Civilinė byla Nr. e2A-753-587/2021
Teisminio proceso Nr. 2-28-3-00253-2020-9
Procesinio dokumento kategorijos: 2.4.2.12.1;
2.6.39.2.5.5; 3.3.1.18.4
(S)
Kauno apygardos teismas
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. birželio 7 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Dianos Labokaitės ir Linos Žemaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Allianz Compa??a de Seguros y Reaseguros S. A. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1248-570/2020 pagal ieškovės Allianz Compa??a de Seguros y Reaseguros S. A. ieškinį atsakovui D. S. dėl daikto išreikalavimo iš neteisėto valdymo.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė draudimo kompanija Allianz Compa??a de Seguros y Reaseguros S. A. (toliau – ir ieškovė, draudimo kompanija, draudikas) prašė išreikalauti iš atsakovo D. S. automobilį Land Rover Range Rover Evoque, (suklastotas Nr. (duomenys neskelbtini), tikrasis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jį priteisti ieškovei Ispanijos draudimo bendrovei Allianz Compa?ia De Seguros Y Reaseguros S.A., priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad:
2.1. atsakovas D. S. automobilį Land Rover Range Rover Evoque, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), 2017 m. birželio 27 d. įsigijo Vokietijoje. Lietuvoje automobilis automobilių saugojimo aikštelėje Marijampolėje, Klaipėdos g. 1B, buvo sulaikytas policijos, pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-39152-17 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 3061 straipsnio 1 dalį (transporto priemonės identifikavimo numerių suklastojimas, neteisėtas sunaikinimas ar pakeitimas). Tyrimas nutrauktas 2019 m. lapkričio 22 d. nutarimu.
2.2. Ispanijos draudimo bendrovė Allianz Compa?ia De Seguros Y Reaseguros S. A., išmokėjusi 32 200 Eur draudiminę išmoką automobilio savininkui Ispanijos kompanijai LB ARQUITECTOS SL ir šiai kompanijai atsisakius bet kokių teisių ir reikalavimų, susijusių su šiuo įvykiu, įgijo nuosavybės teisę į ginčo transporto priemonę Land Rover Range Rover Evoque, VIN Nr. (duomenys neskelbtini). 2018 m. rugpjūčio 10 d. ieškovės įgalioti atstovai UAB ,,Alfa Baltic” Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros paprašė sulaikytą automobilį grąžinti jo teisėtam savininkui Ispanijos draudimo bendrovei Allianz Compa?ia De Seguros Y Reaseguros S. A., tačiau pareigūnai nurodė ieškovei ginti savo nuosavybės teises civilinio proceso tvarka.
2.3. Draudimo sutartis buvo sudaryta ir vėliau pratęsta tarp ieškovės ir juridinio asmens LB ARQUITECTOS SL, tačiau sutartį pasirašė (ją pratęsė iki 2017 m. vasario 28 d.) galimai šios kompanijos atstovas, darbuotojas B. M., J., gyv. Madride. Draudiminio įvykio metu ginčo automobilio draudiminė apsauga buvo pratęsta. 2017 m. balandžio 18 d. pranešimu Allianz Compa??a de Seguros y Reaseguros S. A., informavo LB Arquitectos S.L.P., reg. Calle Ramon Power, 42, 28043 Madridas, kad davė nurodymą atlikti kredito pervedimą Nr. 010091721, kurio suma – 32 200 Eur, draudiminis įvykis Nr. 563427994, draudimo liudijimo Nr. 34626941, (draudiminio) įvykio data – 2017 m. sausio 21 d., (automobilio) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), gavėjo mokestiniai duomenys – B806645584, LB Arquitectos. Šis rašytinis įrodymas, susiejus su kitais byloje esančiais duomenimis (pvz. Ispanijos policijos pažyma, Interpolo pranešimu apie paieškos paskelbimą, žalos atlyginimo kvitu, draudimo polisu (liudijimu) ir k.t.), patvirtina, kad ieškovė 32 200 Eur draudimo išmoką (žalos atlyginimą) sumokėjo būtent už ginčo automobilį. Dėl ieškovės nuosavybės teisės į ginčo automobilį paaiškino, kad jie vadovaujasi automobilio draudimo sutarties sąlygų nuostata, jog praėjus mėnesiui po vagystės, kai transporto priemonė ar jos priedai yra atgaunami, apdraustasis gali jų atsisakyti, negrąžindamas bendrovei draudimo išmokos arba juos atpirkti, grąžindamas gautą kompensaciją, atskaičius žalos, kuri automobiliui ar jo priedams buvo padaryta jų pavogimo laikotarpiu, sumą.
3. Atsakovas D. S. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad:
3.1. tik daikto savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Atsakovas automobilį įgijo 2017 m. birželio 27 d. mėnesį Vokietijoje, Berlyne už 19 500 Eur iš pil. R. H.. Buvęs savininkas automobilį prarado 2017 m. sausio 22 d. Ieškinys dėl daikto išreikalavimo pareikštas 2020 m. sausio 27 d., t. y. praleidus ieškinio senaties terminą (CK 4.96 straipsnio 1 dalis). Ieškovės atstovu prisistatančios įmonės UAB „Alfa Baltic“ atstovai informavo policiją apie automobilio buvimo vietą, ieškovei nuo 2017 m. rugpjūčio 2 d. buvo žinoma apie jo buvimo vietą.
