Administracinė byla Nr. A-407-662/2017
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02518-2015-0
Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. vasario 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. rugsėjo 1 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas nurodė, jog jis nuo 2012 m. liepos 27 d. iki 2013 m. kovo 5 d. buvo kalintas Šiaulių TI vienoje kameroje su asmenimis, kurie, kitaip nei jis, nebuvo tarnavę Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) sistemoje, taip pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir sukeliant pavojų jo sveikatai ir gyvybei. Atvykęs į Šiaulių TI, pareiškėjas teigė pareigūnus žodžiu informavęs, kad tarnavo Ministerijos sistemoje. Pareigūnai atsakė, kad išsiaiškins, tačiau to nepadarė. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Šiaulių TI darbuotojus su prašymu perkelti jį į kamerą, kurioje laikyti buvę ar esami valstybės tarnautojai, tačiau jo prašymai nebuvo patenkinti. Visą kalinimo Šiaulių TI laikotarpį pareiškėjas jautė padidėjusią baimę, įtampą, negalėjo ramiai miegoti, bijojo, kad su juo gali susidoroti fiziškai. Laikymo sąlygų pažeidimas pasireiškė didžiulio psichologinio sukrėtimo sukeltais dvasiniais išgyvenimais, emocine depresija, nukentėjo pareiškėjo orumas, pasitikėjimas savimi.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu suimtieji bei nuteistieji į teritorijoje esančias kameras buvo skirstyti vadovaujantis Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. 1/01-297 patvirtintu „Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašu“ (toliau – ir Aprašas). Pareiškėjas laikymo Šiaulių TI laikotarpiu (nuo 2012 m. liepos 27 d. iki 2013 m. kovo 5 d.) buvo laikytas kamerose Nr. 106, Nr. 96, Nr. 55, Nr. 54 ir Nr. 62. Tuo tarpu tuometiniai Šiaulių TI Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planai nustatė, kad asmenys, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, laikomi kamerose Nr. 103, Nr. PK-8 ir Nr. 25.
Atsakovas teigė, kad pareiškėjas kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo laikytas pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnio reikalavimus, išskyrus 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimą, nes įstaiga neturėjo jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas turėtų būti kalinamas kamerose, kuriose laikyti buvę ar esantys valstybės tarnautojai, politikai, teisėsaugos, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų tarnautojai. Atsakovas teismui pateikė Šiaulių TI Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2015 m. rugsėjo 17 d. pažymą Nr. 20/01-4517, patvirtinusią, kad pokalbių metu pareiškėjas nebuvo nurodęs, jog jis buvo buvęs ar esantis valstybės politikas, teisėsaugos, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojas. Pareiškėjo Asmens byloje apie tai taip pat nebuvo jokių duomenų. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas Šiaulių TI nepateikė jokių prašymų dėl jo statuso nustatymo ir nepateikė jokių skundų ar pareiškimų dėl jo netinkamo laikymo Šiaulių TI.
Atsakovo nuomone, poreikis tikslinti duomenis kyla asmens byloje esant duomenų apie jo priskirtinumą suimtųjų ir nuteistųjų, buvusių ar esančių valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, kategorijai arba bent jau žodžiu informavus atsakingus pareigūnus, o vėliau pateikus raštišką prašymą nustatyti jo priklausymą minėtai asmenų kategorijai. Įstatymas nereikalavo, kad, priskiriant asmenį konkrečiai suimtųjų (nuteistųjų) kategorijai, ši aplinkybė būtų nustatyta kokiu nors specialiu būdu, todėl atsakovo veiksmai negalėjo būti pripažinti neteisėtais. Nesant duomenų apie tai, kad asmuo buvo buvęs ar esantis valstybės politikas, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojas, asmuo paskiriamas į kamerą pagal kitus kriterijus.
Atsakovo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, jog jis žodžiu kreipėsi į Šiaulių TI Vidaus tyrimų skyriaus (dabar Šiaulių TI Kriminalinės žvalgybos skyrius) pareigūnus, buvo nepagrįsti ir prieštaravo byloje surinktai medžiagai, kadangi visais atvejais, gavus bet kokią informaciją apie galimą asmens priklausymą valstybės tarnybai, pareigūnai, kol bus išsiaiškinta esama situacija, minėtą asmenį uždaro į atskirą kamerą.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimu pareiškėjo R. S. skundą tenkino iš dalies ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisė 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Šiaulių TI buvo pristatytas 2012 m. liepos 27 d. ir laikytas iki 2013 m. kovo 5 d. kamerose Nr. 106, Nr. 96, Nr. 55, Nr. 21, Nr. 54 ir Nr. 62. Iš Šiaulių TI Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planų matyti, kad asmenys, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, ginčo laikotarpiu buvo laikyti kamerose Nr. 103, Nr. PK-8 ir Nr. 25. Iš Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. spalio 21 d. rašte Nr. 47SD-1442 pažymėta, kad pareiškėjas nuo 1997 m. balandžio 17 d. Ministerijos Vidaus tarnybos 2-ajame pulke atliko privalomąją pradinę karo tarnybą 3-joje specialiosios paskirties policijos konvojavimo kuopoje ir buvo išleistas į atsargą 1998 m. gegužės 25 d., suteikiant jaunesniojo seržanto laipsnį. Šioje byloje ginčo dėl to, kad pareiškėjas atitiko SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytus kriterijus, nebuvo, atsakovas šių aplinkybių neginčijo. Remdamasis tuo, teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2012 m. liepos 27 d. iki 2013 m. kovo 5 d.) pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikytas kartu su kitais suimtaisiais, t. y. pareiškėjas buvo laikytas pažeidžiant imperatyvius SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus.
