Civilinė
byla Nr. 3K-3-531/2009
Procesinio sprendimo
kategorijos: 21.4.2.6;
21.4.2.7; 22.3; 45.6; 63.1 (S)
LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I
S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. lapkričio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos
Davidonienės, Gintaro Kryževičiaus ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir
pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą
pagal ieškovės J. S. kasacinį skundą dėl Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio
8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. S. ieškinį atsakovams S. K., V. L., S. L.,
S. L., M. A. dėl sandorių pripažinimo
negaliojančiais; tretieji asmenys: T. S., notarė R. J., notarė D. L. B.,
antstolė I. K.; institucija, duodanti išvadą byloje, –
Vaikų teisių apsaugos tarnyba.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje iš esmės keliamas
sandorių negaliojimo instituto teisinės prigimties ir iš to kylančių teisinių
padarinių klausimas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir
nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimu atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti negaliojančiais pirkimo–pardavimo,
paskolos ir su jais susijusius sandorius. Teismas nustatė, kad ieškovė 2001 m.
rugpjūčio 16 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė atsakovams V.
L. ir S. L. butą Vilniuje (duomenys neskelbtini)
už 52 800 Lt, kuriuos ieškovė gavo sutarties sudarymo metu. Ieškovei buvo
palikta teisė naudotis butu iki 2001 m. lapkričio 12 d., sutarties šalims
išaiškintas CK 6.393, 6.398 straipsnių turinys; sutartyje nurodyta, kad jos
prasmė bei padariniai ieškovei ir pirkėjams išaiškinti, sutartis išversta į
šalių suprantamą rusų kalbą, sutartis patvirtinta notaro. Atsakovai iš
ieškovės įgytą butą 2003 m. spalio 20 d. jai pardavė už 52 000 Lt, kuriuos ši
sumokėjo pardavėjams sutarties sudarymo metu; šalys patvirtino, kad pardavėjai
perdavė, pirkėjas priėmė butą iki sutarties sudarymo ir pasirašymo. Tą pačią,
t. y. 2003 m. spalio 20 d., paskolos sutartimi atsakovas S. L.
paskolino ieškovei 88 000 Lt iki 2004 m. sausio 20 d., ši pasirašė
sutartį ir patvirtino, kad 88 000 Lt gavo iš S. L. sutarties
sudarymo ir pasirašymo metu; sutartyje nurodyta, kad jos įvykdymas bus
užtikrintas hipoteka, įkeičiant butą Vilniuje (duomenys neskelbtini);
sutartyje taip pat pažymėta apie šalių pareiškimą, kad ši sutartis atitinka jų
valią, sutarties prasmė ir padariniai joms išaiškinti; paskolos sutartis
perskaityta ir ieškovei notaro išversta į rusų kalbą. Butas, užtikrinant
ieškovės prievolės pagal 2003 m. spalio 20 d. sudarytą paskolos sutartį
tinkamą įvykdymą, įkeistas pagal 2003 m. spalio 20 d. hipotekos lakštą, reg.
Nr. RJ-6908; šalys pareiškė, kad sutartis atitinka jų valią, sutarties prasmė
ir padariniai šalims išaiškinti. 2005 m. gegužės 31 d. reikalavimo perleidimo
sutartimi atsakovas S. L. perleido naujajam kreditoriui M. A. reikalavimo teisę į skolininkės – ieškovės 88 000 Lt
skolą pagal 2003 m. spalio 20 d. paskolos sutartį. Prievolės įvykdymui
užtikrinti sudarytas ir pasirašytas hipotekos lakštas, kuriuo įkeistas butas
Vilniuje (duomenys neskelbtini). Tą pačią, t. y. 2005 m. gegužės 31 d.,
atsakovas M. A. ir ieškovė, atsižvelgdami į reikalavimo
teises pagal paskolos sutartį naujajam kreditoriui M. A. perleidimą,
taip pat naujųjų šalių susitarimą pratęsti paskolos sutarties terminą ir
padidinti skolos sumą, susitarė, jog atsakovas M. A. papildomai
skolina ieškovei 12 000 Lt ir šalys patvirtina, kad bendra skolos suma, kurią
paskolos gavėjas skolingas paskolos davėjui pagal 2003 m. spalio 20 d. paskolos
sutartį ir šį susitarimą, yra 100 000 Lt. Šalys pratęsė paskolos grąžinimo
terminą iki 2005 m. rugpjūčio 31 d., sutartyje įrašyta, kad ieškovė patvirtina,
jog susitarimas notaro perskaitytas ir išverstas į jai suprantamą rusų kalbą;
susitarimo tekstas, esmė, prasmė ir iš jo kylantys padariniai jai aiškūs. 2005
m. gegužės 31 d. ieškovė išrašė paprastąjį vekselį 30 000 Lt sumai, kurio
pagrindu Vilniaus miesto 2–asis notarų biuras išdavė vykdomąjį įrašą. Taigi,
esant tokioms fakto aplinkybėms ir ieškovės reikalavimui dėl apgaulės ir
suklydimo (CK 1.90, 1.91 straipsniai) sudarytus visus pirmiau nurodytus sandorius
pripažinti negaliojančiais, pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino
ieškovės argumentus, kad atsakovai esą turėjo patirties nekilnojamojo
turto verslo srityje, bet veikė nesąžiningai, pasinaudojo ieškovės senyvu
amžiumi ir tuo, jog ji nemoka lietuvių kalbos, ir kad tai reiškė, jog jie
suprato, kad ieškovė nėra tikroji sutartinių santykių šalis. Teismas laikė, kad
ieškovės ir dukters atsakovės S. K. parodymais
patvirtinama išvada apie buvusį jų susitarimą, jog ieškovė pasirašys visus
sandorius, būtinus atsakovei tvarkant skolinius įsipareigojimus. Ieškovė
nesigilino į sandorių reikšmę, juos sudarė, turėdama tikslą padėti dukteriai;
tokią poziciją teismas grindė ikiteisminio tyrimo baudžiamosios bylos
Nr. 10-9-007-06 ir šios civilinės bylos duomenimis ir pažymėjo, kad ieškovė
nenurodė, dėl kokių sandorių esminių aplinkybių ji buvo tyčia suklaidinta; ji
tik nurodė, kad duktė ją apgavo, nes žadėjo, jog viskas bus gerai. Teismas
sprendė, kad ieškovės elgesys, jai sudarant ginčo sutartis pagal dukters S. K. prašymą, ir noras jai padėti vertintini kaip didelis
neatsargumas ir kad tai reiškia, jog ieškovė prisiėmė pasekmių riziką. Ji
neįrodinėjo, kad sandoriai buvo sudaryti dėl sandorių šalių apgaulės. Nors
ieškovė nurodė, kad atsakovai S. K. ir M.
