13.       VĮ Registrų centras 2021 m. lapkričio 18 d. raštu informavo ieškovą, kad Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisės niekam neįregistruotos į 42,44 kv. m ploto ūkinio pastato 2I1/p dalį bei į 4,68 kv. m stoginės 11I1/p dalį. Tačiau varžytynių objektas buvo visas statinys, o ne jo dalis. Šios bylos nagrinėjimo dalykas nėra galimos dalinės įmonės nuosavybės turėjimas kitame statinyje. Nors VĮ Registrų centras pateikė išvadą, kad šis statinys ir ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei stoginė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys tuo pačiu adresu, yra vienas ir tas pats nekilnojamojo turto objektas, tačiau aplinkybės dėl statinio dvigubos nuosavybės teisės registracijos, priežasčių, užfiksuotų skirtingų galimai to paties pastato kadastrinių duomenų nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

14.       Teismas nurodė, kad ūkinį pastatą ir stoginę nuosavybės teise fiziniai asmenys įgijo dar 1993 m. privatizavimo būdu ir jų privatizuotos dalys įregistruotos anksčiau, nei nuosavybės teisės į varžytynėse parduotą pastatą registruotos AB „Utenos melioracija“ vardu.

15.       Teismas padarė išvadą, kad varžytynių metu faktiškai buvo parduotas daiktas, kuris priklausė likviduotai AB „Utenos melioracija“ tik pagal turto registro duomenis ir buvusius įmonės turto apskaitos duomenis, dėl kurių patikimumo kyla pagrįstų abejonių. Teismo vertinimu, ieškovas varžytynių metu faktiškai įgijo įrašą apie tikėtinai esamą ar buvusią AB „Utenos melioracija“ nuosavybę ir tikėtinai galimą reikalavimo teisę dėl kitų asmenų nuosavybės teisių ginčijimo. Taigi nėra pakankamo pagrindo konstatuoti daikto fizinį įmanomumą ir kad ieškovui parduotas realus, faktiškai bankrutuojančiai įmonei priklausęs statinys (CPK 602 straipsnio 1 dalies 1, 7 punktai). Dėl to teismas sandorį dėl sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo ir pardavimo pripažino niekiniu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalies, 1.75 straipsnio 4 dalies, 6.306 straipsnio 3 dalies, 6.396, 6.398 straipsnių pagrindu.

16.       Teismas atmetė atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį, nurodydamas, kad niekinio sandorio nereikia nuginčyti ir negalima patvirtinti, niekinis sandoris negalioja ab initio (nuo sudarymo momento), todėl jo negaliojimo faktui ieškinio senaties institutas nereikšmingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-311/2010 ir kt.).

17.       Teismas, įvertinęs tai, kad AB „Utenos melioracija“, kuriai atiteko pagal varžytynių aktą gautos lėšos, likviduota ir išregistruota, nusprendė, jog restitucija negalima, o sprendžiant nuostolių atlyginimo klausimą aktualus yra nemokumo administratoriaus ir pirkėjo atsakomybės klausimas.

18.       Nors atsakovas teigė, kad prieš varžytynes buvo atlikta sandėlio apžiūra ir padarytos nuotraukos, kurios patvirtino faktinę sandėlio būklę ir egzistavimą, tačiau teismas nurodė, kad nebuvo domėtasi, kaip patekti į visas sandėlio patalpas, kurios yra rakinamos, kas jas užrakino ir turi raktus, kodėl įmonė neturi raktų nuo užrakintų patalpų. Taip pat neįsitikinta, kad visas sandėlis nenaudojamas, o ne tik kai kurios jo dalys, taip pat kas naudojasi pastato dalimi ir kokiu pagrindu. Tokie nemokumo administratoriaus veiksmai, kai neįvertintos sandėlio naudojimo, patekimo į jį galimybės, tačiau vykdomos varžytynės, neatitinka CK normų reikalavimų, nemokumo administratoriaus pareigos veikti itin rūpestingai, atidžiai, kvalifikuotai ir sąžiningai.

19.       Teismas laikė, jog yra pagrindas konstatuoti ir esant kitas civilinės atsakomybės sąlygas – žalą (ieškovo varžytynėse sumokėta suma, už kurią jis faktiškai neįgijo konkretaus nekilnojamojo turto, kuriuo galėtų naudotis) bei priežastinį ryšį tarp žalos fakto ir neteisėtų veiksmų (žala atsirado nemokumo administratoriui netinkamai vykdant pareigą parduoti iš varžytynių bankrutuojančios įmonės turtą). Nustatęs bankroto administratoriaus neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, teismas preziumavo jo kaltę. Atsakovo pateikti įrodymai nepaneigė teismo nustatytų civilinės atsakomybės sąlygų.

20.       Teismas atsižvelgė į ieškovo paaiškinimus, jo pateiktus duomenis apie jo vardu įsigyto nekilnojamojo turto kiekį (daugiau nei 20 vnt.), todėl nusprendė, kad jis turėjo patirties perkant nekilnojamąjį turtą, taip pat dalyvaujant turto apžiūroje, įvertinant jo požymius. Taigi jis galėjo naudotis tinkamai savo patirtimi ir išvengti žalos atsiradimo. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas taip pat buvo nepakankamai rūpestingas ir savo veiksmais iš dalies prisidėjo prie netinkamo prievolės vykdymo, todėl nustatė pagrindą iš dalies mažinti atsakovo atsakomybę 1/4 dalimi. Dėl to teismas iš atsakovo ieškovo naudai priteisė 4275 Eur žalai atlyginti.  

