Civilinė byla Nr. 2-905/2012

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00140-2012-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 110.4.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 23 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Audronės Jarackaitės ir Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuotų asmenų likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Eurovil“ ir V. G. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 26 d. nutarties, kuria tenkintas pareiškėjo valstybės įmonės „Turto bankas“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui padavimo dienos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Pareiškėjas VĮ „Turto bankas“ pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prašydamas iki prašymo dėl proceso atnaujinimo teismui padavimo dienos sustabdyti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1519-104/2011 vykdymą. Pareiškėjas nurodė, kad AB SEB banką atstovaujantis advokatas 2012 m. sausio 13 d. informavo apie galimą viešojo intereso egzistavimą, susijusį su LUAB „Eurovil“ sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis. Minėtame pranešime buvo nurodyta, kad antstolė V. Meškauskienė pagal įsiteisėjusį Vilniaus apygardos teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1519-104/2011 vykdo išieškojimą; kad minėtu sprendimu LUAB „Eurovil“ likvidatoriui iš LUAB „Eurovil“, kurią atstovavo tas pats likvidatorius, buvo priteista 540 000 Lt darbo užmokesčio, o jokie tretieji asmenys, kurių teisėms ar pareigoms minėtas sprendimas galėjo turėti įtakos, į teismo procesą įtraukti nebuvo. VĮ Turto bankas 2011 m. liepos 27 d. pateikė ieškinį Vilniaus apygardos teismui, 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemones, tačiau šios priemonės nedraudžia iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį. Kaip ir nurodyta advokato E. S. pranešime dėl viešojo intereso egzistavimo (pažeidimo) likvidatorius, kuris toje pačioje byloje buvo ir ieškovas, ir atsakovas (sutapo viename asmenyje), pats sau iš savęs prisiteisė 540 000 Lt darbo užmokesčio, todėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis neužkerta kelio galbūt neteisėtam lėšų išmokėjimui. VĮ Turto banko nuomone, darbo užmokesčio dydis, aplinkybė, kad bylos šalys sutapo viename asmenyje, kad į bylą nebuvo įtraukti tretieji asmenys (LUAB „Eurovil“ kreditoriai), kurių teisėms ir pareigoms minėtas sprendimas galėjo turėti įtakos, patvirtina buvusio LUAB „Eurovil“ likvidatoriaus piktnaudžiavimą. Kaip nurodyta AB SEB banko advokato E. S. pranešime, antstolė V. Meškauskienė jau vykdo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 28 d. sprendimą ir yra pateikusi reikalavimą AB SEB bankui pervesti nurodytas lėšas. Šis išieškojimas realiai pažeis VĮ „Turto bankas“ kaip kreditoriaus teises. Ieškovas pažymėjo, kad būtina surinkti papildomus įrodymus, todėl nėra galimybės kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių pateikti ir prašymą dėl proceso atnaujinimo.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 26 d. nutartimi pareiškėjo prašymą tenkino – sustabdė Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1519-104/2011 vykdymą. Teismas nurodė, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones yra vertinama reali grėsmė, jog galbūt ieškovui palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ketina kreiptis į teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-1519-104/2011. Antstolė V. Meškauskienė jau vykdo teismo sprendimą minėtoje byloje ir yra pateikusi reikalavimą AB SEB bankui pervesti lėšas. Šis išieškojimas gali pažeisti VĮ Turto banko kaip LUAB „Eurovil“ kreditoriaus teises. Esant šioms aplinkybėms teismas konstatavo, kad yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

3. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į atskiruosius skundus argumentai

