Administracinė byla Nr. A-1335-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02944-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 9.1..3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. V. ir E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. V. ir E. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

2013 m. lapkričio 5 d. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Klaipėdos AVMI), atlikusi pareiškėjos D. V. gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) už 2007 m. sausio 1 d. – 2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpį ir nekilnojamojo tirto mokesčio (toliau – ir NTM) už 2008 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpį mokestinį patikrinimą, spendimu Nr. (6.5)-117 patvirtino patikrinimo aktą Nr. AC16-27 ir papildomai aktu bei sprendimu priskaičiavo šias sumas: 6 758 Lt GPM ir 2915 Lt NTM, 4 729,97 Lt GPM delspinigių, 856,78 Lt NTM delspinigių bei paskyrė 676 Lt GPM ir 292 Lt NTM baudas.

2013 m. lapkričio 5 d. Klaipėdos AVMI, atlikusi pareiškėjo E. V. GPM už 2007 m. sausio 1 d. – 2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpį ir NTM už 2008 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpį mokestinį patikrinimą, 2013 m. lapkričio 5 d. spendimu Nr. (6.5)-118 patvirtino patikrinimo aktą Nr. AC16-26 ir papildomai aktu bei sprendimu priskaičiavo šias sumas: 6 985Lt GPM ir 105 635 Lt NTM, 4 890,28 Lt GPM ir 36 215,19 Lt NTM delspinigių bei paskyrė 10 proc. dydžio baudas – 699 Lt GPM ir 10 563 Lt NTM.

Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir VMI, atsakovas) 2014 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. 68-15 patvirtino 2013 m. lapkričio 5 d. Klaipėdos AVMI spendimą Nr. (6.5)-117, o 2014 m. vasario 3 d. VMI sprendimu Nr. 68-16 – 2013 m. lapkričio 5 d. Klaipėdos AVMI spendimą Nr. (6.5)-118.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2014 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. S-88(7-38/2014) patvirtino VMI 2014 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. 68-15, o 2014 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. S-87(7-37/2014) – VMI 2014 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. 68-16.

Pareiškėjai D. V. ir E. V. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti: Klaipėdos AVMI 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimus Nr. (6.5)-117 ir Nr. (6.5)-118; VMI 2014 m. vasario 3 d. sprendimus Nr. 68-15 ir Nr. 68-16 bei MGK 2014 m. gegužės 6 d. sprendimus Nr. S-87(7-37/2014) ir Nr. S-88(7-38/2014).

Pareiškėjai nurodo, kad Klaipėdos AVMI, 2013 m. lapkričio 5 d. ginčijamais sprendimais patvirtindama patikrinimo aktus Nr. AC16-26 ir Nr. AC16-27, visiškai neatsižvelgė į pateiktas pastabas dėl 2013 m. rugpjūčio 2 d. patikrinimo aktų, pakartotinai netyrė jokių kitų aplinkybių ir neapklausė jokių žmonių bei neišreikalavo jokių kitų dokumentų. Pareiškėjų nuomone, mokestinis tyrimas iš esmės buvo formalus, šališkas ir neobjektyvus, mechaniškai pakartojant ankstesnių aktų ir sprendimų išvadas.

Atsakovas VMI atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nustatė, kad tikrintu laikotarpiu pareiškėjo ir jo sutuoktinės D. V. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas, t. y. pareiškėjai patyrė išlaidų (grynųjų pinigų įnešimas į bankus asmeninių sąskaitų papildymui ir/ arba paskolų grąžinimui bei paskolų sutelkimui), kurių nepagrindė Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nustatyta tvarka apmokestintais pajamų šaltiniais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

Išanalizavęs aktualų teisinį reguliavimą ir bylos medžiagą, teismas nurodė, kad nors pareiškėjai skunde dėsto deklaratyvius motyvus, jog mokesčių administratoriaus surašytuose aktuose atsispindi ne visa informacija, išvados nelogiškos, šališkos ir neteisingos, tačiau į nagrinėjamą administracinę bylą nepateikia jokių kitų objektyvių duomenų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes. Pareiškėjai, nesutikdami su apskaičiuotu NTM, į bylą nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie kitokią mokestinę nekilnojamojo turto vertę.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjai nepaneigė mokesčių administratoriaus nustatytų faktinių aplinkybių, ginčijami sprendimai dėl GPM ir NTM pareiškėjams paskaičiavimo yra pagrįsti aktualiomis teisės aktų nuostatomis ir tinkamai bei išsamiai motyvuoti, todėl laikytini teisėtais ir pagrįstais.