21.       Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi Utenos apylinkės teismo 2023 m. vasario 13 d. sprendimą paliko nepakeistą.

22.       Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktą įrodymų visumą, tinkamai vadovavosi įrodinėjimo procesą reglamentuojančiomis teisės normomis, iš įrodymų visumos padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju neįmanoma įvykdyti varžytynių akto, nes negalima konstatuoti, jog varžytynių metu fiziškai egzistavo ir šiuo metu yra sandėlis, kurio statybos metai – 1966 m., užstatytas plotas – 129 kv. m, tūris – 276 kub. m. Taigi ieškovas neturi galimybių įgyvendinti su tokiu daiktu susijusių savininko teisių. Nors ginčo pastatas ir turi priskirtą identifikacinį, žymėjimo plane numerius, yra užfiksuoti kiti jo kadastriniai duomenys, tačiau tai neleidžia pripažinti realaus daikto, nuosavybės teise priklausiusio AB „Utenos melioracija“, egzistavimo. Teismo nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą teismui konstatuoti sandorio (turto pardavimo iš varžytynių akto) fizinį neįmanomumą ir pripažinti tokį sandorį niekiniu CK 1.80, 6.396, 6.398 straipsnių pagrindais.

23.       Pirmosios instancijos teismas byloje atsižvelgė į tai, kad varžytynėse pardavinėtas nekilnojamojo turto objektas savo fizinėmis savybėmis neatitiko varžytynių vykdytojo paskelbtos informacijos apie parduodamą objektą, todėl vertino, kiek nemokumo administratorius buvo atidus ir rūpestingas, parduodamas ginčo turtą. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad vizualūs statinio požymiai neleido vienareikšmiškai spręsti, jog statinys apleistas ir visiškai nenaudojamas. Liudytojas A. Morkūnas, atlikęs apžiūrą nemokumo administratoriaus pavedimu, ir nemokumo administratorius patvirtino, kad jie nebandė patekti į sandėlio vidų, nesprendė klausimo dėl sandėlio durų raktų, nesiekė apžiūrėti patalpų iš vidaus. Taigi, organizuojant varžytynes buvo apsiribota tik išorine pastato apžiūra ir formaliu Nekilnojamojo turto registro skelbimo duomenų nurodymu ir bent minimaliai nesiekta patikrinti, ar buvusio įmonės vadovo parodytas statinys pagal savo parametrus atitinka duomenis, įregistruotus Nekilnojamojo turto registre, nors faktinės aplinkybės patvirtino, jog faktiškai apžiūrėto ir fotografuoto statinio fiziniai parametrai neatitiko įregistruoto viešame registre ir varžytynėse parduodamo statinio duomenų. Toks nemokumo administratoriaus elgesys negali būti pripažįstamas atitinkančiu CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrąją pareigą veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, taip pat ir jo, kaip savo srities profesionalo, pareigą veikti itin rūpestingai, atidžiai, kvalifikuotai ir sąžiningai.

24.       Teisėjų kolegija nusprendė, kad byloje buvo įrodytos visos sąlygos taikyti administratoriaus civilinę atsakomybę: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp žalos fakto ir neteisėtų veiksmų; nustačius šias tris civilinės atsakomybės sąlygas, nemokumo administratoriaus kaltė preziumuojama, o atsakovas nepaneigė šios prezumpcijos.

25.       Atsižvelgdama į tai, kad ieškovas prieš varžytynes buvo nuvykęs apžiūrėti parduodamo sandėlio, pastatas turi kelerias duris ir įėjimus, kurie užrakinti, neišreiškė noro apžiūrėti pastato iš vidaus, kainą pasiūlė laisva valia, ieškovas verčiasi individualia veikla, yra ūkininkas ir turi patirties, įsigyjant nekilnojamojo turto objektus, ir galėjo veikti taip, kad būtų išvengta atsiradusios žalos, taip pat į atsakovo, kaip nemokumo administratoriaus, specifinį statusą, jam nustatytus specialius reikalavimus, tai, kad jis yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas, kolegija nekonstatavo pagrindo dar labiau sumažinti priteistino žalos atlyginimo dydį.

26.       Kolegija pažymėjo, kad, varžytynių aktą pripažinus niekiniu, ieškinio senaties termino taikymas yra aktualus tik dėl reikalavimo pašalinti niekinio sandorio padarinius, t. y. žalos atlyginimo klausimui. Todėl šioje byloje pareikštam ieškiniui aktualus ne CPK 602 straipsnio 3 dalyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų senaties terminas, o trejų metų senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 9 dalis). Net ir laikant, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo 2021 m. balandžio 6 d., kai gavo VĮ Registrų centro pranešimą, ieškinio senaties terminas nelaikytinas pasibaigusiu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

27.       Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartį, priteisti iš ieškovo atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

