Civilinė byla Nr. 2A-750/2013
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01939-2011-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
44.1; 44.5.2; 121.21; 126.8
LIETUVOS
APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. balandžio 23 d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų Algirdo Gailiūno, Rasos Gudžiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir
pranešėja) ir Kazio Kailiūno apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo
V. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo
2012 m. kovo 2 d. sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovo bankrutavusios
uždarosios akcinės bendrovės „RV Statybų valdymas“ ieškinys atsakovams V. Z. ir R. S. dėl nuostolių priteisimo civilinėje
byloje Nr. 2-345-104/2012.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo
esmė
Byloje
sprendžiamas likviduotos įmonės vadovo ir akcininko atsakomybės
klausimas, jiems laiku nesikreipus dėl bankroto bylos jų valdomai įmonei
iškėlimo.
Ieškovas BUAB
„RV Statybų valdymas“ administratorius prašė priteisti iš atsakovų V. Z. ir R. S. solidariai 8 079,61 Lt
nuostolių atlyginimo.
Vilniaus apygardos teismo 2010-04-23
nutartimi UAB „RV Statybų valdymas“ iškelta bankroto byla, įmonės
administratoriumi paskirtas A. A.. 2010-08-19 teismo
nutartimi nutarta taikyti UAB „RV Statybų valdymas“ supaprastintą bankroto
procesą, įmonę likviduoti ir patvirtinti 10 000 Lt administravimo išlaidų
sąmatą. Atsakovai V. Z. ir R. S. yra
įmonės akcininkai, kiekvienas turintis po 50 proc. akcijų. Atsakovas V. Z. 2008-09-12 – 2009-11-18 buvo įmonės vadovas, o
2009-11-08 – 2010-05-04 įmonės likvidatorius. Atsakovai, būdami akcininkais, 2009-11-18
priėmė sprendimą likviduoti įmonę, nors
įmonė nemoki buvo jau nuo 2008-12-31 ir tai rodo įmonės 2008-12-31 balanso duomenys.
Ieškovo teigimu, atsakovų neteisėti ir nesąžiningi veiksmai - nepateikimas
teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, sprendimo likviduoti nemokią
įmonę priėmimas, finansinės atskaitomybės dokumentų nesudarymas sąlygojo žalą,
kurią sudaro 8 079,61 Lt bankroto
administravimui skirtos įmonės išlaidos, kurių nepadengia įmonės turtas.
Kadangi Vilniaus apygardos teismas 2010-08-19 patvirtino 10 000 Lt
administravimo išlaidų sumą, o įmonės turtas sudaro 1 920,39 Lt, tai įmonės
nuostoliai yra 8 079,61 Lt (10 000 Lt – 1 920,39 Lt).
Atsakovai
prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog nėra civilinės atsakomybės sąlygų, t.y. nėra
įrodyta, kad atsakovai būtų atlikę kokius nors nesąžiningus ar neteisėtus
veiksmus, kurie būtų priežastiniu ryšiu susiję su negalėjimu padengti ieškovo
nurodomą 8 079,61 Lt administravimo išlaidų sumą.
II. Pirmosios instancijos
teismo sprendimo esmė
Vilniaus
apygardos teismas 2012 m. kovo 2
d. sprendimu nusprendė ieškinį
tenkinti iš dalies.
Teismas priteisė ieškovui iš atsakovo
V. Z. 8 079,61 Lt, o ieškinį atsakovo R.
S. atžvilgiu atmetė.
Teismas nurodė, kad iš byloje
esančio 2008-12-31 balanso matyti, kad jį 2009-02-17 pasirašė UAB „SV Statybų
valdymas“ direktorius V. Z.. Tai reiškia, kad atsakovui V. Z. jau 2009-02-17 buvo žinomas faktas, kad įmonė yra
nemoki, tačiau įmonės vadovas į teismą dėl bankroto bylos nesikreipė, nors LR
Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalies imperatyvi norma
jį įpareigojo tai padaryti. 2009-11-18 akcininkų susirinkime įmonės nemokumas
nebuvo svarstomas, nors iš 2009-01-01 – 2009-10-31 balanso matyti, kad įmonės
turtas sudarė 33 689 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai per vienerius
metus – 29 242 Lt. Teismo vertinimu, įmonės vadovas privalėjo šį klausimą
svarstyti susirinkime, tačiau apie įmonės nemokumą kitam akcininkui nepranešė
ir pats balsavo už įmonės neteisėtą likvidavimą. Pagal LR Akcinių bendrovių įstatymo
73 straipsnio 3 dalį, visuotinis akcininkų susirinkimas negali priimti
sprendimo likviduoti nemokią bendrovę, todėl įmonės akcininkų susirinkimo
sprendimas likviduoti įmonę buvo neteisėtas. Byloje nustatyta, kad neteisėta
likvidavimo procedūra buvo vykdoma nuo 2009-11-18 iki bankroto bylos iškėlimo.