A. elgėsi nesąžiningai, pasinaudojo jos pasitikėjimu ir kad dėl to jų
elgesys vertintinas kaip tyčinis veikimas skolininko nenaudai, tačiau ji kartu
pažymėjo, jog vekselį, kaip ir kiekvieną ginčo sandorį, išrašė, norėdama padėti
dukteriai. Teismas sprendė, kad dėl nurodytų aplinkybių nėra pagrindo vekselį
pripažinti negaliojančiu. Teismas padarė išvadą, kad, nustačius tikrąsias
aplinkybes, dėl kurių ieškovė sudarė sandorius, nėra pagrindo pripažintini juos
negaliojančiais pagal CK 1.80, 1.86 straipsnius.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, paliko
nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimą.
Apeliacinės instancijos teismas nelaikė, kad pirmosios instancijos
teismas neteisingai įvertino bylos įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas apie
tai, jog ieškovė, siekdama padėti dukteriai atsakovei S. K.,
laisva valia, suvokdama situaciją, pasirašė sutartis, ir tai vertintina kaip
ieškovės didelis neatsargumas bei rizikos dėl padarinių prisiėmimas; tokios
teismo išvados patvirtintos byloje esančių įrodymų, tarp jų – ikiteisminio
tyrimo baudžiamosios bylos duomenų, viseto vertinimu. Byloje nėra duomenų apie
tai, kad notarai būtų sąmoningai atlikę veiksmus, neatitinkančius ieškovės
interesų; iš baudžiamosios bylos medžiagos taip pat matyti, kad ieškovė
sandorių sudarymo metu tvirtino, jog supranta savo veiksmų esmę ir jų
padarinius; baudžiamojoje byloje duoti civilinės bylos proceso dalyvių
parodymai nepaneigti. Nors ieškovė teigė, kad 2001 m. rugpjūčio 16 d. buto
pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo vykdoma, tačiau kolegija pripažino, jog
argumentai nepatvirtinami nekilnojamojo turto registro duomenimis ir
sutarties sąlyga, kad ieškovei tam tikrą laiką buvo leista gyventi parduotame
bute; sutarties tikslas – teisinis buto perleidimas kitiems asmenims – buvo
įgyvendintas; pirmosios instancijos teismas aiškinosi dėl šalių elgesio ir jų
tikrųjų ketinimų prieš sudarant pirmiau nurodytą sandorį, taip pat vertino jų
išdėstytas aplinkybes dėl sandorio sudarymo tikslo ir sąlygų. Vertindama
ieškovės apeliacinio skundo argumentus, kad 2003 m. spalio 20 d. paskolos
sutartis sudaryta dėl suklydimo, kolegija nurodė, jog ieškovė sutarties
sudarymo metu patvirtino, kad iš S. L. gavo 88 000 Lt; ta
aplinkybė, kad, pasibaigus sutartyje nurodytam terminui, šis nesikreipė į
ieškovę dėl pinigų grąžinimo, nepaneigia šalis siejusių teisinių santykių pagal
sutartį; sutartyje nurodyta, kad jos įvykdymui užtikrinti bus sudaromas
hipotekos lakštas, kuriuo įkeičiamas butas Vilniuje (duomenys neskelbtini);
šalys nepareiškė, kad ši sutartis neatitiktų jų valios, sutarties prasmė ir
padariniai joms išaiškinti, sutartis, kaip ir hipotekos lakštas, išversti į
ieškovei suprantamą rusų kalbą, todėl šių aplinkybių visuma leido kolegijai
spręsti dėl pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu padarytų teisingų
išvadų. Kadangi ieškovė 2001 m. rugpjūčio 16 d. pirkimo-pardavimo sutartimi
įstatymo nustatyta tvarka perleido butą atsakovams V. L. ir
S. L., ši sutartis nepripažinta negaliojančia, tai,
kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad ieškovė 2003 m. spalio 20 d.
pirkimo-pardavimo sutartimi esą įsigijo savo butą, kurio nebuvo pardavusi; buto
perleidimo faktas patvirtintas nekilnojamojo turto registro duomenimis,
nepaisant sandorio to paties objekto. Ta aplinkybė, kad pagal hipotekos lakštą
įkeistas ginčo butas šalių susitarimu buvo įvertintas 120 000 Lt, o pagal tą
pačią dieną sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį butas parduotas ieškovei už 52
000 Lt, neįrodo asmenų, dalyvavusių sudarant sandorius, nesąžiningumo ir
sandorių fiktyvumo. Kita vertus, ieškovė vienašaliu sandoriu – 2003 m. spalio
20 d. įgaliojimu – buvo įgaliojusi dukterį S. K. atstovauti
jos interesams, tarp jų – VĮ Registrų centro Vilniaus filiale registruoti buto
Vilniuje (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisių perėjimą pagal 2003 m.
spalio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį, gauti nuosavybės dokumentus; vadinasi,
įgaliojimas taip pat patvirtina ieškovės valią dėl sandorių sudarymo bei padarinių.