27.1.                      Apeliacinės instancijos teismas per plačiai aiškino atsakovo kaip nemokumo administratoriaus pareigą išskirtinai domėtis likviduojamo juridinio asmens turtu, kurį parduoda varžytynėse. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo neteisėtus atsakovo veiksmus, kad jis, organizuodamas varžytynes, pažeidė pareigą veikti itin rūpestingai, atidžiai, kvalifikuotai ir sąžiningai, papildomai nesidomėjo, kaip patekti į užrakintas patalpas. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 91 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 1328 patvirtinto Turto pardavimo iš varžytynių vykdomo bankroto proceso metu tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) nuostatose reglamentuojama turto, parduodamo vadovaujantis JANĮ nuostatomis, pardavimo iš varžytynių vykdymo tvarka. Aprašo 8.1–8.9 punktų nuostatose neįtvirtinta, kad nemokumo administratorius, organizuodamas likviduojamo juridinio asmens nekilnojamojo turto pardavimo varžytynes, turėtų patikrinti visas parduodamo nekilnojamojo turto patalpas, gauti jų raktus, domėtis, dėl kokių priežasčių vienos patalpos užrakintos, o kitos – ne, ir pan. Šiuo atveju atsakovas tinkamai apžiūrėjo patalpas ir teisėtai paskelbė apie vykdomas sandėlio pardavimo varžytynes. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų pažeidęs JANĮ ar Aprašo nuostatas.

27.2.                      Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsakovui taikė tokius pat kaip ir notarui, tvirtinančiam nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, keliamus reikalavimus (pareigas). Notaro veiksmų teisėtumas vertinamas pagal tai, ar notaras nepažeidė jo veiklą reglamentuojančių įstatymų, taip pat kitų teisės normų. Notarui atsakomybė tenka dėl paties mažiausio laipsnio neapsižiūrėjimo, neatidumo ar net klaidos. Kol egzistuoja bent viena prielaida, kad notaras buvo neatidus ir nepakankamai rūpestingas, tol kaltės prezumpcija negali būti paneigta (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-378/2017). Nagrinėjamu atveju sandėlio įregistravimo Nekilnojamojo turto registre pagrindas AB „Utenos melioracija“ vardu nebuvo ginčijamas ar nuginčytas. Atsakovas iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo nustatė, kad AB „Utenos melioracija“ nuosavybės teise priklauso sandėlis. Atsakovas neturėjo pagrindo abejoti Nekilnojamojo turto registro duomenimis apie sandėlio savininką, nes realiai apžiūrėtas statinys atitiko jo nurodytus duomenis Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išraše. Pažymėta, kad, net ir vertinant atsakovo veiksmus iš notaro veiksmų perspektyvos, negalėtų būti konstatuotas koks nors veiksmų pažeidimas, nes nemokumo administratorius tinkamai įvykdė ir Lietuvos Respublikos notariato įstatyme nustatytas notaro pareigas dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorio tvirtinimo.

27.3.                      Apeliacinės instancijos teismas turėjo atsakovo veiksmus vertinti pagal antstoliui nustatytas pareigas organizuojant turto pardavimą iš varžytynių. CPK 707 straipsnyje nustatyti antstolio veiksmai organizuojant varžytynes. Iš esmės atsakovas, organizuodamas sandėlio pardavimą iš varžytynių, tinkamai įgyvendino visas nustatytas pareigas. Atsakovui negalėjo būti keliama pareiga tikrinti parduodamo varžytynėse nekilnojamojo turto patalpas, gauti raktus, domėtis, dėl kokių priežasčių dalis pastato patalpų yra užrakintos, kaip į jas patekti. Dėl to buvo padaryta neteisinga išvada dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ir nustatyta pareiga atlyginti ieškovui žalą.

27.4.                      Atkreiptas dėmesys į tai, kad tiek notarui, tiek ir antstoliui keliamas reikalavimas turėti teisinį išsilavinimą (Notariato įstatymo 3 straipsnis, Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Nemokumo administratoriui nekeliamas reikalavimas turėti teisinį išsilavinimą. Atsakovas turi ekonominį išsilavinimą, taigi jam negali būti nustatyta teisinė pareiga būti rūpestingesniam, atidesniam organizuojant likviduojamo juridinio asmens turto pardavimą iš varžytynių.

28.       Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti nepakeistą Panevėžio apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartį ir Utenos apylinkės teismo 2023 m. vasario 13 d. sprendimą, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

28.1.                      Teismai nemokumo administratoriaus veiksmų neteisėtumą pagrįstai siejo su pareigos įsitikinti varžytynėse parduodamo objekto realia būkle ir tapatumu. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad atliko visas jam tenkančias pareigas. JANĮ 91 straipsnio 2 dalies, Vyriausybės 2019 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 1328 patvirtinto Aprašo 8.2, 8.5, 9, 39 punktų nuostatos leidžia pripažinti, kad varžytynių vykdytojas turi pareigą įsitikinti, jog parduodamas būtent skolininkui priklausantis turtas, taip pat ir tokio turto faktine ir teisine būkle. Reikalavimas nurodyti parduodamo varžytynėse nekilnojamojo turto apibūdinimą negali būti susiaurintas iki pastato išorės užfiksavimo.