Teismas pažymėjo, kad vienas iš atskiro suimtųjų bei nuteistųjų laikymo tikslų – apsaugoti atitinkamą asmenų grupę nuo kitų (privačių) asmenų, kurių veiksmais gali būti kėsinamasi į reikšmingiausias asmens vertybes – gyvybę bei sveikatą dėl šių asmenų priklausymo atitinkamai asmenų grupei (nagrinėjamu atveju – buvę teisėsaugos pareigūnai). Už SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyto suėmimo / kalinimo vykdymo režimo laikymąsi yra atsakinga atitinkama valstybės institucija, taigi ji turi pozityvią pareigą imtis aktyvių veiksmų, kad būtų nustatyta, ar suimtas / kalinamas asmuo nepriklauso tokiai asmenų grupei, kuri įkalinimo įstaigoje turi būti laikoma atskirai, ir tokius asmenis laikyti / kalinti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais.
Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas skunde teigė Šiaulių TI pareigūnus žodžiu informavęs apie tai, kad jis buvo buvęs valstybės tarnautojas, tačiau šių savo teiginių nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais. Byloje buvo pareiškėjo teiginius paneigiantis tarnybinis pranešimas, kad Šiaulių TI neturėjo jokių duomenų apie pareiškėjo atliktą tarnybą Ministerijos sistemoje. Tačiau nagrinėjamu atveju vertinant, ar atsakovas tinkamai vykdė jam kilusią pareigą, nebuvo svarbus pareiškėjo elgesys bei jo valia. Nei SVĮ, nei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nebuvo nustatytos sąlygos, kad šio režimo taikymui būtinas suimtojo ar jo atstovų prašymas arba koks kitas kreipimasis. Todėl, net ir Šiaulių TI neturint informacijos apie ankstesnę pareiškėjo tarnybą, tai neturėjo įtakos pozityvios valstybės pareigos vykdymui.
Teismas darė išvadą, kad valstybės institucijų neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme, todėl galėjo būti sprendžiamas klausimas dėl šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo. Pareiškėjas teigė dėl valstybei nustatytos pozityvios pareigos nevykdymo patyręs neturtinę žalą, kurią jis apibūdino kaip neigiamus dvasinius išgyvenimus, kilusią grėsmę jo sveikatai ir gyvybei, kadangi jis buvo laikytas su asmenimis, niekada nebuvusiais Ministerijos pareigūnais. Byloje nustatęs, kad pareiškėjas įkalinimo įstaigoje laikytas pažeidžiant imperatyvius teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjo saugumo užtikrinimui skirto suėmimo vykdymo režimo, reikalavimus, teismas konstatavo, kad dėl to pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus. Šiuo atveju tai, kad pareiškėjui būnant kartu su kitais asmenimis, jis galėjo jausti įtampą, nesaugumo jausmą dėl to, jog išaiškėjus aplinkybei dėl jo tarnybos, su juo gali būti siekiama susidoroti, buvo pakankama pripažinti, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos žalos dydžio, įvertino tai, kad byloje nebuvo duomenų, jog Šiaulių TI sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, pažeidimo trukmę – 214 dienų (nuo 2012 m. liepos 27 d. iki 2013 m. kovo 5 d.), ir vertybes, kurioms padarytas pažeidimas kėlė grėsmę (gyvybė, sveikata, saugumas ir kt.). Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi praėjus beveik 2 metams ir 6 mėnesiams nuo ginčui aktualaus laikotarpio pabaigos), ir, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, nusprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nebuvo tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma buvo 2 000 Eur.
III.
Pareiškėjas R. S. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimą panaikinti ir patenkinti jo skundą.
Pareiškėjas pabrėžia, kad teismui buvo pateiktas Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 14 d. raštas, patvirtinantis, jog pareiškėjas atliko privalomąją karinę tarnybą, ir 2012 m. liepos 18 d. pažymos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų bazės kopija, todėl byloje buvo duomenys apie tai, kad pareiškėjas yra buvęs valstybės tarnautojas ir turėjo būti laikytas atskirai nuo kitų suimtųjų / nuteistųjų. Šiaulių TI šią informaciją turėjo. Už suėmimo / kalinimo vykdymo režimo laikymąsi yra atsakinga atitinkama valstybės institucija, todėl ji turi pozityvią pareigą imtis aktyvių veiksmų ir nustatyti, ar suimtas / kalinamas asmuo priklauso tokiai asmenų grupei, kurie turi būti laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų / nuteistųjų.
Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
Atsakovo nuomone, apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis pretenzijomis ir bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Tuo tarpu teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo R. S. prašomo priteisti neturtinės žalos, atsiradusios dėl tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimo, atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies konstatavęs, kad Šiaulių TI neužtikrino pareiškėjo suėmimo vykdymo režimo.
Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.
Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių TI veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad jis, kaip Ministerijos sistemoje tarnybą atlikęs asmuo, buvo laikytas kamerose kartu su asmenimis, kurie šios tarnybos neatliko. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas yra priskirtinas suimtųjų ir nuteistųjų, buvusių ar esančių valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, kategorijai.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad suėmimo vykdymo tvarka ir sąlygos, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinė padėtis yra reglamentuota SVĮ, kurio III skyriuje yra apibrėžta suėmimo vykdymo tvarka ir asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygos. Suėmimo vykdymo režimą SVĮ apibrėžia kaip asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygų ir elgesio taisyklių visumą (SVĮ 9 str. 1 d.). Pagrindiniai suėmimo vykdymo režimo reikalavimai yra šie: 1) asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, apsauga ir izoliavimas; 2) nuolatinė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūra; 3) asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, laikymas atskirai šio įstatymo 10 straipsnyje nustatyta tvarka. SVĮ 10 straipsnis nustato suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų atskirai, grupes. Viena tokių grupių – suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais (SVĮ 10 str. 1 d. 5 p.). Ši SVĮ nuostata yra pabrėžta ir Aprašo (b. l. 26-28) 2 punkte, įtvirtinant, kad suimtųjų ir nuteistųjų skirstymas į kameras vykdomas griežtai laikantis SVĮ 10 straipsnio reikalavimų.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nepaisant to, jog pareiškėjas nuo 1997 m. balandžio 17 d. iki 1998 m. gegužės 25 d. atliko privalomąją pradinę karo tarnybą, Šiaulių TI ginčo laikotarpiu (nuo 2012 m. liepos 27 d. iki 2013 m. kovo 5 d.) jis buvo laikytas su asmenimis, neatlikusiais tarnybos Ministerijos sistemoje, tuo pažeidžiant SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (Šiaulių TI 2014 m. rugpjūčio 29 d. raštas „Dėl informacijos pateikimo“, b. l. 8; Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. spalio 21 d. raštas „Dėl R. S. privalomosios pradinės karo tarnybos“, b. l. 9; Šiaulių TI 2015 m. rugsėjo 8 d. pažyma dėl R. S., b. l. 17-21; Šiaulių TI Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2015 m. rugsėjo 17 d. tarnybinis pranešimas dėl informacijos pateikimo, b. l. 23; Šiaulių TI suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planai nuo 2012 m. birželio 27 d. iki 2013 m. birželio 28 d., b. l. 29-43; Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 14 d. pateiktas 2012 m. liepos 18 d. išrašas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų bazės, b. l. 60), su šiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis sutinka. Iš šių aplinkybių darytina išvada, kad pareiškėjas 214 dienų Šiaulių TI buvo laikytas pažeidžiant SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą suėmimo vykdymo režimą.
Teismas, atkreipdamas dėmesį į atsakovo argumentus apie tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI neteikė prašymų nustatyti jo statusą ar nusiskundimų dėl suėmimo vykdymo režimo pažeidimų, pabrėžia, jog SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatų pažeidimas, susijęs su nuteistųjų ar suimtųjų asmenų suskirstymu, paprastai negali būti pateisinamas paties suimtojo ar nuteistojo asmens elgesiu ta prasme, jog asmuo, atvykdamas į laisvės atėmimo vietą, privalo deklaruoti savo priklausomumą tam tikrai ypatingai grupei (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2917/2012, 2015 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-602/2015). SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, jog suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų, yra imperatyvi. Už nurodyto suėmimo vykdymo režimo laikymąsi yra atsakinga atitinkama valstybės institucija, vadinasi, ji turi pozityvią pareigą imtis aktyvių veiksmų, kad būtų nustatyta, ar suimtas asmuo nepriklauso tokiai asmenų grupei, kuri įkalinimo įstaigoje turi būti laikoma atskirai, ir tokius asmenis laikyti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1189/2014, 2016 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-507-525/2016). Šiuo atveju Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. atliko neteisėtus veiksmus.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (įskaitant materialią kompensaciją) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant, be kita ko, materialią (pirmiausiai piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kartais išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr., pvz., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-120/2013, 2016 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-443-822/2016, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog, aplinkybei apie pareiškėjo privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimą tapus žinoma kitiems, su pareiškėju kartu laikomiems asmenims, tai galėtų padaryti atitinkamai neigiamą įtaką jų elgesiui su pareiškėju, dėl to galėtų kilti grėsmė pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Šios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1189/2014, 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2503-442/2016). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad, laikomas pažeidžiant imperatyvius teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjo saugumo užtikrinimui skirtą režimą, reikalavimus, pareiškėjas galėjo jausti įtampą ir nesaugumą, o tai neabejotinai jam sukėlė papildomus išgyvenimus, stresą, baimę. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, turi aiškintis ir vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgti į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, vienam asmeniui turinčios tekti minimalios ploto normos pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014, 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-438/2016).
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste akcentuotina, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad paprastai asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patirtos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2478/2013, 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016). Šiuo atveju pastebėtina, kad pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 27 d. iki 2013 m. kovo 5 d., o į teismą kreipėsi 2015 m. rugsėjo 1 d. (žyma ant voko, b. l. 10). Taigi pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei 3 metams nuo jo atžvilgiu padarytų pažeidimų pradžios bei 2 metams ir 6 mėnesiams nuo jų pabaigos. Nors pareiškėjas skunde teigė ne kartą kreipęsis į Šiaulių TI darbuotojus, prašydamas perkelti į suėmimo vykdymo režimo reikalavimus atitinkančią kamerą, Šiaulių TI Suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), skundų, peticijų tardymo izoliatoriaus direktoriui registracijos žurnale ginčo laikotarpiu pareiškėjo skundai (prašymai) užfiksuoti nebuvo (Šiaulių TI 2015 m. rugsėjo 14 d. Pažyma dėl R. S., b. l. 22), pareiškėjas tai paneigiančių duomenų nepateikė, nedetalizavo, kada ir į ką kreipėsi. Pareiškėjas nenurodė anksčiau kreipęsis į kitas atitinkamas institucijas dėl tinkamų laikymo sąlygų neužtikrinimo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog byloje nėra duomenų, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjo sveikata pablogėjo, to neteigė ir pareiškėjas, prašymų (kreipimųsi) į psichologus, kitus sveikatos priežiūros specialistus pareiškėjas nenurodė teikęs. Taigi, bylos duomenys nepatvirtino, kad dėl laikymo Šiaulių TI sąlygų neatitikimo teisės aktų reikalavimams pareiškėjo patirti nepatogumai buvo tokie dideli, kaip jis teigė.
Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, jog juos būtų galima įvertinti pareiškėjo prašoma 20 000 Eur suma. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo nustatytu pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydžiu – 2 000 Eur, kadangi jis neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1917/2014, 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-345-756/2017). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata pablogėjo, kad pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl kitų laikymo Šiaulių TI sąlygų ir kad bylos duomenimis nenustatyta, jog Šiaulių TI žinojo apie pareiškėjo statusą ir sąmoningai siekė pažeisti jo teises. Be to, objektyvių įrodymų, jog būtų kėsintasi į pareiškėjo asmenį, byloje nėra, o ir pats pareiškėjas skunde nurodė tik manęs, kad gali kilti pavojus jo sveikatai ir gyvybei, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog per kalinimo laikotarpį nuo 2012 m. liepos 27 d. iki 2013 m. kovo 5 d. tiesioginių susidūrimų su kitais nuteistaisiais dėl pareiškėjo vykdytų pareigų nebuvo. Taip pat pastebėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės tik pakartojo skundo argumentus ir nepaaiškino, kodėl prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenurodė, su kokiais teismo motyvais ar vertinimais nesutiko.
Teisėjų kolegija, įvertinusi Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (pareiškėjui 214 dienų nebuvo užtikrintas tinkamas suėmimo vykdymo režimas), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. galiojo 800 Lt (231,70 Eur) minimali mėnesinė alga (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368), nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. – 850 Lt (246,18 Eur) minimali mėnesinė alga (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718), o nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt (289,62 Eur) minimali mėnesinė alga (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), ir į tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata pablogėjo, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo, atstovaujamo Šiaulių TI, priteistinos neturtinės žalos dydis – 500 Eur.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos panašaus pobūdžio bylose, todėl neteisingai apskaičiavo pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas sumažinant priteistinos neturtinės žalos dydį, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 4 sprendimą pakeisti.
Pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Arūnas Dirvonas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė