Baudžiamoji byla Nr. 2K-126-976/2020
Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00754-2016-1
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.10.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. birželio 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,
nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui E. D. ir jo atstovui advokatui Raimondui Kivyliui,
nuteistosios E. A. gynėjui advokatui Pauliui Bružui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. D. ir jo atstovo advokato Raimondo Kivyliaus ir nuteistosios E. A. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio.
Kauno apylinkės teismo 2019 m. kovo 12 d. nuosprendžiu E. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 1 ir 2 dalis išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nukentėjusiojo E. D. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, išaiškinant, kad civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu panaikintas Kauno apylinkės teismo 2019 m. kovo 12 d. nuosprendis.
E. A. nuteista pagal BK 187 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant per visą laisvės apribojimo laiką būti namuose nuo 22 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu. Nukentėjusiojo E. D. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. E. A. nuteista už tai, kad žinodama, kad namas Kaune, (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklausė jos vyrui A. A., mirusiam (duomenys neskelbtini), pagal varžytynių, įvykusių 2015 m. kovo 30 d., rezultatus, kurios įvyko Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-4440-945/2014 pagrindu, 2015 m. kovo 30 d. varžytynių protokolu Nr. 1 yra perduotas D. D. nuosavybėn ir kad Kauno apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-501-285/207 pagal ieškovės D. D. ieškinį atsakovėms E. A., E. S. dėl iškeldinimo, naujajai namo savininkei D. D. reikalaujant išsikraustyti iš šio namo, iki 2016 m. liepos 18 d. priverstinai išsikraustydama iš namo jo viduje tyčia nupjovė 60,37 Eur vertės laiptų turėklų porankių tvirtinimą, išpaišė ir subraižė 235,77 Eur vertės vaizdo telefonspynės objektyvą, sudaužė 790,19 Eur vertės stiklo pertvaros dalį rūsyje, suplėšė 588,22 Eur vertės įtempiamąsias lubas, taip sugadino 1674,55 Eur vertės D. D. turto.
2. Be to, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis E. D. pateikė savo suformuluotą kaltinimą, išplėsdamas valstybinio kaltinimo ribas, t. y. įvertindamas padarytą žalą 48 248,77 Eur, kurios dydį grindė nepriklausomo turto vertintojo ir specialisto T. M. atlikta 2016 m. rugsėjo 21 d. pažeidimų fiksavimo ir jų ištaisymo skaičiavimo ataskaita Nr. 160921, ir prašė E. A. pripažinti kalta pagal BK 187 straipsnio 2 dalį.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad:
3.1. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. A. nepadarė veikos, nurodytos BK 187 straipsnio 1 dalyje, nepagrįsta, neatitinka bylos aplinkybių, padaryta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes įrodymai įvertinti selektyviai, neatsižvelgiant į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą.
3.2. Byloje surinkti įrodymai neginčijamai patvirtina, kad E. A. sugadino svetimą turtą. Sugadinimų pobūdis, kai nupjaunamas laiptų turėklų porankių tvirtinimas, išpaišomas ir subraižomas vaizdo telefonspynės objektyvas, sudaužoma stiklo pertvaros dalis rūsyje, suplėšomos įtempiamosios lubos, išpaišoma siena, rodo E. A. padarytos veikos pavojingumą. E. A., gadindama varžytynių metu parduotą turtą, suprato, kad gadina svetimą turtą, ir tokių pasekmių norėjo. Visi nurodyti E. A. veiksmai rodo, kad ji veikė tiesiogine tyčia – suprato, kad gadindama D. D. priklausantį turtą padarys jai turtinę žalą.
3.3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė nukentėjusiojo E. D. pateiktu kaltinimu, nes jame išdėstytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nenustatytos, nepasitvirtino byloje esančiais įrodymais.
