(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo S. J. ir atsakovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ atskiruosius (apeliacinius) skundus bei atsakovės bankrutavusios akcinės bendrovės banko SNORAS pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ atskirojo (apeliacinio) skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutarties dalies civilinėje byloje Nr. 2-3452-611/2013 pagal ieškovo S. J. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS bei valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ir draudimo išmokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovas pateikė teismui ieškinį dėl 20 000 Lt (5 792,40 Eur) vertės 2011 m. lapkričio 4 d. obligacijų pasirašymo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytos ieškovo ir akcinės bendrovės (toliau – AB) banko SNORAS (toliau – ir bankas), pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo, draudimo išmokos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.

2.       Ieškovas prašė pripažinti jo teisę gauti indėlininko draudimo išmoką pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – IĮIDĮ) bei priteisti jam 19 035 Lt (5 512,92 Eur) draudimo išmoką iš atsakovės valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Indėlių ir investicijų draudimas“.

3.       Nurodė, kad ieškovas buvo ilgalaikis banko klientas ir jame turėjo terminuotą indėlį. Ieškovas teigė, kad nežinojo, kaip pasielgti situacijoje, kai atvykus į banką jam buvo pasiūlyta pasirašyti obligacijų pasirašymo sutartį vietoje terminuotojo indėlio sutarties pratęsimo ir jis patikėjo banko darbuotojų patarimu. Ieškovas pažymėjo, kad jis neturėjo galimybės suprasti sutarties sąlygų bei, kokia yra jo piniginių lėšų saugojimo ir grąžinimo užtikrinimo sistema, kokios garantijos suteikiamos. Atsižvelgus į tai, kad neužilgo po sutarties pasirašymo                       2011 m. lapkričio 16 d. bankas dėl finansinių problemų buvo nacionalizuotas, o                            2011 m. lapkričio 23 d. Lietuvos banko valdyba nutarė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovo vertinimu, bankas nesiruošė vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, nes tam neturėjo galimybės. Būtent banko įsipareigojimai (t. y. palūkanos, išpirkimo data, delspinigiai ir t.t.), kurie buvo nepagrįsti ir melagingi, nulėmė ieškovo sprendimą pasirašyti ginčijamą obligacijų pasirašymo sutartį su banku. Ieškovas obligacijų pasirašymo sutartį sudarė dėl apgaulės, tyčia suklaidintas banko darbuotojų, todėl sutartis turi būti pripažinta negaliojančia pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 ir 1.90 straipsnius.

4.       Atsakovė bankrutavusi akcinė bendrovė (toliau – BAB) bankas SNORAS prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas suprato investicijų į obligacijas riziką ir siekė didesnės finansinės naudos, o jei iki galo nesuprato, tai pasielgė nerūpestingai, neapdairiai ir neatidžiai, nes turėjo galimybę gauti iš banko darbuotojo daugiau informacijos ir paaiškinimų. Ieškovas nuo 2005 metų laikė lėšas banke ir kaip terminuotus indėlius, todėl objektyviai turėjo suvokti sudaromo ginčijamo sandorio esmę ir žinoti terminuoto indėlio sutarties ir obligacijų pasirašymo sutarties skirtumus. Ieškovo elgesys neatitiko protingo, apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartų, jis prisiėmė riziką, todėl apgaulės nėra. Nurodė, kad ieškovas siekė esminio tikslo – gauti didesnę piniginę grąžą, todėl obligacijų draudimo sąlygos nebuvo esminės.

5.       Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašė ieškinį atmesti. Atsakovės nuomone, tikrieji ieškinio pareiškimo motyvai buvo siekti įgyti draudiminę apsaugą pagal IĮIDĮ. Nurodė, kad ieškovas buvo informuotas apie investavimo riziką, nes patvirtino, jog yra susipažinęs su prospektu ir galutinėmis sąlygomis. Net ir pripažinus sutartį negaliojančia ir pripažinus sumokėtą sumą lėšomis ieškovo mokėjimo sąskaitoje, jos netaps indėlių draudimo objektu, kadangi draudiminio įvykio dieną ieškovas neturėjo indėlininko ar investuotojo, kuriems būtų taikoma draudiminė apsauga, statuso. Su ieškovu, kaip su atsakovo kreditoriumi, bus atsiskaitoma nustatyta reikalavimų tenkinimo eile. Ieškovo turimi vertybiniai popieriai nėra draudimo objektas, todėl ieškovo perduotos lėšos negali būti kvalifikuojamos kaip indėlis.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi civilinę bylą pagal ieškovo S. J. ieškinį atsakovėms BAB bankui SNORAS ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia ir draudimo išmokos priteisimo prijungė prie BAB bankas SNORAS bankroto bylos; ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 19 035 Lt (5 512,92 Eur) draudimo išmoką, kitą ieškinio dalį atmetė; grąžino ieškovui jo sumokėtą 200 Lt žyminį mokestį.

7.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas pagal ginčo sutartį įsipareigojimus įvykdė, sumokėjo sutartyje nurodytą obligacijų kainą, šios lėšos buvo įskaitytos į atsakovės BAB banko SNORAS sąskaitą obligacijoms platinti, tačiau atsakovė ieškovui galiojančių obligacijų neperdavė. Teismas taip pat konstatavo, kad obligacijos turėjo įsigalioti 2011 m. gruodžio 1 d., o Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 16 d. pritaikė atsakovei BAB bankui SNORAS veiklos apribojimą, o 2011 m. lapkričio 24 d. pripažino nemokiu ir atėmė licenciją visam laikui. Obligacijos neįsigaliojo, vertybinių popierių depozitoriume nebuvo atidaryta obligacijų emisijos registracijos sąskaita ir bendroji platinamų finansinių priemonių sąskaita. Ieškovo vardu atidarytoje sąskaitoje nebuvo padaryti įrašai ir obligacijos nebuvo apskaitytos jo vertybinių popierių sąskaitoje, kurios įrašai patvirtintų ieškovą įsigijus obligacijas, nors atsakovė ieškovo lėšas už obligacijas gavo ir panaudojo obligacijoms apmokėti. Teismas konstatavo, kad šalių sudaryta obligacijų pasirašymo sutartis įsigaliojo, tačiau atsakovė neperdavė ieškovui obligacijų, todėl nėra ir ginčo dalyko, nes ieškovas ginčija obligacijų, kurių jis negavo, įsigijimą. Ieškovo lėšos, sumokėtos už negautas obligacijas, laikytinos jo lėšomis, turimomis pas atsakovę kaip obligacijų emitentą. Atsakovė, neperdavusi ieškovui obligacijų, 2011 m. lapkričio 16 d. įgijo pareigą grąžinti ieškovui jo sumokėtas lėšas už obligacijas, tačiau šio įsipareigojimo neįvykdė dėl atsakovei paskelbto veiklos apribojimo. Teismas konstatavo, kad dėl nurodytų priežasčių ieškovo už obligacijas sumokėtos lėšos atsakovės draudiminio įvykio dieną (2011 m. lapkričio 24 d.) laikytinos ieškovo indėliu ir ginče teisinės reikšmės nebeturi ieškovo nurodytos sandorio sudarymo aplinkybės, kadangi ieškovas savo teises gali adekvačiai apginti kitais gynimo būdais.

8.       Teismas nurodė, kad IĮIDĮ, dėl kurių nuostatų taikymo nesutaria šalys, buvo priimtas įgyvendinant Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/14/EB, iš dalies keičiančią Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 94/19/EB „Dėl indėlių garantijų sistemų“ (toliau – direktyva 94/19/EB) bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – direktyva 97/9/EB), todėl aiškinant įstatymo nuostatas, remiantis šiomis direktyvomis, investicinei (finansų maklerio) įmonei tapus nemokia, taikoma direktyva 94/19/EB, o emitentu esančiai kredito įstaigai tapus nemokia, direktyva 97/9/EB. IĮIDĮ nuostatos numato, kad garantuojami indėliai iš esmės yra visų rūšių indėlių likučiai ir indėlininkams priklausančios pinigų sumos, į kurias jie turi reikalavimo teises, todėl vadovaudamasis IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalimi, teismas pripažino banko sąskaitoje draudiminio įvykio dieną (2011 m. lapkričio 24 d.) buvusias ieškovo pinigines lėšas indėliu, kuriam taikoma įstatymo numatyta draudiminė apsauga.

III.                      Atskirųjų (apeliacinių) skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

9.       Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atskirajame (apeliaciniame) skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atskirąjį (apeliacinį) skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

9.1.                      Jei atsakovė byloje būtų įtraukta trečiuoju asmeniu, o pagrindinis reikalavimas nukreiptas į atsakovę BAB banką SNORAS, pirmosios instancijos teismas būtų galėjęs bylą užbaigti nutartimi, tačiau nagrinėjamu atveju atsakove patraukus VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, byla pirmosios instancijos teisme turėjo būti užbaigta ne nutartimi, o tik sprendimu.

9.2.                      Ieškovas atitinka numatytą IĮIDĮ investuotojo sąvoką. Direktyva 97/9/EB ir direktyva 94/19/EB numato skirtingas garantijas indėlininkams ir investuotojams, todėl jų negalima tapatinti. Direktyva 97/9/EB ir atitinkamos IĮIDĮ sąlygos nesuteikia absoliučios draudimo apsaugos visiems investuotojams, jų tikslas yra apsaugoti investuotojus būtent nuo sukčiavimo, administracinio aplaidumo ar finansų maklerio operacinių klaidų. Kadangi atsakovė BAB bankas SNORAS neįsipareigojo suteikti, o realiai suteikė ieškovui investicinės paslaugas, ieškovas, sudaręs su banku sutartį ir sumokėjęs už obligacijas, laikytinas investuotoju, o ne indėlininku.

9.3.                      Atsakovės BAB bankas SNORAS įsipareigojimai pagal ginčijamą sutartį nepasibaigė, o ieškovo lėšos dėl moratoriumo paskelbimo bankui netapo indėliu. Jokie teisės aktai nesieja sutarties termino pabaigos su bankroto bylos iškėlimu, kadangi bankroto bylos iškėlimas reiškia, jog ne bankrutuojančios įmonės sandoriai, o jos skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę. Todėl pareiga grąžinti ieškovui pagal sutartį gautas lėšas yra vykdytina ir atsakovė BAB bankas SNORAS privalo lėšas grąžinti, laikydamasi Lietuvos Respublikos bankų įstatyme ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme nustatytos atsiskaitymo su kreditoriais tvarkos.

9.4.                      Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pažeidė IĮIDĮ normas, nes nepagrįstai pripažino, jog ieškovo lėšos, perduotos atsakovės BAB banko SNORAS nuosavybėn, laikytinos indėliu. Sutarties pagrindu ieškovui perleidus atsakovės nuosavybėn pinigines lėšas, skirtas vertybiniams popieriams apmokėti, ieškovo lėšos negali būti laikomos indėliu pagal IĮDĮ ir įgyta reikalavimo teisė turi būti realizuojama specialių nemokumą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Dėl šios pozicijos teismų praktikoje išsamiai pasisakyta (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2334/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2013).

10.       Atsakovė BAB bankas SNORAS pareiškimu prisidėjo prie atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atskirojo (apeliacinio) skundo, prašė jį patenkinti bei panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutarties dalį, kuria iš dalies patenkintas ieškovo S. J. ieškinys ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodė, kad skunde pateikti argumentai yra pagrįsti bei neprieštarauja banko pozicijai.

11.       Ieškovas S. J. atskirajame (apeliaciniame) skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį pakeisti – patenkinti ieškinio prašymą pripažinti negaliojančia ab initio 2011 m. lapkričio 4 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį bei grąžinti sutarties šalis į pirminę padėtį. Atskirąjį (apeliacinį) skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

11.1.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, neatsižvelgė į tai, jog ieškovas ginčijamą sutartį sudarė apgautas atsakovės, todėl yra pagrindas pripažinti ginčijamą sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją.

