Civilinė byla Nr. 3K-3-301/2008
Procesinio sprendimo kategorijos: 128.2; 114.11 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. birželio 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus ir Sigito Gurevičiaus (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos S. Č. kasacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 19 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. Č. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo; suinteresuoti asmenys: Klaipėdos apskrities viršininko administracija, B. O. A., O. K., J. P. Š. (globėja O. K.), J. Š.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų įvertinimą nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, ar pareiškėjos senelis iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemės sklypą. Pareiškėja nurodė, kad jos ir suinteresuotų asmenų senelis K. Š., miręs (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė apie 100 ha žemės (duomenys neskelbtini): 49,37 ha jis 1931 m. spalio 23 d. užpardavimo sutartimi užpardavė savo sūnui J. Š. ir ši žemė perėjo pastarojo nuosavybėn, o pareiškėjos seneliui nuosavybės teise liko 44,7010 ha žemės, kurią jis paveldėjo iš savo mirusios žmonos O. Š., t. y. pareiškėjos senelis 27,5210 ha žemės dalį paveldėjo mirus sutuoktinei, kuri iki mirties valdė 21,6496 ha paveldėtą žemės sklypą po savo tėvo P. S. mirties ir 5,8714 ha paveldėtą žemės sklypą po sutuoktinio J. G., dukterų P. G. ir K. G. mirties; 17,1800 ha žemės jis gavo vykdant Lietuvos žemės reformą 1934 metais. Pareiškėja kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama, siekiant atkurti nuosavybės teises į žemę, nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad K. Š., miręs (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 44,7010 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2007 m. birželio 19 d. sprendimu pareiškimą atmetė. Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir jas patvirtinančių įrodymų visetą, padarė išvadą, kad pareiškėja neįrodė aplinkybės, jog jos senelis iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėjo apie 100 ha žemės, kad po 1931 m. spalio 23 d. užpardavimo sutarties jam nuosavybės teise liko dar 44,7010 ha žemės, kurią jis paveldėjo iš savo mirusios sutuoktinės, ir kad ta žemė buvo nacionalizuota. Teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, pripažino nustatyta aplinkybę, kad pareiškėjos senelis iki nacionalizacijos buvo tik 49,37 ha žemės savininkas, ir šią žemę jis su sutuoktine 1931 m. spalio 23 d. užpardavimo sutartimi užpardavė savo sūnui J. Š., kuriam, įvykdžius užpardavimo sutartyje nustatytas sąlygas, ši žemė perėjo nuosavybėn ir buvo nacionalizuota, t. y. pareiškėjos senelis nuosavybės teise turėjo tik užpardavimo sutartimi užparduotą žemę, liudytojų parodymai nepagrindė aplinkybės, jog jis turėjo daugiau žemės negu užpardavė užpardavimo sutartimi. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėja neįrodė aplinkybės, jog jos senelio sutuoktinė po savo tėvo P. S. mirties paveldėjo 21,6496 ha žemės ir 5,8714 ha žemės po savo sutuoktinio J. G., dukterų P. G. ir K. G. mirties, todėl jis po O. Š. mirties šios žemės taip pat negalėjo paveldėti. Teismas padarė išvadą, kad byloje nebuvo įrodymų, pagrindusių aplinkybę, jog buvo nacionalizuota bet kokia dalis žemės, kurios savininkas buvo pareiškėjos senelis K. Š., todėl pripažino, kad nebuvo pagrindo nustatyti pareiškėjos prašomą juridinę reikšmę turintį faktą.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos apeliacinį skundą, kuriuo ji patikslino savo reikalavimus ir prašė teismo priimti naują sprendimą – nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos senelis po 1931 m. užpardavimo sutarties nuo 1935 m., kaip naujakurys, pagal žemės reformos įstatymus iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 55,96 ha žemės (miško) sklypus (duomenys neskelbtini), 2007 m. lapkričio 28 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino užpardavimo sutartį, padarė pagrįstą išvadą, jog šios sutarties sąlygos patvirtino, kad šia sutartimi pareiškėjos senelis perleido savo sūnui visą tuo metu jo turėtą žemę, o byloje esantys įrodymai nepatvirtino pareiškėjos nurodytų aplinkybių, kad po užpardavimo sutarties sudarymo pareiškėjos senelis ir jo sutuoktinė būtų įgiję žemę ir ją valdę iki nacionalizacijos ir kad žemės sklypas vėliau buvo nacionalizuotas. Pareiškėja, prašydama nustatyti žemės valdymo nuosavybės teise faktą, nurodė, kad jos senelis nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 55,96 ha žemės, kurios dalį jis įgijo 1935 metais kaip naujakurys, o kitą dalį paveldėjo po savo sutuoktinės mirties 1938 metais, tačiau kolegija pažymėjo, kad byloje nebuvo įrodymų (nei