Administracinė byla Nr. eA-2392-492/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01963-2019-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.4; 8.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. sausio 15 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. H. F. (K. H. F.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. H. F. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas K. H. F. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2019 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. (15/6-2)10K-21293 netenkinti pareiškėjo prašymo sutrumpinti draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki trijų mėnesių arba išbraukti duomenis iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo (toliau – ir 2019 m. gegužės 15 d. sprendimas) ir įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo ir priimti naują sprendimą.
2. Pareiškėjo manymu, Departamentas, atsisakydamas išbraukti duomenis apie užsienietį iš sąrašo ar sutrumpinti draudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką laiką, nesilaikė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) formuojamos praktikos.
3. Pareiškėjas nurodė, kad, remiantis ESTT aiškinimu, pareiškėjo prašymas dėl draudimo termino sutrumpinimo ar draudimo atvykti termino panaikinimo turi būti nagrinėjamas ir tuo atveju, kai sprendimas grąžinti nebuvo įvykdytas, o pareiškėjas yra Europos Sąjungos (toliau – ir ES) šalies teritorijoje; neturi reikšmės, kad šeimos susijungimo aplinkybė, kuria remiasi užsienietis, atsirado po to kai jam buvo priimtas sprendimas uždrausti atvykti į šalį, taip pat prašymo nagrinėjimui neturi reikšmės tai, kad sprendimas buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka ir yra galutinis.
4. Pareiškėjo įsitikinimu, Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, turėjo galimybę ir pareigą aiškintis apie šeimos santykius. Šeimyninių santykių sukūrimas po to, kai pareiškėjo atžvilgiu priimtas sprendimas dėl draudimo atvykti, savaime nereiškia, kad prašymas turi būti atmestas, kadangi toks aiškinimas pažeistų ES pilietybės veiksmingumą.
5. Taip pat Departamentas turėjo vertinti aplinkybes, dėl kurių atsisakyta suteikti prieglobstį, esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius Lietuvos Respublikoje, bei tai, ar užsienietis piktnaudžiavo prieglobsčio procedūromis, geriausius vaiko interesus ir kitų reikšmingų aplinkybių visumą.
6. Pareiškėjas pažymėjo, kad šeima faktiškai negali pasinaudoti šeimos susijungimo teise kitose valstybėse, nes augina dvi dukras iš pareiškėjo sutuoktinės pirmosios santuokos. Viena iš dukrų yra neįgali ir turi specialiųjų poreikių, o tai lemia, kad pareiškėjo sutuoktinė negali išvykti iš Lietuvos Respublikos kartu su visa šeima. Be to, pareiškėjo sutuoktinė turi užtikrinti ir teismo sprendimo vykdymą, kuriuo nustatyta, kad ji turi sudaryti sąlygas jų tėvui netrukdomai bendrauti su vaikais, o išvykti su vaikais į užsienį ji turi teisę tik laikinai, todėl šeimos išvykimas į kitas valstybes ilgalaikiam buvimui yra negalimas.
7. Pareiškėjas akcentavo, kad nenoras grįžti į kilmės valstybę yra siejamas su šeimyniniais ryšiais. Sprendimo dėl išsiuntimo neįvykdymo faktas, pareiškėjo manymu, pats savaime negali reikšti, kad pareiškėjas nebendradarbiauja vykdant išsiuntimo procedūrą. Pasirinktas asmens teisių gynimo būdas negali būti laikomas piktnaudžiavimu, taip pat negali būti kriterijus vertinant, ar yra pagrindas sutrumpinti ar panaikinti draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą.
8. Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
9. Atsakovo teigimu, pareiškėjas prašymą dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką panaikinimo ar termino sutrumpinimo grindžia tik tuo, kad sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete ir jaunai šeimai buvimas kartu bei santuokinių ryšių palaikymas yra ta vertybė, kurios jie siekia kurdami šeimą. Jokių kitų aplinkybių, kodėl pareiškėjas ir jo sutuoktinė negali pasinaudoti šeimos susijungimo teise kitoje šalyje ar kad draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nulems realių, ilgalaikių ir neigiamų pasekmių atsiradimą santuokai, pareiškėjas nenurodė.
