Administracinė byla Nr. I-4501-121/2014
(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01753-2013-5)
Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 6.6.1.; 74
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
Vilnius 2014 m. kovo 4 d.
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijos Puzinskaitės, Henriko Sadausko ir Nijolės Žalnieriūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą su skundu (b.l. 1–4), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Ministerija) 2013-05-09 sprendimą Nr. 1D-4776(11); 2) solidariai priteisti iš atsakovių – Ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, - neišmokėtą valstybinės pareigūno pensijos (toliau – Pensija) dalį – 4 944,68 Lt už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31.
Paaiškino, jog Ministerijos 1994-08-05 išvada Nr. 12552 jam nuo 1994-08-01 paskirta 458,40 Lt dydžio Pensija, tačiau nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31, atsižvelgus į tai, kad jis turėjo draudžiamųjų pajamų, Pensija buvo sumažinta. Dėl sumažintos Pensijos pareiškėjas 2013-05-06 kreipėsi į Ministeriją, kuri 2013-05-09 atsakymu Nr. 1D-4776(11) nurodė, kad Pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis nuo 2010-01-01 įsigaliojusiomis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 4 ir 5 straipsnių nuostatoms.
Pasak pareiškėjo, Konstitucinis Teismas (KT) 2012-02-06 priėmė nutarimą, įsigaliojusį 2012-06-21, ir pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 str. 1 dalies nuostatos prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 daliai. Vadinasi, Ministerija, taikydama prieštaraujančio Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 str. 1 dalies nuostatas, pareiškėjui nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31 neteisėtai ir nepagrįstai sumažino Pensiją. Taip pat pabrėžė, kad Laikinojo įstatymo nuostatomis nustatytas teisinis reguliavimas pažeidė pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir jų apsaugos principus, taip pat asmens teisę gauti užtarnautą Pensiją.
Pareiškėjas teismui pateikė prašymą atnaujinti skundo padavimo teismui terminą (b.l. 66–67), kuriame paaiškino, kad terminas paduoti skundą turi būti atnaujintas dėl to, kad, KT priėmus 2012-02-06 nutarimą, jis pagrįstai tikėjosi, jog bus nustatytas neišmokėtos Pensijos kompensavimo mechanizmas ir Pensijos nepriemoka jam bus grąžinta. Pabrėžė, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme kreipimosi į teismą terminai nėra nustatyti ir tai, kad savo teises dėl Pensijos nepriemokos pareiškėjas gali ginti per 3 metų terminą, paaiškėjo tik po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) 2013-03-12 nutarties paskelbimo. Todėl pareiškėjas, įvertinęs šias aplinkybes, 2013 m. gegužės mėn. ir kreipėsi į Ministeriją dėl Pensijos dalies priteisimo. Atkreipė dėmesį į tai, kad išaiškinimas dėl 3 metų kreipimosi į teismą termino eigos skaičiavimo buvo pateiktas LVAT 2013-11-17 nutartyje. Taigi, tokioje neaiškioje teisiniu požiūriu situacijoje pareiškėjas dėl nuo jo paties nepriklausančių aplinkybių, kreipdamasis į teismą dėl termino galėjo ir suklysti.
Atsakovė ir atsakovės atstovė Ministerija atsiliepime į skundą (b.l. 22–24) su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą arba bylą nutraukti. Teismui nusprendus tenkinti pareiškėjo skundą, Pensijos perskaičiavimo kompensavimą prašė atidėti iki 2014-02-01.
Paaiškino, kad pareiškėjui perskaičiuojant ir išmokant atitinkamu laikotarpiu sumažintą Pensiją, buvo vadovautasi teisės aktais nustatyta tvarka, galiojusia iki KT 2012-02-26 nutarimo, todėl priimtas sprendimas yra teisėtas. Be to, pažymėjo, kad, atsižvelgus į Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 2 dalį, pareiškėjas yra praleidęs trejų metų terminą ginčyti Pensiją už 2010 m. sausio, vasario, kovo mėnesius.
Prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą tenkinamas, skundas tenkinamas iš dalies.
Faktinės bylos aplinkybės.
Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui nuo 1994-08-01 neterminuotai paskirta 360,80 Lt Pensija (1994-08-05 išvada Nr. 12552, b. l. 17).
