Civilinė byla Nr. 3K-3-489/2013
Proceso Nr. 2-06-3-11222-2009-0
Procesinio sprendimo kategorija 30.9.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. spalio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Algio Norkūno ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. J. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. nutarties ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos bendrabutis“ ieškinį atsakovei V. J. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo V. J. firma.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovės 7512,57 Lt skolą už bendrojo naudojimo patalpose atliktus remonto darbus, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovas yra daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), administratorius ir viena iš jo vykdomų funkcijų – kontroliuoti bendrojo naudojimo patalpų būklę, organizuoti remonto atlikimą bendrojo naudojimo patalpose, atlikti visus veiksmus, būtinus turtui išsaugoti. V. J. yra patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkė, neatsiskaitė už bendrojo naudojimo patalpų remonto darbus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012 m. liepos 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: ieškovui iš atsakovės priteisė 5258,80 Lt skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas sprendė, kad atsakovei ir kitiems savininkams dalinės nuosavybės teise priklauso patalpos, pažymėtos indeksais 1-26 ir 1-29. Byloje nėra duomenų, kad šios patalpos priklauso vienam asmeniui, todėl nėra pagrindo teigti, kad jos nėra bendrosios nuosavybės objektas, kurį administruoja ieškovas, todėl jo atlikti darbai – elektros instaliacijos pakeitimas, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdžių pakeitimas, sanitarinės–techninės įrangos pakeitimas, šildymo ir vėdinimo sistemų remontas, pripažinti bendrojo naudojimo objektų remontu. Kadangi teismas konstatavo, kad remonto darbai nebuvo susiję su avarinės būklės likvidavimu, jie turėjo būti vykdomi Statybos techninio reglamento (toliau – ir STR) 1.12.05:2002 14 punkte nustatytais privalomųjų darbų įgyvendinimo etapais, vienas iš kurių – darbų nustatymas, jų vykdymo ir finansinio plano parengimas. Nors ieškovas pats nesilaikė teisės aktų nustatytos tvarkos, vien aplinkybė, kad statybos darbai buvo atlikti pažeidžiant teisės aktų procedūrinius reikalavimus, nesudaro pagrindo atsakovę visiškai atleisti nuo darbų apmokėjimo, nes ji neginčija, kad jos bendroji dalinė nuosavybė buvo pagerinta. Nesant pakankamai įrodymų, leidžiančių teismui daryti neabejotiną išvadą dėl atliktų darbų priskyrimo būtiniems darbams dėl avarinės būklės, atsižvelgdamas į itin mažą remontuojamų patalpų plotą, taip pat į tai, kad tokį sprendimą dėl patalpų remonto priėmė ieškovas savo iniciatyva, neturėdamas patalpų savininkų pritarimo ir dėl ko neabejotinai turi prisiimti iš to kylančius neigiamus padarinius, teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, ieškovui priteistiną sumą sumažino trisdešimčia procentų.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 18 d. sprendimą pakeitė ir ieškinį tenkino visiškai.
Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai (Statinio apžiūros aktai, Avarinės būklės nustatymo aktai, fotonuotraukos) yra pakankami išvadai, kad suremontuotų ginčo patalpų būklė ieškovo sprendimo dėl jų remonto priėmimo metu neatitiko privalomųjų statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimų. Tokiomis akivaizdžiomis aplinkybėmis jokios ekspertizės skirti nereikėjo, o buvo būtina kuo greičiau šalinti avarijos padarinius ir užkirsti galimybę avarijoms kilti ateityje. Pagal STR 1.12.05:2002 gyvenamojo namo, jo dalių būklė ir jos atitiktis privalomųjų reikalavimų visumai įvertinami atliekant apžiūras, stebėjimus ir tyrinėjimus. Nuolatinius stebėjimus atlieka gyvenamojo namo techninis prižiūrėtojas arba, kai techninis prižiūrėtojas yra juridinis asmuo, – darbuotojas, kuriam yra pavesta vykdyti gyvenamojo namo techninę priežiūrą; kasmetines ir neeilines apžiūras atlieka specialistų grupė (komisija), kurios vadovas turi atitikti kvalifikacinius reikalavimus, suteikiančius teisę eiti vienos iš pagrindinių statybos techninės veiklos sričių vadovo pareigas. Vadybininkė I. G. turėjo pakankamą kvalifikaciją įvertinti patalpų būklę stebėjimo būdu.