10. Atsakovas nurodė, kad pagal ESTT praktiką, trečiosios valstybės piliečiui turėtų būti pripažįstama išvestinė teisė gyventi šalyje, jeigu dėl esančio priklausomumo santykio ES pilietis būtų priverstas lydėti ir išvykti į užsienį neribotam laikui. Šiuo atveju pareiškėjui nustatytas draudimas dvejus metus atvykti į Lietuvos Respubliką nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Pareiškėjas nepagrindė, kad šis laikotarpis turės realių pasekmių jo santuokai ir kad jis su sutuoktine negali pasinaudoti susijungimo teise kitoje šalyje, todėl Departamento atsisakymas tenkinti pareiškėjo prašymą atitinka ESTT praktiką.
11. Departamentas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje taip pat yra išskyręs svarbų vertinimo aspektą, t. y. ar šeima buvo sukurta tuo metu, kai vieno iš šeimos narių imigracinė padėtis buvo tokia, kad šeimos gyvenimas valstybėje negalėtų būti laikomas nuolatiniu. Šiuo atveju pareiškėjo santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini), t. y. tuomet, kai sprendimas pareiškėjui nesuteikti prieglobstį ir išsiųsti į (duomenys neskelbtini) Respubliką bei uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus jau buvo priimtas. Taigi, sudarant santuoką nei jis, nei jo sutuoktinė negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių šeimos gyvenimą tęsti Lietuvoje.
12. Departamentas akcentavo, kad pareiškėjas atsisako bendradarbiauti su Lietuvos Respublikos institucijomis, kad būtų įvykdytas Departamento sprendimas. Pareiškėjas neturi galiojančio (duomenys neskelbtini) Respublikos asmens dokumento, o be jo išsiuntimo procedūros įvykdyti neįmanoma. Pareiškėjas, žinodamas šią aplinkybę, nesutinka kreiptis į (duomenys neskelbtini) Respublikos ambasadą dėl paso išdavimo.
13. Departamentas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo sutuoktinė turi galimybę lankyti pareiškėją (duomenys neskelbtini) Respublikoje (pareiškėjo sutuoktinės vaikai turi Lietuvos Respublikoje gyvenantį tėvą), o, suėjus draudimo terminui, pareiškėjas galės kreiptis dėl savo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje.
II.
14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimu (pastaba: sprendime priėmimo data nurodyta 2019 m. lapkričio 6 d., tačiau tai laikytina rašymo apsirikimu) pareiškėjo skundą atmetė.
15. Teismas nustatė, kad:
15.1. Departamentas 2018 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. (15/6-9) 12PR-27 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką“ (toliau – ir 2018 m. sausio 30 d. sprendimas) nusprendė, be kita ko, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei nusprendė įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas vertino, kad Departamento 2018 m. sausio 30 d. sprendimas įstatymų nustatyta tvarka nenuginčytas, todėl galiojantis.
15.2 Pareiškėjas Departamentui 2019 m. kovo 26 d. pateikė prašymą sutrumpinti draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki trijų mėnesių arba išbraukti duomenis apie jį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo (toliau – ir Sąrašas). Pareiškėjas prašymą grindė aplinkybėmis, kad Departamentas, priimdamas sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, neįvertino reikšmingų aplinkybių, t. y. pareiškėjo šeimyninių ryšių.
15.3 Departamentas 2019 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. (15/6-2)10K-21293 „Dėl prašymo“ netenkino pareiškėjo prašymo, nustatęs, kad pareiškėjas pateikė melagingus duomenis apie savo asmens tapatybę ir/arba pilietybę, prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nuoseklus savo pateikiamoje istorijoje, nebendradarbiavo su Lietuvos Respublikos pareigūnais, kad būtų įvykdytas įsiteisėjęs Departamento 2018 m. sausio 30 d. sprendimas, prašyme nenurodė jokių aplinkybių, galinčių patvirtinti, kad jam nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nulemtų realių, ilgalaikių ir neigiamų pasekmių atsiradimą sudarytai santuokai bei nepagrindė, kad negali pasinaudoti šeimos susijungimo teise kitoje šalyje.
16. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjo šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikos piliete atsirado po Departamento 2018 m. sausio 30 d. sprendimo priėmimo (pareiškėjas su Lietuvos Respublikos piliete susituokė (duomenys neskelbtini)).