28.2.                      Nemokumo administratoriui, vykdančiam varžytynes, neturi būti taikomi mažesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai nei varžytynes vykdančiam antstoliui. Kasacinio teismo aiškinama, kad antstolis, vykdydamas turto pardavimą iš varžytynių, savo pareigas turi atlikti taip, kad būtų garantuota, jog priverstinio vykdymo procese, nukreipus išieškojimą į skolininko turtą, iš varžytynių būtų parduodamas būtent skolininkui, o ne trečiajam asmeniui priklausantis turtas. Pastarojo reikalavimo pažeidimą įstatymų leidėjas įvardijo kaip vieną iš atvejų (pagrindų), leidžiantį teismui turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinti negaliojančiu (CPK 602 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2007). Kasacinis teismas 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010 pripažino antstolės veiksmus neteisėtu neveikimu, kai ji neapžiūrėjo aprašomo turto, pasikliovė VĮ Registrų centro išduotais duomenimis, turto aprašą surašė antstolio kontoroje. Todėl tinkamai neįvertino aprašomo turto pagal realią rinkos kainą, neatsižvelgė į jo nusidėvėjimą. 2013 m. kovo 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2013 kasacinis teismas konstatavo, kad varžytynėse įgyto objekto neperdavimas pirkėjui yra pakankamas pagrindas antstolio civilinei atsakomybei atsirasti (skolininkė uždaroji akcinė bendrovė yra likviduota bei išregistruota iš Juridinių asmenų registro). Kasacinis teismas 2012 m. vasario 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2012 nurodė, kad veiksmai, kai, kilus abejonių tiek dėl nekilnojamojo daikto egzistavimo, tiek dėl jo faktinės buvimo vietos, administratorius vykdo varžytynes, iš kurių negali kilti teisėtų padarinių, negali būti pripažįstami atitinkančiais tiek CK normų reikalavimus, tiek bankroto administratoriaus pareigą veikti itin rūpestingai, atidžiai, kvalifikuotai ir sąžiningai. Nagrinėjamu atveju teismai tinkamai aiškino nemokumo administratoriaus pareigą išskirtinai domėtis likviduojamo juridinio asmens turtu, kurį parduoda varžytynėse. 

28.3.                      Teisinę reikšmę vertinant atsakovo kaip nemokumo administratoriaus veiksmus turi aplinkybė, kad VĮ Registrų centras dar 2021 m. balandžio 6 d. informavo atsakovą apie tai, jog varžytynėse parduotas pastatas realiai neegzistuoja. Atsakovas nesiėmė jokių veiksmų šiai situacijai spręsti, apie neteisėtas varžytynes neinformavo nei kreditorių susirinkimo, nei teismo, neinicijavo lėšų grąžinimo; kartu su skolininkės vadovu vilkino šio klausimo sprendimą iki AB „Utenos melioracija“ buvo likviduota dėl bankroto. Nors Apraše nėra expressis verbis (tiesiogiai) nustatyta, kad nemokumo administratorius, organizuodamas likviduojamo juridinio asmens nekilnojamojo turto pardavimo varžytynes, turėtų patikrinti visas parduodamo nekilnojamojo turto patalpas, gauti jų raktus, domėtis, dėl kokių priežasčių vienos patalpos užrakintos, o kitos – ne, ir pan., tačiau kartu nenustatyta, jog varžytynių objektui apibūdinti pakanka padaryti pastato išorės nuotrauką. Nemokumo administratoriaus funkcijų, susijusių su varžytynių objekto apibūdinimu, nedetalizavimas nesuteikia teisės spręsti, kad pakanka atvykti ir tik nufotografuoti varžytynių objektą. Bankroto administratorius yra savo srities profesionalas, todėl jis turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūra būtų maksimaliai naudinga kreditoriams ir bankrutuojančiai įmonei. Teismai pagrįstai nustatė, kad detalesnė sandėlio (taip pat ir vidaus patalpų) apžiūra, faktinių pastato parametrų palyginimas su turimais VĮ Registrų centro duomenimis, aplinkybių dėl užrakintų patalpų ir jose laikomų daiktų priklausomybės ir aplinkybių, kodėl negalima patekti į užrakintas patalpas net ir apžiūros metu dalyvaujant skolininkės vadovui, išsiaiškinimas būtų padėjęs išvengti susiklosčius situacijos, kai varžytynių metu buvo parduotas realiai neegzistuojantis pastatas.

28.4.                      Atsakovas neteisingai interpretuoja apeliacinės instancijos teismo argumentus dėl atsakovo nepagrįstai nustatytų notarui keliamų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas tik pacitavo kasacinio teismo nutartį, tačiau, spręsdamas dėl atsakovo veiksmų (ne)teisėtumo, nevertino jų pagal notarui keliamus reikalavimus.

28.5.                      Nemokumo administratoriui taikomi specialūs kvalifikacijos reikalavimai, aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai, todėl reikalavimo turėti teisinį išsilavinimą nebuvimas nei mažina nemokumo administratoriui taikomą civilinę atsakomybę, nei atleidžia nuo jos. Nemokumo administratorius turi žinoti šiai sričiai taikytinų teisės normų reikalavimus ir savo veikloje griežtai jų laikytis. Bylos metu nustatytos aplinkybės patvirtina, jog varžytynių laimėtojas faktiškai įgijo ne varžytynių objektą pastatą – sandėlį, o tik įrašą apie nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre, o nemokumo administratorius, net sužinojęs šias aplinkybes, nesprendė sumokėtų lėšų grąžinimo klausimo iki juridinio asmens likvidavimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

29.       Kasacija yra išimtinė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų patikrinimo forma. Kasacinis procesas gali prasidėti tik šalies arba kito dalyvaujančio byloje asmens, dėl kurio priimtas nepalankus teismo sprendimas, iniciatyva padavus kasacinį skundą (CPK 342 straipsnis). Apskųsti teismo sprendimus yra šalių teisė, o ne pareiga (CPK 13 straipsnis).

30.       Nagrinėjamoje byloje ieškiniu buvo pareikšti du reikalavimai – pripažinti niekiniu varžytynių aktą, o kadangi restitucija šiuo atveju negalima, tai ieškovas prašė taikyti kitą jo teisių gynimo būdą – atlyginti jam padarytus dėl varžytynių nuostolius. Kasacinis skundas teikiamas tik dėl teismų procesinių sprendimų dalių, kuriomis konstatuotos sąlygos taikyti nemokumo administratoriui civilinę atsakomybę. Kadangi atsakovo kasaciniu skundu iš esmės siekiama kasacine tvarka peržiūrėti teismo procesinių sprendimų dalis dėl jo veiksmų vertinimo ir civilinės atsakomybės nemokumo administratoriui taikymo, tai teisėjų kolegija, neperžengdama kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), nepasisakys ir nevertins teisės taikymo aspektu teismų procesinių sprendimų dalių dėl varžytynių akto pripažinimo niekiniu.

Dėl nemokumo administratoriaus veiksmų, organizuojant likviduojamo juridinio asmens turto pardavimą iš varžytynių, teisėtumo ir viešo registro duomenų reikšmės organizuojant nekilnojamojo turto varžytynes

31.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl nemokumo (bankroto) administratoriaus civilinės atsakomybės sąlygų, yra išaiškinęs, jog bankroto administratoriui civilinė atsakomybė yra taikoma CK pagrindu, o Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas taikomas konkrečioms bankroto administratoriaus pareigoms išsiaiškinti ir pagrįsti bei jo veiksmų teisėtumui įvertinti. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti skolininko veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, skolininko kaltė (išskyrus įstatymuose ar sutartyse nurodytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653-695/2015; 2023 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14-823-2023, 28 punktas, kt.).

32.       Bankroto administratoriaus civilinė atsakomybė priskirtina profesinės civilinės atsakomybės kategorijai, todėl, sprendžiant klausimą dėl bankroto administratoriaus veiksmų teisėtumo (neteisėtumo), būtina atsižvelgti į jo profesinei veiklai keliamus reikalavimus. Bankroto administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktais nustatyti specialieji kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialiosios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai. Dėl to bankroto administratorius turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūra būtų maksimaliai naudinga kreditoriams ir bankrutuojančiai įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2012). Bankroto administratoriui civilinė atsakomybė kyla ne tik atlikus veiksmus, kurie prieštarauja teisės aktams, bet ir nevykdant ar netinkamai vykdant pareigas, kurių pagrindą sudaro teisės aktų nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, specialiosios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-823/2020, 38 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

33.       Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl nemokumo administratoriaus veiksmų vykdant likviduojamo juridinio asmens turto pardavimą iš varžytynių teisėtumo, šių veiksmų vertinimo atsižvelgiant į CPK nuostatas, reglamentuojančias antstoliui keliamas pareigas organizuojant turto pardavimą iš varžytynių. Ginčijami nemokumo administratoriaus veiksmai atlikti galiojant JANĮ, jų teisėtumui vertinti ir civilinės atsakomybės sąlygoms nustatyti taikytos šio įstatymo normos.

34.       Pagal JANĮ 91 straipsnio 2 dalį turto pardavimo iš varžytynių vykdymo tvarką nustato Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 1328 patvirtintas Turto pardavimo iš varžytynių vykdomo bankroto proceso metu tvarkos aprašas (toliau – Aprašas), kuriame reglamentuojama turto, kuris vadovaujantis JANĮ nuostatomis parduodamas iš varžytynių, pardavimo iš varžytynių vykdymo tvarka. Aprašo 8.1-8.9 punktuose reglamentuojami reikalavimai, kurie turi būti nurodomi specialiojoje interneto svetainėje skelbiant varžytynes, pvz., varžytynių numeris, jų eiliškumas (pirmosios ar pakartotinės), turto savininkas ir pan. Aprašo 9 punkte nurodyta, kad prie varžytynių skelbimo varžytynių vykdytojas prideda turto planą, jeigu varžytynėse parduodamas nekilnojamasis turtas, kurio planas tvarkomas Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje, ir turto nuotrauką (-as), išskyrus atvejus, kai varžytynėse parduodamas nematerialusis turtas.

35.       JANĮ 91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto pardavimui iš varžytynių mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikomos CPK turto pardavimą iš varžytynių reguliuojančios nuostatos tiek, kiek šis įstatymas nenustato kitaip. CPK 690 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu išieškojimas nukreipiamas į nekilnojamąjį bei kitą nustatyta tvarka registruojamą turtą, antstolis nustato, ar visas šis turtas priklauso skolininkui, kokia yra tikroji to turto vertė, taip pat ar turtas neįkeistas, ar neareštuotas ir kokie yra jam nustatyti apribojimai. Minimo straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, prieš pradedant realizuoti šio straipsnio 1 dalyje nurodytą turtą, vykdomojoje byloje iš atitinkamos registro įstaigos turi būti gauti rašytiniai duomenys apie realizuojamo turto priklausymą skolininkui ir tam turtui uždėtus apribojimus.

