Civilinė byla Nr. e3K-3-26-611/2019

Teisminio proceso Nr. 2-48-3-00278-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.2.6.8; 3.3.1.19.4

              (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 13 d. 

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo E. Č. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo E. Č. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir uždaroji akcinė bendrovė „SB lizingas“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių pagrindą atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą bei teismo pareigą motyvuoti procesinį sprendimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Pareiškėjas prašė iškelti jam fizinio asmens bankroto bylą.

3.       Pareiškėjas būtinos pragyvenimui sumos nenurodė, kadangi yra išlaikomas artimųjų giminaičių. Pareiškėjas nurodė, kad negali įvykdyti pradelstų skolinių įsipareigojimų, kurių bendra vertė viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (toliau – MMA). Dėl susidariusio nemokumo jis prarado vienintelį gyvenamąjį būstą, nebegali užsitikrinti būtinųjų savo poreikių.

4.       Pareiškėjas nurodo, kad jo nemokumą sukėlė 62 680,43 Eur (216 423 Lt) muito ir akcizo mokestinė nepriemoka (šiuo metu skola – 53 927,77 Eur); 3088,80 Eur (10 665 Lt) delspinigiai, kurie kilo iš mokestinės nepriemokos (šiuo metu neišieškota delspinigių suma – 2902,87 Eur); 317,14 Eur skola ir 84,12 Eur metinės palūkanos, kurios kilo iš vartojimo kredito sutarties; Vilniaus apygardos teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta 1731,93 Eur (5980 Lt) bauda (likusi neišieškota suma – 1601,36 Eur).

5.       Pareiškėjas nurodė, kad šiuo metu dirba UAB „Mijuda“. Vidutinės jo pajamos iki mokesčių siekia 190,35 Eur. Pareiškėjas, siekdamas atkurti savo mokumą, atsiradus galimybei, yra pasirengęs dirbti daugiau. Jokio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto pareiškėjas neturi.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6.       Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. gegužės 15 d. nutartimi pareiškėjo pareiškimo dėl bankroto bylos jam iškėlimo netenkino.

7.       Teismas nustatė, kad byloje nenustatyta pareiškėjo nesąžiningų veiksmų (neveikimo) per paskutinius trejus metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos jam iškėlimo priėmimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas nėra nubaustas už nusikaltimus, nurodytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 207, 208, 209, 216, 222, 223 straipsniuose (Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 5 straipsnio 8 dalies 4 punktas).

8.       Teismas nurodė, kad pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 2 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-250-209/2012 pripažintas kaltu pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1731,93 Eur bauda. Kauno teritorinė muitinė 2013 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. 3PM190220 pripažino E. Č. su kitais asmenimis solidariaisiais skolininkais muitinei ir įregistravo mokestinę prievolę už neteisėtai įvežtas į bendrijos muitų teritoriją cigaretes: 15 869 Lt muito, 130 645 Lt akcizo, 36 553 Lt PVM, 26 064 Lt akcizo delspinigių, 7292 Lt PVM delspinigių. Vilniaus teritorinė muitinė 2014 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. 5MA-34-1226/10000278446 įregistravo solidariesiems skolininkams, tarp jų ir pareiškėjui, muito delspinigių – 1636 Lt, akcizo delspinigių – 7055 Lt, PVM delspinigių – 1974  Lt. Teismas nurodė, kad vertinant, ar pareiškėjas yra nemokus pagal FABĮ 2 straipsnio 2 dalį, nėra įskaitomas kreditoriaus Muitinės departamento prie Finansų ministerijos reikalavimas, kuris negali būti nurašytas. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas neatitinka nemokumo kriterijaus ir jam negali būti keliama bankroto byla.

9.       Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą, 2018  m. gegužės 15 d. nutartimi Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gegužės 15 d. nutartį paliko nepakeistą.

10.       Teismas vadovavosi FABĮ 29 straipsnio 7 dalimi ir padarė išvadą, kad įstatyme tiesiogiai nėra įvardytos visos galimos situacijos, kurios vertinamos kaip nusikalstama veika padaryta žala ar kaip fizinio asmens pareiga sumokėti valstybei baudas. Priimant baudžiamąjį įsakymą nustatyta, kad pareiškėjas ir kiti asmenys neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis – 29 000 pakelių cigarečių „Fest“. Vilniaus teritorinė muitinė 2013 m. liepos 10 d. priėmė sprendimą dėl 62 680,43 Eur mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjo. Vilniaus teritorinė muitinė 2014 m. rugsėjo 3 d. priėmė sprendimą dėl 3088,80 Eur delspinigių išieškojimo iš pareiškėjo. 

11.       Teismas pažymėjo, kad nurodyti mokestinės prievolės atsiradimo pagrindai suponuoja išvadą, jog ieškovo pareiškėjo mokestinė prievolė patenka į FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje nurodytų reikalavimų, kurie negali būti nurašyti ir nėra įtraukiami vertinant ieškovo nemokumą pagal FABĮ 2 straipsnio 2 dalį, apibrėžtį. Išskaičius nurodytą sumą ieškovo įsipareigojimai neviršija 25 MMA, nes lieka tik pradelsti įsipareigojimai kreditorei UAB „Šiaulių banko lizingas“ (317,14 Eur skola ir 84,12 Eur metinės palūkanos), taigi pareiškėjas neatitinka nemokumo būklės pagal FABĮ, todėl nėra pagrindo jam kelti fizinio asmens bankroto bylą.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

12.       Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 28 d. nutartį ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gegužės 15 d. nutartį; priimti naują sprendimą – iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1.                      Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai siejo mokestinę nepriemoką su pareiškėjo padaryta nusikalstama veika, taip sutapatindamas dvi savarankiškas turtines prievoles. Apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad FABĮ 29 straipsnio 7 dalis tiesiogiai neįtvirtina visų galimų situacijų, kurios gali būti vertinamos kaip nusikalstama veika padaryta žala ar kaip fizinio asmens pareiga sumokėti valstybei baudas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2017 m. gegužės 19 d nutarime Nr. KT5-N4/2017, aiškindamas FABĮ 29 straipsnio 7 dalį, nurodė, kad reikalavimų, kurie turi būti vykdomi net ir pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui, sąrašas yra išsamus. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo konstitucinės jurisprudencijos ir kasacinio teismo praktikos, per plačiai aiškindamas FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje pateiktų atvejų sąrašą. Reikalavimų, kurie yra neįtraukiami, vertinant fizinio asmens nemokumą, sąrašas negali būti aiškinamas per plačiai, nes yra baigtinis (lot. numerus clausus). Visi kreditorių reikalavimai, kurie nėra nurodyti FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje, turi būti laikomi įprastiniais skoliniais įsipareigojimais.

12.2.                      FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje nenurodyta mokestinė nepriemoka. Apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ir nepakankamai ištyrė bylos aplinkybes, todėl netinkamai peržiūrėjo bylą apeliacine tvarka. Teismas turėjo atsižvelgti į apeliaciniame skunde pateiktus argumentus dėl netinkamai kvalifikuoto teisinio santykio. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-106-421/2018). Baudos ir mokestinės prievolės teisinė prigimtis ir paskirtis yra iš esmės skirtinga. Pareiškėjui reikalavimas atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą nebuvo reiškiamas. Skola Muitinės departamentui atsirado įstatymo, o ne teismo sprendimo pagrindu. Prievolė atlyginti žalą, kilusi iš nusikalstamos veikos, pasižymi specifiniais požymiais, kurie leidžia ją atskirti nuo kitų turtinio pobūdžio prievolinių reikalavimų. Pirma, žalos, padarytos nusikalstama veika, atlyginimo prievolės pagrindas yra ne bet koks teisinę galią turintis dokumentas, o tik teisminės valdžios procesą baigiantis procesinis dokumentas – teismo nuosprendis arba sprendimas, kuriame yra aiškiai išreiškiamas teisminės valdžios įpareigojimas atlyginti žalą, padaryta nusikalstama veika. Antra, prievolė atlyginti žalą, padarytą nusikalstama veika, kaip teisinis santykis tarp kreditoriaus ir skolininko, kyla ne visais atvejais, o tik tuo atveju, kai kreditorius turi specialų procesinį teisinį statusą – jis yra pripažintas nukentėjusiuoju. Trečia, prievolei atlyginti žalą, kilusią iš nusikalstamos veikos, yra būdinga specifinė vykdymo veiksmų atlikimo tvarka.

12.3.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Šiuo atveju iš apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties turinio nėra aišku, kaip konkrečiai turėtų būti kvalifikuojama mokestinė nepriemoka pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalį. Nors teismas nurodė susijusią Konstitucinio Teismo praktiką, tačiau neatskleidė, kokiu konkrečiu būdu mokestinė nepriemoka gali būti sutapatinama su FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje įtvirtintais reikalavimais. Teismas tik deklaratyviai nurodė susijusį teisinį reguliavimą, tačiau neatskleidė jo turinio ir nesusiejo jo su konkrečiomis bylos aplinkybėmis. Nors teismui nekyla pareiga išsamiai atsakyti į kiekvieną šalies argumentą, vis dėlto apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai neleidžia suprasti, kokiu konkrečiu būdu pasireiškė pareiškėjo mokestinės nepriemokos tapatumas FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje įtvirtintiems reikalavimams, taip pat teismo nutartyje iš esmės visiškai nepasisakoma, kodėl turėtų būti nepagrįstais laikomi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos dėl pareigos teismui tinkamai motyvuoti savo sprendimą.

13.       Atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nusikaltimu padarytos žalos sampratos FABĮ 29 straipsnio 7 dalies aspektu

14.       Kasacinis teismas, aiškindamas FABĮ nuostatas, savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad FABĮ paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Taigi šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, taigi šio įstatymo tikslas yra fizinio asmens mokumo atkūrimas ir užtikrinimas, jog kreditorių reikalavimai bus patenkinami nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-690/2015).

15.       Fizinio asmens nemokumas – fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 MMA (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis).

16.       Pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtinti pagrindai, kuriems esant teismas atsisako fiziniam asmeniui iškelti bankroto bylą. Vienas iš tokių pagrindų, įtvirtintas FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punkte, yra tuomet, kai pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas nustato, kad fizinio asmens būklė neatitinka nurodytos šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje. Be to, nustatant fizinio asmens būklę, nėra įskaitomi kreditorių reikalavimai, kurie šio įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka negali būti nurašyti. Kasacinis teismas, aiškindamas šią įstatymo nuostatą, yra pažymėjęs, kad vertinant, ar asmuo yra nemokus FABĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme, vertinami tik tie kreditorių reikalavimai, kurie nėra įtraukti į nenurašomų reikalavimų sąrašą, nurodytą FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-915/2017, 32 punktas).

17.       Pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalį nenurašomi kreditorių reikalavimai yra reikalavimai dėl žalos atlyginimo dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, ar mirties, dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, piniginių lėšų vaikui (įvaikiui) išlaikyti (alimentų) bei reikalavimai, kurie kyla iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus administracinius nusižengimus arba nusikalstamas veikas, ir įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrinti kreditorių reikalavimai, jeigu šie kreditoriai ir fizinis asmuo susitarė dėl įkeisto turto išsaugojimo fizinio asmens bankroto proceso metu, nebent šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 10 punkte nurodytame susitarime susitarta kitaip.

18.       Pažymėtina, kad FABĮ 29 straipsnio 7 dalies nuostata, kad nenurašomi reikalavimai dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, atsirado priėmus Konstitucinio Teismo 2017 m. gegužės 19 d. nutarimą, kuriuo pripažinta, jog anksčiau galiojusi FABĮ 29 straipsnio 7 dalis (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) tiek, kiek pagal ją nurašomi reikalavimai dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo, prieštaravo (prieštarauja) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. Be to, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje nurodytų reikalavimų, kurie turi būti vykdomi net ir pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui, sąrašas yra išsamus (Konstitucinio Teismo 2017 m. gegužės 19 d. nutarimas Nr. KT5-N4/2017).

19.       Tokios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas, pripažinęs, kad FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje išdėstytas reikalavimų, kurie turi būti vykdomi net ir pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui, sąrašas yra išsamus, taigi negali būti aiškinamas per plačiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-378-915/2016, 34 punktas). Visi kiti fizinio asmens iš jo turėtų skolinių įsipareigojimų kylantys reikalavimai, pasibaigus bankroto procesui, nurašomi, t. y. nebeturi būti vykdomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 25 punktas).

20.       Šią bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 2 d. teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-250-209/2012 pripažino pareiškėją kaltu pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį. Baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas bei kiti asmenys neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis – 29 000 pakeliais cigarečių „Fest“. Taip pat teismai nustatė, kad pagal Kauno teritorinės muitinės 2013 m. vasario 27 d. sprendimą „Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“ Nr. 3PM190220 ir 2014 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. 3PM19022 pareiškėjo mokestinės nepriemokos susidarė jam vykdant BK uždraustą veiką, t. y. pareiškėjui buvo apskaičiuoti mokesčiai (muitas, akcizas, PVM ir delspinigiai nuo šių mokesčių) kaip jo nusikalstamos veikos pasekmė. Kaip matyti iš teismų nutarčių motyvų, teismai, nors ir tiesiogiai to neįvardydami, šią pareiškėjo prievolę valstybei vertino kaip nusikaltimu padarytą žalą. Teisėjų kolegija pritaria tokiai teismų padarytai išvadai.