17. Teismas sprendė, kad užsieniečio apsigyvenimo Lietuvoje santykių teisiniam kvalifikavimui reikšmingos ne tik Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) bei Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) normos, bet ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatos ir EŽTT praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos, nes pareiškėjas prašymą grindė šeiminiais ryšiais (Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė).
18. Teismas apklausė pareiškėjo sutuoktinę, kuri, teismo nuomone, nepatvirtino aplinkybių, kad dėl pareiškėjo išvykimo iš Lietuvos draudimo atvykti laikotarpiui (dvejiems metams) atsiras realios, ilgalaikės ir neigiamos pasekmės užsieniečio šeiminiams ryšiams. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas, sudarydamas santuoką po to, kai Departamentas 2018 m. sausio 30 d. sprendimu uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių šeimos gyvenimą tęsti Lietuvoje, kol nebus įvykdytas minėtas Departamento 2018 m. sausio 30 d. sprendimas.
19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2019 m. kovo 26 d. prašyme Departamentui nebuvo nurodęs skunde teismui akcentuojamų aplinkybių. Teismas sprendė, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad, pareiškėjui išvykus iš Lietuvos Respublikos, jam bus užkirstas kelias bendrauti (tiesiogiai ar elektroninių ryšių priemonėmis) su sutuoktine ir taip išlaikyti šeiminius ryšius. Be to, draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką nustatytas apibrėžtam laikui (dvejiems metams), todėl suėjus šiam terminui, pareiškėjas galės kreiptis dėl savo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje iš naujo.
20. Teismas atkreipė dėmesį, kad teisės aktai Departamento neįpareigoja sutrumpinti draudimo atvykti laikotarpį visais atvejais, kai nustatoma, kad užsienietis turi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Trumpesnis draudimo laikotarpis nustatomas, jei draudimo laikotarpis nulemtų realių, ilgalaikių ir neigiamų pasekmių atsiradimą šiems užsieniečio ryšiams. Teismas nenustatė aplinkybių, kad pareiškėjo išvykimas nulems realias, ilgalaikes ir neigiamas pasekmes pareiškėjo šeiminiams ryšiams bei sudarys Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą.
21. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, darė išvadą, kad Departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Konstatavęs, kad Departamento 2019 m. gegužės 15 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo išvestinį reikalavimą įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo ir priimti sprendimą taip pat netenkino, todėl pareiškėjo skundą atmetė visa apimtimi.
III.
22. Pareiškėjas K. H. F. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Departamento 2019 m. gegužės 15 d. sprendimą, įpareigojant Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo ir priimti sprendimą. Prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
23. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
23.1 Pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas, sprendimą motyvavo tik atsakovo argumentais, tačiau nevertino pareiškėjo skunde ir bylos nagrinėjimo metu nurodytų argumentų, t. y. išsamiai neištyrė ir nevertino teisinių bei faktinių bylos aspektų.
23.2 Pareiškėjas skunde rėmėsi ESTT 2018 m. gegužės 8 d. sprendime (bylos Nr. C82/16) suformuluotomis išvadomis. Vadovaujantis šiuo sprendimu, pareiškėjo prašymas dėl draudimo atvykti termino sutrumpinimo ar draudimo atvykti termino panaikinimo turi būti nagrinėjamas ir tuo atveju kai sprendimas grąžinti nebuvo įvykdytas, o pareiškėjas yra valstybės narės teritorijoje; neturi reikšmės, kad šeimos susijungimo aplinkybė atsirado po to, kai buvo priimtas sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į šalį; taip pat prašymo nagrinėjimui neturi reikšmės tai, kad sprendimas jau buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka ir yra galutinis.