Pagal LR Įmonių bankroto įstatymo 7 straipsnį, jeigu tuo metu, kai įmonė
likviduojama, išaiškėja, kad ji negalės įvykdyti visų savo įsipareigojimų,
įmonės likvidatorius privalo nedelsdamas sustabdyti visus mokėjimus ir ne
vėliau, kaip per 15 dienų nuo šios būklės nustatymo dienos pateikti pareiškimą
teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Šios imperatyvios įstatymo
nuostatos atsakovas taip pat neįvykdė. Teismas nustatytų aplinkybių pagrindu
darė išvadą, kad atsakovas V. Z. nebuvo rūpestingas,
apdairus ir protingas vadovas. Teismas nurodė, kad byloje neginčytinai
nustatytas atsakovo V. Z., kaip įmonės vadovo, neteisėtas
veikimas (neteisėtai likvidavo įmonę) ir neteisėtas neveikimas (nesikreipė dėl
bankroto bylos iškėlimo). Dėl šių veiksmų sumažėjo įmonės turtas - atsirado
žala įmonei. Įmonės likvidatorius teismui pripažino, jog įplaukų 2009 m. įmonė
neturėjo, taigi, teismo vertinimu, tarp įmonės vadovo neteisėtų veiksmų ir
atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Teismas atmetė atsakovo V. Z. argumentus, jog jis nesikreipė į
teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes tikėjosi išieškoti UAB „Statybų
spektras“ teismo priteistą 32 718,32 Lt skolą įmonei, nurodęs, kad įmonės
vadovas ir likvidatorius turi LR
Įmonių bankroto įstatymo
nustatytą pareigą, o ne teisę kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, esant
nemokiai įmonei. Kadangi
teismo 2010-08-19 nutartimi nustatytas faktas, kad BUAB „RV statybų valdymas“ turimo turto nepakaks
teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, o įmonės bankroto
administratorius - tai teismo privalomai paskirtas asmuo, kuriam bankroto
procedūros vykdymo metu atsirado išlaidų ir priklauso atlyginimas, tai teismas
konstatavo, kad ieškovo administravimo išlaidas turi atlyginti ieškovo vadovas V. Z.. Byloje nustatyta, kad įmonės turtas sudaro 1 920,39
Lt, atsakovas šios aplinkybės nepaneigė, todėl teismas sprendė, jog
reikalavimas dėl 8 079,61 Lt (10 000 Lt – 1 920,39 Lt) priteisimo yra pagrįstas
ir teisėtas.
Spręsdamas
klausimą dėl įmonės akcininko R. S. atsakomybės, teismas
pažymėjo, kad įmonės akcininko ir vadovo (likvidatoriaus) deliktinė atsakomybė
yra nevienoda. Nors pagal byloje esančius duomenis, atsakovas R.
S. 2009-11-18 neeilinio įmonės visuotinio akcininkų susirinkimo metu
balsavo už įmonės likvidavimą, kai įmonė tuo metu jau buvo nemoki, tačiau teismas
sprendė, kad vien iš šios aplinkybės negalima daryti pagrįstos išvados dėl solidarios
civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo atsakovo R. S. atžvilgiu,
nes žala įmonei atsirado dėl įmonės vadovo ir likvidatoriaus neteistų veiksmų. Esant
šioms aplinkybėms, ieškovo reikalavimai atsakovo R. S. atžvilgiu
atmestini, kaip neįrodyti.
III.
Apeliacinio
skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu
skundu atsakovas V. Z. prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 2 d. sprendimą
ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti; 2) priteisti iš ieškovo
apeliantui 1 742 Lt bylinėjimosi išlaidas; 3) bylą nagrinėti žodinio proceso
tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.
