Administracinė byla Nr. A-684-552/2021

  Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03585-2018-5

   Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. (6.5)1-5544 „Dėl VSDFV Utenos skyriaus 2018 m. liepos 18 d. rašto Nr. (10.34) R3-19970“ (toliau – ir VSDFV sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyriaus (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius) 2018 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. (10.34) R3-19970 „Dėl laikotarpio nuo 1991 m. rugpjūčio 12 d. iki 1997 m. sausio 31 d. įskaitymo į V. D. tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti“ (toliau – ir Utenos skyriaus sprendimas); 3) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių į pareiškėjo ištarnautą laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaityti laikotarpį nuo 1991 m. rugpjūčio 12 d. iki 1997 m. sausio 31 d.; 4) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių perskaičiuoti pareiškėjui paskaičiuotą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį, grąžinant susidariusį valstybinės pensijos skirtumą nuo 2017 m. lapkričio 29 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad iki 2017 m. lapkričio 28 d. jis ėjo jaunesniojo specialisto pareigas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Ignalinos rinktinės Švenčionių užkardoje. 2017 m. lapkričio 28 d. buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kai negalėjo tarnauti dėl sveikatos būklės. Skundžiamu Utenos skyriaus sprendimu pareiškėjo tarnybos laikas pensijai skirti paskaičiuotas tik nuo 1997 m. vasario 3 d. Su tokiu atsakovo skaičiavimu pareiškėjas nesutiko, manė, kad skundžiamas Utenos skyriaus sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje jis pradėjo dirbti daug anksčiau. Pagal pareiškėją, 1991 m. rugpjūčio 12 d. jis pradėjo dirbti Švenčionių rajono priešgaisrinės tarnybos Švenčionių profesionalioje priešgaisrinėje dalyje gaisrinio automobilio vairuotoju pagal darbo sutartį. 1994 m. vasario 28 d. buvo paskirtas Švenčionių profesionalios priešgaisrinės dalies antros sargybos viršininku ir dirbo iki 1997 m. sausio 31 d. 1997 m. vasario 3 d. pradėjo vykdyti Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Švenčionių miesto sukarintos priešgaisrinės dalies skyrininko pareigose. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjas manė, kad jo tarnybos laikas pensijai skirti turėtų būti skaičiuojamas nuo 1991 m. rugpjūčio 12 d. Atsakovas nesutiko perskaičiuoti pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti nustatytą bazinės pensijos priedo dydį, įtraukiant į laiką pensijai gauti pareiškėjo pagal darbo sutartį dirbtą darbo laikotarpį nuo 1991 m. rugpjūčio 12 d. iki 1997 m. sausio 31 d. Pareiškėjas teigė, kad nuo 1991 m. rugpjūčio 12 d. iki 1994 m. kovo 2 d. jo eitos gaisrinio automobilio vairuotojo pareigos turėjo būti laikomos gaisrininko vairuotojo pareigomis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto prasme, nes gaisrininko-vairuotojo pareigybės Švenčionių rajono priešgaisrinės tarnybos Švenčionių miesto priešgaisrinėje dalyje iš viso nebuvo – buvo tik vairuotojo pareigos. Taip pat gaisrininko kategorijai turėtų būti priskiriama ir sargybos viršininko pareigybė. Pareiškėjas pabrėžė, kad jis vairavo būtent gaisrinį automobilį, o gaisrinį automobilį vairuojantys asmenys kartu buvo ir gaisrininkai, nes atliko visas su gaisrų gesinimu susijusias funkcijas. Vairuotojo funkcijas pareiškėjas vykdydavo iki atvykimo į gaisro vietą, o gaisro vietoje vykdydavo ugniagesio funkcijas. Dėl vėlavimo sukarinti tarnybą, kurioje dirbo, pareiškėjas atsidūrė blogesnėje padėtyje, palyginus su kitų Lietuvos priešgaisrinių tarnybų darbuotojais, kurių darbovietės buvo sukarintos anksčiau. Tai akcentavo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. kovo 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017. Todėl, pareiškėjo nuomone, visiškai nepagrįstai į jo ištarnautą laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neįskaitytas laikotarpis nuo 1991 m. rugpjūčio 12 d. iki 1994 m. kovo 2 d., kai Darbo sutarties įstatymo pagrindais užėmė vairuotojo pareigas, ir laikotarpis nuo 1994 m. kovo 2 d. iki 1997 m. gruodžio 31 d., kai Darbo sutarties įstatymo pagrindais ėjo sargybos viršininko pareigas.

