Administracinė byla Nr. eI-6047-189/2016
Proceso Nr. 3-61-3-00683-16-6
Procesinio sprendimo kategorija 1.10.5., 3.21.

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. liepos 15 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška,
dalyvaujant pareiškėjos UAB „Danrasta“ atstovui advokatui Andrejui Proškinui (Andrej Proškin),
atsakovo Muitinės departamento prie Finansų ministerijos atstovei Andrei Pakalniškei,
trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus teritorinės muitinės atstovei Janinai Meškevič,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Danrasta“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus teritorinė muitinė).
Teisėjas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu prašydama panaikinti:
1) Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2016-01-25 sprendimą Nr. S-17(7-277/2015);
2) Muitinės departamento prie Finansų ministerijos sprendimą Nr. 1A-486;
3) Vilniaus teritorinės muitinės 2015-02-27 sprendimą Nr. 18KP-17-162 „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo“;
4) Pripažinti, kad pareiškėja UAB „Danrasta“ nėra solidari skolininkė muitinei ir nutraukti mokestinį tyrimą pareiškėjos UAB „Danrasta“ atžvilgiu.
Pareiškėja prieštaravo, kad Komisija neatsižvelgus į tai, kad pareiškėja siekdama apsidrausti nuo jai nepalankaus sprendimo dėl muitinės prievolės ir išvengti galimų delspinigių, įvykdė mokestinės prievoles dalį (8332,25 Eur) pagal panaikintąjį 2014-02-28 sprendimą, tuo tarpu skundžiamu sprendimu yra patvirtintas nepagrįstas Vilniaus teritorinės muitinės reikalavimas antrą kartą įvykdyti tą pačią mokestinę prievolę. Pareiškėjos teigimu, toks reikalavimas neatitinka protingumo kriterijaus ir tokie veiksmai reiškia nepagrįstą ir neteisėtą pareiškėjos teisių suvaržymą.
Prieštaraudama Komisijos sprendimo teisėtumui taip pat nurodė, kad Komisija pareiškėjos nurodytas aplinkybes vertino siaurai ir neatsižvelgė į esminius aspektus. Nesutiko su Komisijos išvada, kad pareiškėja žinojo, jog prekės gabenamos pagal Bendrijos tranzito procedūrą, o paimant prekes žinojo, kad prekės yra paimamos iš muitinės priežiūros. Tokią išvadą Komisija darė iš pateiktos bendrosios deklaracijos, kurioje nurodyta, kad prekės buvo gabentos su pareiškėjos transportu, pateikti pareiškėjos vairuotojo paso duomenys, važtaraštyje Nr. (duomenys neskelbtini) prekių vežėja nurodyta pareiškėja, nurodyti pareiškėjos kontaktiniai duomenys, yra pareiškėjos atstovo parašas, krovinio pakrovimo vieta. Taip pat yra pateiktas UAB „Baltic Logistic Terminal“ įgaliojimas išduotas pareiškėjos vairuotojui atstovauti įmonę muitinėje, vykdant tranzito procedūras. Pareiškėjos teigimu, vien tik šios faktinės aplinkybės neįrodo, kad pareiškėja galėjo žinoti apie tai, kad prekės buvo gabenamos pagal Bendrijos tranzito procedūrą, o paimant prekes pareiškėja žinojo, kad prekės yra paimamos iš muitinės priežiūros. Pareiškėja neneigia minėtų faktų, tačiau pagrindinis tikslas buvo pristatyti prekes Lenkijos įmonei ir apie tai patvirtina CMR važtaraštis (2013-08-19). Pareiškėja gavusi užsakymą nuvežti prekes į Lenkiją perleido užsakymą vairuotojui, tuo trapu apie krovinio pristatymą Rusijos įmonei nebuvo net užsiminta ir nebuvo numatyta. Pažymėjo, kad apie vairuotojui išduotą įgaliojimą pareiškėja nieko nežinojusi, o vairuotojas pagal jam išduotą įgaliojimą galėjo su kroviniu tvarkytis savo nuožiūra. Pažymėjo, kad iš Komisijai pateiktų dviejų važtaraščių teisingas yra tas, kuriame prekių iškrovimo vieta nurodyta Lenkija. Be to, važtaraštis buvo pasirašytas 2013-08-19, tuo tarpu Departamentas patikrinimą atliko tik prieš priimant 2015-10-29 sprendimą, todėl aplinkybės dėl Lenkijos įmonės neegzistavimo jau galėjo būti pasikeitusios, o tuo pagrindu priimtos pareiškėjai nenaudingos išvados laikytinos neobjektyviomis. Be to, pareiškėja Komisijai pateikė įrodymus, kad automobilis Lenkijoje buvo pakrautas kitu kroviniu vežti į Italiją. Darė išvadą, kad nebuvo surinkta pakankamai įrodymų pareiškėjos kaltei patvirtinti.
Teismo posėdžio metu atstovas palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.
Atsakovas Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjos skundą atmesti.
Nurodė, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog pareiškėja žinojo, kad ji gabena Bendrijos statuso neturinčias prekes, jų nepristatė į paskirties muitinės įstaigą, todėl pareiškėjai Bendrijos muitinės kodekso nuostatų prasme atsirado skola muitinei. Pažymėjo, kad surinkti įrodymai yra logiškai susiję, jais abejoti nėra pagrindo. Aplinkybes dėl krovinio išgabenimo į Rusija Komisijos posėdžio metu patvirtino ir pats pareiškėjos vairuotojas. Dėl pakartotinės prievolės apskaičiavimo nurodė, kad pareiškėjai buvo apskaičiuota mokėtina suma, kurios dalį pareiškėja jau buvo sumokėjusi.
Teismo posėdžio metu atstovė palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundą atmesti.
Trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus teritorinės muitinės atstovė teismo posėdžio metu prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2016-01-25 sprendimo Nr. S-17(7-277/2015), Muitinės departamento prie Finansų ministerijos sprendimo Nr. 1A-486 ir Vilniaus teritorinės muitinės 2015-02-27 sprendimo Nr. 18KP-17-162 „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo“ teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat prašė pripažinti, kad pareiškėja UAB „Danrasta“ nėra solidari skolininkė muitinei ir nutraukti mokestinį tyrimą pareiškėjos UAB „Danrasta“ atžvilgiu.
Bylos medžiaga nustatyta, kad ginčas keliamas dėl pareiškėjos atžvilgiu įregistruotos mokestinės prievolės muitinei, nustačius aplinkybes, kad prekės, gabentos vykdant Bendrijos tranzito procedūrą pagal tranzito deklaraciją (duomenys neskelbtini) buvo neteisėtai paimtos iš muitinės priežiūros, t. y. neužbaigus procedūros – dokumentai per nustatytą terminą nepateikti muitinės paskirties įstaigai. Tuo pagrindu pareiškėjos atžvilgiu buvo įregistruota mokestinė prievolė muitinei, kuri buvo patvirtinta byloje skundžiamais sprendimais.
Vadovaujantis 1992-10-12 Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas) 37 str., į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės nuo jų įvežimo momento yra muitinės prižiūrimos. Jos gali būti muitinės tikrinamos vadovaujantis galiojančiomis nuostatomis. Ne Bendrijos prekės lieka muitinės prižiūrimos tol, kol pakeičiamas prekių statusas, jos įvežamos į laisvą zoną, padedamos į laisvą sandėlį, reeksportuojamos ar sunaikinamos vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 182 straipsniu. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 1 dalies 13 punktą muitinės priežiūra yra priemonės, kurias paprastai taiko ši institucija, siekdama užtikrinti, kad būtų laikomasi muitinės veiklos taisyklių ir, atitinkamais atvejais, kitų nuostatų, taikomų prekėms, kurios yra muitinės prižiūrimos. Muitinė turi teisę atlikti visų rūšių tikrinimą, kuris, jos nuomone, būtinas, norint užtikrinti tinkamą muitų teisės aktų įgyvendinimą (Bendrijos muitinės kodekso 13 straipsnis). Bendrijos muitinės kodekso 92 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išorinio tranzito procedūra baigiama ir jos vykdytojo įsipareigojimai įvykdomi, kai prekės, kurioms buvo įforminta procedūra, ir atitinkami dokumentai pateikiami paskirties muitinės įstaigai, vadovaujantis atitinkamos procedūros nuostatomis. Minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad muitinė užbaigia procedūrą, kai, palyginusi išvykimo įstaigos turimus duomenis su paskirties muitinės įstaigos turimais duomenimis, gali patvirtinti, kad procedūra buvo atlikta tinkamai. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 1 dalį už prievolių, susijusių su išorinio Bendrijos tranzito procedūra, įvykdymą atsako jos vykdytojas. Jis atsako: a) už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties įstaigą, deramai prižiūrint, kad nebūtų pažeistos muitinės panaudotos prekių indentifikavimo priemonės; b) už nuostatų, susijusių su Bendrijos tranzito procedūra, laikymąsi. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, nepaisant 1 dalyje nustatytų tranzito procedūros vykdytojo prievolių, prekių vežėjas arba gavėjas, priėmęs prekes ir žinantis, kad jos gabenamos taikant Bendrijos tranzito procedūrą, taip pat atsako už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą. Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 2013 straipsnio 1 dalimi, importo skola muitinei atsiranda neteisėtai paimant iš muitinės priežiūros importo muitais apmokestinamas prekes. Skola muitinei atsiranda prekių paėmimo iš muitinės priežiūros momentu (Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 2 dalis). Pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies 1-4 punktus skolininkais laikomi: 1) asmuo, paėmęs prekes iš muitinės priežiūros, 2) bet kurie asmenys, dalyvavę taip paimant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės paimamos iš muitinės priežiūros, 3) bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros ir 4) atitinkamais atvejais asmuo, turėjęs vykdyti prievoles, susijusias su laikinuoju prekių saugojimu arba su prekėms įformintos muitinės procedūros taikymu. Taigi iš aptartų teisės aktų nuostatų galima daryti išvadą, kad procedūros vykdytojas visais atvejais yra atsakingas už skolą muitinei, kuri atsirado dėl išorinio tranzito procedūros reikalavimų nesilaikymo. Be to, muitinės procedūros vykdytojas turi taip pat ir bendro pobūdžio pareigą nepažeisti su Bendrijos tranzito procedūra susijusių teisės aktų nuostatų, o, tokias nuostatas pažeidus, atsakomybė kyla būtent jam.
Ginčo dėl faktinių aplinkybių (prekių paėmimo iš muitinės priežiūros) byloje nėra. Tačiau pareiškėja prieštaraudama skundžiamų sprendimų teisėtumui laikosi pozicijos, kad apie tai, kad prekės gabenamos pagal Bendrijos tranzito procedūrą, pareiškėja nežinojusi, nors ir buvo nustatyta, kad prekės buvo gabenamos pareiškėjos transportu, kurį vairavo pareiškėjos vairuotojas, prekių vežėja nurodyta pareiškėja, nurodyti pareiškėjos kontaktiniai duomenys. Pareiškėja buvo gavusi užsakymą prekes nugabenti į Lenkiją ir užsakymą perleido vairuotojui, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, turėjo UAB „Baltic Logistic Terminal“ išduotą įgaliojimą suteikiantį pareiškėjos vairuotojui įmonę atstovauti muitinėje. Tai, kad prekės buvo išgabentos Lenkijos įmonei apie tai patvirtina CMR 2013-08-19. Tuo tarpu atsakovas šiuos pareiškėjos pagrindinius gynybinius argumentus vertino neįtikinančiais.
Pažymėtina, kad pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kurios nurodytos kaip skundo pagrindas, t. y. faktus, patvirtinančius ginčijamo teisinio santykio buvimą, ir faktus, liudijančius, kad pareiškėjo teisė arba įstatymu saugomas interesas pažeisti. Savo ruožtu atsakovas turi įrodyti faktus, patvirtinančius jo prieštaravimus skundui. Ginčo šalių nurodytos aplinkybės patvirtinamos tiesioginiais rašytiniais įrodymais, t. y. faktiniais duomenimis, betarpiškai patvirtinančiais arba paneigiančiais turinčių bylai reikšmės aplinkybių buvimą ar nebuvimą (LR ABTĮ IX skirsnis, tame tarpe 56 str., 57 str.). Taip pat pažymėtina, kad negali būti įrodymo šaltinis tik asmens pareiškimas ar atsakovo paaiškinimas, adresuotas teismui, nors jame ir yra tam tikrų žinių apie kurią nors bylai turinčią reikšmės aplinkybę (t. y. pareiškėjas skunde ir atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytas aplinkybes turi pagrįsti rašytiniais įrodymais bei, esant būtinybei, nurodyti ABTĮ 57 str. – neįrodinėtinos aplinkybės ir faktai).
Byloje nustatyta, kad prekės, kurioms buvo įforminta Bendrijos tranzito procedūra pagal 2013-08-19 tranzito deklaraciją (duomenys neskelbtini), nebuvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai (Latvijos Respublikos muitinės postas), o tai nesuderinama su jau aptartais Bendrijos muitų teisės aktų reikalavimais. Atsižvelgiant į tai, kad gabenamos prekės pagal minėtą tranzito deklaraciją, nagrinėjamu atveju nebuvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai, kaip to reikalauja Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnis, darytina išvada, kad pareiškėja (kaip prekių vėžėja), asmuo nurodytas Bendrijos muitinės kodekso 203 str. 3 d. 2 punkte, neįvykdė prievolių, susijusių su minėtų tranzito procedūrų taikymu. Todėl, nagrinėjamu atveju, pareiškėja yra atsakinga už skolą muitinei, atsiradusią dėl tranzito procedūros reikalavimų nesilaikymo. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nei skundo argumentais, nei argumentais teismo posėdžio metu skundžiamų sprendimų ydingumo neįrodė. Pareiškėjos teiginiai apie tai, jog tai, kad prekės buvo gabenamos pagal Bendrijos tranzito procedūrą, ji nežinojusi, atsakovės nustatytų faktinių aplinkybių (pareiškėjai priklausantis automobilis, automobilio vairuotojas pareiškėjos įmonės darbuotojas, vairuotojo paaiškinimai Komisijos posėdžio metu (Komisijos byla, b. l. 176, CMR važtaraštyje nurodyti pareiškėjos duomenys ir kt.) nepaneigė. Nors pareiškėja ir akcentuoja, kad atsakovo nustatytos faktinės aplinkybės pareiškėjos nežinojimo nepaneigia, tačiau pareiškėja į bylą nepateikė jokių svarių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti priešingas išvadas. Toks pareiškėjos argumentas laikytina kaip subjektyvaus pobūdžio. Pareiškėja tik nurodė, kad galimai visas procedūras, kurios nebuvo suderintos su pareiškėja ir dėl kurių vėliau pareiškėjai atsirado mokestinė prievolė, galėjo būti įvykdytos vairuotojo, kuriam buvo išduotas įgaliojimas atstovauti įmonę muitinėje, tačiau tokių įrodymų byloje nenustatyta. Be to, kaip praktikoje yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kitų asmenų nusikalstami veiksmai, kurie sukėlė arba galėjo sukelti mokestinių teisinių santykių subjektui mokestinių prievolių atsiradimą, mokesčių įstatymų taikymo prasme nėra reikšmingi, nes šie asmenys nėra atitinkamų mokestinių teisinių santykių subjektai ir jie savo nusikalstamais veiksmais padarė žalą ne valstybės biudžetui, o įmonei, kuriai tenka pareiga vykdyti dėl nusikalstamų veiksmų atsiradusią mokestinę prievolę 2008-02-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-59/2008). Analogiškos pozicijos laikosi ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, kuris 2008 m. balandžio 3 d. sprendime byloje Nr. C-230/06 konstatavo, kad muitinės teisės aktuose nenumatyta procedūros vykdytojo atsakomybės apribojimų (44 punktas). Be to, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nurodė, kad procedūros vykdytojas, kaip Bendrijos išorinio tranzito procedūrą vykdantis asmuo, yra atsakingas už skolą muitinei, kuri atsirado dėl šios procedūros nuostatų nesilaikymo (18 punktas). Remiantis minėtomis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo nuostatomis, tranzito procedūros vykdytojas yra laikomas skolininku net tuo atveju, jei tranzito procedūros pažeidimą sudaro sukčiavimo veiksmai, kuriuos atliekant jis nedalyvavo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-11-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-2779/2011, 2011-06-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-2362/2011).
Pareiškėjos teigimu, duomenis apie Lenkijos įmonę, kuriai turėjo būti nugabentos prekės, atsakovas pradėjo rinkti tik prieš priimant 2015-10-29 sprendimą Nr. 1A-486, todėl praėjus daugiau nei dviem metams nuo prekių gabenimo (2013-08-19 važtaraščio pasirašymas), minėtos Lenkijos įmonės ekonominė padėtis jau galėjo būti pasikeitusi. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėja, kuriai įstatymų nustatyta pareiga taip pat teikti įrodymus pagrindžiančius savo teiginius, priešingus atsakovui, jokių įrodymų, patvirtinančių, kad Lenkijos įmonė tuo metu tikrai buvo įsikūrusi ir veikė važtaraštyje nurodytu adresu nepateikė. Siekiant įrodyti šią aplinkybę būtų galima remtis duomenimis iš atitinkamų viešųjų registrų ar kt. patikimų šaltinių. Atsakovas pagrįstai darė išvadą, kad šie pareiškėjos argumentai nelaikytini įtikinamais.
Departamentas taip pat teisingai pažymėjo, kad naujos prievolės apskaičiavimas nereiškia, kad pareiškėja tą pačią prievolę (apskaičiuota ankstesniu sprendimu) turėtų sumokėti pakartotinai.
Nagrinėjamu atveju nustačius, kad prekės, gabentos vykdant Bendrijos tranzito procedūrą pagal tranzito deklaraciją (duomenys neskelbtini) buvo neteisėtai paimtos iš muitinės priežiūros, t. y. prekių dokumentai per nustatytą terminą nebuvo pateikti paskirties muitinės įstaigai, pareiškėjai atsirado importo skola muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 d., 3 d. 2 p. bei 96 str. 2 d., todėl pareiga pareiškėjai sumokėti mokestinę prievolę apskaičiuota pagrįstai. Pareiškėja skundo argumentais (teigdama, kad su prekių gabenimu susijusių aplinkybių nežinojo; rėmėsi prielaidomis teigdama, kad Lenkijos įmonė galima veiklos nevykdanti, vairuotojo teisės pagal įgaliojimą ir kt.) priimtų sprendimų neteisėtumo neįrodė.
Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, išdėstytais motyvais ir teisės aktų analize, darytina išvada, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir panaikinti Komisijos 2016-01-25 sprendimą Nr. S-17(7-277/2015), Departamento sprendimą Nr. 1A-486 ir Vilniaus teritorinės muitinės 2015-02-27 sprendimą Nr. 18KP-17-162 „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo“, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Skundžiamus sprendimus pripažinus teisėtais, reikalavimas dėl pripažinimo, kad pareiškėja nėra solidari skolininkė muitinei bei reikalavimas nutraukti mokestinį tyrimą pareiškėjos atžvilgiu negali būti tenkinami.
Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 str.,
n u s p r e n d ė:
Pareiškėjos UAB „Danrasta“ skundą atmesti kaip nepagrįstą
Sprendimas per mėnesį nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teisėjas Bronius Januška