2005 m. gegužės 31 d. susitarimu dėl paskolos sutarties pakeitimo ieškovei
paskolinta 12 000 Lt, todėl kartu su 2003 m. spalio 20 d. paskolos sutarties
pagrindu gautomis lėšomis jos skola buvo 100 000 Lt; sandorio šalys yra ieškovė
ir M. A., pinigų gavėja yra ieškovė, todėl jai kyla
teisinė prievolė grąžinti skolą; aplinkybė, kad, suėjus paskolos grąžinimo
datai M. A. nesikreipė į teismą dėl skolos grąžinimo, nėra
pagrindas sandoriui pripažinti negaliojančiu.
Nors ieškovė ginčijo sandorius, kad jie sudaryti dėl
apgaulės (CK 1.91 straipsnis), tačiau apeliacinės instancijos teismas laikė,
jog ieškovė apskritai neįrodinėjo, kokie tyčiniai veiksmai turėjo lemiamos
įtakos jos valiai susiformuoti, kokius atsakovai atliko tyčinius, nesąžiningus
veiksmus, dėl kurių ji buvo paskatinta sudaryti ne tokį sandorį, kokio iš
tikrųjų siekė. Baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis patvirtinama, kad
ieškovė suprato sudaromų sandorių prasmę, siekė juos sudaryti, išreiškė valią
padėti dukteriai, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog ji sudarė sandorius
dėl apgaulės. Kolegija taip pat nelaikė, kad šiuo atveju yra pagrindas, nors
ieškovė prašė, pripažinti negaliojančiais sandorius pagal CK 1.86 straipsnį;
tariamasis sandoris yra toks, kuriame nesuderinta sutarties šalių valia,
siekiant tam tikrų teisinių padarinių; sandorio šalių valia nėra tikra ir ji
neatitinka tikrųjų sandorio šalių ketinimų. Tariamasis sandoris yra fiktyvus
sandoris dėl šalių valios ydingumo jį sudarant, ir paprastai jis nevykdomas.
Ieškovė siekė padėti savo dukteriai, todėl sudarė ginčo sandorius; sandorių
šalių valia buvo suderinta siekiant tam tikrų teisinių padarinių, ji atitiko
sandorio šalių ketinimus.
Apeliacinės instancijos teismas pripažino nepagrįstais
apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė
dėl ieškinio reikalavimo CK 1.90 straipsnio pagrindu. Apeliacinės instancijos
teismas laikė, kad ieškovė neįrodinėjo aplinkybių, jog neteisingai suvokė ginčo
sandorių turinį, kad būtų suklydusi dėl esminių sandorio elementų, buvusių
sandorio sudarymo metu. Ieškovės argumentai iš esmės siejami su tuo, kad ji
klydo dėl sudaromų sandorių perspektyvos – ji negalėjo tikėtis, kad butas bus
parduodamas varžytynėse, tačiau tai nėra pagrindas sandoriams pagal CK 1.90 straipsnį
nuginčyti.
Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas
dėl ieškovės argumentų, kad ji nesuprato, kokius teisinius padarinius sukelia
vekselis, pažymėjo, jog ji nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti
išvadą, kad atsakovas M. A., įgydamas vekselį, tyčia būtų
veikęs jos nenaudai, kad ieškovės veiksmai išrašant vekselį neatitiko jos
valios. Atsakovas M. A. patvirtino, kad pagal išrašytą
vekselį yra grąžinta dalis sumos – 11 000 Lt. Tokios aplinkybės, kolegijos
vertinimu, patvirtina faktą, kad šalis siejo teisiniai santykiai pagal šį
vertybinį popierių. Ieškovė nepateikė įrodymų, paneigiančių pakvitavimą, pagal
kurį buvo grąžinta daugiau kaip trečdalis sumos, nurodytos vekselyje. Kadangi
vekselį išrašė ieškovė, tai atsiradusi vekselio pagrindu prievolė tenka jai.
Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pagal
Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių
įstatymo (1999 m. kovo 16 d. įstatymo Nr.