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovei bendrąja daline nuosavybe su kitais asmenimis priklausančios patalpos iš esmės nebuvo prižiūrimos, pati atsakovė pripažino, kad jomis nesinaudojo, nėra duomenų, kad į avarinės būklės patalpas buvo apribotas trečiųjų asmenų patekimas. Savininkai nevykdė savo pareigos patalpas tinkamai prižiūrėti, remontuoti (CK 4.83 straipsnio 3 dalis). Patalpose buvo netvarkingos šalto vandens ir šildymo sistemos komunikacijos, elektros tinklai, kurie susiję su atitinkama viso namo bendrojo naudojimo įranga, todėl ieškovas, kaip administratorius, privalėjo imtis remonto veiksmų. STR 1.12.05:2002 19 punkte nustatyta, kad asmuo, kuriam pranešta apie gyvenamojo namo, jo dalies avarinę būklę, turi nedelsdamas imtis veiksmų, apsaugančių žmones, aplinką ir gyvenamąjį namą nuo galimų padarinių. Tačiau savininkai į ieškovo rašytinius raginimus susitvarkyti nereagavo.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas veikė sąžiningai ir rūpestingai, visų namo gyventojų interesais, o atsakovė nevykdė savo pareigos remontuoti patalpas, elgėsi pasyviai, todėl laikytina nesąžininga.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė V. J. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 18 d. sprendimą pakeisti: sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas ir priteista ieškovui UAB „Klaipėdos bendrabutis“ iš atsakovės V. J. 5258,80 Lt skolos, 5 proc. dydžio metinės palūkanos, 892 Lt bylinėjimosi išlaidų, pakeisti iš dalies, t. y. panaikinti, ir šią ieškinio dalį atmesti; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl bendrojo naudojimo patalpų, nesančių viso namo bendrojo naudojimo objektais, dalinės nuosavybės teise priklausančių konkretiems savininkams su kiekvienam savininkui aiškiai nustatytomis ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotomis nuosavybės teisės dalimis jose. Kasatorės teigimu, teismai neteisingai aiškino nuosavybės teisės rūšis ir neteisingai taikė ginčo atveju civilinės teisės normas, reglamentuojančias daikto (nekilnojamojo turto) savininkų dalinės nuosavybės teisę.
Atsakovės teigimu, patalpos 1-26 ir 1-29, adresu: (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise su nustatytomis konkrečiomis nuosavybės dalimis priklauso atskiriems savininkams, todėl, nepaisant to, kad jos yra devynių dalinės nuosavybės savininkų bendrojo naudojimo patalpos, jos nėra pavestos administruoti daugiabučių namų administratoriui, t. y. ieškovui.
CK 4.75 straipsnyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės objektas valdomas bendraturčių sutarimu, kas reiškia, kad tik ginčo patalpų dalinės nuosavybės teisės subjektai gali priimti sprendimą daryti patalpų remontą. Kasatorės teigimu, teismas nepagrįstai taikė CK 4.82–4.84 straipsnio nuostatas, nes šioje byloje jos apskritai neturėjo būti taikomos – klausimas buvo sprendžiamas ne dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų remonto, o dėl konkrečios patalpos, priklausančios dalinės nuosavybės teise atskiriems savininkams, remonto. Teisinis reguliavimas, skirtas butų ir kitų patalpų bendrojo naudojimo objektams valdyti ir naudoti (koridoriams, laiptinėms, rūsiams ir pan.), negali būti taikomos konkretaus buto ar konkrečios patalpos bendraturčių santykiams reguliuoti (pvz., jei butas priklauso keliems bendraturčiams, tai tokio buto valdymas sprendžiamas vadovaujantis ne CK 4.82–4.84 straipsnių nuostatomis, kaip šiuo atveju nurodė teismas, o CK 4.75 ir 4.76 straipsnių nuostatomis dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo).
Kasatorės vertinimu, administratorius turi teisę butų ir kitų patalpų savininkų bendrąją dalinę nuosavybę administruoti CK 4.84 straipsnio pagrindu, o ne CK 4.75 straipsnio tvarka.
Pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – ir DNSBĮ) 2 straipsnio 11 dalį kitos patalpos – daugiabučiame name esančios negyvenamosios paskirties patalpos (administracinės, komercinės ir kitos), suformuotos ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotos kaip atskiras nuosavybės teisės objektas, taip pat atskirame atitinkamos paskirties pastate esančios asmeninio naudojimo rekreacinės (poilsio), kūrybos (kūrybinės dirbtuvės) ar ūkinės (garažų ir kt.) paskirties patalpos, suformuotos ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotos kaip atskiras nuosavybės teisės objektas. Taigi būtent tokios „kitos patalpos“, suformuotos ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip atskiri nuosavybės teisės objektai negali būti administruojamos administratoriaus, nes būtent šie požymiai, t. y. įregistravimas Nekilnojamojo turto registre, ir atriboja tokias patalpas nuo kitų patalpų, kurios niekam konkrečiomis dalimis nepriklauso ir gali būti administruojamos. Tokiose patalpose sprendimai priimami pagal DNSBĮ ir jo įgyvendinamuosius teisės aktus, o bendraturčių atveju (CK 4.75 straipsnis) – jų sutarimu.
Patalpos, kurias suremontavo ieškovas, nėra įtrauktos į Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 485 patvirtintus Klaipėdos miesto butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus bei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. AD1-1865 patvirtintus Klaipėdos miesto butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus ir pavestos administruoti, juolab kad suremontuotos patalpos nebuvo patalpos, kurios priskirtinos patalpoms pagal DNSBĮ 2 straipsnio 5 dalį, t. y. tai nebuvo bendrosios konstrukcijos, bendroji inžinerinė įranga, bendrojo naudojimo patalpos.
Kasatorės teigimu, atribojant bendrojo naudojimo objektus nuo dalinės nuosavybės subjektų yra išskiriami šie skirtumai: 1) bendrojo naudojimo objektai tarnauja neapibrėžtam asmenų skaičiui ir nėra išskirtos šių objektų atskiros nuosavybės dalys; 2) bendrojo naudojimo objektai nėra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai; 3) bendrojo naudojimo objektai nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre atskirų savininkų vardu. Bendrosios dalinės nuosavybės požymiai yra šie: nuosavybė yra ribota (skirta tik tam asmenų skaičiui, kurie ją įgiję įstatymų nustatyta tvarka ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre, ir netarnauja neribotam asmenų skaičiui). Išskirtiniais atvejais administravimas galimas ir vienu, ir kitu atveju, tačiau bendrojo naudojimo objektų administratorius skiriamas pagal CK 4.84 straipsnį savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendimu, o bendrosios dalinės nuosavybės objektų administravimas galimas remiantis CK XIV skyriumi „Kito asmens turto administravimas“
2. Dėl pastatų avarinės būklės vertinimo. Kasatorės vertinimu, teismas, matydamas nuotraukas, konstatavo, kad ginčo patalpų būklė buvo avarinė, tačiau STR 1.12.01:2004 (akto redakcija, galiojusi nuo 2004 m. sausio 21 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.), reglamentuojančio valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių statinių pripažinimo avariniais tvarką, 2 punkte nustatyta, kad kitų nuosavybės formų statinių savininkai, pastebėję statinio avarinės būklės požymių, vadovaudamiesi Statybos įstatymu ir STR 1.06.03:2002, užsako statinio ekspertizę. Pirmosios instancijos teismo nuomone, šio ginčo atveju pirmiau nurodytas STR 1.12.01:2004 netaikytinas, o apeliacine tvarka apeliacinį skundą nagrinėjęs teismas dėl abiejų minėtų reglamentų nepasisakė. Avarinę būklę buvo galima konstatuoti tik atlikus ekspertizę, kurią gali atlikti tik eksperto atestatą turintis asmuo. I. G., surašiusi avarinės būklės aktą, tokio atestato neturi, avarinė būklė teisės aktų nustatyta tvarka nekonstatuota, todėl remontuoti kokius nors objektus nebuvo teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, nevertindamas įrodymų, pagrindžiančių avarijos nustatymo procedūros pažeidimus, avarijos nebuvimo faktą, niekuo nepagrįsdamas nustatė avarijos buvimo faktą, pažeidė civilinio proceso teisės normas, kuriose nustatyta, kad teismas savo išvadą turi pagrįsti visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis).
Kasatorės teigimu, padarytas kosmetinis remontas su pakeista vidaus santechnika jokiu būdu negali būti traktuojamas kaip avarijos šalinimas. Suremontuotos patalpos yra bendrabučio tipo, jose gyvena socialiai remtini asmenys, todėl akivaizdu, kad estetinės išvaizdos nebuvo, tačiau tai nereiškia, kad yra avarinė būklė, kurią reikėtų skubos tvarka tvarkyti.
3. Dėl teismo šališkumo. Kasatorė pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo aplinkybės, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismo pirmininkės A. G. sutuoktinis A. G. yra Klaipėdos miesto savivaldybės Miesto ūkio departamento Butų ūkio ir energetikos skyriaus vedėjas, o Klaipėdos miesto savivaldybė valdo daugiau kaip 50 proc. akcijų UAB „Klaipėdos bendrabutis“, be to, A. G. yra ieškovo UAB „Klaipėdos bendrabutis“ vienas iš valdymo organo narių. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovė kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą su prašymu šią bylą perduoti kitam teismui, t. y. reiškė nušalinimus ne tik šią bylą nagrinėjančiam teismo teisėjui, bet ir visam Klaipėdos miesto apylinkės teismui. Šis atsakovės prašymas buvo atmestas. Dėl to, atsakovės nuomone, ši byla galėjo būti išnagrinėta šališkai.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB „Klaipėdos bendrabutis“ prašo kasacinio skundo netenkinti ir Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės ir pareigos proporcingai apmokėti su bendruoju turtu susijusias išlaidas. Bendraturčių priimti sprendimai galioja visiems atitinkamo daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkams (CK 4.85 straipsnio 4 dalis). 2008 m. balandžio 24 d. įvyko daugiabučio namo, (duomenys neskelbtini), I įėjimo I aukšto butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimas, kurio metu buvo sprendžiamas bendrojo naudojimo patalpų remonto klausimas, patalpų bendraturčiai buvo supažindinti su galima remonto darbų kaina, remonto darbams pritariančiųjų skaičius sudarė 55 procentus savininkų. Atsakovė, kaip daugiabučio namo bendraturtė, neatleidžiama nuo pareigos dalyvauti išlaikant bendrąjį turtą.
Ieškovo namo administravimas siejamas ne su bendrojo naudojimo patalpomis, o su savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teise, nes Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 485 patvirtintų Klaipėdos miesto butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 1 punkte nustatyta, kad Klaipėdos miesto butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai taikomi daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrajai dalinei nuosavybei administruoti, kai šią funkciją vykdo pagal CK 4.84 straipsnį Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu paskirtas administratorius.
Administratorius bendrojo naudojimo patalpų savininkams pranešė, kad pastato bendrojo naudojimo patalpos techniškai netvarkingos, ir įpareigojo atstatyti bendrojo naudojimo patalpų sienų, grindų hidroizoliaciją, pakeisti vamzdyną, santechniką, tačiau bendrojo naudojimo patalpų savininkai jokių veiksmų nesiėmė, todėl ieškovas priėmė įsakymą, kuriuo pripažinta ginčo patalpų avarinė būklė.
2. Dėl pastatų avarinės būklės vertinimo. Byloje pateikti įrodymai yra pakankami išvadai, kad suremontuotų ginčo patalpų būklė ieškovo sprendimo dėl jų remonto priėmimo metu neatitiko privalomųjų statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimų ir buvo avarinės būklės.