36.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu išieškojimas nukreipiamas į nekilnojamąjį bei kitą nustatyta tvarka registruojamą turtą, antstolis nustato, ar visas šis turtas priklauso skolininkui, kokia yra tikroji to turto vertė, taip pat ar turtas neįkeistas, ar neareštuotas ir kokie yra jam nustatyti apribojimai. Jei apribojimai nesudaro kliūties ar pagrindo sustabdyti vykdymo veiksmus, antstolis, nustatęs turto priklausymo skolininkui faktą ir turto vertę, atlieka tolimesnius vykdymo veiksmus pagal vykdymo procesą reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-219/2017, 24 punktas).

37.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta ir tai, kad CPK 690 straipsnio 2 dalies norma reglamentuoja antstolio pareigas, kurias jis privalo atlikti nukreipdamas išieškojimą į nekilnojamąjį ir kitą nustatyta tvarka registruojamą turtą. Nors minėta teisės norma tiesiogiai nereglamentuoja antstolio pareigų, kai išieškojimas nukreipiamas į nustatyta tvarka neregistruojamą turtą, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad prieš nukreipdamas išieškojimą į neregistruotą turtą antstolis privalo įsitikinti savininko teises patvirtinančių įrodymų pagrindu apie šio turto priklausymą skolininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2016, 18 punktas).

38.       Antstolio teisė disponuoti svetimu turtu yra atsiradusi įstatymo pagrindu, todėl ši teisė turi būti įgyvendinama griežtai laikantis teisės normomis nustatytos kompetencijos ribų ir tik įstatyme nustatytu būdu. Paaiškėjus faktui, kad skolininko turtui yra nustatyti apribojimai, antstolis įgyja pareigą nustatyti, ar šie apribojimai nėra kliūtis atlikti tolimesnius vykdymo veiksmus, susijusius su išieškojimu iš skolininkui priklausančio turto, ar nėra teisinio pagrindo sustabdyti vykdomąją bylą ar atskirus vykdymo veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-678/2013). Įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo lemia ne tik turto savininko, bet ir antstolio veiksmus, todėl jis turi įvertinti galimą tolesnių vykdymo veiksmų atlikimo riziką, atsižvelgti ne tik į vykdymo proceso, bet ir proporcingumo principus ir spręsti dėl pagrindo sustabdyti atskirus vykdymo veiksmus ar tokių veiksmų atlikimo atsisakyti. Analogiškai antstolis turėtų elgtis ir tais atvejais, kai atlikdamas vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje dėl išieškojimo iš turto nustato, kad skolininkui priklausęs turtas yra perleistas tretiesiems asmenims. Jei apribojimai nesudaro kliūties ar pagrindo sustabdyti vykdymo veiksmus, antstolis, nustatęs turto priklausymo skolininkui faktą ir turto vertę, atlieka tolimesnius vykdymo veiksmus pagal vykdymo procesą reglamentuojančias teisės normas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-155-381/2021 58–59 punktus).

39.       Taigi juridinio asmens turto pardavimą iš varžytynių bankroto procese reglamentuojančios nuostatos, taip pat lyginamuoju aspektu aptartos turto pardavimą iš varžytynių reglamentuojančios proceso teisės normos ir teismų praktika leidžia spręsti, kad nemokumo administratorius, kaip varžytynių vykdytojas, privalo įsitikinti tuo, kad šis turtas priklauso bankrutuojančiam asmeniui, ir prie varžytynių skelbimo pridėti nekilnojamojo turto planą bei šio turto nuotrauką. JANĮ nuostatose expressis verbis nenustatyta administratoriaus pareiga detaliai patikrinti visas parduodamo nekilnojamojo turto patalpas, gauti jų raktus, domėtis galimybe patekti į visas patalpas, tikrinti faktinių tokio turto duomenų atitiktį įregistruotiems viešame registre duomenims ir pan. Teisės normose nustatytas reikalavimas (žr. nutarties 34 punktą) pateikti planą ir tokio nekilnojamojo turto nuotrauką sudaro pagrindą spręsti, kad nemokumo administratorius turi įsitikinti tokio turto realumu, t. y. varžytynių objektas turi būti apžiūrėtas.

40.       Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kad realizuojant bankrutuojančios įmonės turtą varžytynėse buvo parduotas statinys, kuris turėjo identifikacinį, taip pat žymėjimo plane numerį, buvo fiksuoti kiti jo kadastriniai duomenys, pastatas realiai egzistavo, tačiau kaip kitu numeriu pažymėtas nekilnojamasis turtas, priklausantis kitiems asmenims. Aplinkybė, kad faktiškai apžiūrėto ir nufotografuoto statinio fiziniai parametrai ir registracija neatitiko įregistruotų viešame registre varžytynėse parduodamo statinio duomenų, paaiškėjo po nemokumo administratoriaus įvykdytų varžytynių, kurias laimėjo ieškovas. Bylą nagrinėję teismai, vertindami nemokumo administratoriaus veiksmus organizuojant tokio turto varžytynes, nurodė, kad nemokumo administratorius nesiekė bent minimaliai patikrinti, ar buvusio įmonės vadovo parodytas statinys pagal savo parametrus atitinka duomenis, įregistruotus Nekilnojamojo turto registre: nebandė pateikti į sandėlio vidų, nesprendė klausimo dėl sandėlio durų raktų, kad galėtų apžiūrėti patalpas iš vidaus. Teismai nusprendė, kad nemokumo administratorius apsiribojo tik išorine pastato apžiūra ir formaliu Nekilnojamojo turto registro duomenų nurodymu skelbime, todėl, konstatavę bendrosios pareigos veikti itin rūpestingai, atidžiai, sąžiningai netinkamą vykdymą, pripažino tokius atsakovo nemokumo administratoriaus veiksmus neteisėtais.