VIII-1087 redakcija; Žin., 1999, Nr. 30-853, toliau – ir ĮPVĮ, Įstatymas) 19
straipsnį įsipareigojęs pagal vekselį asmuo gynybai negali vekselio turėtojui
pareikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba
ankstesniųjų vekselio turėtojų santykiais, nebent vekselio turėtojas, įgydamas
vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai. Vekselis – tai vertybinis
popierius, patvirtinantis teisėto jo turėtojo besąlygišką, nepriklausančią nuo
atsiradimo pagrindo reikalavimo teisę į vekselyje nurodytą pinigų sumą, ir
kartu įtvirtinantis besąlygišką skolininko pagal vekselį pareigą sumokėti šią
sumą teisėtam vekselio turėtojui. Vadovaujantis šia teisės norma skolininkas
pagal vekselį negali reikšti prieštaravimų sąžiningam vekselio turėtojui,
tokiam, kuris, įgydamas vekselį, pasitikėjo tuo, kad dokumentas, atitinkantis įstatymo vekseliui nustatytus formalius
reikalavimus, patvirtina, jog jis yra teisėtas šiame dokumente išreikštos
teisės subjektas. Pagal ĮPVĮ
19
straipsnį įsipareigojęs pagal vekselį asmuo gali reikšti prieštaravimus,
grindžiamus asmeninio pobūdžio santykiais, tiesioginiam kontrahentui pagal
vekselį, taip pat nesąžiningam vėlesniam vekselio turėtojui, t. y. tokiam,
kuris, įgydamas vekselį, žinojo apie santykių tarp vekselio davėjo ir pirmojo
vekselio įgijėjo trūkumus, t. y. žinojo, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti,
arba nebuvo pagrindo jį perleisti (perduoti pagal indosamentą), arba žinojo
apie kitokius ankstesniųjų vekselių teisinių santykių dalyvių defektus, tačiau,
nepaisant to, vis tiek įsigijo vekselį ir pateikė jį apmokėti, nes tokie
vekselio turėtojo veiksmai reiškia tyčinį veikimą skolininko nenaudai.
Vekselis, kaip rašytinis dokumentas, yra asmens vidinės valios išraiškos
rezultatas. Vekselio išrašymas yra abstraktus vienašalis sandoris. Dėl to, kad
vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, galimi atvejai, kai asmens, t. y. vekselio
davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais vekselį išrašęs
asmuo gali ginčyti šį sandorį dėl valios ydingumo, remdamasis ir bendraisiais
sandorių negaliojimo pagrindais. Kolegijos vertinimu, bylos įrodymų pagrindu
labiau tikėtina, kad atsakovas M. A., vekselio pagrindu
įgijęs reikalavimo teisę, neveikė skolininkės nenaudai, o ieškovės veiksmai,
išrašant vekselį, atitiko jos vidinę valią, todėl nėra pagrindo naikinti
ieškovės ginčijamą paprastąjį neprotestuotiną vekselį (CPK 185 straipsnis).
III. Kasacinio skundo ir
atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu kasatorė (ieškovė) prašo panaikinti
apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti
apeliacinės instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis
skundas grindžiamas šiais argumentais.
1. Dėl CK 1.90, 1.91 straipsnių netinkamo
aiškinimo ir taikymo. Kasatorė
prašė dėl apgaulės ir suklydimo sudarytas 2001 m. rugpjūčio 16 d., 2003 m.
spalio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartis, 2003 m. spalio 20 d. paskolos sutartį
ir 2003 m. spalio 20 d. hipotekos lakštą, taip pat 2005 m. gegužės 31 d.
susitarimą dėl paskolos sutarties pakeitimo pripažinti negaliojančiais. Bylą
nagrinėję teismai nepagrįstai ieškovės sutikimą padėti dukteriai (dėl motinos
ir dukters santykių) interpretavo kaip kasatorės valios išraišką ir atmetė
prašymą pripažinti sandorius negaliojančiais pirmiau nurodytais pagrindais. CK
nenustatyta asmenų, kurie dėl apgaulės gali priversti kitą asmenį sudaryti
sandorius; juo gali būti bet kuris, taigi ir giminystės ryšiais, su sutarties
šalimi susijęs asmuo; dėl artimųjų giminaičių ryšių apgaulė gali būti
įgyvendinama lengviau. Dėl to bylą nagrinėję teismai nepagrįstai neįvertino,
kad pasitikėjimas atsakovais, taip pat ir dukterimi galėjo būti sukurtas dėl
apgaulės ir suklydimo, todėl kasatorės sutikimas vykti pas notarą,
nesuprantant, koks sandoris bus įformintas, nėra tikroji jos valia. Bylos
duomenimis patvirtinama, kad kasatorė visada nurodė apie buto įkeitimą, bet ne
apie pardavimą ar pinigų skolinimąsi. Tai reiškia, kad iš bylos medžiagos
teismų kartojama frazė, jog kasatorė sutiko padėti dukteriai, negalėjo būti
vertinama kaip kasatorės valios išraiška dėl visų jos sudarytų sandorių. Bylą
nagrinėję teismai vadovavosi vien tik kasatorės parodymais ikiteisminio tyrimo
baudžiamojoje byloje; tuo tarpu CK 1.90, 1.91 straipsnių tinkamas taikymas
suponuoja būtinumą nustatyti esminius faktorius ir vertinti jų visumą; tai taip
pat reiškia, kad dėl sandorio sutarties šalies valios turi būti sprendžiama
pagal CK 6.193 straipsnyje nustatytas taisykles, tačiau teismai netyrė ir
nevertino pirmiau nurodytų sandorių CK 6.193 straipsnyje nustatyto
reglamentavimo aspektu. Dėl to nepagrįstai neatskleista, kad tikroji šių sandorių
šalis buvo ne kasatorė, bet atsakovė S. K., juolab kad
bylos duomenimis patvirtinama, jog dėl nevykdomų sandorių kreditoriai
kreipdavosi į ją; kasatorės dukters veiksmuose įžvelgtina apgaulė ir noras
pasinaudoti kasatorės turtu įsipareigojimams vykdyti. Teisės teorijoje
patvirtinama, kad apgaulės turinį sudarančius veiksmus gali atlikti kita
sandorio šalis ar kitas asmuo, nesantis sandorio šalis (V. Mikelėnas, Lietuvos
Respublikos civilinio kodekso komentaras, Pirmoji knyga, p. 203). Kasatorės suklydimas,
sudarant ginčo sandorius, pasireiškė tuo, kad ji nesuprato dokumentų teisinės
prasmės ir jų turinio bei nesiekė tų padarinių, kurie atsirado pagal ginčo
sandorius (CK 1.90 straipsnis). Bylą nagrinėję teismai netyrė kasatorės elgesio
protingo, atidaus asmens kontekste, todėl netinkamai taikė pirmiau nurodytą CK
normą ir neatsižvelgė į teismų praktikos nuostatas dėl šios teisės normos
aiškinimo ir taikymo.
2. Dėl CK 1.86 straipsnio netinkamo
taikymo. Sprendžiant dėl fiktyvaus
sandorio, esminę reikšmę turi ne sandorio šalies, kuri į sandorį įtraukta
fiktyviai, valia, bet tikrųjų sutarties šalių elgesys ir jų ketinimai. Bylą
nagrinėjusių teismų išvada, kad kasatorė neįrodė aplinkybių, kurių pagrindu
sandoriai pripažintini negaliojančiais pagal CK 1.86 straipsnį, paneigiama
byloje nustatytų faktinių sandorio sudarymo bei vykdymo aplinkybių. Viena iš
tikrųjų sandorio šalių atsakovė S. K. patvirtino, kad
„visos skolos mamos vardu yra jos, o ne mamos“. Dėl to yra pagrindas teigti,
kad pinigus, parduodant butą ir sudarant paskolos sutartį, gavo ne kasatorė,
bet jos duktė; atsakovas M. A. taip pat parodė, kad
paskolos iniciatorė buvo S. K. ir ji „kažkuriuo momentu
paprašė padidinti paskolą iki 130 000 Lt“. Vadinasi, bylą nagrinėję teismai
privalėjo, esant kasatorės reikalavimui, tirti, kas yra (gali būti) tikrosios
ginčo sandorių šalys ir kokia buvo jų valia.
3. Dėl vekselio negaliojimo pagrindų
netinkamo aiškinimo. Kasatorė pareiškė
reikalavimą pripažinti negaliojančiu 2005 m. gegužės 31 d. vekselį CK 1.90,
1.91 straipsniuose ir Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnyje
nustatytais pagrindais. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė tik
dėl antrojo vekselio negaliojimo pagrindo, tačiau teismo vertinimas yra
nevisapusiškas ir nepagrįstas tinkamu byloje esančių įrodymų vertinimu.
Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnyje įtvirtinta ribota
galimybė reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui; tai reiškia, kad
įsipareigojęs pagal vekselį asmuo prieštaravimams vekselio turėtojui pagal ĮPVĮ
19 straipsnį pagrįsti privalo nurodyti šio straipsnio dispozicijos reikalaujamą
faktinį pagrindą, t. y. konkrečius faktus apie tai, kad vekselio turėtojas,
įgydamas vekselį, tyčia veikė skolininko nenaudai. Taigi šio straipsnio
nuostatos skirtos sąžiningų vekselių teisinių santykių dalyvių interesams
apsaugoti. Šiuo atveju bylą nagrinėję teismai nesiaiškino, ar vekselio gavėjas M. A. buvo sąžiningas dalyvis ir kokiomis aplinkybėmis buvo
išrašytas vekselis, taip pat ar buvo vekselio išrašymo teisinis pagrindas
(atsakovė S. K. teigė, kad vekselis išrašytas 30 000 Lt
sumai, yra palūkanos už paskolą, M. A. nurodė, kad
kasatorei papildomai skolino vekselyje nurodytas lėšas). Tuo tarpu bylą
nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas apskritai nenagrinėjo vekselio
išrašymo pagrindų, bet pripažino, kad šalys saistomos iš vekselio kylančių
teisinių santykių, nes esą atsakovas M. A. nurodė, jog jam
pagal išrašytą vekselį grąžinta 11 000 Lt; tuo tarpu kasatorei neigiant šį lėšų
perdavimo atsakovui faktą, kolegija laikė, kad ji nepateikė įrodymų,
paneigiančių daugiau kaip trečdalio sumos grąžinimo atsakovui pagal išrašytą
vekselį faktą. Šiuo atveju yra pagrindas laikyti, kad atsakovė S.
K. grąžino 11 000 Lt M. A.; tuo tarpu atsakovui tenka
pareiga įrodyti, kad jis dalį sumos pagal vekselį gavo būtent iš kasatorės.
Bylą nagrinėję teismai netyrė dėl ieškovės suklydimo ir nevertino vekselio
išrašymo aplinkybių; tarp jų: kokia kalba išrašytas vekselis, jo surašymo
konkrečių aplinkybių (vekselis išrašytas namuose), kasatorės finansinės
padėties bei galimybių.