3.       Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4.       Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo vidaus reikalų sistemoje ištarnautas laikas – 20 metų 9 mėnesiai 25 dienos. Nei Tarnybos Ignalinos rinktinės parengtame 2017 m. gruodžio 12 d. Tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lape Nr. 119-20, nei šios įstaigos papildomai pateiktuose dokumentuose nebuvo duomenų, kad pareiškėjas 1991 m. rugpjūčio 12 d. iki 1997 m. sausio 31 d. laikotarpiu dirbo Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytuose pareigose. Vidaus reikalų sistemoje pareigūnu pareiškėjas paskirtas tik nuo 1997 m. vasario 3 d. Tokioje situacijoje VSDFV Utenos skyrius, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktu ir 6 straipsniu, teisėtai ir pagrįstai paskyrė pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, neatsižvelgdamas į ginčo laikotarpį nuo 1991 m. rugpjūčio 12 d. iki 1997 m. sausio 31 d. Dėl pensijos laiko perskaičiavimo atsakovui buvo pateiktos ir papildomų dokumentų kopijos, t. y. pareiškėjo tarnybos eigos įrašai ir 1994 m. vasario 28 d. įsakymas Nr. 25, tačiau pateikti duomenys prieštaringi. Be to, nebuvo aišku, iš kokių pareigų pareiškėjas buvo atleistas.

5.       Taip pat atsakovas paaiškino, kad pagal Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 2 punktą į pareigūnų tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti įskaitomi darbo policijoje (milicijoje), Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, vidaus tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros sistemose laikotarpiai Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau tos pareigos priskirtos pareigūno ar kario pareigoms, o pagal to paties straipsnio 3 dalies 3 punktą – į tarnybos laiką pensijai skirti įskaitomas tik darbo laikas, išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais. Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktuose numatomas darbo pagal darbo sutartį laikotarpių prilyginimas tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti tik iki 1995 m. sausio 1 d. Pagal įrašus darbo knygelėje bei tarnybos apskaitos lape 1991 m. rugpjūčio 12 d. pareiškėjas buvo priimtas į vairuotojo, o ne gaisrininko-vairuotojo pareigas, taip pat nėra įrodymų, kad šios pareigos vėliau buvo priskirtos statutinėms pareigoms, todėl šis laikotarpis negalėjo būti įskaitytas į tarnybos laiką pensijai skirti, nes neatitiko Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies nuostatų. Atsakovo nuomone, buvo būtina atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarimą Nr. KT1-N1/2017, kuriame konstatuojama, kad Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktas neprieštarauja (neprieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

6.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, palaikė VSDFV Utenos skyriaus poziciją, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

II.

7.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, panaikino VSDFV 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. (6.5)1-5544 ir VSDFV Utenos skyriaus 2018 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. (10.34) R3-19970, įpareigojo VSDFV Utenos skyrių į pareiškėjo V. D. ištarnautą laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaityti laikotarpį nuo 1991 m. rugpjūčio 12 d. iki 1997 m. sausio 31 d., įpareigojo VSDFV Utenos skyrių perskaičiuoti pareiškėjui paskaičiuotą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį ir grąžinti susidariusį valstybinės pensijos skirtumą nuo 2017 m. lapkričio 29 d. 

