Civilinė byla Nr. e2A-138-516/2022

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00862-2018-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

2.6.1.2; 2.6.1.4; 2.6.8.9; 2.6.8.11.1; 

2.6.9.2; 2.6.11.4.5; 3.3.1.15; 3.3.1.20

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 22 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės ,,Kamesta“, atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos ir trečiojo asmens Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-198-413/2021 pagal ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Kamesta“ ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai, trečiajam asmeniui Luminor Bank AS, veikiančiam per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, dėl koncesijos sutarties nutraukimo ir be teisinio pagrindo įgytų lėšų priteisimo, taip pat pagal trečiojo asmens Luminor Bank AS, veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, savarankišką ieškinį dėl prašomų priteisti be teisinio pagrindo įgytų lėšų įskaitymo ir pervedimo į banko sąskaitą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė (toliau – RUAB) „Kamesta“ kreipėsi į teismą ir, patikslinusi ieškinį (DOK-24923), prašė:

1.1.                      priteisti ieškovei iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybė) 993 398,69 Eur dydžio koncesijos mokesčio skolą; 119 429,15 Eur delspinigius ir palūkanas; 7 440 889 Eur netiesioginius nuostolius negauto grynojo pelno forma, 1 436 074,96 Eur nepagrįstą praturtėjimą ieškovės sąskaita;

1.2.                      netenkinus pirmojo reikalavimo ar tenkinus jį tik iš dalies, priteisti ieškovei iš atsakovės 425 831,20 Eur koncesijos išlaidų tiek, kiek jų nedengia priteistas koncesijos mokesčio įsiskolinimas;

1.3.                      įpareigoti atsakovę iš priteistų sumų pirmiausiai visą įkeitimu užtikrintą ieškovės įsiskolinimą pagal 2005 m. lapkričio 29 d. kreditavimo sutartį Nr. 8876, 2012 m. rugsėjo 21 d. garantijos suteikimo sutartį Nr. G-2500-2012-14 (ir visus vėlesnius šių sutarčių pakeitimus bei jų pagrindu priimtus teismų procesinius sprendimus / nutartis), kurio suma yra 2 282 438,68 Eur ir bus patikslinta atsiskaitymo dieną pagal banko pažymą, sumokėti tiesiogiai įkaito turėtojui – trečiajam asmeniui su savarankiškais reikalavimais Luminor Bank AS;

1.4.                      priteisti ieškovei iš atsakovės 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

1.5.                      priteisti ieškovei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė ieškinyje nurodė tokias faktines aplinkybes ir pagrindinius argumentus:

2.1.                      Ieškovė, laimėjusi atvirą konkursą, 2005 m. rugpjūčio 1 d. su atsakove sudarė Koncesijos sutartį (toliau – ir Sutartis), pagal kurią prisiėmė įsipareigojimus savo lėšomis pastatyti ir tinkamai prižiūrėti bei eksploatuoti Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgą, o atsakovė įsipareigojo ieškovei mokėti Koncesijos sutartyje numatytą koncesijos mokestį. Koncesijos sutartyje numatytas koncesijos laikotarpis – 25 metai.

2.2.                      Pagal Koncesijos sutartį nuo koncesijos ruožo pripažinimo tinkamu naudoti akto patvirtinimo datos, kuri laikoma statybos darbų pabaiga, atsakovei kilo pareiga pradėti mokėti koncesijos mokestį. Ieškovė pastatė koncesijos ruožą ir 2008 m. gegužės 26 d. pridavė jį atsakovei statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu.

2.3.                      Pagal Koncesijos sutartį vykdomų darbų finansavimui ieškovė su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „NORD/LB Lietuva“, kurios teisių ir pareigų perėmėjas yra trečiasis asmuo Luminor Bank AS (toliau – Bankas), 2005 m. lapkričio 29 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. 8876 (toliau – Kreditavimo sutartis), pagal kurią Bankas suteikė ieškovei 15 500 000 Lt (4 489 110,29 Eur) dydžio kreditą. Pagal Kreditavimo sutartį suteiktas Banko kreditas buvo skirtas išimtinai Koncesijos sutarties vykdymui, o suteiktas kreditas Bankui turėjo būti grąžintas iš atsakovės ieškovei mokėtino koncesijos mokesčio.

2.4.                      Netrukus po koncesijos ruožo statybos pabaigos, siekdama išvengti koncesijos mokesčio mokėjimo, atsakovė 2009 m. spalio 29 d. vienašališkai nutraukė Sutartį. Kilus šalių ginčui dėl sutarties nutraukimo teisėtumo, Kauno apygardos teismas 2012 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-389-173/2012 patvirtino šalių pasirašytą taikos sutartį (toliau – Taikos sutartis). Pagal Taikos sutartį atsakovė įsipareigojo ne tik ieškovei sumokėti koncesijos mokesčio įsiskolinimą, bet ir toliau vykdyti Sutartį joje nustatytomis sąlygomis. Tačiau Savivaldybė ir toliau vengė mokėti koncesijos mokestį, dėl ko ieškovė buvo priversta kreiptis į teismą dėl vykdomųjų raštų išdavimo.

2.5.                      Atsakovė 2016 m. kovo 14 d. vienašališku pranešimu dėl tariamų ieškovės pažeidimų dar kartą nutraukė Koncesijos sutartį. Kauno apygardos teismas 2017 m. kovo 17 d. daliniu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-802-413/2017 patenkino ieškovės ieškinį ir atsakovės vienašalį Koncesijos sutarties nutraukimą pripažino neteisėtu. Šis teismo sprendimas Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-865-178/2017 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-312-1075/2018 buvo paliktas nepakeistas.

2.6.                      Nors atsakovė ir toliau sistemingai siekė trukdyti ieškovei vykdyti Koncesijos sutartį, tačiau nepaisant visų atsakovės neteisėtų veiksmų visą laikotarpį nuo 2016 m. iki 2018 m. gegužės 5 d. ieškovė vykdė Koncesijos sutartį.

2.7.                      Anot ieškovės, atsakovės ginčijamas Veiverių g., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurios ilgis 0,37 km, ruožas (toliau – Ruožas), priklausė pagal Koncesijos sutartį visam koncesijos ruožui, jį ieškovė įrengė pagal pačios atsakovės paruošą projektinę dokumentaciją. Tačiau atsakovė, priešingai nei numatyta Koncesijos sutartyje, nebuvo perdavusi ieškovei žemės sklypo, ant kurio buvo Ruožas, o vėliau iš viso neigė Ruožo priklausomumą koncesijos ruožui. Dėl to, kad atsakovė neperdavė žemės sklypo, ant kurio buvo Ruožas, ieškovė negavo dalies koncesijos mokesčio.

2.8.                      Pagal Koncesijos sutartį ieškovei mokamas mokestis tiesiogiai priklausė nuo pravažiuojančių automobilių srauto per sutvarkytą ruožą. Pravažiavusių automobilių skaičius buvo matuojamas automobilių skaičiavimo davikliais. Kadangi Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. T-97 atsakovė patvirtino apie 3 ha teritorijos prie Aleksoto tilto detalųjį planą, kuriuo buvo suformuotas žemės sklypas transporto mazgui statyti, todėl atsakovė laikėsi pozicijos, kad dalis automobilių, kurie pravažiuoja Ruožu, negalėjo būti apskaityti, nes Ruožas nepatenka pagal sutartį į Koncesijos ruožą (t. y. Ruožas yra už Koncesijos ruožo ribų). Kadangi atsakovė laikėsi tokios pozicijos, ieškovė dėl to negavo dalies koncesijos mokesčio.

2.9.                      Kauno apygardos teismas 2016 m. birželio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-583-657/2016, priteisdamas atsakovei už 2012 – 2013 m. laikotarpį susidariusią permoką, konstatavo, kad davikliai, fiksuojantys Minkovskių g. – Veiverių g. sankryža pravažiuojančių automobilių skaičių, yra įrengti ne ieškovei pagal Koncesijos sutartį perduotame Koncesijos ruože, todėl ieškovė neturėjo teisinio pagrindo apskaityti šiuos automobilius ir teikti už juos sąskaitas faktūras atsakovei. Kitoje civilinėje byloje Nr. e2-1213-259/2018 Kauno apygardos teismas 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu, tenkindamas atsakovės reikalavimą dėl 2014 – 2015 m. susidariusios permokos priteisimo, rėmėsi aukščiu nurodytu Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 27 d. sprendimu ir pažymėjo, kad Ruožas nepriklauso Koncesijos sutarties ruožui. Tačiau, ieškovės nuomone, minėtose bylose priimtais sprendimais nagrinėjant šią bylą neturi būti vadovaujamasi, nes juos priimant nebuvo atliekama jokia statybų ekspertizė, o teismų išvados dėl tariamo Ruožo nepriklausomumo Koncesijos ruožui buvo padarytos šio klausimo specifiškai netyrus. Išnagrinėtose civilinėse bylose taip pat nebuvo sprendžiamas klausimas dėl atsakovės pareigos perduoti Ruožą ieškovei, taip pat šios pareigos neįvykdymo pasekmės, nei vienoje iš nurodytų bylų nebuvo paneigta atsakovės pareiga perduoti Ruožą.

2.10.                      Atsakovės atsisakymas perduoti žemės sklypą, ant kurio pagal Koncesijos ruožo projektinę dokumentaciją buvo pastatytas Ruožas, apribojo ieškovės teisę gauti koncesijos mokestį už šios gatvės projektavimą, statybą ir priežiūrą. Todėl ieškovė negavo dalies koncesijos mokesčio dėl pačios atsakovės neteisėtų veiksmų – pareigos perduoti Veiverių g. statybai neįvykdymo. Tai reiškė, kad atsakovė šioje apimtyje nepagrįstai praturtėjo.

2.11.                      Be to, Savivaldybė sistemingai ir ilgą laiką vengė mokėti ieškovei koncesijos mokestį. Nors atsakovė koncesijos mokesčio skolą pradėjo mokėti tik nuo 2013 metų, tačiau nuo 2015 metų koncesijos mokesčio mokėjimą visai nutraukė. Atsakovei nemokant koncesijos mokesčio, ieškovė nesugebėjo tinkamai vykdyti Kreditavimo sutarties, todėl Bankas nutraukė Kreditavimo sutartį nuo 2018 m. sausio 25 d. ir įgijo reikalavimo teisę į visą ieškovės nepadengtą kredito sumą.

2.12.                      Ieškovė ne kartą raštu kreipėsi į atsakovę su prašymais vykdyti Koncesijos sutartį, 2018 m. sausio 26 d. dalyvavo atsakovės inicijuotame susitikime dėl galimo Koncesijos sutarties nutraukimo, tačiau pastarasis nedavė jokių rezultatų, nes ieškovei buvo siūlomos nesąžiningos ir nepriimtinos sąlygos. Kadangi 2018 m. kovo 14 d. kviečiamas sutaikinimo komitetas šalių ginčui spręsti nebuvo suformuotas, nes šalys nesusitarė dėl komiteto pirmininko kandidatūros, Koncesijos sutartis buvo nutraukta dėl atsakovės esminio sutarties pažeidimo nuo 2018 m. gegužės 5 d. Atsakovė niekada neskundė nei Koncesijos sutarties nutraukimo fakto, nei nutraukimo pagrindo.

2.13.                      Ieškovė 2018 m. birželio 25 d. raštu Nr. 996 pateikė atsakovei reikalavimą sumokėti 10 011 462,77 Eur nuostolius, susijusius su Koncesijos sutarties nutraukimu, išdėstydama šios sumos apskaičiavimą bei pridėdama skaičiavimus pagrindžiančius dokumentus. Atsakovė nesutiko sumokėti nurodytų sumų, pateikė pasiūlymą atlyginti 1 500 000 Eur sumą, kuri buvo akivaizdžiai nepakankama.

2.14.                      Net ir po teismų priimtų sprendimų atsakovė nemokėjo koncesijos mokesčio, jos skola už 2016 m. I – IV , 2017 m. I – IV ketvirčius bei 2018 m. sausio – gegužės mėn. pagal PVM sąskaitas faktūras siekia 726 103,45 Eur. Kadangi atsakovė nuo 2016 m. II ketvirčio išmontavo pro Koncesijos ruožą pravažiuojančių automobilių skaičiavimo automatus, ieškovė koncesijos mokestį nuo 2016 m. II ketvirčio iki Koncesijos sutarties nutraukimo – 2018 m. gegužės 5 d. apskaičiavo dvejais etapais. Pirma, ieškovė išrašė PVM sąskaitas faktūras pagal Koncesijos sutartyje numatytą minimalų automobilių skaičių (šios sąskaitos faktūros bei jų pagrindu susidariusi skola yra įtraukta į 726 103,45 Eur skolos sumą). Antra, ieškovė, atsižvelgdama į tai, kad faktiškai pravažiavusių automobilių skaičius minimu laikotarpiu buvo kur kas didesnis nei Koncesijos sutartyje numatytas minimalus jų skaičius, už tą patį laikotarpį nuo 2016 m. II ketvirčio iki 2018 m. gegužės 5 d. ieškovė apskaičiavo likusią koncesijos mokesčio dalį tokia tvarka: 1) apskaičiavo koncesijos mokestį pagal 2013 – 2015 m. pravažiavusių automobilių skaičiaus vidurkį; 2) tuomet iš šio mokesčio atėmė pagal PVM sąskaitas išrašytą koncesijos mokestį, apskaičiuotą pagal minimalų automobilių skaičių; 3) šiam skirtumui išrašė PVM sąskaitas faktūras, kurių suma yra 267 295,24 Eur, ir kuri taip pat sudaro atsakovės koncesijos mokesčio įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2016 m. II ketvirčio iki 2018 m. gegužės 5 d. Ieškovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.200 straipsnio 1 dalimi bei Koncesijos sutarties 37.1 punktu, prašė priteisti iš atsakovės bendrą koncesijos mokesčio įsiskolinimą – 993 398,69 Eur (726 103,45 Eur + 267 295,24 Eur).

2.15.                      Pagal ieškovės skaičiavimus nuo ieškovės prašomo priteisti 993 398,69 Eur dydžio koncesijos mokesčio skolos sumos apskaičiuoti delspinigiai bei palūkanos – 119 429,15 Eur, kuriuos ieškovė taip pat prašė priteisti iš atsakovės.

2.16.                      Pagal Koncesijos sutarties 44.5 punktą visais Koncesijos sutarties nutraukimo atvejais atsakovė ieškovei privalėjo atlyginti jos patirtas koncesijos išlaidas, atskaičius iš jų atsakovės kaip pradinį finansavimą bei koncesijos mokestį sumokėtas sumas, kurios ekspertų apskaičiavimais sudarė  425 831,20 Eur. Ieškovė pažymėjo, kad 993 398,69 Eur koncesijos mokesčio skolos priteisimo atveju ieškovės koncesijos išlaidos pagal Koncesijos sutarties 44.5 punktą būtų padengtos visiškai ir atskiro reikalavimo dėl koncesijos išlaidų nereiškė. Visgi, jei nebūtų tenkinamas ieškovės reikalavimas priteisti koncesijos mokesčio skolą arba priteistinas jos dydis sudarytų mažiau nei kompensuotinos išlaidos (425 831,20 Eur), tuomet ieškovė alternatyviai prašė priteisti 425 831,20 Eur Koncesijos sutarties 44.5 punkto pagrindu apskaičiuotas koncesijos išlaidas toje dalyje, kurioje jos nebus padengtos priteistu koncesijos mokesčio įsiskolinimu.

2.17.                      Savivaldybė privalėjo atlyginti ieškovei ir netiesioginius nuostolius, patirtus dėl Koncesijos sutarties nutraukimo ir dėl to negauto ieškovės grynojo pelno. Ieškovė dėl atsakovės neteisėtų veiksmų patyrė 7 440 889 Eur dydžio netiesioginius nuostolius negauto grynojo pelno forma, kuriuos savo išvadoje apskaičiavo ekspertas R. B..

2.18.                      Be to, atsakovė privalėjo atlyginti ieškovei 1 436 074,96 Eur sumą kaip nepagrįstą parturtėjimą ieškovės sąskaita. Prašomą priteisti sumą sudarė: 1) pagal Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 27 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-583-657/2016 ieškovės sumokėtos atsakovei 46 233,55 Eur dydžio palūkanos; 2) atsakovė privalėjo tiesiogiai atlyginti Bankui pagal 2012 m. rugsėjo 21 d. garantijos suteikimo sutartį atsakovei sumokėtas 449 164,26 Eur lėšas. Šiuo metu šis Banko kreditorinis reikalavimas yra patvirtintas ieškovės restruktūrizavimo byloje; 3) atsakovė privalėjo atlyginti ieškovei 609 871,42 Eur dydžio nepriteistą koncesijos mokesčio sumą su palūkanomis; 4) atsakovė privalėjo ieškovei sumokėti 2012 m. gegužės 29 d. taikos sutartimi civilinėje byloje Nr. 2-389-173/2012 ieškovės nereikalautą atlyginti sumą 330 805,73 Eur.

2.19.                      Remdamasi tuo, kas nurodyta, ieškovė prašė priteisti iš atsakovės bendrą 9 989 791,80 Eur sumą, iš kurios dalis ieškovei priteistinos sumos turėtų būti atlyginama tiesiogiai bankui. Ieškovė prašė įpareigoti Savivaldybę 2 282 438,68 Eur iš ieškovei priteistos sumos tiesiogiai sumokėti bankui.

3.       Trečiasis asmuo Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, savarankiškai pareikštais reikalavimais prašė:

3.1.       įpareigoti atsakovę Savivaldybę ieškovei RUAB „Kamesta“ pagal ieškovės RUAB „Kamesta“ šioje byloje pareikšto ieškinio reikalavimus teismo priteistą sumą vykdant šioje byloje priimtą teismo sprendimą pirmiausia sumokėti 2 286 517,99 Eur sumą ir visas kitas mokėjimo dieną atsirasiančias mokėtinas bei įkeitimu užtikrintas pinigines ieškovės prievoles įkaito turėtojui Bankui, pagal 2005 m. rugpjūčio 1 d. Koncesijos sutartį Nr. 1717), 2005 m. lapkričio 29 d. kreditavimo sutartį Nr. 8876, 2012 m. rugsėjo 21 d. garantijos suteikimo sutartį Nr. G-2500-2012-14 (ir visus vėlesnius šių sutarčių pakeitimus bei jų pagrindu priimtus teismų procesinius sprendimus / nutartis) į Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, naudai įkeistą RUAB „Kamesta“ atsiskaitomąją banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) arba sumokėti tiesiogiai įkaito turėtojui Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančiam per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, neviršijant: 1) sutartinio įkeitimo sutartimi (identifikavimo kodas Hipotekos registre 02/2/200/50015593; pirmos eilės įkeitimas) nustatytos 4 489 110,29 Eur sumos; 2) neviršijant sutartinio įkeitimo sutartimi (identifikavimo kodas Hipotekos registre 202201200167688; paskesnės antros eilės įkeitimas) nustatytos 700 759,39 Eur sumos; 3) neviršijant šioje byloje teismo sprendimu visos priteistos sumos.

3.2.       Atsakovei nevykdant nustatyto įpareigojimo pervesti priteistas lėšas teismo sprendime nustatyta tvarka, priteisti iš atsakovės trečiajam asmeniui, pareiškusiam savarankiškus reikalavimus, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo nesumokėtos sumos iki visiško ir tinkamo sprendimo įvykdymo.