Pareiškėjas 2013-05-06 prašymu kreipėsi į Ministeriją, prašydamas paaiškinti, kokiu teisiniu pagrindu jam buvo sumažinta paskirta Pensija, ir išmokėti susidariusią Pensijos nepriemoką (b. l. 18).
Ministerija 2013-05-09 sprendimu Nr. 1D-4776(11) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą ir išsamiai paaiškino aplinkybes, lėmusias pareiškėjo Pensijos sumažinimą. Taip pat nurodė, kad pareiškėjui paskirta Pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis nuo 2010-01-01 įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis ir konstatavo, jog išmokėti Pensijos nepriemoką neturi teisinio pagrindo (b. l. 5–6).
Remiantis Sveikatos priežiūros tarnybos prie Ministerijos 2013-01-24 pažyma Nr. 11D(P)-796, pareiškėjui paskirta 458,40 Lt dydžio Pensija (b. l. 21).
Perskaičiavus Pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio buvo priskaičiuojama po 402,70 Lt Pensijos kas mėnesį, iš viso 12 886,40 Lt (14 497,20-(402,70x4).
Perskaičiavus pareiškėjo Pensiją pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio buvo priskaičiuota ir realiai išmokėta 7 941,72 Lt.
VAAT 2013-09-30 sprendimu pareiškėjo V. K. skundą patenkino iš dalies ir priteisė V. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 4 944,68 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31. Teismas panaikino Ministerijos 2013-05-09 sprendimo Nr. 1D-4776(11) dalį, kuria atsisakyta V. K. Pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų. Kitą sprendimo dalį atmetė.
LVAT 2013-10-17 nutartimi atsakovės Ministerijos apeliacinį skundą patenkino iš dalies. VAAT 2013-09-30 sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Minėtoje nutartyje LVAT nurodė, kad, nagrinėjant bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui turi išaiškinti jo teisę teikti prašymą atnaujinti terminą skundui dėl Pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti, nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus.
Teisės aktų, reglamentuojančių ginčo teisinius santykius, analizė bei išvados.
Dėl termino kreiptis su skundu į teismą.
V. K. pirma sumažinta pensija buvo išmokėta 2010 m. vasario 26 dieną, į teismą su skundu jis kreipėsi 2013 m. gegužės 28 dieną, t.y. praleidęs 3 metų terminą.
Teismas, nagrinėdamas šią bylą, įvertino praktiką, formuojamą LVAT išplėstinių teisėjų kolegijų nutartyse administracinėse bylose Nr. A552-519/2013 bei A444-2232/2013. Šiose nutartyse teismas, viena vertus, pasisakė, kad skundams dėl pareigūnų pensijų nepriemokų nėra pagrindo tiesiogiai taikyti privalomą ikiteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką, antra vertus, išaiškino, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str. 1 dalyje minimas 3 metų terminas turi būti suprantamas kaip senaties terminas kreiptis į teismą. Trejų metų termino eiga prasideda tuomet, kai pensijos gavėjas gavo pirmąją sumažintą pensiją. Pareiškėjui Pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas pirmą kartą buvo sumažinta už 2010 m. sausio mėnesį, jis apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2010 m. vasario 26 dieną. Minėta, kad pareiškėjas į Ministeriją su prašymu išmokėti Pensijos nepriemoką kreipėsi 2013-06-20 dieną, o su skundu į teismą – 2013-07-17 dieną, t.y. praleidęs 3 metų senaties terminą.
LVAT nutartyje byloje Nr. A444-2232/2013 pasisakė, jog teisė kreiptis į administracinius teismus yra suprantama plačiai (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-611/2008). Šiuo aspektu LVAT priminė, kad teisė naudotis teisminiais gynybos būdais administraciniame teisme visų pirma grindžiama konstituciniu teisminės gynybos principu, įtvirtintu Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje. Oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje ne kartą konstatuota, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą; šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi
pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2008 m. sausio 22 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai). Teisė į veiksmingą teisminę apsaugą įtvirtinta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose bei 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 364, 2000, p. 1) 47 straipsnyje. LVAT darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra įvertintos teisiškai reikšmingos aplinkybės, galinčios pagrįsti pareiškėjo delsimą kreiptis į teismą. <...> pirmosios instancijos teismas neįvykdė jam tenkančių pareigų, bylos nagrinėjimo metu nustačius, jog pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą. LVAT pažymėjo, kad, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 7 dalimi, teismas, skundo nagrinėjimo metu nustatęs, jog skundas paduotas praleidus terminą, administracinę bylą nutraukia. Šiame kontekste pažymėjo ir tai, kad teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog tokiomis aplinkybėmis bylą nagrinėjantis teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (ABTĮ 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti. Nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (žr., pvz., LVAT 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009).