dokumentų, nei liudytojų parodymų), patvirtinusių tokius pareiškėjos nurodytus nuosavybės teisės įgijimo pagrindus. Be to, pareiškėja, suinteresuoti asmenys ir liudytojai negalėjo nurodyti konkretaus žemės sklypo, į kurį prašė atkurti nuosavybės teises, buvimo vietos, o suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities viršininko administracija nurodė, kad į toje vietovėje, kurią nurodė pareiškėja, esančius žemės sklypus, nuosavybės teisės atkuriamos kitiems asmenims, kurie turi pakankamai dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises į žemę. Kolegija pažymėjo, kad 1931 m. spalio 23 d. užpardavimo sutartis patvirtino aplinkybę, jog visą turėtą žemę pareiškėjos senelis su sutuoktine perleido sūnui ir tuo metu, kai žemė buvo nacionalizuota ir paimta į valstybinį žemės fondą, jos savininku buvo nurodytas J. Š., o ne pareiškėjos senelis.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 19 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 28 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, nukrypo nuo teismų praktikos:
- Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 13 punktą, nes neįvertino visų įrodymų, nesivadovavo įrodymų įvertinimo taisyklėmis, nustatytomis CPK, sprendimo (nutarties) motyvuojamosiose dalyse nepateikė nuoseklios įrodymų analizės.
- Kasatorės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepriėmė iš jos visų pateiktų įrodymų, pažeidė CPK 198 straipsnio 1 dalį.
- Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą kaip pirmosios instancijos teismas, nes nagrinėjo bylą pagal kasatorės apeliaciniame skunde patikslintus reikalavimus, t. y. buvo pažeistas CPK 312 straipsnis, draudžiantis apeliaciniame skunde kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti pirmosios instancijos teisme. Kasatorės teigimu, jai laiku nebuvo suteikta tinkama teisinė pagalba, todėl galimybę patikslinti savo reikalavimus ji turėjo tik apeliacinės instancijos teisme.
Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka nepateikta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, kokio ploto žemės sklypą iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė pareiškėjos senelis, ar nenukrypo nuo teismų praktikos dėl įrodymų vertinimo šios kategorijos bylose (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).
Pagal CPK 445 ir 447 straipsnių reikalavimus juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tą faktą patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Pareiškime teismui turi būti nurodyta, kuriam tikslui reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, priežastys, dėl kurių pareiškėjas negali gauti ar atkurti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą, ir įrodymai, patvirtinantys tą faktą. Juridinę reikšmę turintis faktas, kas arba kokio ploto nuosavybės teise valdė atitinkamą žemės sklypą, nuosavybės teisės atkūrimo tikslu yra nustatomas, kai pareiškėjas nurodo konkretų teisės įgijimo pagrindą ir tą pagrindą patvirtina leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Ž. v. Kauno apskrities viršininko administracija, V. P.; bylos Nr. 3K-3-47/2005). Nagrinėjamoje byloje pareiškėja nurodė, kad jos senelis po 1931 m. užpardavimo sutarties nuo 1935 m., kaip naujakurys, pagal žemės reformos įstatymus iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 55,96 ha žemės (miško) sklypus (duomenys neskelbtini). Šį faktą pareiškėja įrodinėjo protokolų įrašais, archyvo dokumentais, liudytojų parodymais, asmenų, pareiškėjos manymu, susijusių su žemės valdymo nuosavybes teise fakto nustatymu mirčių pažymomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimo ypatumai tokios rūšies juridiniams faktams nustatyti kasacinėje praktikoje ne kartą išaiškinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. D., E. S., A. S., G. A. B. v. Kauno apskrities viršininko administracija; bylos Nr. 3K-3-510/2006). Leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pripažįstami rašytiniai įrodymai; teismas, spręsdamas dėl juridinio fakto nustatymo, įrodymais, patvirtinančiais nuosavybės teisę, gali pripažinti ne tik Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 ir 13 punktuose nurodytus dokumentus, bet ir kitus bet kokius faktinius duomenis, kurie pagal CPK atitinka sąsajumo ir leistinumo reikalavimus; CPK nedraudžiama žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodinėti dokumentais, surašytais jau po žemės nacionalizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. Kauno apskrities viršininko administracija, M. K., A. B.; bylos Nr. 3K-3-28/2007), tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas gali būti įrodinėjamas tik pateikiant teisės aktuose išvardytus dokumentus bei įvertinant šių įrodymų visetą.