12.       Ieškovas atsiliepime į atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atskirąjį (apeliacinį) skundą prašo skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikritimais:

12.1.                      Atsakovė nepagrįstai siūlo ieškovą laikyti investuotoju ir nemokėti draudimo išmokos, kadangi IĮIDĮ riboja investuotojo teisę į draudimo išmoką. Pirmosios instancijos teismas nurodė motyvus, kodėl pripažino banko sąskaitoje draudiminio įvykio dieną buvusias ieškovo lėšas indėliu, tačiau atsakovė atskirajame skunde šių teismo argumentų ir išvadų neneigia, o prieštaravimus grindžia savo nuomone.

12.2.                      Teismas nenustatė aplinkybių, kad ieškovui būtų suteiktos investicinės paslaugos, todėl pagrįstai konstatavo, jog ieškovo banke laikytos lėšos atitinka IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalies indėlio sąvoką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

14.       Kaip nustatė ir pirmosios instancijos teismas, byloje esantys duomenys patvirtina, kad                2011 m. lapkričio 2 d. – 2011 m. lapkričio 16 d. laikotarpiu AB bankas SNORAS platino viešą obligacijų emisiją Nr. 11. Platinimas turėjo vykti iki 2011 m. lapkričio 30 d. Pagal obligacijų emisijų galutines sąlygas obligacijų įsigaliojimo data buvo numatyta 2011 m. gruodžio 1 d.            (b. l. 50).

15.       Ieškovas su atsakove AB banku SNORAS 2011 m. lapkričio 4 d. sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį (b. l. 8–13, 38–47), kuria atsakovė įsipareigojo teikti ieškovui paslaugas, atidarant / uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių operacijų. Vykdant šią sutartį ieškovas ir atsakovė tą pačią dieną                    (2011 m. lapkričio 4 d.) sudarė obligacijų pasirašymo sutartį (b. l. 7), kuria ieškovas įsigijo              200 vnt. 100 Lt nominalios vertės atsakovės išleistų obligacijų už 19 994,24 Lt pagal obligacijų emisiją Nr. 11. 

16.       Vadovaujantis Lietuvos vertybinių popierių komisijos 2007 m. gruodžio 28 d. nutarimo                  Nr. 1K-34 „Dėl finansinių priemonių ir jų apyvartos apskaitos taisyklių patvirtinimo“ aktualios redakcijos nuostatomis, AB banko „Snoras“ obligacijų emisijoms Nr. 11 ir Nr. 12 Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas suteikė ISIN kodus, tačiau šių emisijų registracijos sąskaitos nebuvo atidarytos dėl su AB banku „Snoras“ susijusių įvykių, kai buvo sustabdyta, o vėliau nutraukta banko veikla ir obligacijų išleidimo procesas. Dėl to AB bankas SNORAS negalėjo įvykdyti ir neįvykdė obligacijų pasirašymo sutartyje (1.15 punktas) nurodytos pareigos – pervesti ir apskaityti obligacijas ieškovo vertybinių popierių sąskaitoje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 1329 AB banko SNORAS akcijos buvo paimtos visuomenės poreikiams, o pačiam bankui buvo pritaikyta dalis Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 72 straipsnyje nurodytų poveikio priemonių. Lietuvos bankas 2011 m. lapkričio 24 d. atšaukė AB banko SNORAS veiklos licenciją. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi iškėlė AB bankui SNORAS bankroto bylą. Šios nutarties dalis dėl bankroto bylos bankui iškėlimo įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d.

17.       Skundžiama nutarties dalimi pirmosios instancijos teismas ieškinį iš dalies patenkino, konstatuodamas, kad ieškovo vardu atidarytoje sąskaitoje nebuvo padaryti įrašai ir obligacijos nebuvo apskaitytos jo vertybinių popierių sąskaitoje, kurios įrašai patvirtintų ieškovą įsigijus obligacijas; atsakovė AB bankas SNORAS ieškovo lėšas už obligacijas gavo ir panaudojo jas obligacijoms apmokėti, pervedus jas į banko emitento surenkamąją sąskaitą obligacijoms platinti; vadovaudamasis IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalimi, teismas pripažino banko sąskaitoje draudiminio įvykio dieną (2011 m. lapkričio 24 d.) buvusias ieškovo pinigines lėšas indėliu, kuriam taikoma įstatymo numatyta draudiminė apsauga. 