41.       Teisėjų kolegija tokius teismų argumentus pripažįsta nepagrįstais, nes, kaip nurodyta nutarties 34-35 punktuose, aptartos įstatymo nuostatos nenustato nemokumo administratoriaus pareigos organizuojant varžytynes atlikti teismų įvardytus veiksmus, o bendrojo pobūdžio pareiga elgtis rūpestingai ir atidžiai negali būti aiškinama, paneigiant CK 4.262 straipsnio, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio nuostatas, t. y. kaip verčianti nemokumo administratorių suabejoti pastato registracijos Nekilnojamojo turto registre duomenų patikimumu.

42.       CK 4.262 straipsnyje nustatyta, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Kasacinio teismo išaiškinta, kad CK 4.262 straipsnio, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio nuostatos, kad įrašyti į viešąjį registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka, reiškia, jog kiekvienas suinteresuotas asmuo, siekdamas išsiaiškinti registruotino daikto statusą, dydį, savininką, planą, taikomus suvaržymus ir pan., turi teisę vadovautis viešo registro duomenimis ir preziumuoti, jog jie yra teisingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2014; 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2014). 

43.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta ir tai, kad nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių ir jų suvaržymų registracija daugiau reikšminga išviešinimo tikslais; teismine tvarka gali būti ginčijama teisinė registracija ir iškeliamas jos neteisėtumas keliais aspektais: ji gali būti ginčijama dėl to, kad atlikta nesant pagrindo arba pažeidžiant nustatytą tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-804/2001; 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2009; kt.). Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2014, kt.)

44.       Bylos duomenimis, atsakovas, remdamasis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nustatė, kad sandėlis nuosavybės teise priklauso BAB „Utenos melioracija“; sandėlis faktiškai buvo jo registracijos vietoje; šią vietą taip pat nurodė ir buvęs bankrutuojančios bendrovės direktorius; pastatas buvo fiziškai apžiūrėtas ir vizualiai atitiko nurodytą pagalbinio ūkio pastato paskirtį, registre nurodytus jo statybos metus ir kitus duomenis. Teismų nurodyti tam tikri vizualūs pastato požymiai (kad tam tikros pastato dalys neapleistos ir yra galimai naudojamos, kai kurios pastato patalpos užrakintos) negali savaime lemti pagrindo nemokumo administratoriui nesivadovauti ar nesiremti Nekilnojamojo turto registro duomenimis (CK 4.262 straipsnis). Taigi teismai, nuspręsdami, kad nemokumo administratorius, organizuodamas varžytynes, turi išskirtiniu būdu domėtis parduodamu likviduojamos bendrovės turtu, iš esmės priėjo prie išvados, kad nemokumo administratorius turėtų nepasitikėti Nekilnojamojo turto registro duomenimis ir savarankiškai tikrinti jų teisingumą, o tai prieštarauja pirmiau aptartoms teisės normoms ir teismų praktikai.

45.       Teisėjų kolegija nusprendžia, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė šios nutarties 34-35 punktuose aptartas teisės normas, reglamentuojančias turto pardavimo iš varžytynių tvarką, netinkamai rėmėsi teismų praktika, todėl nemokumo administratoriui taikė pernelyg aukštą civilinės atsakomybės standartą, per plačiai aiškino nemokumo administratoriaus pareigą ir nepagrįstai konstatavo šios pareigos pažeidimą bei neteisėtų veiksmų atlikimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovo nurodoma aplinkybė, jog tiek jis, tiek ir VĮ Registrų centras 2022 m. balandžio 6 d. informavo atsakovą apie tai, kad varžytynėse parduotas pastatas realiai neegzistuoja, o šis nesiėmė jokių veiksmų tokiai situacijai išspręsti, taip pat nesudaro pagrindo nemokumo administratoriaus veiksmų vertinti kaip neteisėtų. Aplinkybė, kad varžytynėse parduotas pastatas neegzistuoja (realiai jis registruotas kitu numeriu ir priklauso gretimo namo gyventojams), paaiškėjo jau po varžytynių. JANĮ nuostatose nėra įtvirtinta teisės ar galimybės nemokumo administratoriui atšaukti įvykusias varžytynes ar panaikinti jų rezultatą, grąžinti už tokį turtą gautas lėšas, tuo labiau kad gautos lėšos jau paskirstytos bankrutuojančios įmonės kreditoriams. Taigi nemokumo administratorius neturi teisės pats savo iniciatyva išspręsti varžytynių panaikinimo ir lėšų už parduotą turtą grąžinimo klausimo.

46.       Be to, tam, kad teismo tvarka vykdomas nemokumo procesas būtų veiksmingas, bankroto bylos turi būti nagrinėjamos itin operatyviai. Vienas pagrindinių bankroto proceso principų – bankroto proceso operatyvumas. Todėl asmenys, kurių turtinės teisės pažeistos atliekant bankroto procedūras, turėtų operatyviai kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, prašyti teismo taikyti pažeistų teisių apgynimo užtikrinimui būtinas bankroto procedūras ribojančias laikinąsias apsaugos priemones, pvz., stabdyti lėšų už parduotą turtą paskirstymą, apriboti galimybę išregistruoti tokį juridinį asmenį. 

47.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino materialiosios teisės normas, netinkamai vadovavosi teismų praktika, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl nemokumo administratoriaus neteisėtų veiksmų. Nesant nustatytų neteisėtų nemokumo administratoriaus veiksmų, nėra pagrindo pripažinti, kad yra įrodytos visos sąlygos nemokumo administratoriaus civilinei atsakomybei kilti. Dėl to konstatavus padarytą materialiosios teisės normų pažeidimą, netinkamai jas aiškinant ir taikant, pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalys, kuriomis išspręsta dėl ieškinio reikalavimo atlyginti nuostolius, naikintinos.

48.       Kaip minėta, be kita ko, šios nutarties 30 punkte, nagrinėjamoje byloje buvo pareikšti du reikalavimai – pripažinti varžytynių aktą niekiniu ir taikyti kitą ieškovo galimai pažeistų teisių gynimo būdą – priteisti nuostolių atlyginimą iš atsakovo nemokumo administratoriaus. Pripažinus sandorį negaliojančiu paprastai taikoma restitucija. Tačiau kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog tuo atveju, kai nustatoma, kad restitucija dėl tam tikrų objektyvių aplinkybių negalima, gali būti taikomi kitokie sandorio pripažinimo negaliojančiais padariniai, pvz., nuostolių atlyginimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2012; 2016 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-486-611/2016 29 punktą), tam tikrais atvejais – ir nepagrįstas praturtėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-89-378/2016, 46, 58  punktai).

49.       Nagrinėjamu atveju pastatą varžytynėse pardavusi uždaroji akcinė bendrovė yra likviduota dėl bankroto, taigi restitucija, pripažinus varžytynių aktą negaliojančiu, objektyviai negalima. Dėl to sandorio negaliojimo padarinių klausimas byloje gali būti sprendžiamas dėl ieškovo prašomo taikyti kito pažeistų teisių gynimo būdo. Ieškovas reikalavimą dėl žalos atlyginimo byloje grindė tik nemokumo administratoriaus veiksmais, kaip galimai nulėmusiais žalos jam padarymą. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti nemokumo administratoriaus civilinę atsakomybę dėl to, jog yra ne visos civilinei atsakomybei taikyti būtinos sąlygos, ieškovo pasirinktas pažeistų teisių gynybos būdas – žalos atlyginimo priteisimas iš nemokumo administratoriaus – nėra tinkamas.

50.       Byloje nustatytos aplinkybės, kad Nekilnojamojo turto registre registruoti pastatai (sandėlis su terasa) ir ūkinis pastatas su stogine laikytini vienu ir tuo pačiu nekilnojamojo turto kadastro objektu, leidžia teismui spręsti apie Nekilnojamojo turto registre įrašytus klaidingus duomenis. Kadangi dėl tokios klaidos (neteisingai išviešinto fakto apie juridiniam asmeniui priklausančias nuosavybės teises į pastatą) įvykusių varžytynių rezultatas teismo sprendimu pripažintas niekiniu, turtą pardavęs juridinis asmuo yra išregistruotas, tai niekinio sandorio teisiniai padariniai šiuo atveju turi būti taikomi priteisiant nuostolių atlyginimą iš asmenų, dėl kurių veiksmų tokia klaida atsirado (buvo padaryta) ir toks turtas buvo registruotas skolininko (bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės) vardu.

51.       Konstatavus, kad nemokumo administratorius nėra susijęs materialiuoju teisiniu santykiu su ieškovui padarytais nuostoliais ir nėra tinkamas atsakovas pagal pareikštą ieškinį, teismas turėtų nustatyti asmenis, dėl kurių veiksmų susidarė tokia situacija, nulėmusi nuostolių ieškovui padarymą. Teismai iš esmės vertino tik nemokumo administratoriaus veiksmus, kaip galėjusius nulemti nuostolių ieškovui padarymą, ir nevertino aplinkybių dėl statinio dvigubos nuosavybės teisės registracijos priežasčių bei užfiksuotų skirtingų to paties pastato kadastrinių duomenų, pripažinę, kad tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas (nors iš esmės kartu ir laikė, kad tokios aplinkybės yra pagrindas sandorį pripažinti niekiniu). Dėl to pripažintina, kad nebuvo tinkamai atskleista bylos esmė.

52.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino materialiosios teisės normas, netinkamai vadovavosi teismų praktika. Padarytas teisės normų pažeidimas sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl ieškinio reikalavimo atlyginti nuostolius, taip pat naikintinas Utenos apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 6 d. papildomas sprendimas dėl palūkanų priteisimo ir bylos dalis dėl nuostolių atlyginimo priteisimo perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismas, nustatęs tinkamus civilinės atsakomybės subjektus, vadovaujantis CPK 45 straipsniu, turėtų pasiūlyti ieškovui pakeisti byloje atsakovą tinkamu. 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

53.       Kasaciniam teismui nutarus perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, šalių bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360 straipsniu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Utenos apylinkės teismo 2023 m. vasario 13 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutarties dalis dėl ieškinio reikalavimo atlyginti nuostolius, taip pat Utenos apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 6 d. papildomą sprendimą ir šią bylos dalį grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. 

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Alė Bukavinienė 

        Antanas Simniškis

        Algirdas Taminskas