3. Dėl šališkumo. Ieškovo teigimu, atsakovei nepalankaus sprendimo priėmimas negali būti vertinamas kaip teismo šališkumas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl pareigos prisidėti prie bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto išlaikymo
Pagal CK 4.72 straipsnį bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Bendrosios nuosavybės teisės objektu gali būti kiekvienas daiktas ar kitas turtas, jeigu įstatymai nenustato ko kita (CK 4.74 straipsnis). Bendraturčių teisės ir pareigos naudojantis bendrąja daline nuosavybe ir ją išlaikant apibrėžtos CK 4.76 straipsnyje: kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Kadangi bendrosios nuosavybės teisės objektu gali būti labai įvairus turtas, tai gali egzistuoti pirmiau nurodytoje normoje nustatytų bendraturčio teisių įgyvendinimo bei pareigų vykdymo ypatumai, priklausomai nuo objekto paskirties, savybių, panaudojimo galimybių ir kitų reikšmingų veiksnių.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl bendrojo naudojimo patalpų, esančių gyvenamajame name, remonto išlaidų atlyginimo. Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės ypatumai aptariami CK 4.82–4.85 straipsniuose (čia ir toliau – CK 4.82–4.85 straipsnių redakcija, galiojusi ginčo santykių atsiradimo metu, t. y. buvusi iki 2012 m. gegužės 10 d. įstatymu Nr. XI-2005 padarytų pakeitimų įsigaliojimo). Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. Išsamiau butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantys objektai aptarti Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje: 1) bendrosios pastato konstrukcijos – pagrindinės pastato konstrukcijos (pamatai, visos laikančiosios sienos ir kolonos, išorinės sienos ir vidinės pertvaros, atskiriančios bendrojo naudojimo patalpas nuo skirtingiems savininkams priklausančių butų ir kitų patalpų, perdangos, stogas, fasado architektūros detalės, bendrojo naudojimo balkonai ir lodžijos, kitų balkonų ir lodžijų išorinės (fasado) konstrukcijos, išorės durys, laiptinių laiptų konstrukcijos, išoriniai laiptai, nuožulnos, stogeliai); 2) bendrosios pastato inžinerinės sistemos – pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus); 3) pastato bendrojo naudojimo patalpos – pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jeigu tai nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams; 4) vietiniai inžineriniai tinklai – kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos statybos įstatyme; 5) bendrojo naudojimo žemės sklypas – bendrosios dalinės nuosavybės teise ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkų naudojamas ir (ar) valdomas žemės sklypas. Iš pateiktų bendrojo naudojimo objektų aprašo akivaizdu, kad savininkams asmeninės nuosavybės teise priklausantys butai ar kitos patalpos yra glaudžiai susiję su bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektais, ir be daugelio šių objektų iš viso negalėtų egzistuoti (pvz., pagrindinės namo konstrukcijos) arba jų savybės iš esmės pablogėtų (šildymo sistema ir pan.).
Butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti (CK 4.82 straipsnio 3 dalis), proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas (CK 4.83 straipsnio 3 dalis). Taigi šiose normose iš esmės išdėstyta ta pati taisyklė, kaip ir CK 4.76 straipsnyje – kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi prisidėti prie bendrojo turto išsaugojimo ir išlaikymo. CK 4.83 straipsnio 4 dalyje nustatyta šios bendrosios taisyklės išimtis, pagal kurią butų ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo CK 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad toks teisinis reglamentavimas reiškia, jog išlaidas galima atsisakyti mokėti dviem atvejais: 1) kai dėl jų teisės aktų nustatyta tvarka nėra priimto sprendimo ir 2) kai butų ir kitų patalpų savininkas nėra davęs sutikimo dėl šių išlaidų. Antruoju atveju būtina dar viena sąlyga – išlaidos turi būti nesusijusios su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kaunuva“ v. Smėlynės g. 49-ojo daugiabučio namo savininkų bendrija, bylos Nr. 3K-7-515/2009).
Šie reikalavimai nustatyti Statybos įstatyme, aplinkos ministro 2002 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 351 patvirtintame STR 1.12.05:2002 Gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomieji reikalavimai ir jų įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Reglamentas). Reglamentas apibrėžia gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomuosius reikalavimus ir nustato jų įgyvendinimo tvarką (1 punktas), yra privalomas gyvenamųjų namų savininkams (bendraturčiams), daugiabučių gyvenamųjų namų savininkų bendrijoms, fiziniams asmenims, įgaliotiems valdyti ir prižiūrėti daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektus pagal namo patalpų savininkų jungtinės veiklos sutartį, įmonėms, įgaliotoms administruoti daugiabučių gyvenamųjų namų bendrąja nuosavybę pagal CK 4.84 straipsnį, <...> (2 punktas). Reglamento prasme privalomieji darbai yra atskiri ar kompleksas priežiūros ir statybos darbų, kuriuos atlikus gyvenamųjų namų būklė pripažįstama atitinkanti naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų visumą (7 punktas). Šių reikalavimų įgyvendinimas, be kita ko, užtikrinamas statybos darbais – pastato ar jo dalių remontu ar rekonstrukcija (13.5 papunktis).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad daugiabutis gyvenamasis namas suplanuotas ir pastatytas taip, jog kelių kambarių savininkai bendrai naudojasi tam tikromis patalpomis –virtuve, prausykla, skalbykla, tualetais ir pan. Šias patalpas (atitinkamas jų dalis) savininkai yra įsigiję pagal gyvenamųjų ar kitos paskirties patalpų pirkimo–pardavimo sutartis. Byloje sprendžiamas ginčas dėl išlaidų, patirtų remontuojant tokias keliems butų ar kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias patalpas. Sutiktina su kasatore, kad tokio pobūdžio patalpos nepriskirtinos prie bendrojo naudojimo patalpų CK 4.82 straipsnio prasme. Jomis naudojasi tik dalis namo gyventojų, kurie ir yra šių patalpų bendraturčiai, jiems priklausančios nuosavybės dalys yra nustatytos nuosavybės įsigijimo dokumentuose, todėl netaikytina CK 4.82 straipsnio 5 dalyje išdėstyta taisyklė. Atitinkamai ir pareiga rūpintis šių patalpų būkle bei jų išlaikymo išlaidos tenka ne visiems namo gyventojams, o tik tiems, kurie įgiję patalpas nuosavybėn. Tačiau nėra pagrindo sutikti su kasatorės pozicija, kad spręsti dėl šių patalpų remonto būtinumo yra absoliuti jų bendraturčių teisė, kad šie turtą gali tvarkyti ir naudoti išimtinai savo nuožiūra, neatsižvelgdami į kitų asmenų interesus. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, ne kartą yra pažymėjęs, kad nuosavybė įpareigoja, tuo pasireiškia socialinė nuosavybės funkcija; Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui ar kitų asmenų teisėms laisvėms ar teisėtiems interesams (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. ir kt. nutarimai). Nuosavybė turi būti prižiūrima ir naudojama taip, kad nedarytų žalos ir nekeltų grėsmės kitų asmenų turtiniams ir kitokiems interesams (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Taigi bendraturčių nuosavybės teisės į bendrą objektą įgyvendinimas apima ir jų pareigų, susijusių su tuo objektu, vykdymą. Šios bylos kontekste tai, be kita ko, reiškia, kad nepriklausomai nuo to, ar bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas yra visų namo butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybė, ar tik dalies jų, bendraturčiai, kuriems bendrosios dalinės nuosavybės teise toks turtas priklauso, privalo jį prižiūrėti ir remontuoti, kad šis turtas atitiktų įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus. Vienu atveju (kai keli savininkai yra įgiję nuosavybėn bendro naudojimo patalpų) tinkama turto būkle turi rūpintis patys bendraturčiai tiesiogiai (jeigu nesusitaria kitaip), kitu – šioms funkcijoms vykdyti steigiama bendrija ar sudaroma jungtinės veiklos sutartis (CK 4.83 straipsnio 3 dalis) arba, šių veiksmų neatlikus, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius (CK 4.84 straipsnis). Nagrinėjamu atveju buvo paskirtas bendrojo naudojimo objektų administratorius – ieškovas.
Administratorius veikia pagal savivaldybės patvirtintus nuostatus, turtą jis administruoja CK 4.240 straipsnio, nustatančio paprastojo administravimo turinį, pagrindu, jo veiklai mutatis mutandis taikomos CK ketvirtosios knygos XIV skyriaus „Kito asmens turto administravimas“ normos (CK 4.84 straipsnio 2, 3, 6 dalys). Turto paprastojo administravimo atveju administratorius atlieka visus veiksmus, būtinus turtui išsaugoti arba jo naudojimui pagal tikslinę paskirtį užtikrinti (CK 4.239 straipsnis). Administratorius savo prievoles privalo vykdyti apdairiai, sąžiningai ir tik naudos gavėjo interesais (CK 4.242 straipsnio 2 dalis).
Pagal Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 (nutarimo redakcija, galiojusi nuo 2004 m. sausio 10 d. iki 2010 m. kovo 19 d.), reglamentavimą pagrindinis administratoriaus uždavinys – įgyvendinti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomuosius reikalavimus, susijusius su daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų naudojimu ir priežiūra (4 punktas). Administratorius, be kita ko, turi teisę priimti sprendimus dėl namo bendrojo naudojimo objektų naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų įgyvendinimo, susijusius su namo bendrųjų konstrukcijų, bendrojo naudojimo patalpų, bendrosios inžinerinės įrangos priežiūra ir remontu, siekiant išsaugoti ir atkurti jų normatyvines savybes, pagal kompetenciją kontroliuoti, kaip patalpų savininkai laikosi privalomųjų reikalavimų, ir teikti atitinkamoms institucijoms pasiūlymus dėl asmenų, pažeidusių nustatytus reikalavimus, patraukimo atsakomybėn (6.1–6.2 punktai).
