Pranešėja L. Aleknavičienė Civilinė byla Nr. 2A-438-124/2011
Teisėja S. Gerybienė Teisminio proceso Nr. 2-29-3-03018-2010-1 Procesinio sprendimo kategorija 73.2.5.5, 121.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. spalio 11 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Laisvės Aleknavičienės,
kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės , Danutės Matiukienės,
sekretoriaujant Renatai Kovierei,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „BTA“ apdrošinašanas akcijų sabiedriba, Lietuvos Respublikoje veikiančios per „BTA“ akcinės draudimo bendrovės filialą Lietuvoje apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-286-636/2011 pagal ieškovo UAB „BTA“ apdrošinašanas akcijų sabiedriba, Lietuvos Respublikoje veikiančios per „BTA“ akcinės draudimo bendrovės filialą Lietuvoje ieškinį atsakovui atsakovui UAB „Vikreda“ dėl draudimo išmokos priteisimo.
n u s t a t ė :
Ieškovas teismui pateikė ieškinį (19–20 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo UAB ,,Vikreda“ 5223,57 Lt draudimo išmokos, 6 proc. metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad UAB „BTA DRAUDIMAS“ apdraudė automobilio „DAF FT XF 105.460“ v/n (duomenys neskelbtini) valdytojus transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. 2009 m. gruodžio 8 d. Belgijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sugadintas FIAT PUNTO v/n. (duomenys neskelbtini)Įvykio kaltininku buvo pripažintas A. M., vairavęs UAB „Vikreda“ priklausantį automobilį "DAF FT XF105.460" v/n (duomenys neskelbtini). UAB „BTA draudimas“ 2010-04-08 d. išmokėjo 5223,57 Lt už autoįvykio pasekmėje sugadintą FIAT PUNTO v/n (duomenys neskelbtini). UAB „Vikreda“ praleido draudimo sutartyje numatytus draudimo įmokos sumokėjimo terminus ir nesumokėjo už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą, todėl draudikas įgijo 100% draudimo išmokos dydžio reikalavimo teisę į apdraustąjį, o tai sudaro 5223,57 Lt.
Atsiliepimu į ieškinį (34–37 b. l.) atsakovas UAB „Vikreda“ prašė ieškinį atmesti, nurodė, kad ieškovas privalėjo išaiškinti atsakovui ne tik draudimo įmokos mokėjimo terminus, mokėjimo tvarką, tačiau ir dėl šios įmokos nesumokėjimo nustatytais terminais galinčias kilti teisines pasekmes. Tačiau ieškovas nesiėmė jokių veiksmų dėl pažeistos draudimo įmokos termino, nesikreipė dėl šios įmokos sumokėjimo ir nenurodė atsakovui teisinių pasekmių, neįvykdžius šios prievolės. Todėl konstatuotina, kad ieškovas nevykdė bendradarbiavimo pareigos.
Mažeikių rajono apylinkės teismas 2011 m. kovo 29 d. sprendimu (76–78 b. l.) ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad 2009-09-02 ieškovas ir atsakovas pasirašė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, pagal kurią privalomuoju draudimu buvo apdrausta atsakovo transporto priemonė „DAF FT XF 105.460“, vast. Nr. (duomenys neskelbtini) nustatant 5300,00 Lt draudimo įmoką ir išdėstant įmokų mokėjimą iki 2009-06-03. Dėl apdrausto automobilio „DAF FT XF 105.460“ vairuotojo A. M. kaltės 2009-12-08 Belgijoje buvo apgadintas automobilis Fiat Punto, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) todėl už jo sugadinimą ieškovas 2010-04-08 sumokėjo 1780.03 U. A. metu atsakovas nebuvo sumokėjęs ieškovui nustatyto dydžio draudimo įmokos, kai pagal mokėjimo terminą tai turėjo padaryti iki 2009-12-03, tačiau draudimo įmoka buvo sumokėta tik 2009-12-14, t.y. nedaug praleidus terminą.
Teismas nurodė, kad ieškovas nereiškė pretenzijų atsakovui TPVCAPD įstatymo 6 str. 9 d. pagrindu dėl draudimo įmokos vėlavimo ir priėmė pavėluotai sumokėtą įmoką. LR Draudimo priežiūros komisijos patvirtintų standartinių sąlygų 27 p. taip pat numatyta, kad nesumokėjus nustatytais terminais nustatyto dydžio draudimo įmokas, draudikas apie tai privalo pranešti draudėjui raštu, bei nurodyti nesumokėjimo pasekmes. Tai rodo, kad ieškovas, reikalaudamas priteisti išmokėtą pinigų sumą kitam asmeniui, faktiškai negali remtis kitos šalies netinkamu sutarties įvykdymu. Teismas nurodė, kad ieškinio patenkinimas šioje byloje faktiškai prieštarautų pačiai draudimo sutarties esmei bei protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams, kadangi sumokėjęs visas draudimo įmokas, draudėjas pats turėtų atlyginti ir draudiminio įvykio metu padarytą žalą. Teismas pažymėjo, kad iš esmės panašioje byloje analogiškai sprendė Vilniaus apygardos teismas 2010-03-31 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-A-311-115.
Ieškovas UAB „BTA“ apdrošinašanas akcijų sabiedriba, Lietuvos Respublikoje veikiančios per „BTA“ akcinės draudimo bendrovės filialą Lietuvoje apeliaciniu skundu (81–83 b. l.) prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011-03-29 sprendimą ir priimti naują sprendimą-ieškinį patenkinti, nes teismas netinkami pritaikė materialinės teisės normas, reguliuojančias draudimo santykius ir susijusius su draudimo išmokų grąžinimu.. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Atsakovas sumokėjo draudimo įmoką praleidęs draudimo sutartyje numatytus terminus ir per tą laikotarpį įvyko eismo įvykis. Įstatymo 11 str. 6 d. numato, kad draudikas negali atsisakyti mokėti draudimo išmoką, jei įvykis įvyko laikotarpiu, kai draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos. Draudimo įmonė neturi teisės atsisakyti priimti draudimo įmoką už suteiktą draudimo apsaugą. Draudėjui pavėlavus sumokėti draudimo įmokas, draudikas turi teisę reikalauti delspinigių, o jeigu tuo laikotarpiu įvyko įvykis, draudikas turi teisę reikalauti ir sumokėtos draudimo išmokos.
2. Pirmosios instancijos teismas nurodo netinkamas teisės normas, nes jos visiškai nesusijusios su ginču, taip pat taiko teisės normas visiškai neatsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes ir daro išvadas, kurios nesuderinamos su protingumo ir teisingumo principais.Nurodo,kad nepagrįstai taikė TPVCAPD 6 str. 9 d. bei Standartinių taisyklių 27 p.
3. Pirmosios instancijos teismas pasisakė apie draudiko prievolę rašyti pranešimus, tačiau neatsižvelgė į tai, kad draudimo sutartis atitinka sąskaitą-faktūrą ir draudėjas privalo mokėti draudimo įmokas draudimo sutartyje nurodytais terminais, o ne po įvykio.
4. Pirmosios instancijos teismas, net
nenagrinėjo įrodymų byloje, o atmetė ieškinį vadovaudamasis Vilniaus apygardos teismo nutartimi 2A-311-155, neatsižvelgė į tai, kad teismų formuojama praktika dėl ginčo santykių civilinėse bylose Vilniaus apygardos teismo Nr.2A-234-464/09, Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr.2A-281-71/2009 yra
kita .
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Vikreda“ (96–100 b. l.) prašo apeliacinį skundą atmesti, o Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011-03-29 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
- Pirmosios instancijos teismas, vertindamas į bylą pateiktus įrodymus, visiškai pagrįstai vadovavosi TPVCAPD 6 str. 9 d. bei konstatavo, kad ieškovas atsakovui nėra pareiškęs jokių pretenzijų dėl įsipareigojimų vykdymo bei pranešimų dėl draudimo sutarties sustabdymo. Draudimo įstatymo 80 str. 1 d. įtvirtinta, kad draudėjui nesumokėjus draudimo įmokos ar jos dalies draudimo sutartyje numatytu laiku, draudikas apie tai privalo pranešti draudėjui raštu, nurodydamas, jog per 15 dienų nuo pranešimo gavimo draudėjui nesumokėjus draudimo įmokos ar jos dalies, draudimo apsauga bus sustabdyta ir atnaujinta tik draudėjui sumokėjus draudimo įmoką ar jos dalį.
- Ieškovas nereiškė atsakovui jokių pretenzijų dėl įmokos pavėluoto mokėjimo, nenutraukė draudimo sutarties ir negrąžino draudimo įmokos, sumokėtos už apdraustą automobilį, kuris jau buvo patekęs į autoavariją. Taigi, tokie ieškovo veiksmai visiškai pagrįstai leido teigti, kad ieškovas pavėluotų mokėjimų nelaikė esminiu draudimo sutarties pažeidimu.
- Apelianto teiginys, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad draudimo sutartis atitinka sąskaitą-faktūrą, nėra niekaip susijęs su nagrinėjama byla ir neturi jokios reikšmės tinkamam bylos išsprendimui.
- Pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos aplinkybes konstatavo, kad ieškovas pats netinkamai vykdydamas sutartį, negali remtis kitos šalies netinkamu sutarties įvykdymu ir, būtent, dėl šių aplinkybių nėra pagrindo tenkinti ieškinio Įstatymo 11 str. 7 d. pagrindu.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacijos tikslas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apelianto skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, patikrina apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinį bei faktinį pagrindus, nes savo iniciatyva apeliacinis teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ar pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis, tai pat įsitikina neesant absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 263 str., 320 str., 329 str.).
Apeliantas savo apeliacinį skundą grindžia, jo manymu, netinkamu materialinės teisės normų, reglamentuojančių draudimo teisinius santykius, taikymu. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai (CPK 185 str.), teisingai aiškino ir taikė teisės normas, savo išvadas dėl apelianto reikalavimo nepagrįstumo ir atsisakymo jį tenkinti tinkamai motyvavo ir argumentavo.
Byloje nustatyta, kad apeliantas su atsakovu 2009 09 02 buvo sudaręs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį NR.12 2360997 (b.l.22 ), pagal kurią privalomuoju draudimu buvo apdrausta atsakovo transporto priemonė DAF FT XF105.460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini),nustatant 5300 Lt draudimo įmoką, mokant ją dalimis, t.y. po 1325 per 4 kartus. Dėl apdrausto automobilio vairuotojo kaltės 2009-12-08 Belgijoje buvo apgadintas automobilis FIAT PUNTO v/n (duomenys neskelbtini). 2010 04 08 d. ieškovas išmokėjo 5223,57 Lt už jo sugadinimą (b.l.28). Autoįvykio metu atsakovas nebuvo sumokėjęs ieškovui nustatyto dydžio eilinės draudimo įmokos, mokėtinos 2009 12 02 d. Ši įmoka buvo sumokėta po įvykio 2009 12 14 d.(b.l .39).
Byloje kilo ginčas dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. aiškinimo, t. y. ar tuo atveju, kai draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą (o sumokėjo ją pavėluotai), ir per tą laikotarpį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, atsiranda išmokėjusiam išmoką draudikui teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti išmokėtas sumas.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. numatyta, kad išmokėjęs draudimo išmoką draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas, jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala. Taigi įstatymo nuostatos numato, kad draudikas turi teisę susigrąžinti iš draudėjo išmokėtą draudimo išmoką, kai yra nesumokama draudimo įmoka, tačiau nereglamentuoja situacijos, kai draudimo įmoka įmokėta, nors ir pavėluotai, ir draudiko buvo priimta, kas yra nagrinėjamu atveju. Sprendžiant šį ginčą taikytinas ne tik TPVCAPD , bet ir LR Draudimo įstatymo nuostatos, taip pat šalių santykius reglamentuoja ir LR Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu patvirtintos Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sąlygos .
Kasacinio teismo ne kartą nurodyta, kad draudimo sutartis yra rizikos sutartis, pagal kurią draudikas perima iš draudėjo nuostolių atsiradimo riziką; be to, tai yra fiduciarinė, t. y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu (lot. uberrimae fidei), sutartis; dėl to draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Pozicija“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-486/2000; 2001 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“v. I. Z. N., bylos Nr. 3K-7-397/2001; 2003 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Vigidas“ v. UAB DK „Censum“, bylos Nr. 3K-3-546/2003; 3K-3-600/2006 ,3K-3-78/20102010 m. vasario 23 d.kt.). Įvardyti draudimo sutarties ypatumai lemia didesnę šios sutarties šalių pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.38 straipsnio 3 dalis), padėti įgyvendinti viena kitai savo teises ir vykdyti pareigas, taip pat didesnį atidumą ir rūpestingumą viena kitos šalies atžvilgiu. Šiuo atveju ieškovui tai yra profesinė veikla, todėl jam yra keliami didesni reikalavimai.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino tiek procesinės teisės, tiek materialinės teisės normas, todėl priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Byloje nustačius, kad atsakovui (draudėjui) draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjus draudimo įmokos, pretenzijos dėl to nebuvo reiškiamos, įspėjimas apie įsiskolinimą, nurodant pasekmes, atsakovui iš viso nebuvo siunčiamas, kas patvirtina, kad ieškovas nesilaikė, LR Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sąlygų 27 p. nustatytų imperatyvių nuostatų – pranešti raštu apie draudimo įmokos nesumokėjimą laiku ir to galimas pasekmes, - dėl ko ieškovas negali remtis atsakovo netinkamu sutarties vykdymu (CK 6.206 str.). Nagrinėjamoje byloje draudėjas (atsakovas) pažeidė savo prievolę mokėti draudimo įmokas draudimo sutartyse nustatytais terminais. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad draudikas (ieškovas nesiėmė jokių veiksmų dėl pažeistų draudimo įmokų mokėjimo terminų, nesikreipė į draudėją dėl šių įmokų sumokėjimo ir nenurodė jam dėl šių prievolių nevykdymo teisinių pasekmių. Taigi atsakovas netinkamai vykdė bendradarbiavimo pareigą. Nesumokėjus įmokos ,sutartis nebuvo nutraukta, o sumokėta pavėluota draudimo įmoka buvo priimta. Atsižvelgtina į tai, kad atsakovas jau buvo sumokėjęs pirmąją įmoką, įvykis įvyko praėjus kelioms dienoms nuo termino sumokėti įmoką termino pasibaigimo, o sekanti įmoka sumokėta nedaug pavėlavus. Ieškovas nenurodė, kad patyrė žalą, o taip pat atsižvelgtina į nedidelės vertės išmoką. Nereikšdamas pretenzijos bei neskaičiuodamas delspinigių, ieškovas tokiais veiksmais patvirtino, kad šis atsakovo pažeidimas nėra esminis sutarties pažeidimas. Atsakovui praradus automobilį ir dėl to nutraukus sutartį, susidarė įmokos permoka, kurios atsakovas nepageidavo susigrąžinti. Taip , teisėjų kolegija, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad ieškovas šiuo atveju neturi teisės susigrąžinti iš atsakovo sumas, ieškovo išmokėtas dėl padarytos žalos, nes tai prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.), t. y. atsakovas sumokėjęs draudiminę įmoką, turėtų atlyginti ir ieškovo išmokėtą draudiminę išmoką, vien dėl to, kad nežinodamas apie galimas pasekmes (ieškovas apie tai neinformavo atsakovo, o iš įstatymo ir sutarties to negalima aiškiai nuspręsti), praleido draudimo įmokos mokėjimo terminą.Tai būtų aiškiai neadekvačia sankcija padarytam pažeidimui. Priešingai aiškinant nagrinėjamą situaciją, gautųsi, kad draudikas būtų suinteresuotas, jog draudėjas praleistų draudimo įmokos sumokėjimo terminą ir įmoką sumokėtų po draudiminio įvykio, tam kad draudikas galėtų gauti ir draudimo įmoką (dar galėtų reikalauti delspinigių), ir išsiieškoti išmokėtą draudimo išmoką, t. y. gauti pelną niekuo nerizikuojant, tuo paneigiant draudimo esmę.