23.3 Teismas nepagrįstai darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog dėl jo išvykimo iš Lietuvos draudimo atvykti laikotarpiui (dvejiems metams) atsiras realios, ilgalaikės ir neigiamos pasekmės užsieniečio šeiminiams ryšiams. Pareiškėjas pažymi, kad Tvarka nustato pavyzdinius kriterijus, kurie turi būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, tačiau tvarkoje nenustatytas sąvokos „realios, ilgalaikės ir neigiamos pasekmės užsieniečio šeiminiams ryšiams su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis“ apibrėžimas. Atsakovas nevertino individualios pareiškėjo situacijos, pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė pateikti papildomus paaiškinimus, pagrįsti faktinio šeimos susijungimo teisės pasinaudojimo kitoje valstybėje negalimumą, kas lėmė poreikį šiuos argumentus nurodyti pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjo teigimu, jam negalint atvykti į Lietuvą, bendro šeimos ūkio vedimas būtų galimas tik jo sutuoktinei persikeliant į kitą ES valstybę, o tai nėra įmanoma, nes pareiškėjo sutuoktinė turi užtikrinti jos dukrų iš pirmosios santuokos bendravimą su biologiniu tėvu, be to, viena iš dukrų turi specialiųjų poreikių, todėl tai taip pat sukeltų problemų šeimai persikelti į kitą valstybę.
23.4 Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
23.5 Atsakovas atsiliepime pakartoja atsiliepime į skundą nurodytus argumentus. Papildomai akcentuoja, kad pareiškėjas prašymą dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką panaikinimo ar termino sutrumpinimo grindžia tik tuo, kad sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete bei tai, kad jaunai šeimai buvimas kartu ir santuokinių ryšių palaikymas yra ta vertybė, kurios jie siekia kurdami šeimą. Jokių kitų aplinkybių, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė negali pasinaudoti šeimos susijungimo teise kitoje šalyje ar kad draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nulems realių, ilgalaikių ir neigiamų pasekmių atsiradimą santuokai, pareiškėjas nenurodė.
23.6 Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo cituojamame ESTT sprendime laikomasi pozicijos, kad trečiosios šalies piliečiui turėtų būti pripažįstama išvestinė teisė gyventi šalyje, jeigu dėl esančio priklausomumo santykio ES pilietis būtų priverstas lydėti ir išvykti į užsienį neribotam laikui. Šiuo atveju pareiškėjui nustatytas 2 metų terminas nuo jo išvykimo uždraudžiantis atvykti į Lietuvos Respubliką. Kadangi pareiškėjas nepagrindė, jog šis terminas turės realių pasekmių jo santuokai ir kad su sutuoktine negali pasinaudoti susijungimo teise kitoje šalyje, atsakovo manymu, Departamento atsisakymas tenkinti pareiškėjo prašymą yra proporcingas ir atitinka ESTT praktiką.
23.7 Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo nurodyta ESTT praktika nagrinėjamu atveju nėra aktuali, kadangi Departamentas neatsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymo, kaip nurodyta ESTT sprendime, o prašymą pagal pareiškėjo nurodytas aplinkybes išsamiai išnagrinėjo.
23.8 Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai ištyrus visus bylai reikšmingus įrodymus bei tinkamai pritaikius teisės normas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
24. Šioje byloje ginčas kilo dėl Departamento sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas sutrumpinti draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki trijų mėnesių arba išbraukti duomenis iš Sąrašo, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Departamentą jo prašymą išnagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą.
25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nustatęs, kad Departamento 2018 m. sausio 30 d. sprendimas, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos yra nenuginčytas, o pareiškėjo šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikos piliete atsirado po Departamento 2018 m. sausio 30 d. sprendimo priėmimo. Teismas vertino, kad pareiškėjas, sudarydamas santuoką po to, kai Departamentas jam uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką, negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių šeimos gyvenimą tęsti Lietuvoje, kol nebus įvykdytas 2018 m. sausio 30 d. sprendimas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde teismui nurodė aplinkybes, kodėl negali pasinaudoti šeimos susijungimo teise kitoje valstybėje, tačiau Departamentui teikdamas prašymą šių aplinkybių nebuvo nurodęs. Teismas akcentavo, kad draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pareiškėjui nustatytas apibrėžtam laikui (2 metams), todėl, suėjus šiam terminui, pareiškėjas galės kreiptis dėl savo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje iš naujo. Teismas nurodė, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kad pareiškėjo sutuoktinė trumpam laikui negalėtų išvykti iš Lietuvos ir lankyti pareiškėją (duomenys neskelbtini) Respublikoje, taip pat teismas nenustatė aplinkybių, kad pareiškėjo išvykimas nulemptų realias, ilgalaikes ir neigiamas pasekmes pareiškėjo šeiminiams ryšiams bei sudarytų Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą.