3.4. Nukentėjusysis E. D. 2017 m. liepos 17 d. pareiškė civilinį ieškinį Kauno apygardos teisme civilinėje byloje atsakovei AB „Lietuvos draudimas“, civilinė byla nėra išnagrinėta, civilinio ieškinio suma 48 948,77 Eur, ieškinys grindžiamas analogiškais motyvais bei dokumentais, kaip ir šioje baudžiamojoje byloje. Atsižvelgus į tai, civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, nes tarp šalių kilęs ginčas yra civilinio pobūdžio ir analogiškas civilinis ieškinys negali būti nagrinėjamas kartu ir baudžiamąja, ir civiline tvarka.
III. Kasacinių skundų argumentai
4. Kasaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas E. D. ir jo atstovas advokatas R. Kivylius prašo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 15 d. nuosprendį pakeisti ir E. A. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 187 straipsnio 2 dalyje, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. D. ieškinį tenkinti ir priteisti iš nuteistosios E. A. 48 248,77 Eur žalos atlyginimo. Kasatoriai skunde nurodo:
4.1. Apeliacinės instancijos teismas, selektyviai vertindamas įrodymus dėl turto vertės, padarė BPK 20 straipsnio 3, 4 ir 5 dalių bei 305 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimų pažeidimus, kurie yra esminiai, nes sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, dėl to E. A. nuteista pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, o ne pagal 2 dalį.
4.2. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad nukentėjusiojo E. D. pateiktas kaltinimas, išplečiant kaltinimo ribas, t. y. įvertinant padarytą žalą 48 248,77 Eur ir prašant pripažinti nuteistąją E. A. kalta pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, iš esmės grindžiamas tik liudytojo T. M. apskaičiuota ir pateikta pažeidimų fiksavimo ir jų ištaisymo skaičiavimo ataskaita, nepasitvirtino bylos įrodymais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje dėstydamas argumentus dėl sugadinto turto, už kurio sugadinimą E. A. buvo nuteista, vertės, išskirdamas daiktus į sugadintus tyčia ir neturint tyčios, rėmėsi tik minėta ataskaita ir joje pateikta išvada, kurioje T. M. pateikė tik savo subjektyvų vertinimą dėl daiktų sugadinimo pobūdžio, bet neturi kompetencijos atlikti veiksmų teisinį vertinimą. Pažymėtina, kad pripažindamas, jog daiktai buvo išmontuoti neturint tiesioginės tyčios sugadinti juos ar šalia esančius daiktus, šis teismas nevertino išmontavimo būdo ir tikslo, nors iš minėtos ataskaitos matyti, kad išardant daiktus, nurodytus ataskaitos išvadoje, buvo stengiamasi tyčia padaryti žalą namui ir jo priklausiniams. Šiuo atveju akivaizdu, kad išardant sienų apdailą, sieninę spintą, gaminamą pagal matmenis bei pritaikytą tik tai patalpai, ir pan. daiktus, kurių panaudoti atskirai praktiškai neįmanoma, neabejotinai sugadinama patalpa (pirtis, kambarys ir kt.), ja nebegalima naudotis pagal paskirtį, kartu sumažinama ir viso namo vertė. Tai aiškiai rodo, kad išardant tokius daiktus, kurių realiai niekur atskirai negalima panaudoti, buvo siekiama ne juos pasiimti, kaip nuosprendyje nurodė apeliacinės instancijos teismas, o padaryti kuo didesnę žalą, todėl tai yra tyčiniai veiksmai.
4.3. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl sugadinto turto 48 248,77 Eur vertės pagal pirmiau minėtą ataskaitą, nurodė, kad daiktai įkainoti kaip nauji, neatsižvelgiant į jų nusidėvėjimo lygį, taip pat į šią vertę įtraukta ir darbų vertė, kuri negali būti vertinama kaip sunaikinto turto vertė. Tačiau net atėmus iš bendros 48 248,77 Eur sumos ataskaitoje nurodytas sugadinimų ištaisymo sąnaudas, kurios sudaro 14 492,77 Eur, lieka tyčia sugadinto turto 33 756 Eur vertė, kuri žymiai viršija 250 MGL ir yra veiką kvalifikuojantis požymis, nurodytas BK 187 straipsnio 2 dalyje, todėl teismas nuteistosios E. A. veiksmus turėjo kvalifikuoti kaip didelės vertės svetimo turto sugadinimą. Pažymėtina, kad, kilus abejonių dėl minėtoje ataskaitoje pateikto daiktų įkainojimo pagrįstumo, teismas privalėjo skirti ekspertizę tikrajai sugadintų daiktų vertei nustatyti. To nepadaręs, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes, pripažindamas ataskaitą įrodymu, kartu kritiškai vertino joje pateiktus skaičiavimus ir nesiėmė jokių priemonių kilusioms abejonėms pašalinti.
