Civilinė byla Nr. 2A-1434-460/2020

                                                                                      Teisminio proceso Nr. 2-06-3-03765-2020-6

                        Procesinio sprendimo kategorijos: 

                                           2.4.2.9.1; 3.3.1.18.1 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 17 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Irmos Čuchraj, Aušros Maškevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Antetas“ (apeliantė) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bendrijos „Pušų namai“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Antetas“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė kreipėsi į Klaipėdos apylinkės teismą su ieškiniu, juo prašė priteisti iš atsakovės 634,59 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė teikia daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas. Atsakovei nuosavybės teise priklauso negyvenamoji patalpa, esanti (duomenys neskelbtini). Ieškovė teikė atsakovei komunalines ir administravimo paslaugas, tačiau atsakovė už minėtas paslaugas nesumokėjo. Ieškovė nurodė, kad atsakovė už laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2020 m. sausio 31 d. suteiktas bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas liko skolinga ieškovei 634,59 Eur.

2.       Atsakovė atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso 129108/741530 dalis negyvenamosios patalpos - automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), kitų patalpų minėtame pastate atsakovė nevaldo. Atsakovės valdomas patalpas sudaro automobilių stovėjimo aikštelės įvažiavimas (išvažiavimas) bei privažiavimas prie konkrečių automobilių stovėjimo vietų, kuriomis naudojasi išimtinai ieškovė ir kiti namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų savininkai. Atsakovė jokios automobilio stovėjimo vietos, kurioje galėtų parkuoti transporto priemonę, neturi. Pažymi, kad tokia situacija susiklostė dėl to, jog atsakovė patalpas įgijo bankroto proceso metu iš bankrutuojančios įmonės, todėl nebuvo tinkamai išspręstas klausimas dėl bendrosios dalinės nuosavybės (įvažiavimo / išvažiavimo iš automobilių stovėjimo aikštelės, privažiavimo prie automobilių stovėjimo vietų) dalių priskyrimo savininkams. Atsakovė iš jos valdomų patalpų dalies negauna jokios turtinės naudos. Atsakovė nurodė, kad ji neprieštaravo, jog ieškovė ir butų savininkai naudotųsi jai priklausančiomis patalpomis, kurios reikalingos automobilio stovėjimo vietų eksploatacijai, tačiau atsakovė dėl šių aplinkybių patiria nuostolius, kadangi ieškovė, kuriai pavesta administruoti patalpas, reikalauja atlyginti išlaidas už įvairias paslaugas (administravimo mokestis, banko paslaugos, bendras apšvietimas, lifto eksploatacija ir kt.). Atsakovė ne kartą siūlė šalims sureguliuoti teisinius santykius taip, jog ieškovė ir butų savininkai galėtų nekliudomai naudotis atsakovei priklausančia patalpų dalimi, o pastaroji dėl to nepatirtų nuostolių, t. y. nereikalauti atsakovės atlyginti išlaidų už tą patalpų dalį, kuria naudojasi patys butų savininkai ir ieškovė. Atsakovė taip pat siūlė neatlygintinai perleisti visą jos valdomą patalpų dalį bendrosios dalinės nuosavybės dalininkams, o pastarieji atlygintų atsakovės iki šiol patirtus nuostolius, kuriuos, be kitų išlaidų, sudaro atsakovės sumokėti mokesčiai ieškovei už administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas, ar sutarti dėl atlygintinio servituto.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškovės ieškinys tenkintas. Teismas nusprendė priteisti ieškovei bendrijai „Pušų namai“ iš atsakovės UAB „Antetas“, juridinio asmens kodas 302633623, 634,59 Eur (šešių šimtų trisdešimt keturių eurų 59 centų) skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 634,59 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. gegužės 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 0,87 Eur (nulio eurų 87 centų) bylinėjimosi išlaidas. Teismas priteisė iš atsakovės UAB „Antetas“, juridinio asmens kodas 302633623, 15 Eur (penkiolika eurų) žyminio mokesčio valstybei, sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, į. k. 188659752, sąskaitą Nr. LT247300010112394300, AB „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660. Pagrindiniai argumentai:

3.1.       Teismas nenustatė, kad atsakovei nuosavybės teise priklausanti negyvenamosios patalpos - automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), dalis būtų atidalyta iš bendrosios dalinės nuosavybės, ar, kad būtų nustatyta naudojimosi minėtu nekilnojamuoju turtu tvarka. Teismas nusprendė, kad ieškovė teikė atsakovei komunalines ir administravimo paslaugas, atsakovė jomis naudojosi, tačiau už teikiamas paslaugas nesumokėjo. 

3.2.       Teismas pažymėjo, jog nors ieškovė nurodė, kad atsakovės skola sudaro 634,59 Eur už laikotarpį nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2020 m. sausio 31 d., tačiau ieškovės pateiktos skolų valdymo ataskaitos duomenimis nustatė, kad ginčo skola susidarė už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2020 m. sausio 31 d.

3.3.       Teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimas yra pagrįstas, ieškovei iš atsakovės, be kitko, priteisė 634,59 Eur skolą (CK 6.59, 6.63 straipsniai).

III. Apeliacinio skundo argumentai

2.       Apeliantė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

4.1.       Ieškovė pateikė tik skolos suvestines (ataskaitas), tačiau nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, jog tokios paslaugos apskritai buvo atliekamos ir suteikiamos.

4.2.       Pirmosios instancijos teismas ieškovei nurodė patikslinti iki 2017 m. gegužės mėn. susidariusios 76,07 Eur skolos pagrindą, ieškovė vėl pateikė tik skolos suvestines (ataskaitas), pagal kurias galima spręsti, kad skola susidarė dar 2014 m., nors ieškovė įrodinėjo, jog skola susidarė už laikotarpį nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2020 m. sausio 31d. Akivaizdu, jog ieškovei ieškinyje nurodžius, jog reikalaujama skola už laikotarpį nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2020 m. sausio 31 d., tačiau įrodinėjant aplinkybes, jog skola susidarė dar 2014 m., yra keičiamas ieškinio pagrindas, todėl ieškovei privalėjo būti išaiškinta pareiga pateikti patikslintą ieškinį, o tokį teismui priėmus atsakovei turėjo būti suteikta teisė būti išklausytai.

4.3.       Ieškovė su ieškiniu įrodinėdama pirmininko paskyrimą pateikė 2017 m. liepos 15 d. bendrijos narių susirinkimo protokolo nuorašą. Iš nurodyto protokolo galima spręsti, kad ieškovės narių susirinkimas yra priėmęs sprendimą „dėl parkingo ir sandėliukų apmokestinimo“ ir nutaręs pakeisti teisės aktuose nustatytą proporcingumo principą nusprendžiant, jog skirstant su pastato bendrojo naudojimo objektų eksploatavimu, priežiūra ir administravimu susijusias išlaidas ir sąnaudas, savininkams priklausančių sandėliukų ir automobilių stovėjimo vietų plotui būtų taikomas koeficientas 0,5. Taigi nurodytas nutarimas aiškiai patvirtina, jog išlaidos paskirstomos tik sandėliukų ir automobilių stovėjimo vietų savininkams ir tai sumažintu koeficientu. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovė yra sandėliuko ar stovėjimo vietos savininkė, todėl akivaizdu, jog bendrųjų patalpų savininkams sutarus kitaip paskirstyti išlaidas bendro turto išlaikymui, ieškovė neturi teisinio pagrindo reikalauti, jog atsakovė, neturinti sandėliuko ir automobilio stovėjimo vietos, atlygintų patalpų naudojimo ir priežiūros išlaidas.

4.4.       Bendrijos narių 2017 m. liepos 15 d. susirinkimo protokolo nutarimų taikymo aspektu pirmosios instancijos teismas privalėjo į bylą įtraukti trečiuosius asmenis - automobilių stovėjimo vietų savininkus, nes teismo sprendimas sukels pasekmes jų teisėms ir pareigoms.

4.5.       Atsakovė 2017 m. liepos 15 d. protokole nėra įvardijama ieškovės skolininke, tačiau ieškinyje ieškovė tvirtina, kad skola susidarė nuo 2017 m. gegužės 1 d., o pateikus naujus įrodymus, net nuo 2014 m. Akivaizdu, kad jeigu ieškovė būtų buvusi skolinga dar nuo 2014 m., ar nuo 2017 m. gegužės 1 d. už suteiktas paslaugas, ji ir 2017 m. liepos 15 d. protokole būtų nurodyta skolininke.

4.6.       Atsakovė visada manė ir mano, jog galima ginčą sureguliuoti taikiai, nes esama situacija, vertinant ją protingai ir teisingai, reikalauja išspręsti ją taip, kad būtų savininkai galėtų naudotis automobilių stovėjimo aikštele, o atsakovė dėl to nepatirtų, jokių išlaidų.

3.       Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė su juo nesutinka, prašo jo netenkinti. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

5.1.       Atsakovei priklauso automobilių aikštelės dalis, dėl to, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 4.82 straipsnio 3 ir 4 dalimis, atsakovė privalo proporcingai savo daliai sumokėti išlaidas pastatui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai kaupti.

5.2.       Ieškovė yra pateikusi byloje visas atsakovei išrašytas sąskaitas, jų pagrindu ir susidarė reikalaujama sumokėti skola, t. y. sąskaitas už 2014 m. gruodžio mėnesį bei 2017 m. birželio - 2020 m. sausio mėnesius, imtinai.

5.3.       Protokolu buvo įformintas tik sprendimas organizuoti atskirą balsavimą raštu, tačiau ne pats sprendimas mažinti automobilių stovėjimo vietų ir sandėliukų savininkų mokėtinas bendrąsias išlaidas ir sąnaudas taikant 0,5 dydžio koeficientą.

5.4.       Atsakovės nurodytas ieškovės narių sprendimas, kuriuo atsakovė grindžia būtinybę įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis kitus automobilių aikštelės savininkus, niekada nebuvo priimtas, todėl toks atsakovės reikalavimas yra nepagrįstas.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

4.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

5.       Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Iš paminėtų teisės normų akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija spręsti šį klausimą savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Teisėjų kolegija mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, nes nagrinėjamos bylos apeliaciniam skundui išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės aiškios, proceso dalyviai savo poziciją yra išsamiai išdėstę procesiniuose dokumentuose.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

6.       Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso 129108/741530 dalis negyvenamosios patalpos - automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini).

Dėl apeliacinio skundo argumentų

7.       Ieškovė pateiktomis pažymomis teigė, kad atsakovės skola už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2020 m. sausio 31 d. suteiktas bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas sudarė 634,59 Eur. Pirmosios instancijos teismas ją priteisė.

8.       Apeliaciniame skunde nurodoma, jog ieškovė pateikė tik skolos suvestines (ataskaitas), tačiau nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, jog tokios paslaugos apskritai buvo atliekamos ir suteikiamos, Jos nuomone, įrodinėjant aplinkybes, jog skola susidarė dar 2014 m., yra keičiamas ieškinio pagrindas. Apeliantė teigia, kad 2017 m. liepos 15 d. bendrijos narių susirinkime buvo nuspręsta, jog skirstant su pastato bendrojo naudojimo objektų eksploatavimu, priežiūra ir administravimu susijusias išlaidas ir sąnaudas, savininkams priklausančių sandėliukų ir automobilių stovėjimo vietų plotui būtų taikomas koeficientas 0,5, tačiau ji nėra minėtų objektų savininkė. Apeliantė tikina, kad 2017 m. liepos 15 d. susirinkimo protokolo nutarimų taikymo aspektu pirmosios instancijos teismas privalėjo į bylą įtraukti trečiuosius asmenis.

9.       Teisėjų kolegija pažymi, jog butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Butų ir kitų patalpų savininkai taip pat privalo reguliariai kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui (statiniui) atnaujinti pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus (CK 4.82 straipsnio 3, 4 dalys).  

10.       Pareiga padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu, buto ir kitų patalpų savininkui nustatyta daiktinės teisės normomis, nes jis yra ne tik savininkas, bet ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009). Šio subjekto, kaip bendraturčio, pareiga dalyvauti išlaikant bendrąjį turtą kyla iš įstatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-1/2003) ir jos negali pakeisti ar eliminuoti nei šios bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektai, nei daugiabučio namo savininkų bendrija ar kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teises įgyvendinantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009).

11.       Atsižvelgiant į teisinį reguliavimą bei kasacinio teismo praktiką, į tai, kad atsakovei priklauso automobilių aikštelės (toliau ir aikštelė) dalis, vadovaujantis CK 4.82 straipsnio 3 ir 4 dalimis, atsakovė privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas pastatui / aikštelei išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai kaupti lėšas, kurios bus skiriamos aikštelei atnaujinti pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus.

12.       Aktualu ir tai, jog kasacinis teismas yra nurodęs, kad teisiškai nereikšminga bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių patiriamos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam taisyklė taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2014). Bendrųjų namo objektų išlaikymo pareiga kyla ne iš faktinio jų naudojimo, bet daiktinės teisės pagrindu atsirandančios bendraturčio prievolės išlaikyti tinkamą bendrosios nuosavybės objektų būklę, todėl atsakovės nurodytos aplinkybės, kad ji nedisponuoja aikštelės stovėjimo vieta, o yra įvažiavimo / išvažiavimo iš automobilių stovėjimo aikštelės savininkė, neįtakoja atsakovės, kaip dalies aikštelės savininkės, pareigos išlaikyti bendrąją dalinę nuosavybę, o ta aplinkybė, kad paslaugomis / stovėjimo aikštele naudojasi ir kiti asmenys, ar tai, kad atsakovė neturi jokios turtinės naudos, nagrinėjamo klausimo kontekste neturi teisinės reikšmės. Atsakovė yra juridinis asmuo (profesionalus verslininkas), todėl, įsigydama automobilių aikštelės dalį, turėjo suprasti, ką įgyja ir kokias pasekmes tokios nuosavybės turėjimas jai gali sukelti.

13.       Atkreiptinas dėmesys, kad be apeliantės apeliaciniame skunde minimos skolų valdymo ataskaitos ieškovė byloje taip pat yra pateikusi visas atsakovei išrašytas sąskaitas, jų pagrindu susidarė reikalaujama apmokėti skola, t. y. sąskaitas už 2014 m. gruodžio mėnesį bei 2017 m. birželio - 2020 m. sausio mėnesius, imtinai. Šiose sąskaitose yra aiškiai nurodyta už kokias bendrąsias, t. y. pastato eksploatavimo, priežiūros ir administravimo, paslaugas jos yra išrašytos. Sutiktina su ieškove, jog atsakovė privalo sumokėti šių paslaugų išlaidų dalį, proporcingą jos pastate turimos nuosavybės daliai (CK 4.82 str. 3 ir 4 d.). Tai, kad apeliantė nesutinka su tokiu mokesčiu, neatleidžia jos nuo pareigos sumokėti už paslaugas, reikalingas aikštelei prižiūrėti, siekiant išlaikyti statinį ir jį išsaugoti. Atsakovė neginčijo, kad šios paslaugos nebuvo suteiktos ar buvo suteiktos netinkamai. Be to, kaip matyti iš byloje pateiktos skolų valdymo ataskaitos, atsakovė iki pat 2019 metų balandžio mėnesio tam tikrais intervalais apmokėdavo dalį susidarius skolos (eksploatavimo, priežiūros ir administravimo išlaidas), t. y.: 2017 m. spalio mėn. sumokėjo 150 Eur, 2018 m. sausio mėn. - 181,09 Eur, 2018 m. kovo mėn. - 192,78 Eur, 2018 m. rugpjūčio mėn. - 149,55 Eur, 2018 m. spalio mėn.- 100 Eur ir 2019 m. balandžio mėn. - 226,12 Eur. Taigi, pati atsakovė pripažino savo pareigą mokėti už atitinkamas eksploatavimo ir priežiūros paslaugas bei niekada neginčijo jam už šias paslaugas išrašomų sąskaitų.

14.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje pateiktos skolų valdymo ataskaitos pirmoje eilutėje ties 2017 m. gegužės mėn. periodu nurodyta įsiskolinimo suma žymi skolą, kuri susidarė atsakovei neapmokėjus 2014 m. gruodžio sąskaitos, t. y. žymi skolos likutį skolų valdymo ataskaitoje pateikto laikotarpio pradžioje. Kolegijos vertinimu, tai negali būti laikoma ieškinio pagrindo keitimu, kaip bando argumentuoti atsakovė savo apeliaciniame skunde. Be to, apart skolų valdymo ataskaitos, atsakovės skolą patvirtina ir anksčiau minėtos byloje pateiktos ieškovės atsakovei išrašytos sąskaitos. Atsakovė nepateikia jokių įrodymų, kad šias sąskaitas ji būtų visiškai apmokėjusi (CPK 12, 178 straipsniai). Pridėtina, kad atsakovės argumentas, kad 2017 m. liepos 15 d. bendrijos narių visuotinio susirinkimo protokole atsakovė nebuvo nurodyta ieškovės skolininke, nereiškia, kad ji nėra skolinga ieškovei. Pritartina ieškovei, kad 2017 m. liepos 15 d. protokolas nėra skolą patvirtinantis ar paneigiantis dokumentas. Atsakovės skolą patvirtina byloje pateiktos ieškovės sąskaitos ir skolų valdymo ataskaita. Be to, minimo protokolo dieną atsakovės mokėtina skolos suma buvo tik 76,07 Eur.

15.       Atsakovė apeliacinį skundą grindžia 2017 m. liepos 15 d. bendrijos visuotinio narių susirinkimo protokolu Nr. VS-17/07/15-1 (pateikta su atsiliepimu į apeliacinį skundą) įformintu sprendimu, kad bendrijos „Pušų namai“ (ieškovė) nariai yra nusprendę, kad, skirstant su pastato bendrojo naudojimo objektų eksploatavimu, priežiūra ir administravimu susijusias išlaidas ir sąnaudas, savininkams priklausančių sandėliukų ir automobilių stovėjimo vietų plotui būtų taikomas koeficientas 0,5. Šiuo aspektu kolegija pabrėžia, kad atsakovė ne iki galo teisingai nurodė anksčiau minėtu ieškovės narių susirinkimo protokolu įformintą sprendimą Akcentuotina, kad ieškovės nariai nusprendė organizuoti visų Pastate esančių patalpų savininkų visuotinį susirinkimą balsuojant raštu dėl pritarimo pakeisti teisės aktuose nustatytą proporcingumo principą (CK 4.82 straipsnio 3 dalis) ir nuspręsti, jog skirstant su Pastato bendrojo naudojimo objektų eksploatavimu, priežiūra ir administravimu susijusias išlaidas ir sąnaudas, savininkams priklausančių sandėliukų ir automobilių stovėjimo vietų plotui būtų taikomas koeficientas 0,5. Taigi, 2017 m. liepos 15 d. protokolu buvo įformintas tik sprendimas organizuoti atskirą balsavimą raštu anksčiau minėtu klausimu, tačiau ne pats sprendimas mažinti automobilių stovėjimo vietų ir sandėliukų savininkų mokėtinas bendrąsias išlaidas ir sąnaudas taikant 0,5 dydžio koeficientą. Atkreiptinas dėmesys, tą nurodo ir ieškovė kad toks balsavimas raštu buvo suorganizuotas, tačiau neįvyko dėl kvorumo nebuvimo ir sprendimas nebuvo priimtas (CPK 314 straipsnis).

16.       Apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo įtraukti į bylą visus kitus automobilių aikštelės savininkus atsakovė grindžia anksčiau aptartu 2017 m. liepos 15 d. bendrijos visuotinio narių susirinkimo protokolu Nr. VS-17/07/15-1, kuriuo, apeliantės nuomone, automobilių aikštelės savininkams buvo nustatytas 0,5 dydžio koeficientas skirstant su Pastato bendrojo naudojimo objektų eksploatavimu, priežiūra ir administravimu susijusias išlaidas. Pasikartotina, jog sprendimas mažinti automobilių aikštelės savininkų mokėtinas su Pastato bendrojo naudojimo objektų eksploatavimu, priežiūra ir administravimu susijusias išlaidas ir sąnaudas nebuvo įformintas nei 2017 m. liepos 15 d. protokolu, nei jokiais kitais bendrijos narių ar visų Pastato savininkų sprendimais.  Vertinant tai, kad atsakovės nurodytas bendrijos narių sprendimas, kuriuo atsakovė grindžia būtinybę įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis kitus automobilių aikštelės savininkus niekada nebuvo priimtas, todėl atsakovės reikalavimas įtraukti į bylą visus kitus automobilių aikštelės savininkus yra nepagrįstas.

17.       Atsakovė mano, jog galima ginčą sureguliuoti taikiai, nes esama situacija, vertinant ją protingai ir teisingai, reikalauja išspręsti ją taip, kad būtų savininkai galėtų naudotis automobilių stovėjimo aikštele, o atsakovė dėl to nepatirtų jokių išlaidų. Teigia, kad nebuvo naudotasi mediacija. Atsakant į šiuos argumentus dera paminėti, kad atsakovė prašymo dėl mediacijos skyrimo ir / ar mediatoriaus skyrimo nereiškė, atsiliepime ir apeliaciniame skunde tik nurodė, kad su mediacija sutinka. Dėl to negalima sutikti, kad teismas bylą išnagrinėjo formaliai, nesiekė ginčo sureguliuoti taikiai. Kitas aspektas tas, kad šalys taikos sutartį gali sudaryti bet kokioje proceso stadijoje.

18.       Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad į esminius klausimus atsakyta. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018, 33 punktas; kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

19.       Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

20.       Teisėjų kolegijai atmetus esminius apeliacinio skundo argumentus, spręstina, kad apeliantė teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme neįgijo (CPK 93 straipsnio 1 , 3 ir 4 dalys). Dėl to jos nepriteistinos.

21.       Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo iš apeliantės priteisti 350 Eur dydžio patirtas bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti. Pateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus.

22.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 „Dėl Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo patvirtintose rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio (8.11 punktas), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš apeliantės (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija,

n u t a r i a :

Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. 

Priteisti ieškovei bendrijai „Pušų namai“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Antetas“ 350 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos                                           Raimonda Andrulienė 

                                                         Irma Čuchraj

                                                                Aušra Maškevičienė