III.

Pareiškėjai D. V. ir E. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo iš esmės tapačias faktines ir teisines aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Tvirtina, kad mokesčių inspektorius neatsižvelgė į pareiškėjų pateiktą informaciją apie papildomus įrodymus, patikrinimą atlikę asmenys nepriėmė visų dokumentų iš pareiškėjų. Pareiškėjų įsitikimu, pirmosios instancijos teismas turėjo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau bylos nagrinėjimo neatidėjo, nors pareiškėjai pateikė prašymą.

Atsakovas VMI atsiliepime su pareiškėjų apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Nurodo iš esmės tokias pat teisines ir faktines aplinkybes, kaip ir atsiliepime į pareiškėjų skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimų Nr. (6.5)-117 ir Nr. (6.5)-118; Valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. vasario 3 d. sprendimų Nr. 68-15 ir Nr. 68-16 ir Mokestinių ginčų komisijos 2014 m. gegužės 6 d. sprendimų Nr. S-87(7-37/2014) ir Nr. S-88(7-38/2014), kuriais pareiškėjai D. V. buvo apskaičiuoti 6 758 Lt GPM ir 2915 Lt NTM, 4 729,97 Lt GPM delspinigių, 856,78 Lt NTM delspinigių, 676 Lt GPM ir 292 Lt NTM baudos, pareiškėjui E. V. – 6 985Lt GPM ir 105 635 Lt NTM, 4 890,28 Lt GPM ir 36 215,19 Lt NTM delspinigių, 699 Lt GPM ir 10 563 Lt NTM baudos, nustačius, jog 2007–2010 metais patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas, o už 15 nekilnojamojo turto objektų buvo nedeklaruotas ir nesumokėtas NTM, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjai nesutinka su mokesčių administratoriaus atliktu jų pajamų įvertinimu, tvirtina, kad atsakovas visiškai neatsižvelgė į pateiktas pastabas dėl patikrinimo aktų, pakartotinai netyrė jokių kitų aplinkybių ir neapklausė liudytojų bei neišreikalavo jokių kitų dokumentų, nepriėmė teikiamų paskolos raštelių, pareiškėjai nebuvo informuoti apie atliekamą nekilnojamojo mokesčio tyrimą, o visus reikiamus dokumentus ketino pateikti teisme, tačiau pirmosios instancijos teismas pareiškėjų prašymu neatidėjo teismo posėdžio ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Kaip matyti iš pareiškėjų dėstomos pozicijos, šiuo atveju ginčas kyla dėl faktinių aplinkybių vertinimo, t. y. pareiškėjų pajamų pripažinimo GPM apmokestinamomis pajamomis, NTM mokėtojo nustatymo.

Nagrinėjamu atveju teisinius santykius reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymas, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas bei su šių įstatymų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Tuo tarpu mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti vien tik paaiškinimų ir kontraargumentų teikimu, negrindžiant jų konkrečiais įrodymais. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokių įrodymų, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. Tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-648/2003, 2013 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-622/2013, 2014 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1379/2014).

Iš bylos matyti, kad atsakovas, remdamasis surinkta informacija apie pareiškėjų darbo santykius, iš komercinių bankų apie pareiškėjų gautas pajamas ir patirtas išlaidas gautais duomenimis, VMI informacinės duomenų bazės duomenimis (apie registruotus sandorius, gautas pajamas, turimą VĮ „Registrų centras“ informaciją apie pareiškėjų vardu registruotą nekilnojamą turtą, transporto priemones), įvertinęs operatyvių patikrinimų metu surinktą informaciją apie fizinių asmenų su pareiškėjais vykdytus sandorius (suteikiant ir gaunant paskolas), įvertinęs pareiškėjų gautas pajamas už metalo laužo ar medienos pardavimą ar kitokį perleidimą nuosavybėn, gautas paskolas bei kitą patikrinimo metu surinktą informaciją, apskaičiavo pareiškėjų 2007–2010 metais gautas pajamas bei patirtas išlaidas bei atitinkamai apmokestino GPM.

Mokesčių administratoriaus nustatytos faktinės aplinkybės lemia išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjams tenka pareiga įrodyti, jog jo gautos lėšos neturėtų būti apmokestinamos GPM.

Pareiškėjai savo poziciją dėl gautų pajamų grindžia iš esmės kritiškais teiginiais dėl mokesčių administratoriaus neišsamiai atlikto mokestinio patikrinimo, formalaus įrodymų vertinimo bei aplinkybe, jog atsakovas iš pareiškėjų atsisakė priimti dovanojimo ir paskolos raštelius, išduotus S. V. V. (20 000 Lt), A. D. (10 000 Lt) ir V. V. (18 000 Lt).

Šiuo aspektu, pirma, pažymėtina, kad MGK pagrįstai ir teisėtai pritaikė Mokesčių administravimo 153 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias mokesčių mokėtojas privalo pateikti centriniam mokesčių administratoriui visus dokumentus (ne valstybine kalba įformintų dokumentų autentikuotus vertimus į valstybinę kalbą) ir įrodymus, kuriais grindžia savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu ir savo reikalavimą. Nurodytų dokumentų ir įrodymų nepateikęs, mokesčių mokėtojas praranda teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje mokestinį ginčą nagrinėjančioje institucijoje metu, išskyrus atvejus, kai apie negalimumą juos pateikti (nurodant svarbias to priežastis) buvo nurodyta pateiktame mokesčių mokėtojo skunde ar mokesčių administratorius, neturėdamas pagrindo, atsisakė priimti mokesčių mokėtojo pateiktus dokumentus ir įrodymus.

Antra vertus, akcentuotina ir tai, kad aptartos nuostatos teismo neriboja – ši įstatymo nuostata yra adresuota ikiteisminei mokestinį ginčą nagrinėjančiai institucijai. Teismui, kurio užduotis ir priedermė yra visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išnagrinėti bylos aplinkybes, toks įrodymų pateikimo ribojimas nėra taikytinas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-198/2014).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų MGK pateiktus dokumentus (MGK byla, b. l. 246–249), atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai šiuos įrodymus pateikė tik ginčą nagrinėjant Mokestinių ginčų komisijoje – toks pareiškėjų elgesys negali būti vertinamas kaip sąžiningas naudojimasis Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintomis teisėmis. Nors pareiškėjai tvirtina, kad dokumentus bandė perduoti ir mokesčių administratoriui (dokumentus buvo atsisakyta priimti), tačiau į byla nepateikė jokių šį teiginių patvirtinančių įrodymų (pvz., registruotos pašto siuntos kvito ar pan.), kas patvirtintų mokesčių mokėtojo sąžiningumą, o ne keltų įtarimų apie bandymą išvengti mokestinių prievolių.

Šią išvadą taip pat patvirtina ir tai, kad byloje nėra pateiktų jokių kitų įrodymų apie tai, kad pareiškėjai iš tiesų gavo rašteliuose minimas paskolas (dovanas). Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjai nepateikė pačių dovanojimo ar paskolos sutarčių, tik asmenų liudijimus apie tai, kad tokios paskolos/ dovanos buvo suteiktos bei grąžintos. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokio masto sandoriams (10 000, 18 000 ir 20 000 Lt) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos (6.871 str., 6.469 str.; akto redakcija, galiojusi nuo 2006 m. liepos 14 d. iki 2008 m. gruodžio 30 d.) įtvirtina privalomą rašytinę formą – šių normų nesilaikymas apsunkina galimybę pareiškėjams įrodyti apie tokių sandorių realų egzistavimą.