4.       Bankas savo reikalavimus grindė tokiais argumentais:

4.1.       Kauno apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1213-259/2018 ieškovei RUAB „Kamesta“ iš atsakovės Savivaldybės buvo priteista 326 435,65 Eur skola, 29 379,21 Eur delspinigiai, iš viso 355 814,86 Eur. Be to, teismas priteisė iš ieškovės atsakovei 148 844,13 Eur permoką ir 22 671,60 Eur delspinigius.

4.2.       Šio teismo sprendimo pagrindu ieškovei 2019 m. vasario 27 d. buvo išduotas vykdomasis raštas. Nors teismo sprendimu nurodytos sumos buvo priteistos ieškovei pagal Koncesijos sutartį, tačiau Savivaldybė šią sumą pervedė ne į bankui įkeistą ieškovės sąskaitą, bet į antstolio depozitinę sąskaitą, o antstolis šią sumą pervedė į kitą ieškovės sąskaitą esančią AB „Šiaulių bankas“. Ieškovė, gavusi lėšas, didžiąją jų dalį išleido ne atsiskaitymu su banku, bet kitiems mokėjimams.

4.3.       Atsižvelgus į civilinėje byloje Nr. e2-1213-259/2018 susiklosčiusią situaciją, analogiška padėtis gali susiklostyti ir nagrinėjamoje byloje. Trečiojo asmens vertinimu, toks savarankiškas reikalavimas šioje byloje užkerta kelią pasikartoti situacijai, susijusiai su 2019 m. vasario 27 d. išduotu vykdomuoju raštu ir jo vykdymu. Todėl atsakovė privalo vykdyti prievoles taip, kaip buvo numatyta, ir visas lėšas pervesti į ieškovės įkeistą sąskaitą banke.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Kauno apygardos teismas 2021 m. balandžio 2 d. sprendimu ieškovės patikslintą ieškinį tenkino iš dalies, trečiojo asmens Luminor Bank AS savarankiškus reikalavimus atmetė. Priteisė ieškovei iš atsakovės 138 834 Eur nuostolių atlyginimo, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo 2018 m. spalio 31 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 226,49 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitoje reikalavimų dalyje ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Dėl vienašalio sutarties nutraukimo ir iš to atsirandančių teisinių padarinių

6.       Teismas nustatė, kad ieškovė prašė nutraukti Sutartį dėl jos esminio pažeidimo dviem pagrindais, t. y. kad: 1) atsakovė sistemingai ir daugiau kaip 120 dienų nemokėjo koncesijos mokesčio; 2) atsakovė neperdavė ieškovei 0,37 km ginčijamos žemės sklypo dalies (Ruožo), kurioje buvo įrengta dalis pravažiuojančių automobilių matavimo prietaisų; išardė ieškovės įrengtą automobilių skaičiavimo sistemą ir atjungė nuo ieškovės valdymo bloko Koncesijos ruože esančius šviesoforus.

7.       Byloje nebuvo ginčo, kad nuo statinio statybos pabaigos (2008 m. gegužės 26 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto pasirašymo) Savivaldybė, pažeisdama Sutarties 39.2 punkto reikalavimus, nemokėjo ieškovei koncesijos mokesčio ilgiau kaip 120 dienų. Teismas paminėjo, kad pagal Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-389-173/2012 patvirtintą šalių taikos sutartį atsakovė pripažino, jog koncesijos mokesčio ji nemokėjo nuo 2008 m. gegužės 30 d. (skola iki ieškinio padavimo – 3 734 191,58 Lt (1 081 496,63 Eur); 2011 m. spalio 1 d. skola išaugo iki 8 264 577,64 Lt (2 393 587,12 Eur); 2012 m. kovo 31 d. padidėjo dar 1 151 328,53 Lt (333 447,79 Eur), o bendrą 11 529 829,78 Lt (3 339 269,51 Eur) skolą Savivaldybė įsipareigojo sumokėti dalimis iki 2013 m. birželio 10 d. Be to, pati Savivaldybė pripažino, kad koncesijos mokestis, pažeidžiant daugiau kaip 120 dienų terminą, praktiškai nebuvo mokamas nuo 2014 m. III ketv. ir siekė 1 266 468,14 Eur (ieškovės iš esmės neginčijamas laikotarpis ir suma).

8.       Įvertinęs aptartas faktines aplinkybes ir Sutarties nutraukimo sąlygą (vėlavimą atsiskaityti daugiau kaip 120 dienų) jos teisėtumo ir sąžiningumo aspektais, teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad Koncesijos sutartis buvo nutraukta dėl esminio jos pažeidimo. Atsakovės argumentai, kad pagal tarpusavio skolų balansą ne atsakovė, bet ieškovė buvo skolinga atsakovei, teismo vertinimu, esminės reikšmės šio klausimo sprendimui neturėjo, kadangi nepaneigė Sutarties 39.2 ir 44.1 punktų reikalavimų.

9.       Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad ieškovei neperdavus turimos projektinės dokumentacijos atsakovei, kaip tai numato Koncesijos sutarties 44.5 punktas, Sutartis neturėtų būti laikoma nutraukta tik dėl atsakovės esminio sutarties pažeidimo. Teismas pažymėjo, kad minėtoje Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-389-173/2012 dėl Koncesijos sutarties nutraukimo atsakovė teikė priešieškinį, kuriame, be kitų reikalavimų, prašė įpareigoti UAB „Kamesta“ perduoti jai visą projektinę dokumentaciją. Tačiau Taikos sutarties 1 punkte Savivaldybė nurodė atsisakanti priešieškinio reikalavimų, kas leido teismui daryti išvadą, kad šalių nesutarimai dėl dokumentacijos pateikimo, išskyrus koncesijos mokesčio nustatymo tvarkos kausimą, nebuvo ar neliko esminiai. Be to, Koncesijos sutartį Savivaldybė nutraukusi ne dėl to, kad dalis darbų būtų buvę atlikti be reikalingų statybos dokumentų, o dėl to, kad nepateikta projektinė dokumentacija. Tai leido teismui prieiti prie išvados, kad projektinės dokumentacijos (ne)perdavimo klausimas jau buvo išspręstas šalims sudarius taikos sutartį minėtoje byloje, todėl atsakovės iš naujo keliamus to paties pobūdžio reikalavimus laikė nepagrįstais.

10.       Teismas nepripažino pagrįstais ieškovės argumentų, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja ir antrasis esminis Sutarties pažeidimas ir jos nutraukimo pagrindas. Ieškovė šį Sutarties nutraukimo pagrindą kildino iš neva atsakovės ieškovei neperduotos 0,37 km žemės sklypo dalies (Ruožo), kurioje ieškovė buvo įrengusi pravažiuojančių per Ruožą automobilių skaičiavimo sistemą (Loop1–Loop6).

11.       Teismas sprendė, kad į bylą nepateikta įrodymų, jog ieškovė būtų šį klausimą kėlusi iki statybos objekto pabaigos (2008 m. gegužės 26 d.). Šio klausimo ieškovė nekėlė ir pasirašydama 2012 m. gegužės 29 d. taikos sutartį, kurią teismas patvirtino 2012 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-389-173/2012. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais (Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-583-657/2019; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-186-196/2017; Kauno apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1213-259/2018; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-383-464/2019) nustatytas prejudicinis faktas, kad žemės sklypas, kuriame yra 0,37 km ilgio kelias (gatvė) Veiverių g., Kaune (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nepriklauso 2005 m. rugpjūčio 1 d. Koncesijos sutarties Nr. 200-2-1717 ruožui ir kad UAB „Kamesta“ negali skaičiuoti koncesijos mokesčio pagal Veiverių g. ir O. H. Minkovskių g. sankryžoje įrengtos automobilių skaičiavimo sistemos Car Count duomenis. Kadangi šie teismų sprendimai turi įstatymo galią, todėl teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės teiginius, kad egzistuoja ir antrasis Sutarties 44.1 punkte nustatytas jos nutraukimo pagrindas.

12.       Teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad šiuo atveju yra nustatyta pirmoji atsakovės civilinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis).

Dėl 993 398,69 Eur dydžio koncesijos mokesčio skolos arba alternatyvaus ieškovės reikalavimo – 425 831,20 Eur koncesijos išlaidų, jeigu būtų atsisakyta tenkinti reikalavimą dėl skolos (įsiskolinimo) priteisimo

13.       Teisinis nuostolių atlyginimo reguliavimas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis) ir kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-464-687/2017) leido teismui spręsti, kad ieškovė turi teisę prašyti atlyginti jos negautas pajamas (skolą) iki sutarties nutraukimo ir šie mokėjimai patenka į Koncesijos sutarties 44.5 punktu reglamentuojamą Koncesininko nuostolių atlyginimą.

14.       Teismo vertinimu, nebuvo pagrindo sutikti su atsakovės argumentais, kad ne visos ieškovės nurodytos 1 609 341,62 Eur finansavimo išlaidos yra pagrįstos ir susijusios su Sutarties nutraukimu.

15.       Nors atsakovės teigimu, finansavimo išlaidomis gali būti laikomos tik tokios išlaidos, kurias ieškovė patyrė už naudojimąsi iš trečiojo asmens pasiskolintais pinigais, todėl 52 450,18 Eur finansinio patarėjo išlaidos pagal 2005 m. gegužės 3 d. paslaugų sutartį neturėtų būti skaičiuojamos, tačiau teismas sprendė, kad minėta 2005 m. gegužės 3 d. paslaugų sutartimi finansų patarėjas įsipareigojo konsultuoti ieškovę jos santykiuose su Savivaldybe rengiant viešojo projekto konkursinio pasiūlymo finansinę dalį, atlikti finansinių srautų analizę ir finansinių rizikų vertinimą, teikti kitas su numatoma pasirašyti Sutartimi finansines paslaugas, todėl minėta paslaugų sutartis buvo sudėtinė finansinių išlaidų dalis šalims sudarant Koncesijos sutartį. Šalių susitarimu, ieškovė Sutarties vykdymui gavo iš Banko pagal 2005 m. lapkričio 29 d. kredito sutartį 4 489 110,29 Eur paskolą. Byloje buvo konstatuota, kad atsakovė sąmoningai ir ilgą laiką nemokėjo ieškovei koncesijos mokesčio, todėl atsakovės argumentus, kad ieškovė turėjo skolintis pagal poreikį mažesnę pinigų dalį (2 240 943,38 Eur) teismas laikė nepagrįstais, nes dėl pačios atsakovės kaltės ieškovė turėjo iš paskolintų lėšų grąžinti ne tik pagrindinį kreditą, bet mokėti ir kitus privalomus mokesčius (palūkanas), sudarinėti papildomus sandorius su bankais, iš kurių ieškovė kildina finansavimo išlaidas. Taigi, teismo vertinimu, ginčijamos finansinės lėšos, dėl tos pačios priežasties (atsakovės netinkamo prievolės vykdymo), buvo panaudotos pagal paskirtį, susijusią su Koncesijos sutarties vykdymu.

16.       Teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad ieškovė neįrodė 881 010,15 Eur išlaidų dalies dėl koncesijos ruožo priežiūros ir eksploatavimo. Iš ieškovės pateiktų dokumentų ekspertas negalėjo nustatyti jos patirtų sąnaudų prižiūrint ir eksploatuojant Koncesijos ruožą. Teismas sutiko su atsakove, kad ieškovės pateiktos specialisto išvados apie 799 046,80 Eur dydžio patirtas sąnaudas buvo grindžiamos neaiškios kilmės, nepasirašytais ir neaišku kieno sudarytais, kaip to reikalauja Buhalterinės apskaitos įstatymas, registrais, todėl teismas minėtos sąnaudų dalies nepripažino.  

17.       Teismas sprendė, kad ieškovei iki Sutarties nutraukimo atlygintinų išlaidų (nuostolių) suma sudarytų 6 522 729,16 Eur (674 066,07 Eur koncesijos mokesčio skola; 4 239 321,50 Eur koncesijos ruožo projektavimo ir statybos išlaidos; 1 609 341,62 Eur – finansavimo išlaidos). Kadangi iki Sutarties nutraukimo Savivaldybė sumokėjo ieškovei 7 215 112,47 Eur, todėl ieškovės reikalavimas tiek dėl skolos, tiek dėl išlaidų atlyginimo (alternatyvus reikalavimas) negali būti tenkinami, nes atsakovė iki Sutarties nutraukimo ieškovei neliko skolinga. Priešingai, 692 383,31 Eur atsakovei liko skolinga ieškovė (7 215 112,47 – 6 522 729,16).

Dėl ieškovės negautų pajamų (7 440 889 Eur grynojo pelno)

18.       Ieškovė netiesioginių nuostolių dydį grindė jos samdyto eksperto R. B. ekspertinio tyrimo išvada (patikslinto ieškinio priedas Nr. 22), t. y. iš gautino 13 518 771 Eur ieškovės koncesijos mokesčio, skaičiuotino iki Sutarties termino pabaigos (2030 m. spalio 30 d.)) atėmus 4 764 784 Eur koncesijos vykdymo nepatirtas sąnaudas ir atėmus 15 proc. pelno mokestį likusi suma ir sudarytų prašomus priteisti 7 440 889 Eur nuostolius negautų pajamų forma.

19.       Teismas pritarė eksperto išvadai, kad nuo Sutarties nutraukimo (2018 m. gegužės 5 d. iki Sutarties termino pabaigos (2030 m. spalio 30 d.) grynasis pelnas, neatsižvelgiant į sąnaudas, sudarytų 2 493 650 Eur, ir nesivadovavo ieškovės specialisto skaičiavimais, kadangi būtent tokiu (minimaliu) pravažiuojančių automobilių skaičiumi vadovavosi ir teismai, spręsdami šalių ginčą dėl mokesčio dydžio civilinėse bylose Nr. 2-583-657/2016 ir Nr. e2-1213-259/2018.

20.       Teismas sprendė, kad koncesijos ruožo sąnaudos negalėtų būti mažesnės kaip 1/3 dalis priteistino ieškovei koncesijos mokesčio ir sudarytų 831 217 Eur (2 493 650 : 3). Iš šios sumos atėmus Savivaldybės permokėtą ieškovei 692 383 Eur sumą, atsakovei šioje byloje teko pareiga atlyginti ieškovei 138 834 Eur dydžio nuostolius (831 217 – 692 383).

Dėl nepagrįsto atsakovės praturtėjimo

21.       Teismas su ieškovės argumentais dėl nepagrįsto praturtėjimo nesutiko. Pažymėjo, kad ieškovės nurodomas nepagrįstas atsakovės praturtėjimas yra ne kas kita, kaip įsiteisėjusiais teismų sprendimais (Kauno apygardos teismo civilinėse bylose Nr. 2-583-657/2016, Nr. e2-1473-413/2019, Nr. e2-1213-259/2018) atmesta ieškovės reikalavimų dalis atsakovei, arba ieškovės savarankiškos valios išraiška (taikos sutartis, Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-389-173/2012). Todėl nesutiko, kad atsakovė praturtėjo dėl ieškovės veiksmų arba atsakovė praturtėjo ieškovės sąskaitą.

Dėl trečiojo asmens Luminor Bank AS, veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, savarankiškų reikalavimų

22.       Teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1202-798/2019, Kauno apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1362-273/2019 nurodyta, jog visos iš Koncesijos sutarties kylančios ieškovės prievolės Bankui, tarp jų ir būsimos piniginės įplaukos, taigi ir šiuo teismo sprendimu ieškovei iš atsakovės priteistos sumos, privalės būti mokamos tiek įstatymų nustatyta tvarka, tiek šalių sudarytų sutarčių pagrindu. Todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje pareikšti banko savarankiški reikalavimai buvo teisiškai nepagrįsti ir pertekliniai.

23.       Ieškovei iškėlus restruktūrizavimo bylą, jos turtas valdomas ir juo disponuojama Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ) nustatyta tvarka, laikantis patvirtinto restruktūrizavimo plano, todėl tenkinti trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais ieškinį teismas sprendė nesant pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

24.       Byloje pateikti duomenys patvirtino, kad ieškovės byloje turėtos teisinės pagalbos išlaidos siekė tik 2 600 Eur, kurios neviršijo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytų dydžių, todėl ieškinį tenkinus 1,39 proc. atitinkamai ieškovei RUAB „Kamesta“ iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos priteisė 226,49 Eur.

25.       Teismui nusprendus atmesti 98,61 proc. ieškinio reikalavimų, atsakovei Kauno miesto savivaldybei iš ieškovės priteista 30 935,80 Eur bylinėjimosi išlaidų.

26.       Atmetus trečiojo asmens savarankiškus reikalavimus, teismas laikė, kad atsakovei iš trečiojo asmens priteistina 2 425,75 Eur suma, tačiau atlikus vienarūšių reikalavimų įskaitymą, trečiajam asmeniui iš atsakovės priteisė 2 116,88 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų.

III.                      Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

27.       Apeliaciniame skunde atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 2 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės patikslintas ieškinys tenkintas, ir ieškovės patikslintą ieškinį atmesti visiškai, panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 2 d. sprendimo dalį, kuria trečiajam asmeniui iš atsakovės priteista 2 116,88 Eur bylinėjimosi išlaidų, priteisti iš ieškovės atsakovei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

27.1.                      Atsakovė nesutinka su teismo išvada, kad ji padarė esminį Koncesijos sutarties pažeidimą. Neatitinka sąžiningo ir protingo sutarčių aiškinimo principų toks Koncesijos sutarties aiškinimas, kuris suteikia teisę ieškovei nutraukti Koncesijos sutartį dėl vėlavimo sumokėti koncesijos mokestį, kaip esminio sutarties pažeidimo, kuomet pati ieškovė iš to paties sandorio dar buvo skolinga atsakovei daugiau nei atsakovė ieškovei. Joks protingas žmogus, pats iš to paties sandorio būdamas skolingas daugiau nei jo kontrahentas, nenutrauktų sutarties vien dėl kitos šalies vėlavimo įvykdyti einamąją piniginę prievolę. Koncesijos mokestis neturėjo būti vertinimas atsietai (izoliuotai) nuo kitų ieškovės ir atsakovės tarpusavio piniginių įsipareigojimų.

27.2.                      Įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyti prejudiciniai faktai, kad Veiverių g. – H. ir O. Minkovskių g. sankryža (transporto mazgas) ir Veiverių g. ruožas koncesijos ruožui nepriklauso, ieškovė laikotarpiu nuo 2012 m. II ketv. iki 2015 m. IV ketv. netinkamai, pažeidžiant Koncesijos sutarties ir 6 priedo „Mokėjimų tvarka“ nuostatas, skaičiavo koncesijos mokestį ir dėl to atsakovei iš ieškovės priteistos koncesijos mokesčio permokos. Šių įsiteisėjusių teismo sprendimų Koncesijos sutarties nutraukimo dieną – 2018 m. gegužės 5 d. – ieškovė nebuvo įvykdžiusi.

27.3.                      Nors atsakovė sutinka su teismo išvadomis, kad Koncesijos sutarties nutraukimo dieną ieškovė buvo skolinga atsakovei, o ne atvirkščiai, atsakovė nesutinka su tokios sumos dydžiu, nes suma yra apskaičiuota, įtraukiant per didelio dydžio sąnaudas. Koncesijos sutarties nutraukimo dieną ieškovės įsipareigojimai atsakovei viršijo atsakovės įsipareigojimus ieškovei net 497 414,10 Eur (1 098 000 Eur (pradinio finansavimo (avanso) likutis) + 73 883,15 Eur (atsakovės permoka) – 674 469,05 Eur (mokėtina suma pagal teismų sprendimus, įskaičius pradinio finansavimo dalį, jei ieškovė būtų vykdžiusi eksploataciją ir priežiūrą).