8.       Teismas nustatė, kad Tarnybos Ignalinos rinktinės vado 2017 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. TE-298 pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kai negalėjo tarnauti dėl sveikatos būklės. Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 28 d. su prašymu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių. VSDFV Utenos skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ir prie prašymo pridėtus dokumentus, 2018 m. sausio 3 d. sprendimu Nr. VPE_SP6E-3 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo skyrimo V. D.“, pareiškėjui nuo 2017 m. lapkričio 29 d. neterminuotai paskyrė pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. VSDFV 2018 m. birželio 25 d. raštu Nr. (6.5) I-3823 „Dėl V. D. pateiktų dokumentų persiuntimo“, persiuntė pareiškėjo 2017 m. birželio 18 d. skundą su prie skundo pridedamais dokumentais. Šiame rašte VSDFV paprašė VSDFV Utenos skyriaus įvertinti pateiktus dokumentus ir spręsti klausimą dėl galimybės perskaičiuoti pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, įskaitant į tarnybos laiką šiai pensijai gauti 1991 m. rugpjūčio 12 d. – 1997 m. sausio 31 d. laikotarpį. Utenos skyrius 2018 m. liepos 16 d. raštu Nr. (10.16E) R3-19667 „Dėl V. D. dokumentų“, kreipėsi į Tarnybos Ignalinos rinktinę dėl dokumentų pateikimo, prašydama pateikti pareiškėjo tarnybos eigos lapo, kuriame būtų įrašai apie asmens darbą pagal darbo sutartį kopiją bei kitus turimus dokumentus, susijusius su 1991 m. rugpjūčio 12 d. – 1997 m. sausio 31 d. laikotarpiu, kopijas. 2018 m. liepos 17 d. VSDFV Utenos skyrius gavo iš Tarnybos Ignalinos pasienio rinktinės 2018 m. liepos 17 d. raštą Nr. (21/18)-14IR „Dėl V. D. dokumentų“ ir papildomų dokumentų kopijas: V. D. tarnybos eigos įrašus bei 1994 m. vasario 28 d. įsakymą Nr. 25. VSDFV Utenos skyrius, išnagrinėjęs 2018 m. birželio 18 d. pareiškėjo skundą „Dėl bazinės pensijos priedo dydžio nustatymo vidaus tarnybos leitenantui V. D.“ ir prie skundo pridėtus dokumentus, pagal kuriuos pareiškėjas prašė perskaičiuoti pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti nustatytą bazinės pensijos priedo dydį, įtraukiant į laiką pensijai gauti pagal darbo sutartį dirbto darbo laikotarpį nuo 1991 m. rugpjūčio 12 d. iki 1997 m. sausio 31 d., skundžiamu 2018 m. liepos 18 d. raštu Nr. (10.34) R3-19970 „Dėl laikotarpio nuo 1991 m. rugpjūčio 12 d. iki 1997 m. sausio 31 d. įskaitymo į V. D. tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti“ paaiškino dėl laikotarpio nuo 1991 m. rugpjūčio 12 d. iki 1997 m. sausio 31 d. įtraukimo į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, kad pareigūnų ir karių tarnybos laikas pensijai skirti įskaitomas, vadovaujantis Pensijų įstatymo 6 straipsniu ir 16 straipsnio 3 dalimi, išskiriant vidaus tarnybos laikotarpius, įgytus iki ir po 1995 m. sausio 1 d. datos. Atsakovas nurodė, kad VSDFV Utenos skyrius darbo laikotarpio nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. sausio 31 d. Švenčionių miesto priešgaisrinėje dalyje Darbo sutarties įstatymo pagrindais neįskaitė į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti kaip neatitinkančio Pensijų įstatymo 6 straipsnio nuostatų.

9.       Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamu VSDFV Utenos skyriaus sprendimu, kreipėsi į VSDFV , tačiau pastaroji institucija jo skundo netenkino.

10.       Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju byloje ginčas kilo dėl to, kad, pareiškėjo nuomone, atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai į pareiškėjo ištarnautą laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neįskaitė laikotarpio nuo 1991 m. rugpjūčio 12 d. iki 1994 m. kovo 2 d., kai Darbo sutarties įstatymo pagrindais dirbo gaisrinio automobilio vairuotojo pareigose, ir laikotarpio nuo 1994 m. kovo 2 d. iki 1997 m. sausio 31 d., kai Darbo sutarties įstatymo pagrindais ėjo sargybos viršininko pareigas. 

11.       Teismas nurodė, kad pareiškėjas savo skunde keliamus reikalavimus grindė tuo, kad laikotarpiais nuo 1991 m. rugpjūčio 12 d. iki 1997 m. sausio 31 d. nors jis dirbo pagal darbo sutartį (gaisrinio automobilio vairuotojas, paskui – sargybos viršininkas) ir nebuvo statutinis pareigūnas, tačiau faktiškai vykdė ugniagesio (statutinio pareigūno) funkcijas. Pareiškėjo teigimu, jeigu Lietuvos valstybė būtų laiku (iškart visoje šalyje) įgyvendinusi priešgaisrinės apsaugos tarnybų reformą (sukarinimą), tai pareiškėjas statutiniu pareigūnu būtų tapęs anksčiau nei 1997 m. vasario 3 d.

12.       Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo pareigos buvo įvardintos Švenčionių profesionaliosios priešgaisrinės dalies gaisrinio automobilio vairuotojo pareigomis. Rašytinių įrodymų, kad pareiškėjui, dirbančiam vairuotoju, buvo pavesta eiti gaisrininko pareigas, byloje nebuvo. Tačiau tiek skunde, tiek teismo posėdžio metu pareiškėjas teigė, kad gaisrinį automobilį vairuojantys asmenys kartu buvo / yra ir gaisrininkai, nes atlieka visas su gaisrų gesinimu susijusias funkcijas, taip pat tvirtino, kad tuo metu vairuotojo funkcijas pareiškėjas vykdydavo iki atvykimo į gaisro vietą, o gaisro vietoje atlikdavo ir ugniagesio (gaisrininko) funkcijas. Byloje esantis Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2018 m. kovo 26 d. raštas Nr. 3-5-436 (3.7-5) įrodė, kad pareiškėjas atliko ir gaisrininko funkcijas. Jame teigiama, kad pareiškėjo eitos pareigos nuo 1991 m. rugpjūčio 12 d. iki 1997 m. sausio 31 d. Švenčionių rajono priešgaisrinės tarnybos Švenčionių priešgaisrinėje dalyje atitiko teisės aktuose įvardintą gaisrininko vairuotojo pareigybę darbo sutarties pagrindais. Ir nors teismui pareikalavus, Vilniaus priešgaisrinė gelbėjimo valdyba neturėjo galimybės pateikti teismui dokumentų, įrodančių pareiškėjo užimtų pareigų atitikimą gaisrininko vairuotojo pareigybei jam dirbant darbo sutarties pagrindu, tačiau teismas, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo kaip gaisrinio automobilio vairuotojo darbas buvo priskirtas gaisrininko (ugniagesio) pareigybei. 

