Baudžiamoji byla Nr. 1A-133-255/2020

                                                                                 Proceso Nr. 1-01-1-62330-2017-7

                                                                                           Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                           1.2.26.2.; 2.4.6.1

                                                                                                                           (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

    N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 15 d.

                                                               Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Reginos Bertašienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Kristinos Baškienės ir Daliaus Jocio,

sekretoriaujant Redai Tamošauskaitei,

dalyvaujant prokurorui Valdui Grabauskui,

nuteistajam Ž. M. ir jo gynėjui advokatui Viktorui Kičiatovui,

nukentėjusiajam G. S. ir jo atstovui advokatui Vytautui Agintui,

  išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. M. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020 m. kovo 3 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį ir nuteistas 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam G. S. padarytą turtinę žalą. Nuosprendžiu iš dalies tenkintas byloje pareikštas nukentėjusiojo G. S. civilinis ieškinys ir iš Ž. M. nukentėjusiajam G. S. priteisti 500 Eur turtinės, 200 Eur neturtinės žalos bei 550 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

 Teisėjų kolegija

nustatė:

I.       Bylos esmė

1. Ž. M. nuteistas už tai, kad 2016 m. birželio 5 d., apie 10.30 val., (duomenys neskelbtini), Europos automobilių kroso čempionato II etapo metu viešoje vietoje – G. S. komandos palapinėje – pašalinių asmenų akivaizdoje, nukentėjusiajam G. S. sėdint ant automobilio priekabos, tyčia suėmęs rankomis G. S. už rūbų ties krūtine, tampė jį ir stumdė, dėl to G. S. keletą kartų atsitrenkė į šalia buvusius daiktus, taip tyčia suplėšė G. S. 400 eurų vertės kombinezoną, 50 eurų vertės marškinėlius ir sugadindamas rūbų kišenėje buvusį 200 eurų vertės mobiliojo ryšio telefoną, tuo padarydamas nukentėjusiajam 650 eurų turtinę žalą. Po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, mojuodamas su šalmu prieš nukentėjusįjį, šalmu vieną kartą sudavė G. S. į pakaušį ir ne mažiau kaip du kartus į kairę ranką, tuo sukeldamas nukentėjusiajam G. S. fizinį skausmą ir taip įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

II.       Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis Ž. M. prašo Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020 m. kovo 3 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo jį išteisinti, nes nebuvo padaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo požymių. Taip pat apeliaciniu skundu nuteistasis prašo paskirti trasologinę ekspertizę dėl drabužių mechaninių pažeidimų tyrimo, užduodant ekspertams klausimus: ar marškinėlių plyšimai žasto srityje atsirado galbūt purtant G. S. suėmus už marškinėlių; ar kombinezono medžiaga įplyšo ties užtrauktuku kirkšnies srityje galbūt Ž. M. purtant G. S. suėmus už kombinezono atvartų. Taip pat apeliaciniu skundu prašoma paskirti informacinių technologijų ekspertizę, užduodant ekspertams klausimą, ar iš telefono „S. X.“ buvo skambinama 2016-06-04, 2016-06-05 ir 2016-06-06. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą pažeidė rungimosi principą, įrodymų vertinimą ir tyrimą, nesuteikė teisių kaltinamojo gynybai, palankiai vertino nukentėjusiojo ir jį palaikančių liudytojų pateiktus liudijimus, realiai neapžiūrėjo ir netyrė sugadintų daiktų.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu jo, nuteistojo Ž. M., gynėjas buvo pateikęs prašymą atlikti tiek nukentėjusiojo G. S. mobiliojo ryšio telefono, tiek kombinezono ir marškinėlių apžiūrą, tačiau šie prašymai nebuvo patenkinti. Apelianto manymu, tik atlikęs mobiliojo ryšio telefono apžiūrą informacinių technologijų specialistas galėtų pasakyti, ar po varžybų G. S. telefonu dar buvo skambinta bei kur jis buvo pirktas. Taip pat, apelianto manymu, tik atlikus kombinezono ir marškinėlių ekspertizę, būtų galima atsakyti į klausimą, kokios reikia jėgos, kad iš kombinezono būtų galima išplėšti užtrauktuką, sudraskyti siūles bei suplėšyti marškinėlius. Pažymima, jog sportininkų rūbams yra keliami didesni saugumo reikalavimai tiek temperatūros, tiek mechaniniam poveikiui, todėl suplėšyti juos būtų sunku. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismui nepagrįstai pakako tik byloje esančių fotonuotraukų, iš kurių akivaizdžiai matyti, kad marškinėliai žasto srityje yra įpjauti, pjūviai lygūs, nematyti jokių marškinėlių medžiagos vientisumo pažeidimų.

2.2. Apeliantas taip pat skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ikiteisminio tyrimo Nr. 04-2-00217-17 medžiagos, kurioje yra svarbių rašytinių įrodymų. Apelianto manymu, nukentėjusysis G. S., sužinojęs, kad savo veiksmais sužalojo jį, Ž. M., ir už tai gali tekti atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą, 2016-06-07 pateikė prašymą Lietuvos automobilių sporto federacijai (toliau – LAFS), jame nenurodė, jog patyrė kokią nors turtinę žalą (marškinėlių, kombinezono suplėšymą, telefono sudaužymą), o tik nurodė, jog patyrė stresą, nes be pagrindo buvo užsipultas ASK (duomenys neskelbtini) nario Ž. M., kuris, įsiveržęs į jo palapinę su jam nepažįstamu asmeniu, užsimojęs šalmu, trenkė jam. Apelianto manymu, šios nukentėjusiojo G. S. prašyme nurodomos aplinkybės nebuvo patvirtintos teisminio bylos nagrinėjimo metu. Be to, apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad G. S. LAFS paskyrė 500 Eur baudą, kurią jis ir sumokėjo. Taip pat apeliantas pažymi, jog pirmosios instancijos teismui pateikė akių motorinio tyrimo melui atpažinti išvadą, kuri patvirtina, jog jis, Ž. M., tvirtindamas, jog nebuvo paėmęs G. S. už kombinezono, sako tiesą. Apeliantas supranta, jog ši išvada neturi jokios juridinės galios, tačiau iš esmės jis neturi daugiau jokių kitų galimybių paneigti G. S. liudytojų parodymus, kad buvo suėmęs G. S. už kombinezono ir tampė jį bei purtė. Apeliantas pažymi, kad nukentėjusysis ir jam palankūs liudininkai tokį tyrimą – akių motorinio tyrimo melui atpažinti – daryti atsisakė.

2.3.       Apeliaciniame skunde nurodomi liudytojų D. Š., E. T., Š. L. ir G. L. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, analizuojami jų netikslumai, prieštaravimai kitų liudytojų, pvz., R. J., parodymams. Apelianto nuomone, visi paminėti liudytojai nurodo skirtingas įvykio aplinkybes, nesutampa jų pasakojimai, nors teigia, kad viską matė, tačiau negali atsakyti į elementarius klausimus, tokius kaip, kurioje vietoje buvo suplėšytas kombinezonas, kaip ir už kurios vietos buvo purtomas bei kratomas G. S.. Apelianto manymu, pirmosios instancijos nuosprendis iš esmės grindžiamas nukentėjusiajam G. S. palankių liudytojų parodymais, nors dalis liudytojų yra susiję giminystės ryšiais ir darbiniais santykiais su nukentėjusiuoju.

2.4.       Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nukentėjusysis nepateikė jokių jo turtinę žalą patvirtinančių įrodymų, t. y. prie civilinio ieškinio nebuvo pateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių sugadintų daiktų kainą, nepateikti jų įsigijimo dokumentai. Apelianto manymu, ieškinyje visiškai nepagrįsta ir neturtinė nukentėjusiojo patirta žala, apsiribojama tik teismų nagrinėtų bylų citatomis ir deklaratyviais teiginiais. Pažymima, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas nukentėjusiojo ieškinį iš dalies, nurodė, kad prie ieškinio G. S. pateikė naujų marškinėlių bei kombinezonų modelių pavyzdžius ir jų kainas. Apeliantas nurodo, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad būtent tokio modelio kombinezoną vilkėjo nukentėjusysis, o iš daiktų apžiūros protokolo nustačius, kad marškinėliai buvo nenauji, medvilniniai, neatitinkantys pateikto modelio, ieškinio reikalavimai turėjo būti sumažinti.

3. Atsiliepimu į nuteistojo Ž. M. apeliacinį skundą nukentėjusiojo G. S. atstovas advokatas V. A. nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį palikti nepakeistą.

4. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis ir jo atstovas bei prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

III.       Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5.       Nuteistojo Ž. M. apeliacinis skundas atmetamas.

6.       Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

7.       Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020 m. kovo 3 d. nuosprendžiu, nuteistojo Ž. M. apeliaciniu skundu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, pagrįstai Ž. M. pripažino kaltu ir nuteisė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo.

8.       Pagal BK 284 straipsnį gali būti traukiamas asmuo, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taigi veikos kvalifikavimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnį lemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, padarymo vieta – viešoji vieta – erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nagrinėjamoje byloje nekyla ginčas, kad konfliktas vyko viešoje vietoje. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsniui taikyti būtina nustatyti kaltininko veiksmais sukeltus padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams (kasacinė nutartis Nr. 2K-416/2013). Kadangi padariniai, pasireiškiantys viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymu, – būtinasis BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis, teismas nuosprendyje turi konkrečiai įvardyti, kuo pasireiškė įžūlaus poelgio padariniai viešosios tvarkos aspektu, o ne apsiriboti abstrakčiu teiginiu apie viešosios tvarkos ar rimties pažeidimą. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo pavartotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas (kasacinė nutartis Nr. 2K-212/2014). Atsižvelgdama į Ž. M. ir G. S. konfliktą mačiusių liudytojų parodymus, nukentėjusiojo parodymus, iš dalies ir paties nuteistojo parodymus, taip pat į kitus baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, jog surinkta pakankamai įrodymų, jog dėl neteisėtų apelianto Ž. M. veiksmų kilo teismų praktikoje aptariami BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padariniai – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.

9.       Apeliaciniu skundu nuteistasis Ž. M. neigia savo kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, t. y. jis nepripažįsta, jog 2016 m. birželio 5 d., apie 10.30 val., (duomenys neskelbtini), Europos automobilių kroso čempionato II etapo metu, viešoje vietoje – G. S. komandos palapinėje – pašalinių asmenų akivaizdoje, nukentėjusiajam G. S. sėdint ant automobilio priekabos, tyčia suėmė rankomis G. S. už rūbų ties krūtine, tampė jį ir stumdė, dėl to G. S. keletą kartų atsitrenkė į šalia buvusius daiktus, taip tyčia suplėšė G. S. kombinezoną ir marškinėlius bei sugadino rūbų kišenėje buvusį mobiliojo ryšio telefoną bei šalmu vieną kartą sudavė G. S. į pakaušį ir ne mažiau kaip du kartus į kairę ranką, tuo sukeldamas nukentėjusiajam G. S. fizinį skausmą ir taip įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo Ž. M. kaltei pagal BK 284 straipsnį pagrįsti surinkta pakankamai įrodymų, jie surinkti ir ištirti nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, o nuteistojo tvirtinimas, jog ne jis pradėjo pirmas smurtauti prieš G. S., o šis prieš jį, tėra jo gynybinė versija, kuria jis siekia išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Nors nuteistasis Ž. M. nesutinka su įrodymų vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, mano, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas ne konkrečiais įrodymais (faktais), bet prielaidomis, kurių nepatvirtina teismo posėdyje ištirti įrodymai, nepašalinti prieštaravimai tarp byloje esančių duomenų (tarp liudytojų D. Š., E. T., Š. L., G. L. ir R. J. bei paties nuteistojo duotų parodymų), visos bylos aplinkybės įvertintos tik iš kaltinimo pozicijų, dėl to, nuteistojo Ž. M. nuomone, jam priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatas, tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tokie nuteistojo Ž. M. apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

10.       Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo Ž. M. apeliacinį skundą, konstatuoja, jog Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmai ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, išvados dėl Ž. M. kaltės pagrįstos surinktais bylos duomenimis, todėl pagrindo teigti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, BPK 301 ir 305 straipsnių nuostatos, nėra. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014). Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuojama, kad skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų neturi, o Ž. M. apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, netinkamo vertinimo yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmai grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

11.       Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistojo Ž. M. kaltės pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų analize. Skundžiamame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateiktos išvados dėl jų vertinimo. Teismas Ž. M. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, ir pripažino, jog šių duomenų pakanka Ž. M. apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Toks įrodymų vertinimas ir skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 301 straipsnio 1 dalyje, 305 ir kituose straipsniuose išdėstytus reikalavimus, baudžiamasis įstatymas (BK 284 straipsnio 1 dalis) pritaikytas tinkamai.

12.       Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo Ž. M. apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kuriais ginčijama jo kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, nėra teisinio pagrindo. Vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tarp Ž. M. ir nukentėjusiojo G. S. kilo konfliktas, kurio metu buvo pavartotas fizinis smurtas bei sugadintas nukentėjusiajam priklausantis turtas – rūbai ir mobiliojo ryšio telefonas. Tačiau nuteistasis Ž. M. teigia, kad, skirtingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, fizinį smurtą vartojo ne jis, Ž. M., o nukentėjusysis G. S., kuris smūgiuodamas jam, Ž. M., į galvą galva, sulaužė jam nosį. Su šiais nuteistojo Ž. M. apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka, nes juos paneigia byloje esančių ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma.

13.       Priešingai apelianto tvirtinimui, byloje, remiantis nukentėjusiojo G. S. parodymais, nustatyta, kad Ž. M. agresyviai nusiteikęs įsiveržė į G. S. palapinę, sugriebė rankomis jį už rūbų ir grasindamas bei koneveikdamas ėmė tampyti ir stumdyti, dėl to jis, nukentėjusysis, atsitrenkė į automobilį ir priekabą, o po to Ž. M. ėmė mojuoti šalmu ir sudavė juo vieną kartą nukentėjusiajam į pakaušį bei kelis kartus į kairiąją ranką (b. l. 172–172, t. 2). Šiuos nukentėjusiojo G. S. parodymus iš esmės patvirtino kaip liudytojai apklausti I. S., J. K., D. Š., E. T., G. L. ir R. J.. Iš liudytojo I. S. parodymų matyti, jog jis matė, kaip Ž. M. įsiveržė į palapinę, sugriebė jo tėtį, nukentėjusįjį G. S., už krūtinės, ėmė jį tampyti, mosikavo šalmu, jo broliui ir sesei išsigandus dėl tokių Ž. M. veiksmų, jie pradėjo verkti, todėl jis nuėjo jų raminti, nematė, ar Ž. M. sudavė šalmu G. S. (b. l. 173, t. 2). Kaip liudytoja apklausta J. K. patvirtino, jog matė, kaip Ž. M. puolė nukentėjusįjį G. S., šaukė ant jo ir vartojo necenzūrinius žodžius, mosavo su šalmu, trenkė juo nukentėjusiajam, buvo įsikibęs rankomis į G. S. rūbus, o dėl tokio agresyvaus Ž. M. elgesio palapinėje buvę mažamečiai vaikai išsigando, ji juos ramino (b. l. 192, t. 2). Liudytojas R. J. patvirtino, jog matė, kaip Ž. M. įbėgo į G. S. palapinę, ėmė joje triukšmauti, šūkauti ir stumdytis, taip pat matė, kaip Ž. M. ir G. S. buvo susikabinę, patvirtino, jog jis Ž. M. išvedė iš palapinės, tačiau jis grįžo atgal (b. l. 193, t. 2). Kaip liudytoja apklausta E. S. patvirtino, jog Ž. M. iš G. S. palapinės išvedė kažkoks vyras, tačiau jis ir vėl grįžo atgal į palapinę (b. l. 193–194, t. 2). Iš liudytojo D. Š. parodymų matyti, jog jis asmeniškai matė, kaip Ž. M. pastūmė nukentėjusįjį G. S., buvo įsikibęs rankomis į jo rūbus, mosavo prieš jį šalmu ir sudavė jam tris smūgius, kur tiksliai sudavė, pasakyti negali. Minėtas liudytojas taip pat patvirtino, jog padėjo asmeniui, vardu Robertas, išstumti Ž. M. iš palapinės, o šis ir vėl į ją veržėsi. Taip pat liudytojas D. Š. patvirtino, jog palapinėje konflikto metu buvo mažamečiai G. S. vaikai, kurie išsigandę verkė, juos ramino mama bei jo draugė (b. l. 194–195, t. 2). Liudytoja E. T. taip pat patvirtino, jog matė, kaip Ž. M. tampė G. S. už kombinezono, mosavo šalmu, ar sudavė smūgius šalmu, ji nematė, tačiau G. S. po konflikto rodė suplėšytą kombinezoną ir marškinėlius, guodėsi, jog skauda galvą po Ž. M. suduotų smūgių šalmu. Taip pat liudytoja patvirtino, jog palapinėje buvę vaikai išsigando ir verkė, ji pati taip pat išsigando Ž. M. elgesio ir dėl to patyrė stresą (b. l. 195. t. 2). Kaip liudytojas apklaustas G. L. patvirtino, jog tiesiogiai matė, kaip Ž. M. čiupo G. S. už rūbų ir ėmė jį tampyti, daužė jį šalmu, sudavė smūgius į galvą, kiek kartų, pasakyti negali, be to, keikėsi ir grasino. Liudytojas patvirtino, jog padėjo Ž. M. išvesti lauk iš palapinės. Taip pat liudytojas patvirtino, jog mažamečiai G. S. vaikai konflikto metu buvo palapinėje, išsigando ir verkė (b. l. 13–14, t. 3). Visi paminėti liudytojų parodymai iš esmės patvirtino vieni kitus, juose nėra esminių prieštaravimų dėl įvykusio konflikto eigos ir atsiradusių padarinių, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju abejoti nukentėjusiojo G. S. ir liudytojų J. K., D. Š., E. T., G. L. ir R. J. parodymais neturi pagrindo.

14.       Pažymėtina, jog byloje neginčytinai nustatyta, jog Ž. M. atėjo į G. S. palapinę kaltindamas jį nesportiniu elgesiu rungtynių metu, ginčo dėl paties konflikto nėra. Tačiau nuteistasis apeliaciniame skunde tvirtina, jog jis nukentėjusiojo G. S. už rūbų suėmęs nekėlė, jo nepurtė, su šalmu jam nesudavė, priešingai, jam smūgiavo pats G. S. ir sulaužė jam nosį. Tačiau su šiais apelianto skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka, mano, jog Ž. M. parodymai, jog jis nukentėjusiojo G. S. už rūbų nesuėmė, jo nepurtė ir jokių smūgių jam nesudavė, vertintini kaip jo pasirinkta gynybos versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tuo tarpu nukentėjusiojo G. S. ir liudytojų parodymai, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs, t. y. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nukentėjusysis ir liudytojai J. K., D. Š., E. T. ir G. L. nuosekliai patvirtino, kad pirmasis konfliktą pradėjo ir fizinį smurtą prieš G. S. vartojo Ž. M., ir tokie jų parodymai visiškai atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes, todėl nesiremti jais teismui nebuvo pagrindo. Ikiteisminio tyrimo metu atlikta nukentėjusiojo G. S. rūbų – kombinezono ir marškinėlių – apžiūra patvirtino nukentėjusiojo parodymus apie įvykio aplinkybes. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė Ž. M. versiją, kad jis kaltinime nurodytu laiku ir vietoje netampė nukentėjusiojo už rūbų ir suėmęs jo nepurtė bei kitaip prieš nukentėjusįjį nesmurtavo, todėl viešosios tvarkos nepažeidė, ir pagrįstai ją vertino kaip pastarojo gynybos versiją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ir, remdamasis aptartų duomenų visuma, padarė pagrįstą išvadą dėl Ž. M. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje.

15.       Nuteistojo Ž. M. apeliaciniame skunde teigiama, kad negalima vadovautis liudytojų J. K., D. Š., E. T., G. L. bei kitų liudytojų, palaikančių nukentėjusįjį, parodymais, nes dalis jų yra susiję šeiminiais bei darbiniais ryšiais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka, kadangi atmesti minėtų liudytojų parodymus kaip nepagrįstus ir jais nesivadovauti įrodinėjant Ž. M. kaltę vien dėl to, jog jie yra vienaip arba kitaip susiję su nukentėjusiuoju, nėra jokio pagrindo, kadangi minėtų liudytojų parodymai patvirtino vieni kitus, be to, paties įvykio aplinkybės lėmė tai, kad konfliktą matė ir jame tiesiogiai dalyvavo nukentėjusiojo G. S. artimieji ir draugai, kadangi pats konfliktas vyko G. S. palapinėje ir natūralu, jog joje ar netoli jos buvo visi minėti asmenys.

16.       Apeliaciniame skunde Ž. M. tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį priėmė vadovaudamasis liudytojų D. Š., E. T., G. L. parodymais, nes juose yra daug netikslumų ir prieštaravimų. Apelianto nuomone, visi paminėti liudytojai nurodo skirtingas įvykio aplinkybes, nesutampa jų pasakojimai, nors teigia, kad viską matė, tačiau negali atsakyti į elementarius klausimus, tokius  – kaip ir kurioje vietoje buvo suplėšytas kombinezonas, kaip ir už kurios vietos buvo purtomas bei kratomas nukentėjusysis G. S.. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliacinio skundo argumentais taip pat nesutinka ir mano, jog apelianto nurodomi nedideli liudytojų parodymų netikslumai nepaneigia jų įrodomosios vertės ir, atsižvelgus į tai, kad nuo minimo įvykio iki baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme buvo praėję jau daugiau kaip treji metai, yra logiškai suprantami ir paaiškinami.

17.       Apeliantas skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis G. S., sužinojęs, kad savo veiksmais sužalojo jį, Ž. M., ir už tai gali tekti atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą, 2016-06-07 pateikė prašymą Lietuvos automobilių sporto federacijai (toliau – LAFS), kuriame nenurodė, jog patyrė kokią nors turtinę žalą (marškinėlių, kombinezono suplėšymą, telefono sudaužymą), o tik nurodė, jog patyrė stresą, nes be pagrindo buvo užsipultas ASK (duomenys neskelbtini) nario Ž. M., Be to, apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad G. S. LAFS paskyrė 500 Eur baudą, kurią jis ir sumokėjo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Lietuvos automobilių sporto federacijos nukentėjusiajam G. S. paskirta 500 Eur bauda už nesportinį elgesį varžybų metu niekaip nepaneigia Ž. M. kaltės, įvykdžius nusikaltimą. Pažymėtina, jog Lietuvos automobilių sporto federacija nuteistajam už minėtą įvykį taip pat skyrė baudą, tai apklausiamas teisme patvirtino pats Ž. M. (b. l. 171–172, t. 2). Pažymėtina ir tai, jog sportininkams taikoma atsakomybė neturi jokios įtakos baudžiamosios atsakomybės kilimui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nukentėjusiojo G. S. nesportinis elgesys varžybų metu galėjo  sukelti Ž. M. pyktį, tačiau jokiais būdais negali pateisinti jo neteisėtų veiksmų – smurtavimo prieš nukentėjusįjį ir visuomenės rimties bei tvarkos sutrikdymo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nuteistojo Ž. M. veiksmai prieš G. S. šioje situacijoje, sugriebiant jį už atlapų ir purtant bei suduodant smūgius šalmu, matant palapinėje buvusiems aplinkiniams, tarp jų ir nukentėjusiojo G. S. artimiesiems – sugyventinei ir mažamečiams vaikams, buvo neadekvatūs ir vertintini kaip neleistini, moralės požiūriu nepriimtini, t. y. įžūlūs veiksmai. Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, jog Ž. M. viešoje vietoje, pavartodamas smurtą prieš nukentėjusįjį G. S., tokiu savo chuliganišku elgesiu šiurkščiai pažemino ne tik nukentėjusįjį, bet ir demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir tokiais savo įžūliais, moralės požiūriu nepriimtinais veiksmais sukėlė neigiamus padarinius – sutrikdė viešąją rimtį. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl Ž. M. kaltės viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravus nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdžius visuomenės rimtį bei tyčia smurtiniais veiksmais sukėlus G. S. fizinį skausmą bei sugadinus jam priklausantį turtą. Tokie nuteistojo Ž. M. veiksmai pirmosios instancijos teismo buvo teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį.

18.       Taip pat atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad dėl to paties konflikto metu nukentėjusiojo G. S. atliktų veiksmų prieš nuteistąjį Ž. M., kai G. S. sudavė galva vieną smūgį Ž. M. į nosį ir ją sulaužė, buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 04-2-00217-17, tačiau Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros (Šilutė) prokurorė 2018 m. gruodžio 19 d. nutarimu jį nutraukė, nes nenustatė, jog buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Ir nors Ž. M. šį nutarimą apskundė prokurorui, o vėliau ikiteisminio tyrimo teisėjui bei aukštesniajam teismui, tačiau visi minėti jo skundai buvo atmesti, paliekant galioti prokurorės priimtą nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo (b. l. 105–106, t. 3). Todėl apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismui, šių aplinkybių nevertina ir dėl jų nebepasisako, kadangi dėl yra jų priimtas galutinis ir neskundžiamas teismo sprendimas.

19.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad visos bylos aplinkybės buvo išsamiai išnagrinėtos, įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK nuostatų, pagal teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes nuteistojo Ž. M. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį, jo kaltė dėl šio nusikaltimo padarymo neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Šios nusikalstamos veikos požymiai byloje buvo nustatyti, bylos aplinkybės pripažintinos įrodytomis, aprašytos, byloje surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaujantis atmesti kiti įrodymai bei nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai išdėstyti, padarytos išvados nėra prieštaringos. Priimdamas Ž. M. apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Nuteistojo Ž. M. apeliacinio skundo argumentus, jog jis nėra kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, paneigia byloje surinkti ir skundžiamame nuosprendyje aptarti įrodymai, kuriuos teismas įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso taisyklių. Pagrindo Ž. M. kaltės klausimu daryti priešingas išvadas kolegija nenustatė. Todėl nėra teisinio pagrindo nuteistojo Ž. M. apeliacinio skundo argumentais panaikinti skundžiamo Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų nuosprendžio dėl Ž. M. nuteisimo pagal BK 284 straipsnį ir dėl šio nusikaltimo jį išteisinti.

20.       Apeliaciniame skunde nurodoma, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu jo, nuteistojo Ž. M., gynėjas buvo pateikęs prašymą atlikti tiek nukentėjusiojo G. S. mobiliojo ryšio telefono, tiek kombinezono ir marškinėlių apžiūrą, tačiau šie prašymai nebuvo patenkinti. Apelianto manymu, tik atlikęs mobiliojo ryšio telefono apžiūrą informacinių technologijų specialistas galėtų pasakyti, ar po varžybų G. S. telefonu dar buvo skambinta bei kur jis buvo pirktas. Taip pat, apelianto manymu, tik atlikus kombinezono ir marškinėlių ekspertizę, būtų galima atsakyti į klausimą, kokios reikia jėgos, kad iš kombinezono būtų galima išplėšti užtrauktuką, sudraskyti siūles bei suplėšyti marškinėlius. Pažymima, jog sportininkų rūbams yra keliami didesni saugumo reikalavimai tiek temperatūros, tiek mechaniniam poveikiui, todėl suplėšyti juos būtų sunku. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismui nepagrįstai pakako tik byloje esančių fotonuotraukų, iš kurių akivaizdžiai matyti, kad marškinėliai žasto srityje yra įpjauti, pjūviai lygūs, nematyti jokių marškinėlių medžiagos vientisumo pažeidimų.

21.       Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, atnaujino įrodymų tyrimą ir nuteistojo Ž. M. prašymą patenkino, t. y. pareikalavo iš nukentėjusiojo G. S. pristatyti tiek įvykio metu suplėšytą kombinezoną ir marškinėlius, tiek mobiliojo ryšio telefoną, tačiau nukentėjusysis šių daiktų nepateikė, nurodydamas, jog praėjus daugiau kaip ketveriems metams nuo minimo įvykio šių daiktų neišsaugojo (b. l. 130, 142–143, t. 3). Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas kaip ir pirmosios instancijos teismas neturi jokio pagrindo abejoti ikiteisminio tyrimo metu atlikta minėtų daiktų apžiūra. Be to, aplinkybę, jog nukentėjusiojo G. S. rūbai – kombinezonas ir marškinėliai – buvo apgadinti neteisėtais Ž. M. veiksmais, patvirtina tiek nuoseklūs nukentėjusiojo G. S. (b. l. 172–173, t. 2) bei liudytojų I. S. (b. l. 173, t. 2), J. K. (b. l. 193, t. 2), D. Š. (b. l. 194–195, t. 2), E. T. (b. l. 195, t. 2) bei G. L. parodymai. Minėti nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai patvirtina ir tai, kad konflikto metu buvo apgadintas ir kitas G. S. priklausantis turtas – mobiliojo ryšio telefonas, kuriuo nukentėjusysis po konflikto norėjo pasinaudoti, t. y. paskambinti rungtynių teisėjams, tačiau to padaryti negalėjo, nes buvo sudaužytas mobiliojo ryšio telefono ekranas.

22.       Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka ir su priteistu civiliniu ieškiniu, mano, jog nukentėjusysis G. S. nepateikė jokių jo turtinę žalą patvirtinančių įrodymų, t. y. prie civilinio ieškinio nebuvo pateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių sugadintų daiktų kainą, nepateikti jų įsigijimo dokumentai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas negali sutikti ir su šiais apeliacinio skundo argumentais, kadangi nukentėjusysis G. S. ikiteisminio tyrimo metu Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono komisariato Veiklos skyriaus vyresniajai tyrėjai apžiūros atlikimui pateikė marškinėlius, kombinezoną ir mobiliojo ryšio telefoną, kurie buvo apžiūrėti, vadovaujantis BPK 92, 179, 205, 207 straipsniuose numatyta tvarka (b. l. 30–37, t. 1) iš daiktų apžiūros protokole užfiksuotų duomenų matyti, jog marškinėliai ir kombinezonas yra suplėšyti, o mobiliojo ryšio telefonas sudaužytas, iš fotonuotraukų aiškiai matyti plyšimų ir dūžio lokalizacija, kuri atitinka baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes. Be to, kartu su ikiteisminio tyrimo metu pateiktu civiliniu ieškiniu nukentėjusysis pateikė ir duomenis, iš kurių matyti, kiek kainuoja panašūs nauji marškinėliai bei kombinezonas (b. l. 100–108, t. 2). Ir nors nukentėjusysis G. S. negalėjo pateikti minėtų daiktų įsigijimo dokumentų, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nukentėjusiojo konflikto metu vilkėti rūbai nebuvo visiškai nauji, iš dalies tenkino nukentėjusiojo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo ir sumažino iš nuteistojo Ž. M. G. S. priteistiną sumą iki 500 Eur. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jam pritaria ir mano, jog dar labiau sumažinti priteistą turtinės žalos atlyginimą nėra jokio pagrindo.

23.       Apeliaciniu skundu nuteistasis Ž. M. nesutinka ir su nukentėjusiajam G. S. priteistu neturtinės žalos atlyginimu, tačiau iš esmės nenurodo jokių tokio nesutikimo argumentų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje yra numatyti kriterijai, kuriais vadovaudamasis teismas nustato neturtinės žalos dydį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiškas žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma – galima tik suteikti žalą patyrusiam asmeniui piniginę satisfakciją, kuri apskaičiuojama labai detaliai išanalizavus visą nukentėjusiojo patirtą skriaudą – dvasinius išgyvenimus, darbingumo sumažėjimą ar netekimą, apribotas bendravimo galimybes, kitus faktorius. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nuteistojo Ž. M. neteisėtais veiksmais neabejotinai buvo sukelta ne tik turtinė, tačiau ir neturtinė žala nukentėjusiajam G. S., o pirmosios instancijos teismas, nustatydamas jos dydį, visiškai pagrįstai nurodė, jog atsižvelgia į tai, kad nusikalstami Ž. M. veiksmai sunkių pasekmių nukentėjusiajam G. S. nesukėlė, byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis dėl to būtų patyręs stiprų emocinį, psichinį sukrėtimą, patyręs kokių nors kūno sužalojimų ar sveikatos sutrikdymų, pažymėjo, jog byloje yra nustatyta, kad nukentėjusysis buvo tąsomas už rūbų, jam buvo suduota šalmu į pakaušį, ranką ir dėl to jis patyrė fizinį skausmą bei stresą, taip pat pažymėjo, jog paties nukentėjusiojo elgesys nebuvo nepriekaištingas, todėl neturtinės žalos dydį sumažino iki 200 Eur. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam priteistai neturtinės žalos atlyginimo sumai, kuri atitinka priteistinų piniginių sumų ribas panašaus pobūdžio bylose, todėl nėra jokio pagrindo mažinti ar apskritai naikinti nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, todėl ir šie nuteistojo Ž. M. apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

24.       Atsiliepime į nuteistojo Ž. M. apeliacinį skundą nukentėjusiojo G. S. atstovas advokatas V. A. prašo priteisti iš apelianto 500 Eur procesinių išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme advokato paslaugoms apmokėti, ir pateikė sąskaitos už teisines paslaugas bei mokėjimo nurodymo kopijas (b. l. 99–100, t. 3).  Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, tačiau, sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2011, 2K-134-696/2016 ir kt.). Nagrinėjamu atveju į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad nukentėjusysis sumokėjo advokatui 500 eurų už teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, be to, apeliacinį skundą šioje byloje pateikė tik nuteistasis Ž. M., ir jo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, todėl teisėjų kolegija nutaria priteisti iš nuteistojo Ž. M. nukentėjusiojo atstovavimo išlaidas.

25.       Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas ir teisingai išsprendė su civiliniais ieškiniais susijusius klausimus, todėl keisti nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020 m. kovo 3 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

nuteistojo Ž. M. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo Ž. M. G. S. 500 Eur procesinių išlaidų.

Teisėjai                         Regina Bertašienė 

                                                                                                            Kristina Kakurinė

Dalius Jocys