

              Šiaulių apygardos teismas 2012 m. vasario 17 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB ,,Ainro‘‘. UAB „Ainro‘‘ buvo įsteigta 2009 m. liepos 1 d., pertvarkant R. K. įmonę „E. ir R.‘‘, perimant visas pertvarkytojo juridinio asmens teises ir pareigas. Dalis BUAB „Ainro‘‘ prisiimtų finansinių įsipareigojimų kyla iš to laikotarpio sutarčių, kai įmonė buvo neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo - R. K. įmonė „E. ir R.‘‘. Pagal CK 2.104 str. 2 d. BUAB „Ainro" savininkai yra subsidiariai atsakingi pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos (iki 2009 m. liepos 1 d). 2012-06-05 Šiaulių apygardos teismo nutartimi R. K. ir A. K. buvo įtraukti į BUAB ,,Ainro‘‘ bankroto bylą bendraatsakovais, jų turtui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – turto areštas. Įvertinęs kreditorių  reikalavimus, kurie atsirado dar tuo metu, kai įmonė buvo neribotos civilinės atsakomybės, 2015-02-20 Šiaulių apygardos teismas priėmė nutartį nukreipti išieškojimą į R. K. ir A. K. santuokoje įgytą turtą BUAB „Ainro‘‘ 47570,93 Eur kreditorių reikalavimams apmokėti, o neužtekus šio turto, - išieškojimą nukreipti į R. K. ir A. K. asmeninės nuosavybės teise esantį turtą. BUAB „Ainro‘‘ įgijo teisę nukreipti išieškojimą į savininkui R. K. ir jo sutuoktinei A. K. nuosavybės teise priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus: ginklą ((duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) dalis žemės sklypo (Un. Nr. (duomenys neskelbtini)), ginklą ((duomenys neskelbtini)), 77/100 dalis pastato (Un. Nr. (duomenys neskelbtini)), kelių transporto priemonę (Audi A4, (duomenys neskelbtini) pastatą (Un. Nr. (duomenys neskelbtini)). 2015-09-02 atsakovė A. K. nurodė, kad ji neturi dalies vertintino turto. 2015-09-03 buvo patikrinti nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), duomenys viešajame registre bei nustatyta, jog A. K. priklausęs pastatas - garažas yra sujungtas su gyvenamuoju namu, suformuojant vieną bendrą pastatą (Un. Nr. (duomenys neskelbtini)). Atsakovas A. K. pateikė Šiaulių apygardos teismui prašymą dėl jo įtraukimo į BUAB „Ainro" kreditorių sąrašą, patvirtinant jo kreditorinį reikalavimą 115 581,95 Eur sumai, ir nurodė, kad jis atliko motinai A. K. priklausančio gyvenamojo namo rekonstrukciją ir tai darė savo lėšomis. Savo finansinį reikalavimą A. K. grindė 2017-02-07 sutartimi, kuria A. K. įsipareigojo A. K. sumokėti 115 000 Eur sumą už atliktą rekonstrukciją. A. K. prašymas 2017-06-16 Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi buvo atmestas. 2017-07-04 BUAB „Ainro‘‘ kreditoriai kreditorių susirinkime patvirtino bendrovės savininkų nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo tvarką ir kainą. 2017-07-12 BUAB „Ainro‘‘ bankroto administratorius el. paštu iš antstolio A. B. kontoros gavo 2017-07-12 turto arešto aktą Nr. 0041/17/01477, kuriuo yra areštuojamas A. K. priklausantis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), išieškotojo A. K. naudai. Išieškojimas pradėtas vykdyti pagal atsakovės A. K. 2017-03-08 paprastąjį neprotestuotiną vekselį ir jo pagrindu išduotą 2017-03-20 vykdomąjį įrašą. BUAB „Ainro‘‘ bankroto administratorius, gindamas bendrovės kreditorių interesus, kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiais 2017-02-07 sutartį, 2017-03-08 paprastąjį neprotestuotiną vekselį ir 2017-03-20 vykdomąjį įrašą.

              Dėl bankroto administratoriaus teisės ginčyti sandorius kaip tariamus ir prieštaraujančius imperatyvioms teisės normoms

Atsakovas A. K. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 5 d. 8 p. numato, kad administratorius ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrina įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareiškia ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Atsakovas nurodė, jog UAB „Ainro‘‘ bankroto byla iškelta 2012-02-17 Šiaulių apygardos teismo nutartimi, ginčijami sandoriai sudaryti 2017 metais, t.y. po bankroto bylos iškėlimo, juos sudarė ne bankrutuojanti įmonė, o fiziniai asmenys. Atsakovo nuomone, Įmonių bankroto įstatymas nenumato teisės ieškovo administratoriui reikšti teisme dėl 2017 metais sudarytų sandorių nuginčijimo.

