Administracinė byla Nr. A-2482-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02026-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. K. skundą atsakovui Turto vertinimo priežiūros tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas K. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Turto arba verslo vertintojų garbės teismo (toliau – ir Garbės teismas) 2014 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. GT-12(14)-S „Dėl drausminės nuobaudos K. K. skyrimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas teigė, kad Sprendimu jam nepagrįstai ir neteisėtai paskirta drausminė nuobauda – pastaba. Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimas priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 1K-192 patvirtintų Turto arba verslo vertintojų garbės teismo nuostatų (toliau – ir Garbės teismo nuostatai) 3.2, 3.3 ir 3.6 punktuose nustatytus nešališkumo, objektyvumo ir teisėtumo principus, taip pat 34 ir 41 punktų reikalavimus.

Pareiškėjas nurodė, kad Garbės teismo narys A. Š. buvo šališkas ir neobjektyvus, nes jis yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Inreal“ Turto vertinimo departamento vadovas, o UAB „Inreal“ vertino tą patį verslą, tuo pačiu tikslu ir tom pačiom datom kaip ir pareiškėjas, priešingą suinteresuotumą Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-1369-260/2012 turinčių šalių užsakymu (UAB „Inreal“ vertino turtą ieškovės užsakymu, o pareiškėjas – atsakovo). Pareiškėjas pažymėjo, kad civilinėje byloje ginčas kilo dėl tikrosios turto – bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir BUAB) „Alsva projektų valdymas“ verslo – (100 proc. paprastųjų vardinių akcijų paketo) (toliau – ir Turtas) – vertės 2008 m. birželio 5 d., 2008 m. liepos 29 d. ir 2012 m. birželio 8 d. – 2012 m. birželio 29 d. K. K. įmonė „Turto, verslo vertinimo ir audito biuras“ užsakovui, t. y. atsakovui civilinėje byloje Nr. 2-1369-260/2012 BUAB „Alsva“, parengė Turto vertinimo ataskaitą Nr. 12/002 (toliau – ir Ataskaita). Pareiškėjas akcentavo, kad Garbės teismo narys A. Š. nei prieš Garbės teismo posėdį, nei jo metu pats nenusišalino ir nebuvo nušalintas, todėl Sprendimas, priimtas šališkos sudėties Garbės teismo, yra neteisėtas.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Sprendimas pasirašytas Garbės teismo pirmininkės Ž. T., kuri nedalyvavo Garbės teismo posėdyje svarstant pareiškėjo drausminės atsakomybės ir drausminės nuobaudos skyrimo klausimą ir į posėdį atvyko jau po to, kai buvo išnagrinėtas pareiškėjo drausminės atsakomybės klausimas, todėl ji neturėjo teisės pasirašyti Sprendimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendime nepagrįstai konstatuota, jog rengiant Ataskaitą pareiškėjas nesilaikė Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 22 straipsnio 4 dalies 5, 7, 13, 14 punktų ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintos Turto vertinimo metodikos (toliau – ir Metodika) 43.1–43.3 punktų reikalavimų.

Pareiškėjo teigimu, visi Sprendime išdėstyti tariami Įstatymo ir Metodikos pažeidimai yra neesminiai ir pripažintini formaliais, nes nei vienas iš jų neturėjo jokios įtakos nei Ataskaitoje pateikiamai vertei apskaičiuoti, nei galutiniam Ataskaitoje apskaičiuotam Turto vertės rezultatui.

Pareiškėjas nurodė, jog Ataskaitos 18–20 puslapiuose aprašyta, kokiais kriterijais vadovaujantis nustatyti rinkos (likvidumo) koeficientai. Ataskaitoje nurodyta, jog rinkos (likvidumo) koeficientai nustatyti ekspertiniu būdu, vadovaujantis ilgamete patirtimi (nuo 1996 metų) ir yra pagrįsti rinkos duomenimis (Ataskaitos 19–20 psl.). Ataskaitos 20–21 puslapiuose yra nurodyta ilgalaikio bei trumpalaikio turto vertė, pateikta verslo vertės skaičiavimo formulė, paaiškinti šios formulės kintamieji, pateiktas algebros veiksmais pagrįstas Turto vertės apskaičiavimas. Pareiškėjas akcentavo, kad nei Įstatymas, nei Metodika nedetalizuoja, kaip detaliai turi būti paaiškintas kiekvienas matematinis veiksmas, o nustatyta tik bendrojo pobūdžio pareiga vertintojui nurodyti skaičiavimų sekas bei rezultatus, todėl aplinkybė, kad Ataskaitoje nebuvo pateikti detalūs skaičiavimai, nėra esminis Ataskaitos trūkumas. Tiek Įstatyme, tiek Metodikoje nustatytais reikalavimais yra siekiama, jog galutinę verslo vertinimo ataskaitos išvadoje pateiktą vertę būtų galima objektyviai patikrinti remiantis konkrečiais ataskaitos duomenimis, ką ir galima padaryti iš Ataskaitoje pateiktų duomenų.

Pareiškėjas teigė, kad likvidumo koeficientai nustatyti ekspertiniu būdu, o UAB „Ober-Haus“ 2007 m. rugpjūčio 14 d. apskaičiuota nekilnojamojo turto, esančio Pergalės 42, Vilniuje, rinkos vertė buvo naudota tik palyginimui, kad būtų galima orientuotis, kokio dydžio yra vertinamo turto rinkos vertė. Pareiškėjas paaiškino, jog lygindamas turimus duomenis apie tuo metu buvusias nekilnojamojo turto kainas rinkoje, vadovaudamasis savo patirtimi ir turima informacija, sukūrė prielaidas ekspertiniu būdu nustatyti atitinkamo dydžio likvidumo koeficientus, todėl UAB „Ober-Haus“ pateiktas turto vertinimas buvo koreguotas likvidumo koeficientu ir susietas su Turto vertės nustatymo data.

Pareiškėjas pažymėjo, kad vadovaudamasis Metodikos 29, 66 punktų nuostatomis ir atsižvelgdamas į tai, jog Metodika nedraudžia naudotis valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro sandorių duomenimis ar apskaičiuota vidutine rinkos verte, taip pat į tai, kad pastato, esančio Mėnulio g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, baigtumas – tik 8 proc. ir tokio baigtumo pastatų (analogų) sandorių rinkoje nėra, o jo vidutinė rinkos vertė VĮ Registrų centro buvo apskaičiuota atkuriamosios vertės metodu, šiuo atveju padarė išvadą, kad išlaidų (kaštų) metodu nustatyta atkuriamoji turto vertė laikoma turto rinkos verte. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad apskaičiuota vidutinė nekilnojamojo turto, esančio Mėnulio g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vertė atitiko rinkos sąlygas, nes kainų indeksai, naudoti vertei apskaičiuoti, buvo sudaromi pagal rinkos duomenis. Pareiškėjas akcentavo, kad VĮ Registrų centro nustatyta nekilnojamojo turto, esančio Mėnulio g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vidutinė rinkos vertė 2008 m. birželio 3 d. buvo labai artima ir tinkama vertinimo atvejui (tikslui) – Turto rinkos vertei nustatyti 2008 m. birželio 5 d. ir 2008 m. liepos 29 d., todėl nebuvo pagrindo nesivadovauti VĮ Registrų centro apskaičiuotomis vertėmis ir jomis nesinaudoti Ataskaitoje, nes vertintojas pats atlikęs šio turto vertinimą būtų gavęs tą patį rezultatą.

Pareiškėjas nurodė, kad Ataskaitoje buvo remtasi tik tais duomenimis, kurie apibūdino laikotarpį iki vertės nustatymo datos, t. y. 2008 m. birželio 5 d. ir 2008 m. liepos 29 d. Pareiškėjas akcentavo, jog nors Ataskaitos aprašomojoje dalyje (11–16 psl.) yra pateikiami UAB „Alsva projektų valdymas“ ūkinės finansinės veiklos rodikliai, tarp kurių yra ir 2009 metų duomenų, tačiau jie Ataskaitoje paminėti tik siekiant patvirtinti retrospektyvinio vertinimo teisingumą, t. y. atitikimą realiai pasitvirtinusioms faktinėms aplinkybėms ateityje.

Pareiškėjas teigė, kad Turto vertės nustatymo dalyje nė viename skaičiavime nėra remiamasi tomis aplinkybėmis, kurios atsirado po 2008 m. birželio 5 d. ir 2008 m. liepos 29 d., todėl Metodikos 43.1–43.3 punktų reikalavimai nebuvo pažeisti, nes vėlesnio laikotarpio duomenys nebuvo naudojami Turto vertei apskaičiuoti ir neturėjo šiam apskaičiavimui, kaip galutiniam Ataskaitos rezultatui ir esminiam jos tikslui, jokios reikšmės.

Pareiškėjas paaiškino, kad Ataskaitoje naudota vertinamo verslo rinkos vertei nustatyti likutinė vertė 2008 m. liepos 1 d., nes tą leidžia Metodikos 23.3 punktas. Vadovaujantis Metodikos 23.3, 29 punktų ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatomis, turto vertė nėra absoliutus dydis, ji gali kisti ir turėti intervalą 40 proc. ribose priklausomai nuo įvairių aplinkybių ir faktorių. Pareiškėjas pažymėjo, kad Garbės teismo nurodytas argumentas, jog galbūt buvo iškreipiamas vertinamo verslo rinkos vertės nustatymo pagrindimas, yra nepagrįstas, nes galimas statinių nusidėvėjimas per 25 dienas iš esmės neturi įtakos apskaičiuotai rinkos vertei.

Pareiškėjas teigė, kad Sprendimo išvada, jog Ataskaitoje nenurodyta, ar ji parengta dėl to, kad kilo ginčas dėl turto vertės, yra nepagrįsta. Pareiškėjas paaiškino, kad Ataskaitos 2 ir 4 puslapiuose yra nurodytas vertinimo tikslas – „UAB „Alsva projektų valdymas“ verslo (100 proc. PVA paketo) rinkos vertės nustatymas 2008 m. birželio 5 d. ir 2008 m. liepos 29 d. datoms, vertinant retrospektyviai, teisminiam ginčui, užsakovui pageidaujant“. Todėl pareiškėjas teigė, kad Ataskaitoje yra aiškiai nurodyta, jog ji parengta dėl to, kad kilęs ginčas. Pareiškėjo vertinimu, aplinkybė, kad Ataskaitoje nėra pateiktas išsamus ginčo aplinkybių aprašymas (nenurodytos proceso šalys, ginčo dalykas), nesudaro pagrindo konstatuoti Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 14 punkto pažeidimo, nes Įstatymas nustato tik minimalų, bendrojo pobūdžio reikalavimą nurodyti ataskaitos parengimo priežastį ir šiuo atveju jis yra įvykdytas.

