Administracinė byla Nr. I-7069-171/2014
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01588-2014-2
Procesinio sprendimo kategorija 3.5; 74
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. lapkričio 3 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Rūtos Miliuvienės ir Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Anželai Mirošnikovai, atsakovės atstovui advokatui Virgilijui Kaupui ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento atstovui Audriui Bareišiui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo N. L. J. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui ir Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas N. L. J. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo: 1) pripažinti neteisėtu Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) 2013 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 20 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta išduoti N. L. J. vienkartinę nacionalinę „D“ vizą; 2) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas (100 Lt žyminio mokesčio ir advokato pagalbos išlaidas).
Nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis, šiuo metu gyvenantis (duomenys neskelbtini) (b.l. 1-5). Ketindamas užsiimti teisėta ūkine veikla Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas 2013 m. įsteigė Lietuvoje įmonę ((duomenys neskelbtini)) ir yra šios įmones vadovas. Įsteigęs UAB (duomenys neskelbtini), pareiškėjas kreipėsi į Migracijos valdybą su prašymu išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau - Įstatymas) 45 straipsnį. 2014-01-10 Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimas išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi galioja 3 mėnesius nuo sprendimo priėmimo t.y. iki 2014-04-10. Kartu Migracijos departamentas įpareigojo pareiškėją iki 2014-07-01 Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybai pateikti dokumentus, patvirtinančius UAB (duomenys neskelbtini) veiklą Lietuvos Respublikoje (ūkinę komercinę veiklą, patalpų nuomą patvirtinančias sutartis ar pan.). Kadangi pareiškėjas gyvena (duomenys neskelbtini), o jam suteikto leidimo laikinai gyventi Lietuvoje įforminimo procedūra turi būti atlikta būtent Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl pareiškėjas turi atvykti į Lietuvą ir pateikti Migracijos valdybai 2014-01-10 pranešime Nr.(15/4-3) 10K-1311 išvardintus dokumentus. 2014-02-02 pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą (duomenys neskelbtini) su prašymu išduoti jam vienkartinę nacionalinę „D“ vizą, kurios išdavimas pagal Įstatymo 17 straipsnio 3 dalies nuostatas yra skirtas būtent tiems atvejams, kai pareiškėjui yra suteikta teisė laikinai ar nuolat gyventi Lietuvoje, tačiau pats leidimas dar nėra įformintas, todėl užsieniečiui yra būtina atvykti į Lietuvą ir užbaigti leidimo įforminimo procedūrą. Tačiau 2014-02-19 Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) priėmė sprendimą Nr. 20 atsisakyti išduoti pareiškėjui vienkartinę nacionalinę „D“ vizą.
Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui 2013-07-13 toje pačioje Lietuvos Respublikos ambasadoje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) buvo išduota Šengeno viza „C“ Nr. 001408672.
Pareiškėjas mano, kad nuo Šengeno „C“ vizos jam išdavimo Lietuvos Respublikos ambasadoje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) jokios jo asmeninio gyvenimo ir vykdomos komercinės ūkinės veiklos aplinkybės, galėjusios sudaryti objektyvų pagrindą Sprendimui priimti, nepakito. Todėl atsakovė nepagrįstai atsisakė išduoti jam vienkartinę nacionalinę „D“ vizą tikslu atvykti į Lietuvą ir įforminti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
Sprendime nurodyta atsisakymo išduoti vienkartinę nacionalinę „D“ vizą priežastis yra pagrindas manyti, kad pareiškėjas gali kelti nelegalios migracijos grėsmę. Manytina, kad Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) priėmė skundžiamą sprendimą ne savo nuožiūra, o atlikus konsultacijas su Valstybės saugumo departamentu. Pareiškėjo manymu, atsakovė atsisakė išduoti jam vienkartinę nacionalinę ,,D“ vizą nurodytu pagrindu, neturint jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo keliamos nelegalios migracijos grėsmę.
