Civilinė byla Nr.2A-649-661/2012
Procesinio sprendimo kategorijos128.2.; 121.14; 121.18; 121.21
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2012 m. gegužės 8 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko,
teisėjų Neringos Švedienės ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
I Ginčo esmė
Pareiškėja A. P. pareiškimu kreipėsi į Molėtų rajono apylinkės teismą ir prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji 1991-10-23 d. kreipėsi į Molėtų rajono Inturkės agrarinės reformos tarnybą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S. K. žemę Bučeliškių k., Molėtų rajone. Pareiškėja – A. P. nurodė, kad 1991-10-23 d. atvyko į Inturkės agrarinės reformos tarnybą ir pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio S. K. žemę, esančią Bučeliškių k., Inturkės sen., Molėtų raj. Nurodė, jog pareiškėjos A. P. senelis S. K. iki 1930 m. nuosavybės teise valdė 3,28 ha žemės sklypą, esantį Bučeliškių k., Inturkės sen., Molėtų raj. S. K. turėjo du sūnus- Vladą ir Balį (abu mirę). Sūnus Vladas Kosciškevičius apsivedė su Agota ir jiems gimė tris vaikai- A. K. (Petkevičienė), sūnus V. K. ir sūnus S. K. . Žemėtvarkos skyriaus duomenimis dėl nuosavybės teisių į šią žemę atkūrimo kreipėsi S. K. mirusio sūnaus Vlado sutuoktinė A. K. ir jo sūnus S. K. , mirusio sūnaus Balio sūnus (savininko vaikaitis) V. K. , nurodęs pretendentais A. V. , S. N. , J. K. . Žemėtvarkos skyrius nepripažįsta fakto, kad prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Bučeliškių kaime esančią žemę, pateikė ir S. K. sūnaus Vlado duktė (savininko vaikaitė) A. P. . A. P. prašymas nėra užregistruotas pareiškimų registracijos žurnale dėl Inturkės agrarinės reformos tarnybos darbuotojų kaltės. Todėl pareiškėja prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. P. 1991-10-23 d. kreipėsi į Molėtų rajono Inturkės agrarinės reformos tarnybą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S. K. žemę Bučeliškių k., Molėtų rajone.
Suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos atstovai prašė pareiškimo netenkinti. Paaiškino, jog nėra jokių įrodymų, jog A. P. kreipėsi į Inturkės agrarinės reformos tarnybą su pareiškimu į jos senelio S. K. nuosavybės teisių atkūrimą į Bučeliškių k., esantį žemės sklypą. Nurodė, jog 1991-06-18 Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 1991-10-23 d. galiojusios redakcijos 2 str. 1 d. 2 p. nenumatė nuosavybės atstatymą buvusio savininko vaikaičiams.
Suinteresuotas asmuo R. K. prašė pareiškimo netenkinti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Molėtų rajono apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 197 d. sprendimu pareiškimo netenkino. Teismas nustatė, kad pareiškėjos A. P. prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog ji 1991-10-23 d. kreipėsi į Inturkės agrarinės reformos tarnybą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S. K. žemę Bučeliškių k., Molėtų rajone neatitinka sąlygų, reikalingų juridinę reikšmę turintiems faktams nustatyti, todėl ir negali būti nustatytas. Pareiškėja pagal tai dienai galiojusį įstatymą negalėjo būti pretendente į savo senelio nuosavybės teise valdomą žemės sklypą, esantį Bučeliškių k., todėl tokio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas nesukurs teisinių padarinių. Pareiškėjos pareiškimas nepagrįstas, prieštarauja tuo metu galiojantiems įstatymams ir tokio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas nesukurs teisinių padarinių, todėl pareiškimo netenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Pareiškėja A. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Molėtų rajono apylinkės teismo 2010-12-17 sprendimą ir priimti naują sprendimą – nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą.
Apeliantė nurodė, kad 1991-06-18 įstatymo Nr.1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 10 str. numatė, kad prašymus dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį išmokėjimo (išpirkimo) pretendentai pateikia miestų rajonų valdyboms pagal išlikusio nekilnojamojo turto buvimo vietą iki 1991-12-3 Atsižvelgiant į tai, kad įstatymas įsigaliojo 1991-07-31, tai buvo nepaprastai trumpas laikotarpis. Pareiškėja A. P. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių į tėvo V. K. tėvo S. K. (senelio) žemę Bučeliškių kaime, Molėtų rajone, įsitikinusi, kad tai buvo 1991-09-23 ar 1991-10-23. Molėtų rajono Inturkės agrarinės reformos tarnybos atstovui L. B. . Agrarinės tarnybos atstovai patys paskambino pareiškėjai A. P. ir nurodė, kad ji pretenduoja į senelio turėtą žemę, o esant jos motinai A. K. , pastaroji atskiru prašymu turėtų kreiptis į agrarinės reformos tarnybą prašydama atstatyti nuosavybės teises. Pareiškėjos motina – A. K. 1991-10-28 Molėtų rajono Inturkės agrarinės reformos tarnybai padavė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 3,28 ha žemės Utenos apskrities Molėtų valsčiaus Bučeliškių vienkiemyje ir 2 ha Rudesėlės kaime. A. K. mirė 1993-03-25. Jos testamentinė (1991-10-02) įpėdinė - duktė A. P. .
Apeliantė nesutinka su teismo sprendimu, kuriame nurodyta, kad pareiškėjos motina A. K. (savininko S. K. sūnaus Vlado žmona) negalėjo 1991-10-28 d. kreiptis su pareiškimu į nuosavybės teisių atkūrimą į S. K. nuosavybės teise valdyta žemės sklypą, esantį Bučeliškių k. ir jos prašymas negalėjo būti priimtas. Pareiškėja nurodo, kad A. K. prašymas registruotas pretendentų žurnale ir po trijų mėnesių naujos įstatymų redakcijos pagrindu pretendentė turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą: 1992-01-14 Lietuvos Respublikos Aukščiausios tarybos nutarimu Nr. I-220 pakeitė įstatymą ir 2 str. 1 d. d., 2 p nustatė, kad mirus buvusiam savininkui - jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ir sutuoktiniui. Mirus buvusio savininko vaikui, nuosavybės teisė į jam tenkančią išlikusią nekilnojamojo turto dalį atstatoma jo sutuoktiniui ir vaikams, jeigu jie pagal LR įstatymą yra Lietuvos piliečiai turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje.“ Tokiu atveju galėjo būti nagrinėjami tiek A. K. , tiek A. P. prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėja nurodo, kad civilinė byla išnagrinėta mirus suinteresuotam asmeniui nesant paveldėtojų ir į bylą neįtraukus valstybę atstovaujančios institucijos. Tai esminis proceso pažeidimas.
Suinteresuotas asmuo Nacionalinė Žemės Tarnyba prie Žemės Ūkio ministerijos, Molėtų žemėtvarkos skyrius pateikė atsiliepimą į pareikštą apeliacinį skundą, su juo nesutiko ir prašo skundą atmesti.
Suinteresuotas asmuo nurodė, kad nei byloje, nei Nacionalinės žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos archyvuose nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima manyti ir tikėti, kad pareiškėja nurodytu metu būtų pateikusi tokį prašymą. Atvirkščiai, byloje egzistuoja tokie įrodymai, kurie rodo, kad toks dokumentas Inturkės agrarinei tarnybai nebuvo pateiktas nei apeliantės nurodomu laiku, nei bet kada vėliau.
Pareiškėja nurodo, kad 1991 metais Inturkės agrarinės tarnybos darbuotojai jai paskambino, siūlydami pateikti prašymą, atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko turtą. Šių savo žodžių pareiškėja neparemia jokiais įrodymais: neįvardina nei koks tarnautojas jai skambina. Nurodytu metu 1991 m., galiojęs teisės aktas (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (Žin., 1991, 21-545) str.) pareiškėjai nesuteikė teisės pretenduoti į senelio valdytą turtą, tai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, su tuo sutinka ir pati apeliantė, todėl neįtikėtina, kad agrarinės tarnybos tarnautojai būtų siūlę asmeniui, visiškai neturinčiam teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, pateikti tokio pobūdžio prašymą. Tai, kad toks prašymas nebuvo pateiktas, visų pirma įrodo pretendentų registracijos žurnalas, kuriame nėra jokių duomenų apie A. P. prašymą.
Pakankamai ilga įstatymais nustatyta šio termino trukmė savaime suponavo galimybę piliečiui elgtis aktyviai ir turėti pakankamai daug laiko įvairiais būdais gauti būtiną nuosavybės teisių atkūrimui informaciją. Faktinis terminas prašymams dėl nuosavybės teisės atkūrimo pateikti viršijo dešimt metų, todėl laikytina, kad toks ilgas terminas suteikė realias galimybes tinkamai ir laiku realizuoti subjektines teises visiems suinteresuotiems asmenims, kurie elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai. Pareiškėja teisę į nuosavybės teisių atkūrimą įgijo 1992-01-14 pakeitus įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (įsigaliojo 1992-01-31). Nuo 1992 metų pradžios iki 2001-12-31 (įstatymo nustatyto termino prašymams pateikti) pareiškėja taip pat nei karto nesikreipė bei nepasidomėjo jos nuosavybės teisių atkūrimo į senelio S. K. žemę procedūromis. Toks pareiškėjos neveikimas rodo arba jos nepagrįstą nerūpestingumą, už kurį tik ji pati ir atsakinga, arba tai, kad tuo metu ji apskritai nepageidavo atkurti nuosavybės teisių į pastarąjį turtą.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Byloje pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji 1991-10-23 kreipėsi į Molėtų rajono Inturkės agrarinės reformos tarnybą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S. K. žemę Bučeliškių kaime, Malėtų rajone.
Pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Vadovaudamasis šia ir kitomis CPK XXVI skyriaus, reglamentuojančio juridinio fakto nustatymą, nuostatomis, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal A. Beržanskienės pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-45/2009; 2010 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal A. Zubkovos ir kt. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-390/2010; 2011 m. birželio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal B. Sakalauskienės pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-273/2011; kt.).
Pirma, nagrinėjamu atveju Pareiškėja teisę į nuosavybės teisių atkūrimą įgijo 1992-01-14 pakeitus įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (įsigaliojo 1992-01-31). Nurodytu metu – 1991 m., galiojęs teisės aktas (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (Žin., 1991, 21-545) 2 str. pareiškėjai nesuteikė teisės pretenduoti į senelio valdytą turtą, tai nustatė ir pirmosios instancijos teismas.
Antra, atitinkamai nustatančius, kad pareiškėja nurodytu terminu, t.y. 1991-10-23 pateikiant prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S. K. žemę Bučeliškių kaime, Molėtų rajone, nesuteikė teisės pretenduoti į senelio valdytą turtą, tokiu atveju tokio fakto nustatymas neturi jokios juridinės reikšmės.
Trečia, nėra jokiu objektyvių duomenų, kad pareiškėja būtų 1991-10-23 pateikusi prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S. K. žemę Bučeliškių kaime, Molėtų rajone. Priešingai, registracijos žurnalas, patvirtina, jog nėra jokių duomenų apie A. P. prašymą nurodyta data.
Ketvirta, nuo 1992 metų pradžios iki 2001-12-31 (įstatymo nustatyto termino prašymams pateikti) pareiškėja nei karto nesikreipė bei nepasidomėjo jos nuosavybės teisių atkūrimo į senelio S. K. žemę procedūromis. Toks pareiškėjos neveikimas rodo jos nerūpestingumą.
Penkta, vertinant įrodymų visetą šioje byloje labiau tikėtina, kad pareiškėja 1991-10-23 nebuvo pateikusi suinteresuotam asmeniui prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S. K. žemę Bučeliškių kaime, Molėtų rajone. Tokį įrodymų vertinimą teismas grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika aiškinant ir taikant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Kučiauskienė v. R. Salatinskaja ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. Markevič ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. Paškevičius v. G. Krutinis, bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. religinė bendruomenė Meditacijos centras „Ojas“, bylos Nr. 3K-3-415/2011; kt.).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,
n u t a r i a :
Molėtų rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Alvydas Barkauskas
Neringa Švedienė
Rūta Veniulytė-Jankūnienė