Civilinė byla Nr. e2A-2569-553/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-28819-2017-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.8.13; 1.2.101; 2.13.18; 3.3.1.20

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Henricho Jaglinskio ir Aldonos Tilindienės (pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-08-22 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovei asociacijai „Užupis Creative Cluster“ dėl sprendimo panaikinimo, darbo užmokesčio, delspinigių, vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką, palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2017-06-22 sprendimą Nr. DGKS-3102 darbo byloje Nr. APS-36-7209/2017 (toliau – skundžiamas sprendimas); 2) įpareigoti asociaciją „Užupis Creative Cluster“ (toliau – atsakovė, asociacija, darbdavė) pataisyti darbo laiko apskaitos žiniaraščius, nurodant, kad ji pagal 2015-07-07 darbo sutartį Nr. 18 2017 m. kovo mėnesį dirbo 23 darbo dienas (183 valandas), 2017 m. balandžio mėnesį – 10 darbo dienų (80 valandų) ir vadovaujantis aukščiau nurodytais duomenimis papildomai paskaičiuoti jai išmokėtiną darbo užmokestį: už 2017 m. kovo mėnesį – 913,04 EUR, už 2017 m. balandžio mėnesį – 437,54 EUR; 3) įpareigoti atsakovę išmokėti jai dalį neišmokėto pagal 2015-07-07 darbo sutartį Nr. 18 darbo užmokesčio: už 2017 m. kovo mėnesį – 913,04 EUR, už 2017 m. balandžio mėnesį – 437,54 EUR; 4) įpareigoti atsakovę išmokėti jai pagal 2015-07-07 darbo sutartį Nr. 18 d. 836,73 EUR delspinigius, paskaičiuotus už laiku neišmokėtą darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio mėnesio iki 2017 m. balandžio mėnesio; 5) įpareigoti atsakovę išmokėti jai vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2017-05-06 iki galutinio atsiskaitymo su ja dienos; 6) priteisti jai iš atsakovės 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 7) priteisti jai iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2015-07-07 su atsakove pasirašė darbo sutartį, pagal kurią pradėjo dirbti asociacijos vykdančiąja direktore, buvo atsakinga už verslo centro nuomininkus, sutarčių su jais sudarymą ir administravimą bei renginius, 2015-10-30 buvo pasirašytas darbo sutarties pakeitimas, kuriuo jai buvo nustatytas 1 315,79 EUR darbo užmokestis, nuo 2016 m. balandžio mėnesio atsakovė pradėjo laiku nemokėti jai darbo užmokesčio, ji telefonu reikalaudavo pradelstų darbo užmokesčio sumų išmokėjimo, bet atsakovė jai pervesdavo tik dalį sumos, ji siūlė nutraukti su ja darbo sutartį, bet atsakovės vadovas nesutiko, o darydamas nuolaidas siūlė jai dirbti ne biure, su siūlymu dirbti neatvykstant ar retai atvykstant į biurą ji sutiko, pavestas užduotis ji iki pat darbo sutarties su ja nutraukimo atlikdavo ne atsakovės biuro patalpose, o telefonu, elektroniniu paštu, naudodama Skype programą, tačiau atsakovė neatliko jai kaip darbdavei numatytos pareigos įteisinti faktinį jos darbo sąlygų pasikeitimą, faktiniais veiksmais sutiko, kad ji dirbtų ne biuro patalpose. Teigė, kad nuo 2016 m. lapkričio mėnesio jai vis daugiau atliekant pavestų užduočių ne biure, atsakovė skaičiavo darbo užmokestį už 2016 m. lapkričio, gruodžio mėnesius, 2017 m. sausio, vasario mėnesius už faktiškai jos dirbtą darbo laiką, o 2017 m. kovo, balandžio mėnesiais dėl jai nežinomų priežasčių darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, nors ji atliko tokias pat funkcijas ir dirbo tokį patį darbą kaip ir 2016 m. lapkričio–2017 m. vasario mėnesiais. Nurodė, kad 2017-04-12 ji pateikė atsakovei prašymą dėl atleidimo iš darbo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 128 straipsnio pagrindu dėl laiku nemokamo darbo užmokesčio, kuris asociacijos vadovo 2017-04-13 įsakymu Nr. I-UCC/17-4 buvo patenkintas, atsakovė jos atleidimo dieną – 2017-04-14 galutinai su ja neatsiskaitė, 2017-04-28 ji kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, atsakovė 2017-05-05 pervedė jai dalį darbo užmokesčio – 7 139,05 EUR, 2017-05-18 – 1 354,71 EUR. Pažymėjo, kad darbo sutartimi ar kitais asociacijos vidaus teisės aktais nėra nustatyta, kad darbo sutartimi pavestas funkcijas ji privalo atlikti tik darbdavės paskirtoje darbo vietoje (biure), atlikdama darbo funkcijas su klientais susitikinėdavo ir ne biure, atsakovė sutiko su faktine situacija, kad ji atliktų jai pavestas užduotis ir ne biure, net keturis mėnesius (nuo 2016 m. lapkričio mėnesio iki 2017 m. vasario mėnesio) skirdavo jai užduotis, priimdavo jos ataskaitas, priskaičiavo ir sumokėjo darbo užmokestį, kai ji dirbo ne biure, atsakovė keturis mėnesius nevykdė pareigos įforminti pasikeitusias darbo sutarties sąlygas, Darbo ginčų komisijai pateiktame susitarimo projekte atsakovė sutiko pataisyti 2017 m. kovo ir balandžio mėnesių darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir priskaičiuoti jai darbo užmokestį, tokiais veiksmais pripažindama, jog ji 2017 kovo ir balandžio mėnesiais dirbo. Nurodė, kad atsakovė darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodė, kad 2017 m. kovo mėnesį ji dirbo tik dvi darbo dienas (16 val.), o 2017 m. balandžio mėnesį irgi dvi darbo dienas (17 val.), nors faktiškai ji 2017 m. kovo mėnesį dirbo 23 darbo dienas (183 valandas), o 2017 m. balandžio mėnesį – 10 darbo dienų (80 val.), atsakovė darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose neteisingai nurodė duomenis ir nepagrįstai jai neišmokėjo dalies darbo užmokesčio. Teigė, jog atsakovė atleidimo iš darbo dieną neišmokėjo jai delspinigių, taip pat siekia vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą su ja atsiskaityti laiką bei palūkanų priteisimo iš atsakovės.

