Administracinė byla Nr. A-1394-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03822-2015-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 17 d. iki 2013 m. sausio 17 d., buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m gyvenamasis plotas, sanitarinis mazgas kamerose neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų ir neatitvertas nuo likusio kameros ploto, pasivaikščiojimų kiemeliai per maži, dušu naudojosi tik vieną kartą per savaitę, duše nėra pertvarų. Dėl to, kad buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė dvasinius nepatogumus, emocinę depresiją, orumo pažeminimą, stresą, patirtą neturtinę žalą vertina 1 000 Eur.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovas atsiliepime nurodė laikotarpius, kokiose ir kokio ploto kamerose Lukiškių TI-K buvo laikomas pareiškėjas. Atkreipė dėmesį, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K administracija neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Tačiau siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras.

Atsakovas pažymėjo, kad remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir pagal turimus materialinius resursus. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Patalpos vėdinamos per langus ir tai atitinka nustatytus reikalavimus. Švarai kamerose palaikyti atsakovas yra sudaręs sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ bei UAB „Dezinfa“, kurios nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

              Atsakovas dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodė, kad pareiškėjas savo argumentus grindžia tik abstrakčiais argumentais, nusiskundimai bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Pažymėjo, kad pareiškėjas, prašydamas priteisti neturtinę žalą, jos nepagrindė jokiais įrodymais. Šiuo atveju nėra CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. 

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui A. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 17 d. iki 2013 m. sausio 17 d. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, t. y. vienam asmeniui tenkančio minimalaus kameros ploto reikalavimo bei higienos normose nustatytų reikalavimų. Teismas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K iš viso buvo kalinamas 93 paras, iš kurių 10 parų ir 8 kartus po pusę paros buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktuose nustatytą minimalų asmeniui tenkantį kameros ploto reikalavimą.

              Teismas, atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, išdėstytas faktines aplinkybes, atsakovą atstovaujančios institucijos argumentus, be kita ko, patvirtinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas būtent perpildytose kamerose, sprendė, kad Lukiškių TI-K administracija tam tikru laikotarpiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija, ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Todėl šiuo aspektu pareiškėjo dėstomus argumentus iš dalies laikė pagrįstais. Pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyti higienos reikalavimų pažeidimai, būtent oro trūkumas kamerose, vertintini jau konstatuoto ploto vienam asmeniui neužtikrinimo apimtyje, nes kamerų perpildymas daro įtaką oro trūkumui. Šiuo aspektu pažymėjo, kad, kaip nustatyta Lietuvos higienos normos HN 76:2010, nustatančios laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą, 24 punkte, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kaip nustatyta šios normos 2 punkte, ši Higienos norma taikoma tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitališkai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, tuo tarpu jau veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Lukiškių TI-K pastatas yra senos statybos, todėl kameros gali būti vėdinamos tik per langus. 

              Vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl nepatogumų naudojantis sanitariniais įrenginiais ir privatumo neužtikrinimo, teismas pažymėjo, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Įrengimo taisyklės), 16.5 punktas numato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Teismas vertino, kad sanitarinio mazgo kabinos turi būti įrengtos tik naujai statomose patalpose, tuo tarpu jau pastatytuose pastatuose, kaip šiuo atveju Lukiškių TI-K, atvirų sanitarinių patalpų atitvėrimas 1,5 m aukščio pertvara neprieštarauja teisės aktų nuostatoms.

              Teismas taip pat nurodė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, <...>. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 68 punktas taip pat įtvirtina, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas iš esmės neneigia, kad jam tokia galimybė buvo sudaryta, todėl teisės aktų reikalavimai šiuo aspektu nebuvo pažeisti.

              Pagal Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio nuostatas, asmeniui kiekvieną dieną turi būti suteikta teisė pasivaikščioti. Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodydamas, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra per maži, daugiau jokių šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų nepateikė, taip pat nenurodė, kokią neigiamą įtaką pareiškėjui turėjo pasivaikščiojimo kiemelių dydis. Kadangi minėtų argumentų pareiškėjas visiškai nedetalizavo, teismas pareiškėjo nurodytą aplinkybę vertintino kaip nepagrįstą ir neįrodytą.

              Išnagrinėjęs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, susijusią su jo kalinimu pažeidžiant higienos normų reikalavimus, iš dalies yra pagrįstas. Pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytus fizinius ir emocinius sveikatos sutrikimus, kurie, pareiškėjo teigimu, sudarytų pagrindą neturtinei žalai priteisti, tačiau, įvertinus tai, kad pareiškėjas dalį laiko buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko itin mažas kameros plotas, ir tai galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus, sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjui buvo padaryta žala, o atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

              Teismas akcentavo, kad valstybė turi pareigą užtikrinti, jog asmenys būtų kalinami nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybės nuteistojo apgyvendinti patalpoje atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo.

              Teismas nurodė, kad pareiškėjo prašoma priteisti neturtinės žalos suma yra akivaizdžiai per didelė, todėl, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, nesant byloje jokių įrodymų, patvirtinančių apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, kartu įvertinus Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, prašomą priteisti sumą sumažino ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė pareiškėjui 100 Eur kompensaciją patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III.

Pareiškėjas A. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi, jo manymu, teismas turėjo vadovautis Europos Sąjungos teisės aktais. Pareiškėjo teigimu, jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu jam nebuvo užtikrintas ne tik minimalus teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis ploto reikalavimas, kuris turi būti skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą, taip pat ir sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, nebuvo atskirtas nuo kameros patalpos, naudojantis juo neužtikrintas privatumas, kamerose bloga ventiliacija, neužtikrinta kameros temperatūra, buvo šalta, maistas neatitiko nustatytų kalorijų kiekio, kamerose buvo graužikų ir parazitų, todėl pažeidimas truko ne 18 parų, kaip nepagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, bet visas 93 paras, kai jis buvo laikomas Lukiškių TI-K. Prausyklos taip pat įrengtos kamerose, karštas vanduo netiekiamas, o kameros antisanitarinės būklės.

Pirmosios instancijos teismui kalinimo Lukiškių TI-K sąlygos buvo žinomos, tačiau pareiškėjo nurodytų aplinkybių jis nevertino, todėl priimdamas sprendimą buvo šališkas, nesivadovavo teisingumo principu.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K pateiktame atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismui pateikė duomenis, iš kurių matyti kamerų skaičiai ir jų plotai, kuriose ginčijamu laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas. Atkreipė dėmesį, kad asmenų kaita kamerose yra pakankamai didelė, todėl sunku nustatyti konkretų asmeniui tą dieną tenkantį plotą. Lukiškių TI-K kalinčių asmenų skaičius nuolat viršija maksimalų leistiną skaičių, todėl sunku užtikrinti minimalų teisės aktuose nustatytą plotą vienam asmeniui, tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie yra perkeliami į laisvas kameras. Atsakovas pažymėjo, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal CK atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nagrinėjamu atveju atsakovo veiksmai buvo teisėti, todėl nėra būtinų CK nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos atsiradimą. Be to, tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai sietini su jo paties elgesiu, ir tai lėmė jo patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 17 d. iki 2013 m. sausio 17 d., atlyginimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjas skunde prašė teismo priteisti jam 1 000 Eur neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, t. y. neužtikrinant vienam asmeniui tenkančio minimalaus teisės aktuose nustatyto kameros ploto reikalavimo, sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo juo naudojantis, taip pat pareiškėjas turėjo galimybę tik vieną kartą pasinaudoti dušu, tačiau jame nėra pertvarų, buvo per mažas pasivaikščiojimo kiemelio plotas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas buvo pažeista dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio minimalaus kameros ploto neužtikrinimo, dėl kitų pareiškėjo skunde nurodytų higienos normų reikalavimų pažeidimų pareiškėjo teiginius vertino kaip nepagrįstus ir pažeidimo nenustatė, oro kamerose trūkumo, kaip savarankiško pažeidimo, nevertino ir sprendė, kad jis vertintinas jau konstatuoto ploto vienam asmeniui neužtikrinimo apimtyje, pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 100 Eur suma, kurią priteisė iš atsakovo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos, o ne Europos Sąjungos teisės aktais, pareiškėjo nurodytų aplinkybių nevertino, todėl priimdamas sprendimą buvo šališkas. Pareiškėjo teigimu, jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu jam nebuvo užtikrintas ne tik minimalus teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis ploto reikalavimas, kuris turi būti skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą, bet ir sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, nebuvo atskirtas nuo kameros patalpos, naudojantis juo neužtikrintas privatumas, kamerose bloga ventiliacija, neužtikrinta kameros temperatūra, buvo šalta, maistas neatitiko nustatytų kalorijų kiekio, kamerose buvo graužikų ir parazitų, prausyklos taip pat įrengtos kamerose, karštas vanduo netiekiamas, o kameros antisanitarinės būklės, todėl pažeidimas truko ne 18 parų, kaip nepagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, bet visas 93 paras, kai jis buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 130 str. 6 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos naujos aplinkybės (kamerose bloga ventiliacija, neužtikrinta kameros temperatūra, buvo šalta, maistas neatitiko nustatytų kalorijų kiekio, kamerose buvo graužikų ir parazitų, prausyklos taip pat įrengtos kamerose, karštas vanduo netiekiamas, o kameros antisanitarinės būklės) galėjo ir turėjo būti nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nepaaiškino, dėl ko šių aplinkybių nenurodė skunde pirmosios instancijos teismui, todėl apeliaciniame skunde nurodytų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui ir kuriomis pareiškėjas grindžia jam padarytos neturtinės žalos atsiradimą ir jos dydį, teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nevertins.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildino iš to, kad jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo naudojantis juo neužtikrinimo, per mažo pasivaikščiojimų kiemelio ploto bei galimybe tik vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, kuris, be kita ko, neturi pertvarų.

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, teisėjų kolegija pažymi, kad minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Be to, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pateiktus išaiškinimus. Pagal EŽTT praktiką, Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98).

Pažymėtina, jog ginčui aktualaus Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi minėtos normos, pastebėtina, jog, remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013,  2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 17 d. iki 2013 m. sausio 17 d. (iš viso 93 paras) buvo kalinamas Lukiškių TI-K, iš jų 10 pilnų parų ir 8 po pusę paros buvo kalinamas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktuose nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto, todėl pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Šios aplinkybės, be kita ko, atsiliepime į skundą neneigia ir atsakovas, todėl pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo naudojantis juo neužtikrinimo, sprendė, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl pažeidimo naudojantis sanitariniu mazgu nenustatė.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad dalį kameros ploto užima baldai, o asmeniui tenkantis plotas turi būti skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą. Teisėjų kolegija dėl šio pareiškėjo teiginio atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

Dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo naudojantis tualetu užtikrinimo teisėjų kolegija akcentuoja, kad, pagal Higienos normos HN 76:2010 21 punktą, sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskirose patalpose, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), turi būti atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Atkreiptinas dėmesys į Higienos normos HN 76:2010 2 punktą, kuriame įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia Lukiškių TI-K nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas 1,5 m aukščio sienele. Tačiau toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, o pareiškėjo skundo bei apeliacinio skundo argumentai, kad jam naudojantis tualetu Lukiškių TI-K kamerose buvo pažeidžiamas jo privatumas, yra pagrįsti. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu kalint Lukiškių TI-K, visą kalinimo laikotarpį jo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeista.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemelio ploto bei galimybe vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, yra nepagrįsti. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, Taisyklėse nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, <...>, o Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 68 punkte taip pat įtvirtinta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, pareiškėjas iš esmės neneigia, kad jam tokia galimybė buvo sudaryta, todėl teisės aktų reikalavimai šiuo aspektu nebuvo pažeisti. Pareiškėjas skundo teiginio dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemelių ploto niekaip nesusiejo su savo teisių pažeidimu, todėl teismas pagrįstai nenustatė pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo klausimu. Pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, nepateikė.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad pareiškėjui, kaip patvirtina bylos medžiaga ir sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčijamu laikotarpiu 10 parų ir 8 dienas po pusę paros nebuvo užtikrintas minimalus asmeniui tenkantis kameros plotas, šis plotas buvo apskaičiuotas neįvertinus sanitarinio mazgo užimamo ploto, todėl asmeniui tenkantis plotas dar labiau sumažėja, pareiškėjui visą jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį (nuo 2012 m. spalio 27 d. iki 2013 m. sausio 7 d.) nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, t. y. iš viso 93 dienas, nenustačius kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į nustatytas aplinkybes ir reikšmingą teisinį reguliavimą, nesutinka, kad pareiškėjui padaryta žala yra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 1 000 Eur suma, tačiau įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, taip pat tai, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, naujausią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas nėra pakankamas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms, todėl sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis vertintinas 500 Eur suma.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad turi abejonių dėl teismo nešališkumo. Atsakydama į šiuos pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje  yra išaiškinęs, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus: subjektyvųjį ir objektyvųjį. Teismas turi būti nešališkas subjektyviąja prasme, t. y. teisėjų kolegijos nariams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (pvz., byla H. prieš Daniją). Teismas turi būti nešališkas ir objektyvia prasme, t. y. turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo. Pavyzdžiui, byloje T. T. prieš Islandiją EŽTT pabrėžė, kad pagal objektyvumo testą turi būti nustatyta, ar išskyrus teisėjo asmeninį elgesį, galima nustatyti faktų, kurie kelia abejones dėl jo šališkumo. Sprendžiant, ar teisėjo nagrinėjančio bylą ir byloje dalyvaujančio asmens tarpusavio santykiai gali sudaryti pagrindą abejonei dėl teisėjo nešališkumo, minėto teismo praktikoje yra atsižvelgiama į šių asmenų tarpusavio santykių pobūdį, materialinę priklausomybę, giminystės ryšius ir pan. Pareiškėjas abejonių dėl teismo nešališkumo nepagrindė jokiais faktais ir motyvuotais argumentais. Bylos proceso šaliai nepalankus įrodymų vertinimas ar teismo sprendimas, kuris priimtas  laikantis  įstatymų  reikalavimų, nesuteikia pagrindo teigti, kad teismas buvo šališkas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui A. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.