4.4. Taip pat apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad išmontuojant daiktus pažeidimai padaryti neturint tiesioginės tyčios sugadinti pagrindinį daiktą – namą, o turint tikslą pasiimti jame esančius daiktus, taigi šiuo atveju gali būti keliamas klausimas dėl turto išreikalavimo, kuris yra sprendžiamas civilinio proceso tvarka, todėl nukentėjusiojo keliami reikalavimai naujame kaltinime yra civilinio, o ne baudžiamojo pobūdžio. Tačiau kartu teismas nuosprendyje nustatė, kad E. A. neturėjo nuosavybės teisės į namą, taip pat ir į namo priklausinius, ir konstatavo, kad ji sugadino bei išardė svetimus daiktus. Tai reiškia, kad teismas pripažino, jog E. A. tyčia buvo nukreipta neteisėtai paimti svetimus daiktus, o tokie jos veiksmai turi kitos nusikalstamos veikos – vagystės (BK 178 straipsnio 1 dalis) požymių. Byloje nustatyta, kad namas ir visi jo priklausiniai nuo 2015 m. kovo 30 d. nuosavybės teise priklausė D. D., nuteistoji E. A. tai žinojo ir išsikraustydama iš šio namo iki 2016 m. liepos 18 d., turėdama tikslą pakenkti naujiesiems namo savininkams ar jausdama nuoskaudą, kad teismas civilinėje byloje nepripažino namo dalies jos ir mirusio sutuoktinio bendra jungtine nuosavybe, ne tik sugadino jame esančius daiktus, bet ir, neturėdama teisėto namo savininko sutikimo, išardė ir išsigabeno name esančią santechnikos įrangą, elektros instaliaciją, šildymo sistemos įrangos dalis, integruotų baldų dalis bei kitą turtą. Tačiau varžytynių pagrindu perleidus namą D. D. nuosavybėn kartu su namu jos nuosavybėn buvo perleisti ir antraeiliai daiktai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.14 straipsnis). E. A. išmontuotų ir išgabentų daiktų, kurie buvo gyvenamojo namo dalis, neatsiejama nuo namo funkcionalumo, vertė, remiantis bylos duomenimis ir minėtoje pažeidimų fiksavimo ir jų ištaisymo skaičiavimo ataskaitoje nurodytomis atskirų turto dalių, daiktų vertėmis, sudaro maždaug 15 795 Eur, kuriuos atėmus iš 33 756 Eur bendros vertės sugadinto turto vertė – 17 961 Eur. Tai patvirtina didelės vertės turto sugadinimo požymį, dėl to nuteistosios E. A. veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 187 straipsnio 2 dalį. Byloje yra objektyvių duomenų apie tai, kaip namas atrodė iki E. A. išsikraustymo ir jai išsikrausčius. Nenustatyta, kad į namą būtų kas įsilaužęs ir jį sugadinęs. Tai reiškia, kad turtą sunaikino ir sugadino E. A.
5. Kasaciniu skundu nuteistoji E. A. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 15 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2019 m. kovo 12 d. nuosprendį. Kasatorė skunde nurodo:
5.1. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio reikalavimų, in dubio pro reo (abejones aiškinti kaltinamojo naudai) principo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.
5.2. Priešingai nei teigiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, byloje nėra pakankamai įrodymų, kad kasatorės padaryti veiksmai turi BK 187 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų sudėties požymių.
5.3. Apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl kasatorės E. A. padarytos veikos pavojingumo grindė tik suinteresuotų bylos baigtimi ir glaudžiais tarpusavio santykiais susijusių nukentėjusiųjų E. D., D. D. ir liudytojos V. L. parodymais, nors nė vienas iš jų nematė, kad tuos sugadinimus tyčia padarė būtent kasatorė.