27.4.                      Koncesijos sutartis neribojo ieškovės teisės įskaityti, jos manymu, atsakovės mokėtinas sumas pagal Koncesijos sutartį į atsakovės jai sumokėto avanso sumą (toks ribojimas Koncesijos sutarties 40.1 punkte buvo numatytas tik atsakovei). Taigi, atlikus tokį įskaitymą Koncesijos sutarties nutraukimo dieną, atsakovė nebūtų turėjusi jokių mokėtinų sumų ieškovei.

27.5.                      Tikroji Koncesijos sutarties nutraukimo priežastis – ne atsakovės vėlavimas sumokėti koncesijos mokestį, bet ieškovės siekis išvengti koncesijos ruožo kapitalinio remonto, kurį ieškovė turėjo atlikti 2018 m., ir kurio atlikti ieškovė net nesiruošė.

27.6.                      Teismas, priteisdamas ir koncesijos mokestį, ir patirtas išlaidas vykdant Koncesijos sutartį, priteisė „dvigubą“ kompensaciją. Koncesijos sutarties nutraukimo atveju koncesijos mokestis ne tik nėra įtraukiamas į ieškovei mokėtinas sumas, bet ir visas jau sumokėtas turi būti atimamas iš patirtų atlygintinų išlaidų sumos. Teismas, sprendime apskaičiuodamas ieškovei iki Koncesijos sutarties nutraukimo atlygintinų išlaidų (nuostolių) sumą, nepagrįstai ir neteisėtai įtraukė 674 066,07 Eur koncesijos mokestį, apskaičiuotą už laikotarpį nuo 2016 m. I ketv. iki Koncesijos sutarties nutraukimo 2018 m. gegužės 5 d. Teismas nepagrįstai sudėjo ir koncesijos mokesčio, ir Koncesijos ruožo projektavimo bei statybos išlaidų sumas.

27.7.                      Ieškovė 2018 m. birželio 25 d. raštu pateikė atsakovei reikalavimą sumokėti 10 022 462,77 Eur dydžio nuostolių bei išlaidų sumą, tačiau 2018 m. birželio 28 d. raštu ieškovė jokio koncesijos mokesčio sumokėti neprašė. Tokių sumų priteisti ieškovė neprašė ir pradiniu ieškiniu byloje. Taigi, ieškovė pati savo veiksmais patvirtino, kad Koncesijos sutarties nutraukimo atveju koncesininkas gali reikalauti tik Koncesijos sutarties 44.5 punkte numatytų sumų kompensavimo, tarp kurių sumokėti koncesijos mokestį nėra. Priešingu atveju, t. y. priteisus ir ieškovės turėtas Koncesijos ruožo projektavimo bei statybos išlaidas, ir koncesijos mokestį, ieškovė nepagrįstai praturtėtų atsakovės sąskaita. Kai koncesininkui yra priteisiamos ir patirtos Koncesijos ruožo projektavimo bei statybos išlaidos, ir koncesijos mokestis, koncesininkas realiai gauna dvigubą atlygį už Koncesijos ruožo projektavimą, statybą, priežiūrą ir eksploatavimą. Pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai klaidingai aiškino ir taikė Koncesijos sutarties 44.5 punktą.

27.8.                      Atsakovė neturi jokio pagrindo ieškovei mokėti koncesijos mokestį už laikotarpį nuo 2016 m. iki Koncesijos sutarties nutraukimo, nes ieškovė nuo 2016 m. koncesijos ruožo neprižiūrėjo, neremontavo ir neeksploatavo. Tai akivaizdžiai pagrindžia pačios ieškovės pasitelkto specialisto R. B. konsultacinė išvada, iš kurios matyti, kad 2016 m. – 2018 m. ieškovė iš esmės nepatyrė jokių Koncesijos ruožo priežiūros ir eksploatacijos išlaidų, taip pat 2016 m. balandžio 13 d. antstolės G. A. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas.

27.9.                      Ieškovė pagal Kreditavimo sutartį pasiskolino iš Banko dvigubai daugiau, nei kad iš tikrųjų reikėjo Koncesijos sutarties vykdymui, todėl negali būti priteisiamos visos palūkanos. Gavusi iš atsakovės Koncesijos sutarties pradžioje net apie 2 mln. Eur avansą, ieškovė iš kredito įstaigų pasiskolino dar apie 4,5 mln. Eur. Tokiu būdu 2 mln. Eur buvo viršytos jos partirtos Koncesijos ruožo statybos darbų išlaidos, kurios, kaip teigia pati ieškovė bei nustatė teismo ekspertas, sudarė  apie 4,2 mln. Eur. Nepaisant šių aplinkybių, teismas sprendimu ieškovės pagrįstomis išlaidomis pripažino palūkanas, sumokėtas ieškovei naudojant visą kredito sumą, įskaitant 2 mln. Eur dydžio perviršį. Ieškovė nepagrindė, kad visa pagal Kreditavimo sutartį gauta suma buvo panaudota Koncesijos sutarties vykdymui, todėl teismas turėjo konstatuoti, jog visa 1 191 122,94 Eur suma negali būti priskiriama prie ieškovei kompensuotinų finansavimo išlaidų. Koncesijos sutarčiai gali būti priskiriama ne didesnė kaip 594 608,57 Eur palūkanų suma.

27.10.                      Sprendime nepagrįsta išvada, kad dėl pačios atsakovės kaltės (dėl atsakovės nemokėto koncesijos mokesčio), ieškovė turėjo iš pasiskolintų lėšų grąžinti ne tik pagrindinį kreditą, bet mokėti ir kitus privalomus mokesčius (palūkanas). Kreditas buvo gautas iki atsakovės pareigos mokėti koncesijos mokestį pradžios, nes Kreditavimo sutartis sudaryta 2005 m. lapkričio 29 d., o pareiga mokėti koncesijos mokestį kilo nuo Koncesijos ruožo pripažinimo tinkamu naudoti akto patvirtinimo datos – 2008 m. gegužės 26 d.

27.11.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai prie finansavimo išlaidų priskyrė šias sumas: 52 450,18 Eur už konsultacijas pagal 2005 m. gegužės 3 d. finansinio patarėjo paslaugų sutartį su Nord/LB banku; 183 835,21 Eur už palūkanas, įsipareigojimo mokesčius bei sutarties paruošimo mokesčius pagal 2010 m. spalio 19 d. overdrafto sutartį Nr. K-2500-2010-67 su DNB banku; 96 646,37 Eur už palūkanas bei mokesčius pagal 2017 m. balandžio 14 d. kredito linijos sutartį Nr. KLS-2017-004-09 su Šiaulių banku:

27.11.1.                      52 450,18 Eur už konsultacijas pagal 2005 m. gegužės 3 d. finansinio patarėjo paslaugų sutartį su Nord/LB banku yra konsultavimo išlaidos, už kurias Koncesijos sutartyje nenumatyta atlyginimo. Žymią dalį šių išlaidų ieškovė įtraukė ir į Koncesijos ruožo projektavimo ir statybos darbų vertę („Pagrindinės sąnaudos 60300 sąskaita“, kur nurodyta 100 000 Lt išlaidos DnB bankui už konsultacijas 2006 m. sausio 9 d., ir 10 000 Lt išlaidos DnB bankui už konsultacijas 2006 m. vasario 9 d.). Be to, tokio pobūdžio išlaidas pagal Koncesijos sutarties 49.2 punktą padengia koncesininkas.

27.11.2.                      Nieko, susijusio su Koncesijos sutartyje numatytais statybų įsipareigojimais, ieškovė negalėjo finansuoti 2010 m., sudarydama overdrafto sutartį, nes 2008 m. statybos jau buvo baigtos, o ieškovė buvo gavusi net 2 mln. Eur viršaus jos patirtų statybos išlaidų. Ieškovė negalėjo padengti jos patiriamų Koncesijos ruožo priežiūros ir eksploatavimo išlaidų, nes, pačios ieškovės pateikiamais duomenimis, ji negalėjo jų būti patyrusi tiek, kad jos viršytų ieškovės gauto finansavimo ir jos patirtų statybos išlaidų perviršį. Be to, tiek 2014 metais, tiek 2015 metais atsakovė ne tik nebuvo skolinga ieškovei, bet ir buvo žymiai permokėjusi koncesijos mokesčio, todėl tais metais pagal 2010 m. spalio 19 d. overdrafto sutartį Nr. K-2500- 2010-67 ieškovės imtos paskolos ir už jas sumokėtos palūkanos apskritai neturi nieko bendro su Koncesijos sutarties vykdymu.

27.11.3.                      96 646,37 Eur palūkanų suma grindžiama pagal 2017 m. balandžio 14 d. kredito linijos sutartį Nr. KLS-2017-004-09 su Šiaulių banku, sudaryta beveik 10 metų po statybos darbų pabaigimo 2008 m., todėl ieškovės gauto finansavimo suma nesusijusi su Koncesijos sutarties įsipareigojimų vykdymu. Be to, tuo metu ieškovė koncesijos ruožo priežiūros iš esmės nebevykdė.

27.12.                      Ieškovė apskritai neturi teisės į negautą pelną, apskaičiuotiną už laikotarpį nuo Koncesijos sutarties nutraukimo iki Koncesijos sutarties termino pabaigos (2030 m. spalio 30 d.), kadangi Koncesijos sutartis nutraukta ne dėl atsakovės kaltės. Be to, teismo atlikti negauto pelno apskaičiavimai visiškai nepagrįsti. Nepagrįstas sprendime teismo pateikiamas pelno ir sąnaudų santykis. Nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai aiškiai rodo, kad ieškovė tikėjosi iš Koncesijos sutarties vykdymo gauti ne didesnį nei 8 proc. pelną, bet ne 33,33 proc., kokį nepagrįstai pritaikė pirmosios instancijos teismas.

27.13.                      Nepaisant to, kad trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, visi reikalavimai byloje buvo visiškai atmesti, teismas visgi bankui iš atsakovės priteisė 2 116,88 Eur bylinėjimosi išlaidų. Ši sprendimo dalis neteisėta ir nepagrįsta.

28.       Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 2 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės patikslintas ieškinys atmestas, bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba, netenkinus minėto reikalavimo, ieškovės patikslintą ieškinį tenkinti visiškai, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

28.1.                      Teismas nepagrįstai esminiu nepripažino atsakovės pareigos perduoti žemės sklypą 0,37 km Veiverių g. įrengimui ir priežiūrai neįvykdymo. Teismas, siekdamas pateisinti atsakovės neteisėtus veiksmus ir nepripažindamas, kad atsakovė neįvykdė pareigos perduoti žemės sklypą 0,37 km Veiverių g. statybai, visiškai nesivadovavo ir nevertino byloje pateiktų įrodymų, patvirtinančių šios gatvės dalies pastatymą ir priklausymą koncesijos ruožui, taip pat ignoravo Koncesijos sutarties nuostatas, numačiusias atsakovei pareigą perduoti žemės sklypą 0,37 km Veiverių g. statybai. Tiek Koncesijos sutarties nuostatos (9.1.2 bei 10.1 punktai), tiek CK 6.688 straipsnio 1 dalis, tiek teismų praktikos išaiškinimai (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-619-943/2017), vienareikšmiai numato, kad pareiga perduoti statybos aikštelę ir atlikti reikiamas perdavimo įforminimo procedūras numatyta užsakovui. Todėl teismas visiškai nepagrįstai ir neteisėtai atsakovės pareigos neperduoti žemės sklypo neįvykdymo pasekmes perkėlė ieškovei. Iki nuosavybės išregistravimo (Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2540-428/2014) ieškovė teisėtai valdė 0,37 km Veiverių g. dalį ir skaičiavo koncesijos mokesčius visa apimtimi, todėl neturėjo pagrindo ginti savo teises dėl žemės sklypo gatvės statybai perdavimo.

28.2.                      Išnagrinėtose bylose (Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-583-657/2019; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-186-196/2017; Kauno apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1213-259/2018; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-383-464/2019) ir nagrinėjamoje byloje ratio decidendi  (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) yra visiškai skirtingas. Išnagrinėtose bylose išvadą, kad 0,37 km. Veiverių g. neįeina į koncesijos ruožą, teismai padarė konstatavę, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovei buvo perduota transporto mazgo dalis, kurioje yra Veiverių g., todėl nepriteisė ieškovei dalies koncesijos mokesčio, apskaičiuoto pagal Veiverių g. ir O. H. Minkovskių g. sankryžoje įrengtų skaičiavimo prietaisų užfiksuotą pravažiavusių automobilių skaičių. Nagrinėjamoje byloje ieškovė įrodinėja, kad žemės sklypo dalis, kurioje ji įrengė Veiverių g. ruožą, buvo neperduota dėl atsakovės kaltės ir prašo priteisti negauto koncesijos mokesčio sumas, kurias būtų gavusi, jeigu atsakovė būtų tinkami įvykdžiusi pareigą perduoti žemės sklypą Veiverių g. statybai, taip pat kitus nuostolius. Išnagrinėtose bylose nebuvo sprendžiamas atsakovės kaltės dėl žemės sklypo neperdavimo ir neperdavimo pasekmių klausimas. Skundžiamame teismo sprendime nėra pateikta jokių motyvų, kodėl teismas atmeta ieškovės argumentus dėl 0,37 km. Veiverių g. pastatymo, jos priklausymo koncesijos ruožui bei Savivaldybės pareigos perduoti žemės sklypą jos statybai neįvykdymo. Ieškovei pateikus įrodymus, patvirtinančius aplinkybę, kad 0,37 km Veiverių g. buvo numatyta koncesijos ruožo projektinėje dokumentacijoje, ji vienareikšmiškai laikytina priklausančia koncesijos ruožui. Statybos ekspertizės išvados taip pat vienareikšmiškai patvirtino, kad dalies Veiverių g. pastatymas ir inžinerinių tinklų įrengimas joje buvo numatyti Projektinėje dokumentacijoje ir kad minimą dalį šios gatvės pastatė ir joje inžinerinius tinklus įrengė būtent ieškovė. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais (Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-583-657/2016 ir Kauno apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1213-259/2018) faktiškai konstatuotas prejudicinę reikšmę turintis faktas, kad ieškovė pastatė visą koncesijos ruožą. Ieškovei pastačius Koncesijos ruožą pagal atsakovės pateiktą projektinę dokumentaciją, jai negali būti perkelta atsakomybė už atsakovės Koncesijos sutartyje numatytos pareigos perduoti žemės sklypą koncesijos ruožo ar jo dalies statybai neįvykdymą, juo labiau, sukelti neigiamas pasekmes, t. y. už pastatytą objektą negauti dalies atlygio.

28.3.                      Skundžiamą sprendimą priėmęs teismas nustatė neteisingą koncesijos mokesčio skolos sumą. Teismas nepagrįstai skaičiavo koncesijos skolos sumą nuo minimalaus už nurodomą laikotarpį pravažiavusių automobilių skaičiaus, be to, pripažinęs skolą, iš viso neišsprendė ieškovės reikalavimo dėl delspinigių ir palūkanų, skaičiuojamų nuo vėlavimo sumokėti koncesijos mokesčius sumos. Kadangi ieškovė įrodė, kad ji pastatė visą koncesijos ruožą, įskaitant ir 0,37 km Veiverių gatvę, kuris šiam ruožui priklauso, o koncesijos mokesčio skaičiuoti pagal Veiverių g. ir O. H. Minkovskių g. sankryžoje įrengtos automobilių skaičiavimo sistemos Car Count duomenis negalėjo dėl to, kad atsakovė neteisėtai neperdavė žemės sklypo 0,37 km Veiverių gatvės statybai, ieškovė turi teisę į nuostolių atlyginimą viso negauto koncesijos mokesčio 993 398,69 Eur apimtyje, kurį ji turėjo gauti, jei nebūtų neteisėtų atsakovės veiksmų.

28.4.                      Teismas neteisingai apskaičiavo ieškovės Koncesijos sutarties išlaidų sumas. Spręsdamas ieškovės išlaidų dydžio nustatymo klausimą, teismas padarė akivaizdžiai nepagrįstą išvadą, kad atsakovė apskritai yra permokėjusi koncesijos išlaidas padengiančias sumas. Tokia neteisinga išvada padaryta, nes teismas į atsakovės ieškovei sumokėtas koncesijos išlaidų sumas nepagrįstai įtraukė sumokėtą už papildomus darbus 388 540,20 Eur sumą, taip pat 522 730,21 Eur sumokėtus delspinigius, kurie nelaikytini koncesijos mokesčiais. Todėl iš teismo nurodomos 7 215 112,47 Eur sumos atėmus nepagrįstai įtrauktą 911 270,41 Eur delspinigių ir papildomų darbų sumą, atsakovė yra sumokėjusi ieškovei 6 303 842,07 Eur koncesijos mokesčių ir pradinio finansavimo sumą, kuria ir turėjo remtis teismas. Teismas, nustatęs neteisingą atsakovės sumokėtą ieškovei koncesijos išlaidoms padengti sumą, padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė yra permokėjusi, todėl atitinkamai neteisingai išsprendė ieškovei priteistinų koncesijos išlaidų klausimą.

28.5.                      Teismas į ieškovės Koncesijos sutarties išlaidas nepagrįstai neįskaitė 799 046,80 Eur koncesijos ruožo priežiūros ir eksploatavimo sąnaudų sumos, t. y. iš viso neįskaitė jokios priežiūros ir eksploatavimo sumos. Tokia teismo išvada reiškia, kad ieškovė beveik 10 metų – nuo koncesijos ruožo statybos pabaigos 2008 metais iki Koncesijos sutarties nutraukimo 2018 m. – koncesijos ruožo priežiūros ir eksploatacijos vykdymui nepatyrė jokių sąnaudų, todėl tokia išvada laikytina logikos klaida. Eksperto R. B. išvadoje 1.8 punkte išvardinta, kokiais buhalterinės apskaitos dokumentais buvo remtasi apskaičiuojant eksploatacines ir priežiūros išlaidas, tačiau teismas formaliai motyvuodamas, kad pateikti registrai nepasirašyti atsakingo asmens, jų nepripažino tinkamais dokumentais. Tokie teismo argumentai akivaizdžiai nepagrįsti, ekspertas rėmėsi iš buhalterinės apskaitos sistemos pateiktais duomenimis, kuriuos į sistemą įkelia atsakingas už jų sudarymą ir juos pasirašęs asmuo, todėl skaitmenizuotoje laikmenoje esantys duomenys savaime yra laikomi teisingais. Be to, teismui buvo pateiktos ir pasirašytų dokumentų originalų kopijos. Net ir tuo atveju, jeigu teismas nusprendė nesivadovauti eksperto R. B. išvada, teismas privalėjo pats nustatyti protingą koncesijos ruožo eksploatacijos ir priežiūros išlaidų sumą, nes tokią diskreciją teismui numato CK 6.249 straipsnio 1 dalis.

28.6.                      Net ir pripažinęs koncesijos mokesčio skolą, ieškovės pareikšto reikalavimo priteisti delspinigius ir palūkanas nuo priteistos skolos sumos – teismas iš viso nesprendė ir dėl jo nepasisakė. Bendra nuo koncesijos mokesčio įsiskolinimo apskaičiuota delspinigių ir palūkanų suma yra 119 429,15 Eur, kurie ieškovei turėjo būti priteisti iš atsakovės.