18.       Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. vasario 25 d. nutartimi, atsižvelgęs į tai, kad šios bylos bei Lietuvos Aukščiausiajame Teisme nagrinėjamos bylos Nr. 3K-3-8-701/2016 aplinkybės ir nagrinėjami klausimai iš esmės sutampa bei siekiant formuoti vienodą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, sustabdė civilinę bylą iki Lietuvos Aukščiausiajame Teisme bus išnagrinėta civilinė byla 3K-3-8-701/2016 (šiuo metu – Nr. 3K-3-214-701/2018). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos galutinė ir neskundžiama nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214-701/2018 buvo priimta 2018 m. liepos 11 d. Atitinkamai, teisėjų kolegija vadovaujasi nurodytoje byloje pateiktais išaiškinimais nagrinėdama šią bylą.

19.       Kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-214-701/2018 nurodė, kad pagal ESTT išaiškinimus, pateiktus 2018 m. kovo 22 d. prejudiciniame sprendime, priimtame sujungtose bylose Nr. C 688/15 ir C 109/16, skoliniai reikalavimai, susiję su lėšomis, kurios buvo nurašytos iš kredito įstaigoje privačių asmenų turėtų sąskaitų ir pagal sutartį dėl būsimų perleidžiamų vertybinių popierių, kuriuos ta įstaiga turėjo išleisti, pasirašymo pervestos į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas, tokiu atveju, kai dėl minėtos įstaigos bankroto šių vertybinių popierių emisija galiausiai nebuvo įvykdyta, priskirtini tiek prie direktyvoje 97/9/EB nurodytų investuotojų kompensavimo sistemų, tiek prie direktyvoje 94/19/EB nurodytų indėlių garantijų sistemų. Tuo atveju, kai skoliniai reikalavimai, dėl kurių prašoma kompensacijos, tenkina tiek direktyvoje 94/19/EB, tiek direktyvoje 97/9/EB nustatytas sąlygas ir nacionalinėje teisėje nėra taisyklės dėl vienoje ar kitoje direktyvoje įtvirtintos sistemos taikymo tokiems skoliniams reikalavimams, tokioje situacijoje skolinių reikalavimų turėtojai įrodinėdami savo teisę į draudimo išmoką (siekdami pasinaudoti teise į kompensaciją), turi pasirinkti vieną iš nacionalinėje teisėje įgyvendinant direktyvas 94/19/EB ir 97/9/EB įtvirtintų kompensacijų sistemų – arba investuotojų kompensavimo sistemą, arba indėlių garantijų sistemą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214-701/2018 27–29 punktai).

20.       Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo skoliniai reikalavimai nagrinėjamu atveju priskirtini tiek prie direktyvoje 97/9/EB nurodytų investuotojų kompensavimo sistemų, tiek prie direktyvoje 94/19/EB nurodytų indėlių garantijų sistemų. Iš anksčiau nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties motyvų spręstina, kad ieškovo valiai dėl indėlių garantijų ar investuotojų kompensavimo sistemos pasirinkimo nustatyti pakanka įvertinti jų bylos nagrinėjimo metu išreikštą (įrodinėtą) poziciją.

21.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi ieškinio reikalavimą (ieškovas ieškinyje, be kitų reikalavimų, prašė pripažinti jo teisę gauti indėlininko draudimo išmoką; b. l. 3), taip pat, kad toks ieškovo reikalavimas bei jį pagrindžiantys argumentai buvo palaikomas ir apeliacinės instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose, sprendžia, kad ieškovo valia pasinaudoti teise į kompensaciją pagal indėlių garantijų sistemą, nacionalinėje teisėje įtvirtintą įgyvendinant direktyvą 94/19/EB, yra aiškiai išreikšta.

22.       Pažymėtina, kad Lietuvos apeliaciniam teismui atnaujinus šios bylos nagrinėjimą ir suteikus byloje dalyvaujantiems asmenims teisę pateikti paaiškinimus, nei atsakovė BAB bankas SNORAS, nei atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nekėlė jokių abejonių dėl šioje konkrečioje byloje ieškovo kompensacijos sistemos (ne)pasirinkimo ir (ar) neaiškaus pasirinkimo.