26. Pareiškėjas, nesutikdamas pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą motyvavo tik atsakovo nurodytais motyvais, nevertindamas pareiškėjo argumentų. Pareiškėjas pažymi, kad skundą teismui grindė ESTT 2018 m. gegužės 8 d. sprendime byloje Nr. C82/16 suformuluotomis išvadomis, tačiau pirmosios instancijos teismas šių argumentų nevertino. Taip pat pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvu, kad pareiškėjas Departamentui nenurodė aplinkybių, kad dėl pareiškėjo išvykimo iš Lietuvos draudimo atvykti laikotarpiu (2 metams) atsiras neigiamos pasekmės užsieniečio šeiminiams ryšiams, o šias aplinkybes nurodė tik skunde teismui. Pareiškėjas nurodo, kad Tvarka nustato pavyzdinius kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju, tačiau tvarkoje nenustatytas sąvokos „realios, ilgalaikės ir neigiamos pasekmės užsieniečio šeiminiams ryšiams su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis“ apibrėžimas. Departamentas nevertino pareiškėjo individualios situacijos, nesuteikė teisės pateikti papildomus paaiškinimus, o tai lėmė poreikį papildomus paaiškinimus pateikti pirmosios instancijos teismui.
27. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
28. Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, t. y., kad pareiškėjas Departamentui 2019 m. kovo 26 d. pateikė prašymą sutrumpinti draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 3 mėnesių arba išbraukti duomenis apie jį iš Sąrašo, o šį prašymą grindė šeiminėmis aplinkybėmis (Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė). Taip pat byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas aplinkybių, kodėl negali pasinaudoti šeimos susijungimo teise kitoje valstybėje, Departamentui teikdamas prašymą nebuvo nurodęs, o šias aplinkybes nurodė tik pirmosios instancijos teismui.
29. Byloje nustatyta, kad Departamentas 2019 m. gegužės 15 d. sprendimą, kuriuo netenkino pareiškėjo prašymo sutrumpinti draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 3 mėnesių arba išbraukti duomenis iš Sąrašo, grindė Tvarkos 5 ir 45 punktų nuostatomis bei EŽTT praktika, pagal kurią užsieniečių šeimos susijungimo teisė laikytina išvestine ir kad Konvencijos 8 straipsnis neįpareigoja valstybių narių suteikti užsieniečiui teisę apsigyventi valstybėje narėje. Departamentas šiame sprendime nurodė, kad pareiškėjo santuoka sudaryta po 2018 m. sausio 30 d. sprendimo priėmimo, todėl nei užsienietis, nei jo sutuoktinė negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių šeimos gyvenimą tęsti Lietuvoje, 2018 m. sausio 30 d. sprendimas yra galiojantis ir nenuginčytas, taip pat pareiškėjas nebendradarbiauja su Lietuvos Respublikos pareigūnais, kad Departamento 2018 m. sausio 30 d. sprendimas būtų įvykdytas.
30. Įstatymo 133 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Departamentas. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.
31. Tvarka nustato pavyzdinius kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant užsieniečio duomenis iš Sąrašo ir jų vertinimo tvarką, taip pat apibrėžia šių kriterijų įtaką, priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio.
32. Pagal Tvarkos 5 punktą, tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.
33. Tvarkos 45 punkte nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis arba socialinių, ekonominių ar kitų svarbių ryšių su Lietuvos Respublika turinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį arba kurio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas buvo nutrauktas ir kuris buvo grąžintas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu arba išsiųstas, nustatomas perpus trumpesnis draudimo atvykti laikotarpis, nei nurodyta Tvarkos 44 punkte, jeigu Tvarkos 44 punkte nurodytas draudimo atvykti laikotarpis nulemtų realių, ilgalaikių ir neigiamų pasekmių atsiradimą šiems užsieniečio ryšiams.
34. Iš nurodyto reglamentavimo matyti, kad Departamentas, priimdamas sprendimą, kuriuo nustatomas ar sutrumpinamas užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis arba išbraukiami duomenys apie užsienietį iš Sąrašo, turi įvertinti individualią užsieniečio situaciją, atsižvelgiant į Tvarkoje numatytus pavyzdinius kriterijus, t. y. Departamentas turi įvertinti visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą.
35. Pažymėtina, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, taip pat yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose. Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai, išaiškinti visas klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, jog gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017; 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4524-520/2018).
36. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus bei pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat pažymi, kad Konvencijos 8 straipsnyje yra įtvirtinta teisė į šeimos gyvenimo gerbimą. Pagal EŽTT praktiką, Konvencijos 8 straipsnis neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr. EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).
37. Nagrinėjamai bylai taip pat aktuali ESTT praktika, o konkrečiai 2018 m. gegužės 8 d. sprendime byloje Nr. C82/16 K.A. ir kt. suformuluotos išvados. Šio ESTT sprendimo 61 punkte nurodyta, kad pagal 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 3 straipsnio 6 punktą ir 11 straipsnio 3 dalį, valstybėms narėms nedraudžiama panaikinti arba sustabdyti draudimą atvykti į šalį tuo atveju, jei sprendimas grąžinti nebuvo įvykdytas ir trečiosios šalies pilietis yra jų teritorijoje. Atsakydamas į klausimą, ar nagrinėjant tokias aplinkybes turi reikšmės tai, kad šeimos gyvenimas buvo sukurtas tuo momentu, kai trečiosios šalies piliečiui jau buvo nustatytas draudimas atvykti, todėl jis žinojo, jog valstybėje narėje gyvena neteisėtai, ESTT nurodė, kad, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad nesvarbu, jog priklausomumo santykis, kuriuo remiasi trečiosios šalies pilietis, grįsdamas prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, atsirado po to, kai dėl jo buvo priimtas sprendimas uždrausti atvykti į šalį (81 punktas). ESTT taip pat nurodė, kad SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad nesvarbu, jog sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į šalį yra galutinis tuo momentu, kai šis pateikia prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu (84 punktas).
38. Teisėjų kolegija, įvertinusi Departamento 2019 m. gegužės 15 d. sprendime nurodytus motyvus, daro išvadą, kad jie nesuderinami su minėta teismų praktika. Šiuo atveju Departamentas, priimdamas 2019 m. gegužės 15 d. sprendimą, iš esmės nevertino su pareiškėjo šeimine padėtimi susijusių aplinkybių, nesuteikė galimybės pareiškėjui patikslinti prašymą, nurodant aplinkybes, kaip
draudimo atvykti laikotarpis nulemtų realių, ilgalaikių ir neigiamų pasekmių atsiradimą pareiškėjo šeiminiams ryšiams. Teisėjų kolegijos vertinimu, Departamentas pareiškėjo prašymą išnagrinėjo paviršutiniškai ir neįvertino individualios užsieniečio situacijos, kaip nustato Tvarkos nuostatos, o tai nesuderinama su gero administravimo principu. Be to, pareiškėjas, siekdamas paneigti Departamento argumentus, kad pareiškėjas atsisako bendradarbiauti su Lietuvos Respublikos institucijomis, jog būtų įvykdytas Departamento sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, apeliacinės instancijos teismui 2020 m. sausio 14 d. pateikė rašytinius paaiškinimus bei papildomus įrodymus (2019 m. gruodžio 2 d. prašymą Departamentui), iš kurių matyti, kad pareiškėjas sutinka būti išsiųstas į savo kilmės šalį pagal Departamento 2018 m. sausio 30 d. sprendimą. Šiuos įrodymus Departamentas taip pat turėtų įvertinti kartu su kitais nutartyje paminėtais duomenimis.
39. Nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą, buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl skundžiamas Departamento 2019 m. gegužės 15 d. sprendimas naikintinas. Panaikinus šį Departamento sprendimą, yra pagrindas įpareigoti atsakovą pareiškėjo 2019 m. kovo 26 d. prašymą sutrumpinti draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki trijų mėnesių arba išbraukti duomenis apie jį iš Sąrašo, nagrinėti iš naujo, nes administraciniams teismams nesuteikta teisė atlikti viešojo administravimo subjektų kompetencijai priskirtų veiksmų, tai lemia „valdžių padalijimo“ principas.
40. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu, todėl naikintinas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo K. H. F. (K. H. F.) apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimą (dėl rašymo apsirikimo spendimo priėmimo data nurodyta 2019 m. lapkričio 6 d.) panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti – panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. (15/6-2)10K-21293 „Dėl prašymo“ ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. kovo 26 d. prašymą iš naujo ir priimti sprendimą.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Ramūnas Gadliauskas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė