Baudžiamoji byla Nr. 2K–384/2011

                                                                                 (Proceso Nr. 1-06-1-07033-2007-0)

                                                                                Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                  1.2.14.5.1.; 1.2.18.8.; 1.2.18.10.;

                                                           1.2.29.1.; 2.6.7.6. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

              2011 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. kasacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 10 d. nutarties.

Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu R. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda, pagal BK 220 straipsnio 1 dalį – 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 45 MGL (5850 Lt) dydžio bauda, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir galutinė subendrinta bausmė R. K. paskirta 45 MGL (5850 Lt) dydžio bauda.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 10 d. nutartimi nuteistojo R. K. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

R. K. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas R. K. įmonės (į. k. (duomenys neskelbtini); buveinės adresas: (duomenys neskelbtini) savininkas ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio nuostatas kaip šio ūkio subjekto vadovas atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymo organizavimą, pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalį, 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 14 straipsnio 2 dalies, 85 straipsnio 1 dalies, 90 straipsnio 1 dalies, 106 straipsnio 1 ir 2 dalių, 107 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus, laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. sausio 8 d. iš Europos Sąjungos valstybių narių perpardavimui įsigijo tris naudotus automobilius, tačiau, siekdamas išvengti mokesčių, jų neįtraukė į įmonės buhalterinę apskaitą, o pardavė suklastodamas vokiškas pirkimo–pardavimo sutartis „Kaufvertrag“:

2006 m. balandžio 5 d. Telšiuose, tiksliau nenustatytoje vietoje, suklastojo vokišką automobilio pirkimo–pardavimo sutartį „Kaufvertrag“, t. y. į šį dokumentą įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad A. B. VFR Nalbacho mieste už 1500 eurų iš A. K. įsigijo 1993 m. laidos automobilį „Volkswagen Vento“ (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), ir šį suklastotą dokumentą panaudojo kaip tikrą pateikdamas pasirašyti A. B.;

2006 m. gruodžio 10 d. Telšiuose, tiksliau nenustatytoje vietoje, suklastojo vokišką automobilio pirkimo–pardavimo sutartį „Kaufvertrag“, t. y. įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad D. G. VFR Wallerfangeno mieste už 400 eurų iš A. M. G. įsigijo 1991 m. laidos automobilį „VW Passat“ (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), ir šį suklastotą dokumentą panaudojo kaip tikrą pateikdamas pasirašyti D. G.;

2007 m. sausio 8 d. Telšiuose, tiksliau nenustatytoje vietoje, suklastojo vokišką automobilio pirkimo–pardavimo sutartį „Kaufvertrag“, t. y. į šį dokumentą įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad A. T. VFR Ingberto mieste už 6500 eurų iš K. W. įsigijo 2000 m. laidos automobilį „Land Rover Freelander“ (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), ir šį suklastotą dokumentą panaudojo kaip tikrą pateikdamas pasirašyti A. T.

Taip R. K. tyčia nefiksavo 33 500 Lt pajamų, gautų iš naudotų automobilių pardavimo; įmonė Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – Telšių AVMI) elektroniniu būdu pateikė neteisingas pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas, t. y. 2006 m. balandžio 25 d. už 2006 m. balandžio mėn. nedeklaravo 327,74 Lt pardavimo PVM, 2007 m. kovo 26 d. už 2007 m. sausio mėn. nedeklaravo 8,66 Lt pardavimo PVM, 2007 m. kovo 26 d. už 2007 m. vasario mėn. nedeklaravo 471,40 Lt pardavimo PVM ir taip apgaule išvengė turtinės prievolės sumokėti į valstybės biudžetą 807,80 Lt PVM; dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti R. K. įmonės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. sausio 8 d.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 10 d. nutartį bei baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Skunde kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, kurie lėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 182 straipsnio 1 dalies, 220 straipsnio 1 dalies, 222 straipsnio 1 dalies, 300 straipsnio 1 dalies – taikymą.

Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacine tvarka ginčijo dėl jo neatitikimo BPK 1 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio, 301 straipsnio, 305 straipsnio reikalavimams, išsamiai argumentuodamas savo poziciją, jog pirkimo–pardavimo sutartyse „Kaufvertrag“ nurodytų transporto priemonių nepardavė ir neklastojo šių sutarčių; į sutartis įrašė tik teisingus transporto priemonių duomenis; kiti sutarčių rankraštiniai įrašai (datos, sutarties sudarymo vieta, pardavėjų rekvizitai, jų parašai) buvo įrašyti ne kasatoriaus, o kitų asmenų; šias aplinkybes patvirtino byloje esanti 2009 m. gegužės 14 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro rašysenos ir parašų specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini).

Kasatorius tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė lygiateisiškumo prieš įstatymą principą, nes netenkino gynėjo prašymo apklausti asmenis, kurie transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartyse „Kaufvertrag“ nurodyti kaip pardavėjai (A. K., A. M. G., K. W.), galintys patvirtinti sandorių sudarymo aplinkybes, todėl byloje nebuvo nustatyti asmenys, sukūrę šias sutartis, bei neatskleisti realūs transporto priemonių pardavėjai.

Pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 5 dalis, nes nebuvo išanalizuoti įrodymai, faktinės aplinkybės, kurie paneigia kasatoriaus kaltę. Teismas nenurodė motyvų, kodėl netiki kasatoriaus parodymais, kuriuos patvirtino liudytojas (transporto priemonės „VW Passat“ pirkėjas) D. G., teisme parodęs, kad automobilį pirko ne iš kasatoriaus; šias aplinkybes patvirtino ir jo sūnus A. G. Be to, teismo nuosprendis prieštaringas, nes, kritiškai įvertinęs minėtų liudytojų parodymus ir konstatavęs, kad automobilio ,,VW Passat“ pardavėjas buvo kasatorius, iš kaltinimo pašalino nusikalstamas veikas, susijusias su automobilių „Mazda 626“ ir „Ford Mondeo“ pardavimu A. B. ir G., nors visų šių automobilių pirkimo–pardavimo aplinkybės identiškos.

Pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje buvo padarytas BPK 275 straipsnio, draudžiančio užduoti atsakymą menančius klausimus, pažeidimas. Liudytojas A. B. ikiteisminio tyrimo metu transporto priemonės pardavėjo neatpažino, tačiau teisiamajame posėdyje po pakartotinių prokuroro menamų klausimų („Ar ne tas sėdi salėje?“) patvirtino, kad jam automobilį pardavė kasatorius. Be to, ikiteisminio tyrimo 2008 m. spalio 21 d. apklausos metu liudytojas A. B. parodė, kad Rietavo turguje automobilis buvo pakrautas ant tralo, tuo tarpu kasatorius teismui pateikė tarptautinio krovinio transportavimo važtaraštį CMR Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinantį, jog jo vadovaujamos įmonės vienintelis autovežis 2006 m. balandžio 5 d. buvo Vokietijoje, todėl Rietavo turguje negalėjo būti. Taip pat ikiteisminio tyrimo 2008 m. spalio 21 d. apklausos metu A. B. parodė, kad perkant automobilį buvo vienas, o 2010 m. spalio 13 d. teisiamajame posėdyje – kad į Telšius pirkti automobilio važiavo su žmona. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino liudytojo A. B. nenuoseklių parodymų ir nuosprendyje nenurodė motyvų, kuriuos liudytojo parodymus atmeta bei kodėl. Tai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.6 punkto nuostatoms (kai kaltinamasis ar kitas asmuo keitė parodymus, teismas privalo nurodyti, kuriuos atmeta ir kodėl).

Pasak kasatoriaus, jo argumentų nepaneigė ir liudytojų D. B., A. B., A. T., A. D. parodymai, kurie buvo nenuoseklūs, tačiau teismas jų nevertino su kitais byloje esančiais įrodymais, priimdamas nuosprendį besąlygiškai jais rėmėsi, todėl buvo šališkas.

Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas privalėjo kritiškai vertinti liudytojos D. B. parodymus, nes jie prieštarauja jos sutuoktinio liudytojo A. B. 2008 m. spalio 21d. apklausos metu duotiems parodymas, kad transporto priemonę jis pirko vienas. Be to, liudytoja teisminio nagrinėjimo metu atpažino kasatorių teismo salėje po ketverių metų ir parodė, jog neva matė jį per televizorių, nors jo nėra rodę per televizorių. Liudytoja D. B. teisme buvo apklausta praėjus kelioms savaitėms po liudytojo A. B. apklausos, todėl žinojo, ką parodyti. Be to, 2006 m. balandžio 12 d. buvo antradienis (darbo diena), todėl liudytoja D. B. turėjo būti darbe. Visų šių aplinkybių teismas neanalizavo.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad atpažinimai teismo salėje su D. B. ir A. B., kasatoriui esant vienam salėje, prieštarauja BPK 192 straipsnio reikalavimams. Taip pat kasatorius pastebi, kad ikiteisminio tyrimo metu nė vienas liudytojas jo neatpažino, išskyrus A. D., tačiau, atsižvelgiant į praėjusį laiką nuo automobilio įsigijimo sutarties sudarymo, jis galėjo ir suklysti, juolab kad jo parodymai buvo nenuoseklūs.

Taip pat pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino tarpusavyje nesutampančių liudytojų A. T. (transporto priemonės „Land Rover Freelander“ pirkėjo) ir jo žento A. D. parodymų. Ikiteisminio tyrimo metu A. D. parodė, kad parduodamo automobilio kaina buvo 14 000 Lt, teisme, pakeitęs parodymus, jis nurodė, jog automobilio kaina buvo 10 000 – 20 000 Lt. Tuo tarpu liudytojas A. T. teisme  patvirtino, kad automobilio kaina buvo 22 500 Lt.

Kasatorius pažymi, kad kaip liudytojų apklaustų automobilių pirkėjų A. G. ir A. B. išsilavinimas yra aukštesnysis, o A. T. ir jo žento A. D. – aukštasis, todėl, pasirašydami automobilių pirkimo–pardavimo sutartis, surašytas vokiečių kalba, kai pardavėjais buvo nurodyti užsieniečiai, negalėjo nesuprasti, jog transporto priemones perka ne iš lietuvio. Esant šioms aplinkybėms bei atsižvelgiant į tai, kad nebuvo apklausti asmenys, sutartyse nurodyti kaip pardavėjai, teismas priimdamas nuosprendį privalėjo šių liudytojų parodymus vertinti kritiškai, o visas abejones vertinti kasatoriaus naudai.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismas rėmėsi liudytojo A. B. parodymais, jog jis ne kartą įmonės vardu yra apdraudęs automobilius, tačiau bylos proceso metu nebuvo atliktas atpažinimas su juo kaip potencialaus automobilių pardavėjo, todėl nebuvo pašalintos abejonės, jog kasatoriui inkriminuotas veikas galėjo padaryti kitas asmuo. Be to, faktą, kad A. B. klastodavo automobilių pirkimo–pirkimo pardavimo sutartis „Kaufvertrag“, pardavinėjo automobilius ir juos drausdavo kasatoriaus įmonės vardu jam nežinant, patvirtina Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartis, kuria nustatyta, jog A. B. suklastojo vokišką automobilio pirkimo–pardavimo sutartį „Kaufertrag“ ir šį suklastotą dokumentą panaudojo. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neanalizavo.

Be to, kasatoriaus nuomone, byloje esančios automobilių „Land Rover Freelander“, „VW Passat“, „Volkswagen Vento“ draudimo sutartys neįrodo fakto, kad šie automobiliai priklausė jo įmonei, nes pagal minėtas draudimo sutartis sąskaitos įmonei nebuvo pateiktos, įmokos iš įmonės lėšų neatliktos.

Apibendrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumus, kasatorius daro išvadą, kad teismas nemėgino analizuoti sandorių sudarymo aplinkybių, visus įrodymus vertino tik kaip kasatorių kaltinančius, visiškai neaptariant jį teisinančių duomenų, jo kaltę preziumavo prieštaringais liudytojų parodymais, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, EŽTK 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.7–3.1.8 punktuose pateiktų išaiškinimų, jog teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Be to, teismai nukrypo nuo teismų suformuotos praktikos (kasacinės nutartys Nr. 2K-590/2010, 2K-322/2006), netinkamai aiškino ir taikė BPK 300 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Toliau kasaciniame skunde pasisakoma dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties trūkumų. Kasatorius teigia, kad šis teismas neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo, neišdėstė motyvuotų išvadų dėl skundo esmės, neištyrė aplinkybių, kurios turėjo įtakos teisingam įstatymo taikymui, nutartyje išdėstė atskirus prielaidomis pagrįstus teiginius, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus. Priimdamas sprendimą, apeliacinės instancijos teismas taip pat nesilaikė teismų praktikos (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-218/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 25 punktas).

Kasatorius nesutinka su apeliacinio teismo išvada, kad jo kaltė įrodyta. Teismas patikėjo liudytojų transporto priemonių pirkėjų parodymais, tačiau jų parodymai prieštarauja vieni kitiems, todėl turėjo būti vertinami kritiškai. Kaip ir pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas neįvertino faktų, įrodančių, kad kasatorius dokumentų neklastojo ir automobilių „Land Rover Freelander“, ,,VW Passat“, „Volkswagen Vento“ nepardavinėjo.

Apeliacinės instancijos teismas išplėstai ir nepagrįstai atkartojo pirmosios instancijos teismo argumentus, neanalizuodamas kasatoriaus apeliacinio skundo argumentų dėl to, kad žemesnės instancijos teismas rėmėsi pirmiau minėtais prieštaringais ir teisminio nagrinėjimo metu nepatikrintais liudytojų parodymais; pažeidė lygiateisiškumo principą, nepatenkinęs gynėjo prašymo apklausti asmenis, kurie transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyti kaip pardavėjai; teisminio nagrinėjimo metu buvo užduodami atsakymą menantys klausimai ir daromi atpažinimai teismo salėje, kai kasatorius buvo vienas (BPK 275 ir 192 straipsnių pažeidimai). Neištyręs apeliacinio skundo argumentų, teismas pažeidė BPK 44 straipsnį ir nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias procesą apeliacinės instancijos teisme“ 11, 17, 18 punktų reikalavimų.

Be to, kasatoriaus manymu, abiejų instancijų teismų išvados buvo šališkos, nes palaikė vien kaltinimo poziciją, taip pažeidė BPK 7 straipsnį bei nekaltumo prezumpcijos principą (Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis), taip pat BPK 301 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Kasatoriaus teigimu, visos pirmiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad teismai netinkamai taikė BPK 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatas ir šie pažeidimai laikytini esminiais.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo nuteistojo R. K. kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime prokuroras nurodo, kad pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių yra paduotas skundas, teisės taikymo aspektu, todėl iš naujo įrodymų netiria, jų nevertina ir faktinių aplinkybių nenustatinėja – šie klausimai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nagrinėjimo dalykas. Prokuroro nuomone, R. K. kasacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų vertinimu ir faktinių aplinkybių nustatymu, t. y. apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumu, nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko, todėl paliktini nenagrinėtais.

Prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl R. K. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų įrodymų visuma: liudytojų A. B., D. G., A. T., A. D., D. B., A. B. parodymais, R. K. parodymo atpažinti protokolu, automobilių pirkimo–pardavimo sutartimis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimis, rašysenos specialisto išvada, specialisto išvada dėl R. K. įmonės ūkinės–finansinės veiklos tyrimo ir kita bylos medžiaga. Liudytojų parodymai patvirtina, kad A. B., D. G. ir A. T. automobilius nusipirko ne Vokietijoje, o Lietuvoje, Telšiuose, netoli Šiaulių plento esančiose patalpose, kur yra įkurtas R. K. įmonės prekybos padalinys, ir kad automobilių pirkimo–pardavimo sutartis „Kaufvertrag“ sandorio sudarymo metu pildė pardavėjas lietuvis, kalbantis žemaičių tarme. Liudytojas A. D. asmens parodymo atpažinti metu atpažino R. K. kaip automobilio pardavėją. Rašysenos specialisto išvada nustatyta, kad automobilių pirkimo–pardavimo sutartyse dalį rankraštinio teksto įrašė būtent R. K. Iš transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių matyti, kad visi trys automobiliai iki jų pardavimo buvo apdrausti R. K. įmonės vardu. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad R. K. įmonės buhalterinėje apskaitoje parduoti automobiliai nebuvo įtraukti į apskaitą. Taigi R. K. tyčia nefiksavo pajamų, gautų iš šių automobilių perpardavimo, ir taip apgaule išvengė turtinės prievolės sumokėti į valstybės biudžetą 807,80 Lt pridėtinės vertės mokesčio; taip pat R. K. įmonė Telšių AVMI pateikė neteisingas pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas; dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti R. K. įmonės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. sausio 8 d. Prokuroro teigimu, pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes R. K. padarytos nusikalstamos veikos tinkamai kvalifikuotos pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Teismas įvertino visus bylos įrodymus, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, motyvuotai pasisakė, dėl kokių priežasčių vienais įrodymais rėmėsi, o kitus atmetė. Įrodymai gauti teisėtais būdais, jų patikimumas teismo proceso metu buvo patikrintas BPK nustatyta tvarka. Be to, skirtingai nei teigia kasatorius, teismas įvertino ir jo parodymus bei iškeltas versijas, taip pat kitų įrodymų kontekste aptarė liudytojo A. G. parodymus. Tai, kad įrodymus teismas vertino nešališkai, patvirtina ir ta aplinkybė, jog teismas susiaurino kaltinimą nuteistajam R. K., pašalindamas iš kaltinimo nusikalstamas veikas, susijusias su dar dviejų automobilių perpardavimu (E. G. ir A. B.). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, prokuroras daro išvadą, kad įrodymų vertinimas byloje atliktas nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.

Taip pat prokuroras nesutinka su skundo argumentu dėl BPK 192 straipsnio pažeidimo ir nurodo, kad Telšių rajono apylinkės teismo posėdžio protokolas patvirtina, jog teisme parodymų patikrinimo veiksmas – parodymas atpažinti R. K. nebuvo atliekamas.

Atsiliepime taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, pripažino, jog šis teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, o teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad pagal įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir šių vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl kasatoriui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Taip pat byloje nėra duomenų, kad nagrinėjant šią bylą būtų pažeisti rungimosi ar lygybės prieš įstatymą principai: teismų posėdžių protokolų turinys patvirtina, kad kaltinamasis ir jo gynėjas įrodymų tyrimo procese aktyviai dalyvavo, ginčijo kaltinimo argumentus, teikė prašymus, o teismai juos išsprendė, dalį jų tenkino, pateiktus dokumentus prie bylos pridėjo, gynybos nuomonės neignoravo ir nepalankumo kaltinamajam nerodė.

Toliau atsiliepime prokuroras teigia, kad iš apeliacinės instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo ir šio teismo priimtos nutarties matyti, jog nuteistojo R. K. apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas laikantis BPK normų dėl bylos nagrinėjimo apeliaciniame teisme tvarkos (BPK 320 – 324 straipsniai). Motyvuodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl byloje surinktų įrodymų, jų pakankamumo ir vertinimo, taip pat nurodė, kodėl nuteistojo apeliacinį skundą atmetė. Prokuroras daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma pagal paduotą apeliacinį skundą, be to, atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 25 punktą, kuriame išaiškinta, jog apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau nereikalaujama pateikti detalaus atsakymo į kiekvieną skundo argumentą. Kitų esminių kasatoriaus nurodytų BPK pažeidimų taip pat nebuvo padaryta.

Nuteistojo R. K. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BK 182 straipsnio 1 dalies, 220 straipsnio 1 dalies, 222 straipsnio 1 dalies, 300 straipsnio 1 dalies taikymo

Byloje nustatyta, kad R. K., būdamas R. K. įmonės savininkas, per laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. sausio 8 d. iš Europos Sąjungos valstybių narių perparduoti įsigijo tris naudotus automobilius, bet, siekdamas išvengti mokesčių, jų neįtraukė į įmonės buhalterinę apskaitą, o pardavė suklastodamas vokiškas pirkimo–pardavimo sutartis. Taip R. K. tyčia nefiksavo pajamų, gautų iš naudotų automobilių pardavimo, Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė neteisingas PVM deklaracijas, nedeklaruodamas pardavimo PVM, taip apgaule išvengdamas turtinės prievolės sumokėti į valstybės biudžetą 807,8 Lt PVM, o dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo iš dalies nebuvo galima nustatyti R. K. įmonės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. sausio 8 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nustatytas aplinkybes nuteistojo nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip BK 182 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sutaptis. Tačiau BK 220 straipsnio 1 dalį šiuo atveju teismas pritaikė netinkamai. Byloje nustatyta, kad R. K. Valstybinei mokesčių inspekcijai neteisingus duomenis apie savo įmonės pajamas pateikė, siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma sudarė 807,8 Lt, t y. neviršijo 10 MGL (1300 Lt). Todėl ši jo veika kvalifikuotina kaip baudžiamasis nusižengimas, numatytas BK 220 straipsnio 2 dalyje, ir ši bylos dalis nutrauktina, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams: veika užbaigta 2007 m. kovo 26 d., apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2010 m. gruodžio 2 d., senaties terminas – dveji metai (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punktas a papunktis (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija). Dėl aptartų priežasčių skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 383 straipsnis).

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Kasaciniame skunde nuteistasis R. K. ginčija teismo nustatytas aplinkybes teigdamas, kad nusikaltimų, už kuriuos nuteistas, jis nėra padaręs, analizuoja byloje surinktus įrodymus ir teigia, kad jie nepatvirtina jo kaltumo. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teismo nustatytų bylos aplinkybių neigimas, teigiant, kad jų nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. BPK 376 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Bet kuriais pagrindais ir motyvais nuteistasis gali apskųsti tik neįsiteisėjusį nuosprendį apeliacine tvarka (BPK 312 straipsnio 1 dalis). Todėl kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamos teismo nustatytos bylos aplinkybės, paliekami nenagrinėti.

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka

Kasatorius skunde tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje neišdėstė motyvuotų išvadų dėl jo apeliacinio skundo esmės, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus, t. y. padarydamas esminį BPK reikalavimų pažeidimą. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad šis teiginys nepagrįstas, nes jis prieštarauja bylos duomenims. Iš byloje paduoto nuteistojo apeliacinio skundo matyti, kad jame suformuluotą prašymą jį išteisinti nuteistasis grindė teiginiais, jog automobilių pagal suklastotas sutartis jis niekam nepardavė, jog byloje surinkti įrodymai nepatirtina, kad jis padarė jam inkriminuotus nusikaltimus. Be to, apeliaciniame skunde buvo teigiama, kad dalis įrodymų surinkta pažeidžiant BPK nustatytą tvarką. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas dar kartą išanalizavo byloje surinktus įrodymus, taip atsakydamas į visus esminius nuteistojo R. K. apeliacinio skundo argumentus, ir padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas juos buvo įvertinęs teisingai, o apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė tik BPK nustatyta tvarka gautais įrodymais. Taip apeliacinės instancijos teismas įvykdė BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodytą pareigą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytos baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos. Todėl dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo keistina ir apeliacinės instancijos teismo nutartis.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

               Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 10 d. nutartį pakeisti: nuteistojo R. K. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 220 straipsnio 2 dalį ir šią bylos dalį nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

                Kitą skundžiamų nuosprendžio ir nutarties dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                               Viktoras Aidukas

                                                                                               Vytautas Piesliakas

                                                                                               Valerijus Čiučiulka