Neesant esminio draudimo sutarties pažeidimo bei atsakovui sumokėjus visas draudimo įmokas, t.y. visiškai įvykdžius savo įsipareigojimus pagal šią sutartį ir viską, ką apeliantas tikėjosi gauti pagal draudimo sutartį ir draudimo sutarties nenutraukus bei atsižvelgus į kitas šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, Įstatymo 11 str. 7 d. turi būti netaikoma, kadangi ji negali būti naudojama nesąžiningai.
Apeliantas savo apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normą, nes teismo nurodyta TPVCAPD įstatymo 6 str. 9 d. teisės norma apskritai nereguliuoja ginčo teisinio santykio ir galbūt pirmosios instancijos teismas norėjo pasisakyti dėl TPVCAPD 9 str. 6 d. Tačiau šiuo atveju teismas šią normą taikė , siekdamas išsiaiškinti, ar apeliantas yra pareiškęs kokių nors pretenzijų atsakovui dėl įsipareigojimų vykdymo. Nurodyta norma kaip tik reglamentuoja pareiškimų ir pranešimų pateikimo tvarką. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakė būtent dėl Įstatymo 6 str. 9 d., t. y. dėl straipsnio ,kuris reglamentuoja pareiškimų ir pranešimų pateikimo tvarką, todėl šiuo atveju apelianto teiginys, kad pirmosios instancijos teismas galbūt norėjo pasisakyti visiškai dėl kito įstatymo straipsnio, kuris reglamentuoja visiškai skirtingus dalykus, yra visiškai nelogiškas bei atmestinas.
Kolegija nesutinka su teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nevertino byloje pateiktų įrodymų. Priešingai, tai patvirtina ir posėdžio protokolas , teismo sprendimas. Tik įvertinęs įrodymus, teismas išsamiai pasisakė dėl visų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių. Be to pirmosios instancijos teismas atmetė apelianto ieškinį ne vadovaudamasis nutartimi 2A-311-155/2010, o remdamasis tuo, kad ieškinio patenkinimas byloje faktiškai prieštarautų ir pačiai draudimo sutarties esmei bei protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams, kadangi sumokėjęs visas draudimo įmokas draudėjas pats turėtų atlyginti ir draudiminio įvykio metu padarytą žalą (CK 1.5str.).
Nepagrįstas apelianto motyvas , kad teismas neatsižvelgė į kitų apygardų teismų praktiką, kadangi ją formuoja kasacinis teismas.
Nepagrįstai apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas
sprendė, jog atsakovui negalioja įstatymas ir jis neprivalo atsakyti už prievolės laiku ir tinkamai
mokėti draudimo įmokamas pažeidimo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas vertindamas visas bylos aplinkybes konstatavo, kad apeliantas pats netinkamai vykdydamas sutartį negali remtis kitos šalies netinkamu sutarties įvykdymu ir būtent dėl šių aplinkybių netenkino ieškinio, o ne atleido nuo atsakomybės.
Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto atsakovui priteistinos bylinėjimosi išlaidos-156,71 Lt žyminis mokestis (CPK 93str.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistu.
Priteisti iš ieškovo „BTA“ apdrošinašanas akcijų sabiedriba, Lietuvos Respublikoje veikiančios per „BTA“ akcinės draudimo bendrovės filialą Lietuvoje atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vikreda“ 156,71 lt (vieną šimtą penkiasdešimt šešis litus 71 ct.) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.
Kolegijos pirmininkė Laisvė Aleknavičienė
Teisėjai Rasa Bartašienė
Danutė Matiukienė