3. Atsakovė pateiktu atsiliepimu su pareikštu ieškiniu nesutiko.
4. Paaiškino, kad sutinka su Darbo ginčų komisijos priimtu sprendimu, papildomai pažymėdama, kad ieškovė pirmojo Darbo ginčų komisijos taikomojo posėdžio metu pareiškė, kad piniginių reikalavimų atsakovei neturi, su ja pilnai atsiskaityta, pageidavo, kad tik būtų pataisyti jos darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, kas ir buvo jai pasiūlyta tolimesnio susirašinėjimo metu.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017-08-22 sprendimu ieškinį atmetė.
6. Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog šalys darbo sutarties sudarymo ar jos galiojimo metu būtų sulygusios, jog ieškovė darbo funkcijas atlieka ne biure, o kitoje jos pasirinktoje vietoje. Vien tai, kad ieškovė tam tikrus elektroninius laiškus rašė ar telefonu bendravo darbiniais klausimais ne biure, nepatvirtina fakto, kad ji, kaip kad nustatyta darbo sutartyje, ginčo mėnesiais (2017 m. kovo, balandžio mėnesiais) buvo gavusi darbdavės leidimą dirbti ne biure ir kad tais mėnesiais tinkamai savo darbo funkcijas vykdė 5 dienas per savaitę po 8 valandas per dieną. Apibendrindamas nustatytas aplinkybes teismas padarė išvadą, kad atsakovė pagrįstai darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose ieškovės neatvykimo į darbą dienas 2017 m. kovo ir balandžio mėnesiais žymėjo kaip pravaikštas, nes nėra įrodymų, kad darbuotoja pagal savo darbo funkcijų pobūdį, įvertintą pagal bylos medžiagą, tinkamai vykdė darbo sutartimi sulygtas darbo funkcijas nustatytomis dienomis ir valandomis, įrodymų apie darbdavės duotą sutikimą darbo funkcijas vykdyti kitoje, nei darbo sutartimi sulygtoje vietoje, taip pat nėra. Teismas konstatavo, kad Darbo ginčų komisijos skundžiamas sprendimas, kuriuo darbuotojos prašymas buvo atmestas, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl atmetė ieškovės reikalavimą panaikinti skundžiamą sprendimą, taip pat atmetė išvestinius reikalavimus.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Ieškovė J. K. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-08-22 sprendimą ir priimti naują sprendimą: 1) įpareigoti asociaciją „Užupis Creative Cluster“ (toliau – atsakovė, asociacija, darbdavė) pataisyti darbo laiko apskaitos žiniaraščius, nurodant, kad ji pagal 2015-07-07 darbo sutartį Nr. 18 2017 m. kovo mėnesį dirbo 23 darbo dienas (183 valandas), 2017 m. balandžio mėnesį – 10 darbo dienų (80 valandų) ir vadovaujantis aukščiau nurodytais duomenimis papildomai paskaičiuoti jai išmokėtiną darbo užmokestį: už 2017 m. kovo mėnesį – 913,04 EUR, už 2017 m. balandžio mėnesį – 437,54 EUR; 2) įpareigoti atsakovę išmokėti jai dalį neišmokėto pagal 2015-07-07 darbo sutartį Nr. 18 darbo užmokesčio: už 2017 m. kovo mėnesį – 913,04 EUR, už 2017 m. balandžio mėnesį – 437,54 EUR; 3) įpareigoti atsakovę išmokėti jai pagal 2015-07-07 darbo sutartį Nr. 18 d. 836,73 EUR delspinigius, paskaičiuotus už laiku neišmokėtą darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio mėnesio iki 2017 m. balandžio mėnesio; 4) įpareigoti atsakovę išmokėti jai vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2017-05-06 iki galutinio atsiskaitymo su ja dienos; 5) įpareigoti atsakovę išduoti pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, kurioje būtų nurodyti 2-5 punktuose nurodyti duomenys; 6) priteisti jai iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas pažeidė CPK 176, 178, 185 straipsnių nuostatas, nes nebuvo pakankamai aktyvus, aiškindamasis visas darbo sutarties vykdymo aplinkybes, todėl netinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes ir padarė nepagrįstas išvadas. Teismas nevykdė CPK 414 straipsnyje nustatytos teismo aktyvumo pareigos darbo bylose ir išsamiai neištyrė visų su byla susijusių įrodymų bei padarė byloje esančių įrodymų visumai prieštaraujančias išvadas.
2. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad atsakovė 2017-04-07 neteisėtai siūlė, jog ieškovė sutiktų 2017-03-01 data pasirašyti dokumentus, kuriuo neva sutiktų nedirbti nuo 2017-03-03 iki 2017-03-31. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką 2009-12-22 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2009 ir kitose, esant ginčui teisme, pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui. Teismas nevertino, kad atsakovė 2017-04-07 buvo atsiuntusi ieškovei žiniaraščių ir kitų dokumentų projektus, kuriuose buvo įrašyti visai kitokie duomenys, nei atsakovės vadovo Darbo ginčų komisijai pateiktuose dokumentuose. Ieškovei atsiųstame 2017 m. kovo mėn. žiniaraščio projekte darbo dienos buvo pažymėtos indeksu ND, o tai reiškia, kad ieškovė būtų neatvykusi į darbą administracijai leidus, tuo tarpu teismui pateiktame žiniaraštyje darbo dienos pažymėtos indeksu PB, kuris reiškia pravaikštas ir kitokį neatvykimą į darbą be svarbios priežasties.
3. Teismas tinkamai neįvertino aplinkybės, kad nagrinėjant ieškovės reikalavimą Darbo ginčų komisijoje, atsakovė pateikė taikaus susitarimo projektą, kuriuo atsakovė sutiko pataisyti ginčijamų laikotarpių žiniaraščius ir priskaičiuoti bei išmokėti darbo užmokestį mainais į 1 354,71 EUR kompensacijos už laiku neišmokėtą darbo užmokestį atsisakymą.
4. Teismas neatsižvelgė ir neįvertino aplinkybės, kad atsakovė nevykdė pareigos supažindinti darbuotoją su atsakovo darbo vidaus taisyklėmis ir darbuotojo pareiginiais nuostatais.
5. Teismas neįsigilino ir formaliai sprendė apie ieškovės darbo santykius, nes nepasisakė dėl faktiškai nusistovėjusių darbo santykių turinio, ieškovės galimybių atlikti pavestas darbo funkcijas ne biure/nutolusioje darbo vietoje, nenustatė, nuo kada ir kokios aplinkybės nulėmė, jog ieškovė pradėjo dirbti ne biure. Kai dėl darbdavio laiku nemokamo darbo užmokesčio žymiai pablogėjo darbuotojos sveikata, tai 2016 m. spalio mėn. atsakovė sutiko, jog darbuotoja nevyktų į biure, esančią darbo vietą ir darbo užduotis jai skyrė telefonu, elektroniniu paštu bei skype programa, o ieškovė tik retsykiais atvykdavo į atsakovės biure esančią darbo vietą.

8. Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-08-22 sprendimą. Taip pat prašo kviesti liudyti byloje atsakovės darbuotoją J. U.. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas pagrįstai atmetė ieškovės ieškinį, o Darbo ginčų komisija tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus.

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
10. Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
11. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas apeliaciniu skundu.
12. Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
13. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, privalo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.
14. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas ir ar pagrįstai sprendė dėl darbuotojo ir darbdavio sulygtų darbo sąlygų, darbuotojo darbo laiko apskaitą bei su darbo santykiais susijusias išmokas.

Dėl įrodymų vertinimo

15. Byloje nustatyta, kad 2015-07-07 ieškovė ir atsakovė sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 18, pagal kurią ieškovė nuo 2015-07-08 pradėjo eiti vykdančiosios direktorės pareigas už 986,83 EUR darbo užmokestį, jį mokant vieną kartą per mėnesį (iki sekančio mėnesio 15 dienos), 2015-10-30 darbo sutartis buvo pakeista – pakeistas darbo užmokesčio dydis iš 986,83 EUR į 1 315,79 EUR, įskaitant mokesčius. 2017-04-12 ieškovė surašė prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo nuo 2017-04-14 DK 128 straipsnio pagrindu dėl darbo užmokesčio nemokėjimo darbo sutartyje nustatyta tvarka ir paprašė atleidimo iš darbo dieną sumokėti jai visas priskaičiuotas sumas pagal darbo sutartį. Asociacijos prezidentas 2017-04-13 priėmė įsakymą Nr. I-UCC/17-4 „Dėl vykdančiosios direktorės prašymo nutraukti darbo sutartį patenkinimo“, kuriuo atleido ieškovę iš vykdančiosios direktorės pareigų nuo 2017-04-14. Ieškovė 2017-04-28 su prašymu dėl neišmokėto darbo užmokesčio bei kitų su darbo santykiais susijusių išmokų išieškojimo iš atsakovės kreipėsi į Darbo ginčų komisiją. 2017-05-05 atsakovė ieškovei pervedė 7 139,05 EUR, 2017-05-16 – 1 354,71 EUR. Darbo ginčų komisija 2017-06-22 sprendimu ieškovės prašymą atmetė.
16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, įvertinęs rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, konstatavo, jog atsakovė pagrįstai darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose ieškovės neatvykimo į darbo dienas 2017 m. kovo ir balandžio mėnesiais žymėjo kaip pravaikštas. Teismas sprendė, kad nėra įrodymų, jog darbuotoja pagal savo darbo funkcijų pobūdį tinkamai vykdė darbo sutartimi sulygtas darbo funkcijas nustatytomis dienomis ir valandomis, ar, kad atsakovė, kaip darbdavė, davė ieškovei sutikimą darbo funkcijas vykdyti kitoje nei darbo sutartimi sulygtoje vietoje.
17. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai sprendė, kad byloje nėra įrodymų, jog šalys darbo sutarties sudarymo ar jos galiojimo metu būtų sulygusios, jog ieškovė darbo funkcijas atlieka ne biure, o kitoje jos pasirinktoje vietoje. Apeliantės įsitikinimu, byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog ieškovės darbo turinys ir atliekamos funkcijos 2017 m. kovo ir balandžio mėnesiais buvo tokios pačios, kaip ir laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio mėn. iki 2017 m. kovo 1 d.
18. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad padarytas CPK 176 ar 185 straipsnių pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-243/2010).
19. Apeliantė, skundą grįsdama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-22 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2009, išdėstytu išaiškinimu, jog esant ginčui teisme, pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui), ignoruoja toje pačioje kasacinio teismo nutartyje pateiktą išaiškinimą, kad pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą tenka darbuotojui. Taigi, ieškovė, siekdama įrodyti neatvykimo į darbą priežastis, turėjo pareigą įrodyti, kad tarp jos ir darbdavio buvo susitarimas, suteikiantis ieškovei teisę neatvykti į darbo vietą, nes būtent tokiais argumentais ieškovė siekė pateisinti savo neatvykimą į darbą.
20. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, skundžiamo sprendimo motyvus, šalių paaiškinimus pirmosios instancijos teisme ir byloje esančius rašytinius įrodymus, daro išvadą, kad apeliantės skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad ieškovė neįrodė, jog tarp šalių egzistavo susitarimas dėl jos darbo funkcijų atlikimo namuose. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad kitokio vertinimo neleidžia daryti ir aplinkybė, kad atsakovė 2017-04-07 buvo atsiuntusi ieškovei žiniaraščių ir kitų dokumentų projektus, kuriuose buvo įrašyti visais kitokie duomenys, nei atsakovės vadovo Darbo ginčų komisijai pateiktuose dokumentuose, kadangi iš į bylą pateikto kompiuterinės programos „Skype“ susirašinėjimo matyti, kad šalys derėjosi dėl kovo mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščių, atsakovės vadovas nurodė, kad darbo laiko apskaitos žiniaraštyje už kovo mėnesį nori žymėti, jog ieškovė dirbo dvi dienas, t. y. už realiai dirbtą laiką, o apeliantė nurodė, kad šiam momentui jai netinka toks planas. Reikšminga tai, kad apeliantė tarp šalių vykusiame susirašinėjame neišreiškė akivaizdaus nesutikimo su darbdavio pasiūlymu darbo laiko apskaitos žiniaraštyje žymėti tik realiai dirbtą laiką ir nenurodė, jog ji dirbo daugiau dienų ir valandų, kaip kad vėliau teigia civilinėje byloje. Nors apeliantė teigia, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog ginčą nagrinėjant Darbo ginčų komisijoje, atsakovas taikaus susitarimo projektu sutiko pataisyti darbo laiko apskaitos žiniaraščius, pirmosios instancijos teismas vertino, kad tai jokiu būdu nepatvirtina fakto, jog atsakovė pripažįsta, kad darbuotoja dirbo daugiau laiko, nei pažymėta darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Teisėjų kolegija sutinka su tokia išvada, kadangi šalys, siekdamos taikaus ginčo sprendimo būdo, derybų metu bendru sutarimu daro atitinkamas nuolaidas viena kitos atžvilgiu, tačiau atitinkamai išreikšta derybinė pozicija jokiu būdu nereiškia ginčijamų aplinkybių pripažinimo. Nagrinėjamu atveju, atsakovas sutiko pataisyti darbo laiko apskaitos žiniaraščius, tačiau siūlė apeliantei atsisakyti savo piniginių reikalavimų. Apeliantės skundo motyvas, kad teismas neįvertino, jog darbdavys nesupažindino jos su atsakovės darbo vidaus taisyklėmis ir darbuotojo pareiginiais nuostatais, neįtakoja nei šalių sulygtų darbo sąlygų vertinimo, nei darbo laiko apskaitos duomenų. Apeliantė pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą grindžia aplinkybe, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas vėlavo išmokėti apeliantei darbo užmokestį ir tai lėmė darbo pobūdžio pasikeitimą (darbą namuose). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal tuo metu galiojusią Darbo kodekso redakcijos 1231 straipsnio 1 dalį, darbuotojas turėjo teisę laikinai iki trijų mėnesių sustabdyti darbo sutarties vykdymą, apie tai raštu įspėjęs darbdavį prieš tris darbo dienas, jeigu darbdavys ilgiau kaip du mėnesius iš eilės nevykdo savo įsipareigojimų, numatytų teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje, darbuotojui arba ilgiau kaip du mėnesius iš eilės nemoka viso priklausančio darbo užmokesčio. Taigi, įstatymas apeliantei, kaip darbuotojai, suteikė teisę nustatyta tvarka ginti savo interesus, tačiau byloje nėra įrodymų, kad tokiomis priemonėmis apeliantė būtų naudojusis. Apeliantei nepasinaudojus teisėtomis priemonėmis, kilusios pasekmės yra jos veiksmų padariniai, kurias apeliantė turi prisiimti. Nors apeliantė teigia, kad tarp šalių buvo susiklostę faktiniai darbo santykiai, jog ji dirba namuose, tačiau iš elektroninio susirašinėjimo nustatyta, kad atsakovės vadovas klausia ieškovės, kada jis bus darbe, nes jos darbo vietoje reikia kasdien, kaip ir sutarta. Akivaizdu, kad atsakovės vadovas yra išreiškęs nesutikimą ieškovei dėl jos darbo namuose. Nors apeliantė teigia, kad darbo pobūdis jai leido darbo funkcijas vykdyti, nebūnant atsakovės biuro patalpose, tačiau teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus, nes ne darbo pobūdis apsprendžia darbuotojo teisę pasirinkti darbo vietą. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apeliantė neįrodė, kad tarp jos ir atsakovės buvo susitarimas, suteikiantis darbuotojai teisę dirbti namuose, ir kad darbo laiko apskaitos duomenys neatitinka jos faktiškai dirbto laiko.
21. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Dėl delspinigių už vėlavimą išmokėti darbo užmokestį

22. Nors apeliantė apeliaciniame skunde ir nenurodo motyvų dėl teismo sprendimo dalies, kuria atsisakyta priteisti ieškovės naudai 836,73 EUR delspinigius už laiku neišmokėtą darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio mėn. iki 2017 m. balandžio mėn., tačiau apeliacinės instancijos teismo prašo šią sumą priteisti, todėl apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nuostata, jog darbo bylose teismo vaidmuo yra aktyvus, sprendžia, kad yra pagrindas pasisakyti dėl šios sprendimo dalies.
23. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, atsižvelgęs į tai, kad atmestas ieškovės reikalavimas dalyje dėl atsakovo įpareigojimo pakeisti duomenis darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose ir jų pagrindu apskaičiuoti ir išmokėti darbo užmokestį už ieškovės darbą kovo ir balandžio mėnesius, atmetė kaip išvestinius kitus ieškovės reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su teismo išvada, kad reikalavimas dėl delspinigių už laiku neišmokėtą darbo užmokestį yra išvestinis reikalavimas ir galėjo būti atmestas, šio prašymo neišnagrinėjus iš esmės.
24. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo Užupio Creative Cluster asociaciją jos naudai 836,73 EUR delspinigių už laiku neišmokėtą darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio mėn. iki 2017 m. balandžio mėn. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad atsakovas nuo 2016 m. balandžio mėn. vėluoja išmokėti darbo užmokestį už atitinkamus darbo mėnesius, o atleidimo iš darbo dieną delspinigių neišmokėjo.
25. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 207 straipsnio 1 dalį kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai (straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2003-01-01 iki 2017-07-01). Šiuo metu galiojanti DK 147 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad darbo santykiams nepasibaigus, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui, turinčiam darbo santykių, išmokami delspinigiai, kurių dydį tvirtina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras, jeigu darbo teisės normos nenustato didesnio delspinigių dydžio. Delspinigių dydį Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras tvirtina kiekvienais metais iki vasario 1 dienos, atsižvelgdamas į Lietuvos statistikos departamento paskelbtą vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius metus (lygindamas praėjusių metų gruodžio mėnesį su užpraeitų metų gruodžio mėnesiu).
26. Pagal Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnį, kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (išskyrus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytas išmokas), kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai. Delspinigių dydį sudaro 0,06 procento priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose ar kolektyvinėje (jeigu jos nėra, – darbo) sutartyje arba darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną. Įstatymo nustatytas delspinigių dydis kartą per metus indeksuojamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius metus. Kolektyvinėje (jeigu jos nėra, – darbo) sutartyje gali būti numatytos darbuotojams palankesnės sąlygos. Nurodytuose teisės aktuose nustatyta delspinigių sankcija darbdaviui laiko atžvilgiu gali būti taikoma tol, kol darbuotoją, kuriam nustatytu laiku nebuvo išmokėtos atitinkamos išmokos, ir darbdavį sieja darbo santykiai; po darbo santykių pasibaigimo, darbdaviui neįvykdžius DK 141 straipsnio 1 dalyje bei 206 straipsnyje nustatytos prievolės, gali būti taikoma DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodyta sankcija, o delspinigių skaičiavimas nutraukiamas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2010). Nustatyta, kad delspinigių dydis už kiekvieną pavėluotą dieną nuo 2009-0201 iki šiol yra 0,07 procento (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymai dėl delspinigių dydžio patvirtinimo).
27. Byloje nėra ginčo, kad atsakovas vėlavo išmokėti darbo užmokestį ieškovei nuo 2016 m. balandžio mėn., taip pat ginčo nėra, kad ieškovės atleidimo dieną, atsakovas nebuvo išmokėjęs viso ieškovei priklausančio darbo užmokesčio ir su juo susijusių išmokų. Pavėluoto darbo užmokesčio skolą atsakovas ieškovei išmokėjo 2017-05-04. Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės reikalavimas priteisti delspinigius už vėluojamą išmokėti darbo užmokestį yra pagrįstas.
28. Nustatyta, kad pagal šalių darbo sutarties 3 punktą darbo užmokestis mokamas 1 kartą per mėnesį – sekančio mėnesio 15 dieną pervedamas į ieškovės asmeninę sąskaitą banke arba apmokama grynais iš įmonės kasos, taigi delspinigiai pradedami skaičiuoti mėnesio 23 dieną. Taip pat nustatyta, kad ieškovė atleista nuo 2017-04-14, todėl vėliausiai delspinigiai galėjo būti skaičiuojami iki 2017-04-14.
29. Ieškovė į bylą teismui yra pateikusi delspinigių paskaičiavimo lentelę, kurioje nurodyta darbo mėnuo, mokėtina darbo užmokesčio suma, mokėjimo data, išmokėtų sumų dydžiai, pradelstos sumos, pradelstų dienų skaičius, delspinigių suma ir delspinigių dydis už pradelstą laikotarpį. Teisėjų kolegija, susipažinusi su pateikta delspinigių skaičiavimo lentele tik iš dalies sutinka su ieškovės atliktais delspinigių skaičiavimo dydžiais, kadangi už kai kuriuos mokėjimus ieškovė nepagrįstai delspinigius skaičiuoja iki 2017-05-04, nors turėtų būti skaičiuojami iki atleidimo dienos, t. y. iki 2017-04-14. Be to ieškovė nepagrįstai delspinigius skaičiuoja už neišmokėtus darbo užmokesčius už kovo ir balandžio mėn., kadangi už šį laikotarpį darbo užmokestį atsakovas turėjo išmokėti atleidimo iš darbo dieną. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, kad atsakovė neginčijo delspinigių paskaičiavimo lentelėje nurodytų neišmokėtų sumų, vadovaudamasi delspinigių skaičiavimo formule (pradelsta suma x vėluojamų išmokėti dienų skaičius x 0,07 proc./100 proc.), teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovės reikalavimas priteisti delspinigius už vėluojamą išmokėti darbo užmokestį yra pagrįstas 709,15 EUR sumai, todėl ji yra priteisiama ieškovės naudai iš atsakovo.

Dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo

30. Ieškovė tiek ieškiniu tiek apeliaciniu skundu prašo priteisti iš atsakovo ieškovės naudai vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2017-05-06 iki galutinio atsiskaitymo su J. K., kuris ieškovės skaičiavimais sudaro 3 031,97 EUR (64,51 EUR x 47 d. d.).
31. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovės prašymą atmetė motyvuodamas, tuo, kad šį reikalavimas yra išvestinis iš ieškinio reikalavimo dėl įpareigojimo pakeisti duomenis darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, todėl atmetus pagrindinį reikalavimą, atmetamas ir išvestinis reikalavimas.
32. Apeliacinės instancijos teismui priteisus delspinigius iš atsakovo už vėluojamą išmokėti darbo užmokestį, yra pagrindas spręsti ieškovės reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo.
33. Iki 2017-07-01 galiojusi DK 141 straipsnio redakcija nustatė, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas, nustatyta tvarka užpildyti darbuotojo darbo sutartį. Kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką.
34. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylas, kuriose kilo ginčų dėl DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo, atsižvelgdamas į šios teisės normos tikslus ir paskirtį, suformavo jos aiškinimo ir taikymo praktiką. Aiškindamas šią teisės normą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad DK 141 straipsnio 3 dalies paskirtis yra dvejopa. Pirma, ši norma nustato kompensuojamąjį mechanizmą, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Pažymėtina, kad darbdavio pareiga išmokėti vidutinį darbuotojo užmokestį už uždelstą laiką neatleidžia jo nuo pareigos darbuotojui sumokėti priklausantį darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Antra, ši norma kartu nustato sankciją darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaito atleidimo dieną. Ši sankcija, kaip ir bet kuri kita, gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama. Kasacinis teismas yra padaręs išvadą, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta sankcija – vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už uždelsimo laiką – taikoma tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau mėnesių) darbo užmokestis. Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta tik dalis jam priklausančio darbo užmokesčio, tai tokiais atvejais darbdaviui taikomos sankcijos dydį sudaro neišmokėta darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta byloje D. L. v. UAB„Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta byloje P. M. v. UAB „Swiss logistic“, bylos Nr. 3K-3-267/2008; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje F. B. ir kt. v. UAB „Neo ranga“, bylos Nr. 3K-3-365/2010; 2012 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. v. UAB „Eurėja“, bylos Nr. 3K-3-179/2012; kt.).
35. Taikant DK 141 straipsnio 3 dalį būtina atsižvelgti į DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintus darbo teisės principus; pagal darbuotojo (ieškovo) vidutinį darbo užmokestį apskaičiuota išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką teismo gali būti priteisiama sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat su proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje F. B. ir kt. v. UAB „Neo ranga“, bylos Nr. 3K-3-365/2010; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. G. v. Lietuvos ir Kanados UAB ,,Pajūrio mediena“, bylos Nr. 3K-3-247/2011; 2012 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. v. UAB „Eurėja“, bylos Nr. 3K-3-179/2012; kt.).
36. Šiuo metu galiojanti DK 147 straipsnio 2 dalis nustato, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.
37. Nagrinėjamu atveju, apeliantė prašo jai priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį po 64,51 EUR už dieną, skaičiuojant už laikotarpį nuo 2017-05-06, t. y. nuo tada, kai darbdavys ieškovei išmokėjo darbo užmokesčio įsiskolinimą, tačiau liko skolingas delspinigius, kuriuos mokėti pareigą nustatė tik apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šį apeliacinį skundą, iki visiško atsiskaitymo. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovė, kol šalis siejo darbo santykiai, reiškė atsakovei pretenzijas dėl darbo užmokesčio. Pažymėtina, kad galimybė pasinaudoti darbo ginčų nagrinėjimo tvarka ieškovei buvo žinoma, nes ji 2017-04-28 kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, o vėliau ir į tesimą, tačiau iki darbo santykių pasibaigimo neinicijavo tokio darbo ginčo nagrinėjimo darbo ginčus nagrinėjančiuose organuose. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į faktinius bylos duomenis apie darbuotojos ir darbdavio santykius (darbdavys toleravo darbuotojos neatvykimą į darbą, darbuotoja nesiėmė jokių veiksmų, negaudama laiku darbo užmokesčio), sprendžia, kad toks ieškovės elgesys galėjo klaidinti darbdavį ir daryti reikšmingą įtaką darbdavio sprendimams bei veiksmams, tarp jų ir dėl visiško atsiskaitymo su ieškove jos atleidimo iš darbo dieną. Reikšmingas faktorius, turėjęs įtakos atsakovės pareigos visiškai atsiskaityti su ieškovę tinkamam vykdymui, buvo ir Darbo ginčų komisijos 2017-06-22 sprendimas bei skundžiamas 2017-08-22 pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriais ieškovės reikalavimai visa apimtimi buvo pripažinti nepagrįstais. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į DK 2, 17-20, 24 straipsniuose ir 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei nurodytą šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, kaip tokią, taip pat į nustatytas bylos faktines aplinkybes, tarp jų – į uždelstos išmokėti išmokos ir apskaičiuotos išmokos už uždelsimo atsiskaityti laiką dydžius, į tai, kad ieškovės elgesys galėjo klaidinti atsakovę ir daryti reikšmingą įtaką jos sprendimams bei veiksmams, tarp jų ir dėl visiško atsiskaitymo su ieškove jos atleidimo iš darbo dieną, konstatuoja, kad vidutinio darbo užmokesčio per mėnesį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki visiško atsiskaitymo priteisimas ieškovei reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK 2 straipsnyje įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat su proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu. Dėl to teisėjų kolegija, remdamasi teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principais, sprendžia, kad yra pagrindas ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį po 64,51 EUR per dieną už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2017-05-06 iki visiško atsiskaitymo tenkinti iš dalies ir ieškovės naudai iš atsakovės priteisti 2 000 EUR už uždelsimo atsiskaityti laiką (DK 2, 17-20, 24 straipsniai, 147 straipsnio 2 dalis).
38. Reikalavimas priteisti procesines palūkanas nepagrįstas, todėl netenkinamas, nes darbo teisiniuose santykiuos CK įtvirtintas procesinių palūkanų institutas netaikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012).
39. Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tačiau dalyje netinkamai taikė galiojančias teisės normas, todėl iš dalies priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris yra keičiamas, tenkinant ieškovės reikalavimą iš dalies dėl delspinigių ir kompensacijos priteisimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo

40. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą ar priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
41. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalis, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
42. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė patyrė 700 EUR išlaidų, advokato pagalbai apmokėti, todėl tenkinus ieškinį iš dalies, ieškovei iš atsakovo priteisiama 400 EUR išlaidų, advokato pagalbai apmokėti.
43. Teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš šalių nepriteisiamos, nes neviršija finansų ministro nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (CPK 93 str. 6 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo

44. Ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nėra sprendžiamas, nes ieškovė nepateikė tokias išlaidas pagrindžiančių dokumentų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą pakeisti, jį išdėstant sekančiai:

Ieškovės J. K. ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti J. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Asociacijos Užupis Creative Cluster (į. k. 302489094) 709,15 EUR delspinigių už laiku neišmokėtą darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio mėn. iki 2017 m. balandžio mėn. ir 2 000 EUR netesybas už uždelsimą atsiskaityti su darbuotoja.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo Asociacijos Užupis Creative Cluster ieškovės J. K. naudai 400 EUR išlaidų, advokato pagalbai, apmokėti“.

Teisėjai                                                                                         Ona Gasiulytė

                                                                                      Henrichas Jaglinskis

                                                                                    Aldona Tilindienė