21.       Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2017 m. gegužės 19 d. nutarime, be kita ko, konstatuota, kad fizinio asmens bankroto procesu būtų neteisinga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo nusikalstama veika žalą padariusio asmens interesai, inter alia (be kita ko), jo siekis grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, būtų ginami labiau, negu tokią žalą patyrusio asmens teisės, t. y. jo teisė gauti teisingą patirtos žalos atlyginimą, kuriuo bent iš dalies būtų atkurta padėtis, buvusi iki nusikalstamos veikos padarymo. Tokiu teisiniu reguliavimu, kai, pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui, likę nepatenkinti reikalavimai atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą nurašomi, būtų sudaromos prielaidos žalą padariusiam asmeniui turėti naudos iš savo padarytos nusikalstamos veikos (32.1 punktas).

22.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjo susidariusi mokestinė nepriemoka yra kilusi dėl pareiškėjo įvykdytos nusikalstamos veikos ir yra tiesioginė tokios veikos pasekmė, todėl, atsižvelgiant į FABĮ paskirtį ir tikslus, ši mokestinė prievolė turi būti vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu, kuri pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalies 1 punktą nėra nurašoma. Skirtingai nei iš teisėtai asmens vykdomos veiklos susidariusi mokestinė nepriemoka, iš nusikalstamos veikos susidariusi mokestinė nepriemoka nėra įprasta prievolė, o pagal savo esmę yra žala vastybei negautų mokesčių forma, kuriuos valstybė būtų gavusi, jeigu nebūtų buvusi įvykdyta nusikalstama veika. Priešingai aiškinant minėtą normą, būtų sudaromos prielaidos žalą padariusiam asmeniui turėti naudos iš savo padarytos nusikalstamos veikos.

23.       Teisėjų kolegija, nesutikdama su pareiškėjo kasacinio skundo argumentais dėl pareigos atlyginti žalą atsiradimo momento, pažymi, kad prievolę atlyginti žalą sukelia žalos padarymo faktas, todėl prievolė atlyginti žalą kyla nuo jos padarymo momento. Teismo sprendimu tik konstatuojamas padarytos žalos faktas ir suteikiama galimybė išieškoti padarytą žalą panaudojant CPK įtvirtintą valstybės prievartos mechanizmą.

24.       Teismui nustačius, kad asmuo turi tik tokių skolinių įsipareigojimų, iš kurių kylantys reikalavimai pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalį pasibaigus bankroto bylai nenurašomi, arba jeigu ir yra nurašomų reikalavimų, bet jų suma neviršija 25 MMA, toks fizinis asmuo negali būti pripažintas nemokiu ir tokiu atveju jam bankroto byla negali būti iškelta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 24 punktas). Nagrinėjamu atveju pripažinus, kad pareiškėjo mokestinė prievolė negali būti nurašoma, ir nesant nurašomų pradelstų reikalavimų, viršijančių 25 MMA, pareiškėjui pagrįstai nebuvo iškelta bankroto byla.

Dėl teismo pareigos motyvuoti priimamą teismo sprendimą (nutartį)

25.       Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). CPK 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas.

26.       Motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

27.       Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodydamas, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 288, p. 20, par. 61).

28.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015). Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą nutartį. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015).

29.       Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai).

30.       Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas tinkamai kvalifikavo pareiškėjo mokestinę prievolę kaip žalą, kuri pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalies 1 punktą nėra nurašoma, nors ir neišsamiai, tačiau atsakė į esminius pareiškėjo atskirojo skundo argumentus ir savo išvadas glaustai motyvavo. Todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti esminio proceso pažeidimo, dėl kurio turėtų būti naikinama skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis.

31.       Kiti pareiškėjo kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau teisėjų kolegijos pateiktus išaiškinimus ir motyvus, neturi teisinės reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

32.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pareiškėjo kasacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį. Kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

33.       Kasacinis teismas turėjo 3,06 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atsižvelgiant į tai, šių pašto išlaidų atlyginimas priteistinas iš pareiškėjo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš pareiškėjo E. Č. (a.  k.  (duomenys neskelbtini) 3,06 Eur (tris Eur 6 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Algis Norkūnas

        Andžej Maciejevski

        Dalia Vasarienė