Teismas nepagrįstai įmonės vadovo nesikreipimą dėl bankroto bylos
iškėlimo pripažino neteisėtais apelianto veiksmais. Byloje nėra įrodymų,
kuriais remiantis būtų galima teigti, jog jeigu apeliantas būtų kreipęsis į
teismą dėl bankroto bylos iškėlimo anksčiau, tokiu atveju būtų pakakę bendrovės
turto prievolėms įvykdyti, įskaitant sumokėti bankroto administravimo išlaidas.
Susidariusi įsiskolinimų suma laikytina laikina finansine padėtimi,
nesudariusia būtinybės kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes
apeliantas tikėjosi, jog pavyks iš debitorių atgauti įsiskolinimus. Tai, kad su
įmone neatsiskaitė skolininkai ir įsiskolinimų nepavyko išsiieškoti priverstine
tvarka, pripažintina verslo rizika.
2.
Teismas nepagrįstai priimtą sprendimą dėl įmonės likvidavimo pripažino
neteisėtais apelianto veiksmais. Akcinių bendrovių įstatymo 73 straipsnis
nedraudžia pradėti įmonės likvidavimo procedūras, net jeigu įmonė turi
kreditorinių įsipareigojimų.
3.
Teismas nenustatė realiai ieškovo patirtų išlaidų (nuostolių) dydžio.
Teismo 2010-08-19 nutartimi buvo patvirtintas maksimalus administravimo išlaidų
dydis, tačiau byloje nepateikti įrodymai, kiek realiai buvo patirta išlaidų dėl
bankroto proceso administravimo.
4.
Teismas nepagrįstai sprendė dėl priežastinio ryšio kaip civilinės
atsakomybės sąlygos egzistavimo. Byloje nėra jokių įrodymų, kuriais
vadovaujantis būtų galima spręsti, kad ginčo sprendime nurodomas tariamas
netinkamas pareigų vykdymas būtų priežastiniu ryšiu susijęs su negalėjimu
padengti dalies administravimo išlaidų, taip pat ir su šių išlaidų atsiradimu.
5.
Ginčo sprendime nenurodyta, kaip pasireiškė apelianto tyčia ar
neatsargumas ir kaip tai nulėmė reikalaujamo nuostolio atsiradimą.
6.
Bylą tikslinga nagrinėti žodinio proceso tvarka, kad šalys turėtų
galimybę duoti teismui paaiškinimus, būtų ištirti įrodymai, įvertintos
pirmosios instancijos teismo galimai padarytos įrodymų vertinimo klaidos.
Atsiliepimu į
apeliacinį skundą ieškovas BUAB „RV Statybų valdymas“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 2 d. sprendimą
palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje
numatyta įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo
yra imperatyvi teisės norma ir vadovas negali šio įpareigojimo nevykdyti,
remdamasis kokiais nors subjektyviais savo motyvais. Juridinio asmens dalyvio
veiksmais, kai dėl aplaidumo nepastebimas įmonės nemokumas, vertinami kaip
atitinkantys CK 2.50 straipsnio 3 dalie sąlygas, todėl teismas pagrįstai
sprendė, kad apeliantas pažeidė CK 2.87 straipsnyje nustatytas pareigas būti
apdairiam ir rūpestingam.
2. Apeliantas netinkamai
interpretuoja Akcinių bendrovių įstatymo nuostatas. Įstatymas nedraudžia
likviduoti įmonę, kai ji turi kreditorinių įsiskolinimų, tačiau draudžiama
priimti sprendimą likviduoti nemokią bendrovę.
3. Įrodymas, pagrindžiantis
administravimo išlaidas, yra 2010-08-19 Vilniaus apygardos teismo nutartis dėl
administravimo išlaidų sąmatos nustatymo. Taigi, įmonė turi būtent tokio dydžio
(10 000 Lt) įsipareigojimą administratoriui, nepriklausomai nuo to, kiek
realiai buvo patirta išlaidų, nes tai yra atlygis administratoriui. Lietuvos
apeliacinio teismo 2010-11-26 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-477/2009
nurodyta, kad bankrutavusios įmonės naudai priteisti nuostoliai atitinka
administravimo išlaidų kategoriją.
4. Egzistuoja priežastinis
ryšys, nes jei būtų kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kai įmonės
skolos tik pradėjo viršyti pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, įmonės
turto būtų pakakę apmokėti administravimo išlaidoms. Be to, jeigu būtų sudaryti
teisingi 2009 m. finansinės atskaitomybės dokumentai bei teismui keliant
bankroto bylą pateikta teisinga informacija, teismas būtų nustatęs, kad įmonės
turto nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti ir pasiūlęs
pasikreipusiam dėl bankroto bylos iškėlimo asmeniui įmokėti į teismo depozitinę
sąskaitą sumą iki 10 000 Lt, kuri būtų naudojama teismo ir administravimo išlaidoms
apmokėti (ĮBĮ 10 str. 10 d.).
5. Įmonės vadovo kaltė
preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), o apeliantas teismui nepateikė jokių
įrodymų, paneigiančių jo kaltę.
Atsiliepimu į
apeliacinį skundą atsakovas R. S. prašo apeliacinį skundą
tenkinti ir panaikinti Vilniaus
apygardos teismo 2012
m. kovo 2 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Atsiliepimas
grindžiamas šiais argumentais:
1.
Teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias
juridinio asmens vadovo atsakomybę. Bendrovės negalėjimą įvykdyti prievolę lėmė
ne tai, kad apeliantas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ar
priėmė sprendimą likviduoti įmonę, o tai, kad su bendrove neatsiskaitė tretieji
asmenys. Apeliantas tuo tarpu padarė viską, kas nuo jo priklauso, kad
išsiieškotų debitorinius įsiskolinimus.
2.
Administratorius negali būti laikomas žalą patyrusiu asmeniu. Įmonės
naudai priteisus žalos atlyginimą, gautos sumos naudojamos proporcingai
tenkinti patvirtintus kreditorių reikalavimus, laikantis ĮBĮ nustatytos
kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos. Iš ieškovo reikalavimo ir
teismo sprendimo akivaizdu, kad buvo priteistas administratoriui asmeniškai
nustatytas administravimo mokestis. Tai pažeidžia ĮBĮ. Be to, teismo
patvirtinta administravimo išlaidų sąmata nėra atlyginimo administratoriui
nustatymas. Administratorius privalo pateikti ataskaitą, o to nėra padaręs.
Nesant patirtas išlaidas patvirtinančių dokumentų, teismas neturėjo pagrindo
tenkinti ieškinio reikalavimą.
IV. Apeliacinio teismo
nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės
instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde
nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai
bei absoliučių sprendimo negaliojimo
pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.
1, 2 d.). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios
instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Pagal
apeliacinį skundą nagrinėjama, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos
teismas priteisė iš bankrutuojančios įmonės buvusio vadovo piniginę sumą,
sudarančią administravimo išlaidas, kurių nepadengia įmonės turtas.
Dėl bylos
nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
Dėl apelianto
prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymėtina, jog CPK 321 straipsnis įtvirtina
bendrąją apeliacinio skundo nagrinėjimo taisyklę – apeliacinis skundas
nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas
išimtis. CPK 322 straipsnis numato,
kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą
nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas;
dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį
skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti
motyvuotą prašymą nagrinėti bylą
žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas
teismui nėra privalomas.
Teisėjų
kolegija atmeta apelianto prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka,
atsižvelgdama į tai, kad bylos šalys savo pozicijas yra aiškiai išdėsčiusios
teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, o bylą nagrinėjant pirmosios
instancijos teisme – taip pat pateikusios žodinius paaiškinimus teismo
posėdyje. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinį skundą, patikrina,
ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, ar
nustatė ir tinkamai įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, o taip pat
pats įvertina įrodymus, nepriklausomai nuo to, ar juos pirmosios instancijos
teismas įvertino, ar ne. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą
rašytinio proceso tvarka, negalėtų ištirti įrodymų ir įvertinti pirmosios
instancijos teismo galimai padarytų įrodymų vertinimo klaidų bei nesugebėtų
atskleisti ginčijamo klausimo esmės ir priimti teisingą sprendimą.
Dėl įmonės vadovo civilinės
atsakomybės sąlygų
Tam, kad būtų galima taikyti įmonės administracijos vadovo civilinę
atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės
sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą (nuostolius),
priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį ir kaltę (CK 6.246
-6.249
straipsniai). Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad tokio pobūdžio bylose iš
pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti
neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei
žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus
veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1
dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas.
Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis
kaltės nebuvimu, turėtų atsakovas, t. y. bendrovės vadovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas, Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2011 m. balandžio 12 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011; 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2009 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-444/2009, kt.).
Dėl
neteisėtų veiksmų
Apeliantas
teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl jo
neteisėtų veiksmų kaip civilinės atsakomybės sąlygos egzistavimo, t.y.,
neteisėto sprendimo likviduoti įmonę priėmimo ir ĮBĮ 8 straipsnyje įtvirtintos
pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymo.
Apeliantas
savo nesutikimą su teismo išvada, kad jis, būdamas įmonės akcininku ir vadovu,
2009 m. lapkričio 18 d. priėmė sprendimą pradėti įmonės likvidavimo procedūrą,
nors tuo metu įmonė buvo faktiškai nemoki, motyvuoja argumentu, jog Akcinių
bendrovių įstatymo 73 straipsnis nedraudžia pradėti įmonės likvidavimo
procedūras, net jeigu įmonė turi kreditorinių įsipareigojimų. Apeliacinės
instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nors, įmonei turint
kreditorinių įsipareigojimų, pradėti įmonės likvidavimo procedūrų nedraudžiama,
tačiau Akcinių bendrovių įstatymo 73 straipsnio 3 dalis imperatyviai nurodo,
jog visuotinis akcininkų susirinkimas negali priimti sprendimo likviduoti
nemokią bendrovę. Ši įstatymo nuostata būtent ir įtvirtinta tam, kad bendrovei
esant nemokiai, jos tolimesnei veiklai, atsiskaitymams su kreditoriais taikomos
specialaus, t.y. įmonės bankroto procedūras reglamentuojančio Įmonių bankroto
įstatymo nuostatos. Įmonei esant nemokiai, taikoma speciali įmonės likvidavimo
procedūra, t.y., įmonė likviduojama dėl bankroto. Nors Akcinių bendrovių
įstatymas nenumato, kokiais kriterijais remiantis įmonė laikytina nemokia,
taikant įstatymo analogiją reikia vadovautis ĮBĮ įtvirtintu reglamentavimu. Pagal
ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas apibūdinamas kaip įmonės būsena, kai
įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų
ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.)
viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi, įstatymas kalba apie
aplinkybių visumą: 1) įsipareigojimų nevykdymą, pasireiškiantį skolų nemokėjimu
arba iš anksto apmokėtų darbų neatlikimu; 2) pradelstų įmonės įsipareigojimų
santykį su įmonės turtu. Jeigu
įmonė neatsiskaito su kreditoriais arba neturi
turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jos ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip
nemokumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.
3K-3-204/2012; 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012).
Iš UAB „RV Statybų
valdymas“ 2008 m. balanso (b.l. 22) matyti, kad įmonės turtas sudarė 199 407 Lt
(pažymėtina, kad visas šis turtas buvo trumpalaikis), o per vienerius metus
mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 148 040 Lt. Įmonės 2009 m.
spalio 31 d. balanso (b.l. 25) duomenimis, įmonės turtas sudarė 33 689 Lt, o
mokėtinos sumos ir įsipareigojimai per vienerius metus – 29 242 Lt. 2009 metais
įmonė realiai veiklos nevykdė, pajamų negavo. Šie finansiniai duomenys
patvirtina, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, t.y., nors mažino savo skolinius
įsipareigojimus, tačiau tuo pačiu mažėjo ir turtas. Teisinis įmonės nemokumas
(vadovaujantis 2008 m. įmonės finansine atskaitomybe, nes 2009 m. atskaitomybės
įmonės vadovas nesudarė, šią pareigą atliko teismo paskirtas bankroto
administratorius jau 2010 metais) buvo konstatuotas 2010 m. balandžio 23 d.