28.7.                      Teismas neteisingai apskaičiavo negautas ieškovės pajamas grynojo pelno forma. Nutraukus Koncesijos sutartį dėl atsakovės esminio sutarties pažeidimo inter alia (be kita ko), kad ji neperdavė žemės sklypo 0,37 km Veiverių g. statybai, gautinas koncesijos mokesčio sumas teismas turėjo skaičiuoti ne remiantis minimaliuoju pravažiuojančių automobilių skaičiumi, o faktiškai galimu pravažiavusių automobilių skaičiumi, nes pagal minimalų automobilių skaičių koncesijos mokestis galėjo būti skaičiuojamas tik tuo atveju, jeigu prietaisais užfiksuotų automobilių skaičius nesiekė ,,Mokėjimų tvarkoje“ nustatyto minimalaus jų skaičiaus. Tačiau bet kokiu atveju galiojo bendroji ir pagrindinė taisyklė – koncesijos mokesčius skaičiuoti pagal pravažiavusių automobilių skaičių. Nustatydamas negautą ieškovės pelną, kurio apskaičiavimui buvo reikalingos specialios žinios, ir teismo paskirtam finansų ekspertui neapskaičiavus grynojo pelno, teismas nepagrįstai nesivadovavo ieškovės pakviesto eksperto R. B. išvada, o tiesiog, vadovaudamasis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi savo nuožiūra nustatė negauto pelno dydį. Dėl padarytų loginių ir / ar skaičiavimo klaidų, teismas priteisė ieškovei ne grynojo pelno, o teismo nustatytų sąnaudų sumą.

28.8.                      Teismo motyvas nepriteisti nepagrįsto praturtėjimo tik dėl to, kad jo sumos buvo atmestos / priteistos kitose išnagrinėtose civilinėse bylose, patvirtina, jog teismas nesprendė ieškovės reikalavimo dėl nepagrįsto praturtėjimo sumų priteisimo, nes iš viso nevertino prašomų priteisti sumų nepagrįsto praturtėjimo sąlygų aspektu.

28.9.                      Ieškovė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi bylą nagrinėjęs teismas faktiškai neišnagrinėjo didžiosios dalies ieškovės reikalavimų, padarė esminių klaidų tiek teisės, tiek fakto klausimu, dėl to buvo pažeisti esminiai civilinio proceso principai bei pažeista ieškovės teisės į teisminę gynybą esmė.

29.       Apeliaciniame skunde trečiasis asmuo prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 2 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas trečiojo asmens savarankiškas reikalavimas, ir toje dalyje priimti naują sprendimą – reikalavimą tenkinti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

29.1.                      Byloje nėra sprendžiamas klausimas, ar Bankas turi pirmenybės teisę į jo naudai įkeistas atsakovės pagal Koncesijos sutartį mokėtinas lėšas. Šis klausimas jau yra išspręstas kitoje byloje Kauno apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1362-273/2019 konstatuojant, kad lėšos yra įkeistos Bankui (prejudicinė ir res judicata aplinkybė). Nei pats savaime restruktūrizavimo procesas, nei lėšų įkeitimo faktas neapsaugo banko interesų (kad įkaitas nebus sunaikintas ir kad Bankas atgaus jam priklausantį reikalavimą). Dėl to šioje byloje yra pagrindas priimti sprendimą dėl mokėjimų tvarkos pagal Koncesijos ir Kreditavimo sutartis bei pagal pačios ieškovės parengtą bei teismo patvirtintą restruktūrizavimo planą laikymosi.

29.2.                      Kreditoriaus (įkaito gavėjo) pirmenybės teisė susieta su lėšomis, gaunamomis realizuojant turtines teises, kurios jam buvo įkeistos (gaunant iš įkeistų turtinių teisių materialų piniginį rezultatą), o ne su pirmumo teise prieš kitus kreditorius gauti atsiskaitymą iš bet kokių bendrovės lėšų. Todėl šiuo ieškiniu Bankas nepažeidžia nei bendrovės, nei kitų jos kreditorių teisių. Taigi, Bankas turi pirmumo teisę patenkinti savo reikalavimus ieškovės atžvilgiu tiek pagal Kreditavimo sutartį, tiek pagal Banko garantijos sutartį iš šioje byloje priteistų lėšų pirmiau už kitus kreditorius.

29.3.                      Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovės restruktūrizavimo procesas nėra priežastis atmesti Banko savarankišką reikalavimą. Teismas neturėjo jokio pagrindo spręsti, kad priteistos lėšos negali būti pervedamos į ieškovės vardu atidarytą įkeistą sąskaitą, kadangi ši sąskaita yra kartu su kitomis sąskaitomis administruojama ieškovės restruktūrizavimo procese. Reikalavimas įpareigoti pagal Koncesijos sutartį išieškotas pinigines lėšas pervesti į ieškovei priklausančią įkeistą sąskaitą nėra eliminuojamas iškėlus ir tęsiant ieškovei restruktūrizavimo bylą. Įkeista sąskaita priklauso ieškovei, todėl iš atsakovės šioje byloje priteistų lėšų pervedimas į ją nereiškia reikalavimo Bankui įvykdymo, tačiau užtikrins, kad Bankui įkeistos lėšos nebus panaudotos kitai paskirčiai ir nebus sunaikintas įkaitas, o Bankas iš šių lėšų galės patenkinti savo reikalavimus ieškovės atžvilgiu.

29.4.                      Ieškovės patvirtintame restruktūrizavimo plane aiškiai numatyta, kad iš atsakovės gautomis lėšomis ieškovė pirmiausia turi dengti Banko reikalavimą, todėl teismo sprendimas įpareigoti atsakovę mokėti lėšas į įkeistą sąskaitą tik papildomai užtikrintų ieškovės restruktūrizavimo plano įgyvendinimą.

29.5.                      Nepaisant Koncesijos sutarties ir Kreditavimo sutarties nutraukimo, sąlyga (Koncesijos sutarties 39.4 punktas)  dėl mokėjimo tvarkos į įkeistą sąskaitą liko galioti iki tol, kol atsakovė visiškai ir tinkamai įvykdys mokėjimo prievoles.

29.6.                      Kitoje civilinėje byloje Nr. e2-1362-273/2019 teismas yra tenkinęs reikalavimą dėl Banko naudai įkeistų lėšų pervedimo į įkeistą sąskaitą, t. y. toje byloje vykdomojo rašto pagrindu išieškomų iš atsakovės lėšų pagrindu konstatavo, kad lėšos turi būti pervedamos į įkeistą sąskaitą. Šioje byloje nėra pagrindo aiškinti priešingai.

29.7.                      Ieškovė patikslintu ieškiniu taip pat reikalavo pervesti iš atsakovės priteistas lėšas tiesiogiai Bankui, kaip įkaito turėtojui. Taigi, ir pati ieškovė įvertino, kad toks ieškovės prievolės įvykdymo būdas niekaip nepažeis nei ieškovės, nei kitų jos kreditorių interesų.

30.       Atsakovė atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

30.1.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovė neturėjo teisės nutraukti Koncesijos sutarties 44.3.2 punkto pagrindu dėl to, jog atsakovė neperdavė Veiverių g. – H. ir O. Minkovskių g. sankryžos (transporto mazgo) ir Veiverių g. ruožo Koncesijos sutarties darbams atlikti. Civilinėse bylose Nr. 2-583-657/2016 ir Nr. e2-1213-259/2018 nustatyti prejudiciniai faktai, kad Veiverių g. ir O. ir H. Minkovskių g. sankryža buvo pastatyta dar iki Koncesijos sutarties pasirašymo ir ieškovė jos nepastatė, žemės sklypas, kuriame yra 0,37 km ilgio kelias (gatvė) Veiverių g., Kaune (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nepriklausė Koncesijos sutarties ruožui, ieškovė neturėjo teisės skaičiuoti koncesijos mokesčio pagal Veiverių g. ir O. H. Minkovskių g. sankryžoje įrengtos automobilių skaičiavimo sistemos Car Count duomenis, reiškia, kad atsakovė jokių pareiškimų ir garantijų dėl Veiverių g. – H. ir O. Minkovskių g. sankryžos (transporto mazgo) ir Veiverių g. ruožo neperdavimo nepažeidė. Atsakovė neturėjo pareigos perduoti Koncesijos sutarties vykdymui teritorijos, kuri nepriklausė Koncesijos ruožui. Ieškovė, reikalaudama pripažinti, kad atsakovės pareiškimai ir garantijos neva neatitiko tikrovės, iš esmės siekia to paties – ne Koncesijos ruože esančios teritorijos ir statinių priskyrimo Koncesijos ruožui ir šiuo pagrindu – koncesijos mokesčio priteisimo – kas buvo jau atmesta minėtais įsiteisėjusiais teismo sprendimais.

30.2.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė minimalaus koncesijos mokesčiu apmokestinamų automobilių skaičiaus, t. y. 2 275 154 per metų ketv. (9 100 616 per metus), kriterijų. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais civilinėse bylose Nr. 2-583-657/2016 ir Nr. e2-1213-259/2018 konstatuota, kad, nustatant pagal Koncesijos sutartį ieškovei mokėtinas teisingas sumas, turi būti taikomas būtent minimalus koncesijos mokesčiu apmokestinamų automobilių skaičius.

30.3.                      Ieškovė, reikalaudama priteisti ir 993 398,69 Eur koncesijos mokesčio skolą (apskaičiuotą net ne pagal Mokėjimų tvarkos nuostatas) už laikotarpį iki Koncesijos sutarties nutraukimo (2018 m. gegužės 5 d.), ir tuo pačiu patirtas išlaidas, vykdant Koncesijos sutartį, prašo dvigubos kompensacijos. 993 398,69 Eur dydžio tariama koncesijos mokesčio skola, kurią ieškovė nurodo apeliaciniame skunde, negali būti įtraukiama į ieškovei kompensuotinas sumas, nes koncesijos mokesčio esmė – kompensuoti su Koncesijos sutartimi susijusias išlaidas bei papildomai sugeneruoti koncesininkui tam tikrą pelną. 993 398,69 Eur dydžio tariama koncesijos mokesčio skola apskaičiuota nepagrįstai, nesilaikant įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose išaiškintos koncesijos mokesčio skaičiavimo tvarkos.

30.4.                      Pirmosios instancijos teismas nustatė teisingas atsakovės ieškovei Koncesijos sutarties pagrindu sumokėtas sumas (iš viso 7 215 112,47 Eur sumą). Teismas pagrįstai atsižvelgė į atsakovės sumokėtas sumas, tarp jų ir už papildomus darbus (388 540,20 Eur), nes visos ieškovės patirtos išlaidos statybos darbams, įskaitant ir papildomiems darbams, yra įtrauktos į jos prašomą kompensuoti Koncesijos ruožo 4 239 321 Eur dydžio statybos išlaidų sumą (nustatyta teismo eksperto). Priteisus šias išlaidas, tačiau neatsižvelgus į atsakovės atliktus mokėjimus tokioms išlaidoms padengti, reikštų dvigubą kompensaciją ir nepagrįstą ieškovės praturtėjimą. Teismas pagrįstai atsižvelgė ir į atsakovės sumokėtus 522 730,21 Eur dydžio delspinigius, skaičiuodamas ieškovei kompensuotinų išlaidų pagal Koncesijos sutarties 44.5 punktą sumą, nes delspinigiai skirti nuostoliams atlyginti ir negali jų viršyti. Ieškovė šioje byloje būtent ir prašo kompensuoti finansines išlaidas, kurias ji patyrė neva dėl to, kad atsakovė laiku nemokėjo koncesijos mokesčio, todėl prašydama tokių išlaidų kompensavimo, bei teigdama, kad atsakovės sumokėti delspinigiai neturi būti priskirti prie atsakovės jau sumokėtų sumų, ieškovė siekia dvigubo kompensavimo.

30.5.                      Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad ieškovė 799 046,80 Eur dydžio priežiūros ir eksploatavimo išlaidų neįrodė, grindė šias išlaidas neaiškios kilmės, nepasirašytais ir neaišku kieno sudarytais registrais, neatitinkančiais įstatymo nustatytų reikalavimų, ieškovės Koncesijos ruožo priežiūros ir eksploatavimo išlaidų nenustatė ir teismo paskirtas finansų ekspertas. Ieškovė turėjo iškart pateikti tinkamos formos ir abejonių nekeliančius minėtus įrodymus, todėl teismas pagrįstai atsisakė priimti tokius ieškovės pateiktus įrodymus, nes ieškovė juos pateikė tik 2021 m. vasario 11 d., t. y. jau po byloje 2021 m. vasario 8 d. įvykusio posėdžio, kurio metu buvo baigtas bylos įrodymų tyrimas ir kitame bylos posėdyje buvo tik šalių baigiamosios kalbos. Be to, ieškovės nurodytos 799 046,80 Eur išlaidos priežastiniu ryšiu apskritai negali būti susietos su Koncesijos sutarties vykdymu. Aplinkybė, kad ieškovės finansinės ataskaitos yra audituojamos, nepaneigia aplinkybės, kad dalis ieškovės nurodytų kaip patirtų išlaidų yra nepriskirtinos Koncesijos sutarčiai ar jos nėra įrodytos, nes auditoriai įmonės dokumentų atitikimo pirminiams buhalterinės apskaitos duomenims neatlieka, juo labiau auditoriai neturėjo pareigos tikrinti, ar ieškovės nurodytos kaip patirtos konkrečios išlaidos priskirtinos būtent Koncesijos sutarčiai.

30.6.                      Koncesijos sutarties nutraukimo dieną ne atsakovė buvo skolinga ieškovei, bet priešingai – ieškovė buvo skolinga atsakovei, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo dėl 119 429,15 Eur dydžio delspinigių ir palūkanų priteisimo.

30.7.                      Ieškovė neturi teisės į jokį negautą pelną, apskaičiuotiną už laikotarpį nuo Koncesijos sutarties nutraukimo (2018 m. gegužės 5 d.) iki Koncesijos sutarties termino pabaigos (2030 m. spalio 30 d.), kadangi Koncesijos sutartis nutraukta ne dėl atsakovės kaltės. Koncesijos sutarties 44.5 punktas numato, kad Koncesijos sutarties nutraukimo atveju ieškovei turi būti kompensuojama 8 proc. dydžio nuosavo kapitalo grąža. Būtent nuosavo kapitalo grąža ir yra negautas pelnas, kuris, kaip šalys susitarė, gali būti kompensuojamas nuo ieškovės investuoto nuosavo kapitalo lėšų. Tačiau ieškovė neturi teisės reikalauti kompensuoti investuoto nuosavo kapitalo grąžos, kadangi jokio nuosavo kapitalo į Koncesijos sutarties įsipareigojimų vykdymą neinvestavo. Kita vertus, net ir laikant, kad ieškovė turi teisę į negauto pelno priteisimą už laikotarpį nuo Koncesijos sutarties nutraukimo iki Koncesijos sutarties termino pabaigos, ieškovės pateikiami negauto pelno apskaičiavimai visiškai nepagrįsti, nes negautos pajamos apskaičiuotos nesilaikant įsiteisėjusiais teismų sprendimai nustatytos koncesijos mokesčio skaičiavimo tvarkos, pagal kurią koncesijos mokestis turi būti apskaičiuojamas remiantis minimaliu per koncesijos ruožą pravažiavusių automobilių skaičiumi.

30.8.                      Ieškovės reikalaujama atlyginti 1 436 074,96 Eur dydžio tariamo nepagrįsto praturtėjimo suma yra nepagrįsta, kadangi toks reikalavimas prieštarauja įsiteisėjusiems teismų sprendimams. Visa 1 436 074,96 Eur suma, kurią ieškovė prašo teismo priteisti iš atsakovės, yra arba įsiteisėjusiais teismų sprendimais atsakovei priteistos sumos iš ieškovės, arba teismų sprendimais atmestos ieškovės reikalavimų sumos, arba ieškovės teismo patvirtinta taikos sutartimi atsisakytos reikalavimų sumos, kurios negali būti laikomos atsakovės nepagrįstu praturtėjimu.

30.9.                      Nagrinėjamu atveju nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 327 straipsnyje ir 329 straipsnyje numatytų pagrindų grąžinti bylą į pirmosios instancijos teismą. Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai tų pačių ieškovės vėl keliamų prejudicinių faktų pakartotinai netyrė, todėl nėra pagrindo teigti, kad bylos esmė nebuvo atskleista. Pirmosios instancijos teismas taip pat pasisakė dėl ieškovės reikalavimo atlyginti 1 436 074,96 Eur nepagrįsto praturtėjimo sumą, aiškiai nurodydamas, kad toks reikalavimas prieštarauja įsiteisėjusiems teismų sprendimams. Pagrindo priteisti neteisingai apskaičiuotų 119 429,15 Eur delspinigių ir palūkanų sumos taip pat nebuvo, nes Koncesijos sutarties nutraukimo dieną ieškovė buvo skolinga atsakovei daugiau, nei atsakovė ieškovei, kaip ir nebuvo pagrindo priteisti 799 046,80 Eur dydžio priežiūros ir eksploatavimo išlaidų, nes ieškovė šių išlaidų neįrodė. Nors tam tikros teismo išvados yra klaidingos, tačiau iš esmės pats sprendimas yra motyvuotas ir į pagrindinius bylos faktinius bei teisinius klausimus atsakyta.

31.       Ieškovė atsiliepime į apeliacinius skundus prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą ir tenkinti trečiojo asmens apeliacinį skundą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai:

31.1.                      Apeliaciniame skunde atsakovė pripažįsta, kad už laikotarpį nuo 2016 m. I ketv. iki Koncesijos sutarties nutraukimo ji nemokėjo koncesijos mokesčio ir buvo susidariusi šio mokesčio skola 674 469,05 Eur, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė padarė esminį Koncesijos sutarties pažeidimą. Atsakovės nurodytos aplinkybės, kad neva ji buvo permokėjusi ieškovei koncesijos mokesčio už 2012 – 2015 metus, nepatvirtina, kad ji buvo įvykdžiusi pareigą mokėti koncesijos mokesčius nuo 2016 m. I ketv. iki 2018 m. gegužės 5 d. Atsakovės nurodoma aplinkybė, kad tarp šalių kilo ginčai dėl koncesijos mokesčio dydžio ir skirtingais laikotarpiais teismų sprendimais buvo priteistos koncesijos mokesčio permokos sumos, nesudarė pagrindo atsakovei nemokėti koncesijos mokesčio nei už tuos laikotarpius, kada koncesijos mokesčio suma buvo ginčijama, t. y. iki 2016 m. I ketv., nei nuo pastarosios datos iki sutarties nutraukimo. Atsakovė klaidingai interpretuoja Koncesijos sutartyje numatyto esminio sutarties pažeidimo turinį ir nepagrįstai siūlo vadovautis Koncesijos sutarties nutraukimo dienai esančių tarpusavio skolų balansu, kurį teismas turėjo nustatyti, vertindamas Koncesijos sutarties 44.5 punkte numatytas Koncesijos sutarties nutraukimo pasekmes.

31.2.                      Pradinio finansavimo sumos turėjo būti išskaičiuotos iš koncesijos mokesčio iki Koncesijos sutarties termino pabaigos, todėl Koncesijos sutarties nutraukimo dienai likusią nepadengto pradinio finansavimo sumą 1 098 000 Eur atsakovė nepagrįstai vertina kaip jos ieškovei permokėtą koncesijos mokesčio sumą ir teigia, kad ieškovė buvo skolinga atsakovei.

31.3.                      Atsakovės pateikiama versija, kad neva Koncesijos sutarties nutraukimo priežastis – ieškovės siekis išvengti koncesijos ruožo kapitalinio remonto, ne tik neatitinka tikrovės ir prieštarauja byloje pateiktiems įrodymams, bet yra ir akivaizdžiai nesąžininga. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovė ne kartą raštu kreipėsi į atsakovę su prašymais įvykdyti Koncesijos sutartimi prisiimtas pareigas – perduoti žemės sklypą, ant kurio ieškovė įrengė dalį koncesijos ruožo, įskaitant ir 0,37 km Veiverių g., pašalinti kitus pažeidimus, taip pat ieškovė 2018 m. sausio 29 d. dalyvavo atsakovės inicijuotame susitikime dėl tolimesnio Koncesijos sutarties vykdymo, kurio metu atsakovės atstovai siūlė tik vieną galimą variantą – sutarties nutraukimą. Nei susitikimo metu, nei susirašinėjant, nebuvo ieškovei reiškiamos jokios pretenzijos dėl jos pareigos atlikti kapitalinį remontą.

31.4.                      Atsakovės argumentai, kad teismas neva priteisė dvigubą kompensaciją yra visiškai klaidingi ir atmestini. Nutraukus sutartį dėl atsakovės esminio sutarties pažeidimo, teismas pagrįstai priteisė iš atsakovės nuo 2016 m. I ketv. iki Sutarties nutraukimo nesumokėtą koncesijos mokestį, kaip ieškovės nuostolius. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad ieškovė 2018 m. birželio 25 d. raštu pateikdama reikalavimą sumokėti 10 022 462,77 Eur nuostolių bei išlaidų sumą, taip pat pradiniu ieškiniu nereikalavo priteisti nesumokėto koncesijos mokesčio sumų. Tiek nurodytame rašte, tiek pradiniame ieškinyje nesumokėto koncesijos mokesčio suma buvo įskaičiuota į reikalaujamas sumokėti ir priteisti koncesijos ruožo priežiūros ir eksploatacijos išlaidų sumas. Jei atsakovė būtų sumokėjusi koncesijos mokestį už nurodomą laikotarpį, teismas šias sumas įskaitytų kaip atsakovės sumokėtas koncesijos mokesčio sumas ir nebebūtų pagrindo jų priteisti. Tačiau atsakovė už nurodomą laikotarpį koncesijos mokesčio nesumokėjo, todėl teismas jas pagrįstai priteisė kaip ieškovės nuostolį.

31.5.                      Ieškovė visą laikotarpį iki 2018 m. gegužės 5 d., kol dėl esminio atsakovės sutarties pažeidimo pati buvo priversta nutraukti Koncesijos sutartį, pastarąją vykdė. Todėl vien atsakovės nurodyta aplinkybė, kad 2016 – 2018 metais eksploatacinės sąnaudos sumažėjo, nepatvirtina Sutarties nevykdymo, juo labiau, kad nurodomu laikotarpiu padidėjo veiklos sąnaudos. Per visą ginčo laikotarpį atsakovė nepareiškė jokių pretenzijų dėl netinkamo ieškovės koncesijos ruožo priežiūros ir eksploatacijos darbų vykdymo.

31.6.                      Kreditavimo sutartyje numatyta, kad kredito tiksline? paskirtis – Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgo Kaune projektavimo, statybos, eksploatavimo kaštams finansuoti, taigi, numatyta kredito suma buvo skirta ne tik statybos, bet ir eksploatavimo kaštams finansuoti, todėl atsakovė neapgrįstai teigia, kad Kreditas buvo skirtas išimtinai koncesijos ruožo statybos kaštams finansuoti.

31.7.                      Atsakovės teiginiai dėl ieškovės neva paimto per didelio kredito yra nepagrįsti. Ieškovė, laikydamasi savo įsipareigojimu? pagal Kreditavimo sutarti?, iš atsakovės gauto pradinio finansavimo sumos grąžino pirmąją kredito grąžinimo įmoką pagal Kreditavimo sutarti? ir 2007 m. lapkričio 30 d. bei 2007 m. gruodžio 3 d. bankui sumokėjo 3 632 000 Lt (1 051 899,91 Eur). Todėl koncesijos ruožo statybai, priežiūrai ir eksploatavimui skirta 4 489 110,29 Eur kredito bei tik 946 478,21 Eur atsakovės sumokėto pradinio finansavimo suma. Ieškovė, negaudama jokio koncesijos mokesčio, iki koncesijos ruožo statybos pabaigos mokėjo bankui kredito palūkanas, kurias taip pat turėjo dengti iš tų pačių suteikto Kredito ir gauto pradinio finansavimo sumų. Likusio kredito bei pradinio finansavimo sumų nepakako palūkanų, kredito grąžinimo ir koncesijos ruožo eksploatacijos išlaidoms padengti, todėl ieškovė šioms išlaidoms padengti buvo priversta ieškoti ir kitų finansavimo šaltinių.

31.8.                      Nutraukus Koncesijos sutarti? prieš terminą, taikytina speciali Koncesijos sutarties 44.5 punkto nuostata, pagal kuria? Koncesijos sutarties nutraukimo atveju atsakovė įsipareigojo atlyginti ieškovei visas koncesijos išlaidas. Ši nuostata neapibrėžia laikotarpio, kada tokios išlaidos turėjo būti patirtos, svarbu, kad jos būtų susijusios su koncesijos ruožo projektavimu, statyba, eksploatavimu bei finansavimu. Mokėjimai pagal konsultavimo sutartį konsultantui buvo atlikti nuo 2005 m. liepos 12 d. iki 2006 m. spalio 10 d., t. y. visi, išskyrus pirmąjį, atlikti jau po Koncesijos sutarties sudarymo, todėl ieškovės pagal finansinio patarėjo paslaugu? sutartį bankui sumokėtos sumos yra neabejotinai susijusios ne tik su Koncesijos sutarties sudarymu, bet ir su jos vykdymu.

31.9.                      Atsakovės argumentai, kad 183 835,25 Eur sumokėtos palūkanų, įsipareigojimų ir sutarties paruošimo sumos pagal 2010 m. spalio 19 d. overdrafto sutarti? Nr. K-2500- 2010-67 su DNB banku nepagrįstai priskirtos prie koncesijos finansavimo išlaidų, atmestini. Atsakovei piktybiškai nemokant koncesijos mokesčių, kad galėtų tinkamai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, susijusius su koncesijos sutarties vykdymu, ieškovė buvo priversta naudotis kitais finansavimo šaltiniais, todėl sudaryti Overdrafto sutarti? ir patirti su ja susijusias išlaidas ieškovė buvo priversta dėl atsakovės neteisėtų veiksmų – vengimo mokėti koncesijos mokestį.

31.10.                      Atmestini atsakovės argumentai dėl pagal 2017 m. balandžio 14 d. kredito linijos sutartį Nr. KLS-2017-004-09 sumokėtų palūkanų ir mokesčių nepriskyrimo finansavimo išlaidoms. Teismo ekspertas nustatė, kad Kredito linijos sutartis dalimi buvo tiesiogiai susijusi su Koncesijos sutarties vykdymu.

31.11.                      Ieškovei neginčijamai įrodžius, kad Koncesijos sutartis buvo nutraukta dėl atsakovės esminio Sutarties pažeidimo, ieškovė turi teisę gauti teisingą negauto pelno sumą, kurią būtų gavusi, jeigu Sutartis nebūtų nutraukta.

31.12.                      Ieškovės nurodomi argumentai, kad koncesijos mokesčių pagrindime buvo numatyta, jog ieškovės investicijų grąža sieks 6,2 proc., o Koncesijos sutarties 44.5 punkte šalys susitarė, kad ieškovės grąža iš įdėto nuosavo kapitalo neviršys 8 proc., visiškai nepagrindžia jos nurodomo galimo pelno procento. Negautos pajamos turėtų būti apskaičiuotos vadovaujantis ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

31.13.                      Ieškovė iš esmės sutinka su trečiojo asmens apeliaciniu skundu ir jame išdėstytais argumentais bei neprieštarauja, kad teismas jį tenkintų.

32.       Trečiasis asmuo atsiliepime į apeliacinius skundus prašo dėl ieškovės ir atsakovės apeliacinių skundų pagrįstumo dalyje dėl ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimų, susijusių su reikalavimais priteisti nuostolius – spręsti pagal byloje surinktus įrodymus, nepažeidžiant trečiojo asmens teisių ir teisėtų interesų, tenkinti trečiojo asmens apeliacinį skundą bei iš naujo išspręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, visas bylinėjimosi išlaidas priteisiant iš atsakovės, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

32.1.                      Kadangi Bankas nėra Koncesijos sutarties šalis, kuri būtų dalyvavusi vykdant Koncesijos sutartį, dėl ieškovės ir atsakovės apeliacinių skundų argumentų, susijusių su ieškovės reikalavimais priteisti nuostolius Bankas prašo spręsti teismo nuožiūra pagal byloje surinktus įrodymus, nepažeidžiant Banko teisių ir teisėtų interesų.

32.2.                      Pirmosios instancijos teismas motyvuose nepaneigė Banko savarankiško reikalavimo pagrįstumo, tačiau nepagrįstai atmetė reikalavimą kaip perteklinį. Ieškovės ir atsakovės įsipareigojimas Banko atžvilgiu pervesti lėšas (įkeitimo objektą) į konkrečią nurodytą ir ne kitą sąskaitą yra visiškai logiškas ir be šio įsipareigojimo Bankas būtų nefinansavęs Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgo Kaune projektavimo, statybos, eksploatavimo kaštų, kadangi būtų neužsitikrinęs įkaito (atitinkamai ir paskolintų lėšų) atgavimo.

32.3.                      Sprendžiant Banko 2021 m. gegužės 3 d. apeliacinio skundo tenkinimo klausimą bei atitinkamai atsakovės apeliacinio skundo reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, Bankas prašo apeliacinės instancijos teismo įvertinti tai, kad nepaisant Koncesijos sutarties ir Kreditavimo sutarties nutraukimo, sąlyga dėl mokėjimo tvarkos į įkeistą sąskaitą liko galioti iki tol, kol atsakovė visiškai ir tinkamai įvykdys mokėjimą. Todėl tai, kad atsakovė nesutiko ir nesutinka su tuo, jog turi pareigą mokėti priteistas sumas į įkeistą sąskaitą taip, kaip numatyta Koncesijos sutartyje, laikytina nesutikimu dėl materialiojo teisinio santykio ir atitinkamai tenkinus Banko apeliacinį skundą iš atsakovės turėtų būti priteistos Banko patirtos bylinėjimosi išlaidos visa apimtimi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

33.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

34.       Ieškovė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, motyvuodama tuo, kad bylą nagrinėjęs teismas faktiškai neišnagrinėjo didžiosios dalies ieškovės reikalavimų, padarė esminių klaidų tiek teisės, tiek fakto klausimu, dėl to buvo pažeisti esminiai civilinio proceso principai bei pažeista ieškovės teisės į teisminę gynybą esmė.

35.       Remiantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi ir 322 straipsniu, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau bylą nagrinėjančiam teismui pripažinus, kad tai yra būtina, apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

36.       Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CPK 321 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, yra pasisakyta, kad įstatyme yra nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti išimtinėmis aplinkybėmis (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Taigi byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nelemia žodinio proceso būtinumo ir teismo neįpareigoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013, 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).

37.       Tokio teisinio reglamentavimo ir kasacinio teismo išaiškinimų kontekste teisėjų kolegija ieškovės prašymo motyvų, kad į bylą pateikta daug įvairių brėžinių, planų, schemų, atlikta keletas ekspertizių, o šalys detaliai susipažinusios su byla ir išanalizavusios visą jos medžiagą, todėl teismui galėtų paaiškinti nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, nevertina kaip išimtinės situacijos, lemiančios būtinumą skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad tiek ieškovės, tiek atsakovės atstovai dalyvavo teismo posėdžiuose pirmosios instancijos teisme, teikė paaiškinimus, todėl turėjo visas galimybes pateikti visus, jų manymu, ginčui išspręsti reikšmingus paaiškinimus, susijus su byloje esančiais rašytiniai įrodymais bei jų vertinimu. Tiek ieškovės, tiek atsakovės pozicija išsamiai išdėstyta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose.

38.       Šių aplinkybių visuma patvirtina, kad buvo užtikrinta ir realizuota visų šalių teisė būti išklausytiems. Kasacinis teismas, remdamasis Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) išaiškinimais, savo jurisprudencijoje taip pat yra pasisakęs ir tuo aspektu, kad teisė į žodinį bylos nagrinėjimą nėra absoliuti – dėl specialių proceso požymių ir sprendžiamų klausimų pobūdžio rašytinis procesas gali būti pateisinamas aukštesnės instancijos teismuose, jei žodinis bylos nagrinėjimas vyko pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeidžia šalių teisių ir užtikrina civilinio proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principų įgyvendinimą, todėl teisėjų kolegija ieškovės prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkina.

Dėl Koncesijos sutarties nutraukimo (ne)teisėtumo

39.       Minėta, kad ieškovė Koncesijos sutartį nutraukė dviem savarankiškais pagrindais: dėl to, kad atsakovė daugiau kaip 120 dienų nemokėjo koncesijos mokesčio ir dėl to, kad atsakovė pažeidė pareigą perduoti 0,37 km žemės sklypą Veiverių g. įrengimui ir priežiūrai. Pirmosios instancijos teismas pirmąjį ieškovės nurodytą sutarties nutraukimo pagrindą pripažino pagrįstu ir su šia teismo sprendimo dalimi nesutinka atsakovė, o antrąjį pagrindą pripažino nepagrįstu ir šią teismo sprendimo dalį skundžia ieškovė.

40.       Teisėjų kolegija, vertindama abu sutarties nutraukimo pagrindus jų teisėtumo bei pagrįstumo aspektais, pirmiausia nurodo, kad nors atsakovė byloje ir nereiškia reikalavimo pripažinti Koncesijos sutarties nutraukimą neteisėtu, laikosi pozicijos, kad sutartis buvo nutraukta ne dėl jos kaltės, t. y. jai neturi būti taikomos sutarties nutraukimo dėl šalies kaltės pasekmės. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai abi šalys nesiekia tęsti sutarties ir ginčas kyla tik dėl sutarties nutraukimo padarinių (restitucijos, nuostolių atlyginimo) taikymo, nėra būtina, kad su ieškovo reikalaujamų padarinių taikymu nesutinkanti šalis reikštų savarankišką reikalavimą dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Bylą nagrinėjantis teismas privalo iš esmės įvertinti šalies argumentus, kuriais ji įrodinėja, kad sutarties nepažeidė, nepriklausomai nuo to, tokie argumentai pateikiami atsiliepimo į ieškinį ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-196-915/2015).

41.       Teisėjų kolegija toliau pasisakys dėl kiekvieno iš ieškovės pranešime apie Koncesijos sutarties nutraukimą nurodytų pagrindų egzistavimą ir jų pakankamumą sutarčiai nutraukti bei dėl sutarties nutraukimo pasekmių taikymo.

Dėl Veiverių g. 0,37 km ruožo ir su juo susijusio sutarties nutraukimo (ne)pagrįstumo

42.       Ieškovės vertinimu, teismas nepagrįstai esminiu Koncesijos sutarties pažeidimu nepripažino atsakovės pareigos perduoti 0,37 km žemės sklypą Veiverių g. įrengimui ir priežiūrai neįvykdymo. Pasak ieškovės, teismas, siekdamas pateisinti atsakovės neteisėtus veiksmus ir nepripažindamas, kad atsakovė neįvykdė pareigos perduoti 0,37 km žemės sklypą Veiverių g. statybai, visiškai nesivadovavo ir nevertino byloje pateiktų įrodymų, patvirtinančių šios gatvės dalies pastatymą ir priklausymą koncesijos ruožui, taip pat ignoravo Koncesijos sutarties nuostatas, numačiusias atsakovei pareigą perduoti žemės sklypą 0,37 km Veiverių g. statybai. Ieškovės nuomone, Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-583-657/2016, kurioje sprendimu nustatytus faktus pirmosios instancijos teismas laikė prejudiciniais, ir nagrinėjamoje byloje ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) yra visiškai skirtingi, todėl teismas nepagrįstai nenagrinėjo jos ieškinyje nurodytų aplinkybių dėl pareigos perduoti žemės sklypą pažeidimo, nes  Kauno apygardos teismo civilinėse bylose Nr. 2-583-657/2016 ir Nr. e2-1213-259/2018 nebuvo sprendžiamas atsakovės kaltės dėl žemės sklypo neperdavimo ir neperdavimo pasekmių klausimas, o tik buvo pasisakyta, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovei buvo perduota transporto mazgo dalis, kurioje yra Veiverių g.

43.       Taigi, ieškovė savo skunde laikosi pozicijos, kad Veiverių g. 0,37 km kelio ruožą, vykdydama Koncesijos sutartį, yra pastačiusi būtent ji, o atsakovė neįvykdė pagal Koncesijos sutartį jai tekusios pareigos tinkami įforminti ir perduoti šio ruožo statybai reikalingą žemės sklypą. 

44.       Teisėjų kolegija, išanalizavusi teismo sprendimų Kauno apygardos teismo civilinėse bylose Nr. 2-583-657/2016 ir Nr. e2-1213-259/2018 bei Lietuvos apeliacinio teismo nutarčių civilinėse bylose Nr. 2A-186-196/2017 ir Nr. e2A-383-464/2019 turinį, jose nagrinėtų aplinkybių vertinimą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesutiko su šiais ieškovės argumentais, o išvadą, kad ginčo ruožas neaptenka į sutartį, padarė teisingai įvertinęs teismų procesiniuose sprendimuose, priimtuose išnagrinėjus šalių ginčus kitose bylose, jau nustatytas faktines aplinkybes, taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad tose bylose nustatyti faktai nagrinėjamai bylai yra prejudiciniai.

45.       Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkte įtvirtintą taisyklę nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje administracinėje ar civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims.

46.       Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-702-687/2015, 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-387-421/2018, 16 punktas).

47.       Vadinasi, aptartas teisinis reglamentavimas ir kasacinio teismo praktika sudaro pagrindą konstatuoti, kad pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tada, kai abiejose bylose dalyvauja tie patys asmenys ir faktai toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, taip pat, įrodinėjamas faktas turi būti reikšmingas abiejose bylose.

48.       Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad apeliantės nurodytas kelio ruožas nepatenka į ginčo sutartyje numatytąjį koncesijos ruožą, padarė atsižvelgdamas ir į Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-583-657/2016, Lietuvos apeliacinio teismo Nr. 2A-186-196/2017, Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1213-259/2018, Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-383-464/2019 konstatuotas faktines aplinkybes. Minėtos civilinės bylos buvo pradėtos pagal ieškovės UAB „Kamesta“ ieškinius atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl netesybų priteisimo ir koncesijos mokesčio, delspinigių, palūkanų priteisimo, nuostolių atlyginimo, taip pat atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos priešieškinius dėl neteisėtai priskaičiuotų koncesijos mokesčių, vienkartinės išmokos, delspinigių ir nuostolių priteisimo.