23.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su ieškovu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo reikalavimo pripažinti obligacijų pasirašymo sutartį negaliojančia. Kaip rodo bylos duomenys, o tai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, ieškovo vardu atidarytoje vertybinių popierių sąskaitoje nebuvo padaryti įrašai ir obligacijos nebuvo apskaitytos šioje sąskaitoje, kurios įrašai patvirtintų ieškovą įsigijus obligacijas. Dėl šios priežasties laikytina, kad obligacijų pasirašymo sutartis draudžiamojo įvykio dieną pasibaigė, nes obligacijos ieškovui nebuvo perduotos. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog dėl obligacijų pasirašymo sutarties nutraukimo nėra ginčo dalyko, nes ieškovas iš esmės ginčija obligacijų, kurių jis negavo, įsigijimą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovo ieškinyje ir atskirajame skunde nurodytos aplinkybės dėl apgaulės (suklydimo) šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, nes, kaip rodo bylos baigtis, ieškovo teisės yra adekvačiai apgintos kitais gynimo būdais (CK 1.90 straipsnio 7 dalis), todėl ieškinio reikalavimas dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia buvo pagrįstai atmestas (CPK 185 straipsnis).

24.       Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo procesinės bylos baigtį, taip pat aktualią teismų praktiką, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovui iš atsakovo draudimo išmoką, netinkamai taikė materialinės teisės normas ar padarė esminį proceso teisės pažeidimą. Kaip minėta anksčiau, aktuali teismų praktika ir šios bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškovas įgijo teisę į draudimo išmoką, todėl teisių gynybos prasme nėra skirtumo ar teismas rezoliucine dalimi būtų tik pripažinęs ieškovo teisę į draudimo išmoką ir įpareigojęs ją išmokėti, ar ją priteisęs, nes abiejų nurodytų procesinių sprendimų teisinės pasekmės yra tapačios. 

25.       Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ argumentu, kad byla pirmosios instancijos teisme turėjo būti užbaigta ne nutartimi, o sprendimu. Kaip matyti iš bylos duomenų, byla buvo išnagrinėta ginčo teisena, nes buvo išnagrinėti visi ieškinio reikalavimai ir patenkintas ieškovo reikalavimas atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo. Nurodytas ieškinio reikalavimas yra nagrinėjamas bendrąja ginčo teisenos tvarka ir dėl ginčo esmės priimamas procesinis dokumentas – sprendimas (CPK 259 straipsnio 1 dalis). CPK nenustatyta tokiais atvejais kitokios procesinio dokumento formos. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo išsprendimas nutartimi, nesant argumentų kaip ši procesinė teismo sprendimo forma paveikė byloje dalyvaujančių asmenų teises, šiuo atveju nepripažinta pagrindu naikinti teisingą dėl ginčo esmės priimtą procesinį sprendimą (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

26.       Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo priimtą procesinį sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 185 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

27.       Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovas patyrė 700 Lt (202,73 Eur) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro išlaidos už atskirojo (apeliacinio) skundo ir atsiliepimo į atskirąjį (apeliacinį) skundą parengimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į šios bylos procesinę baigtį, atsakovės BAB banko SNORAS prisidėjimą prie atskirojo (apeliacinio) skundo, ieškovui priteistina iš atsakovių lygiomis dalimis 100 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo už atsiliepimo į atskirąjį (apeliacinį) skundą parengimą (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui S. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ (juridinio asmens kodas 110069451) 50 Eur (penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.

Priteisti ieškovui S. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės bankrutavusios akcinės bendrovės banko SNORAS (juridinio asmens kodas 112025973) 50 Eur (penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo. Šios išlaidos turi būti atlygintos iš bankrutavusios akcinės bendrovės banko SNORAS bankroto administravimui skirtų lėšų.

        Teisėjai                                                                 Kazys Kailiūnas

                                                                                Danguolė Martinavičienė

                                                                                Gintaras Pečiulis