Teismas pareiškėjui išaiškino jo teisę paduoti motyvuotą prašymą atnaujinti skundo teismui padavimo terminą (b.l. 60, 63), pareiškėjas šia teise pasinaudotojo (b.l.66-67).
LVAT administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 (2014-01-15 nutartis) išaiškino, kad šis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.
LVAT taip pat pažymėjo, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, LVAT teisėjų kolegija padarė išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Išvardytos priežastys, LVAT teisėjų kolegijos įsitikinimu, šioje byloje sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutartis buvo panaikinta kaip neteisėta bei nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, patenkinęs pareiškėjo prašymą ir atnaujinęs kreipimosi į teismą terminą, administracinę bylą perdavė iš esmės nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašyme terminui atnaujinti nurodytus argumentus, šiame teismo sprendime cituotą teismų praktiką, sprendžia, jog prašymas pagrįstas ir V. K. atnaujintinas terminas kreiptis į teismą dėl pareigūno valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.
Dėl reikalavimo panaikinti Ministerijos 2013-05-09 sprendimą Nr. 1D-4776(11) pagrįstumo.
Minėta, jog pareiškėjas 2013-05-06 prašė inter alia išmokėti jam susidariusią Pensijos nepriemoką. Teismas, įvertinęs atsakovės Ministerijos 2013-05-09 sprendimo Nr. 1D-4776(11) priėmimo metu susidariusią teisinę situaciją, sprendžia, kad atsisakymas tenkinti pareiškėjo prašymą buvo pagrįstas teisės normomis, todėl naikinti skundžiamą sprendimą kaip neteisėtą nėra pagrindo.
Dėl reikalavimo priteisti Pensijos nepriemoką pagrįstumo.
Pareiškėjas yra valstybinės pareigūno pensijos gavėjas. 1994-12-22 Valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-730 1 str. 3 dalyje (1995-07-04 įstatymo Nr. I-1012, 2002-07-02 įstatymo Nr. IX-1013, 2006-12-12 įstatymo Nr. X-978 redakcija) nustatyta, kad inter alia pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos pagal specialiuosius įstatymus.
Toks specialusis įstatymas yra 2005-05-19 Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas Nr. X-212, kurio 4 str. 1 punkte nustatyta, kad pagal šį įstatymą skiriamos šios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos inter alia už tarnybą (1 p.). Šio įstatymo 16 str. 6 dalyje (2005-12-23 įstatymo Nr. X-477 redakcija) nustatyta, kad pensininkui, kuris nėra vienas iš asmenų, išvardytų Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–6, 8 ir 9 punktuose, taip pat nėra ūkininkas ar jo partneris pagal Ūkininko ūkio įstatymą, prie pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą mokamas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas, iki jis įgis teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją. Kai pensininkas įgyja šią teisę, šioje dalyje nurodytas priedas nebemokamas, neatsižvelgiant į valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimą, nuo tos dienos, nuo kurios jis tapo vienu iš asmenų, išvardytų Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–6, 8 ir 9 punktuose, arba ūkininku ar jo partneriu.
2010 m. sausio 1 dieną įsigaliojo 2009-02-09 Laikinasis įstatymas Nr. XI-537, kurio 1 str. 2 d. 1 punkte nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas inter alia pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą.