5.4. Byloje yra priešingi surinkti įrodymai ir nustatytos objektyvios faktinės aplinkybės, kurių apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė. Byloje nėra įrodymų, apklausti liudytojai nepatvirtino, kad, E. D. nusipirkus namą, jame buvo turėklų porankių tvirtinimas ir kad jį nupjovė kasatorė. Be to, teisme apklaustas liudytojas L. B. patvirtino, kad turėklų porankių nebuvo seniai, nes jis pats tuos turėklus yra tvarkęs. Byloje nustatyta, kad telefonspynės ekranas sumontuotas už sklypo ribų, t. y. kitoje gyvenamojo namo tvoros pusėje, prieinamas bet kam, o jokių objektyvių duomenų, kad būtent kasatorė, o ne kitas asmuo subraižė ekraną, nėra. Kasatorės paaiškinimai, kad stiklo pertvarą galėjo netyčia sudaužyti pasamdyti žmonės, kai nešė iš rūsio baseino įrangą, byloje įrodymais nepaneigti. Taip pat nėra objektyvių įrodymų, kad kasatorė suplėšė įtempiamąsias lubas, nukentėjusiųjų pateiktoje T. M. išvadoje nurodyta, kad jos vietomis įplėštos, bet tokių pažeidimų nesimato minėtos ataskaitos nuotraukose, jie nenustatyti antstolio faktinių aplinkybių fiksavimo protokole. Be to, iš minėtos eksperto išvados matyti, kad apžiūros metu lubose buvo sumontuoti nauji šviestuvai, taigi įplyšimai lubose galėjo atsirasti ir E. D. montuojant naujus šviestuvus. Taigi dėl šių veikų kasatorės priešingi baudžiamajam įstatymui veiksmai objektyviai nenustatyti.
5.5. Svetimo turto sunaikinimas arba sugadinimas gali būti padaromas tik tyčia, t. y. asmuo turi suvokti, kad naikina ar gadina svetimą turtą, ir tokių veiksmų norėti. Šiuo konkrečiu atveju, jei kraustymosi metu ir buvo padaryti tam tikri turto sugadinimai – sudaužyta stiklinė pertvara, tai negali būti vertinama kaip svetimo turto sugadinimas, už kurį kyla baudžiamoji atsakomybė, nes kasatorės veiksmuose nebuvo tyčios sugadinti minėtą turtą, o turėjo būti vertinama kaip netyčiniai trečiųjų asmenų veiksmai, už kuriuos atsiranda atsakomybė dėl žalos padarymo civilinės teisės prasme. Kasatorė nenumatė, kad bus sugadintas turtas, tokių padarinių nenorėjo ir sąmoningai neleido jiems atsirasti, todėl jos veiksmuose nėra būtinojo BK 187 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo požymio – tyčios.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. D. ir jo atstovo advokato R. Kivyliaus kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, nuteistosios E. A. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 187 straipsnio taikymo
7. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo nuoseklioje teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-329-976/2017 ir kt.). Taigi kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnis).
8. Viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų yra tai, jog asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jei jo padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme nustatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Tai reiškia, kad tik nustačius aplinkybes, atitinkančias konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje nurodytus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos sudėtį sudarančius požymius, asmeniui kyla baudžiamoji atsakomybė.
9. Pagal BK 187 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą, kurio vertė iki sunaikinimo (sugadinimo) viršijo 5 MGL dydį (BK 190 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, asmeniui inkriminuojant svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą, būtina nustatyti šios veikos subjektyviųjų ir objektyviųjų požymių visumą – veikos pavojingumą, priežastinį ryšį ir padarinius bei asmens kaltę (tyčią) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-324-303/2015, 2K-355-976/2015 ir kt.). Minėta, kad baudžiamajai atsakomybei kilti būtina šių požymių visuma, t. y. nesant bent vieno iš šių požymių baudžiamoji atsakomybė negalima (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-73-677/2016). Kvalifikuojant veiką pagal BK 187 straipsnį, sugadinto ar sunaikinto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte (tačiau ne tokio daikto (turto) atkūrimo (atstatymo) sąnaudomis (kaštais) ar jo sunaikinimo pasekmėmis, kurie nėra šią nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis) veikos padarymo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-693/2007, 2K-167/2009, 2K-73-677/2016, 2K-298-697/2016, 2K-5-628/2019 ir kt.).
