Administracinė byla Nr. eAS-260-552/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00503-2023-8

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2023 m. balandžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „NTA 21 Amžius“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Proreal Invest“, Lietuvos nekilnojamojo turto agentūrų asociacijos, uždarosios akcinės bendrovės „Aidila“, uždarosios akcinės bendrovės „Apus turtas“, uždarosios akcinės bendrovės „Augida“, uždarosios akcinės bendrovės Capital Realty, uždarosios akcinės bendrovės „Centro kubas-Nekilnojamasis turtas“, uždarosios akcinės bendrovės „Namų partneriai“, uždarosios akcinės bendrovės „Etapas“, uždarosios akcinės bendrovės „Inreal“, mažosios bendrijos „Juda NT“, mažosios bendrijos LENDOR ESTATE, uždarosios akcinės bendrovės „NTA 21 Amžius“, uždarosios akcinės bendrovės „NT Savas Būstas“, uždarosios akcinės bendrovės „OBER-HAUS“ nekilnojamas turtas, uždarosios akcinės bendrovės „ONTEX“, uždarosios akcinės bendrovės „Pamario NT“, uždarosios akcinės bendrovės Rebesta, uždarosios akcinės bendrovės Renatos namai, uždarosios akcinės bendrovės „Resolution LT“, uždarosios akcinės bendrovės „Rezidentas“, uždarosios akcinės bendrovės „Oberstata“, uždarosios akcinės bendrovės „ES Investment“, uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus Turtas“, uždarosios akcinės bendrovės „CITUS“, uždarosios akcinės bendrovės „REON“, uždarosios akcinės bendrovės „Gijoneda“, uždarosios akcinės bendrovės „Laurus Real Estate“, uždarosios akcinės bendrovės „Adomax“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Hausa“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl 2022 m. gruodžio 27 d. nutarimo Nr. 1S-138(2022)  dalių panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjai uždaroji akcinė bendrovė „NTA 21 Amžius“ (toliau – ir UAB „NTA 21 Amžius“, Bendrovė), Lietuvos nekilnojamojo turto agentūrų asociacija bei dar 29 juridiniai asmenys kreipėsi skundais į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Taryba) 2022 m. gruodžio 27 d. nutarimo Nr. 1S-138(2022) (toliau – ir Nutarimas) dalis, kuriomis jie pripažinti pažeidę Konkurencijos įstatymą ir jiems skirtos piniginės baudos.

Pareiškėjas UAB „NTA 21 Amžius“ 2023 m. kovo 8 d. taip pat prašė teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti UAB „NTA 21 Amžius“ Nutarimu skirtos 23 910 Eur baudos išieškojimą iki kol bus išnagrinėta ši administracinė byla.

Bendrovė teismui nurodė, kad paskirta bauda turi būti sumokėta per 3 mėnesius nuo nutarimo priėmimo, nors Nutarimas nėra įsiteisėjęs. Pareiškėjo veikla pagal paskutinius ataskaitinius metus buvo pelninga, tačiau gautas pelnas buvo investuotas į nekilnojamojo turto projektus, todėl yra reikalingos apyvartinės lėšos atsiskaityti su kitais kreditoriais. Artėja terminas, kuomet teks sumokėti privalomus mokesčius Valstybinei mokesčių inspekcijai bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SODRA). Pareiškėjo teigimu, baudos išieškojimas padarytų žalą normaliai įmonės veiklai, sutriktų atsiskaitymas su kreditoriais, o baudą išieškojus nebeliktų ginčo dalyko. Bendrovė pateikė rašytinius įrodymus, kurie, jos manymu, įrodo, kad jos veikla pelninga, todėl baudos išieškojimo sustabdymas atsakovo interesų nepažeis, nes pareiškėjas turi turto ir yra mokus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. kovo 8 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai, susiję su galimomis reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo pasekmėmis, vertintini daugiau kaip prielaidos ir negali būti prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pagrindu. Teismas pažymi, kad pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo veikla yra pelninga (taip nurodo ir pati pareiškėjas), todėl nėra pagrindo spręsti, kad paskirtos baudos sumokėjimas pareiškėjui sukels didelę žalą. Argumentai, kad turi vykdyti kitus įsipareigojimus yra visiškai nepagrįsti rašytiniais įrodymais.