3.2. CK 4.96 straipsnio 1 dalies pagrindu teisę išreikalauti daiktą iš sąžiningo įgijėjo turi tik buvęs savininkas, iš kurio buvo pavogtas daiktas. Ieškovė nuosavybės teisę įgijo išmokėjusi draudimo išmoką, ginčo automobilis vagystės metu ieškovei nepriklausė. Ieškovė nepateikė jokių jos nuosavybės teisę patvirtinančių įrodymų. Ieškovė, išmokėdama draudimo išmoką, savaime neįgijo nuosavybės teisių į automobilį. Atsakovas yra sąžiningas įgijėjas, sumokėjęs itin didelę automobilio įsigijimo kainą pardavėjui; išreikalavus automobilį, jis patirtų itin didelių nuostolių. Tuo tarpu ieškovė yra draudimo bendrovė, t. y. automobilis buvo pagrobtas ne iš ieškovės, o iš draudėjo, ieškovė pati nepatyrė nuostolių, susijusių su paties turto praradimu. Ieškovė už automobilio draudimą nuo vagysčių iš buvusio savininko gavo draudimo įmokas. Ieškovė, teikdama draudimo paslaugas, prisiima galimų nuostolių riziką. Nėra jokių duomenų, kad tikrai ieškovė išmokėjo draudimo išmoką, nesutampa asmuo neva gavęs išmoką (draudimo polise savininku draudėju nurodytas ne juridinis asmuo, o fizinis asmuo B. M. J.), byloje nėra duomenų, kad jis yra kompanijos LB ARQUITECTOS SL atstovas ar darbuotojas. Tik per mėnesį nuo vagystės suradus automobilį, būtų galima jo reikalauti, automobilis surastas vėliau.
3.3. Atsakovas 6 metus verčiasi automobilių prekyba. Iš pil. R. H. vieną kartą automobilį jau pirko, todėl pamatęs skelbime jam tinkamą automobilį Land Rover, nusprendė jį pirkti. Su pardavėju keletą kartų kalbėjosi. Su juo susitiko mieste, gatvėje, pasikalbėjo, apžiūrėjo automobilį, pardavėjas pasiūlė važiuoti į policiją įsitikinti, ar su automobiliu viskas gerai, po to siūlė važiuoti į Land Rover atstovybę. Ten su pardavėju visi darbuotojai bendravo lyg seniai pažįstami, pagarbiai, pasakė, kad apžiūros reikia laukti tris dienas. Kadangi negalėjo pasilikti Vokietijoje, apžiūros atsisakė. Pinigus sumokėjo grynais 19 500 Eur automobilyje. Pardavėjas parodė savo asmens tapatybės kortelę, užpildė pirkimo dokumentus. Automobilio kaina buvo normali, ne pigesnė kaip tokio automobilio. Grįžus į Lietuvą ir pastačius į aikštelę, jam pranešė, kad policija automobilį paima, nes jis vogtas. Jei automobilis iš jo būtų paimtas, regreso teise iš pardavėjo pasinaudoti nepageidauja, nes būtų labai brangus procesas, reikėtų bylinėtis Vokietijoje, neaišku, kokios galimybės atgauti skolą. Todėl nėra prasmės trečiuoju asmeniu įtraukti R. H..
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Marijampolės apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Priteisė atsakovui D. S. iš ieškovės Allianz Compa??a de Seguros y Reaseguros S. A. 2450,54 Eur bylinėjimosi išlaidas. Valstybei iš ieškovės Allianz Compa??a de Seguros y Reaseguros S. A. priteisė 7,30 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Įsiteisėjus sprendimui, panaikino 2020 m. sausio 30 d. teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – ginčo transporto priemonės areštą. Skundžiamu sprendimu teismas konstatavo, kad:
4.1. ginčui spręsti Ispanijos Karalystės teisės normos taikytinos nustatant, ar ieškovė, kaip draudimo kompanija, yra daikto savininkė ir ar ji turi teisę ginti savo teises pareikštu vindikaciniu ieškiniu, tačiau, sprendžiant, ar atsakovas yra sąžiningas įgijėjas ir, jeigu taip, ar yra pagrindas ieškovei išreikalauti daiktą, turi būti remiamasi imperatyviąja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.96 straipsnio 1 dalimi.
4.2. Ieškovės atstovo nuomone, vadovaujantis Ispanijoje, Madride 2014 m. kovo 21 d. su B. M. J. sudarytos draudimo sutarties Nr. 034626941, sąlygų 5 straipsnio 4 punkto c) punktu, draudimo kompanija, išmokėjusi draudimo išmoką, įgyja nuosavybės teisę į surastą pavogtą transporto priemonę, o buvęs automobilio savininkas gali pasirinkti, ar pasiimti surastą transporto priemonę, ar pasilikti kompensaciją. Teismas pažymėjo, kad ši sąlyga taikoma, kai automobilis surandamas per vieną mėnesį, tačiau neaišku, koks yra teisinis reglamentavimas, kai automobilis surandamas po pusės metų ar vėliau. Teismo vertinimu, ieškovės teismui pateiktoje draudimo sutartyje (jos sąlygų išraše) nėra nurodyta, kad, pavogus automobilį ir draudimo bendrovei išmokėjus draudimo išmoką pavogto automobilio savininkui, nuosavybė į pavogtą automobilį pereina draudimo bendrovei. Kitų Ispanijos Karalystės materialiosios teisės normų reglamentuojančių nuosavybės įsigijimo pagrindus, išskyrus 2014 m. draudimo sutarties išrašą, ieškovė nepateikė.