Šios nuostatos pakartotos Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr.485 patvirtintuose ir 2008 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. AD1-1865 pakeistuose Klaipėdos miesto butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatuose (toliau – ir Administravimo nuostatai). Administratoriaus funkcijos, skirtos įgyvendinti pagrindinį jo uždavinį, apibrėžtos nuostatų 6 punkte. Tarp jų nustatyta pareiga organizuoti namo bendrojo naudojimo objektų techninę priežiūrą (technines apžiūras, nuolatinę techninę priežiūrą, privalomojo remonto darbus ir kt.).
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčo patalpos ir jose esanti įranga neatitiko privalomųjų statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimų; patalpų savininkai nebendradarbiavo su administratoriumi: administratorius pasirašytinai įspėjo patalpų bendraturčius, kad būtina atlikti patalpų remontą, tačiau šie į raginimą nereagavo, remonto neatliko; gautas skundas, kad dėl nesuremontuoto kasatorės ir kitų bendraturčių turto gadinamas kito asmens turtas. Byloje taip pat nustatyta, kad atlikti remonto darbai, be kitų, apėmė vandentiekio vamzdynų keitimą, šildymo sistemos remontą, radiatorių keitimą, sienų ir lubų hidroizoliacinius darbus, vėdinimo sistemos įrengimą ir kt. Taigi galima konstatuoti, kad buvo atliktas tam tikras viso namo butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto, kaip jis apibrėžiamas CK 4.82. straipsnio 1 dalyje, remontas arba jis buvo būtinas šio turto išsaugojimui (besikaupianti drėgmė gali pakenkti pagrindinėms namo konstrukcijoms, sumažinti jų patvarumą ir atsparumą; dalies vandentiekio, kanalizacijos ar šildymo vamzdynų netinkama eksploatuoti būklė gali būti kliūtis visos sistemos funkcionavimui ir pan.). Administruoti šį turtą, taip pat ir rūpintis, kad jis atitiktų naudojimo ir priežiūros privalomuosius reikalavimus, yra ieškovo pareiga. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei įvertinus objekto (daugiabutis gyvenamasis namas, buvęs bendrabutis, kuriame keli savininkai bendrosios dalinės nuosavybės teise yra įsigiję bendras patalpas) specifiką, kai vienų asmenų pareigos tinkamai prižiūrėti savo turtą nevykdymas gali lemti kitų asmenų turtinių teisių, teisės į sveiką ir saugią aplinką ir kt. pažeidimą, pripažintina, kad ieškovo veiksmai, organizuojant kasatorei ir kitiems bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių patalpų, neatitinkančių įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų privalomųjų statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimų, remontą, neprieštaravo jo, kaip administratoriaus, pareigoms, buvo nukreipti teisės aktuose įtvirtinto administratoriaus pagrindinio uždavinio įgyvendinimui, atitiko apdairumo ir sąžiningumo reikalavimams (CK 4.239 straipsnio 1 dalis, 4.240 straipsnio 1 dalis, 4.242 straipsnio 2 dalis, Administravimo nuostatų 5, 6, 8 punktai). Pagal CK 4.76 straipsnį tokiais atvejais, kai vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą. Kasatorė šią kitų bendraturčių teisę pripažįsta. Šiuo atveju remontą atliko ne kiti bendraturčiai, o jiems nevykdant šios pareigos – ieškovas. Dėl to kasatorė, kaip suremontuoto turto bendraturtė, privalo atlyginti ieškovui jos daliai tenkančias remonto išlaidas, dėl kurių ji nors nebuvo davusi sutikimo, tačiau jos susijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais (CK 4.76 straipsnis, 4.82 straipsnio 3 dalis). Šalys nesutaria dėl būtinos remonto darbų apimties, kartu ir dėl būtinųjų išlaidų dydžio. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nenustatė, kurie iš atliktų remonto darbų susiję su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais, o kurie nors ir pagerino patalpų būklę, tačiau su pirmiau nurodytais reikalavimais nesusiję. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ne visi darbai buvo būtini tam, kad patalpos atitiktų privalomuosius reikalavimus, ir dėl to mažino ieškovui iš kasatorės priteistiną sumą, tačiau būtinų darbų neidentifikavo. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad visi darbai susiję su patalpų atitiktimi reikalavimams, tačiau šios išvados nemotyvavo ir nepagrindė. Tai suponuoja išvadą, kad teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias išlaidų, susijusių su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais, nustatymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nustatant, kokios išlaidos susijusios su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais, būtina vadovautis Reglamento 11 punkte nurodytų reikalavimų visuma, t. y. tiek reikalavimais, skirtais išlaikyti gyvenamojo namo konstrukcijas ir inžinerinių sistemų savybes, atitinkančias esminius statinio reikalavimus: mechaninio atsparumo ir pastovumo; gaisrinės saugos; higienos, sveikatos ir aplinkos apsaugos; saugaus naudojimo; apsaugos nuo triukšmo; energijos taupymo ir šilumos išsaugojimo (11.1–11.1.6 papunkčiai), tiek ir reikalavimais nepažeisti trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygų (11.2.3 papunktis). Sprendžiant, kokie darbai būtini privalomųjų statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimų įgyvendinimui, būtina nustatinėti faktines bylos aplinkybes. Kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl to, konstatavus netinkamą materialiosios teisės normų taikymą ir būtinumą nustatinėti faktines bylos aplinkybes, byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kasatorė nurodo, kad buvo netinkamai aiškintas ir taikytas Statybos techninis reglamentas 1.12.01:2004 Valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių statinių pripažinimo avariniais tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje aktualu nustatyti, ar remontas susijęs su statinių neatitiktimi įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytiems statinių naudojimo ir priežiūros privalomiesiems reikalavimams. Šiuos santykius reglamentuoja Statybos įstatymas, STR 1.12.05:2002 Gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomieji reikalavimai ir jų įgyvendinimo tvarka. Statinio pripažinimo avariniu klausimas šioje byloje nesprendžiamas, kasatorės nurodytas teisės aktas netaikytinas, todėl teisėjų kolegija dėl jo aiškinimo ir taikymo nepasisako.
Dėl teismo šališkumo
Kasatorės nuomone, byla pirmojoje instancijoje galėjo būti išnagrinėta šališkai, nes Klaipėdos miesto apylinkės teismo pirmininkės A. G. sutuoktinis A. G. yra Klaipėdos miesto savivaldybės Miesto ūkio departamento Butų ūkio ir energetikos skyriaus vedėjas, o Klaipėdos miesto savivaldybė valdo daugiau kaip 50 proc. akcijų UAB „Klaipėdos bendrabutis“, be to, A. G. yra ieškovo UAB „Klaipėdos bendrabutis“ vienas iš valdymo organo narių. Dėl to kasatorė reiškė nušalinimą ne tik šią bylą nagrinėjančiam teisėjui, bet ir visam Klaipėdos miesto apylinkės teismui. Kasatorės prašymas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 24 d. nutartimi buvo motyvuotai atmestas, nenustačius CPK įtvirtintų teisėjų nušalinimo pagrindų (CPK 65, 66, 68 straipsniai). Pažymėtina, kad, tik nustačius kasatorės teisės į nešališką teismą pažeidimą, yra pagrindas konstatuoti, jog byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatorės argumentai dėl teisėjo, nagrinėjusio bylą pirmosios instancijos teisme, ir viso teismo šališkumo niekaip nepagrindžia galimo bylą nagrinėjančio teisėjo ar teismo šališkumo nei objektyviuoju, nei subjektyviuoju aspektu. Bylą nagrinėjęs teisėjas nėra susijęs su ieškovu jokiais ryšiais (teisiniais santykiais), nurodytais CPK 65 straipsnyje, taip pat nepateikta svarių argumentų ir įrodymų dėl galimo šališkumo kitais pagrindais (CPK 66 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nepaneigus preziumuojamo nešališkumo principo, nėra pagrindo daryti išvadą, jog teisėjas buvo šališkas, todėl, nepasitvirtinus kasatorės nurodytiems argumentams, jie atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 43,91 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Kasaciniam teismui nutarus grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Algis Norkūnas
Antanas Simniškis