10. Šiame kontekste pažymėtina, kad kasacinėje praktikoje nuosekliai pasisakoma prieš dirbtinį išimtinai civilinių teisinių santykių kriminalizavimą, t. y. kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012, 2K-7-251/2013 ir kt.). Sprendžiant tokio pobūdžio klausimą, be kita ko, būtina vadovautis bendru proporcingumo principu, taip pat atsižvelgiant į bendrą įvykio kontekstą įvertinti veiką pagal pavojingumo ir baudžiamosios atsakomybės kaip paskutinės priemonės (ultima ratio) kriterijus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019).
11. Abiejų instancijų teismų nustatyta ir kasaciniais skundais neginčijama, kad namą, kuriame gyveno E. A., iš varžytynių įsigijo nukentėjusysis E. D. su sutuoktine ir E. A. turėjo iš jo išsikraustyti; kad namas iki E. A. išsikraustymo buvo tvarkingas (2015 m. gegužės 29 d. antstolės R. Pauzienės surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas) ir kad po E. A. išsikraustymo konstatuoti nekilnojamojo turto, t. y. namo, pažeidimai (2016 m. liepos 20 d. antstolio R. Stanislausko surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas) ir jų ištaisymo kaina (2016 m. rugpjūčio 13 d. atliktos apžiūros pagrindu 2016 m. rugsėjo 21 d. surašyta turto vertintojo ir specialisto T. M. pažeidimų fiksavimo ir jų ištaisymo skaičiavimo ataskaita). Taip pat nustatyta, kad tarp proceso dalyvių, įskaitant ir jų artimuosius bei šeimų narius, vyko ir vyksta teisiniai ginčai, jie buvo sprendžiami tarp proceso dalyvių vykusiose civilinėse, administracinių nusižengimų ir baudžiamojoje bylose ir vykstančioje civilinėje byloje, kur civilinės ieškovės D. D. civilinis ieškinys dėl 48 948,77 Eur yra pareikštas atsakovei AB „Lietuvos draudimas“.
12. Tačiau skirtingų instancijų teismai skirtingai įvertino BK 187 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių – neteisėtos veikos ir kaltės – buvimą.
13. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad byloje nėra neabejotinai nustatyta, kieno veiksmais ir dėl kokių priežasčių buvo sugadinti prokuroro kaltinime nurodyti daiktai.
14. Nuosprendyje taip pat buvo vertinamas ginčas tarp kaltinamosios ir nukentėjusiojo dėl name buvusių daiktų, įrenginių sugadinimo, išgabenimo ir dėl to nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) patirtos žalos. Teismas detaliai aptarė ir įvertino bylos įrodymus ir aplinkybes, nulėmusias gana konfliktinius proceso dalyvių, įskaitant ir jų artimuosius bei šeimų narius, santykius; taip pat jau minėtus proceso dalyvių teisinius ginčus. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pagal byloje išnagrinėtas faktines aplinkybes tarp kaltinamosios E. A. ir nukentėjusiojo E. D. kilę teisiniai santykiai buvo dirbtinai kriminalizuoti; ginčas iš esmės yra civilinio pobūdžio ir nukentėjusiojo teisėtų interesų (patirtos žalos atlyginimo) užtikrinimo klausimas gali būti sprendžiamas civilinių ir civilinio proceso įstatymų nustatytomis priemonėmis. Todėl pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pripažinti, kad E. A. padarė jai inkriminuotą BK 187 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką. Nukentėjusiojo patikslintą kaltinimą pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, praplečiant sunaikinto ar sugadinto turto apimtį ir jo vertę, pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė. Civilinis ieškinys dėl 48 948,77 Eur turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.
15. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui dėl nukentėjusiojo E. D. pateikto naujo kaltinimo pagal BK 187 straipsnio 2 dalį ir pareikšto civilinio ieškinio nepagrįstumo, tačiau padarė išvadą, jog byloje surinkti įrodymai neginčijamai patvirtina, kad E. A. valstybės kaltintojo pareikštame kaltinime nurodytomis aplinkybėmis (išskyrus sienos sugadinimą, kurį, kaip nustatė teismas, padarė E. A. duktė) tyčia sugadino svetimą 1674,55 Eur vertės turtą ir padarė BK 187 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką.
16. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad E. A. žinojo apie varžytynes ir naujus savininkus, suvokė, kad namas ir jame esantis turtas yra jai svetimas, turėjo aiškų tikslą ir motyvą įvykdyti nusikalstamą veiką, sugadinimų pobūdis rodo veikos pavojingumą. Svetimą turtą ji sugadino priverstinai išsikraustydama iš namo, t. y. taip siekė pakenkti, padaryti materialinę žalą naujajam savininkui; gadindama varžytynių metu parduotą turtą, E. A. suprato, kad gadina svetimą turtą, ir tokių pasekmių norėjo, taigi veikė tiesiogine tyčia.
17. Patikrinus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, tinkamai nustatė, kad E. A. padarė veiką, nurodytą BK 187 straipsnio 1 dalyje.
18. Įrodymų analizė yra ypač svarbi apkaltinamojo nuosprendžio dalis, nes apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos patikimais įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Pripažintina, kad įrodinėjimas ir sprendimas dėl įrodymų pakankamumo ir dėl jais grindžiamų išvadų tikrumo yra sudėtingesnis ir reikalaujantis daugiau kruopštumo, nuoseklumo, tikslumo įtikinamai susiejant esamus įrodymus į loginę seką, jeigu teismo išvados, nagrinėjamos bylos atveju – dėl to, ar būtent kaltinamoji padarė inkriminuojamus veiksmus, ir nustatant tyčią, grindžiamos netiesioginiais įrodymais.
19. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus, motyvuotai konstatavo, kad byloje esančių įrodymų visuma įrodo, jog būtent E. A., veikdama tyčia, padarė jai inkriminuotus daiktų sugadinimus. Kaip pagrįstai nurodė teismas, nors byloje apklausti liudytojai nematė paties nusikaltimo padarymo aplinkybių, t. y. byloje nėra tiesioginių įvykio liudytojų, apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas ir netiesioginiais įrodymais.
20. Teismas, vertindamas E. A. parodymus, kad ji kaltinime nurodyto turto negadino ir nežino, kas atliko šiuos veiksmus, kad ji tik pasiėmė jai priklausantį turtą, kad lubas įplėšti ir stiklą sudaužyti galėjo asmenys, kurie jos buvo pasamdyti įrangai, baldams, kitiems daiktams išnešti, motyvuotai nurodė, jog juos paneigia nukentėjusiojo, liudytojų parodymai, faktinių aplinkybių konstatavimo metu bei liudytojo (turto vertintojo) T. M. darytos nuotraukos, kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Skundžiamame nuosprendyje namo vidaus tyčinis sugadinimas grindžiamas nukentėjusiojo E. D. parodymais, kuriuos patvirtino liudytojas T. M., E. S. (kuri pripažino išpaišiusi sieną), kitų liudytojų parodymai bei byloje esantys rašytiniai įrodymai (įvykio vietoje darytos nuotraukos, T. M. pateikta pažeidimų fiksavimo ir jų ištaisymo skaičiavimo ataskaita, kurioje nurodyta, kad laiptų turėklų porankių tvirtinimas yra nupjautas, vaizdo telefonspynės objektyvas sugadintas subraižant, stiklo pertvaros dalis sudaužyta ir įtempiamosios lubos suplėšytos). Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apgadinimų pobūdį, kai nupjaunamas laiptų turėklų porankių tvirtinimas, išpaišomas ir subraižomas vaizdo telefonspynės objektyvas, sudaužoma stiklo pertvaros dalis rūsyje, suplėšomos įtempiamosios lubos, padarė pagrįstą išvadą, jog tokios aplinkybės rodo padarytos veikos kryptingumą ir pavojingumą.
21. Taigi teismas padarė motyvuotą išvadą, kad gadindama varžytynių metu parduotą turtą E. A. suprato, jog tai svetimas turtas, turto sugadinimai padaryti ne pasiimant daiktus, o padaryti tyčia, siekiant padaryti materialinę žalą naujajam savininkui, su kuriuo susiklostė konfliktiniai santykiai dėl iš varžytynių parduoto namo ir E. A. vengimo iš jo išsikraustyti. Darydamas tokią išvadą teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, juolab nuteistosios kasaciniame skunde ir nenurodyti jokie teismo padaryti BPK pažeidimai.
22. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo ir jo atstovo kasaciniame skunde nurodoma, jog teismai netinkamai įvertino E. D. ir jo atstovo advokato R. Kivyliaus pateiktą patikslintą kaltinimą. Pagrindinis kasatorių argumentas yra tas, kad teismai pažeidė įrodinėjimo taisykles, nes atmesdami kaltinimą iš esmės rėmėsi vienu šaltiniu – t. y. nukentėjusiojo pateikta turto vertintojo pažeidimų fiksavimo ir jų ištaisymo skaičiavimo ataskaita su priedais. Pažymėtina, kad patikslintu kaltinimu, kurį pateikė nukentėjusysis, inkriminuojamos žalos, patirtos nukentėjusiojo, E. A. sunaikinus ir sugadinus didelės – 48 248,77 Eur vertės svetimą turtą, dydis buvo grindžiamas nepriklausomo turto vertintojo ir specialisto T. M. atlikta 2016 m. rugsėjo 21 d. pažeidimų fiksavimo ir jų ištaisymo skaičiavimo ataskaita.
23. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme gautas nukentėjusiojo kaltinimas buvo pridėtas prie bylos, teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas nuosprendį, tyrė ir vertino jame išdėstytas nusikalstamos veikos aplinkybes. Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas skundžiamame nuosprendyje dar kartą vertino nukentėjusiojo patikslinto kaltinimo pagrįstumą ir jo nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme teisėtumą. Teisėjų kolegija, įvertinusi prašymo keisti kaltinimą nagrinėjimą, daro išvadą, kad teismai laikėsi BPK 256 straipsnyje nurodytų reikalavimų, taip pat kad teismų sprendimai nepripažinti E. A. kalta padarius šiame kaltinime nurodytą BK 187 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą veiką yra pagrįsti.
24. Kaip matyti iš teismų sprendimų, teismai atmetė kaltinimą pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, motyvuodami tuo, kad, pirma, 48 248,77 Eur žalos dydis, kuris kaip didelė sugadinto turto vertė yra turto sunaikinimą ar sugadinimą kvalifikuojantis požymis, apskaičiuotas pagal statybos skaičiuojamosios kainos nustatymo principus (t. y. nustatant pažeidimų ištaisymo sąnaudas); antra, tuo, kad pažeidimų fiksavimo ir jų ištaisymo skaičiavimo ataskaitoje į pažeidimų ištaisymo sąnaudas, sudarančias 48 248,77 Eur, įtraukta naujų daiktų vertė, neatsižvelgiant į jų nusidėvėjimo lygį; trečia, tuo, kad patikslintame kaltinime nurodyti pažeidimai padaryti išmontavus iš tam tikros vietos pritvirtintus daiktus arba juos demontuojant sugadinta šalia esanti apdaila, tai reiškia, kad pažeidimai padaryti neturint tiesioginės tyčios sugadinti pagrindinį daiktą – namą, o turint tikslą pasiimti jame esančius daiktus. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad 2017 m. liepos 17 d. Kauno apygardos teisme civilinėje byloje Nr. e2-424-343/2019 atsakovei AB „Lietuvos draudimas“ yra pareikštas civilinis ieškinys dėl 48 948,77 Eur, kuris yra grindžiamas analogiškais argumentais ir dokumentais, kaip ir šioje baudžiamojoje byloje. Teismai paliko civilinį ieškinį nenagrinėtą, konstatuodami, kad šis klausimas gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka.
25. Taigi, teismų argumentai dėl kaltinimo nepagrįstumo, skirtingai nei teigiama kasaciniame skunde, yra atitinkantys pirmiau nurodytą teismų praktiką dėl šio nusikaltimo – turto sugadinimo ar sunaikinimo – tyčinio pobūdžio. Kaip matyti iš kaltinimo ir skundų turinio, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo argumentai dėl E. A. kaltės visų pirma nukreipti į nukentėjusiojo objektyviai patirtus nuostolius, jų dydį, taip pat į E. A. suvokimą, kad demontuojami jai nepriklausančio namo priklausiniai, bet ne į būtiną BK 187 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos subjektyvųjį požymį – tyčią sugadinti svetimą turtą. Taip pat reikšmingi ir papildomi teismų argumentai dėl sugadinto ar sunaikinto turto vertės, inkriminuojant BK 187 straipsnyje nurodytą veiką, nustatymo. Teismai tinkamai aiškino šiame straipsnyje nurodyto turto vertės nustatymo taisykles. Pagal tokias teismų nustatytas aplinkybes, nukentėjusiojo patirti nuostoliai, išdėstyti patikslintame kaltinime, pripažintini civilinio ginčo objektu. Kasaciniame skunde nurodytas argumentas, kad tokie veiksmai gali atitikti ir BK 178 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką, nenagrinėjamas, nes toks kaltinimas šioje byloje pareikštas nebuvo, šis argumentas nebuvo nurodytas nukentėjusiojo E. D. atstovo advokato R. Kivyliaus apeliaciniame skunde, jo apeliacinės instancijos teismas priimtame nuosprendyje nenagrinėjo, todėl jis negali būti ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas (BPK 367 straipsnio 3 dalis).
26. Šioje byloje teismų sprendimas civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą yra tinkamas sprendimas, leidžiantis civiliniam ieškovui pasirinkti tolesnį jo galimai pažeistų teisių gynybos būdą. Todėl šioje nutartyje nepasisakoma dėl kasatoriaus ginčijamų aplinkybių, susijusių su konkrečiais nuostoliais, jų padarymo aplinkybėmis, žalos dydžiu. Civiliniam ginčui reikšmingos aplinkybės, susijusios su civilinio ieškovo patirtos žalos ir jos dydžio arba žalos nebuvimu, neanalizuojamos, nes tai yra (gali būti) civilinio ginčo objektas.
27. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad abiejų instancijų teismai pagrįstai nenustatė faktinio pagrindo keisti kaltinimą ir klausimą dėl nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtos žalos, nuostolių pripažinimo civiliniu ginču, pripažino spręstinu civilinio proceso tvarka.
28. Tačiau, kaip matyti iš apkaltinamojo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, teismas, pripažinęs, jog E. A. padarė BK 187 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką ir tyčia sugadino svetimą 1674,55 Eur vertės turtą, neišsprendė žalos atlyginimo klausimo. Pagal BPK 115 straipsnio 1 dalį priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą ieškinį. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio keistina, iš dalies tenkinant nukentėjusiojo E. D. civilinį ieškinį ir priteisiant iš E. A. BK 187 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikalstama veika padarytos 1674,55 Eur žalos atlyginimą. Nuosprendžio dalis, kuria palikta nenagrinėta kita nukentėjusiojo E. D. civilinio ieškinio dalis, paliekama nepakeista.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 6 punktais,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiojo E. D. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, pakeisti.
Iš nuteistosios E. A. priteisti nukentėjusiajam E. D. 1674,55 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio dalį, kuria palikta nenagrinėta kita nukentėjusiojo E. D. civilinio ieškinio dalis, palikti nepakeistą.
Nuteistosios E. A. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Pranas Kuconis
Daiva Pranytė-Zalieckienė
Rima Ažubalytė