4.3. Ieškovė teismui pateikė draudimo bendrovės pranešimą bendrovei LB ARQUITECTOS SL dėl žalos apskaičiavimo ir 32 200 Eur sumos pervedimą į minėtos bendrovės sąskaitą bei minėtos kompanijos raštą, kad tokią išmoką gavo. Buhalterinės apskaitos dokumento, kurio pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad ieškovė iš tiesų faktiškai išmokėjo draudimo išmoką už pavogtą automobilį jo savininkui, byloje nepateikta. Atsižvelgiant į tai, kad pati ieškovė surašė pranešimą dėl draudimo išmokos apskaičiavimo ir išmokėjimo draudėjui dėl pavogto automobilio, kad draudėja patvirtino apie tokios išmokos gavimą, teismo nuomone, nėra pagrindo abejoti draudimo apsaugos galiojimu minėto įvykio metu ir išmokos gavimo.
4.4. Teismas konstatavo, kad kyla abejonių ir dėl to, ar draudimo sutarties pratęsimą sudarė LB ARQUITECTOS SL. Jį pasirašė fizinis asmuo B. M. J., kuris 2017 m. sausio 22 d. pranešė apie vagystę. Galbūt LB ARQUITECTOS SL jau buvo perleidęs automobilį minėtam asmeniui ir jau nebuvo jo savininku, todėl teismui kyla abejonių, ar ieškovė iš tiesų išmokėjo draudimo išmoką būtent pavogto automobilio savininkui. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog ji yra pavogto automobilio savininkė, todėl neturi teisės reikšti vindikacinį ieškinį.
4.5. Reikalavimus išreikalauti daiktą iš sąžiningo įgijėjo savininkas gali pareikšti per trejus metus nuo daikto praradimo momento. Automobilis Land Rover Range Rover Evoque, (suklastotas Nr. (duomenys neskelbtini), tikrasis Nr. (duomenys neskelbtini)) pavogtas 2017 m. sausio 21 d. (apie įvykį policijai pranešta 2017 m. sausio 22 d.), ieškovė (kaip tariamas ginčo automobilio savininkas) ieškinį pareiškė 2020 m. sausio 27 d. Teismas konstatavo, kad įstatymo nustatytas trejų metų terminas yra praleistas, prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, ieškovė nepateikė.
4.6. Teismas atmetė atsakovės atstovės prašymą skirti baudą ieškovei ar jos atstovui už piktnaudžiavimą procesu CPK 95 straipsnio pagrindu. Atsakovui iš ieškovės priteisė jo turėtas bylinėjimosi išlaidas, teismo sprendimui įsiteisėjus, panaikino byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
5. Ieškovė Allianz Compa??a de Seguros y Reaseguros S. A. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2020 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, iš atsakovo D. S. išreikalauti automobilį Land Rover Range Rover Evoque, (suklastotas Nr. (duomenys neskelbtini), tikrasis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jį priteisti ieškovei Ispanijos draudimo bendrovei Allianz Compa?ia De Seguros Y Reaseguros S.A., iš atsakovo priteisti visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nors ir nustatė, kad apeliantės nuosavybės teisė į automobilį turi būti nustatinėjama pagal Ispanijos Karalystės teisę, tačiau užsienio teisės nei aiškino, nei taikė.
5.2. Užsienio teisė civiliniams santykiams taikoma tada, kai tai numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai (CK 1.10 straipsnio 1 dalis). Be to, užsienio teisė byloje turi būti taikoma tada, kai tai numato Europos Sąjungos teisės normos (Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 punktas).
5.3. CK 1.12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas savo iniciatyva (ex officio). Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 808 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta, kad Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas savo iniciatyva (ex officio).
5.4. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra susijusios su Ispanija: faktiniai šalių teisiniai santykiai susiklostė būtent Ispanijoje – automobilis 2017 m. sausio 21 d. buvo pagrobtas iš Ispanijos kompanijos LB ARQUITECTOS SL Ispanijoje, Madride. Lietuvos Respublika ir Ispanijos Karalystė nėra sudariusios jokių tarptautinių sutarčių, reglamentuojančių taikytinos teisės civilinėse bylose klausimus. Nėra Europos Sąjungos teisės instrumento, kuris galėtų būti taikomas šioje byloje. Dėl šios priežasties teismas, nustatydamas, kokios valstybės teisė turi būti taikoma byloje, turėjo remtis Lietuvos Respublikos tarptautinės privatinės teisės normomis.
5.5. Kadangi automobilis jo teisinės padėties pasikeitimo metu buvo Ispanijoje, tai, remiantis privatinės teisės normomis, konkrečiai – CK 1.48 straipsnio 1 dalimi, yra pagrindas laikyti, jog nuosavybės į šį automobilį klausimai turi būti sprendžiami remiantis Ispanijos Karalystės teise.
5.6. Teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad nuosavybės teisė į automobilį bus nustatinėjama remiantis Ispanijos Karalystės teise, tačiau Ispanijos Karalystės teisės visiškai netaikė, jos neieškojo, neaiškino ir jokia Ispanijos teisės norma faktiškai nesirėmė, nors užsienio teisės taikymas, teisės normų paieška, aiškinimas bei jos turinio nustatymas, esant užsienio teisės taikymo poreikiui, buvo būtent teismo prerogatyva. Apeliantė tokios pareigos neturėjo ir negalėjo turėti.
5.7. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, kad nuosavybės teisės į automobilį apeliantė neįrodė, nenustatė, ką konkrečiai ji privalėjo įrodyti.
5.8. Pirmosios instancijos teismas ne tik kad nustatydamas užsienio teisės taikymo būtinybę, jokios Ispanijos Karalystės teisės netaikė, jis be pagrindo perkėlė užsienio teisės taikymo ir aiškinimo pareigą apeliantei. Teismas pažeidė CPK 808 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas užsienio valstybės teisės taikymo taisykles, spręsdamas, kad byloje turi būti taikoma užsienio teisė, turėjo pats imtis procesinių priemonių, siekdamas gauti oficialią informaciją apie taikomos užsienio teisės normų turinį, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jų taikymo praktiką ir doktriną užsienio valstybėje. Apeliantė teikti užsienio teisę tokiu atveju gali turėti tik teisę, bet ne pareigą, pirmosios instancijos teismo veiksmai analogiškoje situacijoje vertintini kaip esmingas proceso teisės normų pažeidimas, kas atitinka ir formuojamą teisminę praktiką tokioje situacijoje (žr. pvz. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-310-577/2012).
5.9. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Ispanijos Karalystės teisės, įtvirtinančios nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, turinio, sprendė, kad vis tik apeliantė neįrodė, kad yra pavogto automobilio savininkė, todėl esą ji neturi teisės reikšti vindikacinį ieškinį. Su tokiais teismo sprendimo argumentais negalima sutikti.
5.10. Teisminėje praktikoje jau buvo vertinta panaši situacija. Sprendžiant dėl pagrobto automobilio nuosavybės buvo taikyta Ispanijos Karalystės teisė, konkrečiai Ispanijos Karalystės civilinio kodekso 464 straipsnio 1 dalis, kuri numato, jog sąžiningai įgytas kilnojamojo turto turėjimas prilygsta dokumentui. Šiuo atveju apeliantė nurodė faktines aplinkybes, kad automobilis Land Rover Range Rover Evoque VIN Nr. (duomenys neskelbtini), šiuo metu nuosavybės teise priklauso apeliantei, kadangi ji buvusiai savininkei draudimo gavėjai Ispanijos kompanijai LB ARQUITECTOS SL išmokėjo draudimo išmoką už pagrobtą ginčo transporto priemonę ir ankstesnė savininkė perleido visus klausimus, susijusius su tolesniais veiksmais, apeliantei, t. y. atsisakė bet kokių teisių į veiksmus ir žalos atlyginimą, dėl ko apeliantė tapo šio automobilio savininke. Apeliantė pateikė aptariamas aplinkybes patvirtinančius įrodymus: Madrido policijos pažymą Nr. 1222/17 ir jos vertimą, žalos atlyginimo kvitą ir jo vertimą, generalinės eismo direkcijos generalinio automobilių registro pranešimą ir jo vertimą, Ispanijoje, Madride 2014 m. kovo 21 d. su įgaliotu asmeniu B. M. J. sudarytos draudimo sutarties Nr. 034626941 sąlygų išrašą, kurio 5 straipsnio 4 punkte c papunktyje nurodyta, jog „Transporto priemonės ir jos įrangos liekanos tenka apdraustajam, kuris negali jų perduoti draudimo bendrovei, o jų vertė išskaičiuojama iš atitinkamos žalos atlyginimo. Išimtis taikoma vagystės atveju, jeigu praėjus vienam mėnesiui po vagystės transporto priemonė ar jos įranga surandama, apdraustasis gali atsisakyti surasto turto ir negrąžinti draudimo bendrovei žalos atlyginimo sumos, arba atgauti surastą turtą, ir jeigu jau buvo gavęs žalos atlyginimą, jį grąžinti iš jo išskaičius galimų nuostolių, patirtų per laikotarpį po turto netekimo, sumą“. Analogiškose bylose nuosavybės teisės klausimas net nekyla, jei yra pateikiami duomenys apie tai, kad automobilis pagrobimo metu buvo draustas ir draudimo kompanija yra išmokėjusi draudimo išmoką. Visais atvejais esant vagystei išmokėjus draudimo išmoką draudėjui, nuosavybės teisė į automobilį perduodama draudimo kompanijai, nurodant tik vienintelę išimtį, t. y. jei buvęs automobilio savininkas, automobilį suradus nepraėjus vienam mėnesiui nuo jo pagrobimo, pageidauja jį susigrąžinti kartu sutikdamas grąžinti draudimo išmoką.
5.11. Apeliantės pateikti įrodymai neginčijamai patvirtina jos turimą nuosavybės teisę, duomenų, jog automobilį buvęs savininkas draudimo sutarties nustatytu terminu pageidavo susigrąžinti ir susigrąžino, nėra. Teismo sprendime nurodytos abejonės dėl draudimo sutarties pratęsimo pasirašymo ir žalos išmokėjimo pavogto automobilio buvusiam savininkui yra absurdiški. Pirmosios instancijos teismas iš byloje pateiktų duomenų (ikiteisminio tyrimo medžiagos) pats nustatė, jog J. M. B. yra automobilio savininko administracijos vadovas. Ne kas kitas, o šis asmuo ir turi teisę bei pareigą juridinio asmens vardu pasirašyti draudimo sutartį (taip pat ir jos pratęsimą) su draudimo bendrove, atstovaudamas juridinį asmenį, turi pranešti ir apie vagystę, bei patvirtinti kvitą, kuriuo gaunamas žalos atlyginimas.
5.12. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu esmingai pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias nuostatas, tai sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.
5.13. Šiuo atveju įstatymas nustato daikto savininkui sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą nuo daikto praradimo momento išreikalauti kilnojamąjį daiktą iš svetimo valdymo (CK 4.96 straipsnio 1 dalis), ieškinio senaties terminas yra apibrėžiamas objektyviaisiais kriterijais. Civilinis ieškinys, parengtas advokato, teismui pateiktas 2020 m. sausio 27 d., t. y. praėjus trims metams ir penkioms dienoms po automobilio pagrobimo, atitinkamai praėjus maždaug dviem mėnesiams po nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą priėmimo, kai galutinai paaiškėjo, jog apeliantės teisės baudžiamojo proceso metu nebus apgintos.
5.14. Šios aplinkybės sudaro prielaidas spręsti, kad apeliantė nepiktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, tačiau įgyvendindama proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principus, nesiekė betiksliai pradėti dar vieno proceso dėl automobilio grąžinimo, pagrįstai tikėjosi, kad automobilis bus atgautas baudžiamojoje byloje. Tik galutinai paaiškėjus, kad ikiteisminis tyrimas nenusisekė, skubiai, kiek tai įmanoma, buvo teismui pateiktas vindikacinis ieškinys, nors pats vindikacijos procesas apeliantės atstovų buvo pradėtas Lietuvoje iškėlus baudžiamąją bylą.
5.15. Atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismas turėjo įsitikinti ne tik tuo, ar šis terminas (ne)praleistas, tačiau manydamas, kad terminas yra praleistas, ir tuo, ar nėra pagrindo (svarbių priežasčių) jį atnaujinti. Apeliacinio skundo 31 punkte aptartos aplinkybės yra pakankamos spręsti apie ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindo egzistavimą, be to, identiškomis šiai bylai aplinkybėmis ieškinio senaties terminas atnaujintas jį praleidus net daugiau nei dvylika metų (žr. pvz. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-646-881/2017). Šiuo atveju, kai terminas praleistas tik kelias dienas ir dėl pateisinamų priežasčių, atsisakyti ginti apeliantės teises yra daugiau nei nesąžininga.
6. Atsakovas D. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovės ieškinį atmesti ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
6.1. pagal CK 1.11 straipsnio 2 dalį Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės, su kuria ginčas labiausiai susijęs, imperatyviosios teisės normos taikomos nepaisant to, kad šalys savo susitarimu yra pasirinkusios kitokią užsienio teisę. Spręsdamas šiuos klausimus, teismas turi atsižvelgti į šių normų prigimtį, tikslus bei jų taikymo ar netaikymo padarinius. Nurodyta norma taikytina visais atvejais, t. y. neatsižvelgiant į tai, kur nustatytas užsienio teisės taikymas – šalių susitarime, tarptautinėje sutartyje ar Lietuvos teisės kolizinėse normose. Imperatyviųjų valstybės teisės normų (angl. mandatory rules) taikymas yra pripažįstamas tiek užsienio valstybių, tiek tarptautinės, tiek Europos Sąjungos teisės. Sąžiningo daikto įgijėjo teisių apsaugą reglamentuojanti CK 4.96 straipsnio 1 dalis yra imperatyvioji Lietuvos Respublikos teisės norma, kuri taikoma, nepriklausomai nuo to, kurios valstybės teisė taikytina savininko nuosavybės teisių turiniui ir nuosavybės teisių gynimui.
6.2. Apeliantė praleido 3 metų ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl turto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo, bylos nagrinėjimo metu neprašė atnaujinti praleistą terminą, nenurodė jokių objektyvių svarbių priežasčių, kodėl terminas turėtų būti atnaujintas.
6.3. Apie automobilio buvimo vietą policiją dar 2017 m. rugpjūčio 2 d. informavo pačios apeliantės atstovas. Kauno apygardos teismas 2018 m. gruodžio 6 d. nutartimi išaiškino, kad būtent prarasto daikto savininkas turi kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, norėdamas atgauti prarastą turtą. Ieškovė net ir po šios nutarties daugiau nei dvejus metus nesikreipė į teismą dėl automobilio išreikalavimo. Apeliantė klaidingai nurodo, kad apie savo pažeistą teisę sužinojo tik tuomet, kai buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas ir jai tapo aišku, kad savo pažeistų teisių neapgins baudžiamojo proceso tvarka. Apeliantė yra juridinis asmuo, kurią atstovavo ne keli įgalioti atstovai, įskaitant ir advokatą, todėl turėjo visas galimybes įstatyme nustatytu terminu kreiptis į teismą.
6.4. Apeliantė į bylą nepateikė jos nuosavybės teisę patvirtinančių įrodymų – dokumentų, kad jos nuosavybės teisė yra įregistruota įstatymų nustatyta tvarka. Apeliantė, kaip draudimo bendrovė, išmokėdama buvusiam automobilio savininkui draudimo išmoką, savaime neįgijo nuosavybės teisių į automobilį. Apeliantės atstovas bylos nagrinėjimo metu pats pripažino, kad ji nėra automobilio savininkė. Apeliantė į bylą nepateikė netgi draudimo poliso su automobilio savininku. 2014 m. kovo 21 d. draudimo polise, kuris galiojo iki 2015 m. vasario 28 d., t. y. automobilio vagystės metu jau buvo negaliojantis, draudėju buvo ne prarasto automobilio savininkas LB Arquitectos, o J. B. M.. Draudimo sutartyje aiškiai nurodytas draudėjas – J.B. M., o ne LB Arquitectos.
6.5. Ispanijos Karalystės Karališkojo potvarkio 8/2004, spalio 29d., kuriuo tvirtinamas Įstatymas dėl motorinių transporto priemonių civilinės atsakomybės ir draudimo, nustato, kad draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgyja atgręžtinę reikalavimo teisę trečiajam asmeniui, atsakingam už padarytą žalą. Ispanijos Karalystės Įstatymo 50/1980 dėl Draudimo sutarčių 43 straipsnio 1 dalis nustato, kad draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, galės pasinaudoti teisėmis ir veiksmais, kuriuos, sutinkamai su draudimo išmokos dydžiu, draudėjas įgyja asmenų, atsakingų už draudiminį įvykį, atžvilgiu. Ispanijos Karalystės teisės aktai numato analogišką reglamentavimą kaip ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.1015 straipsnio 1 dalies norma. Apeliantė įgijo tik teisę iš atsakingo asmens (šiuo atveju vagystę įvykdžiusio asmens) reikalauti grąžinti apeliantės sumokėtas pinigines sumas buvusiam savininkui, tačiau neįgijo nei nuosavybės teisių, nei teisės išreikalauti automobilį iš kitų asmenų. Automobilis buvo rastas po daugiau nei vieno mėnesio nuo vagystės, todėl akivaizdu, kad neatsirado draudimo poliso 5 straipsnio 4 dalies C punkte numatyta sąlyga, leidžianti apdraustajam galimybę pasilikti išmoką ir atsisakyti automobilio. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad automobilio savininkas būtų pasinaudojęs šia teise, nepateiktas dokumentas, patvirtinantis draudimo išmokos išmokėjimą.
6.6. Apeliantė niekada neturėjo automobilio, t. y. faktiškai jo nevaldė, jis buvo pavogtas iš buvusio savininko LB Arquitectos. Todėl Ispanijos Civilinio kodekso 464 straipsnio 1 dalyje nurodyta norma, jog sąžiningai įgytas kilnojamojo turto turėjimas prilygsta dokumentui, ir cituojamas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 12 d. teismo procesinis sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-310-577/2012 akivaizdžiai netaikytini šiuo atveju, nes iš esmės skiriasi bylų faktinės aplinkybės. Madrido policijos pažyma Nr. 1222/17, žalos atlyginimo kvitas, generalinės eismo direkcijos generalinio automobilių registro pranešimas patvirtina, kad automobilis priklausė LB Arquitectos, o ne apeliantei.
6.7. Šiuo atveju taip pat netaikomas apeliaciniame skunde nurodomas teismo išaiškinimas civilinėje byloje Nr. e2A-646-881/2017, minėtoje byloje teismas nustatė, kad draudimo taisyklės numatė, jog draudikui išmokėjus draudimo išmoką, draudikas įgyja nuosavybės teisę į automobilį. Šiuo atveju apeliantė ne tik nepateikė galiojančios draudimo sutarties, bet net ir pateikta negaliojanti sutartis nenumatė, kad draudikas įgyja nuosavybės teisę į automobilį. Apdraustasis turi teisę pasirinkti, ar jis pasilieka draudimo išmoką, ar nuosavybės teises į automobilį, jeigu automobilis randamas per vieną mėnesį. Visais kitais atvejais, taikoma nuostata, kad automobilis yra apdraustojo nuosavybė. Ieškinys pareikštas netinkamo ieškovo, todėl teismas ir šiuo atžvilgiu pagrįstai ieškinį atmetė.
6.8. Iš CK 4.96 straipsnio 1 dalies akivaizdu, kad teisę išreikalauti daiktą iš sąžiningo įgijėjo turi tik buvęs savininkas, iš kurio buvo pavogtas daiktas. Apeliantė automobilio vagystės metu nebuvo jo savininkė, jis iš jos nebuvo pagrobtas. Ji teigia, kad nuosavybės teisę įgijo išmokėjusi draudimo išmoką, t. y. ginčo automobilis vagystės metu jai nepriklausė. Apeliantė neturi teisės reikalauti daiktą iš sąžiningo įgijėjo, daiktas iš jos nebuvo pavogtas. Apeliantė bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad atsakovas yra sąžiningas įgijėjas. Jis automobilį įsigijo sumokėdamas itin didelę automobilio įsigijimo kainą pardavėjui. Išreikalavus automobilį iš jo valdymo, jis patirtų itin didelių nuostolių. Apeliantė yra draudimo bendrovė, ji nepatyrė jokių nuostolių, kiek tai susiję su paties turto praradimu. Teikdama draudimo paslaugas, ji prisiima galimų nuostolių riziką. Tenkinus ieškinį būtų pažeistas proporcingumo principas, įtvirtintas CK 1.5 straipsnyje.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
8. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).
9. Iš byloje surinktų įrodymų nustatyta, kad atsakovas D. S. 2019 m. birželio 27 d. įsigijo automobilį Land Rover Range Rover Evoque, (suklastotas Nr. (duomenys neskelbtini), tikrasis Nr. (duomenys neskelbtini)) iš R. H. už 19 500 Eur . Šis automobilis 2017 m. sausio 21 d. buvo pavogtas Ispanijos Karalystėje, Madride, sulaikytas Marijampolėje 2017 m. rugpjūčio 2 d., dėl to pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-39152-17 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3061 straipsnio 1 dalį. Ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas 2019 m. lapkričio 22 d. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros (Marijampolė) nutarimu, kadangi nustatyta, kad automobilis jau atgabentas su suklastotais identifikaciniais numeriais, jie perkalti ne Lietuvos Respublikoje. Ginčo automobilis 2014 m. kovo 21 d. buvo įregistruotas savininko LB ARQUITECTOS SL vardu, o išregistruotas iš registro 2017 m. sausio 22 d. dėl jo vagystės.
10. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra LB ARQUITECTOS SL patvirtinimo raštas, kad bendrovė 32 200 Eur, t. y. visą žalos atlyginimą dėl automobilio vagystės gavo. Tačiau pirmos instancijos teismas sprendė, kad nėra įrodymų, jog automobilio draudikas (ieškovė) po draudiminio įvykio bei lėšų išmokėjimo apdraustajam, tapo automobilio savininke.
11. Pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, kad kai byloje yra užsienio elementas, teismas, nagrinėjantis bylą, privalo išsiaiškinti, kokia teisė taikoma ginčo teisiniam santykiui. Užsienio teisės taikymą byloje gali lemti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, šalių susitarimas ar Lietuvos Respublikos įstatymai (CK 1.10 straipsnio 1 dalis).
12. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmos instancijos teismo išvadai, kad šioje byloje ginčui spręsti taikytinos Ispanijos Karalystės teisės normos – jos taikytinos nustatant, ar ieškovė kaip draudimo kompanija yra daikto savininkė ir ar ji turi teisę ginti savo teises pareikštu vindikaciniu ieškiniu. Tačiau padaręs pagrįstą išvadą dėl taikytinos teisės, pirmosios instancijos teismas jos netaikė, t. y. netinkamai vadovavosi teisės normomis, reglamentuojančiomis užsienio valstybės teisės taikymą.
13. Pažymėtina, kad užsienio teisė civiliniams santykiams taikoma tada, kai tai numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai (CK 1.10 straipsnio 1 dalis). Be to, užsienio teisė byloje turi būti taikoma tada, kai tai numato Europos Sąjungos teisės normos (Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 punktas).
14. Lietuvos Respublikos CK 1.48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį daiktą nustatomos pagal valstybės, kurioje buvo tas daiktas jo teisinės padėties pasikeitimo metu, teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2000; 2007 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-512/2007, 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2010). Nagrinėjamoje byloje ši nuostata reikšminga apibrėžiant ieškovo teisių išreikalauti daiktą iš sąžiningo įgijėjo prigimtį, t. y. taikant Ispanijos Karalystės teisę turi būti nustatyta, ar ieškovei priklauso nuosavybės teisė į pavogtą draudėjo automobilį, kuriam draudikas (ieškovė šioje byloje) yra sumokėjusi draudimo išmoką, ar ieškovės teisės kildinamos iš subrogacijos, ar kitais pagrindais. Pažymėtina, kad pagal CPK 808 straipsnio 1 dalį teismas įstatymų numatytais atvejais užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato savo iniciatyva (ex officio). Teikti įrodymus, susijusius su taikomos užsienio teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje tenka ginčo šaliai, kuri remiasi užsienio teise, tik tuo atveju, jei užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas (CPK 808 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje taikytina CPK 808 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, nes užsienio valstybės teisės taikymas nustatytas įstatymu (CK 1.48 straipsnis). Dėl to pirmos instancijos teismas turėjo imtis procesinių priemonių, siekdamas gauti oficialią informaciją apie taikomos užsienio teisės normų turinį, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jų taikymo praktiką ir doktriną užsienio valstybėje. Procedūriniai tokių įrodymų rinkimo mechanizmai yra apibrėžti 2000 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ir komercinėse bylose.
15. Pirmos instancijos teismas nurodė, kad viena iš sąlygų pareikšti vindikacinį ieškinį yra fakto nustatymas, kad ieškinį reiškia ginčo daikto savininkas. Nustačius, kad asmuo nėra daikto savininkas, nebūtų teisinio vindikacijos pagrindo. Nurodė, kad nuosavybės teisę į transporto priemonę gali patvirtinti tiesioginiai įrodymai, išrašai iš viešųjų registrų apie ginčo automobilio savininką, sandoriai su automobilio savininku, patvirtinantys nuosavybės teisės turėjimą (perėjimą) asmeniui, norinčiam remtis vindikacijos normomis. Teismas vertino, kad ieškovės teismui pateiktoje draudimo sutartyje (jos sąlygų išraše), priešingai nei tvirtina ieškovas, nėra nurodyta, kad pavogus automobilį ir draudimo bendrovei išmokėjus draudimo išmoką pavogto automobilio savininkui, nuosavybė į pavogtą automobilį pereina draudimo bendrovei. Kitų Ispanijos Karalystės materialiosios teisės normų reglamentuojančių nuosavybės įsigijimo pagrindus, išskyrus 2014 m. Draudimo sutarties išrašą, ieškovas nepateikė.
16. Kaip jau minėta, pirmos instancijos teismas savo iniciatyva turėjo imtis procesinių priemonių, siekdamas gauti oficialią informaciją apie taikomos užsienio teisės normų turinį, todėl sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad ieškovė neturėjo pareigos teikti Ispanijos Karalystės materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės įgijimo pagrindus ar kitus teisės aktus, kurių pagrindu ieškovė turi teisę reikšti ieškinį.
