Civilinė byla Nr. 2A-1144/2013                                                                                  Procesinio sprendimo kategorija 44.2.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:              Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 4 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-2218-585/2012 pagal ieškovės A. G. ieškinį atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė A. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) priteisti 108 713 Lt žalą. Nurodė, kad 2009-05-16 dėl buto savininko V. Č.  neatsargaus elgesio su ugnimi bute, esančiame duomenys neskelbtini kilo gaisras, kurio metu buvo apgadintas tame pačiame name esantis ieškovės butas. V. Č. per gaisrą žuvo, jo turtą paveldėjo valstybė, kuri privalo atlyginti ieškovei padarytą žalą, kurią patvirtina pateiktos nuotraukos, vaizdo įrašas. Žalos dydis paskaičiuotas pagal pateiktą darbų atlikimo sąmatą. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos, atlikus draudžiamus veiksmus arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. V. Č., rūkydamas jam nuosavybės teise priklausiančiame bute ir neužgesinęs nuorūkos, elgėsi nerūpestingai (neteisėti veiksmai), dėl šio neteisėto veiksmo kilo gaisras, dėl kurio ieškovė patyrė turtinę žalą (CK 6.246 str. 1 d., 6.249 str., 6.248 str., 6.262 str., CK 6.263 str. 1d., 6.251 str. 1 d.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 4 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai ir ieškovei iš atsakovo priteisė 108 713 Lt žalos atlyginimą bei 3 174,26 Lt bylinėjimosi išlaidas (žyminį mokestį), nurodęs, kad pagal šį teismo sprendimą iš atsakovo gali būti išieškoma ne didesnė lėšų suma, negu bus gauta pardavus butą, esantį duomenys neskelbtini, iš gautos sumos atėmus parduodamo turto vertinimo ir kitas būtinas pardavimo išlaidas. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo teiginius, jog ieškovės pateiktieji žalos dydį patvirtinantys įrodymai (sąmata) nepatvirtina būtinų lėšų, reikalingų žalai atlyginti, nurodęs, kad atsakovas nepateikė kitų įrodymų, iš kurių teismas galėtų spręsti apie kitokį, negu nurodė ieškovė, žalos dydį. Remdamasis byloje esančiais ikiteisminio tyrimo institucijos pareigūnų surinktais dokumentais, teismas padarė išvadą, kad gaisras kilo V. Č. su kitais asmenimis savo namuose duomenys neskelbtini girtaujant, po to, kai pats buto šeimininkas būdamas neblaivus ir neatsargiai elgdamasis su ugnimi, numetė nuorūką ir taip padegė ant grindų buvusį patiesalą, o jį mėgindamas gesinti vienas iš kartu bute buvusių asmenų, V. Č. jau miegant, užsidegusį patiesalą apipylė kažkokiu skysčiu iš ant stalo stovėjusio puodelio, taip sukeldamas dar didesnę liepsną. Konstatavo, kad gaisro priežastimi buvo V. Č., buvusio neblaivios būklės, nerūpestingas, neprotingas ir neapdairus elgesys su ugnimi. Teismas netyrė kitų asmenų veiksmų, jų įtakos gaisro kilimui ir galimai tokių asmenų civilinei atsakomybei dėl padarytos ieškovei žalos, konstatavęs, kad kalti V. Č. dideliu neatsargumu pasireiškę neteisėti veiksmai yra pakankami civilinei atsakomybei dėl ieškovei padarytos žalos atsirasti (CK 6.246 str. 1 d., 6.248 str. 2 d. ir 3 d.). Teismas sprendė, kad tarp V. Č. neteisėtų veiksmų (numestos nuorūkos) ir kilusio gaisro yra akivaizdus priežastinis ryšys (CK 6.247str.). Teismas nurodė, kad šiuo atveju privaloma atsižvelgti į palikimą pagal įstatymą priėmusios valstybės, atsakančios už palikėjo turtines prievoles, civilinės atsakomybės ypatumą – civilinės atsakomybės ribojimą jai perėjusio turto tikrąja verte (CK 5.62 str. 3 d.). Pagal byloje esančio turto vertintojo pateiktą paveldėto turto vertinimo ataskaitą, turto vertė yra 9 400 Lt. Tikroji turto vertė gali būti nustatyta tik aukcione pardavus paveldėtą turtą, tačiau teismo nuomone, tas faktas, kad turtas ilgą laiką neparduodamas, savaime negali riboti ieškovės teisės į pažeistų teisių teisminę gynybą. Atsižvelgdamas į tai, teismas priteisė ieškovės nurodytą žalos sumą iš valstybės, nustatydamas, kad ieškovės naudai išieškoma gali būti tik suma, ne didesnė nei suma, gauta realizavus turtą, išskaičiavus paveldėto turto vertinimo ir kitas pardavimo išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas VMI prie FM apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:

1.   Teismas nepagrįstai sprendė, kad V. Č. kaltas dėl kilusio gaisro. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie vidaus reikalų ministerijos Trakų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2009 m. gegužės 17 d. akte dėl kilusio gaisro, gaisro kilimo priežastis nenustatyta, o tik spėjama, kad dėl neatsargaus rūkymo (neužgesintos nuorūkos) V. Č. nuosavybės teise priklausančiame bute, kilo gaisras. Jokių kitų įrodymų ieškovė nepateikė.

2. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Trakų rajono apylinkės prokuratūra 2010 m. kovo 3 d. nutarimu baudžiamojoje byloje Nr. 28-1-00272-09 nutraukė ikiteisminį tyrimą, nenustačiusi nusikalstamos veikos požymių. Prokuroras nutarime nurodė, kad liudytoja G. M. paaiškino, kad ,,2009-05-16 apie 13 val., duomenys neskelbtini mansardoje, su buto šeimininku V. Č. išgėrė 0,5 l degtinės. V. Č. rūkė ir cigaretę numetė ant lovatiesės, kuri buvo paklota tame kambaryje ant žemės. Ji pradėjo tą nuorūką gesinti, paėmė nuo staliuko puodelį su jame esančiu skysčiu ir užpylė ant nuorūkos. Kas buvo puodelyje, tiksliai nežino, nes užpylus iš karto šoko didelė ugnis. Gaisrą gesino kelias minutes, pylė vandenį iš kibiro, bet ugnis buvo per didelė, todėl atidarė langą ir šoko lauk.“ Taigi teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti VMI prie FM prašymą, įtraukti atsakove G. M., nes būtent dėl jos neatsargių veiksmų gesinant nuorūką ir kilo gaisras, o atsakovas nėra atsakingas už trečiųjų asmenų veiksmus. Teismas taip pat atsisakė į bylą įtraukti kitus suinteresuotus asmenis, t. y. gyventojus, nukentėjusius nuo kilusio gaisro.

3. Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Viena pagrindinių deliktinės civilinės atsakomybės taisyklių suformuluota CK 6.263 straipsnyje. Jame įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Sprendžiama, kad asmuo yra kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę, jis nebuvo tiek rūpestingas, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.246 str. 1 d., 6.248 str. 3 d.). Kasacinio teismo praktikoje  pažymėta, kad dėl gaisro, kaip potencialiai pavojingo veiksnio, gyventojai, įmonės, įstaigos ir organizacijos turi būti itin atidūs ir elgtis taip, kad būtų išvengta jo kilimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. AB ,,Vilniaus grūdai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2009). Tačiau teismas nevertino šio aspekto.

4. Teismas neteisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą. Ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes. Jeigu jis neįrodo tų aplinkybių, tai sudaro pagrindą teismui atmesti jo ieškinį kaip nepagrįstą (CPK 263 str. 1 d.). Todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė įrodė būtinas sąlygas atsakovo deliktinei  atsakomybei kilti. Už žalą, padarytą ne dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, pastatų savininkas (valdytojas) atsako bendraisiais pagrindais, t. y. esant visoms žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltei (CK 6.246-6.248 str.).

5. Teismas neteisingai nustatė žalos dydį ir be pagrindo rėmėsi ieškovės pateikta lokaline sąmata Nr. 101, nes pagal jos duomenis nėra galimybės nustatyti, kokia žala buvo padaryta ieškovės butui gaisro gesinimo metu. Teismas neatsižvelgė į tai, kad gyvenamasis namas, kuriame kilo gaisras, yra medinis, senas, statytas prieš 1940 m., tačiau pateiktoje sąmatoje visiškai nevertintas patalpų natūralus susidėvėjimo laipsnis. Teismas nepaskyrė gaisro ekspertizės, nenustatė gaisro kilimo priežasčių, kurias būtina ištirti šioje byloje.

6. Teismas netinkamai taikė proceso normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidas, ir be pagrindo ieškovei iš atsakovo priteisė 3 174,26 Lt žyminį mokestį. Patenkindamas ieškinį iš dalies, teismas privalėjo vadovautis ir taikyti CPK 93 straipsnio 2 dalį ir proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai priteisti ieškovei bylinėjimosi išlaidas, o atsakovui – proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Be to, tenkinant ieškinį ir priteisiant bylinėjimosi išlaidas, būtina atsižvelgti į tai, kad šiuo atveju atsakovo civilinė atsakomybė yra ribojama jai perėjusio turto tikrąja verte, kuri gali būti nustatyta tik valstybės nustatyta tvarka aukcione pardavus paveldėtą turtą, atskaičius paveldėto turto vertinimo ir kitas pardavimo išlaidas.