Teismas taip pat pažymėjo, kad vien paskirtos baudos dydis negali būti motyvas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes baudų dydis įstatymų leidėjo yra susietas su objektyviomis ekonominėmis ir finansinėmis aplinkybėms bei veiksniais, todėl pati baudos dydžio nustatymo sistema (mechanizmas) sudaro sąlygas tinkamai individualizuoti baudos dydį, atsižvelgiant į konkretaus asmens finansinę padėtį bei jo galimybes sumokėti skiriamą baudą. Teismas akcentavo ir tai, kad administracinių teismų praktikoje yra konstatuota, jog galimos neigiamos pasekmės pareiškėjo finansinei padėčiai savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Teismas, analizuodamas asmenų, prašančių taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, finansinę padėtį, vertina jų apyvartinių lėšų kiekį, pajamas, šių pajamų pokyčius, turimus įsiskolinimus, kreditorinius reikalavimus, vykdomą ūkinę veiklą, skirtų baudų dydžius, kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Teismas nurodė, kad pareiškėjas teismui nepateikė rašytinių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad nesustabdžius išieškojimo pareiškėjos finansinė padėtis iš esmės pablogėtų taip, kad Bendrovė galiausiai bankrutuotų ir tai taptų grėsme galutinio teismo sprendimo įvykdymui.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 8 d. nutartį, kuria netenkintas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tenkinti. 

Pareiškėjas nurodo, kad pirmos instancijos teismas atmetė pareiškėjo prašymą dėl įrodymų nepakankamumo, konstatuodamas, kad įmonės veikla yra pelninga. Nutartyje paminėta teismų praktika, kurioje nurodyta, kad tokio pobūdžio reikalavimui reikalingi objektyvūs įrodymai – finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais (pavyzdžiui, duomenimis apie rinkos situacijos pokyčius, vykdomos ekonominės veiklos tolesnio vystymosi perspektyvas bei tendencijas), iš kurių būtų galima spręsti apie asmens finansinę būklę, jo tolimesnės ekonominės veiklos perspektyvas. Pareiškėjas su tokia teismo pozicija nesutinka, kadangi pareiškėjas neteigia, kad jo veikla yra nuostolinga, tačiau tai nereiškia, kad po baudos sumokėjimo ji bus toliau bus pelninga. Pirma, pareiškėjas pateikė Bendrovės finansinius duomenis apie pastaruosius 5 metus, tačiau negalėjo tokių duomenų pateikti už 2022 metus, nes dar tik skaičiuojami praeitų metų rezultatai, kurių pagrindu bus teikiamos deklaracijos ir finansinės atskaitomybės dokumentai. Kita vertus, reikia atkreipti dėmesį, kad kiti bylos pareiškėjai yra juridiniai asmenys, vykdantys tą pačią veiklą kaip ir Bendrovė,  todėl atskleidus konkrečius duomenys apie atliktus sandorius, kreditorinius įsipareigojimus, būtų atskleistos įmonės komercinės paslaptys, kas galėtų jai padaryti žalos. Be to, pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio nuostatas taikyti reikalavimo užtikrinimui priemones pakankama tikėtinos prielaidos susijusios su žalos kilimu ateityje, o ne detalaus įrodymų pagrindimo dėl žalos buvimo dabartyje.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad jis teikė prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, t. y. baudos išieškojimo stabdymo iki teismo sprendimo priėmimo. Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į administracinės bylos apimtį, šalių skaičių, administracinės bylos nagrinėjimas užsitęs, todėl būtina išlaikyti šalių status quo kol byla bus nagrinėjama byla, baudos išieškojimas kol nėra įsiteisėjęs skundžiamas nutarimas ne tik panaikins ginčo dalyką, bet pažeis pareiškėjo konstitucines teises. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija.

Pareiškėjo nuomone, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 1 dalies reikalavimas sumokėti baudą, neįsiteisėjus nutarimui prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai. Pirmos instancijos teismas nurodė, kad palankaus sprendimo atveju, piniginės lėšos bus grąžintos pareiškėjui. Baudos sumokėjimo atveju, pareiškėjui teiktų kreiptis dėl papildomo kreditavimo ir mokėti palūkanas, todėl pareiškėjas atsidurtų nepalankioje padėtyje, nors ir sėkmės atveju būtų grąžintos išieškos lėšos. Kita vertus, reikia numatyti, kad gali būti priimtas pareiškėjui nepalankus sprendimas, todėl šiuo atveju, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikytinas kol ūkinio subjekto veikla yra pelninga, kad būsimas (palankus ar nepalankus) teismo sprendimas būtų vykdomas, iš esmės nepažeidžiant administracinės bylos šalių interesų pusiausvyros.