17. Teismas, atmesdamas ieškinį, nurodė, kad vadovaujasi LR CK 4.96 straipsniu, reglamentuojančiu daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo bei vadovavosi jame nurodytu 3 metų ieškinio senaties terminu ir jį taikė, nurodydamas, kad ieškovė neprašo jo atnaujinti.
18. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tokia teismo nuoroda į Lietuvos Respublikos teisę prieštarauja jo paties padarytoms išvadoms, kad reikia vadovautis Ispanijos Karalystės teise ir CPK 808 straipsnio 1 dalimi.
19. Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, kad nuosavybės teisės į automobilį ieškovė neįrodė, nenustatė jokių teisės normų, kuriomis remiantis galėjo būti vertinama, ar yra pagrindas nustatyti ieškovės nuosavybės teisę, ar ne, kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas nevykdė CPK 225 straipsnio 1 punkte nustatytos pareigos patikslinti ir paskirstyti šalims įrodinėjimo naštą.
20. Kadangi ieškovė teikti užsienio teisės normas tokiu atveju gali turėti tik teisę, bet ne pareigą, pirmosios instancijos teismo veiksmai vertintini kaip esminis proceso teisės normų pažeidimas (CPK 808 straipsnis), dėl ko buvo nepagrįstai atmestas ieškinys.
21. Atkreiptinas dėmesys į pirmosios instancijos teismo vienas kitam prieštaraujančius įrodymų vertinimus. Pirmos instancijos teimas teigia, kad nėra pagrindo abejoti draudimo apsaugos galiojimu minėto įvykio metu ir išmokos gavimu dėl to, kad, kad pati ieškovė surašė pranešimą dėl draudimo išmokos apskaičiavimo ir išmokėjimo draudėjui dėl pavogto automobilio, kadangi draudėja patvirtino apie tokios išmokos gavimą. Vėliau nurodo, kad kyla abejonių, ar draudimo sutarties pratęsimą sudarė draudimą gavusi bendrovė LB ARQUITECTOS SL. Nurodo, kad jį pasirašė fizinis asmuo B. M. J., kuris 2017 m. sausio 22 d. pranešė apie vagystę. Galbūt LB ARQUITECTOS SL jau buvo perleidęs automobilį minėtam asmeniui, todėl teismui kyla abejonių, ar ieškovė iš tiesų išmokėjo draudimo išmoką būtent pavogto automobilio savininkui. Kokiu pagrindu kilo tokios abejonės, teismas nenurodo, ir tų abejonių niekaip neišsprendžia, kitaip tariant teismas tik konstatuoja įrodymų turinį, tačiau paties įrodymų vertinimo apskritai neatlieka, tuo pažeisdamas CPK 185 straipsnyje nustatytą pareigą įvertinti įrodymus. Įvertinimas tam tikrais atvejais gali būti paremtas vien didesnės tikimybės kriterijumi, tačiau vis tiek vertinimas turi būti atliktas.
22. Kita vertus, pirmos instancijos teismas, įvertinęs šalių pateiktus ir baudžiamojoje byloje esančius rašytinius įrodymus, padarė išvadą ieškovęi neįrodžius, kad yra pavogto automobilio savininkė, todėl neturi teisės reikšti vindikacinį ieškinį. Tačiau pirmos instancijos teismas neanalizavo, ar ieškovė turi teisę reikšti ieškinį kitais (subrogacijos) pagrindais, taigi formaliai atmesdamas ieškinį dėl to, kad ieškovė neįrodė esanti automobilio savininkė, teismas neatskleidė bylos esmės.
23. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas turi pats pašalinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek nustatytus materialiosios ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo trūkumus. Taigi, jeigu pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ar ją atskleidė netinkamai, šis trūkumas turi būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme. Tačiau jeigu yra neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, yra pagrindas bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl bylos esmės (ne)atskleidimo kasacinis teismas yra nurodęs, kad bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Lietuvos draudimas“ v. A.K., bylos Nr. 3K-3-417-684/2017). Teisėjų kolegija, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo civilinę bylą neatskleidęs jos esmės, o apeliacinės instancijos teisme nurodytų civilinės teisės pažeidimų apimtis bei pobūdis reikštų bylos nagrinėjimą visa apimtimi, todėl sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
24. Pakartotinai nagrinėdamas bylą pirmos instancijos teismas turi kreiptis į Ispanijos Karalystės įgaliotą instituciją įstatymų bei tarptautinių teisės aktų nustatyta tvarka gauti bylai nagrinėti reikalingus teisės aktus, taikyti Ispanijos teisę nustatant ne tik kreipimosi į teismą pagrindą bei pagal tai vertinti įrodymus, bet ir teisės aktus, reglamentuojančius ieškinio senaties termino taikymą. Pirmos instancijos teismas turi imtis procesinių priemonių, siekdamas gauti oficialią informaciją apie taikomos užsienio teisės normų turinį, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jų taikymo praktiką ir doktriną užsienio valstybėje, taikyti šią teisę bei pagal ją vertinti įrodymus bei atlikti kitus procesinius veiksmus.
25. Grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismas nesprendžia klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Šį klausimą privalės išspręsti pirmosios instancijos teismas, pakartotinai išnagrinėjęs bylą (CPK 93 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
n u t a r i a :
Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 18 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Evaldas Burzdikas
Diana Labokaitė
Lina Žemaitienė