Pareiškėjas paaiškino, kad Ataskaitos 2 ir 4 puslapiuose pateiktas užsakovo pavadinimas, juridinio asmens kodas, adresas (buveinė), užsakovo atstovo vardas ir pavardė. Apžiūros akte (Ataskaitos 24 psl.) ir Turto savininko sutikime dėl turto apžiūros (Ataskaitos 38 psl.) yra papildomai nurodyti Turto savininko kontaktiniai duomenys ir telefonas. Pareiškėjas akcentavo, jog nors registras, kuriame kaupiami ir laikomi duomenys apie užsakovą ir nėra nurodytas, tačiau likviduojamos UAB „Alsva“ duomenys kaupiami ir saugomi VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registre, o kito registro, kuriame būtų kaupiami ir laikomi duomenys apie juridinius asmenis, Lietuvoje nėra. Pareiškėjas pažymėjo, kad Ataskaitos 2 puslapyje yra nurodyti vertinimo įmonės duomenys: pavadinimas, adresas (buveinė), įmonės kodas, vadovo vardas, kvalifikacijos pažymėjimų duomenys, profesinės civilinės atsakomybės draudimo liudijimo duomenys, turto vertintojo vardas, pavardė. Pareiškėjas teigė, kad nors registras, kuriame kaupiami ir laikomi duomenys apie turto arba verslo vertinimo įmonę ir nėra nurodytas, tačiau duomenis apie turto arba verslo vertinimo įmonę, t. y. juridinį asmenį, kaupia ir laiko Juridinių asmenų registras, kuris Lietuvoje yra tik vienas. Pareiškėjo vertinimu, Garbės teismas, teigdamas, jog nėra nurodyti duomenys apie registrą, kuriame kaupiami ir laikomi duomenys apie užsakovą bei turto arba verslo vertinimo įmonę, akcentavo visiškai neesminius trūkumus, ignoruodamas tą faktą, jog kiti Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 5 ir 7 punkte reikalaujami duomenys Ataskaitoje yra nurodyti.

Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad Garbės teismas visapusiškai bei objektyviai neištyrė ir neįvertino visų drausminei atsakomybei kilti reikšmingų aplinkybių. Pareiškėjas pažymėjo, kad nors Garbės teismas skyrė pareiškėjui švelniausią drausminę nuobaudą, tačiau tai nepanaikina jo pareigos taikant vertintojui drausminę atsakomybę atidžiai įvertinti visas aplinkybes ir padaryti neabejotiną išvadą, jog tik drausminės nuobaudos taikymu, o ne kitomis priemonėmis, bus užtikrinti teisingumo, teisėtumo ir proporcingumo principai. Pareiškėjas teigė, kad Garbės teismas, skirdamas drausminę nuobaudą, neatsižvelgė į tai, jog daugelis nurodytų trūkumų yra tik formalūs, nedarantys jokios įtakos Ataskaitos teisėtumui ir teisingumui, dėl Ataskaitoje pateiktos Turto vertės nekilo jokių neigiamų pasekmių ir ja nebuvo remtasi civilinėje byloje. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2000  metų verčiasi turto vertintojo profesine veikla, darbą atlieka sąžiningai, laikydamasis teisės aktų reikalavimų ir Turto vertintojo profesinės etikos kodekso. Pareiškėjo teigimu, nustačius formalius pažeidimus, atitinkamai turėjo būti įvertintas pažeidimų mastas ir atsižvelgta į tai, jog nekilo jokių pasekmių, todėl drausmės byla turėjo būti nutraukta, o pareiškėjui suteikta galimybė ištaisyti formalius Ataskaitos trūkumus.

Atsakovas Turto vertinimo priežiūros tarnyba (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo drausmės byla išnagrinėta ir drausminė nuobauda paskirta laikantis teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl Garbės teismo nario A. Š. galimo suinteresuotumo, nepatenka į tuos atvejus, kai Garbės teismo narys negali nagrinėti vertintojo drausmės bylos. Be to, pats pareiškėjas nenurodo, kaip konkrečiai jo skunde nurodytos aplinkybės pažeidžia šališkumo ir objektyvumo principų kriterijus.

Tarnyba pažymėjo, kad pareiškėjo drausmės bylos svarstymo dieną be pareiškėjo drausmės bylos nagrinėjimo buvo numatyti ir kitų turto vertintojų drausmės bylų nagrinėjimai, todėl Garbės teismo pirmininkė Ž. T. atvyko iš karto po pareiškėjo drausmės bylos nagrinėjimo ir dalyvavo svarstant kitus tos dienos darbotvarkėje numatytus klausimus ir dėl techninės klaidos pasirašė Sprendime, nors pareiškėjo drausmės bylos svarstyme ir balsavime dėl drausminės atsakomybės pareiškėjui skyrimo nedalyvavo. Atsakovo teigimu, dėl tokios techninės klaidos Sprendimas negali būti laikomas neteisėtu, nes iš 2014 m. vasario 11 d. Garbės teismo protokolo matyti, jog pareiškėjui drausminė nuobauda buvo paskirta laikantis Įstatymo 28 straipsnio 7 dalyje nustatytų reikalavimų, pareiškėjo drausmės byla buvo išnagrinėta dalyvaujant keturiems Garbės teismo nariams.

Dėl Ataskaitoje padarytų pažeidimų atsakovas paaiškino, kad tiek Įstatyme, tiek Metodikoje aiškiai nurodyta, jog ataskaitose privaloma pateikti turto vertės nustatymo pagrindimą, pateikiant skaičiavimus. Įstatymų leidėjas Įstatyme aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtino pareigą ataskaitose pateikti turto vertės skaičiavimus ir nėra numatyta išimčių, leidžiančių nevykdyti minėtos pareigos. Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punktas reiškia, kad visi turto vertei apskaičiuoti taikomi duomenys privalo būti pagrįsti ataskaitoje atliktais skaičiavimais, o skaičiavimų pateikimas su papildomais pareiškėjo paaiškinimais negali būti pripažįstamas tinkamu turto vertės nustatymo pagrindimo įgyvendinimu. Tarnyba pažymėjo, kad ekspertinio būdo taikymas nepaneigia Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkte nustatytos pareigos ataskaitoje pateikti turto arba verslo vertės nustatymo pagrindimą.

Atsakovas pažymėjo, kad Ataskaitoje rinkos (likvidumo) koeficientų dydžiams nustatyti remtasi UAB „Ober-Haus“ nekilnojamojo turto 2007 m. rugpjūčio 4 d. atliktu vertinimu, t. y. vertinimu, atliktu beveik prieš vienerius metus, todėl Ataskaitoje nurodyta Turto rinkos vertė neatitinka Įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje nustatyto rinkos vertės apibrėžimo.

Dėl Ataskaitoje nekilnojamojo turto, esančio Mėnulio g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, rinkos vertės nustatymo pagal VĮ Registrų centro 2008 m. birželio 3 d. nurodytą vidutinę rinkos vertę, Tarnyba paaiškino, kad Įstatymo 2 straipsnio 2 dalis individualų turto vertinimą apibrėžia kaip turto, atsižvelgiant į individualias jo savybes tam tikrą dieną, vertinimą atitinkamu turto vertinimo metodu, kurio taikymo procedūros ir tvarka nustatytos Metodikoje. Todėl atsakovas teigė, kad pareiškėjas, atlikdamas individualų vertinimą ir nustatydamas nekilnojamojo turto, esančio Mėnulio g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, rinkos vertę, pats turėjo atlikti vertinimo veiksmus, taikydamas Metodikoje nurodytus metodus.

Tarnyba pažymėjo, kad Ataskaita parengta 2012 m. birželio 8 d. – 2012 m. birželio 29 d., o vertinamo verslo rinkos vertė nustatyta 2008 m. birželio 5 d. ir 2008 m. liepos 29 d., todėl Ataskaita turi atitikti ir retrospektyviniam vertinimui keliamus Metodikos 43.1–43.3 punktų reikalavimus. Atsakovas pažymėjo, kad Ataskaitoje vertintojas analizavo UAB „Alsva projektų valdymas“ 2008 ir 2009 metų finansinius rodiklius; nustatydamas akcijų vertę vertintojas naudojo 2008 metais audituotą finansinę ataskaitą, auditas atliktas 2009 m. balandžio 28 d.; buvo panaudoti likutinės vertės duomenys, buvę 2008 m. liepos 1 d.; verslo rinkos vertei nustatyti buvo naudoti bendrovės finansiniai įsipareigojimai, buvę 2008 m. liepos 1 d. Atsakovas nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad vertinamo verslo rinkos vertė nustatyta 2008 m. birželio 5 d. ir 2008 m. liepos 29 d., minėtos sąlygos ir aplinkybės yra atsiradusios po vertės nustatymo datų, todėl rėmimasis jomis neatitinka retrospektyviniam vertinimui keliamų reikalavimų.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad Ataskaitos 2 ir 4 puslapiuose yra nurodytas vertinimo tikslas, Tarnyba paaiškino, kad Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 14 punktas įtvirtina reikalavimą pateikti labai konkrečią informaciją, dėl ko ji parengta, o tai Ataskaitoje pateikiant išvadą nebuvo padaryta.

Tarnyba pažymėjo, kad Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 5 punktas įtvirtina reikalavimą turto vertinimo ataskaitoje pateikti konkrečius duomenis apie užsakovą, tačiau Ataskaitoje nepateikti duomenys apie registrą, kuriame kaupiami ir laikomi duomenys apie užsakovą, todėl Sprendime pagrįstai konstatuotas Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 5 punkto pažeidimas.

Dėl drausminės nuobaudos proporcingumo atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo padaryti pažeidimai rengiant Ataskaitą nėra formalūs, kadangi turto vertės nustatymo pagrindimas priskirtinas esminei ataskaitos informacijai, o turto vertinimo rezultatas yra nustatyta jo vertė. Atsakovas pažymėjo, kad vertintojų nustatyta vertė yra naudojama įvairiuose civiliniuose ir teisiniuose santykiuose, ir ji užsakovui yra svarbiausia, todėl turi būti nustatyta laikantis teisės aktų reikalavimų. Atsakovas nurodė, kad turto vertinimo metu padaryti pažeidimai tiesiogiai susiję su parengta vertinimo ataskaita, todėl pareiškėjas neįvykdė teisės aktuose nustatytos imperatyviosios pareigos vertinimo ataskaitoje pateikti nustatytos vertės pagrindimą. Atsakovas teigė, kad vertinimo metu padarytų pažeidimų pasekmės parengtai Ataskaitai yra esminės, nes nesant informacijos, kurios pagrindu apskaičiuota rinkos vertė, neįmanoma įsitikinti apskaičiuotos vertės pagrįstumu.

Atsakovas nurodė, kad Įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, jog už Įstatymo ir Metodikos reikalavimų pažeidimus turto vertintojui taikomos nuobaudos, todėl nustačius, kad buvo pažeisti konkretūs Įstatymo ir Metodikos reikalavimai, įvertinus pažeidimų mastą ir pasekmes Sprendimu pareiškėjui pagrįstai paskirta švelniausia drausminė nuobauda. Tarnyba pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas nuo 2000 metų verčiasi turto vertintojo profesine veikla, nepaneigia jo padarytų pažeidimų rengiant Ataskaitą, nes kiekvieno turto vertintojo pareiga – elgtis apdairiai ir rūpestingai.