Akcentuotina, kad teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, teisingumo bei protingumo principais, įrodymus vertina kaip patvirtinančius ar paneigiančius tam tikras aplinkybes tik kitų įrodymų kontekste. Nagrinėjamu atveju ex post facto (lot., po fakto) teikiami pavieniai dokumentai, byloje nesant kitų juos patvirtinančių įrodymų, ypač – sudarytų pagal teisės aktų reikalavimus, vertintini kritiškai – kaip negalintys patvirtinti pareiškėjų nurodomos versijos apie gautas paskolas ir dovanas iš artimų asmenų. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai į bylą pateikė teisės aktų nustatyta tvarka nepatvirtintas šių dokumentų kopijas, todėl jau vien šiuo pagrindu pareiškėjų pateikti įrodymai negali būti vertinami kaip patikimi.

Kitų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjų versiją apie gautas paskolas ir dovanas, nebuvimas įrodymų vertinimo prasme reiškia, kad pareiškėjai neįrodė savo teiginių pagrįstumo, taip pat – nepaneigė mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų, bei jų pagrindu padarytų išvadų apie pareiškėjų gautas GPM apmokestinamas pajamas.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalį, tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad jame yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio turi būti negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka; antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) turi būti negalima dėl atitinkamos mokesčio mokėtojo veiklos – nevykdymo arba netinkamo vykdymo pareigos apskaičiuoti mokesčius nustatyta tvarka; netvarkymo ir/arba nesaugojimo apskaitos ir kitų dokumentų; nebendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi.

Prieš tai aptarti pareiškėjų veiksmai – iškraipymas tikrųjų mokestinių teisinių aplinkybių, nebendradarbiavimas su mokesčių administratoriumi ir pan., yra tos aplinkybės, kurios tenkino Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalies sąlygas. Dėl ko priešingi šiuo klausimu pareiškėjų argumentai yra nepagrįsti.

Pareiškėjai taip pat tvirtina, kad jie nebuvo informuoti apie mokesčių administratoriaus atliekamą NTM sumokėjimo tyrimą.

Teisėjų kolegija šiuo pareiškėjų teiginius vertina kaip neteisingus ir nepagrįstus, kadangi iš pačių pareiškėjų pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjai 2013 m. liepos 29 d. el. laišku buvo informuoti apie tai, jog 2013 m. liepos 18 d. papildyta mokestinio patikrinimo tema – „nekilnojamojo turto mokestis“, o pavedimas tikrinti pratęstas iki 2013 m. rugpjūčio 2 d. Su šiuo el. laišku pareiškėjams atsiųsti papildyti pavedimai tikrinti (t. I, b. l. 33–41).

Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pareiškėjai žinojo apie atliekamą NTM sumokėjimo patikrinimą, todėl, bendradarbiaudami su mokesčių administratoriumi, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą pateikti visus turimus įrodymus. Tačiau nagrinėjamoje mokestinėje byloje buvo pateikta tik vieno nekilnojamojo turto objekto, registruoto pareiškėjos vardu, nuomos bei panaudos sutartis (pareiškėjos MGK byla, b. l. 200). Kitų įrodymų pareiškėjai nei mokesčių administratoriui, nei ginčą nagrinėjusioms institucijoms nepateikė.

Prie apeliacinio skundo pareiškėjai pridėjo 11 nekilnojamojo turto panaudos sutarčių, iš kurių 10 sudarytos su pareiškėju ir UAB „Eurovaris“, atstovaujamos pareiškėjo (t. II, b. l. 18–28).

Aplinkybės, kad šiose sutartyse sutampa panaudos davėjas ir gavėją atstovaujantis asmuo – direktorius – pareiškėjas, bei tai, jog sutartys nebuvo pateiktos mokestinės bylos nagrinėjimo metu ir perduotos tik apeliacinės instancijos teismui, teisėjų kolegijai kelia pagrįstų abejonių šių sutarčių realumu.

Be to, nei vienoje iš 11 sutarčių nėra nurodyti sutarčių registracijos numeriai, sutartys sudarytos iki mokestinio patikrinimo pradžios, oficialiai neįregistruotos pagal teisės aktų reikalavimus (CK 6.478, 6.629), pateiktos sutarčių kopijos nepatvirtintos teisės aktų nustatyta tvarka, todėl teisėjų kolegija negali spręsti apie tai, kad tikrinamo laikotarpio metu, t. y. 2008–2012 metais, nekilnojamojo turto objektai tikrai buvo perleisti kitiems asmenims, kuriems būtų kilusi pareiga deklaruoti bei mokėti NTM.

Atsižvelgusi į šias aplinkybes bei į tai, kad sutarčių dėl nekilnojamojo turto objekto nuomos (panaudos) įregistravimo fakto mokesčių administratorius nenustatė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai pareiškėjams apskaičiavo mokėtiną NTM.

Pareiškėjų tvirtinimu, jų teisės buvo pažeistos pirmosios instancijos teismui netenkinus pareiškėjų prašymo atidėti teismo posėdį ir bylą išnagrinėjant rašytinio proceso tvarka.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjų 2015 m. gegužės 13 d. prašymas atidėti teismo posėdį dėl jų ligos buvo tenkintas 2015 m. gegužės 14 d. teismo nutartimi, apie teismo posėdžio atidėjimą į 2015 m. gegužės 28 d. informuojant pareiškėjus. Pareiškėjai 2015 m. gegužės 26 d. pakartotinai kreipėsi į teismą, prašydami atidėti 2015 m. gegužės 28 d. posėdį dėl ligos. 2015 m.  gegužės 28 d. nutartyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad pareiškėjai per šį laikotarpį nebūtų galėję pasirūpinti savo tinkamu atstovavimu teisme, todėl sprendė administracinę bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (t. I, b. l. 151–156).

Teisėjų kolegija su šiuo pirmosios instancijos teismo situacijos vertinimu sutinka ir pažymi, kad pareiškėjai, žinodami apie tai, kad negalės dalyvauti pirmosios instancijos teismo posėdyje, privalėjo patys aktyviai rūpintis savo procesinėmis teisėmis ir, negalėdami teismo posėdyje dalyvauti asmeniškai, turėjo pasirūpinti tinkamu atstovavimu. Pareiškėjams nesirūpinant savo procesinėmis teisėmis, teismas, be kita ko, vadovaudamasis proceso operatyvumo principu, negali bylos nagrinėjimo atidėti neribotą kiekį kartų.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo bylą skirti nagrinėti žodiniame teismo posėdyje.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Taigi minėtoje ABTĮ normoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjų apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjai, prašydami skirti žodinį teismo posėdį, nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka, byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, išdėstytais ikiteisminėms institucijoms ar pirmosios instancijos teismui, apeliaciniame skunde bei atsiliepime į apeliacinį skundą.

Nors pareiškėjai nurodo, kad negalėjo į teismą iškviesti liudytojų ir pateikti svarbių įrodymų, tačiau prašymo kviesti liudytojus nesuformulavo nei skunde, nei patikslintame skunde ar apeliaciniame skunde. Kokių konkrečių įrodymų negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui ar negalėjo pridėti (ir nepridėjo) prie apeliacinio skundo, pareiškėjai taip pat nenurodo.

Dar kartą atkreiptinas pareiškėjų dėmesys į tai, kad mokestinėse bylose visi įrodymai turi būti pateikiami mokesčių administratoriui. Ir nors teismas gali nagrinėti ir vertinti naujai pateiktus įrodymus, tačiau toks pavėluotas įrodymų pateikimas turi būti objektyvus ir nesikirsti su pareiškėjams keliamu sąžiningumo reikalavimu. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl pareiškėjų MGK bei apeliacinės instancijos teismui pateiktų įrodymų ir juos įvertino kritiškai, kaip negalinčius patvirtinti pareiškėjų pozicijos dėl gautų paskolų/ dovanos ir nekilnojamojo turto perleidimo kitiems asmenims.

Dėl šių nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkino pareiškėjų prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bei teisingas, todėl tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų D. V. ir E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Stasys Gagys

                                                                      Romanas Klišauskas

                                                                      Dainius Raižys