13.       Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju tokia situacija susidarė ne dėl nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių. Priešgaisrinių gelbėjimo tarnybų pertvarkymas šalyje vyko palaipsniui sukarinant atskirus padalinius. Tai, jog priešgaisrinės apsaugos sukarinimas šalies mastu vyko ne vienu metu, todėl skirtinguose padaliniuose dirbę ir iš esmės tapačias funkcijas atlikę asmenys atsidūrė skirtingoje padėtyje. Profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos sukarinimo reforma užsitęsė ir dėl lėšų trūkumo. Nors reformą siekta įgyvendinti greičiau, iki 1995 m. sausio 1 d. buvo sukarinti priešgaisrinės apsaugos padaliniai didžiuosiuose miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje), taip pat Jonavoje, Mažeikiuose, Ignalinoje. Kiti miestai stojo į eilę pagal tam tikrus kriterijus. Vykdant reformą, vietoj likviduojamų Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos padalinių kiekviename rajone (mieste) buvo steigiami nauji padaliniai, t. y. sukarintos priešgaisrinės dalys.

14.       Konstitucinis Teismas 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad Pensijų įstatyme įtvirtintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia (be kita ko) atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei; valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas; šių pensijų gavimas siejamas su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas).

15.       Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, įvertinęs aptartą aplinkybę, jog profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos sukarinimo reforma užsitęsė ne dėl nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių, o iš esmės dėl valstybės finansinės padėties, padarė išvadą, kad pareiškėjo faktinis tarnybos Švenčionių priešgaisrinėje dalyje laikas 1991 m. rugpjūčio 12 d. iki 1997 m. sausio 31 d. kai pareiškėjo vykdoma tarnyba nesiskyrė nuo jau reformuotuose Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos priešgaisrinės apsaugos padaliniuose tapačias pareigas ėjusių, pareigūnais jau paskirtų, asmenų vykdomos tarnybos, ji buvo reikalinga Lietuvos valstybei ir buvo nukreipta į tai, kad būtų užtikrinti Lietuvos valstybės piliečių saugumas ir interesai, neteisėtai nebuvo įskaičiuojamas į stažą valstybinei pensijai gauti, nes pareiškėjas faktiškai dirbo statutinio pareigūno darbą. Teismo vertinimu, tai prieštaravo teisingumo principui ir neatitiko Pensijų įstatyme įtvirtintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirties.

16.       Teismas įvertinęs teisinį reguliavimą ir faktines aplinkybes, įpareigojo atsakovą įskaityti nurodytą laikotarpį (1991 m. rugpjūčio 12 d. iki 1997 m. sausio 31 d.) į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, bei nurodė, kad tokiu atveju buvo pakankamas pagrindas panaikinti VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV sprendimus. Panaikinęs juos, teismas įpareigojo atsakovą perskaičiuoti pareiškėjui skiriamos valstybinės pensijos dydį ir grąžinti įsiskolinimą, susidariusį nuo susidariusį valstybinės pensijos skirtumą nuo 2017 m. lapkričio 29 d. 

III.

17.       Atsakovas VSDFV Utenos skyrius apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

18.       Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliacinį skundą grindžia tuo, kad šis sprendimas priimtas neteisingai išaiškinus ir pritaikius materialinės teisės normas, neišsamiai ištyrus ir netinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, ir nurodo šiuos argumentus:

18.1.                      Atsižvelgiant į tai, kad nei Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės parengtame 2017 m. gruodžio 12 d. Tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lape Nr. 119-20, bei šios įstaigos papildomai pateiktuose dokumentuose nėra duomenų, jog 1991 m. rugpjūčio 12 d. iki 1997 m. sausio 31 d. laikotarpiu pareiškėjas dirbo Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytuose pareigose, o vidaus reikalų sistemoje pareigūnu pareiškėjas paskirtas tik nuo 1997 m. vasario 3 d., VSDFV Utenos skyrius, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktu ir 6 straipsniu, teisėtai ir pagrįstai paskyrė pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją neatsižvelgdamas į laikotarpį nuo 1991 m. rugpjūčio 12 d. iki 1997 m. sausio 31 d.. Tarnybos apskaitos lape, kuriame išvardinti visi buvusio pareigūno tarnybos laikotarpiai, įskaityti į jo tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti, ir tarnybos vidaus reikalų sistemoje trukmė 20 metų 9 mėnesiai 25 dienos) grafoje „Su tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos duomenimis pensijai skirti susipažinau“ yra atleidžiamojo, t. y. pareiškėjo parašas ir data „2017-12-11“. Taigi pareiškėjas pasirašytinai buvo supažindintas su apskaičiuotu jo tarnybos stažu ir į tarnybos stažą įskaitytais laikotarpiais.

18.2.                      VSDFV Utenos skyrius įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus konstatavo, kad juose pateikta prieštaringa informacija. Pagal įrašus tarnybos eigos lape bei pagal Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2018 m. kovo 26 d. raštą Nr. 3-5-436 (3.7.-5) „Dėl informacijos pateikimo“ laikotarpiu nuo 1991 m. rugpjūčio 12 d. iki 1997 m. sausio 31 d. pareiškėjas dirbo Švenčionių rajono priešgaisrinės tarnybos Švenčionių miesto priešgaisrinės dalies vairuotoju Darbo sutarties įstatymo pagrindais. Pridedamoje 1994 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. 25 kopijoje teigiama, kad nuo 1994 m. kovo 2 d. pareiškėjas paskirtas į Švenčionių miesto priešgaisrinės dalies antros sargybos viršininko pareigas. 1997 m. sausio 28 d. įsakymas 5TE „Dėl atleidimo pagal LR DSĮ 29 str. 1 p.“ nepateiktas, todėl neaišku iš kokių pareigų pareiškėjas buvo atleistas, t. y. kokį darbą dirbo nuo 1994 m. kovo 2 d. iki 1997 m. sausio 31 d. (vairuotojo ar sargybos viršininko). Todėl VSDFV Utenos skyrius darbo laikotarpio nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. sausio 31 d. Švenčionių miesto priešgaisrinėje dalyje Darbo sutarties įstatymo pagrindais neįskaitė į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti kaip neatitinkančio Pensijų įstatymo 6 straipsnio nuostatų. Laikotarpis kai pareiškėjas dirbo sargybos viršininko pareigose, bet ne ilgesnis negu iki 1994 m. gruodžio 31 d. galėtų būti įskaitytas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, tik pateikus dokumentus įrodančius, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjas tikrai dirbo sargybos viršininku ir, kad Švenčionių miesto priešgaisrinės dalies sargybos viršininkas buvo padalinio vadovas (Pensijų įstatymo 16 str. 3 d. 3 p.). Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis laikotarpiu nuo 1991 m. rugpjūčio 12 d. iki 1997 m. sausio 31 d., pareiškėjas į šį registrą įrašytas kaip apdraustasis valstybiniu socialiniu draudimu, t. y. dirbantis pagal darbo sutartį, todėl į tarnybos laiką pensijai skirti pareiškėjui buvo įskaitytas laikas nuo 1997 m. vasario 3 d., t. y. nuo pareigūno laipsnio suteikimo dienos, iki atleidimo iš vidaus tarnybos sistemoje datos (2017 m. lapkričio 28 d.).

18.3.                      Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog pareiškėjas, kaip vairuotojas (rašytinių įrodymų, kad pareiškėjui, dirbančiam vairuotoju, buvo pavesta eiti gaisrininko pareigas, byloje nėra), vykdė tos pačios apimties ir to paties pobūdžio vairuotojo pareigas tiek profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos dalyje, tiek ir po 1995 m. sausio 1 d. iki Švenčionių rajono priešgaisrinės tarnybos sukarinimo, visiškai neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarimu remiantis kompetentingų specialistų išaiškinimais nustatytas aplinkybes, kad asmenims, dirbusiems pagal darbo sutartis, dėl žemesnio parengties lygio nebuvo patikima atlikti sudėtingų ekstremaliųjų situacijų likvidavimo ir gelbėjimo darbų, kuriems atlikti reikalinga atitinkama kvalifikacija. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino priešgaisrinės apsaugos padaliniuose tarnavusių pareigūnų ir juose pagal darbo sutartis dirbusių asmenų vykdytas pareigas ir neteisingai nusprendė, kad pareiškėjas faktiškai nuo 1995 m. sausio 1 d. dirbo statutinio pareigūno darbą, todėl ginčo laikotarpis, t. y. nuo 1991 m. rugpjūčio 12 d. iki 1997 m. sausio 31 d., turi būti įskaitytas į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų pensijai gauti. Nagrinėjamojoje byloje pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti prilygindamas darbo pagal darbo sutartį laiką po 1995 m. sausio 1 d., išdirbtą profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, iš esmės neteisėtai atliko įstatymų leidėjo funkciją.