Vilniaus apygardos teismo nutartimi. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad
bendrovės vadovas, 2009 m. vasario 17 d. pasirašęs 2008 metų įmonės balansą ir,
kaip įmonės vadovas, būdamas geriausiai informuotas apie realią įmonės
finansinę padėtį, 2009 m. lapkričio 18 d. neeilinio visuotinio akcininkų
susirinkimo metu, pažeisdamas Akcinių bendrovių įstatymo 73 straipsnio 3 dalį,
ne tik neinformavo apie įmonės nemokumą, tačiau, būdamas taip pat ir įmonės
akcininku, balsavo už įmonės likvidavimo procedūrų pradėjimą. Be to, nors ĮBĮ 7
straipsnio 1 dalis imperatyviai nurodo, kad, jeigu tuo metu, kai įmonė
likviduojama, išaiškėja, kad ji negalės įvykdyti visų savo įsipareigojimų,
įmonės likvidatorius privalo nedelsdamas sustabdyti visus mokėjimus ir ne
vėliau, kaip per 15 dienų nuo šios būklės nustatymo dienos pateikti pareiškimą
teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, apeliantas, vykdydamas įmonės
likvidatoriaus funkcijas, šios pareigos taip pat nevykdė.
Pasak
apelianto, jis nelaikytinas pažeidusiu įstatyminę pareigą (ĮBĮ 8 straipsnis)
kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, nes, jo nuomone, tuo metu susidariusi
įmonės įsiskolinimų suma laikytina laikina finansine padėtimi, nesudariusia
būtinybės kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kadangi apeliantas
tikėjosi, jog pavyks iš debitorių atgauti įsiskolinimus ir jis, kaip
rūpestingas vadovas, atliko visus veiksmus, siekdamas skolas iš debitorių
atgauti, t.y. kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Apelianto teigimu, tai,
kad su įmone neatsiskaitė skolininkai ir įsiskolinimų nepavyko išsiieškoti
priverstine tvarka, pripažintina verslo rizika. Su šiais apeliacinio skundo
argumentais nesutiktina. Aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad 2008 m.
įmonės balanso duomenimis, įmonės trumpalaikiai įsipareigojimai viršijo pusę į
jos balansą įrašyto turto vertės. 2009 metais, nors įsiskolinimų sumažėjo,
tačiau ir turto ženkliai sumažėjo ir per vienerius metus mokėtinų sumų ir turto
santykis, rodantis įmonės faktinį nemokumą, iš esmės nepakito. Be to, 2009
metais įmonė veiklos nevykdė, įplaukų negavo. Sprendimo pradėti įmonės
likvidavimo procedūras priėmimas tik patvirtina, kad nebuvo tikimasi, jog įmonė
veiklą atnaujins. Kaip matyti iš 2010 m. balandžio 23 d. nutarties, įmonė,
atstovaujama, apelianto, atsiliepimu į kreditoriaus ieškinį dėl bankroto bylos
iškėlimo, nurodė sutinkanti, kad būtų iškelta bankroto byla. Teisėjų kolegijos
vertinimu, apelianto delsimas inicijuoti bankroto bylą, subjektyviai tikintis,
kad pavyks iš debitorių atgauti įsiskolinimus, neeliminuoja jo atsakomybės dėl
įstatyminės pareigos nevykdymo. Vadovaujantis kasacinio teismo formuojama
praktika, priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos
sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą
pažeidimą. Nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali būti tiek
objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos
vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą išlieka, o šios pareigos pažeidimas
gali lemti ją pažeidusio asmens civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).
Pažymėtina,
kad juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas
juridiniam asmeniui, t. y. pareigas veikti išimtinai juridinio asmens
interesais (CK 2.87 str.). Įmonės vadovas atsako už įmonės
komercinės veiklos organizavimą, privalo dirbti rūpestingai, atidžiai,
apdairiai ir kvalifikuotai ir daryti viską, kad įmonė nepažeistų įmonių veiklą
reglamentuojančių įstatymų, įmonės interesų ir neprieštarautų visuomenės
interesams. Tokie atvejai, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl
neatsiskaitymo su kreditoriais, neatitinka protingos verslo rizikos ir
prieštarauja geriems verslo standartams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Kai įmonės vadovas, matydamas realų
įmonės nemokumą, delsia kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo,
pažeidžiami tiek pačios įmonės, tiek kreditorių interesai. Šiuo atveju įmonės
vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų, imperatyvių teisės aktuose
nustatytų pareigų pažeidimu (tokia yra pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto
bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai) bei fiduciarinių pareigų pažeidimu.
Vadovaujantis
išdėstytu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bylos duomenys
leidžia teigti, jog byloje neginčytinai nustatyti V. Z.,
kaip įmonės vadovo, neteisėti veiksmai, t.y., tiek neteisėtas veikimas (priėmė
neteisėtą sprendimą pradėti nemokios įmonės likvidavimo procedūrą), tiek
neteisėtas neveikimas (nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo).
Dėl žalos
Šioje byloje
ieškovo prašomus priteisti nuostolius sudaro suma, kurios, realizavus
bankrutavusios įmonės turtą, neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti - 8
079,61 Lt. Nors apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė,
jog ieškovo prašomi nuostoliai yra realiai patirti, todėl laikytina, kad
nuostolių dydis kaip civilinės atsakomybės sąlyga neįrodytas, teisėjų kolegija
nesutinka su tokiu apelianto argumentu.
Vilniaus
apygardos teismo 2010 m. balandžio 23 d. nutartimi UAB „RV statybų valdymas“
iškėlus bankroto bylą, paskirtasis bankroto administratorius sudarė finansinės
atskaitomybės dokumentus, kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą ir,
išaiškėjus, kad įmonė neturi turto tiek, kad jo pakaktų teismo ir
administravimo išlaidoms apmokėti, kreipėsi į teismą dėl supaprastinto bankroto
proceso įmonei taikymo. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 19 d.
nutartimi nutarta ieškovui taikyti supaprastintą bankroto procesą, kurio
tikslas - tiesioginis likvidavimo procedūros taikymas, netaikant įprastinių
bankroto procedūrų ir taip siekiant sumažinti bet kokias galimas bankroto
proceso išlaidas. ĮBĮ 13(1) straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta,
jog teismas, priėmęs nutartį taikyti įmonei supaprastintą bankroto procesą,
privalo patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, kuri negali būti didesnė
negu 10 000 Lt. Minėta 2010 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi teismas patvirtino bankrutuojančios
UAB „RV statybų valdymas“ 10 000 Lt administravimo išlaidų sąmatą. Ši nutartis
įsiteisėjusi, apeliantas teismo patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos
neginčijo, todėl laikytina, kad su ja sutiko. Kadangi taikant supaprastintą
bankroto procesą kreditorių susirinkimai nešaukiami, o jo kompetencijai skirtus
klausimus sprendžia bankroto administratorius ir teismas, laikytina, kad
teismas, tvirtindamas administravimo išlaidų sąmatą, įvertino bankroto
procedūrų atlikimui reikalingų lėšų dydį. Teisėjų kolegija pažymi, kad
administratorius, įvykdęs įmonės bankroto procedūras, turi teisę gauti už tai
atlyginimą ir išlaidų, turėtų atliekant įmonės bankroto administravimą,
kompensavimą. Kitaip tariant, administratorius turi galiojančią reikalavimo
teisę į įmonę gauti teismo patvirtintą administravimo išlaidų sumą, o
bankrutuojanti įmonė turi galiojantį ir teisėtą įsipareigojimą administratoriui
šią sumą sumokėti. Pagal ĮBĮ 13(1) straipsnio 5 dalį, pardavus
įmonės turtą ir reikalavimų teises, gautos lėšos skiriamos teismo ir
administravimo išlaidoms. Byloje nėra ginčo, kad likusio įmonės turto vertė
sudaro 1 920,39 Lt, todėl suma, kurios neužtenka teismo patvirtintoms
administravimo išlaidoms apmokėti bendra ĮBĮ nustatyta tvarka, kadangi tam
neužtenka įmonės turto, savo esme yra įmonės nuostoliai. Kreditoriams, šiuo atveju -administratoriui, padaryta žala
yra laikoma išvestine iš įmonei padarytos žalos. Taigi, konstatuotina,
kad nagrinėjamu atveju nustatyta ir kita civilinės atsakomybės sąlyga – nuostoliai,
sudarantys 8 079,61 Lt sumą.