Ieškovė A. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime teigia:

1. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog V. Č. nekaltas dėl kilusio gaisro. Argumentas, kad V. Č. numesta neužgesinta nuorūka be vėlesnių G. M. veiksmų neva būtų savaime užgesusi ir nesukėlusi jokio gaisro, yra tik abstraktaus pobūdžio samprotavimas, nepagrįstas jokiais įrodymais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panašiose bylose yra nurodęs, kad patalpų savininko veiksmai yra neteisėti, jei nustatomas pavojingas, gadinantis turtą poveikis iš jo patalpų. Dėl kokios priežasties kilo gaisras atsakovo patalpose, nukentėjęs asmuo neprivalo įrodinėti, pats patalpų savininkas turi tai įrodyti. Bendrame pastate kilusio gaisro atveju pripažįstama, jog atsakingas už jo kilimą yra asmuo, kurio patalpose yra gaisro židinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-152/2010). Šiuo atveju apeliantas nepaneigė V. Č. kaltės, jo neteisėtų veiksmų dėl gaisro kilimo bei jų priežastinio ryšio su pačiu gaisru. Sunkiai girto (3,16 prom.) V. Č. gyvenamajame daugiabučiame mediniame name įvykdytas neužgesintos nuorūkos numetimas ant grindų paklotos lovatiesės buvo akivaizdžiai neapdairus ir nerūpestingas elgesys, grėsęs tiesiogine žala asmenims ir jų turtui, t. y. buvo aiškiai neteisėtas ir kaltas veikimas.

2. Tai, kad ieškovės butas dėl gaisro buvo apgadintas (t. y. žalos faktą) patvirtina byloje pateikti įrodymai: PAGD prie VRM Trakų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos sudarytame 2009 m. gegužės 17 d. Akte dėl kilusio gaisro, kuriame pasirašė ir pati ieškovė, nustatyta, jog sudegė namo duomenys neskelbtini stogas ir mansardinis aukštas, o pirmojo aukšto butai (t. y. ir ieškovės butas) gaisro gesinimo metu nukentėjo nuo vandens, taip pat kompaktinis diskas su namo vaizdo įrašais ir 2009-06-12 bei 2009-11-22 fotonuotraukos, kuriose užfiksuotos vandeniu apgadintos buto lubos, sienos, grindys, durys (jų paviršiai nuo drėgmės sutrūkinėję, pabrinkę, supeliję, papuvę).

3. Apelianto teiginiai dėl žalos dydžio yra nepagrįsti. Pagal su ieškove sudarytą 2009 m. birželio 16 d. sutartį Nr. 64 atestuota įmonė UAB „KPRS” atliko buto remonto po gaisro skaičiuojamosios kainos nustatymą. Teismui pateikta sąmata yra teisėtas ir leistinas žalą patvirtinantis įrodymas, o ta aplinkybė, kad butas iki šiol nesuremontuotas (ieškovė neturi tam pakankamai lėšų) nepaneigia žalos padarymo fakto bei dydžio. Tą patvirtina ir teismų praktika, pagal kurią pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti yra žalos padarymo faktas, todėl turto sunaikinimo ar sugadinimo atveju žalą patyręs asmuo turi teisę reikalauti žalos atlyginimo nepriklausomai nuo to, ar yra turėjęs realių turto atstatymo išlaidų, ir ar iš viso ketina prarastą turtą atkurti. Tais atvejais, kai turtas neatkurtas po sugadinimo ir nukentėjęs asmuo neturėjo realių išlaidų, žalos dydis gali būti nustatomas skaičiavimo būdu, svarbu, kad padaryta žala būtų nustatyta objektyviai, pagal teisės aktų reikalavimus ir kriterijus.

4. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog priteisiant žalos atlyginimą turėtų būti skaičiuojamas buto natūralus nusidėvėjimas. Iš byloje pateiktų apgadinto buto fotonuotraukų matyti, kad butas iki apgadinimo buvo naujai įrengtas šiuolaikinėmis statybos medžiagomis, buvo labai geros būklės, todėl UAB „KPRS”, neįžvelgusi jokio ženklaus buto nusidėvėjimo, neturėjo jokio protingo pagrindo jo taikyti savo skaičiavimuose. Be to, apeliantas, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei savo procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžių metu šių aplinkybių nenurodė. Remiantis CPK 306 straipsnio 2 dalimi, apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.