LR Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje yra numatyta ne tik bankroto administratoriaus teisė ginčyti sandorius, sudarytus iki bankroto bylos iškėlimo (8 p.), bet ir kitos jo funkcijos - atstovauti arba įgalioti kitą asmenį atstovauti bankrutuojančiai įmonei teisme (9p.), ginti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus (14p.). Administratoriaus teisinė padėtis yra dvejopa - jis yra bankrutuojančios įmonės atstovas ir kartu jam nustatyta pareiga atstovauti kreditorių interesus, taigi jis yra ir kreditorių atstovas. Administratoriaus reiškia ieškinius bankrutuojančios įmonės interesais - reikalaudamas sumokėti skolas,  įvykdyti prievoles, tokiu būdu veikia kaip įprastinis įmonės atstovas. Taip pat administratorius reiškia ieškinius, reikalaudamas iš buvusių įmonės vadovų, dalininkų ar kitų atsakingų asmenų atlyginti žalą, padarytą įmonės kreditorių interesams, reikalaudamas pripažinti negaliojančiais bankrutuojančios įmonės sudarytus sandorius. Todėl atsakovo argumentai, jog įmonės bankroto administratoriaus teisė reikšti ieškinius kreditorių interesais tik Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 5 d. 8 p. numatytu atveju, yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 5 d. 8 p. yra speciali teisės norma, numatanti bankroto administratoriui teisę reikšti ieškinius dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais nuo sužinojimo apie tokius sandorius momento, t.y. ši teisės norma numato išimtį skaičiuojant ieškinio senatį iki bankroto bylos iškėlimo sudarytiems sandoriams ginčyti. Nagrinėjamu atveju ginčijami sandoriai sudaryti 2017 metais, po bankroto bylos iškėlimo, todėl yra taikomas CK numatytas ieškinio senaties skaičiavimas, duomenų, kad bankroto administratorius būtų praleidęs terminą kreiptis į teismą su ieškiniu, nėra.

Bankroto administratorius ginčija sandorius ir kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.), ir kaip tariamus (CK 1.86str.), kurie pagal civilinio kodekso prasmę yra laikytini niekiniais. Pagal CK 1.78 straipsnio 1 dalį niekinis sandoris yra neegzistuojantis sandoris, o tai reiškia, kad įstatymas įtvirtina niekinio sandorio negaliojimo prezumpciją. Niekinį sandorį gali ginčyti bet kuris asmuo, turintis teisinį interesą (CK 1.78 str. 5d.), t. y. bet kuris privatus ar viešas asmuo, kurio teises ar teisėtus interesus pažeidė sandoris ar jo vykdymas. Todėl bankroto administratorius, gindamas kreditorių interesus, turi teisę kreiptis į teismą dėl sandorių pripažinimo niekiniais.

Dėl reikalavimo pripažinti sandorius negaliojančiais CK 1.86 straipsnio pagrindu

Ieškovas prašo pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento 2017-02-07 A. K. ir A. K. sudarytą sutartį, A. K. 2017-03-08 išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kadangi sudaryti sandoriai yra tariami. Pagal CK 1.86 straipsnio, reglamentuojančio tariamo sandorio negaliojimą, 1 dalį, tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių padarinių) sudarytas sandoris negalioja. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tariamasis sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-619/2005). Tariamojo sandorio (simuliacijos) šalys, sudarydamos sandorį, nesiekia sukurti jokių teisinių padarinių ir tą gerai žino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-974/2000). Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą. Esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas. Pagal susiformavusią teismų praktiką bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad atsakovas A. K. yra atsakovės A. K. sūnus, kuris nuolat gyveno adresu (duomenys neskelbtini), kurio dalis bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso atsakovei A. K. ir jo sutuoktiniui, šių aplinkybių ieškovė neginčijo. Todėl galima daryti išvadą, kad tarp atsakovų buvo susiklostę panaudos teisiniai santykiai. CK 6.629 straipsnio 2 dalis numato, kad neatlygintinio naudojimosi daiktu sutarčiai yra taikomos CK 6.501 straipsnio nuostatos. CK  6.501 straipsnio 1 dalis numato, jog kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai arba sutartis numato ką kita. CK 6.501 straipsnyje nustatytu teisiniu reglamentavimu išlaidų atlyginimas nesiejamas su pagerinimų atlikimo būtinumu.

Iš atsakovų paaiškinimų matyti, kad atsakovė A. K. teigia davusi atsakovui A. K. žodinį leidimą atlikti pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos darbus pagal  1997 metų projektą, kadangi pati lėšų tam neturėjo. Atsakovai tvirtina, kad rekonstrukcijos darbai buvo pradėti maždaug 2007 metais, kai atsakovas A. K. sukūrė šeimą ir atsirado poreikis gyvenamąsias patalpas praplėsti. Tačiau ieškovė šias aplinkybes ginčija, nurodė, kad rekonstrukcijos darbai buvo atlikti maždaug iki 2009 metų, be to, atsakovas neįrodė, kad rekonstrukcija buvo atlikta jo lėšomis. Taigi, ieškovė teigia, kad atsakovas A. K. apskritai negalėjo įgyti jokių teisių į kompensaciją už atliktą pastato rekonstrukciją, nes nėra įrodymų, kad ją atliko ir tokias išlaidas būtų patyręs. Ieškovė teigia, kad atsakovas A. K. neteisingai įvardija namo rekonstrukcijos laikotarpį, o ši aplinkybė reikšminga sprendžiant, ar atsakovas turėjo galimybę rekonstruoti namą.