Dėl
priežastinio ryšio
Sprendžiant,
ar apeliantas yra atsakingas už tai, kad įmonė negali sumokėti administratoriui
administravimo išlaidų, t.y. dėl priežastinio ryšio kaip civilinės atsakomybės
sąlygos egzistavimo, pažymėtina, kad, siekiant išvengti situacijos, kai
administratorius, įvykdęs administravimo procedūras, negali realizuoti savo
teisės į administravimo išlaidas, nes tam neužtenka įmonės turto, ĮBĮ 10
straipsnio 3 dalies 3 punkte numatyta, kad teismas atsisako kelti bankroto
bylą, jeigu pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas daro
pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir
administravimo išlaidoms apmokėti, išskyrus šio įstatymo 10 ir 12 dalyse
numatytus atvejus. Tai yra, teisminės bankroto procedūros paprastai
nepradedamos esant situacijai, kai įmonės turto neužtenka administravimo
išlaidoms. Siekiant, kad teismas iškeltų bankroto bylą, nesant įmonės turto ar
jo nepakankant teismo administravimo išlaidoms apmokėti, asmuo, pateikęs
pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, turėtų įmokėti į teismo
depozitinę sąskaitą sumą (ne didesnę nei 10 000 Lt), naudotiną teismo ar
administravimo išlaidoms apmokėti (ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalis). Pagal ĮBĮ 10
straipsnio 11 ir 12 dalis, ši suma teismine tvarka išieškoma iš įmonės vadovo,
savininko (savininkų) dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė
pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.
Vadovaujantis
šiuo teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, kad įmonės vadovas yra
atsakingas, jeigu dėl jo neteisėto neveikimo – nesikreipimo į teismą dėl
bankroto bylos iškėlimo, įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms
apmokėti. Jeigu apeliantas būtų kreipęsis į teismą, finansiniams rodikliams rodant
įmonės faktinį nemokumą, tačiau nelaukiant, kol įmonėje faktiškai neliks turto,
administravimo išlaidos būtų apmokėtos iš lėšų, gautų pardavus įmonės turtą.
Jeigu apeliantas būtų kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo esant situacijai,
kai įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti, jis būtų
įpareigotas įmokėti į depozitą pinigų sumą, reikalingą administravimo išlaidoms
padengti, tad šiuo atveju irgi administravimo išlaidos būtų apmokėtos. Taigi,
sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju tarp
įmonės vadovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys,
nes būtent apelianto, kaip įmonės vadovo, pareigos kreiptis į teismą dėl
bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas sąlygojo situaciją kai įmonė negali
įvykdyti įsipareigojimo sumokėti administratoriui jam priklausančio atlyginimo.
Dėl kaltės
Minėta,
nagrinėjamu atveju apelianto, kaip buvusio bendrovės valdymo organo -
administracijos vadovo - kaltė dėl jo veiksmais padarytos žalos yra preziumuojama.
Apeliantas, dėl kurio veiksmų (neveikimo) atsirado žala, privalėjo įrodyti, kad
dėl žalos atsiradimo jo kaltės nėra (CK 6.248 str. 1 d.).
Apeliantas
savo kaltę dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo neigė,
nurodydamas, kad, jo manymu, susidariusi įsiskolinimų suma laikytina laikina
finansine padėtimi, nesudariusia būtinybės kreiptis į teismą dėl bankroto bylos
iškėlimo, nes apeliantas tikėjosi, jog pavyks iš debitorių atgauti
įsiskolinimus. Ši apelianto pozicija atmesta, teismui jau įvertinus apelianto
neteisėtų veiksmų, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, egzistavimą ir
nurodžius, kad subjektyvus įmonės vadovo tikėjimasis dėl finansinės padėties
pagerėjimo, nors įmonės finansiniai rodikliai liudija ne trumpalaikius
sunkumus, o ilgalaikį įmonės turto mažėjimą, veiklos nevykdymą, pajamų
negavimą, neeliminuoja jo pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Šį
klausimą šioje nutartyje jau išanalizavus, plačiau dėl jo teisėjų kolegija
nepasisako. Konstatuotina, kad apeliantas šioje byloje nepaneigė savo kaltės
prezumpcijos, tad nėra pagrindo jį atleisti nuo atsakomybės už neteisėtu neveikimu
padarytą žalą.
Išdėstytos
aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė tiek
materialines, tiek proceso teisės normas, pagrįstai įvertino ir nustatė
apelianto civilinės atsakomybės sąlygas, todėl naikinti ar keisti teisėto ir
pagrįsto žemesnės instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo argumentais
nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas
paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1
p.).
Atmetus apeliacinio skundo
prašymą panaikinti Vilniaus apygardos
teismo 2012 m. kovo
2 d. sprendimą, atmetamas ir apelianto prašymas atlyginti
apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326
straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo 2012 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai
Algirdas Gailiūnas
Rasa Gudžiūnienė
Kazys Kailiūnas