Atsakovo teigimu, atsižvelgus į tai, kad Ataskaitoje neįgyvendinti atitinkami imperatyvūs Įstatymo ir Metodikos nuostatų reikalavimai, Ataskaita negalėjo būti taisoma Metodikos V skyriuje nustatyta tvarka, todėl pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad nustačius tam tikrus Ataskaitos trūkumus, jam turėjo būti suteikta galimybė juos ištaisyti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo K. K. skundą atmetė.

Teismas, aiškindamas Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkte įtvirtintą turto vertintojo pareigą verslo vertinimo ataskaitoje pateikti verslo vertės nustatymo pagrindimą, pateikiant verslo vertės skaičiavimus, nurodė, kad ataskaitoje turi būti nuosekliai parodyta, kokius veiksmus su skaičiais ar kitais matematiniais reiškiniais vertintojas atliko apskaičiuodamas vertinamo objekto rinkos vertę. Teismas nustatė, kad pareiškėjas tik paaiškinimuose Tarnybai nurodė, kokiais konkrečiais kriterijais vadovavosi, nustatydamas rinkos (likvidumo) koeficientus, tačiau Ataskaitoje, pažeidžiant Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto reikalavimus, tokia informacija nebuvo nurodyta. Todėl skaičiavimų pateikimo su papildomais pareiškėjo paaiškinimais teismas nusprendė nepripažinti tinkamu turto vertės nustatymo pagrindimo įgyvendinimu.

Teismas pažymėjo, kad nors turto vertinimą reglamentuojantys teisės aktai nenustato turto vertinimo ataskaitose pateikiamų skaičiavimų apimties, tačiau, nepriklausomai nuo skaičiavimų sudėtingumo, jie visi turi būti pateikti turto vertinimo ataskaitoje ar jos prieduose tokiu būdu, kad dėl jų nekiltų papildomų klausimų nei ataskaitos naudotojui, nei ataskaitos tikrintojui. Teismas nurodė, kad ekspertinio būdo taikymas nepaneigia imperatyviosios Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkte nustatytos pareigos ataskaitoje pateikti turto arba verslo vertės nustatymo pagrindimą, todėl padarė išvadą, kad pareiškėjo teiginys, jog nagrinėjamu atveju buvo taikytas ekspertinis būdas, nepagrindžia konkrečių Ataskaitoje nurodytų rinkos (likvidumo) koeficientų dydžių.

Teismas pažymėjo, kad turto vertės nustatymo pagrindimas yra vienas iš esminių vertinimo procedūros elementų, nes turto vertintojų apskaičiuota turto rinkos vertė naudojama civiliniuose ir kituose teisiniuose santykiuose ir gali sukelti neigiamas pasekmes vertinimo užsakovui arba kitiems tretiesiems asmenims, todėl vertintojo nustatyta turto rinkos vertė turi būti pagrįsta ir įrodoma kilus ginčui dėl jos pagrįstumo (dydžio).

Teismas, aiškindamas Įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje įtvirtintą sąvoką – „rinkos vertė“, nurodė, kad duomenys, naudojami koeficientams nustatyti, turi būti aktualūs vertės nustatymo dieną. Atsižvelgęs į tai, kad Ataskaitos 13, 17, 19, 20, 21 puslapiuose nurodytos sąlygos ir aplinkybės įvyko po Turto vertės nustatymo datų, taip pat į tai, kad Ataskaitoje remtasi beveik prieš metus atliktu turto vertinimu, teismas padarė išvadą, kad Ataskaita neatitinka Metodikos 43.1–43.3 punktuose retrospektyviniam vertinimui keliamų reikalavimų.

Teismas nustatė, kad Ataskaitoje nekilnojamojo turto, esančio Mėnulio g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, rinkos vertė nustatyta pagal VĮ Registrų centro 2008 m. birželio 3 d. nurodytą vidutinę rinkos vertę. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 2 straipsnio 2 dalis individualų turto arba verslo vertinimą apibrėžia kaip turto arba verslo, atsižvelgiant į individualias jo savybes tam tikrą dieną, vertinimą atitinkamu turto arba verslo vertinimo metodu, kurio taikymo procedūros ir tvarka nustatytos Metodikoje, todėl pareiškėjas, atlikdamas individualų vertinimą ir nustatydamas nekilnojamojo turto, esančio Mėnulio g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, rinkos vertę, turėjo pats atlikti turto vertinimo veiksmus, taikydamas Metodikoje nurodytus metodus, tačiau jis tokių veiksmų neatliko.

Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 14 punkte numatytas imperatyvus reikalavimas pateikti konkrečią informaciją, t. y. pateikiant išvadą, nurodyti, ar ji parengta dėl to, kad tarp užsakovo ir turto arba verslo vertinimo įmonės ar kitų asmenų iškilo ginčas dėl turto arba verslo vertės nustatymo. Teismas nustatė, kad Ataskaitoje, pateikiant išvadą, nebuvo nurodyta informacija, ar ji parengta dėl to, kad tarp užsakovo ir turto arba verslo vertinimo įmonės ar kitų asmenų iškilo ginčas dėl turto arba verslo vertės nustatymo. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad Ataskaitoje nebuvo tinkamai įgyvendintas Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 14 punkte nustatytas reikalavimas. Teismas pažymėjo, kad minėtose Įstatymo nuostatose nustatytas privalomas reikalavimas pateikti konkrečią informaciją, todėl tokio reikalavimo įgyvendinimas nepriklauso nuo pareiškėjo nurodytų aplinkybių.

Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 5 ir 7 punktai įtvirtina imperatyvų reikalavimą turto arba verslo vertinimo ataskaitoje pateikti konkrečius duomenis apie užsakovą ir turto arba verslo vertinimo įmonę, tarp jų – ir registrą, kuriame apie juos kaupiami ir laikomi duomenys. Teismas nustatė, kad Ataskaitoje duomenys apie registrą, kuriame kaupiami ir laikomi duomenys tiek apie užsakovą, tiek apie turto arba verslo vertinimo įmonę, yra nenurodyti, todėl konstatavo Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 5 ir 7 punktų pažeidimus.

Teismas, atsižvelgęs į Garbės teismo nuostatuose įtvirtintus nešališkumo ir objektyvumo principų apibrėžimus ir į byloje nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl Garbės teismo nario A. Š. galimo suinteresuotumo nepatenka į tuos atvejus, kai Garbės teismo narys privalo nusišalinti nuo vertintojo drausmės bylos nagrinėjimo. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-821/2014 padaryta išvada, jog vien tos aplinkybės, kad Garbės teismo narys yra įmonės, kuri verčiasi turto ir verslo vertinimo veikla, akcininkas, nėra pagrindas pripažinti Garbės teismo nario suinteresuotą bylos baigtimi ir tik tuo grindžiamam šališkumui patvirtinti, ir konstatavo, kad nurodyta aplinkybė nepatenka į Garbės teismo nuostatų 3.2.1–3.2.3 papunkčiuose nustatytus atvejus, kai Garbės teismo narys negali nagrinėti drausmės bylos. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas aplinkybę dėl Garbės teismo nario nešališkumo nurodė tik teisme, tokio klausimo nekėlė nagrinėjant bylą Garbės teismo posėdyje, taip pat nenurodė, kaip konkrečiai jo nurodytos vieno iš Garbės teismo nario galimo šališkumo jo atžvilgiu aplinkybės pažeidžia Garbės teismo nuostatuose įtvirtintų šališkumo ir objektyvumo principų kriterijus, todėl pareiškėjo teiginį dėl šališko drausmės bylos nagrinėjimo vertino kaip objektyviai nepagrįstą.

Įvertinęs bylos duomenis teismas padarė išvadą, jog Garbės teismo Sprendime pasirašant asmeniui, kuris nedalyvavo pareiškėjo drausmės bylos svarstyme, t. y. Ž. T., buvo padaryta techninė klaida, dėl kurios Sprendimas negali būti laikomas neteisėtu, nes 2014 m. vasario 11 d. Garbės teismo protokolo turinys patvirtina, jog pareiškėjo drausmės byla buvo išnagrinėta dalyvaujant keturiems Garbės teismo nariams ir už drausminės nuobaudos pareiškėjui skyrimą balsavo visi keturi Garbės teismo posėdyje dalyvavę Garbės teismo nariai, t. y. pareiškėjui drausminė nuobauda paskirta laikantis Įstatymo 28 straipsnio 1, 7 dalies reikalavimų.

Teismas, atsižvelgęs į Turto vertinimo metu pareiškėjo padarytų Įstatymo ir Metodikos reikalavimų pažeidimų pobūdį, padarė išvadą, kad rengiant Ataskaitą pareiškėjo padaryti teisės aktų reikalavimų pažeidimai yra esminiai ir negali būti vertinami kaip formalūs, nes iš aptarto teisinio reguliavimo akivaizdu, kad tik tokia turto vertinimo ataskaita, kurioje yra pagrįstas turto vertės nustatymas, laikoma atitinkančia Įstatymo reikalavimus. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo teiginius, kad nustatyti trūkumai yra formalaus pobūdžio ir neturintys įtakos turto vertinimo rezultatui, nusprendė laikyti nepagrįstais. Teismas pažymėjo, kad turto arba verslo vertės nustatymo pagrindimas laikytinas esmine ataskaitos informacija (Įstatymo 22 str. 4 d. 13 p.), o turto arba verslo vertinimo rezultatas visada yra jo nustatyta vertė. Teismas nurodė, kad vertintojų nustatyta vertė yra naudojama įvairiuose civiliniuose ir teisiniuose santykiuose, ja remiantis apskaičiuojami valstybei mokami mokesčiai, apskaičiuojama asmeniui mokama kompensacija už valstybės poreikiams paimamą turtą, nustatoma asmeniui atitenkanti turto dalis skyrybų atveju, suteikiama banko paskola ir pan., todėl vertinimo užsakovui vertintojo nustatyta turto vertė yra svarbiausia, o tai suponuoja išvadą, kad ji turi būti nustatyta tinkamai, t. y. laikantis teisės aktų reikalavimų.

Teismas padarė išvadą, kad spręsdamas dėl drausminės nuobaudos už pareiškėjo veiksmus rengiant Ataskaitą griežtumo, Garbės teismas atsižvelgė į vertintojo padarytų pažeidimų pobūdį bei veiksmų rengiant Ataskaitą pasekmes ir, vadovaudamasis Garbės teismo nuostatų 3.5 punkte įtvirtintu proporcingumo principu, paskyrė pareiškėjui švelniausią Įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje nustatytą drausminę nuobaudą – pastabą.

Teismas padarė išvadą, kad Sprendimu pareiškėjui paskirta drausminė nuobauda yra adekvati padarytam pažeidimui, nes pareiškėjas neįvykdė imperatyviosios Įstatyme nustatytos pareigos Ataskaitoje pateikti nustatytos Turto vertės pagrindimą. Teismas pažymėjo, kad kiekvieno turto vertintojo pareiga yra elgtis apdairiai, rūpestingai, garantuoti veiklos patikimumą, efektyvumą, saugumą, o aplinkybė, kad pareiškėjas nuo 2000 metų verčiasi turto vertintojo profesine veikla, pati savaime nepaneigia rengiant Ataskaitą pareiškėjo padarytų pažeidimų.

Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad Metodikos V skyrius įtvirtina ataskaitų klaidų taisymo institutą, todėl net nustačius tam tikrus Ataskaitos trūkumus, jam turėjo būti suteikta galimybė juos ištaisyti arba patikslinti. Teismas nurodė, kad vadovaujantis Metodikos 51 punktu, klaida ar netikslumu nėra laikoma ataskaitos neatitiktis Įstatymo ir Metodikos reikalavimams.

III.

Pareiškėjas K. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas teigia, kad teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, neteisingai aiškino ir taikė įstatymų nuostatas.

Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytus kriterijus, kuriais vadovaujantis yra nustatyti rinkos (likvidumo) koeficientai. Pareiškėjas pažymi, kad Ataskaitos 18–20 puslapiuose detaliai pateikta, kokiais kriterijais vadovaujantis buvo parinkti likvidumo koeficientų dydžiai. Pareiškėjas teigia, kad Tarnybai manant, jog to nepakanka, buvo papildomai paaiškinta 2013 m. gruodžio 23 d. rašte.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į skaičiavimo būdo pasirinkimo būtinybę, kuri yra detaliai nurodyta Ataskaitoje. Pareiškėjas akcentuoja, kad ginčas kilo dėl skaičiavimų, kuriais nustatyti rinkos (likvidumo) koeficientai (0,95; 0,2). Pareiškėjas pažymi, kad esminis ginčo verslo vertinimo bruožas yra tai, kad Ataskaitos surašymo metu savo forma, turiniu ir fizine būkle yra neišlikęs retrospektyviai vertinamas nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, kurio rinkos vertė formavo vertinamos bendrovės BUAB „Alsva projektų valdymas“ verslo (akcijų) rinkos vertę 2008 m. birželio 5 d. ir 2008 m. liepos 29 d., nes vertinama bendrovė 2010 metais bankrutavo ir buvo likviduota. Pareiškėjas pažymi, jog atlikti skaičiavimai ir nustatyti koeficientai yra paremti prielaidomis apie buvusio turto fizinę būklę ir aplinkybes. Pareiškėjas akcentuoja, kad Turto rinkos vertė apskaičiuojama pagal įmonės balanse 2008 m. liepos 1 d. buvusius duomenis bei buvusio turto fizinės būklės apibūdinimą, pateiktą užsakovo, nekilnojamasis turtas yra pasikeitęs iš esmės, o kilnojamasis turtas neišlikęs.

Pareiškėjas vadovaujasi Metodikos 44 bei 29 punktais ir pažymi, kad verslo vertė apskaičiuota taikant turto požiūrio metodų derinį, koreguoto balanso skaičiavimo būdą. Pareiškėjas teigia, kad Ataskaitoje yra detaliai atskleidžiama vertinimo metodo pasirinkimo būtinybė (16–17 psl.). Pareiškėjas akcentuoja, kad vertintojas atlieka balanse nurodyto turto vertės korekciją rinkos (likvidumo) koeficientais. Pareiškėjas nesutinka su išvada, kad Ataskaitoje nėra pateikti skaičiavimai, nes ten, kur skaičiavimai yra būtini, yra pateiktos formulės ir skaičiai (Ataskaitos 18–22 psl.). Pareiškėjas teigia, kad lentelėse Nr. 3 ir 4 visiems suprantamai yra nurodytos trys grafos, iš kurių akivaizdu, jog likutinė vertė padauginama iš rinkos (likvidumo) koeficiento ir gaunama rinkos vertė.

Pareiškėjas nurodo, kad trumpalaikio turto (išankstiniai apmokėjimai, gautinos sumos ar kitas trumpalaikis turtas) ir kito ilgalaikio kilnojamojo turto, kuris nėra išlikęs, rinkos (likvidumo) koeficientai negali būti apskaičiuojami pagal formulę (pvz., kaip apskaičiuoti koeficiento dydį, jeigu „per langus matosi vaizdas į jūrą“ ir tik ekspertiniu būdu galima nustatyti rinkos koeficiento dydį, o šis dydis gali būti pagrįstas tik turto apibūdinimu, darant prielaidas apie vaizdo patrauklumą, o šiuo atveju, – apie fizinę būklę, aprašant likvidumo galimybes rinkoje, ši rinka taip pat negali būti konkrečiai apibrėžta, kokia ji buvo 2008 metais, parduodant neišlikusią, naudotą statybinę techniką ir įrangą (nežinomas nusidėvėjimo laipsnis ir kt.), nes po 4 metų (vertinimo metu – 2012 metais) jau viešai nebuvo išlikę jokios informacijos apie tai. Pareiškėjas paaiškina, kad prielaidas numato ir jų vartojimą įtvirtina Tarptautiniai vertinimo standartai. Pareiškėjas pažymi, jog prielaidos yra tam tikri dalykai, kurie vykdant vertinimo užduotį gali būti pagrįstai priimti kaip atskirai netirtas ir netikrintas faktas ir siekiant suprasti vertinimą tokie nurodyti dalykai turi būti pripažįstami (101 Tarptautiniai vertinimo standartas. Darbo apimtis 29, 111 psl.). Pareiškėjas teigia, jog atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, rinkos (likvidumo) koeficientus nustatė ekspertiniu būdu.

Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 234 patvirtintų Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklių (toliau – ir Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklės) I skyriaus 3 dalimi ir teigia, kad nekilnojamojo turto ekspertiniam vertinimui būdinga, jog vertinimo koeficientai nustatomi nekilnojamojo turto atskirų nekilnojamojo turto vienetų vertinimo patirtimi ir analize. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog jis 1996 metais yra išlaikęs Lietuvos Respublikos finansų ministerijos organizuotus kvalifikacinius egzaminus nekilnojamojo, kilnojamojo turto ir verslo vertintojo kvalifikacijai gauti, 1997 m. kovo mėnesį įkūrė K. K. įmonę „Turto, verslo vertinimo ir audito biuras“ ir yra šios įmonės savininkas, per 18 darbo metų yra atlikęs apie 6 000 įvairiausios srities vertinimų, o Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1R-98 buvo įrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą.

Pareiškėjas akcentuoja, kad teisės aktai neapibrėžia, koks vertinamo turto vertės pagrindimas yra tinkamas ir pakankamas, Tarnyba, nepaisydama Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme numatytų reikalavimų, formuoja ydingą praktiką, kai ji, atlikusi subjektyvų ataskaitose nustatytų vertinamo turto verčių pagrindimo analizę, iš esmės bet kurią ataskaitą gali pripažinti neatitinkančia Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto reikalavimų.

Pareiškėjas teigia, jog teismo sprendime klaidingai nurodoma, kad rinkos (likvidumo) koeficientų dydžiams nustatyti buvo remtasi UAB „Ober-haus“ nekilnojamojo turto 2007 m. rugpjūčio 4 d. atliktu vertinimu, t. y. vertinimu, atliktu beveik prieš vienerius metus. Pareiškėjas paaiškina, kad UAB „Ober-haus“ apskaičiuotas turto rinkos vertės dydis, kuris nebuvo paneigtas, iteracijos būdu, naudojant likvidumo koeficientą, buvo panaudotas vertinamo nekilnojamojo turto rinkos vertei apskaičiuoti vertės nustatymo datai – 2008 m. birželio 5 d. Pareiškėjas akcentuoja, kad lyginamuoju metodu skaičiuojant rinkos vertę, palyginimui naudojami net 36 mėnesių senumo sandorių dydžiai, koreguojant jų vertę per koeficientus į dabartinę vertę (vertės nustatymo datą) ir tai nėra pažeidimas.

Pareiškėjas pažymi, kad Ataskaitos 13, 17, 19, 20, 21 puslapiuose nurodytos sąlygos ir aplinkybės, įvykusios po vertės nustatymo datos, nėra pažeidimas, nes nebuvo naudotos vertės skaičiavimuose. Pareiškėjas paaiškina, kad atlikdamas vertinimą 2012 metais, neturėjo jokios galimybės gauti patikslintus balansinius duomenis konkrečioms vertės nustatymo datoms (2008 m. birželio 5 d. ir 2008 m. liepos 29 d.), nes balansai tokioms datoms nesudaromi, o bendrovė jau buvo likviduota. Pareiškėjas akcentuoja, kad auditas yra atliekamas tik po balanso sudarymo, todėl formaliai visuomet bus pažeidžiamas retrospektyviniam vertinimui keliamas reikalavimas, tačiau Metodikos 23.3 punktas nurodo ir suteikia galimybę vertintojui būti logiškam vertinant retrospektyviai verslą (akcijas). Pareiškėjas paaiškina, kad taip yra mažiausiai iškraipoma apskaičiuota verslo vertė, nes vertinimo tikslas yra nustatyti kuo teisingesnę rinkos vertę nurodytai datai. Pareiškėjas pažymi, jog apskaičiuodamas BUAB „Alsva projektų valdymas“ akcijų vertę naudojo tuos duomenis, kuriuos pavyko gauti (Metodikos 29 p.). Pareiškėjas akcentuoja, kad verslo vertė yra inertiškas dydis ir negali per keletą dienų ženkliai pasikeisti (Ataskaitos 22 psl., 4 dalis). Pareiškėjas teigia, kad apskaičiuotos rinkos vertės dydis yra labiausiai tikėtina vertė rinkoje (Tarptautiniai vertinimo standartai). Pareiškėjas pažymi, kad objektyvūs ir subjektyvūs faktoriai ir aplinkybės nulemia rinkos vertės dydį, todėl pareiškėjas, vertindamas Turtą 2008 m. birželio 5 d. ir 2008 m. liepos 29 d. datoms, naudojo visus duomenis, kuriuos turėjo, kurie buvo artimiausi vertinimo datai ir teisingiausiai galėjo atspindėti apskaičiuotą akcijų vertę.

Pareiškėjas teigia, kad teismas neteisingai išaiškino Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatą ir nurodė, kad vertintojas neatliko skaičiavimo veiksmų. Pareiškėjas akcentuoja, kad Metodika nenurodo, kiek ir kokius skaičiavimus turi atlikti pats vertintojas, o kokiais, jau paruoštais, tinkamais duomenimis pasinaudoti, nurodant šaltinius. Pareiškėjas teigia, kad nėra reikalo abejoti VĮ Registrų centro nustatyta 2008 m. birželio 3 d. vidutine rinkos verte, kuri buvo panaudota atliekant verslo vertės skaičiavimus. Pareiškėjas paaiškina, kad turto, esančio Mėnulio g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 2008 metais tebuvo pastato pamatai, o baigtumas buvo tik 8 proc., jų vidutinę rinkos vertę VĮ Registrų centras 2008 m. birželio 3 d. apskaičiavo išlaidų (kaštų) metodu, naudodamas UAB „Sistela“ kainynus. Pareiškėjas pažymi, kad 2012 metais, kai buvo atliktas ginčo vertinimas, pamatai jau buvo užstatyti pastatu. Pareiškėjas akcentuoja, kad nebuvo galimybės vertę apskaičiuoti lyginamuoju metodu pamatų, nes rinkoje nebuvo palyginamų objektų – parduotų per paskutinius 36 mėnesius iki 2008 m. birželio 5 d. bent trijų analogiškų objektų – pamatų. Pareiškėjas akcentuoja, kad vertintojas, neturėdamas tikslių duomenų apie vertinamo neišlikusio nekilnojamojo turto fizinę būklę, darydamas prielaidas, naudodamas tą patį išlaidų (kaštų) metodą ir UAB „Sistela“ kainyną, tegali nustatyti tik vidutinių savybių, vidutinės fizinės būklės nekilnojamojo turto rinkos vertę, t. y. vidutinę rinkos vertę. Pareiškėjas teigia, kad tai atitinka VĮ Registro centro nustatytą rinkos vertę, kurios nustatymo data yra labai artima (skiriasi tik dvi dienos) vertės nustatymo datai, todėl šis vertės dydis yra patikimiausias.

Pareiškėjas vadovaujasi Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 5, 7 punktais ir pažymi, jog nors registras, kuriame kaupiami ir laikomi duomenys apie užsakovą bei vertintoją, ir nėra nurodytas, tačiau akivaizdu, jog tokie duomenys kaupiami ir saugomi VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registre, nes kito registro, kuriame būtų kaupiami ir laikomi duomenys apie juridinius asmenis, Lietuvoje nėra. Pareiškėjas akcentuoja, jog Ataskaitoje yra nurodyti ne tik kiti Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 5 ir 7 punkte reikalaujami duomenys, bet ir tokie duomenys, kurių Įstatymas imperatyviai nereikalauja, tačiau kurie atskleidžia Ataskaitos rengimo aplinkybes (pvz., Ataskaitoje pateikti duomenys apie verslo vertintojo draudimo polisą).

Pareiškėjas nurodo, kad Ataskaitos 2 ir 4 puslapiuose yra nurodytas vertinimo tikslas, jog vertinimas atliekamas vertinant retrospektyviai, teisminiam ginčui, užsakovui pageidaujant.

Dėl Garbės teismo nario A. Š. šališkumo pareiškėjas pažymi, kad jo UAB „Inreal“ vadovaujamas departamentas vertino tą patį turtą tuo pačiu tikslu ir tomis pačiomis datomis, todėl šis Garbės teismo narys turėjo priešingą suinteresuotumą Kauno apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1369-260/2012. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas nesutinka su teismo padaryta išvada, jog nebuvo pažeisti Garbės teismo veiklos principai. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo padaryta išvada, jog Garbės teismo sprendime pasirašant asmeniui, kuris nedalyvavo pareiškėjo drausmės bylos svarstyme, t. y. Ž. T., buvo padaryta techninė klaida, dėl kurios Sprendimas negali būti laikomas neteisėtu. Pareiškėjas vadovaujasi teisinės valstybės bei teisinio tikrumo principais ir teigia, jog svarstant jo drausmės bylą buvo sistemiškai nesilaikoma teisės aktų, reglamentuojančių Garbės teismo ir jo narių vykdomas funkcijas, ir tai daro Sprendimą neteisėtu.

Pareiškėjas teigia, kad Garbės teismas, skirdamas drausminę nuobaudą, neatsižvelgė į tai, jog daugelis nurodytų trūkumų yra tik formalūs, nedaro įtakos Ataskaitos teisėtumui ir teisingumui, dėl Ataskaitoje pateiktos Turto vertės nekilo jokių neigiamų pasekmių, Ataskaita nebuvo remtasi civilinėje byloje, nes teismas, nustatydamas tikrąją Turto vertę, vadovavosi teismo paskirto eksperto atliktos ekspertizės išvada. Pareiškėjas akcentuoja, kad Garbės teismas to neįvertino, todėl visapusiškai bei objektyviai neištyrė ir neįvertino drausminei atsakomybei kilti visų reikšmingų aplinkybių, o paskirta drausminė nuobauda nėra adekvati pareiškėjo padarytam pažeidimui.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsakovas pažymi, kad vertintojas vertinimo ataskaitoje yra laisvas pasirinkti skaičiavimo būdą, tačiau nėra atleidžiamas nuo pareigos pagrįsti gautą rezultatą matematiniais veiksmais, jų sekomis, atlikta analize. Atsakovas teigia, kad pareiškėjo nurodomas ekspertinis būdas taip pat neatleidžia nuo pareigos vertinimo ataskaitoje pagrįsti nustatytą vertę (Įstatymo 22 str. 4 d. 13 p.). Atsakovas pažymi, kad toks reikalavimas sietinas su galimybe vertinimo ataskaitoje esančios informacijos pagrindu įsitikinti apskaičiuotos vertės teisingumu ar neteisingumu.

Atsakovas pastebi, kad apie turto vertės (taip pat ir vertei nustatyti naudotų įvairių koeficientų) nustatymo, pateikiant skaičiavimus, pagrindimo svarbą ne kartą pažymėta ir administracinių teismų sprendimuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A624-1876/2014; 2014 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1589/2014). Atsakovas pažymi, kad administracinių teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, jog išsamaus turto vertės nustatymo pagrindimo nepateikimas leidžia abejoti pateiktų duomenų pagrįstumu ir objektyvumu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1004-502/2015; 2014 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1589/2014; 2014 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-565/2014).

Atsakovas vadovaujasi Įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje įtvirtintu rinkos vertės apibrėžimu ir teigia, kad rėmimasis beveik prieš metus atliktu UAB „Ober-haus“ vertinimu (vertinamo objekto rinkos vertė nustatyta 2008 m. birželio 5 d. ir 2008 m. liepos 29 d.) yra nepagrįstas, todėl nepagrįstas ir šio koeficiento apskaičiavimas Įstatymo 22 straipsnio 4 dalis 13 punkto prasme.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog Ataskaitoje nurodytos sąlygos ir aplinkybės, įvykusios po vertės nustatymo datos, nebuvo naudotos vertės skaičiavimuose, nes nustatydamas akcijų vertę vertintojas naudojo 2008 metais audituotą finansinę ataskaitą, o auditas atliktas 2009 m. balandžio 28 d., naudoti likutinės vertės duomenys 2008 m. liepos 1 d. (Ataskaitos 20–21 psl.), verslo rinkos vertei nustatyti naudoti bendrovės finansiniai įsipareigojimai 2008 m. liepos 1 d. (Ataskaitos 21 psl.). Atsakovas teigia, kad nurodyti duomenys buvo tiesiogiai naudoti skaičiavimuose vertinamo objekto rinkos vertei nustatyti.

Atsakovas pažymi, jog retrospektyvinio vertinimo nuostatų nesilaikymas negali būti pateisinamas kitomis Metodikos nuostatomis, kurios, atsižvelgiant į Ataskaitoje nurodytą vertinimo atvejį, nagrinėjamu atveju net negali būti taikomos. Atsakovas nurodo, kad Metodikos III skyriuje „Retrospektyvinis vertinimas“ įtvirtintos nuostatos yra specialiosios, kurios privalo būti įgyvendintos visais atvejais, kai atliekamas vertinimas retrospektyvioms datoms, kaip ir buvo nagrinėjamu atveju. Atsakovas teigia, jog pareiškėjo nurodomi Metodikos 23.3 ir 24.2 punktai yra taikomi, kai vertintojas nustato vertybinių popierių vertę privalomo oficialaus siūlymo ir privalomo akcijų pirkimo–pardavimo atvejais. Atsižvelgęs į tai, kad Ataskaitoje nurodytas vertinimo atvejis – UAB „Alsva projektų valdymas“ verslo rinkos vertės nustatymas 2008 m. birželio 5 d. ir 2008 m. liepos 29 d., atsakovas teigia, kad vertinant retrospektyviai, teisminiam ginčui, nagrinėjamu atveju Metodikos 23.3 ir 24.4 punkto nuostatos negali būti taikomos.

Atsakovas paaiškina, jog vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, vertintojas, atlikdamas vertinimą ir nustatydamas vertinamo objekto rinkos vertę, turi pats atlikti visus vertinimo veiksmus, taikydamas Metodikoje nurodytus metodus. Atsakovas pažymi, kad Ataskaitoje nekilnojamojo turto, esančio Mėnulio g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, rinkos vertė priimta pagal VĮ Registrų centro 2008 m. birželio 3 d. nurodytą vidutinę rinkos vertę, kuri pagal Metodikos 14.1 punktą nustatoma taikant masinį vertinimą. Atsakovas remiasi masinio ir individualaus vertinimo apibrėžimais ir teigia, kad šie vertinimai negali būti tapatinami, nes atliekant masinį vertinimą, atliekamas vienarūšio turto (rūšiniais požymiais apibūdintų daiktų) vienu metu vertinimas, o individualaus vertinimo metu atliekamas vertinimas, atsižvelgiant į individualias vertinamo objekto savybes tam tikrą dieną.

Atsakovas nurodo, kad Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 5 ir 7 punktuose reikalaujamų konkrečių duomenų nenurodymas reiškia šių nuostatų pažeidimą. Atsakovas pažymi, kad Ataskaitoje, kaip ir pripažįsta pareiškėjas, nepateikti duomenys apie registrą, kuriame kaupiami ir laikomi duomenys apie užsakovą ir vertinimo įmonę, todėl Sprendime pagrįstai konstatuotas Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 5 ir 7 punktų pažeidimas.

Atsakovas pažymi, jog pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl Garbės teismo nario A. Š. galimo suinteresuotumo, atsižvelgiant į Garbės teismo nuostatuose įtvirtintus nešališkumo ir objektyvumo principų apibrėžimus, nepatenka į tuos atvejus, kai Garbės teismo narys negali nagrinėti vertintojo drausmės bylos. Atsakovas teigia, jog tai, kad UAB „Inreal“ atliko to paties verslo vertinimą, savaime nereiškia jokio suinteresuotumo. Atsakovas taip pat pažymi, kad to paties verslo vertinimą atliko ne UAB „Inreal“ darbuotojas A. Š., o kiti UAB „Inreal“ darbuotojai.

Atsakovas teigia, kad padaryta techninė klaida – Garbės teismo pirmininkės Ž. T., nedalyvavusios drausminės bylos nagrinėjimo svarstyme, Sprendimo pasirašymas nelemia Sprendimo neteisėtumo.

Atsakovas teigia, kad turto vertės nustatymo pagrindimo nebuvimas negali būti pripažintas formaliu pažeidimu. Atsakovas pabrėžia, jog Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto nuostata yra imperatyvi – toks teisės normos aiškinimas pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-1589/2014; 2013 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-2434/2013.

Atsakovas akcentuoja, kad vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, turto arba verslo vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol Tarnyba nėra nustačiusi jos neatitikties šio Įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme, todėl vertinimo ataskaita, neatitinkanti Įstatymo 22 straipsnyje nustatytų reikalavimų, negali būti laikoma teisinga Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies prasme.

Atsakovas akcentuoja, jog vien tai, kad pareiškėjas parengė Ataskaitą nesilaikydamas teisės aktų reikalavimų, reiškia, kad buvo sukeltos neigiamos pasekmės užsakovui, o nagrinėjamu atveju – ir tretiesiems asmenims. Atsakovas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-2213/2012 padaryta išvada, jog „turto vertinimo ataskaitai, jeigu ji atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus, įstatymas suteikia oficialiojo rašytinio įrodymo galią“. Atsižvelgęs į tai, atsakovas teigia, kad kiekviena vertinimo ataskaita, jeigu ji atitinka teisės aktų reikalavimus, yra oficialus dokumentas, kuriuo gali vadovautis tiek užsakovas, tiek tretieji asmenys, o tai, kad nagrinėjamu atveju, kaip nurodo pareiškėjas, Kauno apygardos teismas nesivadovavo Ataskaita, nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjas savo veiksmais parengė Ataskaitą, neatitinkančią teisės aktų reikalavimų, ir sukėlė neigiamas pasekmes, t. y. suteikė nekokybišką vertinimo paslaugą vertinimo užsakovui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Garbės teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. GT-12(14)-S, kuriuo pareiškėjui K. K. skirta drausminė nuobauda – pastaba, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad 2012 m. birželio 8 d. – 2012 m. birželio 29 d. K. K. įmonės „Turto, verslo vertinimo ir audito biuras“ turto ir verslo vertintojas K. K. parengė „UAB „Alsva projektų valdymas“, juridinio asmens kodas 300516614, adresas: Kalvarijų g. 300, Vilnius, verslo (100 proc. paprastųjų vardinių akcijų paketo)“ vertinimo ataskaitą Nr. 12/002 (I t., b. l. 31–153). Ataskaita parengta likviduojamos UAB „Alsva“ užsakymu. Ataskaitoje nurodytas vertinimo tikslas (atvejis) – „UAB „Alsva projektų valdymas“ verslo (100 proc. paprastųjų vardinių akcijų paketo) rinkos vertės nustatymas 2008 m. birželio 5 d. ir 2008 m. liepos 29 d. (retrospektyvinis vertinimas), vertinant retrospektyviai, teisminiam ginčui, užsakovui pageidaujant“. Ataskaitoje padarytos išvados, kad UAB „Alsva projektų valdymas“ 100 proc. (100 vienetų) paprastųjų vardinių akcijų, kurios kiekvienos nominali vertė yra 100 Lt, rinkos vertė, vertės nustatymo datoms (2008 m. birželio 5 d. ir 2008 m. liepos 29 d.) yra 791 000 Lt, o vienos paprastosios vadinės akcijos rinkos vertė – 7 910 Lt (I t., b. l. 32). Ataskaita buvo pateikta Kauno apygardos teismui, nagrinėjusiam civilinę bylą dėl skolos ir netesybų priteisimo bei sandorio pripažinimo negaliojančiu (civilinės bylos Nr. 2-1369-260/2012).

Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto arba verslo vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota atlikti turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių valstybinę priežiūrą įstaiga nėra nustačiusi jos neatitikties šio Įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme.

Įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti reikalavimai turto arba verslo vertinimo ataskaitos turiniui: joje turi būti nurodyta: 1) ataskaitos pavadinimas; 2) vertinamo turto arba verslo pavadinimas, buvimo vieta; 3) vertinamo turto arba verslo individualūs požymiai, išskyrus atvejus, kai turto vertinimas atliekamas taikant masinį turto vertinimą; 4) vertinimo atvejis; 5) užsakovo duomenys (pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir laikomi duomenys apie užsakovą, arba fizinio asmens vardas, pavardė, kontaktiniai duomenys); 6) vertinamo turto arba verslo valdymo teisė ir savininkas, išskyrus atvejus, kai turto vertinimas atliekamas taikant masinį turto vertinimą; 7) turto arba verslo vertinimo įmonės ar nepriklausomo turto arba verslo vertintojo duomenys (pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir laikomi duomenys apie turto arba verslo vertinimo įmonę, arba nepriklausomo turto arba verslo vertintojo vardas, pavardė, kontaktiniai duomenys ir pažymėjimo, kuriuo įrodoma, kad turto arba verslo vertinimo įmonė ar nepriklausomas turto arba verslo vertintojas įrašyti į Išorės vertintojų sąrašą, numeris, išskyrus kitos valstybės narės nepriklausomą turto arba verslo vertintoją ir turto arba verslo vertinimo įmonę, kurie laikinai arba vienkartinai vertina turtą arba verslą Lietuvos Respublikoje); 8) asmens, turinčio teisę veikti turto arba verslo vertinimo įmonės vardu, arba jo įgalioto asmens, arba asmens, kuriam teisės aktuose pavesta pasirašyti turto arba verslo vertinimo ataskaitą, ir turto arba verslo vertintojo vardai, pavardės, parašai; 9) turto arba verslo apžiūrėjimo, išskyrus atvejus, kai turto vertinimas atliekamas taikant masinį turto vertinimą, ir ataskaitos surašymo datos; 10) sąlygos ir aplinkybės, kurios galėtų turėti įtakos turto arba verslo vertinimui ir į kurias nebuvo atsižvelgta, nurodant motyvus; 11) turto arba verslo vertinimo metodai (metodų deriniai) ir metodų taikymo būdai; 12) vertinamo turto arba verslo aprašymas; 13) turto arba verslo vertės nustatymo pagrindimas, pateikiant turto arba verslo vertės skaičiavimus; 14) išvada dėl turto arba verslo vertės, pasirašyta išvadą surašiusio turto arba verslo vertintojo (vardas, pavardė, parašas), nurodant, ar ji parengta dėl to, kad tarp užsakovo ir turto arba verslo vertinimo įmonės ar kitų asmenų iškilo ginčas dėl turto arba verslo vertės nustatymo, ir turto arba verslo vertės nustatymo diena.

            Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už šio įstatymo, Tarptautinių vertinimo standartų, Europos vertinimo standartų, Turto ir verslo vertinimo metodikos, Turto arba verslo vertintojų profesinės etikos kodekso pažeidimus Turto arba verslo vertintojų garbės teismas turto arba verslo vertintojui skiria vieną iš šio straipsnio 4 dalyje nurodytų drausminių nuobaudų, o 4 dalyje nurodytos šios drausminės nuobaudos: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo sustabdymas arba kitų valstybių narių turto arba verslo vertintojo, kuris laikinai arba vienkartinai vertina turtą arba verslą Lietuvos Respublikoje, teisės verstis turto arba verslo vertinimo veikla laikinas apribojimas ir kvalifikacijos patikrinimas; 4) turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo arba kitų valstybių narių turto arba verslo vertintojo, kuris laikinai arba vienkartinai vertina turtą arba verslą Lietuvos Respublikoje, teisės verstis turto arba verslo vertinimo veikla panaikinimas.

Nustatyta, jog Tarnyba 2014 m. sausio 8 d. teikimu Nr. GT-2(14)-T (I t., b. l. 168) kreipėsi į Garbės teismą, prašydama iškelti drausmės bylą K. K.. Garbės teismo 2014 m. vasario 11 d. posėdyje (I t., b. l. 191–195) buvo išnagrinėtas pareiškėjo drausminės atsakomybės klausimas ir buvo priimtas Sprendimas, kuriame Garbės teismas konstatavo, kad pareiškėjas Ataskaitoje nepateikė skaičiavimų, kaip nustatyti (apskaičiuoti) rinkos (likvidumo) koeficientai; Ataskaitoje rėmėsi aplinkybėmis, atsiradusiomis po vertės nustatymo datų; Ataskaitoje nepateikė informacijos, ar ji parengta dėl to, jog tarp užsakovo ir turto arba verslo vertinimo įmonės ar kitų asmenų iškilo ginčas dėl turto arba verslo vertės; Ataskaitoje nepateikti duomenys apie registrą, kuriame kaupiami ir laikomi duomenys apie užsakovą bei turto arba verslo vertinimo įmonę. Garbės teismas Sprendime padarė išvadą, kad pareiškėjas Ataskaitą parengė nesilaikydamas Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 5, 7, 13–14 punktų bei Metodikos 43.1–43.3 punktų reikalavimų, ir pažymėjo, jog teisės normų nustatytų pareigų nevykdymas yra teisės pažeidimas – drausminis nusižengimas. Pareiškėjui paskirta drausminė nuobauda – pastaba.

Nesutikdamas su Sprendimu pareiškėjas kreipėsi į teismą. Skundą pareiškėjas grindė tuo, kad Sprendime nurodyti Įstatymo ir Metodikos pažeidimai yra neesminiai ir formalūs; kad Ataskaitoje nurodyta, kokiais kriterijais vadovaujantis nustatyti rinkos (likvidumo) koeficientai; kad Ataskaitoje buvo remtasi tik tais duomenimis, kurie apibūdino laikotarpį iki vertės nustatymo datos; kad Ataskaitoje nurodytas jos parengimo tikslas – teisminiam ginčui; kad Garbės teismas visapusiškai bei objektyviais neištyrė ir neįvertino visų drausminei atsakomybei kilti reikšmingų aplinkybių ir Sprendimą priėmė pažeidęs nešališkumo, objektyvumo ir teisėtumo principus.

Pareiškėjo skundą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas padarė Sprendime nurodytus Įstatymo ir Metodikos nuostatų pažeidimus, kurie pripažintini esminiais pažeidimais, ir Sprendimu pareiškėjui paskirta drausminė nuobauda yra jiems adekvati. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl Garbės teismo nario A. Š. galimo suinteresuotumo, o Sprendimo pasirašymą nagrinėjant pareiškėjo drausmės bylą nedalyvavusios Garbės teismo narės Ž. T., laikė padaryta technine klaida, kuri Sprendimo nedaro neteisėtu.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės atkartoja skunde išdėstytus argumentus dėl Sprendimo neteisėtumo ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino jo (pareiškėjo) nurodytas faktines bylos aplinkybes, neteisingai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, konstatuodamas, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovas teikia atsikirtimus, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas bei kad dėl pareiškėjo nurodomų motyvų negali būti panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama bylos šalių išsakytus argumentus dėl ginčo esmės, byloje surinktus įrodymus, iš jų ir papildomai pateiktus apeliacinės instancijos teismui (pareiškėjo rašytinius paaiškinimus, UAB „Inreal“ verslo rinkos nustatymo ataskaitą ir Garbės teismo posėdžio garso įrašą), nesutinka su apelianto pozicija, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pareiškėjo nurodytas faktines aplinkybes, neteisingai aiškino ir taikė įstatymų nuostatas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

ABTĮ 57 straipsnyje nustatyta, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.). Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.).

Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti ne tik pareiškėjo nurodomas aplinkybes, bet ir visus byloje surinktus įrodymus, iš jų ir atsakovo teikiamus atsikirtimus. Šiuo atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad teisiškai reikšmingos aplinkybės bylai išspręsti buvo nustatytos būtent įvertinus visus įrodymus ir šių įrodymų visumą bei vadovaujantis minėtais principais ir kriterijais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Garbės teismo funkcijas, yra nurodęs, kad Garbės teismas tiria, ar vertinant turtą ar verslą bei surašant vertinimo ataskaitą nebuvo pažeisti Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje išvardytų teisės aktų reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1328/2014; 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1247/2014 ir kt.). Priežiūros įstaiga nagrinėja paklausimus dėl turto ar verslo vertinimo ataskaitos atitikties Įstatymo 22 straipsniui, kuris nustato turto arba verslo vertinimo ataskaitos turinio reikalavimus, o Garbės teismas tiria, ar vertinant turtą arba verslą ir rengiant ataskaitą nebuvo pažeisti Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų (Lietuvos Respublikos turto ir verslo pagrindų įstatymo, Tarptautinių vertinimo standartų, Europos vertinimo standartų, Turto ir verslo vertintojų profesinės etikos kodekso) reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-821/2014; 2014 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1328/2014; 2014 m. rugpjūčio 26 d. Nr. A552-1247/2014 ir kt.). Pažymėtina, kad Įstatymas tiesiogiai nesieja vertinimo ataskaitų teisėtumo vien su neteisingu turto ar verslo įvertinimu ar kitomis materialiosiomis pasekmėmis, o Tarnyba, nustačiusi, jog turto ar verslo vertinimo ataskaita neatitinka minėtų reikalavimų, net jei turtas ar verslas būtų įvertintas teisingai, privalo konstatuoti ataskaitos neteisėtumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1589/2014).

Atsižvelgiant į šioje byloje pareiškėjo išsamiai nurodomas faktines aplinkybes, susijusias su jo atlikto vertinimo pagrindimu, ir argumentus, kuriais yra ginčijamas Sprendimas bei pirmosios instancijos teismo sprendimas, akcentuotina, kad šios bylos ginčo esmė yra ne tai, ar pareiškėjas, atlikdamas retrospektyvinį vertinimą, teisingai nustatė UAB „Alsva projektų valdymas“ verslo (100 proc. paprastųjų vardinių akcijų paketo) rinkos vertę 2008 m. birželio 5 d. ir 2008 m. liepos 29 d., o tai, ar vertindamas verslą ir rengdamas Ataskaitą nepažeidė Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų reikalavimų. Pažymėtina, kad šiuo atveju pareiškėjas atlikto vertinimo pagrindimą turėjo nurodyti Ataskaitoje, o ne Garbės teismui ar pirmosios instancijos teismui.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais buvo pripažinta pagrįsta ir teisėta Garbės teismo pozicija, jog surašant Ataskaitą buvo pažeisti Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto reikalavimai.

Vertinant apeliacinio skundo argumentus bei atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus šiuo aspektu, pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkte nurodyti skaičiavimai turi būti pakankami, kad tiek turto vertinimo užsakovas, tiek tretieji asmenys galėtų įsitikinti turto vertės nustatymo pagrįstumu. Vertinimo ataskaitoje turi būti nurodytas vertinamo objekto vertės nustatymo pagrindimas, kartu ataskaitoje nurodant ir pritaikytas formules, atliktų skaičiavimų seką bei galutinius rezultatus (žr., pvz., 2014 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1589/2014). Vertinimo ataskaitoje pateiktas vertės nustatymo pagrindimas turi būti aiškus ne tik pačiam turto vertintojui, bet jis ir objektyviai turi atitikti tikslumo, išsamumo reikalavimus, turi būti pateikti tikslūs ir aiškūs skaičiavimai, o išsamaus turto vertės nustatymo pagrindimo nepateikimas leidžia abejoti pateiktų duomenų pagrįstumu ir objektyvumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1876/2014). Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aptariamas pažeidimas nėra laikomas formaliu ar techniniu netikslumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1876/2014).

Išanalizavusi pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl skaičiavimų, kuriais nustatyti rinkos (likvidumo) koeficientai, pateikimo Ataskaitoje, teisėjų kolegija daro išvadą, jog jie nepaneigia Sprendime bei apeliaciniu skundu skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų išvadų dėl Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto pažeidimo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytus kriterijus, kuriais vadovaujantis yra nustatyti rinkos (likvidumo) koeficientai. Teisėjų kolegija nustatė, jog Ataskaitoje nurodyta, kad rinkos (likvidumo) koeficientai nustatyti ekspertiniu būdu, vadovaujantis ilgamete patirtimi (vertintojo patirtis – nuo 1996 metų), ir yra pagrįsti rinkos duomenimis (I t., b. l. 50). Taip pat nustatyta, kad šie kriterijai buvo naudoti apskaičiuojant ilgalaikio ir trumpalaikio turto vertes (I t., b. l. 50–51). Iš Ataskaitos turinio taip pat matyti, jog pareiškėjas nurodė verslo vertės skaičiavimo formulę (I t., b. l. 21), tačiau nepateikė ilgalaikio ir trumpalaikio turto rinkos verčių apskaičiavimo formulės, t. y. nenurodė skaičiavimų, kaip buvo nustatytas vienas iš apskaičiuojant šias vertes naudotų dėmenų – rinkos (likvidumo) koeficientas. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas pripažįstamas pažeidęs Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punktą tik dėl to, kad Ataskaitoje nenurodė, kaip buvo apskaičiuoti aptariami koeficientai, o ne dėl to, kokiais kriterijais (ekspertiniu būdu, vadovaujantis ilgamete patirtimi) vadovaudamasis pareiškėjas nustatė taikytinus rinkos (likvidumo) koeficientus.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Sprendime teisingai nustatytas Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto, nustatančio, kad turto arba verslo vertinimo ataskaitoje turi būti nurodytas turto arba verslo vertės nustatymo pagrindimas, pateikiant turto arba verslo vertės skaičiavimus, pažeidimas.

Teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, pritaria motyvams, kuriais buvo atmesti pareiškėjo argumentai, jog Ataskaitos 13, 17, 19, 20 bei 21 puslapiuose nurodytos sąlygos ir aplinkybės, įvykusios po vertės nustatymo datos, nėra pažeidimas, nes nebuvo naudotos vertės skaičiavimuose. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nepaneigė Sprendimo išvados dėl Metodikos 43.1–43.3 punktų pažeidimo.

Nors pareiškėjas teigia, kad Ataskaitoje nurodant jos parengimo tikslą – „UAB „Alsva projektų valdymas“ verslo (100 proc. PVA paketo) rinkos vertės nustatymas 2008-06-05 ir 2008-07-29 datoms, vertinant retrospektyviai, teisminiam ginčui, užsakovui pageidaujant“ (I t., b. l. 32) buvo įvykdytas Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 14 punkto reikalavimas Ataskaitoje nurodyti, ar ji parengta dėl to, kad tarp užsakovo ir turto arba verslo vertinimo įmonės ar kitų asmenų iškilo ginčas dėl turto arba verslo vertės nustatymo, tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog toks nurodymas nėra tinkamas Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 14 punkto reikalavimo įvykdymas, tačiau atsižvelgusi į tai, kad nurodant Ataskaitos tikslą pažymima, jog ji skirta teismui, teisėjų kolegija daro išvadą, kad aptariamas Įstatymo nuostatų pažeidimas nelaikytinas esminiu.

Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas iš esmės neneigia Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 5 bei 7 punktų reikalavimo Ataskaitoje nurodyti registrą, kuriame kaupiami ir laikomi duomenys apie turto arba verslo vertinimo įmonę bei užsakovą, pažeidimo, todėl jie pagrįstai nurodyti ir Sprendime. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo argumentu, jog tai formalūs pažeidimai, tačiau tai yra pažeidimai, nes, kaip jau minėta, Įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje yra aiškiai nurodyti Ataskaitos turinio reikalavimai, kurių turi būti laikomasi rengiant Ataskaitą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1589/2014).

Nagrinėjamu atveju nustatyti Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto bei Metodikos 43.1–43.3 punktų reikalavimų pažeidimai, todėl Garbės teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad pareiškėjas padarė drausmės pažeidimą, ir pareiškėjui paskyrė drausminę nuobaudą.

Pažymėtina, kad Įstatymas nenustato aiškių kriterijų, kuriais Garbės teismas turėtų vadovautis parinkdamas drausminę nuobaudą. Tačiau iš dalies šiuos kriterijus, kuriais remdamasis Garbės teismas turėtų vadovautis skirdamas švelnesnę ar griežtesnę drausminę nuobaudą, nustato Garbės teismo nuostatai. Vadovaujantis Garbės teismo nuostatų 36 punktu, Garbės teismas, priimdamas sprendimą skirti drausminę nuobaudą, įvertina vertintojo padaryto pažeidimo pobūdį, jo padarymo aplinkybes ir galiojančias vertintojui paskirtas drausmines nuobaudas. Garbės teismo sprendimo mastas ir griežtumas turi būti proporcingi vertintojo padarytų Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nurodytų pažeidimų mastui ir pasekmėms (Garbės teismo nuostatų 3.5 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad atsižvelgus į tai, jog turto arba verslo vertintojų drausminės atsakomybės klausimai nėra detaliau reglamentuoti Įstatyme ir jį įgyvendinančiuose teisės aktuose, vertinant Garbės teismo sprendimais skirtų drausminių nuobaudų teisėtumą, be kita ko turi būti vadovaujamasi bendraisiais teisės principais ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašiose bylose (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-822/2015).

Pažymėtina, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d. nutarimus).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo padarytų pažeidimų turinį, daro išvadą, jog už juos pareiškėjui skirta švelniausia Įstatyme nustatyta drausminė nuobauda – pastaba, ši nuobauda yra proporcinga pareiškėjo padarytų Įstatymo bei Metodikos nuostatų pažeidimų sunkumui. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl paskirtos pareiškėjui nuobaudos adekvatumo nustatytiems jo padarytiems pažeidimams.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ir tuo, kad Garbės teismas pažeidė nešališkumo ir objektyvumo principus, įtvirtintus Garbės teismo nuostatuose. Pareiškėjas nurodo, kad Sprendimą pasirašė Garbės teismo narė Ž. T., kuri nedalyvavo pareiškėjo drausmės bylos nagrinėjime, bei drausmės bylos nagrinėjime dalyvavo, pareiškėjo teigimu, suinteresuotas asmuo A. Š., nes jis yra UAB „Inreal“, vertinančios priešingą suinteresuotumą turinčios šalies verslą, Turto vertinimo departamento vadovas. Pareiškėjas nurodo, kad A. Š. akivaizdžiai turėjo priešingą suinteresuotumą Kauno apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1369-260/2012, nes UAB „Inreal“ turtą vertino ieškovės užsakymu, o pareiškėjas – atsakovo.

Garbės teismo nuostatuose nešališkumas – tai vienas iš Garbės teismo veiklos principų, vadovaujantis kuriuo, tas pats asmuo negali būti Garbės teismo nariu ir nagrinėti savo drausmės bylą (3.2.1 p.); Garbės teismo narys negali nagrinėti vertintojo, kuris yra jo artimasis giminaitis, kaip jis suprantamas pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, drausmės bylos (3.2.2 p.); Garbės teismo narys negali nagrinėti tokio vertintojo drausmės bylos, jeigu Garbės teismo narys pastaruosius 3 metus buvo tos įmonės, kurioje dirba vertintojas, darbuotojas arba dalyvis (3.2.3 p.). Vadovaujantis Garbės teismo nuostatų 17 punktu, Garbės teismo narys privalo nedelsdamas (likus ne mažiau kaip 1 darbo dienai iki Garbės teismo posėdžio) nusišalinti nuo drausmės bylos nagrinėjimo, pateikdamas Garbės teismui (per Priežiūros įstaigą) Garbės teismo nuostatų 3 priede nustatytos formos pareiškimą, jeigu yra aplinkybės, kurios kelia abejonių dėl Garbės teismo nario nešališkumo.

Iš Garbės teismo 2014 m. vasario 11 d. protokolo Nr. GT-11(14)-P (I t., b. l. 191–195) turinio matyti, jog Garbės teismo posėdžio pradžioje buvo pristatyti pareiškėjo drausmės bylą nagrinėjančio Garbės teismo nariai, tačiau pareiškėjas nušalinimų Garbės teismo posėdyje jo nariui A. Š. nereiškė, nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, sudarančių pagrindą manyti, kad šis Garbės teismo narys, nagrinėjant pareiškėjo bylą, turi akivaizdų suinteresuotumą ir / ar yra šališkas. Tai patvirtina ir Garbės teismo posėdžio garso įrašas.

Papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose, pateiktuose apeliacinės instancijos teismui, pareiškėjas nurodo, kad nepasinaudojo savo teise reikšti nušalinimą minėtam Garbės teismo nariui, nes buvo susijaudinęs, streso situacijoje, nesinaudojo advokato pagalba, buvo susikoncentravęs į savo atlikto vertinimo pagrindimą bei įsitikinęs, kad Garbės teismas pats griežtai laikysis nustatytos tvarkos. Pareiškėjo teigimu, Garbės teismas, nenušalindamas A. Š., pažeidė Garbės teismo nuostatų 18 punktą, nustatantį, kad jeigu Garbės teismo posėdžio metu paaiškėja aplinkybės, kurios gali turėti įtakos Garbės teismo nario nešališkumui, Garbės teismo narys privalo nedelsdamas žodžiu informuoti apie tai Garbės teismą ir nusišalinti, o jei to nepadaro Garbės teismo narys, jį nušalina Garbės teismas (tokiu atveju Garbės teismo narys, kurio nušalinimo klausimas sprendžiamas, nebalsuoja).

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių Garbės teismo narys A. Š. turėjo nusišalinti ar turėjo būti nušalintas nuo pareiškėjo drausmės bylos nagrinėjimo, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog Garbės teismas veikia kaip kvaziteisminė institucija, kurios procesinei veiklai taikomi teismo nešališkumo, objektyvumo ir viešumo reikalavimai (žr., pvz., 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1039-552/2015). Viena iš tinkamo teismo proceso garantijų, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių ir apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, yra įtvirtintas teisėjo nušalinimo institutas. Asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą, nurodydamas konkrečias aplinkybes, pagrindžiančias egzistuojantį pagrindą nušalinti teisėją, ir pateikdamas įrodymus.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teisėjo ir teismo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt prieš Daniją; 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2005 m. gegužės 1 d. sprendimas byloje Indra prieš Slovakiją ir kt.).

Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). EŽTT jurisprudencijoje suformuluota nuostata, jog vertinant teisėjui, nagrinėjančiam bylą, pareikštą nušalinimą, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo (pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2007 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Neštak prieš Slovakiją; 2000 m. balandžio 4 d. sprendimas byloje a contrario Academy Traiding Ltd ir kiti prieš Graikiją; 2007 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Lindon, Otchakovsky-Laurens ir July prieš Prancūziją; 2009 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Poppe prieš Nyderlandus). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją). Objektyvusis testas dažniausiai susijęs su hierarchiniais ar kitokiais teisėjo ir kitų proceso dalyvių ryšiais (žr. 2004 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Miller ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Kai objektyvusis kriterijus taikomas situacijoms, kurios susijusios su teiginiais dėl teisėjo asmeninių ar profesinių ryšių su kitais proceso dalyviais, kiekvienu atveju būtina spręsti, ar konkretūs ryšiai yra tokio pobūdžio ir laipsnio, kad rodytų teisėjo nešališkumo stoką (žr. 1996 m. birželio 10 sprendimą byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę). Be to, svarbu yra ir tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui. Bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos (pagrįstos) priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti (žr. EŽTT 1998 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Castillo Algar prieš Ispaniją).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo argumentus dėl A. Š. bei Garbės teismo suinteresuotumo ir šališkumo, bylos medžiagą, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus subjektyvaus šališkumo kriterijus, daro išvadą, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti, jog A. Š. buvo iš anksto nusiteikęs tendencingai prieš pareiškėją bei buvo asmeniškai suinteresuotas tuo, jog pareiškėjui būtų paskirta drausminė nuobauda, t. y. kad jis buvo subjektyviąja prasme šališkas, o drausmės pažeidimo bylą išnagrinėjo šališkas Garbės teismas. Byloje nėra nustatyta, kad buvo Garbės teismo nuostatų 3.2.1–3.2.3 punktuose nurodyti atvejai, kai Garbės teismo narys negali nagrinėti vertintojo drausmės bylos.

Atsižvelgiant į aptartus objektyvaus šališkumo kriterijus, pareiškėjo nurodyti argumentai dėl UAB „Inreal“ atlikto vertinimo civilinėje byloje D. M. užsakymu taip pat nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti objektyvųjį Garbės teismo nario šališkumą.

Iš pateiktos UAB „Inreal“ verslo rinkos vertės nustatymo ataskaitos Nr. 11-01-06 matyti, kad vertinimo įmonės buvo dvi, t. y. UAB „Inreal“ ir UAB „Rezultatas“, ataskaita surašyta 2011 m. sausio 10 d., t. y. iki pareiškėjo surašytos Ataskaitos, ataskaitą yra pasirašęs UAB „Inreal“ vardu verslo turto vertintojas T. B.. Iš byloje esančių duomenų apie Kauno apygardos teisme nagrinėtą civilinę bylą matyti, kad A. Š. nedalyvavo šios bylos nagrinėjime. Kaip jau buvo minėta, Garbės teismas vertina ne Ataskaitoje nurodyto vertinimo teisingumą, o ją parengusio vertintojo veiksmus ją rengiant – t. y., ar ataskaita parengta laikantis jos turiniui ir formai nustatytų reikalavimų, todėl tai, jog įmonė, kurioje dirba vienas iš Garbės teismo narių, toje pačioje byloje buvo parengusi to paties verslo vertinimo ataskaitą, nesudaro pagrindo abejoti A. Š. nešališkumu dėl pareiškėjo nurodomų argumentų, susijusių su UAB „Inreal“ atliktu verslo vertinimu, kuris skyrėsi nuo kitų minėtoje byloje atliktų vertinimų (ir nuo pareiškėjo atlikto vertinimo), kad buvo atmestas UAB „Inreal“ konsultuojamos ieškovės ieškinys. Pažymėtina, kad Garbės teismo posėdyje nebuvo nagrinėjamos ir vertinamos aplinkybės, susijusios su UAB „Inreal“ verslo rinkos vertės nustatymo ataskaitos duomenimis. Įsiteisėjęs Kauno apygardos teismo sprendimas grindžiamas teismo paskirto eksperto duotomis išvadomis, o ne UAB „Inreal“ ir pareiškėjo ataskaitomis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Kauno apygardos teismo sprendime nėra jokių nuorodų, kad Ataskaita buvo parengta nepažeidžiant Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto bei Metodikos 43.1–43.3 punktų reikalavimų.

Be to, iš Garbės teismo posėdžio garso įrašo galima daryti neabejotiną išvadą, kad pareiškėjas turėjo galimybę dėl jo nurodomų aplinkybių reikšti nušalinimą A. Š., nurodydamas konkrečias aplinkybes, pagrindžiančias egzistuojantį pagrindą nušalinti šį Garbės teismo narį, ir pateikdamas įrodymus, tačiau pareiškėjas nušalinimo nereiškė. Tai suponuoja išvadą, kad pareiškėjas neabejojo Garbės teismo nario nešališkumu dėl jo nurodomų aplinkybių, kurios jam buvo žinomos, ir atsisakė savo teisės reikšti nušalinimą Garbės teismo nariui. Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad pareiškėjo drausmės bylą nagrinėjo keturi Garbės teismo nariai, t. y. ne vienas A. Š., kurio (ne)šališkumu pareiškėjas suabejojo tik tada, kai buvo išnagrinėta jo drausmės byla ir paskelbtas Sprendimas.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjo nurodomo pažeidimo, kai Sprendimą, kuris buvo įteiktas pareiškėjui, pasirašė ne tik keturi pareiškėjo drausmės bylą nagrinėję Garbės teismo nariai, bet ir Garbės teismo narė, nedalyvavusi drausmės bylos nagrinėjime, reikšmės Sprendimo teisėtumui. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo drausmės byla išnagrinėta dalyvaujant keturiems Garbės teismo nariams ir už drausminės nuobaudos pareiškėjui skyrimą balsavo visi keturi Garbės teismo posėdyje dalyvavę Garbės teismo nariai, t. y. pareiškėjui drausminė nuobauda paskirta laikantis Įstatymo 28 straipsnio 1, 7 dalies reikalavimų. Pažymėtina, kad iš byloje pateiktų balsavimo rezultatų matyti, kad visi keturi Garbės teismo nariai vienbalsiai nutarė skirti pareiškėjui pastabą.

Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad Garbės teismo nuostatų 39 punktas nustato, jog Garbės teismui priėmus sprendimą, Garbės teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys paskelbiamos Garbės teismo posėdyje dalyvaujantiems asmenims tą pačią dieną, kai buvo išnagrinėta drausmės byla. Garbės teismo sprendimo aprašomosios ir motyvuojamosios dalių tekstą garbės teismo sekretorius elektroniniu paštu pateikia garbės teismo posėdyje dalyvavusiems Garbės teismo nariams derinti (Garbės teismo nuostatų 40 p.). Garbės teismo sekretorius, suderinęs Garbės teismo sprendimo aprašomosios ir motyvuojamosios dalių tekstą, parengia visą Garbės teismo sprendimo tekstą ir teikia Garbės teismo nariams, dalyvavusiems priimant sprendimą, pasirašyti (Garbės teismo nuostatų 41 p.). Iš šių Garbės teismo nuostatų akivaizdu, kad parengtą visą Garbės teismo sprendimo tekstą ir suderintą su Garbės teismo nariais, dalyvavusiais priimant sprendimą, turi pasirašyti tik Garbės teismo nariai, dalyvavę priimant sprendimą.

Teisėjų kolegija, išklausiusi Garbės teismo posėdžio garso įrašą, nustatė, kad Sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys buvo paskelbtos Garbės teismo posėdyje, išnagrinėjus pareiškėjo drausmės bylą ir šį Sprendimą paskelbė drausmės bylą nagrinėję Garbės teismo nariai. Taigi Ž. T. pasirašė parengtą visą rašytinį Sprendimo tekstą, kuriame buvo išdėstytos Sprendimo aprašomoji ir motyvuojamoji dalys, t. y. Ž. T. nepriėmė Sprendimo, kaip kad nurodo pareiškėjas apeliaciniame skunde, todėl nėra pagrindo teigti, kad Garbės teismas priėmė neteisėtą Sprendimą. Šiuo atveju Ž. T. rašytinio Sprendimo pasirašymas nesudaro pagrindo naikinti pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.