Pažymėtina, kad pačio atsakovo A. K. pozicija dėl namo, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos laikotarpio yra prieštaringa. Šioje byloje atsakovas A. K. nurodė, kad rekonstrukcijos darbus jis pradėjo maždaug 2007 metais, kai 2006 metais sudarė santuoką ir atsirado poreikis praplėsti namą, rekonstrukcijos darbai tęsėsi ilgai. Šios bylos nagrinėjimo metu atsakovas teigė, kad rekonstrukciją baigė 2014 metais. Tačiau atsakovų 2017-02-07 sutartyje šalys nurodė, kad rekonstrukcija buvo atlikta 2009-2012 metais – per tris metus. Prie šios bylos prijungtoje civilinėje byloje Nr. eA2-1690-1003/2016 pateiktame atsakovo A. K. ieškinyje nurodoma, kad namo rekonstrukciją jis atliko nuo 2001 metų iki 2011 metų. Byloje apklaustas liudytoju D. G. nenurodė aplinkybių, reikšmingų ginčo išsprendimui. Liudytojas A. P. negalėjo nurodyti, kada tiksliai buvo atliekami namo rekonstrukcijos darbai ir patvirtinti, kad jie buvo atliekami iš atsakovo A. K. lėšų. Liudytoja E. K. nurodė, kad priestatas iš jos ir jos sutuoktinio A. K. lėšų buvo pastatytas per 2007 metus.

              Byloje yra pateikti namo adresu (duomenys neskelbtini)., kadastriniai matavimai, atlikti 2014-10-06 UAB ,,Imposta‘‘. Pagal kadastrinių matavimų bylą pastato, pažymėto 4a 1 /p, statybos pradžios metai yra 1997m., pabaigos – 2014 metai, o pastato, pažymėto 5a 1 /p, statybos pradžios ir pabaigos metai yra 1958 m., rekonstrukcijos pradžios metai – 1997m., pabaigos metai – 2014m. Pagal Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministro 2002m. gruodžio 30d. įsakymu Nr. 522 patvirtintas Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių (kadastrinių matavimų metu nuo 2005 m. balandžio 1d. galiojanti redakcija) 107.4 punktą statinio statybos (rekonstravimo) pradžios metai nustatomi iš leidimo statinį statyti (rekonstruoti), statinio statybos (rekonstravimo) pabaigos metai - iš statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto ar pažymos apie statinio pripažinimą tinkamu naudoti. Iš byloje pateikto Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo apie žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini), matyti, kad 2007-05-13 G. A. individuali įmonė atliko žemės sklypo kadastrinius matavimus. Kadastro ir registro dokumentų byloje esančiame G. A. IĮ parengtame žemės sklypo plane yra pažymėtas naujai pastatytas pastatas, namo kadastriniuose matavimuose pažymėtas 4a 1 /p, t.y. naujai pastatytas priestatas. Apklaustas teismo posėdyje liudytoju E. J., kuris atliko šiuos kadastrinius matavimus, nurodė, kad jo sudarytame plane yra atvaizduoti statiniai, kurie turi pagrindines konstrukcijas. Liudytojo teigimu, jei statinys nebūtų baigtas, plane būtų pažymėta ,,statomas namas‘‘, jei būtų tik pamatai, tokia žyma ir būtų padaryta. Apklaustas teismo posėdyje liudytoju R. B. nurodė, kad, atliekant žemės sklypo kadastrinius matavimus, yra tiksliai fiksuojamas užstatytas plotas. Todėl tikėtina, kad 2007-05-13 priestatas jau buvo pastatytas. Žemės kadastriniuose matavimuose užfiksuotus duomenis atitinka liudytojos E. K. parodymai, kuri patvirtino, kad naujas priestatas buvo pastatytas per 2007 metus.

Atsakovas A. K. nepateikė įrodymų, kurie paneigtų kadastro byloje nurodytus duomenis apie statybos ir rekonstrukcijos darbų pradžią – nurodė, kad statybos žurnalo nevedė, sutarties su techniniu prižiūrėtoju sudaręs nebuvo. Iš prijungtoje civilinėje byloje Nr. eA2-1690-1003/2016 esančios namų valdos (duomenys neskelbtini), eksplikacijos matyti, kad ant dokumento uždėtas spaudas, jog statybos leidimas statiniui rekonstruoti yra išduotas 1998m. liepos 15d. , jo galiojimo terminas – iki 2003 m. liepos 15d. Kadangi paties atsakovo paaiškinimai dėl namo rekonstrukcijos pradžios yra nenuoseklūs, kitų įrodymų, kada rekonstrukcijos darbai buvo pradėti, atsakovas nepateikė, teismas iš įrodymų visumos daro išvadą, kad namo rekonstrukcijos ir statybos darbai buvo vykdomi nuo 1997-1998 metų iki vėliausiai 2007 metų.     

              Kaip jau buvo minėta, statybos ir rekonstrukcijos darbų laikotarpis yra reikšmingas vertinant kitus įrodymus. Atsakovas A. K., įrodinėdamas, kad namo rekonstrukciją atliko savo lėšomis, pateikė teismui sandorius apie jam priklausančio turto pardavimą. Iš pateiktų sutarčių matyti, kad atsakovas 2009 metais sudarė dvi žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis. Atsakovas taip pat pateikė 2010 metais sudarytą sutuoktinės E. K. žemės sklypo ir pastato pardavimo sutartį, savo transporto priemonės 2010 metais sudarytą pardavimo sutartį.  Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad turtas buvo parduotas ir lėšos įgytos 2009-2010 metų laikotarpiu, kai tuo tarpu byloje nustatyta, kad 2007 metais namo priestatas jau buvo pastatytas. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad iš sandorių įgytos lėšos buvo naudotos namo rekonstrukcijai. Nors atsakovas teigia, kad visada dirbo ir gaudavo pajamų iš darbo užmokesčio, byloje nėra duomenų apie atsakovo gaunamas pajamas bei jų dydį. Namo rekonstrukcijos pradžioje 1997 -1998 metais atsakovas A. K. buvo 17-18 metų amžiaus, atlikus rekonstrukciją 2007 metais – 27 metų amžiaus. Įvertinus, kad jam priklausantis nekilnojamasis turtas ir transporto priemonė buvo parduoti 2009-2010 metais, nesant duomenų apie jo gaunamą darbo užmokestį, įvertinus jauną atsakovo amžių namo rekonstrukcijos laikotarpiu, nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas A. K. buvo pajėgus finansiškai rekonstruoti namą.

              Atsakovas A. K., teigdamas, kad namo rekonstrukciją atliko savo lėšomis, pateikė teismui eilę sąskaitų ir prekių įsigijimo kvitų, nurodė, kad šie įrodymai patvirtina jo nurodytas aplinkybes. Tačiau pažymėtina, kad atsakovo pateiktos sąskaitos yra išrašytos laikotarpiu nuo 2011 metų iki 2014 metų, kai pagal bylos duomenis rekonstrukcijos darbai turėjo būti baigti. Be to, ne visose sąskaitose nurodytas pirkėjas. Atsakovo pateikti prekių įsigijimo kvitai, nesant kitų įrodymų, nepatvirtina, kad prekes pirko ir savo lėšomis apmokėjo atsakovas, jie taip pat pateikti už laikotarpį nuo 2011 metų iki 2014 metų. Iš ieškovės atstovo pateiktos kvitų ir sąskaitų suvestinės matyti, kad dalis kvitų nesusiję su prekių rekonstrukcijai įsigijimu – buvo  pirktos medžiagos, nesusijusios su rekonstrukcija, buities prekės, saunos durys, maisto produktai, dekoracijos, kt. Pažymėtina, kad atsakovas, atlikdamas didelės vertės namo rekonstrukciją, į bylą nepateikė nei vieno mokėjimo pavedimo, o pateiktais kvitais ir sąskaitomis jis grindžia tik nedidelę dalį jo nurodytų pagerinimų vertės. Teismas daro išvadą, kad minėtų įrodymų nepakanka padaryti išvadai, kad atsakovas namo rekonstrukciją ir naujo priestato statybą atliko savo lėšomis.

              Atsakovas A. K. savo apsisprendimą rekonstruoti pastatą ir statyti naują priestatą grindžia aplinkybe, kad 2006 metais sudarius santuoką jo šeimai atsirado poreikis plėsti namą. Tačiau iš 1997 metų namo rekonstrukcijos projekto aiškinamojo rašto matyti, kad projektas buvo rengtas priestatui – oranžerijai statyti ir esamo garažo rekonstrukcijai, jį dalinai išplečiant. Projektuojant namo priestatą buvo numatyta ir dalinai perplanuoti rūsio patalpas, įrengiant pirties patalpas. Todėl minėti įrodymai paneigia atsakovo teiginius, kad jo sprendimas rekonstruoti namą savo lėšomis susijęs su santuokos sudarymu ir šeimos padidėjimu, nes pagal projektą statinio paskirtis nėra gyvenamieji kambariai. Ieškovės atstovas įrodinėjo, kad atsakovas turėjo kitą gyvenamąjį būstą, kuriame ir gyveno – sodybą (duomenys neskelbtini). Atsakovas šias aplinkybes neigė. Jo pateiktoje 2014-03-06 Šiaulių kaimiškosios seniūnijos pažymoje nurodyta, kad A. K. yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), tačiau gyvena (duomenys neskelbtini). Tačiau abejonių dėl jo nurodomos realios gyvenamosios vietos kelia faktas, kad teikdamas prašymus VĮ Registrų centro Šiaulių filialui 2014-11-11 ir 2014-11-05 dieną jis savo gyvenamąją vietą nurodė (duomenys neskelbtini), kur atsakovui ir buvo išsiųsti dokumentai (nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byla). Nurodytos aplinkybės netiesiogiai paneigia atsakovo teiginius, kad rekonstrukciją jis pradėjo apie 2007 metais po santuokos sudarymo, o ją realiai baigė 2014 metais

2016m. liepos 4d. Šiaulių apylinkės teismo sprendime, kuris priimtas civilinėje byloje Nr. eA2-1690-1003/2016, teismas nurodė, kad atsakovo A. K. įdėtų lėšų į namo rekonstrukciją klausimas turėtų būti sprendžiamas byloje dėl šių lėšų susigrąžinimo, teismas neginčijo, kad atsakovas 2011 – 2014 metais įsigijo prekių, skirtų namui rekonstruoti. 2016m. lapkričio 3d. Šiaulių apygardos nutartyje yra nurodyta, kad, atlikdamas namo rekonstrukcijos darbus, atsakovas pagerino turtą, todėl atsakovas, savo lėšomis bei darbu prisidėjęs  prie gyvenamojo namo rekonstrukcijos, įgijo teisę reikalauti kompensacijos. Atsakovas A. K. teigia, kad teismų nustatyti faktai yra prejudiciniai ir teismas šioje byloje privalo jais remtis.       

Aiškindamas CPK normas dėl prejudicinių faktų taikymo, kasacinis teismas laikosi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2010; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012). Taigi prejudicinių faktų taisyklės taikymui reikšminga ne tik tai, kad sprendimas įsiteisėjęs, priimtas byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, bet ir tai, jog pirmesnėje byloje nustatyti faktai buvo tos bylos įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis.

Civilinėje byloje Nr. eA2-1690-1003/2016 atsakovas įrodinėjo, kad turi teisę į nekilnojamojo turto dalį adresu (duomenys neskelbtini), nes atliko šio pastato rekonstrukciją savo lėšomis. Jo ieškinys nebuvo tenkintas todėl, kad teismų buvo nustatyta, jog jis, nebūdamas statytoju, tokios teisės įgyti negalėjo. Kompensacijos priteisimo ar jos dydžio klausimas nebuvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis minėtoje byloje. Šioje civilėje byloje sprendžiama dėl sandorio, kuriuo atsakovė įsipareigojo sumokėti kompensaciją atsakovui A. K., bei šios sutarties pasirašyto vekselio teisėtumo. Todėl atsakovai nepagrįstai teigia, kad teismo procesiniai sprendimai civilinėje byloje Nr. eA2-1690-1003/2016 turi prejudicinę galią šioje byloje.

Kaip jau buvo minėta, pagal kasacinio teismo praktiką nagrinėjant ieškinius dėl sandorių tariamumo teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas. Visų pirma atsakovas A. K. negalėjo įgyti teisės į kompensaciją dėl namo rekonstrukcijos, kadangi neįrodė, jog namą rekonstravo savo lėšomis, o atsakovė A. K. nagrinėjamu atveju neįgijo pareigos sumokėti kompensaciją atsakovui A. K.. Tiek 2017-02-07 atsakovų sutartis dėl kompensacijos sumokėjimo, tiek A. K. 2017-03-08 šios sutarties pagrindu išduotas vekselis nesukėlė sandorio teisinę prigimtį atitinkančių padarinių. Sandorio tariamumą įrodo ir tai, kad atsakovė įsipareigojo sumokėti kompensaciją atsakovui nepraėjus nei mėnesiui, nors teisme nenurodė, kad tuo metu būtų turėjusi realias galimybes tokią sumą – 115000 Eur – sumokėti atsakovui. Atsakovai sutartyje nurodė palyginti trumpą kompensacijos grąžinimo terminą, nors, kaip patys teigė, eilę metų šios kompensacijos atsakovas nereikalavo ir jų tarpusavio santykiai visada buvo geri. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad ginčijama sutartis bei vekselis buvo pasirašyti tam, kad būtų apsaugotas šeimos turtas – namų valda adresu (duomenys neskelbtini), arba už šį turtą gautos piniginės lėšos, į kurį, kaip vienintelį turtą,  BUAB ,,Ainro‘‘ galėjo nukreipti išieškojimą kreditorių skoloms dengti.

Atsakovai nurodė, kad ginčo sandoris ir vekselis nelaikytini tariamais sandoriais, nes atsakovas A. K., kaip kreditorius, realiai įgyvendino savo teises, pradėdamas išieškojimą pagal vekselį. Tačiau pagal byloje nustatytų aplinkybių visumą tai nekeičia išvados apie sandorių niekinį pobūdį. Kaip jau buvo minėta, atsakovui pradėjus išieškojimą pagal vekselį dėl 115000 Eur sumos, kuri viršija nekilnojamojo turto vertę, BUAB ,,Ainro‘‘ kreditoriai prarastų bet kokią galimybę atgauti skolą, o nekilnojamasis turtas adresu (duomenys neskelbtini), liktų atsakovų šeimoje. 

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad 2017-02-07 A. K. ir A. K. sudaryta sutartis, A. K. 2017-03-08 išduotas paprastasis neprotestuotinas vekselis ir jo pagrindu 2017-03-20 Šiaulių miesto 6-ojo notarų biuro išduotas vykdomasis įrašas pripažintini negaliojančiais nuo sudarymo momento, vadovaujantis CK 1. 86 straipsniu.

Dėl reikalavimo pripažinti sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu

Ieškovė prašo pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais ir CK 1.80 str. pagrindu, kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymų normoms. Ieškovės teigimu, atsiskaitymai tarp savininko ir neteisėto daikto valdytojo vykdomi CK 4.97 straipsnio nustatytomis sąlygomis. CK 4.97 str. 4 d. įsakmiai nustato, jog sąžiningas neteisėtas valdytojas gali reikalauti ne svetimo daikto pagerinimo išlaidų vertės, o tik tos jų sumos, kuria padidėjo daikto vertė, todėl ši norma laikytina imperatyvia. Šios CK 4.97 str. 4 d. normos nesilaikymas, sudarant 2017-02-07 sutartį ir 2017-03-08 išduodant paprastąjį neprotestuotiną vekselį, lemia šių sandorių negaliojimą. Tačiau, teismo nuomone, tokie ieškovės argumentai yra teisiškai nepagrįsti.

Ieškovė šiuo atveju vadovaujasi Civilinio kodekso nuostatomis, kurios reglamentuoja savininko teisių apsaugą ir gynimą. CK 4.97 straipsnio nuostatos taikomos CK 4.95 straipsnyje numatytu atveju – kai savininkas savo turtą išreikalauja iš svetimo neteisėto valdymo. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad tarp atsakovų buvo susiklostę panaudos teisiniai santykiai, atsakovė A. K. pretenzijų atsakovui A. K., kad jis valdė jai priklausantį turtą neteisėtai ir pažeidė jos, kaip turto savininkės teises, neišreiškė, todėl atsakovas buvo teisėtas turto valdytojas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, sprendžiant šį ginčą vadovautis CK 4.97 straipsnio nuostatomis ir pripažinti sandorius negaliojančiais pagal CK 1. 80 straipsnį nėra pagrindo.  

Pagal 6.501 straipsnio 1 dalį, kuris taikomas ir panaudos teisiniams santykiams, kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą. Atsakovas A. K. atliktų pagerinimų apimtį bei jiems išleistas lėšas įrodinėjo D. P. sudaryta lokaline darbų sąmata. Kadangi nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas neįrodė aplinkybės, jog atliko turto pagerinimus savo lėšomis, jo pateiktas įrodymas neįtakoja teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. 

Dėl reikalavimo pripažinti sandorius negaliojančiais CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu

Ieškovė taip pat prašo pripažinti atsakovų sudarytus sandorius actio Pauliana pagrindu. CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius (actio Pauliana) bei apibrėžtos pasinaudojimo šia teise sąlygos. Kasacinis teismas, aiškindamas šią normą, išskyrė tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti nebejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditorių teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas tiesiogiai susijęs su sutarties laisvės principo (CK 6.156 str.) ribojimu bei siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šia teise ir nebūtų nepagrįstai suvaržytos tiek skolininko, tiek trečiųjų asmenų teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu galima tik esant šių sąlygų visetui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Be nurodytų sąlygų, yra dar du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 2 d., 6.66 str. 3 d.); 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, t. y. kreditoriaus, pareiškusio ieškinį, reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

Dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės. Ieškovė pagrįstai nurodė, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkei A. K., kuri pagal CK 2.104 str. 2 d. yra subsidiariai atsakinga pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos (iki 2009 m. liepos 1 d.).  BUAB „Ainro‘‘ savininkai yra subsidiariai skolingi kreditoriams AB DNB bankas, UAB ,,Rilis‘‘, UAB ,,Horo mechanika‘‘, UAB ,,Kaldera‘‘, UAB „Migiris‘‘, UAB „VOLLIT‘‘, viso 47 570,93 Eur. 2012-06-05 Šiaulių apygardos teismo nutartimi atsakovė A. K. buvo įtraukta į BUAB ,,Ainro‘‘ bankroto bylą bendraatsakove, jos turtui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – turto areštas, o 2015-02-20 Šiaulių apygardos teismas priėmė nutartį, kuria leido nukreipti išieškojimą į R. K. ir A. K. santuokoje įgytą turtą BUAB „Ainro‘‘ 47570,93 Eur kreditorių reikalavimams apmokėti, o neužtekus šio turto - išieškojimą nukreipti į R. K. ir A. K. asmeninės nuosavybės teise esantį turtą.

Atsakovas A. K. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad BUAB „Ainro‘‘ nėra atsakovų kreditorius, o šie nėra ieškovės skolininkai. Atsakovas nurodė, kad A. K. yra subsidiariai atsakinga pagal juridinio asmens prievoles šios įmonės kreditoriams (CK 2.104 str. 2 d.), todėl ji yra jų skolininkė, o šie jos kreditoriai. Sutiktina su atsakovu, kad jis nėra ieškovės skolininkas, tačiau CK 6.66 straipsnyje yra numatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius su trečiaisiais asmenimis, įstatymas nereikalauja, kad šiuo atveju abi sandorio šalys būtų kreditoriaus skolininkai. Atsakovas A. K. atsiliepime į ieškinį pripažįsta, kad atsakovė A. K. yra BUAB ,,Ainro‘‘ kreditorių skolininkė. Kaip jau buvo minėta, LR Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje yra numatyta bankroto administratoriaus teisė ginti įmonės ir visų kreditorių interesus (14p.), jis yra bankrutuojančios įmonės atstovas ir kartu jam nustatyta pareiga atstovauti kreditorių interesus, jis yra ir kreditorių atstovas. Todėl teismas daro išvadą, kad ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkei A. K..