Atsakovė Sprendime nenurodo jokių faktų, patvirtinančių tai, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Lietuvos Respublikos ambasadą (duomenys neskelbtini) su prašymu išduoti jam vienkartinę nacionalinę „D“ vizą, neatitiko Įstatymo 19 straipsnio 10 punkte numatytą sąlygą (t.y. kad prašymo pateikimo diplomatinei atstovybei metu buvo rimtas pagrindas manyti, kad asmuo gali kelti nelegalios migracijos grėsmę), kuriai esant diplomatinė atstovybė turėtų teisę atsisakyti išduoti nacionalinę „D“ vizą, ir nepateikė pareiškėjui tokius faktus patvirtinančių įrodymų.
Pažymėtina, kad Migracijos departamentas, kuris 2014-01-10 priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kaip centrinė institucija dėl nurodyto sprendimo priėmimo privalėjo konsultuotis dėl galimybių išduoti pareiškėjui tokį leidimą su Valstybės saugumo departamentu. 2009-05-18 LR VRM įsakymo Nr. IV-205 „Dėl dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo patvirtinimo“ 37 punkte nustatyta Migracijos departamento pareiga išsiųsti paklausimą Valstybės saugumo departamentui, todėl manytina, kad Migracijos departamentas šios tvarkos laikėsi ir neigiamo atsakymo negavo. Priešingu atveju būtų priimtas sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
Pareiškėjo manymu, atsakovės diplomatinė atstovybė (duomenys neskelbtini), nagrinėdama jo prašymą išduoti vienkartinę nacionalinę vizą, neteisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias nacionalinės „D“ vizos išdavimo tvarką. Sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę „D“ vizą remiantis Įstatymo 19 straipsnio 10 punktu (kai yra rimtas pagrindas manyti, kad užsienietis gali kelti nelegalios migracijos grėsmę) taip pat nėra teisėtas procesine prasme, kadangi nagrinėjant pareiškėjo prašymą išduoti jam nacionalinę vizą atsakovas nesilaikė teisės aktuose nustatytos procedūros. Pažymi, kad atsakovė Sprendime nenurodo jokio Vizų kodekso straipsnio, kuriuo remiantis ji priėmė skundžiamą Sprendimą, tačiau tikėtina, kad atsakovė šiuo kodeksu vadovavosi.
Diplomatinė atstovybė, nagrinėdama prašymus išduoti vienodą vizą (t.y. Šengeno vizą, numatytą Vizų kodekso 24 straipsnyje) remiantis Vizų kodekso 21 straipsniu turi patikrinti, ar yra tenkinamos atvykimo sąlygos, t.y. nustatyti ar prašymą pateikęs asmuo atitinka Šengeno kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ypač įvertinant tai, ar asmuo nekelia nelegalios migracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui ir ar šis asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos pabaigos.
Pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą (duomenys neskelbtini) su prašymu išduoti jam ne vienodą (Šengeno) vizą, o nacionalinę vizą (riboto naudojimo, numatyta Vizų kodekso 25 straipsnyje). Šiuo atveju jo ketinimas išvykti iš Lietuvos iki prašomos išduoti nacionalinės vizos pabaigos iš viso negalėjo būti vertinamas, kadangi nacionalinė viza pareiškėjui buvo reikalinga atvykimui į Lietuvą ir užbaigti leidimo laikinai gyventi Lietuvoje įforminimo procedūrą, t.y. realizuoti jam suteiktą teisę laikinai gyventi Lietuvoje. Pažymėtina, kad sprendimas išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi šiuo metu nėra panaikintas, tačiau dėl atsakovės neteisėtų veiksmų pareiškėjas negali šio sprendimo įgyvendinti. Todėl atsakovė, atsižvelgiant į pareiškėjo jai kartu su prašymu išduoti vienkartinę nacionalinę „D“ vizą pateiktą 2014-01-10 Migracijos departamento sprendimą suteikti pareiškėjui leidimą laikinai
gyventi Lietuvoje, neturėjo tikrinti, ar pareiškėjas kelia nelegalios migracijos grėsmę, nes tam
nebuvo teisinio pagrindo.
Pareiškėjo atstovė teismo posėdyje palaikė pareiškėjo skundą ir prašė jį tenkinti skunde nurodytais argumentais.
Atsakovė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija atsiliepime su skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 21–27).
Paaiškino, kad teisinis reglamentavimas, nustatantis Šengeno bei Lietuvos Respublikos nacionalinės vizų išdavimą, nustato Užsienio reikalų ministerijos konsulinio pareigūno Lietuvos Respublikos ambasadoje užsienyje didelę diskreciją įvertinti gautą iš pareiškėjo medžiagą ir gautos medžiagos bei kitos konsulo surinktos informacijos pagrindu vienasmeniškai priimti sprendimą išduoti vizą arba atsisakyti išduoti vizą. ES bei Lietuvos Respublikos teisės aktai įpareigoja diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas prisiimti asmeninę atsakomybę įvertinant nelegalios imigracijos į ES pavojų nagrinėjant prašymus dėl ES bei Lietuvos Respublikos vizų išdavimo. Teisės aktai konsulinį pareigūną įpareigoja, kad jis priimdamas arba jau priėmęs dokumentus kaip įgaliotas vizų tarnybos valstybės tarnautojas turi įsitikinti užsieniečio sąžiningumu ir jo nurodomo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslo pagrįstumu ir teisėtumu. Konsuliniam pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo, kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, todėl konsulinis pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą. Pareiškėjas neteisus teigdamas, kad jis pateikė pakankamus dokumentus, įrodančius vykimo į Lietuvą tikslą, o konsulinis pareigūnas privalėjo išduoti vizą. Mano, kad pareiškėjas nepaisė teisės normų reikalavimo, kad pats prašantis vizą išduoti asmuo privalo pateikti reikiamus, patikimus ir objektyvius įrodymus apie buvimo Lietuvoje, kaip ES šalyje, tikslą, pagrindžiančius buvimo Lietuvoje, kaip ES šalyje, sąlygas, kad turi pakankamai vykimui ir pragyvenimui lėšų numatomo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo gyvenamąją vietą. Pagal Teisingumo Teismo suformuotą praktiką konsulinis pareigūnas neturi pareigos neapibrėžtą ilgą laiką bendrauti su besikreipiančiu užsienio piliečiu, siekiančiu gauti vizą, iki pastarasis susirinks ir pateiks visus reikiamus dokumentus ir paaiškinimus, kurių pagrindu būtų priimtas teigiamas sprendimas (išduoti vizą). Pareiškėjas, pateiktų dokumentų pagrindu negavęs prašomos vizos, turi teisę vėl kreiptis į Ambasadą dėl vizos gavimo pateikiant papildomus duomenis ir dokumentus. Nagrinėjamoje byloje svarstomu atveju sprendžiant klausimą dėl vizos išdavimo nustatytos aplinkybės akivaizdžiai ir aiškiai sukėlė rimtų įtarimų, kad tikrieji pareiškėjo kelionės į Lietuvą tikslai gali būti visai kitokie, nei oficialiai deklaravo pareiškėjas ir dėl to gali kilti nelegalios migracijos rizika.
Atsakovės atstovas teismo posėdyje su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą atsakovės atsiliepime nurodytais argumentais.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 19–20).
Nurodė, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas bei priimtas atsižvelgiant į Valstybės saugumo departamento rekomendacijas, kurios buvo pateiktos įvertinus visas aplinkybes ir turimus duomenis apie pareiškėją.
Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės saugumo departamento atstovas teismo posėdyje su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą (b. l. 37–38) prašo jį nagrinėti teismo nuožiūra.
Paaiškino, kad įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus ir nenustatęs Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių atsisakoma išduoti leidimą gyventi, 2013-01-10 priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį vienerius metus. Šis sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu (užsienietis ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje) bei 45 straipsnio 1 dalies 2 punktu (užsienietis yra įmonės, įstaigos ar organizacijos, įregistruotos Lietuvos Respublikoje, vadovas ar įgaliotas atstovas, jeigu pagrindinis jo atvykimo tikslas yra darbas įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje). Įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vienkartinė nacionalinė viza išduodama užsieniečiui, kuriam leista laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymi, kad Migracijos departamentas nedalyvauja vienkartinių nacionalinių vizų išdavimo procedūroje. Sprendimą dėl atsisakymo išduoti vizą pareiškėjui priėmė Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentui nėra žinomi motyvai, kuriais vadovaudamasi Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) atsisakė išduoti pareiškėjui vienkartinę nacionalinę vizą.
Migracijos departamento atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Migracijos departamentui apie teismo posėdį pranešta tinkamai (b. l. 63).
Skundas atmestinas.
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis (b.l. 6), UAB (duomenys neskelbtini), registruotos Lietuvoje, savininkas, yra vienintelis šios bendrovės akcininkas, kuriam priklauso 100 bendrovės akcijų, kurių nominali vertė sudaro 10 000 Lt (b.l. 46-47).
2014-01-10 Migracijos departamentas prie Lietuvos VRM priėmė sprendimą Nr.(l5/4-3) 10K-1311 išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį vienerius metus (b.l. 9).
Pareiškėjas 2014-02-11 Lietuvos Respublikos ambasadai (duomenys neskelbtini) pateikė specialios formos prašymą išduoti nacionalinę „D“ tipo vizą ir dokumentus, pagrindžiančius kelionės tikslą ir buvimo sąlygas (b. l. 29–31). Šiame prašyme jis nurodė, kad pagrindinis kelionės tikslas – leidimo gyventi gavimas. Numatoma atvykimo data 2014-02-25, o numatoma išvykimo data 2016-02-25. Kelionės ir pragyvenimo išlaidas padengia pats, pragyvenimo lėšos grynieji pinigai, darbdavys UAB (duomenys neskelbtini).
2014-02-11 Lietuvos Respublikos Ambasados (duomenys neskelbtini) konsulinis pareigūnas, spręsdamas vizos išdavimo pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui klausimą, per Vizų informacinę sistemą (VIS) kreipėsi konsultacijos į Lietuvos Respublikos Migracijos departamentą dėl galimumo išduoti vizą pareiškėjui (b. l. 36). Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas Lietuvos Respublikos ambasadai (duomenys neskelbtini) konsulinių procedūrų valdymo sistemoje (KPVS) 2014-02-19 pateikė neigiamą išvadą, t. y. remiantis Bendrijos vizų kodekso 21 straipsnio 1 punktu ir Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 straipsnio 10 punktu, rekomendavo pareiškėjui Lietuvos Respublikos vizos neišduoti (b. l. 36). Šioje išvadoje nurodyta, kad atsisakymo išduoti vizą pagrindas yra tas, kad pareiškėjas pateikė nepatikimą informaciją apie numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir jos nepagrindė.
2014-02-19 Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) priėmė sprendimą Nr. 20 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą (duomenys neskelbtini) piliečiui N. L. J.“ (b.l. 10-11). Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 10 punktu, t.y. yra rimtas pagrindas manyti, kad jis gali kelti nelegalios migracijos grėsmę.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) 2013 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. 20, kuriuo pareiškėjui neišduota nacionalinė viza, teisėtumo ir pagrįstumo.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui joje taikomos 2001-03-15 Tarybos reglamento (EB) Nr. 539/2001, su visais vėlesniais jo pakeitimais ir papildymais, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams toks reikalavimas netaikomas, sąrašus (toliau – Vizų režimo reglamentas), nuostatos. Vyriausybė Vizų režimo reglamento nustatytais atvejais gali taikyti vizų režimo išimtis. Tarybos reglamento (EB) Nr. 539/2001 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad I priede išvardytų trečiųjų šalių piliečiai, kirsdami valstybių narių išorines sienas, privalo turėti vizą. (duomenys neskelbtini) įrašyta į šį priedą.
Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija) 19 straipsnio 10 punkte reglamentuota, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad jis gali kelti nelegalios migracijos grėsmę.
Europos Parlamento ir Tarybos 2009-07-13 Reglamentu (EB) Nr.810/2009 patvirtintas Vizų kodeksas viena svarbiausių vizų politikos sričių nurodo neteisėtos imigracijos sustabdymą (Preambulės 3 straipsnis). Vizų kodekse tarp prašymų gauti vizą nagrinėjimo pagrindinių kriterijų nurodyta ir tai, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga prisiima visą atsakomybę vertindamos imigracijos pavojų. Prašymų dėl vizos išdavimo nagrinėjimo tikslas - nustatyti tuos pareiškėjus, kurie, remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į Šengeno valstybes nares ir juose įsikurti. Todėl reikia ypatingo budrumo bendraujant su „rizikos grupėms“ priklausančiais asmenimis, bedarbiais, neturinčiais nuolatinių pajamų ir t.t. Vizų kodekse itin daug dėmesio skiriama neteisėtos migracijos pavojaus vertinimui. Konsulatai įpareigoti įvertinti pavojų - ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo neteisėtai imigruos į valstybių narių teritoriją (t.y. prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo, siekdamas neteisėtai ilgam laikui įsikurti valstybių narių teritorijoje, kelionės tikslu nurodo turistinę kelionę, verslo reikalus, studijas ar pan.), atsižvelgti į vietos sąlygas ir aplinkybes, taip pat į bendrą padėtį gyvenamosios vietos šalyje (pvz., politiškai nestabilios vietovės, aukštas nedarbo lygis, plačiai paplitęs skurdas) prašymą pateikiančio asmens socialinės ir ekonominės padėties stabilumui. Kiekvienu atveju stabilumo lygis priklauso nuo tam tikrų veiksnių: šeimos ir kitų asmeninių ryšių gyvenamosios vietos šalyje, šeimos ar kitų asmeninių ryšių valstybės narėse, šeimyninės padėties, su darbu susijusios padėties (atlyginimo dydžio), socialinio statuso gyvenamosios vietos šalyje. Vizų kodeksas nustato, kad siekiant nustatyti pareiškėjo kelionės tikslą, jei kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtintų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda.
Pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, kad Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) neturėjo teisės atsisakyti išduoti pareiškėjui vienkartinę nacionalinę vizą, kai Migracijos departamento priimtu sprendimu pareiškėjui jau buvo suteikta teisė laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje. Šių dviejų administracinių sprendimų priėmimas nėra siejamas tarpusavyje ir joks teisės aktas nenustato, kad nacionalinė viza gali būti išduodama kita tvarka, nei įprasta, kai asmuo yra gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Anksčiau buvo paminėta, kad atsisakymo pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą pagrindas yra Įstatymo 19 straipsnio 10 punktas, kuris nustato, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad jis gali kelti nelegalios migracijos grėsmę.
Europos Parlamento ir Tarybos 2009-07-13 Reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio 2009-07-13 Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas), 21 straipsnio 1 punktas nustato, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios migracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos.
Teismo nuomone, atsakovė, vykdydama teisės aktų nuostatas, ne tik turėjo teisę bet ir privalėjo įvertinti, inter alia konsultuojantis su kitomis institucijomis, ar pareiškėjas nekelia nelegalios migracijos rizikos. Į bylą pateikti įrodymai (trečiojo suinteresuoto asmens pažyma) iš kurios turinio teismas daro išvadą, kad yra pagrindas manyti jog tokia rizika egzistuoja. Be to atsisakyme išduoti vizą nurodyta, kad atsisakymo pagrindas yra tas, kad pareiškėjas pateikė nepatikimą informaciją apie numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir jos nepagrindė. Vizų kodeksas nustato, kad siekiant nustatyti pareiškėjo kelionės tikslą, jei kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtintų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda. Taigi teisės aktai suteikia vizą išduodančiam pareigūnui visišką diskrecijos teisę spręsti ar vizą išduoti, ar ne ir nenumato pareigos rinkti duomenis apie pareiškėją. Pareigūno abejonės pakanka priimti neigiamą sprendimą dėl vizos išdavimo.
Todėl atsakovės atsisakymas išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą yra teisėtas, t. y. atitinka teisės aktų reikalavimus.
Taigi, įvertinus nustatytas aplinkybes ir teisės aktų, reglamentuojančių vizų išdavimą, nuostatas, bei pareiškėjui skunde nurodytais motyvais ir byloje pateiktais įrodymais nepatvirtinus ginčijamo sprendimo, priimto susiklosčiusių faktinių aplinkybių pagrindu, neteisėtumo, darytina išvada, kad buvo pagrįstai atsisakyta jam išduoti nacionalinę D tipo vizą.
Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalis).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas netenkinamas, nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 ir 129 straipsniais,
nusprendė:
Pareiškėjo N. L. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Bronius Januška
Rūta Miliuvienė
Irena Paulauskienė