19.       Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o VSDFV Utenos skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

20.       Pareiškėjas nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka, kadangi šis sprendimas priimtas teisingai išaiškinus ir pritaikius materialinės teisės normas ir mano, kad atsakovo pateiktas apeliacinis skundas yra teisiškai nepagristas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis susipažino su tarnybos apskaitos lape, išvardintais tarnybos laikotarpiais, įskaitytais į jo tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti, tačiau tai nereiškia, kad sutiko su tokiu skaičiavimu. Atvirkščiai pareiškėjas teikė skundą teismui dėl to, kad atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai į pareiškėjo ištarnautą laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neįskaitė laikotarpio nuo 1991 m. rugpjūčio 12 d. iki 1994 m. kovo 2 d., kai Darbo sutarties įstatymo pagrindais dirbo gaisrinio automobilio vairuotojo pareigose, ir laikotarpio nuo 1994 m. kovo 2 d. iki 1997 m. gruodžio 31 d., kai Darbo sutarties įstatymo pagrindais ėjo sargybos viršininko pareigas. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo teiginiu, kad laikotarpis kai pareiškėjas dirbo sargybos viršininko pareigose, bet ne ilgesnis negu iki 1994 m. gruodžio 31 d. galėtų būti įskaitytas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai skirti, tik pateikus dokumentus įrodančius, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjas tikrai dirbo sargybos viršininku ir, kad Švenčionių miesto priešgaisrinės dalies sargybos viršininkas buvo padalinio vadovas (Pensijų įstatymo 16 st. 3 d. 3 p.), kadangi byloje yra pateiktas 1994 m. vasario 28 d. įsakymas Nr. 25, jog nuo 1994 m. kovo 2 d. pareiškėjas paskirtas į Švenčionių miesto priešgaisrinės dalies antros sargybos viršininko pareigas, bei šį faktą papildomai patvirtina Socialinio draudimo pažymėjime padaryti įrašai, bei 2003 m. spalio 2 d. Švenčionių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pažyma Nr. 649. Atsakovas nepateikia ir byloje nėra priešingų įrodymų, kad pareiškėjas nuo 1994 m. kovo 2 d. eitų kitas pareigas nei Švenčionių miesto priešgaisrinės dalies antros sargybos viršininko.

21.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į atsakovo VSDFV Utenos skyriaus apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. VSDFV nurodo palaikantis atsakovo VSDFV apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

22.       Byloje nagrinėjamas ginčas dėl atsakovo atsisakymo į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaičiuoti nuo 1991 m. rugpjūčio 12 d. iki 1997 m. sausio 31 d. laikotarpį, pareiškėjo dirbtą darbo sutarties pagrindu vairuotoju  ir sargybos viršininku Švenčionių rajono priešgaisrinės tarnybos Švenčionių priešgaisrinėje dalyje, teisėtumo ir pagrįstumo.

23.       Pareiškėjas, nesutikdamas su VSDFV Utenos skyriaus Sprendimu ir VSDFV 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. (6.5)I-5544, su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti šiuos sprendimus bei įpareigoti VSDFV Utenos skyrių 1991 m. rugpjūčio 12 d. – 1997 m. sausio 31 d. laikotarpį įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ginčijamas laikotarpis nepagrįstai neįtrauktas į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, pareiškėjo skundą tenkino.

24.       Atsakovas VSDFV apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti įtraukė ginčijamą laikotarpį, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017, neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarime pateiktus išaiškinimus.

25.       Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.

26.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju siekė, jog į jo tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai skirti būtų įskaičiuotas visas faktinis darbo laikas Švenčionių rajono priešgaisrinės tarnybos Švenčionių priešgaisrinėje dalyje, t. y. į tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti įtraukiant du laikotarpius- pareiškėjui dirbant gaisrinio automobilio vairuotoju nuo 1991 m. rugpjūčio 12 d. iki 1994 m. kovo 2 d., bei tolesnį laikotarpį nuo 1994 m. kovo 3 d. iki 1997 m. sausio 31 d., pareiškėjui dirbant sargybos viršininku.

27.       Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 1991 m. rugpjūčio 12 d. jis pradėjo dirbti Švenčionių rajono priešgaisrinės tarnybos Švenčionių profesionalioje priešgaisrinėje dalyje gaisrinio automobilio vairuotoju pagal darbo sutartį.  Jis 1994 m. vasario 28 d. buvo paskirtas Švenčionių profesionalios priešgaisrinės dalies antros sargybos viršininku ir tokį darbą dirbo iki 1997 m. sausio 31 d. Nuo 1997 m. vasario 3 d. jis pradėjo vykdyti Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Švenčionių miesto sukarintos priešgaisrinės dalies skyrininko pareigas, vėliau tęsė tarnybą kitose vidaus reikalų sistemos statutinėse organizacijose. Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 28 d. buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kaip negalintis tarnauti dėl sveikatos būklės. VSDFV Utenos skyrius, 2018 m. sausio 3 d. sprendimu Nr. VPE_SP6E-3 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo skyrimo V. D.“, pareiškėjui nuo 2017 m. lapkričio 29 d. neterminuotai paskyrė pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, tačiau jo tarnybos stažą pensijai gauti skaičiavo nuo 1997 m. vasario 3 d.

28.        Šioje byloje aktualus Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktas, pagal kurį pareigūnų tarnybos laikui pensijai skirti prilyginamas darbo laikas, išdirbtas iki 1995 m. sausio 1 d. profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais.

29.        Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad V. D. iki 1995 m. sausio 1 d. dirbo darbo sutarties įstatymo pagrindu gaisrinio automobilio vairuotoju bei priešgaisrinės dalies sargybos viršininku, o vėliau ( nuo 1997 m. vasario 3 d.) buvo paskirtas sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnu.  Nors atsakovas apeliaciniame skunde kvestiuonuoja pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir teigia, jog nėra patikimų įrodymų, kad pareiškėjas šiuo laikotarpiu dirbo darbą, kuris atitiktų Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytuosius, tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pripažįsta, kad visuma įrodymų byloje leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu faktiškai atliko gaisrininko vairuotojo bei padalinio vadovo pareigas, todėl minėtas laikotarpis turėtų būti įskaičiuotas į pareiškėjo tarnybos laiką pensijai skirti. Ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra pagrįsta, teisėta ir apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo jos naikinti ar keisti.

30.       Pasisakydama dėl pareiškėjo darbo po 1995 m. sausio 1 d., teisėjų kolegija pažymi, kad naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ( Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 31 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A-667-1062/2021), skirtoje Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto aiškinimui ir laikotarpių po 1995 m. sausio 1 d. įskaitymui į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, pasisakoma, jog Konstitucinis Teismas 2017 m. sausio 25 d. nutarime išaiškino, kad Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto teisiniu reguliavimu apibrėžiant tarnybos laiką, būtiną pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, laikytasi iš Konstitucijos, inter alia jos 52 straipsnio, kylančio reikalavimo įstatymu nustatytą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją sieti būtent su asmens tarnyba Lietuvos valstybei ir, naudojantis įstatymų leidėjo diskrecija, šiam laikui prilyginti tam tikrus kitus su tarnyba susijusius laikotarpius, buvo įgyvendintas valstybės prisiimtas įsipareigojimas į tarnybos stažą, reikalingą pensijai už tarnybą skirti, įskaityti iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo pagal darbo sutartis profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais išdirbtą darbo laiką, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, ir buvo užtikrinti atitinkami asmenų teisėti lūkesčiai. Konstitucinis Teismas nurodė, jog valstybė nebuvo įsipareigojusi tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilyginti po Pensijų įstatymo, kuriuo nustatyta ši pensija, įsigaliojimo, t. y. po 1995 m. sausio 1 d., pagal darbo sutartis profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padaliniuose dirbto laiko, taigi nurodytą darbą dirbę asmenys negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, kad jų tarnybos laikui bus prilygintas ir po Pensijų įstatymo įsigaliojimo pagal darbo sutartis dirbtas laikas. Pažymėta ir tai, kad priešgaisrinės apsaugos padaliniuose tarnavusių pareigūnų ir juose pagal darbo sutartis dirbusių asmenų teisinio statuso skirtumai yra objektyvus pagrindas apibrėžiant tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti asmenis, tam tikrą laiką po 1995 m. sausio 1 d. priešgaisrinės apsaugos padaliniuose dirbusius pagal darbo sutartis (vėliau paskirtus priešgaisrinės apsaugos pareigūnais), ir asmenis, atitinkamu metu tarnavusius priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, traktuoti skirtingai. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas, apklausęs specialistus, nustatė, jog 1995 m. sausio 1 d. yra Pensijų įstatymo įsigaliojimo data, kuri nėra susijusi su profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių pertvarka (jos pabaiga).

31.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs ir dėl kitokio Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto, reglamentuojančio laikotarpį, prilyginamą tarnybos laikui pensijai skirti, aiškinimo ir taikymo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017, 2019 m. balandžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3890-552/2019, 2020 m. kovo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-591-602/2020 buvo laikomasi pozicijos, kad ir vėlesniais laikotarpiais, t. y. po 1995 m. sausio 1 d. priešgaisrinės apsaugos padaliniuose pagal darbo sutartis dirbę asmenys vertinami kaip esantys toje pačioje padėtyje su asmenimis, tarnavusiais minėtose pareigose iki 1995 m. sausio 1 d., ir tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami ne tik laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d., bet ir laikotarpiai, buvę ir po 1995 m. sausio 1 d. Tokia išvada būdavo padaroma atsižvelgiant į tai, kad priešgaisrinės apsaugos įstaigos buvo reorganizuotos ir sukarintos skirtingu laiku ir ši aplinkybė visiškai nepriklausė nuo pareigūnų valios, nors visą laikotarpį pareiškėjai faktiškai dirbo statutinio pareigūno darbą, o vykdoma tarnyba minėtu laikotarpiu niekuo nesiskyrė nuo iki 1995 m. sausio 1 d. vykdytos tarnybos. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime tenkindamas pareiškėjo skundą , būtent vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017.

32.       Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla reikalavimas, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai turi būti kuriami, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.).

33.       Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus precedento reikšmę turintį teismo sprendimą; ir kt. (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

34.        Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Administracinėje byloje Nr.A-667-1062/2021 išplėstinė teisėjų kolegija suteikė naują aiškią administracinių teismų praktikos kryptį vertinant situacijas dėl pagal Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą nustatomo laikotarpio, prilyginamo tarnybos laikui pensijai skirti, įskaitymo į tarnybos laiką pensijai skirti. Šioje byloje teisėjų kolegija nemato pagrindo nesivadovauti administracinėje byloje Nr.A-667-1062/2021 suformuotomis taisyklėmis, nes tai yra naujausias teismo precedentas analogiškoje byloje, priimtas išplėstinės teisėjų kolegijos ir skirtas teismų praktikos šioje srityje suvienodinimui. Dėl tos pačios priežasties teisėjų kolegija nesiremia administracinėse bylose Nr. A-2211-602/2017, Nr. A-3890-552/2019 ir Nr. eA-591-602/2020 suformuotais precedentais.

35.       Vadovaudamasi Konstitucinio Teismo doktrina valstybinių pensijų klausimais ir Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarimu, bei administracinių bylų praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, jog VSDFV Utenos skyrius, atsisakydamas įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti laikotarpį po 1995 m. sausio 1 d., kai pareiškėjas pagal darbo sutartį toliau dirbo priešgaisrinės apsaugos padaliniuose, tinkamai taikė Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą. Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjo darbo laikotarpio nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. sausio 31 d. nebuvo pagrindo įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, byloje nėra nustatyta ypatingų aplinkybių, dėl kurių toks sprendimas būtų nepagrįstas. Dėl to šia apimtimi skundžiamų VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV sprendimų nėra pagrindo laikyti nepagrįstais ar neteisėtais.

36.       Nurodytų argumentų pagrindu konstatavus, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2018 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. (10.34) R3-19970  ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės ir darbo ministerijos 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimo Nr. (6.5)I-5544 dalys, kuriomis atsisakyta į V. D. tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaičiuoti 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. sausio 31 d. laikotarpį yra teisėtos ir pagrįstos, yra pagrindas pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, nusprendęs visiškai tenkinti pareiškėjo skundą, netinkamai išaiškino byloje taikytinas teisės normas (Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą), o tai yra pagrindas keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

37.       Esant tokioms aplinkybėms, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pareiškėjo skundą tenkinant  tik iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyriaus apeliacinį skundą patenkinti iš dalies

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 21 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip :

 Panaikinti VSDFV 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimo Nr. (6.5)1-5544 ir VSDFV Utenos skyriaus 2018 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. (10.34) R3-19970 dalis, kuriomis atsisakyta į pareiškėjo V. D. ištarnautą laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaityti laikotarpį nuo 1991 m. rugpjūčio 12 d. iki 1995 m. sausio 1 d..

Įpareigoti VSDFV Utenos skyrių į pareiškėjo V. D. ištarnautą laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaityti laikotarpį nuo 1991 m. rugpjūčio 12 d. iki 1995 m. sausio 1 d., perskaičiuoti pareiškėjui paskaičiuotą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį ir grąžinti susidariusį valstybinės pensijos skirtumą nuo 2017 m. lapkričio 29 d.

Likusius V. D. reikalavimus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                        Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė