Civilinė byla Nr. 2A-191-611/2010

          Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.; 11.9.3.; 14.1; 14.7.; 121.15.; 121.18.; 121.21.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2010 m. kovo 22 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andžej Maciejevski,

kolegijos teisėjų Rasos Gudžiūnienės ir Dalios Kačinskienės, 

sekretoriaujant  Jonei Markovičiūtei,

dalyvaujant atsakovo direktoriui T. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Nada Focus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. T. ieškinį atsakovui UAB „Nada Focus“ dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo laiką sumokėjimo ir atsakovo UAB „Nada Focus“ priešieškinį ieškovui R. T. dėl avanso grąžinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,     

n u s t a t ė :

Ieškovas R. T. kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Nada Focus“ nesumokėtą darbo užmokestį už 2008 m. balandžio ir gegužės mėnesius, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką. Nurodė, jog darbo sutartį su atsakovu sudarė 2008 m. balandžio 7 d., tačiau darbo santykiai prasidėjo anksčiau. Darbo sutartis buvo nutraukta ieškovo prašymu nuo 2008 m. gegužės 23 d.. Nutraukus darbo sutartį darbdavys neatsiskaitė su ieškovu, todėl iš jo priteistinos reikalaujamos sumos. Ieškovas nurodė, kad už iš atsakovo gautą avansą pirko prekes atsakovui.

Atsakovas UAB „Nada Focus“ pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovo 2 700 Lt, gautus avansu, ir išskaičiavus ieškovo reikalaujamą sumą, priteisti iš ieškovo 1 527,62 Lt. Nurodė, jog ieškovui pagal avansinę apyskaitą buvo išduoti 2 700 Lt. Pažymėjo, jog ieškovas, atleidžiant jį iš darbo, negrąžino avansu gautų pinigų ir atsisakė pasirašyti algalapius apie jau gautus pinigus dėl 1 172,38 Lt darbo užmokesčio. Atsakovas ieškovo paimtus avansu pinigus užskaitė kaip darbo užmokestį, todėl, atlikus užskaitymą, ieškovas dar liko skolingas atsakovui 1 527,62 Lt, kuriuos ir prašė priteisti.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009 m. birželio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė. Priteisė ieškovui iš atsakovo 1 172,38 Lt (neišmokėto darbo užmokesčio), 8218,92 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 38,05 Lt per dieną už penkių darbo dienų savaitę nuo sprendimo priėmimo iki visiško įvykdymo, priteisė iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad darbo sutartis su ieškovu buvo sudaryta 2008 m. balandžio 7 d., nutraukta ieškovo prašymu 2008 m. gegužės 23 d. Ieškovas buvo priimtas dirbti tiekimo vadovu, jo funkcijos buvo rūpintis medžiagų ir prekių tiekimu gamybos cechui. Teismas konstatavo, jog pagal tris kasos išlaidų orderius ieškovas gavo iš atsakovo 2 700 Lt, iš kurių ieškovas atsakovo naudai atsakovo įmonės vardu pirko įvairių prekių už 2 700 Lt. Atsakovas pateikė kitą sąskaitą faktūrą, kuri atsakovo teigimu įrodė, jog yra ir daugiau ieškovo pasirašytų sąskaitų, patvirtinančių, jog yra ir daugiau sąskaitų, pagal kurias pirko ieškovas prekes. Duomenų, jog įmonėje buvo trūkumas pinigų paimtų iš avansinės apyskaitos ir gautų prekių pagal sąskaitas atsakovas nepateikė. Teismas konstatavo, jog aplinkybė, kad buvo daugiau ieškovo pasirašytų sąskaitų ir didesnei sumai, tik patvirtino faktą, kad ieškovas už tuos pinigus pirkdavo prekes atsakovo naudai. Atsakovui neįrodžius, kad ieškovas neišleido visų pinigų pagal sąskaitas, kuriuos buvo gavęs iš atsakovo pagal avansinę apyskaitą ir iš gamybos vadovo V. I., padarė išvadą, jog ieškovas avansu gautus pinigus panaudojo atsakovo naudai. Atsakovui pripažinus faktą, jog ieškovui nebuvo sumokėtas darbo užmokestis, taip pat nustačius, kad ieškovas už avansu gautus pinigus pirko prekes atsakovo naudai, teismas padarė išvadą, jog atsakovas neatsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną, todėl iš atsakovo priteisė neišmokėtą darbo užmokestį - 1 172,38 Lt už 2008 m. balandžio ir gegužės mėnesius. Teismas nurodė, jog darbdaviui uždelsus atsiskaityti su darbuotoju, iškyla LR DK 141 str. 3 d. nustatytos pasekmės – darbdavys už visą uždelsimo atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju laiką privalo jam sumokėti jo vidutinį darbo užmokestį. Nurodė, jog darbdavys su ieškovu turėjo atsiskaityti 2008 m. gegužės 23 d., tačiau neatsiskaitė iki sprendimo priėmimo, t. y. uždelsė atsiskaityti dvylika mėnesių ir 12 darbo dienų, todėl priteisė 8218,92 Lt ir po 38,05 Lt per dieną už penkių darbo dienų savaitę nuo sprendimo priėmimo iki visiško atsiskaitymo.

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m.  birželio 9 d. sprendimą ir priimti kitą sprendimą – ieškinį atmesti ir iš ieškovo atsakovui priteisti 1527,62 Lt. Mano, kad teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, neproporcingas ir šališkas, todėl su juo nesutinka. Nurodė, jog su visais įmonės darbuotojais buvo atsiskaitoma, išmokant grynus pinigus iš kasos, gavėjui pasirašant kasos išlaidų orderius. Imant pinigus avansu būdavo nurodoma – „avansinei apyskaitai“. Mėnesio gale nepanaudoti ar negrąžinti į kasą pinigai buvo užskaitomi kaip darbuotojo atlyginimas, padarant atitinkamą įrašą darbuotojo avansinėje apyskaitoje. Ieškovo atveju buvo užskaityta nepanaudoti pinigai du kartus – 2008 m. gegužės 10 d. už balandžio mėn. ir gegužės 26 d., gavus darbuotojo pareiškimą išeiti iš darbo. Pažymi, jog tokia praktika įmonėje buvo nuo pat jos įkūrimo 1992 m. ir kelis kartus įmonę inspektavusi VMI jokių pažeidimų šioje vietoje nenustatė. Teismas ignoravo tą faktą, kad pateiktos sąskaitos-faktūros už 2164,50 Lt datuotos balandžio mėnesį, t.y. iki gegužės 7 d., kai pirmą kartą ieškovas gavo ginčytinus pinigus iš kasos. Teismas nepadarė teisingos išvados, kad ieškovas pirko prekes įmonės vardu ne už tuos pačius pinigus, kuriuos paėmė iš kasos - iki gegužės 7 d., jis jų nebuvo gavęs ir jų tiesiog neturėjo. Atsakovas nurodo, jog jokių grynų pinigų prekėms pirkti ieškovui nebuvo davęs, o paimtus iš kasos pinigus ieškovas pasisavino. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad ir ieškovo asmeniškai paimti iš įmonės kasos pinigai buvo išleisti įmonės vardu perkant prekes. Jokių įrodymų patvirtinančių minėtus teiginius ieškovas nepateikė, o pateiktos sąskaitos-faktūros įrodo, kad už medžiagas mokėjo pinigais, kuriuos davė V. I.. Pabrėžia, jog teismo priteista ieškovui suma – 8218,92 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 38,05 Lt per dieną už penkių darbo dienų savaitę nuo sprendimo priėmimo iki visiško įvykdymo yra ne tik neprotingai neproporcinga, bet ir nebeaktuali, paaiškėjus, jog darbo užmokestis ieškovui buvo išmokėtas užskaitymo būdu. Nurodo, jog ieškovas reikalaudamas vidutinio mėnesinio atlygio už visą laikotarpį nuo išėjimo iš darbo, tuo tarpu pats niekur ir nieko nedirbdamas, užkrauna socialinę savęs išlaikymo naštą UAB „Nada Focus" darbuotojams, dirbantiems žmonėms. Tai įrodo ieškovo nesąžiningą ir netgi suktą poziciją, kurią teismas nepagrįstai buvo linkęs palaikyti.

Ieškovas atsiliepimu prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimą palikti galioti ir atmesti apeliacinį skundą. Nurodo, jog su atsakovo pažymomis, išduotomis 2008 m. gegužės 10 d. ir 2008 m. gegužės 26 d., nebuvo supažindintas ir nežinojo, jog jose nurodyti pinigai buvo užskaityti kaip darbo užmokestis, tuo labiau, kad darbo sutartis nutrūko 2008 m. gegužės 23 d.. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog ieškovas buvo su pažymomis supažindintas, taip pat jų nepateikė LR Darbo inspekcijai, pirmos instancijos teismui. Mano, jog pažymos galėjo būti surašytos atgaline data, kadangi yra keista buhalterinių pažymų numeracija. Įmonė įkurta 1992 m., bet pažymos surašytos 2008 m. gegužės 10 d. numeris yra 2(antras), o pažymos surašytos 2008 m. gegužės 26 d numeris yra 3 (trečias). Pabrėžia, jog atsakovo teiginiai, kad mėnesio gale nepanaudoti ir negrąžinti pinigai buvo užskaitomi kaip atlyginimas, yra nelogiški., kadangi ieškovo atlyginimas buvo žymiai mažesnis, nei gautieji pinigai pagal apskaitą. Atsakovas teigė, jog pinigai pirkti prekėms ieškovui nebuvo duodami, todėl kyla klausimas kam ieškovui buvo išduoti 2700 Lt, kai išdirbtu laikotarpiu darbo užmokestis turėjo būti tik 1172,38 Lt. Be to, liudytojas V. I. teismo posėdžio metu patvirtino, kad pinigai pirkti prekėms buvo išduodami ir ieškovui. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų kokiu tikslu davė ieškovui 2700 Lt, be to, teigdamas, jog kasoje buvo pinigų trūkumas taip pat savo teiginių nepagrindė. Mano, jog atsakovo teiginiai, kad ieškovas pažeidžia teisingumo pusiausvyros principą socialine prasme yra žeminantys ieškovo orumą, kadangi su tuo susiję argumentai neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl neišmokėto darbo užmokesčio.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų  absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas pagal 2008-04-07 darbo sutartį buvo įdarbintas atsakovo įmonėje tiekimo vadovu, nustatant jam 800 Lt darbo užmokestį (b.l.4-5, 33). Ieškovas atsakovo įmonėje dirbo nuo 2008-04-07 iki 2008-05-23, ieškovas atleistas iš darbo jo paties prašymu nuo 2008-05-23 (b.l.33, 34). Pagal bylos duomenis ieškovo atleidimo dieną atsakovas su juo neatsiskaitė, nes nesumokėjo jam priklausančio darbo užmokesčio už visą darbo laiką ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas. Atsakovas šį faktą bylos nagrinėjimo metu pripažino. Pagal LR DK 141 str. 1 d. (redakcija, galiojusi ieškovo atleidimo dieną) darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Atsakovas nepateikė teismui įrodymų, kad su ieškovu būtų susitaręs dėl kitokios atsiskaitymo tvarkos nei numato LR DK 141 str. 1 d., todėl jis privalėjo su ieškovu visiškai atsiskaityti 2008-05-23. Neišmokėtas darbo užmokestis pagal atsakovo pateiktą pažymą sudaro 1172,38 Lt, įskaitant kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas (b.l.36), todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs šias reikšmingas bylai aplinkybes, pagrįstai priteisė šią sumą ieškovui iš atsakovo.

Pagal LR DK 141 str. 3 d., kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Tokia įstatymo norma yra imperatyvi ir privaloma visiems, o šioje normoje numatytas vidutinis darbo užmokestis mokamas darbuotojui nepriklausomai nuo to, ar jis po atleidimo įsidarbino kitoje darbovietėje ar ne. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje pabrėžiama, kad LR DK 141 str. 3 d. paskirtis yra dvejopa. Pirma, ši norma nustato kompensacinį mechanizmą, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, antra – sankciją darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaito atleidimo dieną. Ši sankcija, kaip ir bet kuri kita, gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga padarytam teisės pažeidimui, nepažeis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-341/2009, 2008-05-12 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-267/2008). Toks aiškinimas reiškia, kad jei su atleidžiamu darbuotoju neatsiskaityta visiškai, tai vidutinis darbo užmokesčio priteisimas už visą uždelstą atsiskaityti laiką atitiks normos tikslus, tačiau jeigu atleidžiamam darbuotojui neišmokama tik dalis jam priklausančių sumų, tada taikomos sankcijos dydį sudaro vidutinio darbo užmokesčio dalis proporcinga neišmokėtoms sumoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-07-07 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-284/2009, 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008, 2008-05-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008). Nagrinėjamu atveju atsakovas su ieškovui neatsiskaitė visiškai, nes nesumokėjo jokios priklausančių išmokėti sumų dalies, įrodymų, kad neatsiskaitė dėl paties ieškovo kaltės, atsakovas nepateikė, todėl atsakovas pagal LR DK 141 str. 3 d. privalo ieškovui mokėti šio visą priklausantį vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki visiško atsiskaitymo su juo. Todėl teisėjų kolegija atmeta atsakovo argumentus, jog ieškovo reikalavimas sumokėti jam vidutinį darbo užmokestį pagal LR DK 141 str. 3 d. rodo jo nesąžiningumą, bei kad tokia sankcija yra neprotingai neproporcinga. Atsakovui nustatytu terminu nesumokėjus ieškovui darbo užmokesčio, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė vidutinį darbo užmokestį už pradelstą atsiskaityti terminą.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pagal 2008-05-21, 2008-05-09 ir 2008-05-07 kasos išlaidų orderius jis ieškovui išmokėjo 2700 Lt kaip avansinę apyskaitą (b.l.27-29) ir ieškovas šių pinigų negrąžino, už juos neatsiskaitė, todėl atsakovas užskaitė priešpriešinius reikalavimus ir mano, kad jis nėra skolingas ieškovui, o ieškovas jam iki šiol skolingas 1527,62 Lt. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovas neįrodė, jog buvo trūkumas tarp ieškovui išduotų pinigų ir gautų prekių ir kad ieškovas avansu gautų pinigų nepanaudojo atsakovo naudai. Dėl šios priežasties teismas atsakovo priešieškinį atmetė. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo apeliacinio skundo argumentus, ieškovo atsiliepimo argumentus bei šalių ieškinio ir priešieškinio, atsiliepimų argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada atsakovo priešieškinio atžvilgiu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovas, o ne ieškovas, yra nesąžiningas byloje. Tai patvirtina aplinkybės, kad jis, įdarbinęs ieškovą savo įmonėje, nepranešė apie tai VSDFV Vilniaus skyriui, po ieškovo atleidimo nereikalavo iš jo jokių pinigų kol negavo ieškovo ieškinio. LR valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriui tiriant ieškovo skundą dėl neišmokėto darbo užmokesčio, atsakovas šiai institucijai nepateikė jokių duomenų apie tai, kad jis atsiskaitė su ieškovu, atlikdamas užskaitą (b.l.7), tai paneigiančių įrodymų atsakovas nepateikė. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, teismo posėdžio metu atsakovo vadovas pripažino, kad darbuotojai apmokėdavo savo lėšomis atsakovo veiklai reikalingų medžiagų pirkimą, o jis vėliau jiems kompensuodavo patirtas išlaidas. Ieškovo darbo funkcijos buvo gamybai būtinų medžiagų tiekimas, t.y. darbas buvo susijęs su medžiagų, prekių atsakovo veiklai ir jo vardu pirkimu. Iš atsakovo pateiktų 2008-05-21, 2008-05-09 ir 2008-05-07 kasos išlaidų orderių matyti, kad ieškovui pinigai buvo išmokami pagal avansinę apyskaitą, t.y. tam, kad jis atsakovo vardu pirktų atsakovui reikalingas medžiagas, prekes, o ne darbo užmokesčio avansui. Visiškai nelogiškas atsakovo argumentas, kad ieškovui prašant, mokėjo jam darbo užmokestį avansu už mėnesį ar du į priekį ir išmokėjo jo žymiai daugiau nei ieškovas uždirbo. Ieškovas nurodė, kad už gautus pinigus pirko atsakovo veiklai reikalingas prekes, pateikė tai patvirtinančias sąskaitas-faktūras, kurias turėjo, jo pateiktose sąskaitose-faktūrose yra įrašai, kad buvo atspausdinti kasos kvitai, kas reiškia, kad buvo apmokama grynais pinigais pagal šias sąskaitas-faktūras. Atsakovas pateikė ir kitas sąskaitas-faktūras, kad ieškovas pirko atsakovo vardu prekes atsakovui. Todėl akivaizdu, kad atsakovas duodavo ieškovui grynus pinigus prekėms pirkti. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, esant prieštaringiems įrodymams, atsakovas privalėjo įrodyti, kad ieškovas už paimtus pinigus neatsiskaitė, pateikdamas teismui dokumentus, kad ieškovas paėmė iš atsakovo kasos daugiau pinigų nei pateikė šių pinigų panaudojimą atsakovo reikmėms patvirtinančių sąskaitų-faktūrų (LR CPK 178 str.). Atsakovas nepateikė teismui įrodymų, kad jis ieškovo atleidimo dieną atliko ieškovui neišmokėto darbo užmokesčio ir išmokėtų jam pinigų užskaitą, kita vertus, jis tokios teisės net ir neturėjo. Taigi, atsižvelgdama į nurodytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pripažino, kad atsakovas neįrodė savo priešieškinio, todėl atsakovo priešieškinį atmetė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau minėtais motyvais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, tinkamai jas motyvavo,  priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Keisti ar naikinti šį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,

n u t a r i a:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas                                                                         Andžej Maciejevski

Teisėjos                                                                                               Rasa Gudžiūnienė

                                                                                                            Dalia Kačinskienė