Apeliantas, suinteresuotas asmuo LUAB „Eurovil“, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. vasario 22 d. apžvalgoje Nr. 1-2007 nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra galimas tik teismui priėmus prašymą dėl proceso atnaujinimo. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau –  CPK) 372 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad prašymą atnaujinti procesą nagrinėjantis teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu arba savo iniciatyva turi teisę sustabdyti sprendimo ar nutarties vykdymą, iki bus išnagrinėta byla dėl proceso atnaujinimo. Vilniaus apygardos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė: „Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui padavimo dienos tenkintinas“. Taip buvo sutapatinti ieškinys ir proceso pradžia su prašymu atnaujinti procesą, kurie yra  skirtingi savo prigimtimi ir pasekmėmis.
2. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas. Šiuo atveju nėra aišku, ar bus patenkintas prašymas dėl proceso atnaujinimo. Apeliantui nėra aišku, kokiems reikalavimams užtikrinti yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės.

Apeliantas, suinteresuotas V. G., prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 26  d. nutartį ir pareiškėjo prašymą atmesti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pareiškėjas, reikalaudamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pateikti argumentus, kodėl netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Tokių argumentų pareiškėjas nepateikė. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenurodė, kodėl netaikius laikinųjų apsaugos priemonių nebūtų galimas proceso atnaujinimas nurodytoje civilinėje byloje. Priešingai, pirmosios instancijos teismas pateikė teismų praktikos pavyzdžius, kada būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones – esant duomenų apie vykdomą ginčo turto perleidimo sandorį, esant duomenų, kad atsakovas ėmėsi aktyvių veiksmų siekdamas sunaikinti ginčo turtą ar pan. Šiuo atveju nieko panašaus nėra, kadangi jis jokių sandorių nesiruošia sudaryti, taip pat neketina daryti negatyvaus poveikio AB SEB bankui, kurio sąskaitose yra jam priteistas darbo užmokestis.
2. Pareiškėjas apsiribojo abstrakčiais samprotavimais, esą jis neapibrėžtoje ateityje ketina kreiptis į teismą, tačiau jam nepakako laiko prašymui dėl proceso atnaujinimo parengti. Tokie argumentai visiškai nepagrįsti ir prieštarauja kitiems to paties pareiškėjo argumentams ir pateiktiems įrodymams. Pareiškėjas nurodė, kad jis dar 2011 m. liepos 27 d. pateikė ieškinį Vilniaus apygardos teismui (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-6564/823/2011). Tačiau jeigu pareiškėjas dar 2011 m. vidurvasarį pateikė ieškinį teismui, t. y. jau tuo metu turėjo visus reikiamus tokio procesinio veiksmo atlikimui dokumentus, tai nėra aišku, kas sutrukdė pareiškėjui 2012 m. žiemą pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo.
3. Pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis pirmosios instancijos teismas faktiškai sustabdė vykdomąją bylą Nr. 0015/11/03162. Tačiau vykdomosios bylos sustabdymą reglamentuoja CPK 626 ir 627 straipsniai. Vykdomosios bylos sustabdymo pagrindų nei pareiškėjas, nei pirmosios instancijos teismas nenurodė. Be to, pagal CPK 625 straipsnį, teisę sustabdyti vykdomąją bylą savo patvarkymu turi antstolis, tačiau pareiškėjas į antstolį nesikreipė.
4. Pareiškėjas nurodo, jog Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartimi jau taikė laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-6564/823/2011, tačiau, pareiškėjo nuomone, toje byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra nepakankamos. Tačiau jeigu pareiškėjo netenkino Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės, tai jis turėjo galimybę šią nutartį skųsti, prašyti taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones ir pan. Tačiau pareiškėjas, užuot laikęsis įstatymų nustatytos tvarkos, vykdomosios bylos sustabdymo siekė visai kitoje byloje.

Pareiškėjas prašo atskiruosius skundus atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 26  d. nutartį palikti nepakeistą. Pareiškėjas atsiliepime į atskiruosius skundus nurodo, kad prašydamas atnaujinti procesą siekia, kad būtų panaikintas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 28 d. sprendimas dėl 540 000 Lt darbo užmokesčio priteisimo ir priimtas naujas sprendimas – atmestas V. G. ieškinys. Prašymu dėl proceso atnaujinimo, kaip ir teikiant ieškinį, siekiama tų pačių tikslų – užtikrinti galbūt palankaus VĮ Turto bankui sprendimo įvykdymą. Nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių galima situacija, kad panaikinus Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 28 d. sprendimą – atmetus apelianto ieškinį dėl skolos priteisimo, nebebus galimybės susigrąžinti pagal panaikintą sprendimą pervestų A. G. piniginių lėšų, į kurias pretenduoja ir VĮ Turto bankas. Kadangi nagrinėjamoje byloje ginčo suma didelė – 540 000 Lt, apeliantas šias lėšas gali išleisti arba perleisti tretiesiems asmenims, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nutarė VĮ Turto banko prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinti.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria tenkintas VĮ Turto banko prašymas sustabdyti sprendimo vykdymą civilinėje byloje, kurios procesą bus prašoma atnaujinti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Atskirieji skundai grindžiami argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sustabdė teismo sprendimo vykdymą, nes teisme dar nebuvo priimtas prašymas atnaujinti procesą. Be to, pareiškėjas nepagrindė, kodėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas galbūt palankaus pareiškėjui sprendimo – proceso atnaujinimo – įvykdymas. Taip pat nurodoma, kad pritaikius ginčijamas priemones faktiškai buvo sustabdyta vykdomoji byla, o nei CPK 626, nei CPK 627 straipsniuose nurodyti vykdomosios bylos sustabdymo pagrindai neegzistuoja. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija dėl šių atskirųjų skundų argumentų pasisako.

CPK 372 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašymą atnaujinti procesą nagrinėjantis teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu arba savo iniciatyva turi teisę sustabdyti sprendimo ar nutarties vykdymą, iki bus išnagrinėta byla dėl proceso atnaujinimo.

Prašymas sustabdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nutarties vykdymą stricto sensu nėra prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Skirtingai nei taikant laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis siekiama užtikrinti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.), įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) vykdymo sustabdymu siekiama išvengti poreikio taikyti sprendimo vykdymo atgręžimą (CPK 373 str.), jei pakartotinai išnagrinėjus bylą atnaujintame procese būtų priimtas priešingas teismo sprendimas. Nepaisant to, sprendimo vykdymo sustabdymas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra glaudžiai susiję, nes taikant abu institutus gali būti siekiama išsaugoti tą pačią faktinę ir teisinę situaciją (lot. status quo) tam, kad būtų realiai apgintos bylą laimėjusios šalies teisės ir išvengta tolesnių teisinių ginčų. Todėl sprendimo vykdymo sustabdymo institutui mutatis mutandis gali būti taikomi tie patys principai ir normos, kurie galioja taikant laikinąsias apsaugos priemones (pvz., preliminarus prašymo atnaujinti procesą pagrįstumo vertinimas (CPK 144 str. 1 d.), ekonomiškumo principas (CPK 145 str. 2 d.) ir kt.). Nei CPK 372 straipsnyje, nei kitose proceso atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nėra draudimo teismui taikyti sprendimo vykdymo sustabdymą, kol nėra priimtas prašymas dėl proceso atnaujinimo. Tuo pačiu mutatis mutandis gali būti taikoma ir CPK 147 straipsnio 3 dalis, reglamentuojanti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą iki ieškinio pareiškimo teismui. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad remdamasis CPK 372 straipsnio 2 dalimi, 147 straipsnio 3 dalimi teismas gali sustabdyti sprendimo ar nutarties vykdymą, jei pareiškėjas nurodo priežastis, dėl kurių prašymas atnaujinti procesą nebuvo pareikštas kartu su prašymu sustabdyti sprendimo (nutarties) vykdymą, jei pateikia įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams ir jei sumoka pusę CPK 80 straipsnio 4 dalyje nurodyto žyminio mokesčio. Tokiu atveju teismas, sustabdęs sprendimo (nutarties) vykdymą, nustato ne ilgesnį kaip keturiolikos dienų terminą, per kurį turi būti pareikštas prašymas atnaujinti procesą (CPK 147 str. 3 d.).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pagrindė, kad antstolė jau vykdo teismo sprendimą (t. y., pagrindė grėsmę pareiškėjo interesams) ir nurodė priežastis, dėl kurių iškart negali pateikti prašymo dėl proceso atnaujinimo, taigi buvo pagrindas stabdyti teismo sprendimo vykdymą iki teisme bus priimtas prašymas dėl proceso atnaujinimo. Todėl apeliantų argumentai, kad prašymas sustabdyti teismo sprendimo vykdymą negalėjo būti nagrinėjamas, kol nebuvo priimtas prašymas atnaujinti procesą, atmetami.

Teisėjų kolegija nesutinka su atskirajame skunde nurodomu argumentu, kad nepateikti argumentai, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas galbūt palankaus pareiškėjui sprendimo įvykdymas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog nutartis atnaujinti procesą yra tik tarpinis procesinis sprendimas (CPK 370 str. 3 d.), savaime nelemiantis bylos baigties ir šalių materialiųjų teisių ir pareigų apimties. Tokia nutartis nereikalauja priverstinio vykdymo, nes ja tik konstatuojamas proceso atnaujinimo pagrindų buvimas. Byla atnaujintame procese yra nagrinėjama toliau, o ją išnagrinėjus gali būti priimti CPK 371 straipsnio 1 dalyje nurodyti sprendimai. Todėl sprendžiant, ar nesustabdžius sprendimo (nutarties) vykdymo nepasunkės teismo sprendimo įvykdymas, vertinamas ne teismo nutarties atnaujinti procesą vykdymas, o teismo sprendimo įvykdymo atgręžimo galimybė (CPK 373 str.), jei išnagrinėjus bylą atnaujintame procese tektų atgręžti sprendimo vykdymą (CPK 760 str.).

Nagrinėjamoje byloje buvo pateikti duomenys, kad antstolė vykdo teismo sprendimą byloje, kurioje buvo prašoma atnaujinti procesą. Išieškotojo, kuris yra fizinis asmuo, naudai buvo siekiama išieškoti didelę pinigų sumą, o tai sudaro pagrindą manyti, kad įvykdžius tokį teismo sprendimą jo atgręžimas gali būti apsunkintas.

Atmestinas atskirojo skundo argumentas, kad neegzistuoja CPK 626 ir CPK 627 straipsniuose nurodyti vykdomosios bylos sustabdymo pagrindai, todėl nebuvo galima stabdyti teismo sprendimo vykdymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vykdomosios bylos sustabdymas antstolio patvarkymu ir teismo sprendimo (nutarties) vykdymo sustabdymas teismo nutartimi yra skirtingi procesiniai institutai, įgyvendinantys skirtingus procesinius tikslus. Vykdomąją bylą antstolis sustabdo tada, kai dėl tam tikrų naujai atsiradusių aplinkybių vykdymo veiksmų tęsimas laikinai yra neįmanomas. Tuo tarpu teismo sprendimo vykdymo sustabdymas teismo nutartimi taikomas, kai egzistuoja specialūs sprendimo vykdymo sustabdymo pagrindai, reglamentuoti CPK 363, 372 straipsniuose. Įvairūs teismo procesiniai sprendimai gali būti vykdomosios bylos sustabdymo pagrindu (CPK 626 str. 1 d. 1 d. 3, 6 p.), tačiau vykdomosios bylos sustabdymo pagrindai nėra ribojimas teismui stabdyti vykdymo veiksmus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama tai kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl atskirųjų skundų argumentais naikinti ar pakeisti ją nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                           Danutė Gasiūnienė                                                                                   

                                                                                                  Audronė Jarackaitė

                                                                                                  Rimvydas Norkus