Laikinojo įstatymo 4 str. 1 dalyje buvo nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Laikinojo įstatymo 1 priede nustatyta koeficiento, taikomo apskaičiuojant valstybinių pensijų, rentų ir kompensacijų dalį, apskaičiavimo formulė K = 0,95, kai P < = 70 Lt; K = 1 – {0,05 + [(0,1 – 0,05): (200 – 70)] x (P – 70)}, kai 70 < = P < = 200 Lt; K = 1 – {0,1 + [(0,15 – 0,1): (800 – 200)] x (P – 200)}, kai 200 < = P < = 800 Lt; K = 1 – {0,15 + [(0,2 – 0,15): (1 800 – 800)] x (P – 800)}, kai 800 < = P < = 1 800 Lt; K = 0,8, kai P > = 1 800 (K – koeficientas; P – išmokos (išmokų sumos) dydis).
Laikinojo įstatymo 5 str. 1 dalyje (2010-02-11 įstatymo Nr. XI-680, 2010-10-26 įstatymo Nr. XI-1072 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, rentų buvusiems sportininkams, dirbantiems kūno kultūros ir sporto srityje, kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų darbuotojams bei šalpos kompensacijų gavėjams, kurie po išmokos paskyrimo yra arba buvo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus ir kurie tą mėnesį, į kurį atsižvelgiama apskaičiuojant mokėtiną išmokos dalį, turėjo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna (gavo) ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), mokama paskirtos, o jei išmoka yra perskaičiuota pagal šio įstatymo 4 straipsnį, – perskaičiuotos išmokos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas, kai išmoka mokama už praėjusį mėnesį, atsižvelgiama į užpraeito mėnesio draudžiamąsias pajamas.
Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios 2012-06-30 įstatymu Nr. XI-2195 nuo 2012-09-01.
Konstitucinis Teismas 2012-02-06 priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo inter alia pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 str. 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai;
pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 str. 1 dalis (2010 m. vasario 11 d. redakcija; 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po
pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“;
Konstitucinis Teismas nustatė, kad pagal Laikinojo įstatymo 5 str. 1 dalies (2009-12-09 redakcija) nuostatas valstybinės pensijos perskaičiuojamos draudžiamųjų pajamų turintiems ir privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiamiems asmenims, dirbantiems tam tikrą darbą, išskyrus asmenis, užsiimančius tam tikru verslu; jiems valstybinės pensijos dar kartą perskaičiuojamos pagal Laikinojo įstatymo 5 str. 2 dalies nuostatas. Valstybines pensijas gaunantiems, tačiau nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems asmenims Laikinojo įstatymo 5 str. 1, 2 dalių (2009-12-09 redakcija) nuostatos netaikomos. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu valstybinių pensijų gavėjams valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 str. 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams.
Iš pasakyto darytina išvada, kad pareiškėjui Pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį jo interesų ir Konstitucijos ginamų teisių nepažeidė, gi Pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, kuris pripažintas nekonstituciniu, laikytinas jo Konstitucijos saugomų teisių pažeidimu ir jos turi būti ginamos, tad pareiškėjui priteistina Pensijos dalis, sumažinta dėl šios teisės normos taikymo. Priteistiną Pensijos nepriemoką pagal atsakovės išduotą pažymą (b.l. 7) sudaro skirtumas tarp pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31 pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį priskaičiuotos (perskaičiuotos) ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį dar kartą perskaičiuotos ir realiai išmokėtos pensijos, t.y. 4944,68 Lt. Pareiškėjui Pensija nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio 1 dienos pagal pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį nebemažinama.
Dėl atsakovės prašymo Pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014-02-01.
Teismas atsakovės prašymo atidėti Pensijos perskaičiavimo kompensavimą iki 2014-02-01 netenkina, nes šis terminas jau yra praėjęs, o naujo prašymo atsakovė teismui nepateikė.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 str. 1 d., 85–87 str., 88 str. 2 p., 127 str., teisėjų kolegija
n u s p r e n d ė :
atnaujinti pareiškėjui V. K. terminą paduoti skundą teismui dėl valstybinės pareigūno pensijos nepriemokos.
Skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti V. K. (a.k. nežinomas) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 4944,68 Lt (keturis tūkstančius devynis šimtus keturiasdešimt keturis litus 68 centus) valstybinės pareigūno pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 dienos iki 2012 m. rugpjūčio 31 dienos įskaitytinai.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.
Teisėjai Egidija Puzinskaitė
Henrikas Sadauskas
Nijolė Žalnieriūnienė