Pareiškėja kasaciniame skunde iš esmės kelia klausimą dėl įrodinėjimo proceso ir byloje esančių įrodymų įvertinimo (CPK 185 straipsnis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Kasaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepriėmė visų pateiktų įrodymų, pažeidė CPK 198 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija pripažįsta šį argumentą nepagrįstu, nes, pirma, pareiškėja šio argumento visiškai nemotyvavo, t. y. nenurodė, kokių konkrečiai įrodymų nepriėmė teismas ir kokią reikšmę prašomam nustatyti faktui būtų turėję, pareiškėjos manymu, nepriimti dokumentai nagrinėjamoje byloje. Antra, pareiškėja kasaciniame skunde taip pat visiškai neargumentuoja, kodėl, jos manymu, buvo pažeistos įrodymų įvertinimą reglamentuojančios procesinės teisės normos ir kad toks teisės normų pažeidimas buvo esminis ir galėjo turėti įtakos neteisėtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių dokumentų priėmimui. Teisėjų kolegija, vertindama, ar nebuvo pažeistos įrodymų rinkimo tvarką reglamentuojančios procesinės teisės normos, pažymi, kad byloje esantys parengiamojo teismo posėdžio protokolai (T. 2, b. l. 22, 82, 99), teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme protokolas (T. 2, b. l. 135) paneigia kasacinio skundo argumentus dėl įrodymų nepriėmimo pirmosios instancijos teisme, o kitų motyvuotų argumentų, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos pateiktus įrodymus ir kokius įrodymus, pareiškėja nepateikė.
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl kasatorės argumento, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą kaip pirmosios instancijos teismas, nes nagrinėjo bylą pagal kasatorės apeliaciniame skunde pareikštus patikslintus naujus reikalavimus, nurodo, kad pagal CPK 312 straipsnį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, t. y. negalima reikšti naujų materialinio teisinio pobūdžio reikalavimų. Naujas reikalavimas pagal nurodytą straipsnį yra toks reikalavimas, kuris yra nesusijęs su jau pareikštu ieškiniu. Tuo tarpu teismai nagrinėjamoje byloje nagrinėjo prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, t. y. pirmosios instancijos teismas nagrinėjo pareiškėjos prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl žemės sklypo valdymo nuosavybės teise iki nacionalizacijos, apeliacinės instancijos teismas vertino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl prašomo nustatyti fakto, kad pareiškėjos senelis, be užpardavimo sutartimi perleistos žemės, dar turėjo žemės kaip naujakurys. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, peržiūrėdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą dėl prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto, kad pareiškėjos senelis, kaip naujakurys, valdė tam tikro dydžio žemės sklypą, nepažeidė CPK normų, nenagrinėjo bylos pagal naujus reikalavimus, nes ieškinio ar skundo reikalavimo tikslinimas, nurodant patikslintą žemės sklypo plotą, nelaikytinas naujų reikalavimų pareiškimu. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 327 straipsnio 1 dalį ieškinio ar skundo dalyko tikslinimas nėra nurodytas kaip pagrindas apeliacinės instancijos teismui perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Kasatorės argumentas, kad jai laiku nebuvo suteikta tinkama teisinė pagalba, todėl galimybę patikslinti savo reikalavimus ji turėjo tik apeliacinės instancijos teisme, nepripažintinas šios bylos kasaciniame teisme nagrinėjimo dalyku pagal CPK 346 straipsnį, todėl teisėjų kolegija dėl jo plačiau nepasisako.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pareiškimą dėl juridinę reikmę turinčio fakto nustatymo nagrinėję teismai tinkamai taikė įrodymų tyrimo ir įvertinimo taisykles, nepažeidė CPK 176, 183, 185, 312 straipsnių, kasatorės argumentai dėl šių teisės normų pažeidimo yra nemotyvuoti, nepagrindžiantys, kodėl procesinės teisės normų pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėtų teismų sprendimų priėmimui, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos kasacinį skundą ir naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį kasaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Pranas Žeimys
Gintaras Kryževičius
Sigitas Gurevičius