4. Dėl kreditorių nesąžiningumo. Bylą nagrinėjantys teismai privalo taikyti sandorių negaliojimo
institutą, atsižvelgdami į sandorio šalių elgesį sąžiningumo aspektu; taigi ir
šiuo atveju teismai turėjo vertinti atsakovų elgesį CK 6.158 straipsnyje
nustatytų reikalavimų laikymosi aspektu; vertindami jų elgesį sutarčių sudarymo
ir vykdymo stadijose, turėjo taikyti CK 1.5, 6.4 straipsnių, 6.38 straipsnio 1
dalies, 6.158 straipsnio, 6.200 straipsnio 1 dalies nuostatas, įtvirtinančias
sutarties šalių pareigą elgtis sąžiningai, tačiau teismai nesprendė klausimo,
ar kreditoriai, sudarę sutartis su kasatore, buvo sąžiningi. Iš bylos duomenų
matyti, kad atsakovai buvo nesąžiningi; sudarydami sutartis su kasatore, jie
suprato, kad ji nėra tikroji sutarčių šalis ir kad ji nesupranta, kokias
sutartis pasirašo, taip pat kokių teisinių padarinių tai turės. Atsakovai
pasinaudojo jos senyvu amžiumi, nerega, lietuvių kalbos nemokėjimu ir menku
išsilavinimu. Kreditorių nesąžiningumas atsiskleidžia, analizuojant visus
sudarytus sandorius pagal eiliškumą. Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į
atsakovų išsilavinimą, darbo sritį bei patirtį; pavyzdžiui, atsakovas M. A. dirba nekilnojamojo turto rinkoje, jis yra (duomenys
neskelbtini) konsultantas, tokių sandorių, kaip ginčijamų šioje byloje,
sudarymas yra jo profesinė veikla. Sąžiningumo principas civiliniuose teisiniuose
santykiuose suponuoja būtinumą įsitikinti, su kuo sudaromos sutartys, ar šalis
supranta savo poelgio prasmę. Niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų,
nesąžiningų veiksmų.
5. Dėl viešojo intereso pažeidimo. Bylą nagrinėję teismai nepaisė, kad šiuo atveju buvo
pažeistas viešasis interesas ir į tai nereagavo ex officio. Teisės
doktrinoje pripažįstama, kad specialiąja reikšme vartojama sąvoka „viešasis
interesas“ dažniausiai apima tik esminius visuomenės gyvenimo teisinio
sutvarkymo pagrindus, t. y. Konstitucijoje įtvirtintas nuostatas ir teisės
principus. Visuomenės poreikiai išplaukia iš daugelio individų siekimo tinkamai
ir efektyviai organizuoti ekonominį, kultūrinį, socialinį žmonių bendruomenės
vystymąsi, sukurti atvirą, teisingą ir darnią pilietinę visuomenę ir teisinę
valstybę. Vadinasi, bylą nagrinėję teismai, gindami viešąjį interesą, negalėjo
nereaguoti į šioje byloje ginčijamą 2003 m. spalio 20 d. paskolos sutartį,
kurioje nustatyta, jog paskola suteikta neatlygintinai, nors byloje parodymus
teikęs atsakovas S. L. teigė priešingai, ir vertinti, ar
taip nesiekiama išvengti mokesčių valstybei mokėjimo. Byloje kilęs ginčas ir
dėl kitų sandorių, dėl kurių sąlygų vertinimo teismai privalėjo pasisakyti ex
officio.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas M.
A. prašo kasacinį skundą atmesti. Jis nurodo, kad bylą nagrinėję teismai
visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, teisingai įvertino įrodymus ir tinkamai
taikė teisės normas. Kasatorės veiksmai patvirtina, kad juos suvokė. Teismas
pasisakė dėl ieškinio reikalavimo CK 1.90, 1.91 straipsnių pagrindais. Byloje
nėra įrodymų, kad kasatorė būtų verčiama sudaryti sandorius, taip pat įrodymų,
patvirtinančių, jog atsakovas buvo nesąžiningas kasatorės atžvilgiu. Bylą
nagrinėję teismai teisingai sprendė, kad byloje esančiais įrodymais
patvirtinama, jog kasatorė gavo pagal paskolą pinigus ir dalimi jų pasinaudojo,
atsiskaitydama už nupirktą butą; nors kasatorė teigia, kad ji sudarė sandorius
dėl apgaulės, bet jos daugkartinis vykimas pas notarus tik patvirtino tai, jog
ji savo valia siekė sudaryti ginčo sandorius. Teigdama priešingai, kasatorė
nenurodo, kokia buvo jos tikroji valia sandorių sudarymo metu. Atmestini
kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo CK 1.86 straipsnio aiškinimo; bylą
nagrinėję teismai teisingai pažymėjo, kad kasatorė neįrodė, jog ji turėjo
kitokią, nei sandoriuose išreikštą, valią; ginčo sandoriai yra atlygintiniai,
jai buvo perduotas turtas, perleidimo faktas įregistruotas, sandoris įvykdytas.
Atmestini kasatorės argumentai dėl vekselio negaliojimo pagrindų. Vekseliu
išreikšta tikroji kasatės valia; nėra kitokių susitarimų dėl vekselio
atsiradimo pagrindo, nors kasatorė savaip interpretuoja šią aplinkybę,
nepagrįstai teigdama, kad taip susitarta dėl palūkanų grąžinimo. Kiti kasacinio
skundo argumentai yra taip pat nepagrįsti ir atmestini.
Teisėjų kolegija
k o n s
t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl
CK 1.90, 1.91 straipsnių aiškinimo ir taikymo
Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas sutiko su
pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškinys atmestinas, motyvuojant,
jog kasatorė sutiko padėti dukteriai finansiškai, jos sudaryti ginčo sandoriai
patvirtinti notaro, kasatorei išaiškinta dėl sudarytų sandorių esmės, ją
suprato ir prisiėmė riziką dėl padarinių. Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą
nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 1.90, 1.91 straipsnius,
neteisingai sutikimą padėti dukteriai interpretavo kaip kasatorės valios
išraišką; teismai neįvertino, kad pasitikėjimas atsakovais, taip pat ir
dukterimi sukurtas dėl apgaulės ir suklydimo ir kad būtent dėl artimųjų
giminaičių ryšių apgaulė galėjo būti įgyvendinta lengviau. Dėl sutarties šalies
valios turi būti sprendžiama pagal CK 6.193 straipsnyje nustatytas taisykles,
tačiau šiuo atveju to nepadaryta ir neatskleista, kad tikroji ginčo sandorių
šalis buvo ne kasatorė, bet jos duktė atsakovė S. K.
Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais šiuos ir kitus kasacinio skundo
argumentus, kuriais iš esmės paneigiamos teismų išvados šioje byloje.
Sandoriai – tai sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų
veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. jais siekiama sukurti,
pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1
dalis). Sutartis yra dvišalis ar daugiašalis sandoris. Pagal CK 6.154
straipsnio 1 dalį sutartimi vienas ar keli asmenys susitaria sukurti, pakeisti
ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys
įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji
įgyja reikalavimo teisę. Šiuolaikinėje civilinėje teisėje pripažįstama, kad
civilinių santykių dalyviai, sudarydami sutartis, yra lygūs ir laisvi sukurti
civilines teises ir pareigas, t. y. sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra
nustatyti tarpusavio teises bei pareigas ( CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Sandorių
negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų
užtikrintas teisėtumas. Įstatymo nustatyti sandorių negaliojimo pagrindai
suponuoja, kad sandoriai ir jų pagrindu susiklostę civiliniai teisiniai
santykiai būtų stabilūs, būtų apgintos civilinių teisinių santykių subjektų
teisės, įgytos šių sandorių pagrindu. Taigi kita sandorių negaliojimo instituto
paskirtis saistoma civilinių teisinių santykių stabilumo, įgytų teisių ilgaamžiškumo
ir jų gerbimo.
Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas;
suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai
išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi
valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės
arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių
sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio
nebūtų sudaręs. Tarptautinės teisės unifikavimo instituto (UNIDROIT) parengtų
Tarptautinių komercinių sutarčių principų 3.5 straipsnyje esminiu laikomas
suklydimas, kuris, sudarant sutartį, buvo toks reikšmingas, kad protingas
asmuo, esant analogiškai padėčiai, būtų ją sudaręs kitomis sąlygomis arba apskritai
nesudaręs, žinodamas tikrąją padėtį, o kita šalis taip pat klydo arba prisidėjo
prie suklydimo, arba žinojo arba turėjo žinoti apie suklydimą ir klystančios
šalies neinformavo apie tikrąją padėtį, jeigu šios neatskleidimas neatitiko
protingos ir sąžiningos komercinės praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas
negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y.
konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo. Vertinant, ar buvo suklysta,
taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo,
elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokioms
pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties
laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo
teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi
apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Teisių ir pareigų
klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko
dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar
apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių,
išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes.
Suklydimą galima konstatuoti buvus tik tuo atveju, jeigu suklysta dėl esminių
sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, bet ne dėl aplinkybių,
atsiradusių po jo sudarymo. Vadinasi, teismai, spręsdami dėl suklydimo sudaryto
sandorio pripažinimo negaliojančiu, privalo tirti ir vertinti CK 1.90
straipsnio taikymui pirmiau nurodytų būtinų sąlygų visumą.
Minėta, protingumo principas sutarties šalims reiškia, kad
jie patys turi rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Bylos duomenimis, kasatorė
yra garbaus amžiaus, pensininkė, neturi išsilavinimo, neužsiima komerciniais
reikalais; ji turėjo tikslą padėti dukteriai, bet nesiekė likti be gyvenamosios
patalpos. Bylą nagrinėję teismai, vertindami kasatorės valios dėl sudarytų
sandorių išraišką, ypač akcentavo kasatorės parodymus šioje ir ikiteisminio
tyrimo baudžiamojoje byloje apie tai, kad ji sutiko padėti dukteriai ir kad
notarinės formos sandoriai reiškė, jog ji suprato sandorių esmę ir prisiėmė
riziką dėl padarinių. Teisėjų kolegija laiko pagrįstais kasacinio skundo
argumentus dėl teismų vartojamos frazės, kad kasatorė sutiko padėti dukteriai,
reikšmės ir jos interpretavimo ydingumo, sprendžiant apie kasatorės valią
sudaryti sandorius. Bylą nagrinėję teismai turėjo vertinti, ar kasatorės vienas
po kito sudaryti sandoriai, kuriais ši pardavė jai priklausantį butą, po to jį
atpirko, skolinosi lėšų, įkeitė butą, išrašė vekselį, atsižvelgiant į jos amžių
ir išsimokslinimą, vienareikšmiškai suponavo pagrindą išvadai, kad ji suvokė
sudaromų sandorių esmę ir išreiškė savo valią, nepaisant teismų konstatuotos
aplinkybės apie tai, jog notaro kasatorei išaiškinta dėl visų sandorių esmės ir
padarinių, sandoriai išversti į jai suprantamą rusų kalbą. Teisėjų kolegija
vertina, kad apeliacinės instancijos teismas neatskleidė kasatorės tikrosios
valios, nes, pripažinęs, jog ji siekia padėti dukteriai, netyrė, ar būtų
sudariusi sandorius, žinodama tikrąją padėtį; galima būtų sutikti, kad pagalba
finansinių problemų turinčiai dukteriai yra svarbi aplinkybė, tačiau šiuo
atveju būtina vertinti, kaip kasatorė ją suvokė; esminis suklydimas
konstatuotinas, jeigu šią jai svarbią aplinkybę suvokdama teisingai, ji
sandorių nebūtų sudariusi. CK 6.193–6.195 straipsniuose reglamentuotos, taip
pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo precedentuose konkrečiose bylose suformuotos
sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės;
jose pabrėžiama, kad sutartis turi būti aiškinama, nustatant tikruosius
sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį,
sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties
sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes.
Kasatorė teigia, kad bylą nagrinėję teismai nevertino ginčo sandorių pirmiau nurodytų
CK normų laikymosi aspektu. Teisėjų kolegija šiuos teiginius pripažįsta
pagrįstais dėl pirmiau išdėstytų argumentų.
Kasaciniame skunde keliamas atsakovų sąžiningumo klausimas;
teigiama, kad bylą nagrinėję teismai privalėjo taikyti sandorių negaliojimo
institutą, atsižvelgdami į sandorio šalių elgesį sąžiningumo aspektu; vertinti
pagal CK 1.5, 6.4 straipsniuose, 6.38 straipsnio 1 dalyje, 6.158 straipsnyje,
6.200 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, tačiau to nepadarė, t. y.
nesprendė klausimo, ar atsakovai, būdami kreditoriai ir sudarę ginčo sandorius
su kasatore, buvo sąžiningi. Teisėjų kolegija laiko, kad šalies sąžiningumo
problema saistoma byloje nustatytų aplinkybių tam tikro vertinimo, tačiau, kaip
pagrįstai teigiama kasaciniame skunde, šiuo aspektu teismų išvados
nevisapusiškos. Minėta tai, kad bylą nagrinėję teismai neatliko ginčo sandorių
analizės CK 6.193-6.195 straipsniuose nustatyto reglamentavimo aspektu; tai
reiškia, kad byloje neatskleisti tikrieji ginčo sandorių dalyvių ketinimai.
Kasatorei teigiant, kad ji dėl suklydimo ir apgaulės nesuprato, kokie sandoriai
bus įforminti ir neišreiškė valios dėl jų sudarymo, pažymėtina bylą
nagrinėjusių teismų išreikšta nuostata, jog sandoriai sudaryti kasatorės
dukters S. K. iniciatyva. Pagal CK 1.91 straipsnį sandoris
gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu asmuo neteisingai suvokia savo
sudaromo sandorio aplinkybes ir padarinius dėl kitų asmenų veiksmų. Kasatorė
nurodo, kad tikroji sandorių šalis buvo jos duktė; ji turėjo įsipareigojimų
kreditoriams, todėl būtent jos veiksmuose įžvelgtina apgaulė ir noras
pasinaudoti kasatorės turtu finansiniams įsipareigojimams įvykdyti; kartu tai
reiškia, kad būtinas atsakovų elgesio vertinimas sąžiningumo aspektu. Šalių
nurodomas aplinkybes teismai turi teisiškai įvertinti, taikydami jiems
atitinkamą normą. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas
laikė, jog kasatorė apskritai neįrodinėjo atsakovų tyčinių, nesąžiningų
veiksmų, kurie galėjo turėti įtakos jos valiai susiformuoti, nelaikė, kad
kasatorė dėl apgaulės sudarė ginčo sandorius. Teisėjų kolegija nesutinka su
tokia apeliacinės instancijos teismo išvada. Esant duomenų, kad kasatorė turėjo
tikslą padėti dukteriai dėl šios neįvykdytų įsipareigojimų kreditoriams, bylą
nagrinėję teismai turėjo vertinti, ar sandorius sudarę atsakovai (kreditoriai)
nesuprato, kas yra tikroji sandorių šalis, taip pat ar kasatorė suprato
sudaromų sandorių esmę ir padarinius, ar jie nepasinaudojo kasatorės senyvu
amžiumi, menku išsilavinimu. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas
netyrė ir neįvertino, ar atsakovai, tarp jų ir kasatorės duktė, nepaisant to,
jog ji nėra sandorių šalis, neatliko apgaulingų veiksmų (CK 1.91 straipsnis).
Dėl to teisėjų kolegija nelaiko, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl
apgaulės nebuvimo yra pagrįstos.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju bylą
nagrinėję teismai ignoravo sutarties laisvės principą, kurio esmė yra ta, jog
draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareiga
ją sudaryti yra nustatyta įstatymo ar savarankiško įsipareigojimo (CK 6.156
straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju kasatorės pareigą sudaryti sandorius bylą
nagrinėję teismai kildino iš jos tikslo padėti dukteriai, tačiau nepagrįstai
netyrė, ar tokia bylos situacija atitinka sutarčių laisvės, teisingumo ir
protingumo principus, ar jiems neprieštarauja (CK 1.2, 1.5 straipsniai). CK 1.5
straipsnyje įtvirtintas įpareigojimas teismams veikti pagal teisingumo,
protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimus, teikiant pirmenybę
silpnesniosios šalies interesams.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl nutartyje išdėstytų
argumentų skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, o byla
perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinio proceso tvarka.
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu,
priteisimo
Kasacinės instancijos teismas
patyrė 159,65 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Patenkinus ieškovės kasacinį skundą ir panaikinus apeliacinės instancijos
teismo nutartį, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovų
(CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96
straipsnio 2 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 79, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartį
panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Priteisti iš atsakovų M.
A., a. k. (duomenys neskelbtini), V. L., a. k. (duomenys neskelbtini), S. L., a. k. (duomenys neskelbtini), S. L., a. k. (duomenys neskelbtini), S. K., a. k. (duomenys neskelbtini), į
valstybės biudžetą po 31,93 (trisdešimt vieną litą 93 ct) Lt išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina
Davidonienė
Gintaras Kryževičius
Juozas
Šerkšnas