Taryba atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Taryba nurodo, kad pats savaime tokių finansinių padarinių, kaip, pavyzdžiui, pareigos sumokėti bankui palūkanas už kreditavimą, kitokių įsipareigojimų bankui prisiėmimo, siekiant gauti papildomą finansavimą, egzistavimo faktas, nedetalizuojant jų įtakos konkrečiam ūkio subjektui, jo verslui laiko perspektyvoje ir nepateikiant jokių teiginius apie veiklos rimtą apsunkinimą (trikdymą) pagrindžiančių įrodymų, nėra pakankamas teigti, kad įmonės patiriama žala yra labai didelė ir, tuo labiau, neatitaisoma ar atitaisoma itin sunkiai. 

Taryba pažymi, kad ji skiria pinigines baudas, įvertinusi pažeidimo padarymu kaltinamo ūkio subjekto finansinę padėtį baudos skyrimo momentu, t. y. Taryba skiria baudas, neviršijančias 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais (Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalis). Toks maksimalios baudos kriterijus, kuris yra siejamas su paskutiniais metais iki Tarybos nutarimo priėmimo, geriausiai parodo realias ūkio subjekto galimybes sumokėti jam skirtą baudą būtent baudos skyrimo momentu. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, maksimalaus baudos dydžio tikslas – užkirsti kelią pernelyg didelėms ir neproporcingoms baudoms už konkurencijos teisės pažeidimus. Vienintelė įmanoma jo pasekmė – kad pagal baudų apskaičiavimo taisykles, kuriomis siekiama ūkio subjektui skirti baudą, atitinkančią padarytą pažeidimą, apskaičiuotas baudos dydis būtų sumažintas iki leistino maksimalaus lygio, kad ūkio subjektui skirtina bauda nebūtų neproporcinga, atsižvelgiant į jo dydį ir finansinius rezultatus. Taigi įstatymų leidėjas, įtvirtindamas būtent tokias piniginių baudų ribas už konkurencijos teisės pažeidimus, preziumuoja, kad įmonės yra pajėgios sumokėti tokio dydžio baudas, o aplinkybė, kad baudų sumokėjimo dieną jos banko sąskaitose neturės reikiamų sumų (laisvų apyvartinių lėšų) ir kad joms galimai teks kreiptis į finansines įstaigas, nesudaro pagrindo teigti, jog įmonės apskritai nėra pajėgios sumokėti tokias Tarybos skirtas baudas ir, tuo labiau, automatiškai nereiškia, kad joms dėl šio įpareigojimo vykdymo galinti kilti žala yra neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma. Be to, galimas išorinis finansavimas neapsiriboja vien finansų įstaigų išduodamomis paskolomis ar garantijomis, bet gali pasireikšti, pavyzdžiui, akcininkų finansavimu.

Taryba nurodo, kad pareiškėjas, teigdamas, jog gautą pelną investavo į naujus projektus, o turimų apyvartinių lėšų reikia atsiskaitymams su kitais kreditoriais, ne tik nepateikė duomenų apie įsipareigojimus kitiems kreditoriams, bet ir jokių įrodymų, kad jis neturi jokių galimybių gauti išorinį finansavimą Tarybos skirtoms baudoms sumokėti.

Taryba pažymi, kad žala ir pareiškėjų galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas. Savo ruožtu naujų bylų inicijavimas, kaip kad išaiškino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas, nelaikytinas sudėtingu žalos atitaisymu.

Taryba nurodo, kad pareiškėjas, nenorėdamas mokėti jam paskirtos baudos iki teisminės bylos dėl Nutarimo teisėtumo išnagrinėjimo, turi teisę Tarybai pateikti Konkurencijos įstatyme nurodytas finansines priemones – finansinę garantiją ir (arba) draudimo įmonės laidavimo draudimą.

Kita vertus, Tarybos nuomone, aplinkybė, kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą Tarybos nutarimo apskundimas nesustabdo pareiškėjo prievolės sumokėti jam nutarimu paskirtą baudą, niekaip nepaneigia nekaltumo prezumpcijos ir nepanaikina pagrindinės bylos ginčo dalyko, nes nepriklausomai nuo baudos sumokėjimo fakto, pareiškėjui užtikrinama teisė ginčyti tiek paties inkriminuoto pažeidimo faktą, Tarybos atlikto tyrimo teisingumą, surinktų įrodymų pakankamumą, tiek ir jam pritaikytos sankcijos pagrįstumą, taigi, priešingai nei interpretuoja pareiškėjas, visos teisinėn atsakomybėn patraukto asmens procesinės garantijos yra užtikrinamos. Atsižvelgiant į tai, visiškai nepagrįstas pareiškėjo teiginys, neva Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas sumokėti baudą prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai. 

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 8 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo UAB „NTA 21 Amžius“ prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir įvertinęs pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad nėra pagrindo taikyti pareiškėjo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes pareiškėjas neįrodė, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų dėl jo finansinių įsipareigojimų, o argumentai dėl galbūt kilsiančių reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymo pasekmių yra grįsti tik prielaidomis.

Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir laikosi pozicijos, kad jo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo turėjo būti tenkintas, kadangi pareiškėjas neteigia, kad jo veikla yra nuostolinga, tačiau pažymi, kad po baudos sumokėjimo ji toliau nebebus pelninga.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; kt.); teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017; kt.).

Pažymėtina, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu asmuo neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017; kt.).

Prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindžiantys argumentai privalo būti pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais) – finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais, iš kurių būtų galima spręsti apie asmens finansinę būklę, jo tolimesnės ekonominės veiklos perspektyvas, t. y. jais remiantis įvertinti (nustatyti) galimas finansines bei materialiąsias pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-972-756/2017; kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teiktame prašyme ir atskirajame skunde išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo faktinio ir teisinio pagrindų daryti išvadą, jog yra kilusi reali grėsmė, kad netaikant pareiškėjo nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjui.

Vertinant pareiškėjo argumentus, dėl kurių, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti jo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, akcentuotina, kad vien tik galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, sudarančia pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-562-556/2021; kt.). Taip pat ir prielaida, jog pareiškėjas ar kiti asmenys gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-807-556/2022; kt.).

Pareiškėjas byloje ginčija Nutarimą (su pareiškėju susijusią Nutarimo dalį), kuriuo, be kita ko, nutarta pripažinti, kad: 1) UAB „NTA 21 Amžius“ ir kiti Nutarime nurodyti juridiniai asmenys pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies c punkto reikalavimus, sudarydami rinkų pasidalijimo susitarimą dėl klientų ir nekilnojamojo turto brokerių neviliojimo; 2) įpareigoti 1 dalyje nurodytiems subjektams nutraukti draudžiamą susitarimą dėl klientų bei nekilnojamojo turto brokerių neviliojimo; 3)UAB „NTA 21 Amžius“ skirti 23 910  Eur baudą. Nutarime išaiškinta jo apskundimo tvarka, taip pat nurodyta, kad, vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 39 straipsniu, paskirta piniginė bauda per tris mėnesius nuo nutarimo paskelbimo Tarybos interneto svetainėje www.kt.gov.lt dienos turi būti sumokėta į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą. 

Pareiškėjas su prašymu dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo pirmosios instancijos teismui pateikė Rekvizitai.lt suformuotą nemokamą ataskaitą su duomenimis apie darbuotojų skaičiumi, pardavimo pajamomis (2013–2021 m.), atlyginimus (2021 m. gruodžio mėn. – 2022 m. lapkričio mėn.), skolas Valstybinio socialinio draudimo fondui (2018 m. balandžio mėn. – 2023 kovo mėn.). Įvertinus šiuos duomenis, darytina išvada, jog pareiškėjo teiginiai, susiję su tuo, kad jis neturi pakankamai apyvartinių lėšų atsiskaityti su kreditoriais ir tuo pačiu sumokėti baudą, o baudą sumokėjus jis nebegalės tinkamai užtikrinti savo finansinių įsipareigojimų vykdymo, iš esmės yra bendro ir hipotetinio pobūdžio, nedetalizuoti ir nepatvirtinti konkrečiais įrodymais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atskirojo skundo argumentai, kad Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 1 dalies reikalavimas sumokėti baudą, neįsiteisėjus Nutarimui prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. Pabrėžtina, kad 2019 m. birželio 13 d. buvo priimtas Konkurencijos įstatymo Nr. VIII-1099 33, 39 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 41 straipsniu įstatymas Nr. XIII-2219, kuriuo buvo pakeista Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalis nustatant, jog skundo padavimas dėl Tarybos nutarimo, kuriuo ūkio subjektui ar viešojo administravimo subjektui paskirta bauda, nesustabdo Tarybos nutarimo vykdymo, išskyrus atvejus, kai Taryba, vadovaudamasi šio įstatymo 39 straipsnio 7 dalimi, priima sprendimą nesikreipti į antstolį dėl baudos priverstinio išieškojimo arba jeigu teismas nusprendžia kitaip. Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad jeigu yra motyvuotas ūkio subjekto ar viešojo administravimo subjekto prašymas, Taryba turi teisę baudos ar jos dalies mokėjimą atidėti iki šešių mėnesių, jeigu sumokėti baudos laiku ūkio subjektas ar viešojo administravimo subjektas negali dėl objektyvių priežasčių.

Konkurencijos įstatymas taip pat buvo pakeistas, nustatant, jog Taryba priima sprendimą nesikreipti į antstolį dėl priverstinio baudos išieškojimo bylinėjimosi teisme laikotarpiu, kai Tarybos nutarimas, kuriuo paskirta bauda, apskundžiamas teismui ir ūkio ar viešojo administravimo subjektas pateikia Tarybai finansų įstaigos suteikiamą finansinę garantiją ir (arba) draudimo įmonės laidavimo draudimą, kurie padengtų paskirtos baudos sumą (Konkurencijos įstatymo 39 str. 7 d.). Minėtų pakeitimų aiškinamajame rašte pažymima, jog siūlomi pakeitimai būtų analogiški Europos Komisijos taikomai procedūrai. Šiais pakeitimais užtikrinama, kad baudos už konkurencijos teisės pažeidimus būtų sumokamos į valstybės biudžetą, o ūkio ar viešojo administravimo subjektai turėtų galimybę įvertinti jiems palankiausią baudos mokėjimo būdą – sumokėti baudą per tris mėnesius nuo Tarybos nutarimo, kuriuo paskirta bauda, paskelbimo ar nemokėti baudos visą bylinėjimosi laikotarpį, pateikiant banko garantiją (žr. Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo Nr. X-1409 13 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto, Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo Nr. VIII-1871 24 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo Nr. VIII-1099 33 ir 39 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo Nr. XI-2220 papildymo 161 straipsniu įstatymo projekto aiškinamąjį raštą).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nenurodė ir nepagrindė, kad jis dėl objektyvių priežasčių neturi galimybės kreiptis į Tarybą, jog būtų sprendžiama dėl paskirtos baudos (ar jos dalies) mokėjimo atidėjimo ar kad būtų priimtas sprendimas nesikreipti į antstolį dėl priverstinio baudos išieškojimo bylinėjimosi teisme laikotarpiu (pvz. pateikiant banko finansinę garantiją ir (arba) draudimo įmonės laidavimo draudimą). Byloje nėra duomenų (tokių argumentų nenurodė ir pareiškėjas teiktuose procesiniuose dokumentuose), kad atsakovas priėmė sprendimą dėl priverstinio baudos išieškojimo, kuris yra vykdomasis dokumentas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso taikymo prasme. Byloje nepateikti įrodymai, kad yra inicijuotas Nutarimo dalies, kuria paskirta pareiškėjui bauda, priverstinis išieškojimas. Be kita ko, Taryba atsiliepime į atskirąjį skundą taip pat nurodo, kad pareiškėjas turi teisę kreiptis į Tarybą pateikdamas banko garantiją ar draudimo bendrovės laidavimo raštą, kuriais Nutarimo dalies vykdymas būtų atidėtas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo bus ginamos prevenciškai, ir šių priemonių taikymas nebūtų proporcingas, kadangi pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog jis dėl svarbių priežasčių negali kreiptis Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 4 ir 7 dalyse nustatyta tvarka į atsakovą dėl baudos mokėjimo atidėjimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi kilusį ginčą apibūdinančias aplinkybes, pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę bei nurodytas priežastis, dėl kurių, pareiškėjo teigimu, turi būti taikoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, atsakovo atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes pareiškėjo pateikti įrodymai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra pagrįsta ir teisėta, priimta tinkamai pritaikius ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „NTA 21 Amžius“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Arūnas Dirvonas

        Ramūnas Gadliauskas

        Ričardas Piličiauskas