49.       Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu dėl pirmiau išnagrinėtose civilinėse bylose konstatuotų aplinkybių prejudicialumo nagrinėjamai bylai. Minėtose bylose ginčas buvo sprendžiamas tarp tų pačių asmenų, o ginčas, priešingai nei apeliaciniame skunde tvirtina ieškovė, apėmė ir aplinkybių, ar Veiverių g. 0,37 km kelio ruožas patenka į Koncesijos sutartimi šalių aptartą koncesijos ruožą, vertinimą (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-186-196/2017 102- 113 punktus). Dar daugiau, Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1213-259/2018 (Lietuvos apeliacinio teismo bylos Nr. e2A-383-464/2019) UAB ,,Kamesta“ buvo pareiškusi savarankišką reikalavimą pripažinti atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos atsisakymą perduoti žemės sklypą, esantį Veiverių gatvėje, Kaune, nepagrįstu ir priteisti dėl to nuostolių atlyginimą. Dėl šio reikalavimo ir argumentų, kuriais jis buvo grindžiamas, taip pat išsamiai pasisakyta tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo procesiniuose sprendimuose. Akivaizdu, kad nagrinėjamoje byloje ir minėtose išnagrinėtose bylose aplinkybė dėl Veiverių g. 0,37 km kelio ruožas priklausymo Koncesijos sutartimi šalių aptartam koncesijos ruožui buvo įrodinėjimo dalyku.

50.       Tiek išnagrinėtose, tiek nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiami tapatūs klausimai dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos pareigos mokėti apeliantei koncesijos mokestį, susijusį su 0,37 km Veiverių g. atkarpos priežiūra bei eksploatavimu, tinkamo vykdymo bei jo skaičiavimo tvarkos. Išnagrinėtose bylose ieškovė savo reikalavimą grindė ir įrodinėjo remdamasi tuo, kad jai pagal koncesijos sutartį buvo suteiktas ir kelias – gatvė Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgas Kaune, kurio ilgis 0,37 km. Taigi, ieškovė, reikalaudama pripažinti, kad atsakovės pareiškimai ir garantijos dėl Veiverių g. – H. ir O. Minkovskių g. sankryžos (transporto mazgo) ir Veiverių g. ruožo neperdavimo neva neatitiko tikrovės, iš esmės siekia to paties – ne koncesijos ruože esančios teritorijos ir statinių priskyrimo koncesijos ruožui ir šiuo pagrindu – koncesijos mokesčio priteisimo – kas buvo jau atmesta minėtais įsiteisėjusiais teismo sprendimais.

51.       Taigi, kaip matyti, šioje byloje nagrinėjamas klausimas, ar ginčo ruožas patenka į koncesijos sutartį ir ar ieškovė gali už jį skaičiuoti mokestį, jau buvo nagrinėjamas ir išnagrinėtas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog minėtose bylose nustatytas prejudicinis faktas, kad žemės sklypas, kuriame yra 0,37 km ilgio kelias (gatvė) Veiverių g., Kaune (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nepriklauso 2005 m. rugpjūčio 1 d. Koncesijos sutarties Nr. 200-2-1717 ruožui ir kad UAB „Kamesta“ negali skaičiuoti koncesijos mokesčio pagal Veiverių g. ir O. H. Minkovskių g. sankryžoje įrengtos automobilių skaičiavimo sistemos Car Count duomenis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada nurodytas kitose bylose nustatytas faktines aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais, kurie iš naujo neįrodinėtini ir nenustatinėtini (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

52.       Pasak ieškovės, iki nuosavybės išregistravimo ieškovė teisėtai valdė 0,37 km Veiverių g. dalį ir skaičiavo koncesijos mokesčius visa apimtimi, todėl neturėjo pagrindo ginti savo teises dėl žemės sklypo gatvės statybai perdavimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 29 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-361-492/2015), išnagrinėjęs atsakovių VĮ Registrų centras Kauno filialo, VĮ Registrų centras ir suinteresuoto asmens UAB „Kamesta“ apeliacinius skundus, konstatavo, kad atsakovė VĮ Registrų centras, įregistruodama ginčo gatves privataus juridinio asmens vardu, pažeidė imperatyvią Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau – Kelių įstatymas) 4 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, o vidaus keliai – valstybei, savivaldybėms, kitiems juridiniams ir (ar) fiziniams asmenims, todėl toks veiksmas negali būti pripažintas teisėtu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat papildomai pažymėjo, kad savivaldybė nei koncesijos sutartimi, nei jokiu kitu būdu negalėjo pakeisti imperatyvios Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje, Kelių transporto kodekso 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, todėl sutarties nuostata, prieštaraujanti įstatyme nustatytam reglamentavimui, negali sukelti teisinių padarinių. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė teisėtai valdė 0,37 km Veiverių g. dalį ir skaičiavo koncesijos mokestį, nes jos nuosavybės teisė buvo paneigta įsiteisėjusiu administracinio teismo procesiniu sprendimu.

53.       Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai atmesti kaip nepagrįstus ieškovės teiginius, kad egzistuoja ir antrasis Sutarties 44.1 punkte nustatytas jos nutraukimo pagrindas (suteikiančiosios institucijos koncesininkui suteikti pareiškimai ir garantijos neatitinka tikrovės), nes ieškovė, tik kitaip formuluodama savo reikalavimus, iš esmės siekia revizuoti įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytas aplinkybes, kad 0,37 km Veiverių g. ruožas nepatenka į koncesijos ruožą; atitinkamai, jokie suteikiančiosios organizacijos (atsakovės) pareiškimai ir garantijos koncesininkei (ieškovei) šiuo atveju nebuvo pažeisti.

Dėl koncesijos mokesčio nemokėjimo ilgiau nei 120 dienų

54.       Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą išaiškinta, kad įstatymo leidėjas suteikia galimybę vienašališkai (nesikreipiant į teismą) nutraukti sutartį esant šiems pagrindams: pirma, esant esminiam sutarties pažeidimui, kuris nustatomas atsižvelgiant į CK 6.217 straipsnio 2 dalies nurodytas aplinkybes; antra, jei sutarties pažeidimas pasireiškia termino praleidimu ir sutarties įvykdymas nepraranda prasmės po termino praleidimo (t. y. jeigu sutarties įvykdymo termino praleidimas yra esminis sutarties pažeidimas), nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, prieš tai nustačiusi papildomą protingą terminą neįvykdytai sutarčiai įvykdyti (CK 6.209 straipsnis, 6..217 straipsnio 3 dalis); trečia, CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, t. y. aptarus sutartyje konkrečius jos nutraukimo pagrindus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-375-687/2016 30 punktą).

55.       Esminio sutarties pažeidimo kriterijus yra tarsi priemonė, kuria „išmatuojamos“ kiekvieno konkretaus sutarties pažeidimo aplinkybės suteikiant teisę patiems civilinės apyvartos dalyviams (ginčo atveju – teismui) spręsti, kaip turi būti vertinamas atitinkamas pažeidimas. Vertinant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, darytina išvada, kad kuo didesnis atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo didesnė tikimybė, kad sutarties nevykdymas esant ginčui bus pripažintas esminiu. Pavyzdžiui, CK 6.217 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad, nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, atsižvelgiama į tai, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę. Kiekvienu ginčo atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies asmeniniai interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų, ar ir dėl kitų priežasčių. Svarbu atsižvelgti ir į sutarties vykdymo tarp šalių susiklosčiusią praktiką, taip pat į sutartį pažeidusios šalies vaidmenį, t. y. nustatytina, ar sutartis netinkamai įvykdyta sąmoningai to siekiant (tyčia), ar dėl aplaidumo (didelio neatsargumo). Nukentėjusi šalis negali remtis CK 6.217 straipsnio 2 dalies ir sutartyje nustatytais vienašalio nutraukimo pagrindais kaip pretekstu vienašališkai nutraukti sutartį. Nutraukimo pagrindai turi būti realūs, jų tikrumas įrodytas, ir jie turėtų reikšti, kad sutarties tolesnis galiojimas sukeltų nukentėjusiai šaliai sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ar asmeninio pobūdžio didelius praradimus. Vien tik formalus sutarties esminių nuostatų pažeidimas, jeigu neatsiranda neigiamų pasekmių (žalos) nukentėjusiai šaliai, paprastai leidžia daryti išvadą, kad esminio sutarties pažeidimo nebuvo, o nukentėjusios šalies rėmimasis tokia aplinkybe vienašališkai nutraukiant sutartį reiškia bandymą įrodyti tariamą ar apsimestinį sutarties nutraukimo pagrindą. Vienašalis sutarties nutraukimas kaip nukentėjusios šalies interesų savigynos priemonė įstatymų leidėjo yra įtvirtintas ir laikomas adekvačia reakcija į sutartį pažeidusios šalies elgesį, pasireiškusį esminiu sutarties pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2014).

56.       Pažymėtina, kad CK 6.217 straipsnio 5 dalies nuostatos suteikia šalims galimybę vienašališkai nutraukti sutartį ir tais atvejais, kai sutarties pažeidimas nėra esminis. Jeigu šalys susitarė, kad tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį. Sutartyje ir įstatyme išvardytų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų taikymo skirtumas yra tas, kad teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus. Tačiau sutartyje nurodytas nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, todėl teismo vertinamas ir kontroliuojamas sutarties sąlygų teisėtumo ir sąžiningumo aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2014).

57.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad yra pagrindas sutikti su ieškovės argumentais, jog Koncesijos sutartis buvo nutraukta dėl esminio jos (44.3.1 punktas) pažeidimo (vėlavimas atsiskaityti daugiau kaip 120 dienų). Nors šis sutarties nutraukimo pagrindas kaip savarankiškas yra numatytas šalių sutartyje, teisėjų kolegijos vertinimu, vien pats faktas, kad pažeidimas (koncesijos mokesčio nemokėjimas) truko daugiau kaip 120 dienų nebuvo pakankamas pagrindas nutraukti sutartį. Sutiktina su atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytu argumentu, kad, esant situacijai, kuomet tam tikru momentu (šiuo atveju – sutarties nutraukimo dieną) atsakovė nors ir buvo skolinga ieškovei tam tikrą koncesijos mokesčio sumą, tačiau bendras šalių tarpusavio įsipareigojimų balansas buvo neigiamas būtent ieškovės (t. y. ji buvo skolinga atsakovei daugiau negu pastaroji ieškovei), sutarties nutraukimas kaip ekstraordinari pažeistų teisių gynybos priemonė nebuvo adekvatus pažeidimui veiksmas, ypač įvertinant tai, kad ieškovė pagal sutarties nuostatas turėjo teisę įskaityti priešpriešinius reikalavimus.

58.       Kadangi abi šalys ginčija teismo nustatytą tarpusavio įsipareigojimų balansą (ieškovė nesutinka su teismo išvada, kad atsakovė buvo sumokėjusi daugiau, negu ieškovė sutarties nutraukimo momentu turėjo teisę gauti, o atsakovė sutinka su teismu, kad ieškovė jai dar buvo skolinga, tačiau nesutinka su teismo nustatytu skolos dydžiu), toliau teisėjų kolegija pasisakys, kokio dydžio sumas Koncesijos sutarties nutraukimo dieną ieškovė buvo skolinga atsakovei ir kokios sumos buvo mokėtinos atsakovės ieškovei.

59.       Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis 2020 m. birželio 9 d. atliktos finansinės ekspertizės išvadomis, nustatė, kad per 2006 m. liepos 18 d. – 2015 m. spalio 7 d. laikotarpį ieškovė gavo iš Savivaldybės 6 888 676,78 Eur lėšų. Ieškovė patikslinto ieškinio 2 lentelėje nurodė, kad Savivaldybė 2019 m. kovo 8 d. sumokėjo ieškovei dar 326 435,69 Eur. Taigi, iš viso per minėtą laikotarpį nuo statybos pabaigos iki sutarties nutraukimo savivaldybė sumokėjo ieškovei 7 215 112, 47 Eur.

60.       Pasak ieškovės, teismas į atsakovės ieškovei sumokėtas koncesijos išlaidų sumas nepagrįstai įtraukė sumokėtą už papildomus darbus 388 540,20 Eur sumą, taip pat 522 730,21 Eur sumokėtus delspinigius, kurie nelaikytini koncesijos mokesčiais. Todėl iš teismo nurodomos 7 215 112,47 Eur sumos atėmus nepagrįstai įtrauktą 911 270,41 Eur delspinigių ir papildomų darbų sumą, atsakovė yra sumokėjusi ieškovei 6 303 842,07 Eur koncesijos mokesčių ir pradinio finansavimo sumą, kuria ir turėjo remtis teismas.

61.       2020 m. birželio 9 d. ekspertizės akte finansų ekspertas J. V., atsakydamas į pirmąjį  ekspertizės klausimą nurodė, kad ieškovė 2006 m. liepos 18 d. – 2015 m. spalio 7 d. laikotarpiu iš atsakovės gavo 6 888 676,78 Eur piniginių lėšų. 2019 m. kovo 8 d. ieškovė papildomai gavo iš atsakovės 326 435,69 Eur koncesijos mokesčio sumą. Ieškovė skunde teigia, kad sumos už papildomus darbus nelaikytinos koncesijos mokesčiais, tačiau nenurodo, kokiu pagrindu gavo šias sumas iš Savivaldybės. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į Savivaldybės sumokėtas sumas ieškovei už papildomus darbus, nes šią sumą ieškovė gavo būtent darbams, susijusiems su Koncesijos sutarties vykdymu, o papildomi darbai buvo atlikti ieškovei koncesijai išnuomotame žemės sklype. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės sumokėti 522 730,21 Eur dydžio delspinigiai turi būti įskaičiuojami į ieškovei kompensuotinų išlaidų pagal Koncesijos sutarties 44.5 punktą sumą, nes delspinigiai buvo sumokėti už atsakovės pareigos mokėti koncesijos mokesčius įvykdymo pažeidimą, todėl vien ta aplinkybė, kad atsakovė yra sumokėjusi ieškovei 522 730,21 Eur, nereiškia, kad ši suma automatiškai priskiriama koncesijos išlaidoms, nes kaip minėta, šia suma buvo atsiskaityta (kompensuota) už ankstesnės netinkamai vykdytos pareigos mokėti koncesijos mokesčius nevykdymą. 

62.       Ekspertas J. V. 2020 m. gruodžio 17 d. teismui siųstuose atsakymuose į klausimus paaiškino, kad UAB „Kamesta“ 2007 m. 12 mėn. apskaitos dokumentuose nenurodyta, jog papildomai buvo atlikti Nemuno pakrantės sutvarkymo statybos darbai už 388 540,20 Eur sumą (atsakymas į trečiąjį finansų ekspertui užduotą klausimą). Tai rodo, kad 388 540,20 Eur sumą ieškovė turėjo įtraukti į bendras koncesijos ruožo 4 239 321,50 Eur dydžio statybos išlaidas ir niekur kitur ieškovės apskaitoje šios sąnaudos, jei jos faktiškai buvo, neatsispindėjo, nes kitaip šios išlaidos būtų aiškiai įtrauktos į ieškovės apskaitą kaip atskiros, su Koncesijos sutartyje nenumatytais darbais susijusios sąnaudos. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad visos ieškovės patirtos koncesijos ruožo projektavimo ir statybos išlaidos, įskaitant 388 540,20 Eur sumą už papildomus darbus, yra įtrauktos į ieškovės prašomą kompensuoti koncesijos ruožo 4 239 321,50 Eur dydžio projektavimo ir statybos išlaidų sumą.

Dėl koncesijos mokesčio skolos dydžio ir 119 429,15 Eur delspinigių bei palūkanų priteisimo

63.       Ieškovė nesutinka su teismo išvada koncesijos mokesčio skolą skaičiuoti nuo minimalaus už nurodomą laikotarpį pravažiavusių automobilių skaičiaus, be to, pasak ieškovės, pripažinęs skolą, teismas iš viso neišsprendė ieškovės reikalavimo dėl delspinigių ir palūkanų, skaičiuojamų nuo vėlavimo sumokėti koncesijos mokesčius sumos. Nurodo, kad įrodė, jog pastatė visą koncesijos ruožą, įskaitant ir 0,37 km Veiverių gatvę, kuris šiam ruožui priklauso, o koncesijos mokesčio skaičiuoti pagal Veiverių g. ir O. H. Minkovskių g. sankryžoje įrengtos automobilių skaičiavimo sistemos Car Count duomenis negalėjo dėl to, kad atsakovė neteisėtai neperdavė žemės sklypo 0,37 km Veiverių gatvės statybai, ieškovė turi teisę į nuostolių atlyginimą viso negauto koncesijos mokesčio 993 398,69 Eur apimtyje, kurį ji turėjo gauti, jei nebūtų neteisėtų atsakovės veiksmų.

64.       Su tokiu ieškovės vertinimu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Kaip minėta, civilinėse bylose Nr. 2-583-657/2016 ir Nr. e2-1213-259/2018 įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, kad toks koncesijos mokesčio skaičiavimas, kai į per koncesijos ruožą pravažiavusių automobilių skaičių įtraukiami automobiliai, pravažiavę pro daviklius, įrengtus Veiverių g. ir H. ir O. Minkovskių g. sankryžoje, yra negalimas, nes šis gatvės ruožas kartu su sankryža į koncesijos ruožą nepatenka. Kaip jau konstatuota aukščiau, prejudiciniais teismų sprendimais nuspręsta, kad Veiverių g. ir H. Ir O. Minkovskių g. sankryža pagal Koncesijos sutarties 6.1 punkto nuostatą į koncesijos ruožą neįeina, todėl nėra pagrindo priteisti ieškovės prašomos visos 993 398,69 Eur sumos. Be to, Koncesijos sutarties 6 priede Mokėjimų tvarka aiškiai nustatytas maksimalus koncesijos mokesčiu apmokestinamų automobilių skaičius per metus – 9 125 000, kuriuo ir turėjo vadovautis ieškovė, skaičiuodama koncesijos mokesčio skolą.

65.       Taigi, teismai įsiteisėjusiais sprendimais nurodytose bylose pripažino, kad automobilių skaičiavimo davikliai Veiverių ir H. ir O. Minkovskių g. sankryžoje įrengti nepagrįstai, nes ieškovė nei šios sankryžos, nei Veiverių gatvės ruožo nepastatė, jis buvo įrengtas dar iki Koncesijos sutarties sudarymo ir ieškovei Koncesijos sutarties vykdymui neišnuomotas, todėl nepriklausė koncesijos ruožui ir atitinkamai ieškovė negalėjo remtis šioje sankryžoje užfiksuotų pravažiavusių automobilių duomenimis, skaičiuodama koncesijos mokestį. Todėl, skaičiuojant koncesijos mokestį, turi būti remiamasi Koncesijos sutarties 6 priede Mokėjimų tvarka nurodytu minimaliu per koncesijos ruožą pravažiavusių automobilių skaičiumi. Tai – įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatyti prejudiciniai faktai, kuriais teismas pagrįstai rėmėsi nagrinėdamas šią bylą ir priešingai vertinti šias aplinkybes nėra jokio teisinio pagrindo.

66.       Savo ruožtu atsakovė nesutinka su teismo nustatytu Koncesijos sutarties nutraukimo momentu šalių tarpusavio įsipareigojimų balansu, nurodydama, kad teismas sprendime apskaičiuodamas ieškovei iki Koncesijos sutarties nutraukimo atlygintinų išlaidų (nuostolių) sumą, nepagrįstai ir neteisėtai įtraukė 674 066,07 Eur koncesijos mokestį, apskaičiuotą už laikotarpį nuo 2016 m. I ketv. iki Koncesijos sutarties nutraukimo 2018 m. gegužės 5 d.

67.       Pažymėtina kad atsakovės pareiga nuo koncesijos ruožo statybos pabaigos mokėti koncesijos mokestį įtvirtinta Koncesijos sutarties 37.1 punkte, nutraukus sutartį atsakovė nėra atleidžiama nuo neįvykdytų sutartinių įsipareigojimų, atsiradusių galiojant sutarčiai, pati atsakovė pripažino, kad nesumokėjo koncesijos mokesčio nuo 2016 m. I ketv. iki sutarties nutraukimo 2018 m. gegužės 5 d., todėl teismas, vertindamas, kokia būtų atsakovės mokėtina suma ieškovei, pagrįstai sprendė, kad sutarties galiojimo laikotarpiu atsakovės nesumokėtas koncesijos mokestis laikytinas atsakovės mokėtina ieškovei suma.

68.       Ieškovė teigia, kad teismas neišnagrinėjo jos prašymo priteisti 119 429,15 Eur delspinigius ir palūkanas. Sutiktina su ieškove, kad aplinkybė, jog teismas įsiskolinimo suma pripažino mažesnę sumą, nesudarė pagrindo teismui iš viso nenagrinėti ieškovės reikalavimo dėl palūkanų ir delspinigių priteisimo. Atsakovei praleidus terminą sumokėti koncesijos mokestį nuo 2016 m. I ketvirčio, ką pagrįstai pripažino ir teismas, ieškovė teisėtai reikalavo ir delspinigių priteisimo. Kadangi ieškovės prašoma priteisti koncesijos mokesčio skolos suma sumažinta iki 674 066,7 Eur, atitinkamai, nuo šios sumos už paskutinius 6 mėnesius, einančius iki pradinio ieškinio įteikimo dienos (2018 m. spalio 29 d.), ieškovei priteistini Koncesijos sutartyje numatyti 0,05 procentų dydžio delspinigiai, skaičiuojami už kiekviena? diena?. Už 2016 m. I ketvirtį koncesijos mokestis už minimalų automobilių skaičių būtų lygus 74 688,15 Eur, tokiu būdu mokėtina delspinigių suma yra 6 721,93 Eur (74 688,15 Eur x 0,05 proc. x 180 dienų), už 2016 m. II ketvirtį – 6 589,80 (73 222,77 Eur x 0,05 proc. x 180 dienų), už III 2016 m. ketvirtį – 6 559,20 Eur (72 872,36 Eur x 0,05 proc. x 180 dienų), už IV ketvirtį – 6 506,91 Eur (72 298,95 Eur x 0,05 proc. x 180 dienų), už 2017 m. I ketvirtį – 6 478,20 Eur (71 980,38 Eur x 0,05 proc. x 180 dienų), už 2017 m. II ketvirtį – 6 472,80 Eur (71 916,67 Eur x 0,05 proc. x 180 dienų), už 2017 m. III ketvirtį – 6 478,20 Eur (71 980,38 Eur x0,05 proc. x 180 dienų), už 2017 m. IV ketvirtį – 6 478,20 Eur (71 980,38 Eur x 0,05 proc. x 180 dienų), už 2018 m. sausio – vasario mėnesius – 3 536,16 Eur (44 478,84 Eur x 0,05 proc. x 159 dienų), už 2018 m. kovo – gegužės mėnesius – 2 845,44 Eur (48 647,19 Eur x 0,05 proc. x 117 dienų) (2021 m. vasario 10 d. Dok. Nr. 3435, psl. 63). Iš viso ieškovei priklausytų 58 666,84 Eur delspinigių už laikotarpį nuo 2016 m. I ketv. iki sutarties nutraukimo 2018 m. gegužės 5 d.

69.       Ieškovė taip pat prašė priteisti ir palūkanas pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.210 straipsnio 1 dalyje numatytos palūkanos kompensuoja minimalius kreditoriaus nuostolius dėl tolesnio naudojimosi pinigais po sutarties įvykdymo termino praleidimo. Tokias palūkanas pagal įstatymą turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenumatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011). Kadangi šalys sutarties 39.3 punkte susitarė, kad atsakovei vėluojant įvykdyti Koncesijos sutarties 36–39 skyriuose nurodytus įsipareigojimus, atsakovė moka ieškovei 0,05 proc. dydžio delspinigius nuo pavėluotai vykdomų finansinių įsipareigojimų už kiekvieną pavėluotą dieną, o delspinigiai, taip pat kaip ir įstatyminės palūkanos, atlieka minimalių kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją, nėra pagrindo papildomai priteisti (skaičiuoti) ieškovei CK 6.210 straipsnyje numatytas įstatymines palūkanas. 

Dėl 1 609 341,62 Eur finansavimo išlaidų vertinimo

70.       Atsakovė apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendimu priskirti tam tikras ieškovės patirtas išlaidas koncesijos sutarties finansavimo išlaidoms. Būtent, nurodo, kad prie šių išlaidų nepagrįstai priskirtos 52 450,18 Eur išlaidos už finansinio patarėjo paslaugas bei palūkanos, sumokėtos už kredito sumas, viršijančias koncesijos ruožo projektavimo ir statybos išlaidas. Toliau teisėjų kolegija vertina šiuos atsakovės argumentus.

Dėl 52 450,18 Eur finansinio patarėjo išlaidų

71.       Vertinant, ar finansinio patarėjo išlaidos, kurias ieškovė patyrė rengdamasi Koncesijos sutarties sudarymui (Finansinio patarėjo paslaugų sutartis sudaryta 2005 m. gegužės 3 d., t. y. dar iki Koncesijos sutarties sudarymo) ir vėliau vykdydama Koncesijos sutartį, priskirtinos Koncesijos sutarties finansavimo išlaidoms, aktualus Koncesijos sutarties 49.2 punktas, pagal kurį koncesininkas padengia visus su šios Sutarties sudarymu susijusius mokesčius ir išlaidas. Taigi, net ir pripažįstant pagrįstu ieškovės argumentą, kad šios išlaidos su Koncesijos sutartimi yra susijusios, jos, sutarties nutraukimo atveju, negali būti kompensuojamos Koncesijos sutarties 44.5 punkte numatyta tvarka būtent dėl tos priežasties, kad sudarydama Sutartį jas prisiėmė pati ieškovė.

Dėl 1 194 308,75 Eur palūkanų ir sutarties paruošimo mokesčio pagal 2005 m. lapkričio 29 d. kreditavimo sutartį Nr. 8876 su Nord/LB banku

72.       Koncesijos sutarties 36 punkte įtvirtinta, kad atsakovė privalo suteikti ieškovei 1 998 378,12 Eur dydžio pradinį finansavimą. Šią prievolę atsakovė yra įvykdžiusi, šios aplinkybės ieškovė neginčija. Finansų ekspertizės akte nustatyta – ką pripažįsta ir ieškovė – kad ieškovė koncesijos ruožo statybos ir projektavimo darbams atlikti iš viso patyrė 4 239 321,50 Eur išlaidų. Atėmus iš statybos ir projektavimo darbų sąnaudų sumos atsakovės sumokėtą pradinį finansavimą, ieškovės trūkstama piniginių lėšų suma Koncesijos statybos darbams atlikti sudarė 2 240 943 Eur (4 239 321,50 Eur – 1 998 378,12 Eur). Tačiau ieškovė iš banko pasiskolino ne trūkstamą Koncesijos sutarties statyboms darbams atlikti 2 240 943 Eur sumą, bet 4 489 110,29 Eur, t. y. kur kas didesnę sumą, nei buvo reikalinga atliekant projektavimo bei statybos darbus (vykdant Koncesijos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus). Nepaisant šių aplinkybių, teismas sprendimu ieškovės pagrįstomis išlaidomis pripažino visas palūkanas, sumokėtas ieškovei naudojant visą nurodytą kredito sumą, įskaitant ir perviršį. Ieškovė įrodymais nepagrindė, kad visą pagal Kreditavimo sutartį gautą sumą panaudojo būtent Koncesijos sutarties vykdymui, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad visa 1 191 122,94 Eur ieškovės sumokėta palūkanų suma negali būti priskiriama prie ieškovei kompensuotinų finansavimo išlaidų. Sutiktina su atsakove, kad Koncesijos sutarčiai gali būti priskiriama ne didesnė kaip 594 608,57 Eur (1 191 122,94 Eur x 49,92 proc.) palūkanų suma, kuri atitinka sumą, sumokėtą už kreditą, kuris buvo reikalingas finansuojant koncesijos ruožo projektavimo ir statybos darbus. Atsakovė negali būti pripažįstama atsakinga ir už tų palūkanų, kurių sąsajumas su koncesijos sutarties vykdymu nėra įrodytas, mokėjimą.

Dėl 183 835,21 palūkanų, įsipareigojimo mokesčių bei sutarties paruošimo mokesčių pagal 2010 m. spalio 19 d. overdrafto sutartį Nr. K-2500-2010-67 su DNB banku

73.       Statybos darbai pagal Koncesijos sutartį buvo baigti 2008 m., todėl nepagrįsti ieškovės argumentai, kad 2010 m., sudarydama overdrafto sutartį, ieškovė finansavo su Koncesijos sutartyje numatytais statybų įsipareigojimais susijusius reikalavimus.

74.       Nors atsakovė tam tikrais Koncesijos sutarties vykdymo laikotarpiais laiku nemokėjo koncesijos mokesčio ir buvo skolinga ieškovei, tačiau kitais šios sutarties vykdymo etapais atsakovė ne tik nebuvo skolinga ieškovei, bet ir buvo permokėjusi nemažas koncesijos mokesčio sumas (pvz., 2013 – 2015 metais). Overdrafto sutartis galiojo nuo 2010 metų iki 2017 metų ir pagal ją buvo nuolat skolinamasi, taigi, ieškovė, siekdama pagrįsti, kad pagal šią sutartį sumokėtos palūkanos būtų priskiriamos koncesijos finansavimo išlaidoms, turėjo įrodyti ne vien faktą, kad overdrafto sutarties galiojimo laikotarpis sutampa su tam tikru Koncesijos sutarties galiojimo laikotarpiu, tačiau ir tai, kad pagal šią sutartį pasiskolintomis lėšomis buvo finansuojami konkretūs su Koncesijos sutarties vykdymu susiję darbai. Nesant kokias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, palūkanos sumokėtos pagal šią sutartį, negali būti siejamos su Koncesijos sutarties išlaidomis. Nors pirmosios instancijos teismo vertinimu, dėl pačios atsakovės kaltės ieškovė turėjo iš paskolintų lėšų grąžinti ne tik pagrindinį kreditą, bet mokėti ir kitus privalomus mokesčius (palūkanas), sudaryti papildomus sandorius su bankais, tačiau, kaip jau minėta, atsakovė buvo permokėjusi koncesijos mokesčių (tame tarpe ir pradinio finansavimo sumą), todėl realaus poreikio skolintis, siekiant įgyvendinti Koncesijos sutartį, nebuvo, atitinkamai, vertinti, kad skolintos lėšos buvo panaudos pagal paskirtį, susijusią su Koncesijos sutarties vykdymu, nėra pagrindo.

Dėl 82 101,11 Eur palūkanų pagal 2012 m. rugsėjo 21 d. garantijos suteikimo sutartį Nr. G-2500-2012-14 su DNB banku

75.       Atsakovė sutinka, kad ši suma susijusi Koncesijos sutartimi, todėl ji laikytina finansavimo išlaidomis ir plačiau šiuo aspektu teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl 96 646,37 Eur palūkanų bei mokesčių pagal 2017 m. balandžio 14 d. kredito linijos sutartį Nr. KLS-2017-004-09 su Šiaulių banku

76.       Šią palūkanų sumą kaip sietiną su Koncesijos sutarties finansavimo išlaidomis, ieškovė grindžia 2017 m. sudaryta kredito sutartimi. Sutiktina su atsakove, kad ši kredito sutartis, kuri buvo sudaryta praėjus beveik 10 metų nuo statybos darbų pabaigos nelaikytina sutartimi, susijusia su Koncesijos sutarties vykdymu. Pagal šią sutartį buvo numatyta 2 500 000 Eur finansavimo limito suma kredito linijai apyvartinėms lėšoms, DNB sąskaitos kredito refinansavimui ir valstybinių žemės sklypų išpirkimui, tačiau tokio pobūdžio išlaidos nesietinos su įsipareigojimų pagal Koncesijos sutartį vykdymu. Ieškovė yra patvirtinusi, kad tuo metu iš atsakovės jau buvo gavusi pagal Koncesijos sutartį, be jai suteikto 1 998 378,12 Eur dydžio pradinio finansavimo, dar 4 890 298,66 Eur sumą (ieškinio priedas Nr. 22). Todėl net ir atsakovei laikinai koncesijos mokesčio nemokant, tai negalėjo sukelti poreikio ieškovei papildomai skolintis iš banko, nes turėtas išlaidas ji galėjo padengti iš atsakovės jai suteikto finansavimo. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, nėra pagrindo 96 646,37 Eur palūkanų bei mokesčių pagal 2017 m. balandžio 14 d. kredito linijos sutartį Nr. KLS-2017-004-09 su Šiaulių banku laikyti finansavimo išlaidomis.

Dėl 799 046,80 Eur išlaidų dalies dėl koncesijos ruožo priežiūros ir eksploatavimo

77.       Teismas sprendė, kad ieškovės pateikti ir įstatymo reikalavimų neatitinkantys dokumentai negali būti pripažinti buhalterinės apskaitos dokumentais, todėl 799 046,80 Eur dydžio patirtų sąnaudų dalies nepripažino pagrįstomis.

78.       Ieškovė su tokia teismo išvada nesutinka ir nurodo, kad teismo išvada nepriteisti jokios priežiūros ir eksploatavimo sumos, reiškia, jog ieškovė beveik 10 metų – nuo koncesijos ruožo statybos pabaigos 2008 metais iki Koncesijos sutarties nutraukimo 2018 m. – koncesijos ruožo priežiūros ir eksploatacijos vykdymui nepatyrė jokių sąnaudų. Pasak ieškovės, teismas aplinkybes dėl patirtų sąnaudų vertino formaliai, motyvuodamas tik tuo, kad pateikti registrai nepasirašyti atsakingo asmens. Tokie teismo argumentai akivaizdžiai nepagrįsti, kadangi ekspertas rėmėsi iš buhalterinės apskaitos sistemos pateiktais duomenimis, kuriuos į sistemą įkelia atsakingas už jų sudarymą ir juos pasirašęs asmuo, todėl skaitmenizuotoje laikmenoje esantys duomenys savaime yra laikomi teisingais. Be to, teismui buvo pateiktos ir pasirašytų dokumentų originalų kopijos.

79.       Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės koncesijos ruožo priežiūros ir eksploatavimo išlaidų nepripažino pagrįstomis ir teismo paskirtas finansų ekspertas, kuris atsakymuose į klausimus pagal ekspertizės aktą Nr. 11-1073(19) (4 klausimas) nurodė, kad ekspertizės atlikimui nebuvo pateikti ieškovės patirtų koncesijos ruožo priežiūros ir eksploatavimo išlaidų (sąnaudų) pateisinamieji dokumentai. Pagal CPK 178 straipsnį ieškovė privalo įrodyti aplinkybę, kad ji patyrė konkrečias išlaidas koncesijos ruožo eksploatavimui. Pareigą įrodyti išlaidas numato ir Koncesijos sutarties 30.2, 45.1.5 punktai, todėl ieškovė dar iki ekspertizės atlikimo turėjo pateikti tinkamos formos ir abejonių nekeliančius minėtus įrodymus, kurių jos prašė ir ekspertas (2021 m. sausio 11 d. teismo posėdžio garso įrašo 40 min.–42 min.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškovės teikiamus įrodymus, nes ieškovė juos pateikė tik 2021 m. vasario 11 d., t. y. jau po byloje 2021 m. vasario 8 d. įvykusio posėdžio, kurio metu buvo baigtas bylos įrodymų tyrimas; kitame bylos posėdyje buvo numatytos ir išklausomos tik šalių baigiamosios kalbos. Nors ieškovė teigia, kad teismas sprendime neminėjo šių įrodymų ir nepasisakė dėl jų vertinimo, tačiau, kadangi teismas pagrįstai atsisakė priimti pavėluotai pateiktus įrodymus, todėl ir pasisakyti sprendime dėl šių įrodymų neturėjo pagrindo.

80.       Taip pat nesutiktina su ieškovės argumentu, kad teismas turėjo pats nustatyti protingą koncesijos ruožo eksploatacijos ir priežiūros išlaidų sumą, nes tokią diskreciją teismui numato CK 6.249 straipsnio 1 dalis. Minėta teisės norma skirta žalai apskaičiuoti, kuomet nėra galimybės nustatyti tikrąjį žalos dydį, tuo tarpu nagrinėjamu atveju buvo sprendžiama dėl koncesijos ruožo priežiūros ir eksploatavimo išlaidų. Aplinkybę, kad patyrė išlaidas prižiūrėdama bei eksploatuodama koncesijos ruožą, taip pat tokių išlaidų dydį privalėjo pagrįsti ieškovė tinkamais buhalterinės apskaitos dokumentais, teismas tokioje situacijoje neturi diskrecijos teisės dėl jų spręsti savo nuožiūra. Ieškovei laiku nepateikus tinkamos formos įrodymų koncesijos ruožo priežiūros ir eksploatavimo išlaidoms pagrįsti, teismas neturėjo pagrindo jų priteisti.

81.       Apibendrinant šios nutarties 71–76 punktuose nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo ieškovei iki sutarties nutraukimo atlygintinų išlaidų (nuostolių) sumą (6 522 729,16 Eur), nes nepagrįstai į šias išlaidas įtraukė dalį finansavimo išlaidų (96 646,37 Eur palūkanas bei mokesčius pagal 2017 m. balandžio 14 d. kredito linijos sutartį Nr. KLS-2017-004-09 su Šiaulių banku, 183 835,21 palūkanas, įsipareigojimo mokesčius bei sutarties paruošimo mokesčius pagal 2010 m. spalio 19 d. overdrafto sutartį Nr. K-2500-2010-67 su DNB banku, 52 450,18 Eur finansinio patarėjo išlaidas, dalį 1 194 308,75 Eur palūkanų ir sutarties paruošimo mokesčio pagal 2005 m. lapkričio 29 d. kreditavimo sutartį Nr. 8876 su Nord/LB banku). Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstomis finansavimo išlaidomis pripažintinos 676 709,68 Eur (594 608,57 Eur palūkanų pagal 2005 m. lapkričio 29 d. kreditavimo sutartį Nr. 8876 su Nord/LB banku ir 82 101,11 Eur palūkanų pagal 2012 m. rugsėjo 21 d. garantijos suteikimo sutartį Nr. G-2500-2012-14 su DNB banku). Ieškovei iki sutarties nutraukimo atlygintinų išlaidų suma sudarytų 5 648 764,09 Eur (674 066,07 Eur koncesijos mokesčio skola; 58 666,84 Eur delspinigių už laikotarpį nuo 2016 m. I ketv. iki sutarties nutraukimo 2018 m. gegužės 5 d., 4 239 321,50 Eur koncesijos ruožo projektavimo ir statybos išlaidos; 676 709,68 Eur – finansavimo išlaidos). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrįsta ieškovei atsakovės sumokėta suma (koncesijos išlaidų) laikytina ne 7 215 112,47 Eur, o 6 692 382,26 Eur. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovės reikalavimai tiek dėl skolos, tiek dėl išlaidų atlyginimo (alternatyvus reikalavimas) negali būti tenkinami, nes atsakovė iki sutarties nutraukimo ieškovei nebuvo skolinga. Priešingai, 1 043 618,17 Eur (ne 692 383,31 Eur kaip apskaičiavo pirmosios instancijos teismas) atsakovei liko skolinga ieškovė (6 692 382,26 – 5 648 764,09).

82.       Koncesijos sutarties 44.5 punktas numato sumas, kurias savivaldybė turi pareigą ieškovei kompensuoti tuo atveju, jeigu Koncesijos sutartis nutraukiama prieš terminą nepriklausomai nuo to, dėl kieno kaltės Koncesijos sutartis nutraukiama. Iš esmės tokia suma yra skirtumas tarp ieškovės įrodymais pagrįstų patirtų sąnaudų vykdant Koncesijos sutartį ir atsakovės sumokėtų sumų ieškovei vykdant Koncesijos sutartį. Jeigu ieškovė patyrė daugiau sąnaudų negu atsakovė sumokėjo ieškovei pagal Koncesijos sutartį, atsakovė turėtų ieškovei atitinkamą sumą primokėti, bet nagrinėjamu atveju ieškovė pati buvo skolinga atsakovei, todėl, nutraukdama Koncesijos sutartį, ieškovė neturėjo teisės remtis atsakovės įsiskolinimo aplinkybe.

83.       Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės argumentu, kad ieškovė galėjo pasinaudoti ir kitais savo teisių gynimo būdais. Koncesijos sutarties 40.1 punkte nustatyta, kad tik suteikiančioji institucija negali įskaityti jos reikalavimų koncesininkui, net jeigu jos reikalavimai yra neginčijami arba teisiškai pagrįsti, išskyrus sutartyje numatytus atvejus. Taigi, ieškovei įskaitymo teisė Koncesijos sutartimi nebuvo apribota, todėl ieškovei atlikus tokį įskaitymą, Koncesijos sutarties nutraukimo dieną atsakovė nebūtų turėjusi jokių mokėtinų sumų ieškovei, t. y. atsakovės skola realiai neegzistavo.

84.       Taigi, vertinant Koncesijos sutarties pažeidimo mąstą teisės nutraukti sutartį aspektu, turi būti atsižvelgiama, ar nukentėjusios šalies interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti. Minėta, kad nutraukimo pagrindai turi būti realūs, jų tikrumas įrodytas, ir jie turėtų reikšti, kad sutarties tolesnis galiojimas sukeltų nukentėjusiai šaliai sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ar asmeninio pobūdžio didelius praradimus. Nagrinėjamos bylos atveju susiklosčiusi situacija, kai atsakovė vėlavo sumokėti Koncesijos mokestį, tačiau ir pati ieškovė turėjo mokėtinų sumų atsakovei, tame tarpe to paties koncesijos mokesčio permoką ir gautą avansu pradinio finansavimo sumą, kurias turėjo teisę įskaityti, nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovės pasirinkta savigynos priemonė – sutarties nutraukimas – buvo adekvati atsakovės padarytam pažeidimui.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo

85.       Pasak ieškovės, teismo motyvas nepriteisti nepagrįsto praturtėjimo tik dėl to, kad jo sumos buvo atmestos/priteistos kitose išnagrinėtose civilinėse bylose, patvirtina, jog teismas nesprendė ieškovės reikalavimo dėl nepagrįsto praturtėjimo sumų priteisimo, nes iš viso nevertino prašomų priteisti sumų nepagrįsto praturtėjimo sąlygų aspektu.

86.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė savo reikalavimą priteisti iš atsakovės 1 436 074,96 Eur lėšas kaip nepagrįstą praturtėjimą kildino iš teismų keturių procesinių sprendimų, kuriais iš ieškovės atsakovei buvo priteista: 46 233,55 Eur dydžio palūkanos, išieškotos pagal Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 27 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-583-657/2016; pagal Garantijos suteikimo sutartį iš Banko gauta 449 164,26 Eur suma, kuri yra lygi ieškovės atsakovei nesumokėtai koncesijos mokesčio permokai už Ruožo eksploatavimą; Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1213-259/2018 iš atsakovės ieškovei nepriteistas 609 871,42 Eur koncesijos mokestis (su palūkanomis) už 2013 m. IV ketvirtį, 2014 m. III-IV ketvirčius ir 2015 m. II-IV ketvirčius, nes mokestis buvo paskaičiuotas už Ruožo eksploatavimą; pagal 2012 m. taikos sutartį ieškovės atsisakyta reikalauti 330 805,73 Eur suma už atliktus papildomus koncesijos darbus.

87.       Pažymėtina, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, visa 1 436 074,96 Eur suma, kurią ieškovė prašo teismo priteisti iš atsakovės, yra arba įsiteisėjusiais teismų sprendimais atsakovei priteistos sumos iš ieškovės, arba teismų sprendimais atmestos ieškovė reikalavimų sumos, arba ieškovės teismo patvirtinta taikos sutartimi atsisakytos reikalavimų sumos, kurios negali būti laikomos atsakovės nepagrįstu praturtėjimu, todėl taikyti nepagrįsto praturėjimo institutą šiuo atveju nebuvo pagrindo.

Dėl negauto pelno

88.       Pasak ieškovės, teismas negautas pajamas turėjo skaičiuoti vadovaujantis ne pagal minimalų automobilių skaičių apskaičiuotą koncesijos mokestį, o pagal eksperto R. B. išvadoje (14-18 psl.) nurodytas koncesijos mokesčio sumas, apskaičiuotas remiantis faktiškai pravažiuojančių automobilių vidurkiu. Ieškovei iš atsakovės turėjo būti priteista 7 440 889 Eur negauto grynojo pelno suma. 

89.       Pažymėtina, kad Koncesijos sutarties 44.5 punktas numato, jog Koncesijos sutarties nutraukimo atveju kaltoji šalis privalės atlyginti kitai šaliai visus su tokiu Sutarties nutraukimu susijusius pagrįstus nuostolius, taigi, tik esant atsakovės kaltei dėl Koncesijos sutarties nutraukimo, remiantis Koncesijos sutarties 44.3 punktu, ieškovei gali būti priteisiami pagrįsti ir įrodyti nuostoliai, įskaitant negautą grynąjį pelną. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovės Koncesijos sutarties pažeidimas buvo formalus sutarties nuostatų pažeidimas, nes realiai ieškovei neigiamų pasekmių neatsirado (ieškovė pati buvo skolinga atsakovei). Kadangi nenustatyta atsakovės kaltė dėl esminio sutarties pažeidimo, nes Koncesijos sutarties nutraukimo dieną ieškovė buvo skolinga atsakovei daugiau, nei atsakovė ieškovei, todėl nebuvo jokio teisėto pagrindo ieškovei nutraukti Koncesijos sutartį dėl atsakovės atlikto Koncesijos sutarties pažeidimo, esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo priteisti ieškovės prašomus nuostolius – negautą grynąjį pelną.

Dėl bylos grąžinimo nagrinėti iš naujo

90.       Ieškovės teigimu, teismas skundžiamu sprendimu dėl dalies ieškinio reikalavimų neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas), teismo sprendimas laikytinas absoliučiai negaliojančiu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 7 punktas).

91.       Pasak ieškovės, teismas iš viso nenagrinėjo reikalavimo pagrindą sudarančių aplinkybių dėl Koncesijos sutarties nutraukimo dėl atsakovės pareigos perduoti žemės sklypą pagrįstumo, nenagrinėjo 0,37 km Veiverių g. pastatymo ir priklausymo koncesijos ruožui aplinkybių, teismas neskaičiavo koncesijos ruožo eksploatacijos ir priežiūros sąnaudų nuo koncesijos ruožo statybos pabaigos 2008 m. gegužės 26 d. iki Koncesijos sutarties nutraukimo 2018 m. gegužės 5 d., teismas nepagrįstai į atsakovės sumas, skirtas koncesijos išlaidoms padengti įskaičiavo delspinigius ir papildomų darbų išlaidas, teismas padarė skaičiavimo ir logines klaidas skaičiuodamas negautą ieškovės pelną, koncesijos mokesčius, teismas nors ir pripažinęs, kad atsakovė buvo skolinga ieškovei nesumokėtą koncesijos mokestį už laikotarpį nuo 2016 m. I ketvirčio iki 2018 m. gegužės 5 d., neišnagrinėjo delspinigių ir palūkanų priteisimo klausimo, teismas nevertino ieškovės reikalaujamų nepagrįsto praturtėjimo sumų nepagrįsto praturtėjimo sąlygų aspektu. Visos šios ieškovės paminėtos aplinkybės, jos manymu, sudaro pagrindą bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo ieškovės argumentu nesutinka.

92.       Pažymėtina, kad spręsdamas dėl transporto mazgo, esančio Veiverių g., Kaune priklausymo koncesijos ruožui, jo pastatymo ir kitų aplinkybių, susijusių būtent su šiuo ruožu, pirmosios instancijos teismas vadovavosi įsiteisėjusiais teismų sprendimais kitose civilinėse bylose (prejudiciniais faktais) – Nr. 2-583-657/2016 ir Nr. e2-1213-259/2018, todėl pagrįstai tų pačių aplinkybių pakartotinai netyrė. Pirmosios instancijos teismas taip pat pasisakė dėl ieškovės reikalavimo atlyginti 1 436 074,96 Eur nepagrįsto praturtėjimo sumą, nurodydamas, kad toks reikalavimas prieštarauja įsiteisėjusiems teismų sprendimams. Taip pat teismas pagrįstai nepriteisė 799 046,80 Eur dydžio priežiūros ir eksploatavimo išlaidų, pateikė argumentus, kodėl ši suma nėra priteisiama. Dėl, pasak ieškovės, nepagrįstai į atsakovės sumokėtas sumas, skirtas koncesijos išlaidoms padengti, įskaičiuotų delspinigių ir papildomų darbų išlaidų, dėl ieškovės prašytų priteisti 119 429,15 Eur delspinigių ir palūkanų sumos, dėl negautų pajamų ir pelno bei nepagrįsto praturtėjimo apeliacinės instancijos teismas pasisakė šioje nutartyje.

93.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką net ir nepakankamas teismo sprendimo (nutarties) motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas (nutartis) yra visiškai be motyvų. Jei teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik tada, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2013). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas nebūtų pasisakęs dėl esminių ieškinio argumentų ar neargumentavęs savo išvadų. 

Dėl bylos procesinės baigties

94.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartus ir kitus apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies suklydo vertindamas bylos įrodymus bei aiškindamas šalių sudarytos sutarties sąlygas, todėl skundžiamas teismo sprendimas keistinas: ieškovės ieškinys atmetamas visa apimtimi (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Kadangi ieškovės ieškinys atmestas, nėra pagrindo tenkinti trečiojo asmens apeliacinį skundą, t. y. trečiojo asmens reikalavimas pagal ieškinio reikalavimus ieškovei priteistą sumą pirmiausia sumokėti ieškovės prievolės įkaito turėtojui Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančiam per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, negali būti tenkinamas, nes teismui nepriteisus iš atsakovės ieškovei mokėtinos sumos, trečiojo asmens apeliacinio skundo nagrinėjimas netenka prasmės, todėl teisėjų kolegija dėl jame pateiktų argumentų išsamiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

95.       Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą (jo dalį) ar jį pakeitus, turi būti pakeistas ir pirmosios instancijos teisme atsiradusių bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

96.       CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 98 straipsnyje įtvirtintos bendrosios taisyklės, pagal kurias šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

97.       Kadangi ieškovės ieškinys pripažįstamas nepagrįstu ir atmetamas, bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, jai neatlyginamos. Atitinkamai netenkinus trečiojo asmens savarankiško reikalavimo, jo pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (teisinės pagalbos išlaidos) taip pat neatlyginamos.

98.       Atsakovės byloje turėtos teisinės pagalbos išlaidos siekia 56 635,17 Eur. Pagal Rekomendacijas maksimali už atsakovės atsiliepimo į ieškinį 2018 m. gruodžio mėnesį parengimą priteistina suma yra 2 316,75 Eur (Rekomendacijų 8.2 punktas); už pareiškimo dėl teisėjos nušalinimą 2019 m. sausio mėnesį parengimą priteistina suma yra 374,28 Eur (Rekomendacijų 8.16 punktas); už tripliko 2019 m. vasario mėnesį parengimą, priteistina suma yra 1 403,55 Eur (Rekomendacijų 8.3 punktas); už dvejų rašytinių paaiškinimų dėl ekspertizės 2019 m. balandžio mėnesį parengimą priteistina suma yra 776 Eur (Rekomendacijų 8.16 punktas); už atsiliepimo į ieškinį prijungtoje byloje Nr. e2-740-924/2019 2019 m. rugsėjo mėnesį parengimą priteistina suma 2 425,75 Eur (Rekomendacijų 8.2 punktas); už tripliko prijungtoje byloje Nr. e2-740-924/2019 2019 m. gruodžio mėnesį parengimą, priteistina suma yra 1 933,50 Eur (Rekomendacijų 8.3 punktas); už rašytinių paaiškinimų parengtų 2020 m. rugsėjo mėnesį priteistina suma yra 552,40 Eur (Rekomendacijų 8.16 punktas); už atsiliepimo į ieškinį 2020 m. spalio mėnesį parengimą priteistina suma 3 496,25 Eur (Rekomendacijų 8.2 punktas); už rašytinių baigiamųjų kalbų 2021 m. vasario mėnesį parengimą priteistina suma yra 580,72 Eur (Rekomendacijų 8.16 punktas); už kitus teismui pateiktus procesinius dokumentus, kurių į bylą pateikta 7, priteistina suma 1 018,36 Eur (Rekomendacijų 8.17 punktas); už advokato konsultacijas, pasirengimo teismo posėdžiams, dalyvavimą teismo posėdžiuose, kurių vyko 6 ir jų bendra trukmė apie 11 val., maksimali priteistina suma yra 1 600,28 Eur (Rekomendacijų 8.19 punktas).

99.       Taigi, vadovaujantis Rekomendacijomis už suteiktas teisines paslaugas atsakovei priteistina maksimali suma yra 16 477,84 Eur. Įvertinus atsakovės turėtas išlaidas už byloje atliktą ekspertizę (14 894,03 Eur), iš viso jos turėtos bylinėjimosi išlaidos – 31 371,87 Eur, kurios priteisiamos atsakovei iš ieškovės.

100.       Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš atsakovės pateiktos bylinėjimosi išlaidų detalizacijos nėra galimybės nustatyti turėtų bylinėjimosi išlaidų dydį atsiliepimo į savarankiškus reikalavimus parengimui, todėl šios išlaidos apskaičiuotinos pagal Rekomendacijas. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos išvadai, kad nors byloje yra parengti du atsiliepimai į savarankiškus reikalavimus, tačiau iš esmės jie yra vienodi, tokių dokumentų pakartotiniam rengimui esminių laiko sąnaudų nereikėjo, todėl turėtos teisinės pagalbos išlaidos skaičiuojamos kaip už vieną procesinį dokumentą. Pagal Rekomendacijas maksimali už atsiliepimo į savarankiškus reikalavimus 2019 m. gegužės mėnesį parengimą priteistina suma yra 2 425,75 Eur (Rekomendacijų 8.2 punktas), kuri priteisiama atsakovei iš trečiojo asmens.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

101.       Ieškovės ir trečiojo asmens apeliacinius skundus atmetus, bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, jiems neatlyginamos.

102.       Tenkinus atsakovės apeliacinį skundą ir atmetus ieškovės bei trečiojo asmens apeliacinius skundus, atsakovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant apeliacinį skundą ir atsiliepimus į ieškovės bei trečiojo asmens apeliacinius skundus, priteisimą atitinkamai tiek iš ieškovės, tiek ir trečiojo asmens. Atsakovė nurodo, kad patyrė 5 928,83 Eur apeliacinio skundo, 2 989,10 Eur atsiliepimo į trečiojo asmens apeliacinį skundą ir 4 531,11 Eur atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą rengimo išlaidų, pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus.

103.       Pagal Rekomendacijas maksimali už apeliacinio skundo pateikimą priteistina suma yra 2 591,14 Eur (Rekomendacijų 8.10 punktas), o už atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimą – 1 981,46 Eur. Teisėjų kolegijos manymu, byloje nėra pagrindo viršyti Rekomendacijose numatytus užmokesčio dydžius. Susipažinus su atsakovės apeliaciniu skundu ir atsiliepimais į ieškovės bei trečiojo asmens apeliacinius skundus, nustatyta, kad atsakovė iš esmės vadovavosi argumentais, išdėstytais jos procesiniuose dokumentuose, pateiktuose pirmosios instancijos teismui, todėl tiek apeliacinio skundo, tiek atsiliepimų į ieškovės bei trečiojo asmens apeliacinius skundus parengimas nereikalavo papildomo pasiruošimo ar specialių žinių, apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į apeliacinius skundus nebuvo keliama naujų, anksčiau nenagrinėtų teisės klausimų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju byloje nėra jokių ypatingų aplinkybių, sudarančių pagrindą nukrypti nuo Rekomendacijose nurodytos priteistinų bylinėjimosi išlaidų skaičiavimo tvarkos ir priteisti ieškovei jos nurodytą patirtą bylinėjimosi išlaidų sumą. Nurodytų argumentų pagrindu bei remiantis teisingumo bei protingumo principais, ieškovės prašomos priteisti išlaidos, patirtos rengiant apeliacinį skundą mažintinos iki 2 591,14 Eur sumos, atsiliepimų į ieškovės ir trečiojo asmens apeliacinius skundus – iki 1 981,46 Eur sumos. Atsakovei iš ieškovės priteisiama 4 572,60 Eur (2 591,14 Eur + 1 981,46 Eur), o iš trečiojo asmens – 2 034,46 Eur (1 981,46 Eur + 53 Eur žyminis mokestis) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 2 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį  išdėstyti taip:

„ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Kamesta“ patikslintą ieškinį atmesti, trečiojo asmens Luminor Bank AS savarankiškus reikalavimus atmesti.

Priteisti atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai (juridinio asmens kodas 188764867) iš ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Kamesta“ (juridinio asmens kodas 259805810) 31 371,87 Eur (trisdešimt vieną tūkstantį tris šimtus septyniasdešimt vieną eurą ir 87 centus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai (juridinio asmens kodas 188764867) iš trečiojo asmens Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančio per Luminor bank AS Lietuvos skyrių (juridinio asmens kodas 304870069), 2 425,75 Eur (du tūkstančius keturis šimtus dvidešimt penkis eurus ir 75 centus) bylinėjimosi išlaidų

Grąžinti trečiajam asmeniui Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančiam per Luminor bank AS Lietuvos skyrių (juridinio asmens kodas 304870069), 11 250 Eur (vienuolika tūkstančių du šimtus penkiasdešimt eurų) permokėto žyminio mokesčio dalį, kuris sumokėtas 2019 m. kovo 20 d., mokėjimo pavedimas APM7013620, į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą, esančią Luminor Bank AS (duomenys neskelbtini). Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.“

Priteisti atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai (juridinio asmens kodas 188764867) iš ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Kamesta“ (juridinio asmens kodas 259805810) 4 572,60 Eur (keturis tūkstančius penkis šimtus septyniasdešimt du eurus ir 60 centų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai (juridinio asmens kodas 188764867) iš trečiojo asmens Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančio per Luminor bank AS Lietuvos skyrių (juridinio asmens kodas 304870069), 2 034,46 Eur (du tūkstančius trisdešimt keturis eurus ir 46 centų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                Marius Bajoras

                                                        Rasa Gudžiūnienė

                                                        Neringa Švedienė