Dėl kreditorių teisių pažeidimo. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012), taip pat tai, kad šios aplinkybės, susijusios su skolininko mokumo sumažėjimu, būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio. Taigi kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko  turto, nes, sudarius ginčijamus sandorius, likusio turto nepakanka ar nebelieka atsiskaityti su kreditoriumi.

Ieškovė įrodinėjo, kad 2017-02-07 sutartis ir 2017-03-08 paprastasis neprotestuotinas vekselis pažeidžia BUAB „Ainro‘‘ kreditorių teises ir teisėtus interesus, dėl atsakovų sudarytų neteisėtų sandorių BUAB „Ainro‘‘ yra apsunkintos galimybės parduoti iš varžytynių vienintelį šiuo metu išlikusį atsakovės pateiktame 2012-03-01 turto sąraše  nurodytą turtą - žemės sklypo dalį, pastato 77/100 dalis, esančias (duomenys neskelbtini). Byloje nėra ginčo, kad antstolis A. B. pradėjo vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) A. K. išduoto 2017-03-20 vykdomojo įrašo pagrindu, o antstolis, pateikdamas administratoriui turto arešto aktą, jam užkirto galimybę turtą parduoti ĮBĮ nustatyta tvarka, kartu užkirto galimybę apginti BUAB „Ainro‘‘ kreditorių interesus. Ieškovės teigimu, ieškovės kreditoriams šiuo metu jokie teisės aktai nenumato galimybės patiems savarankiškai pradėti priverstinio išieškojimo procedūras A. K. atžvilgiu ir prisidėti prie A. K. inicijuoto išieškojimo CPK 759 str. nustatyta tvarka, nes ieškovės kreditoriai gali pretenduoti į finansinių reikalavimų patenkinimą tik ĮBĮ nustatyta tvarka. Atsakovui įgijus reikalavimo teisę į atsakovę A. K. pagal ginčijamus sandorius 115 000,00 Eur sumai, ieškovės kreditoriai neturi jokių galimybių į savo reikalavimų patenkinimą, nes kompensacija yra didesnė už realizuotino turto vertę, visas iš turto pardavimo gautas lėšas gaus atsakovas.

Atsakovo teigimu ieškovė neįrodė, kaip ginčijami sandoriai pažeidžia kreditorių interesus -  atsakovai nenuslėpė jokio skolininkei nuosavybės teise priklausančio turto, taip pat nenumatė pirmenybės teisės kitiems kreditoriams į skolų išieškojimą, ginčijamais sandoriais atsakovai nesprendė dėl konkretaus turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, perleidimo ar jo apsunkinimo prievolėmis trečiųjų asmenų naudai. Atsakovo manymu, ginčijami sandoriai nedaro įtakos atsakovės A. K. mokumui, nesumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertės. Tačiau, kaip jau buvo minėta, kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio, pakanka įrodyti, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko  turto, nes, sudarius ginčijamus sandorius, likusio turto nepakanka ar nebelieka atsiskaityti su kreditoriumi. Nagrinėjamu atveju atsakovams sudarius sandorius ir atsakovui A. K. įgijus reikalavimo teisę į atsakovę A. K. 115 000 Eur sumai, realizavus atsakovės turimą turtą adresu (duomenys neskelbtini), ieškovė prarastų galimybę atgauti bet kokią pinigų sumą kreditorių reikalavimas padengti, nes ji yra didesnė už realizuotino turto vertę. Jei pardavus turtą gauta pinigų suma ir būtų paskirstyta proporcingai ieškovės kreditoriams bei atsakovui A. K., ieškovei atitenkanti piniginių lėšų suma būtų žymiai mažesnė. Sutiktina su atsakovais, kad nėra pagrindo  bankroto proceso kreditoriams teikti prioritetą prieš kitus atsakovės A. K. kreditorius - atsakovą A. K., nes visi šeši ieškovės kreditoriai ir atsakovas yra III-os eilės kreditoriai. Tačiau bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad atsakovų sudaryti sandoriai yra tariami ir negaliojantys. Todėl atsakovams sudarius tariamus sandorius, kurių pagrindu buvo pradėtas išieškojimas atsakovo A. K. naudai, iš esmės buvo sutrukdyta ieškovės kreditoriams patenkinti reikalavimus iš skolininkės A. K. turto, nes likusio turto nepakanka ar nebelieka atsiskaityti su ieškovės kreditoriais. 

Dėl privalėjimo skolininkui sudaryti ginčijamą sandorį. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovė A. K. privalėjo sudaryti ginčijamą 2017-02-07 sutartį ir jos pagrindu išduoti 2017-03-08 paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sąlygą „neprivalėjo“ aiškina kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimą. Privalėjimas sudaryti sandorį – vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai. Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016).

Dėl šalių sąžiningumo. Taikant actio Pauliana institutą, turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris, o kai neatlygintinis – tik skolininko nesąžiningumas. Kadangi ginčijama sutartis ir vekselis yra atlygintiniai sandoriai, spręstina dėl abiejų atsakovų nesąžiningumo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, jog jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2013). Ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises.

Teismas daro išvadą, kad A. K. nesąžiningumas, sudarant sandorius, buvo akivaizdus – sudarydama sandorius ji žinojo, kad jų sudarymo metu turi asmeninę prievolę sumokėti 47 570,93 Eur sumą ieškovės kreditoriams. CK 6.67 straipsnio 1 punkte įtvirtina, jog preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais. Nesąžiningumo prezumpcija yra nuginčijama, todėl skolininkas ir kita šalis tokiais atvejais turi teisę įrodinėti buvę sąžiningi, t.y. nežinoję ir negalėję žinoti, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus. Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas A. K. įstatyme numatytos prezumpcijos neginčijo. Teisminiai procesai dėl jo įtraukimo kreditoriumi į bankroto bylą, dėl nuosavybės dalies nustatymo tik patvirtina, kad atsakovui A. K. sandorių sudarymo metu buvo žinoma apie atsakovės prievolę ieškovės kreditoriams.  

Teismas pažymi, kad egzistuoja ir kitos actio Pauliana atveju taikomos sąlygos. Ieškovė nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino (CK 1.125 str. 2 d., 6.66 str. 3 d.). Nors kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, teismas sutinka su ieškovės argumentais, kad nagrinėjamu atveju šioje byloje yra tikslinga pripažinti negaliojančiais 2017-02-07 sutartį ir 2017-03-08 paprastąjį neprotestuotiną vekselį visa apimtimi, nes šiuo metu nežinoma, už kokią kainą bus parduotas atsakovei priklausantis nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini)

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad 2017-02-07 A. K. ir A. K. sudaryta sutartis, A. K. 2017-03-08 išduotas paprastasis neprotestuotinas vekselis ir jo pagrindu 2017-03-20 Šiaulių miesto 6-ojo notarų biuro išduotas vykdomasis įrašas pripažintini negaliojančiais nuo sudarymo momento yra naikintini, vadovaujantis CK 6.66 straipsniu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų 

CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamoje byloje ieškinys iš esmės patenkintas visiškai, todėl atsakovams bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Ieškovė BUAB „Ainro“ pateikė teismui įrodymus, jog byloje patyrė 1 427,80 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą. Įvertinus bylos apimtį, advokato darbo laiko sąnaudas, paruoštų dokumentų turinį ir apimtį, Teisingumo ministro įsakymu patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytus dydžius, teismas sprendžia, kad ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos. Dėl to jos patirtos 1 427,80 Eur išlaidos už advokato teisinę pagalbą, priteistinos iš atsakovų taip: iš atsakovo A. K. ieškovei 713,90 Eur ir iš atsakovės A. K. ieškovei 713,90 Eur.

Pažymėtina, kad ieškovė kaip bankrutavausi įmonė yra atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), todėl iš atsakovų priteistinas žyminis mokestis valstybei (CPK 80 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ieškinio suma 115 581,95 Eur, mokėtinas žyminis mokestis ieškinį teikiant elektroninių ryšių priemonėmis – 1 842,00 Eur. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, iš atsakovo A. K. priteistina valstybei 921,00 Eur žyminio mokesčio ir iš atsakovės A. K. priteistina valstybei 921,00 Eur žyminio mokesčio.

Taip pat teismas byloje patyrė 12,22 Eur išlaidų už procesinių dokumentų siuntimą, todėl iš atsakovų A. K. ir A. K. priteistina po 6,11 Eur pašto išlaidų valstybei (CPK 88 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259 str., 263-268 str., 270 str., teismas

n u s p r e n d ž i a :

Ieškinį tenkinti.

Pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento 2017-02-07 A. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir A. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) sudarytą sutartį, A. K. 2017-03-08 išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį ir 2017-03-20 Šiaulių miesto 6-ojo notarų biuro išduotą vykdomąjį įrašą.

Priteisti iš atsakovo A. K. ieškovei BUAB „Ainro“ 713,90 Eur (septynių šimtų trylikos eurų 90 ct) bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą.

Priteisti iš atsakovės A. K. ieškovei BUAB „Ainro“ 713,90 Eur (septynių šimtų trylikos eurų 90 ct) bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą.

Priteisti iš atsakovo A. K. 921,00 Eur (devynis šimtus dvidešimt vieną eurą) žyminio mokesčio ir 6,11 Eur (šešis eurus 11 ct) pašto išlaidų  valstybei (sumokant pasirinktinai į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų: Nr. LT32 7180 0000 0014 1038, AB Šiaulių bankas, arba Nr. LT74 7400 0000 0872 3870, Danske Bank A/S Lietuvos filialas, arba Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius, arba Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, „Swedbank“, AB, nurodant įmokos kodą 5660).

Priteisti iš atsakovės A. K. 713,90 Eur (septynis šimtus trylika eurų 90 ct) žyminio mokesčio ir 6,11 Eur (šešis eurus 11 ct) pašto išlaidų valstybei (sumokant pasirinktinai į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų: Nr. LT32 7180 0000 0014 1038, AB Šiaulių bankas, arba Nr. LT74 7400 0000 0872 3870, Danske Bank A/S Lietuvos filialas, arba Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius, arba Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, „Swedbank“, AB, nurodant įmokos kodą 5660).

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui per šį teismą.

Teisėja                                                                                                                                  Lina Muchtarovienė