5. Apeliantas be pagrindo teigia, kad kiti gyventojai, kurių turtas nukentėjo nuo kilusio gaisro, turėjo būti įtraukti į bylą suinteresuotais asmenimis. Bet kuris suinteresuotas asmuo, laikydamasis įstatymo nustatytų terminų ir tvarkos, turi teisę savarankiškai kreiptis į teismą ir ginti savo pažeistas ar ginčijamas teises arba įstatymo saugomus interesus (CPK 5 str. 1 d.). Todėl visi kiti namo duomenys neskelbtini gyventojai, manantys, jog jiems buvo padaryta žala, turi teisę atskirai reikšti teisme savo ieškinius.

6. Nepagrįsti apelianto teiginiai, susiję su bylinėjimosi išlaidų priteisimu. Apeliantas painioja savo asmeninę procesinę prievolę, kylančią iš jo procesinio elgesio ir pozicijos civilinėje byloje su V. Č. mirties momentu buvusiomis ir apelianto paveldėtomis V. Č. prievolėmis. CK 5.62 straipsnio 3 dalis reglamentuoja valstybės atsakomybę už palikėjo skolas, t.y. turtines prievoles, atsiradusias palikėjui dar iki jo mirties. Tuo tarpu procesinė prievolė kompensuoti laimėjusiai bylą šaliai (ieškovei) jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliantui atsirado jau po V. Č. mirties civilinės bylos išnagrinėjimo rezultate, todėl ji negali būti laikoma palikėjo skola CK 5.62 straipsnio 3 dalies prasme. Dėl to šios procesinės prievolės vykdymui netaikomas ir pastarajame įstatyme įtvirtintas valstybės atsakomybės už palikėjo skolas dydžio ribojimas. Apeliantas su ieškiniu nesutiko, ieškovės reikalavimų geruoju netenkino, todėl yra asmeniškai atsakingas už su bylos pralaimėjimu susijusias neigiamas procesines pasekmes ir iš įstatymo kylančią prievolę kompensuoti ieškovei bylinėjimosi išlaidas.

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų ir visais atvejais ex officio patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).

Šioje byloje nagrinėjamas ginčas dėl duomenys neskelbtini kilusio gaisro gesinimo metu padarytos žalos atlyginimo. Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog dėl kilusio gaisro yra atsakingas gaisro metu žuvęs buto savininkas V. Č. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas neteisingai nustatė ieškovės butui, virš kurio kilo gaisras, padarytos žalos atlyginimo dydį.

Dėl gaisro kilimo priežasčių

Skundžiamame sprendime teismas konstatavo, kad šiuo atveju yra visos sąlygos atsakovo deliktinei atsakomybei kilti: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir žalos bei kaltė (CK 6.246-6.248 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas nepaneigė teismo išvados, kad dėl kilusio gaisro yra atsakingas V. Č. (CPK 178 str.). Remdamasis byloje esančiais ikiteisminio tyrimo institucijos pareigūnų surinktais dokumentais, teismas padarė išvadą, kad gaisras kilo su kitais asmenimis savo namuose duomenys neskelbtini girtaujant, po to, kai pats buto šeimininkas būdamas neblaivus ir neatsargiai elgdamasis su ugnimi, numetė nuorūką ir taip padegė ant grindų buvusį patiesalą. Teismas nurodė, kad gaisro priežastimi buvo V. Č., buvusio neblaivios būklės, nerūpestingas, neprotingas ir neapdairus elgesys su ugnimi. Kaip matyti iš teismo sprendimo motyvų, teismas analizavo byloje pateiktus duomenis apie gaisrą, taip pat vertino kompetentingų institucijų dokumentuose pateiktas išvadas dėl kilusio gaisro priežasčių (Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie vidaus reikalų ministerijos Trakų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2009 m. gegužės 17 d. aktas, Trakų rajono apylinkės prokuratūros 2010 m. kovo 3 d. nutarimas). Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas be pagrindo teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog Trakų rajono apylinkės prokuratūra 2010 m. kovo 3 d. nutarimu baudžiamojoje byloje Nr. 28- 1-00272-09 nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl kilusio gaisro, nenustačiusi nusikalstamos veikos požymių. Vien ta aplinkybė, kad atitinkami pareigūnai nenustatė nusikalstamų veiksmų, nesudaro pagrindo teigti, kad V. Č. nėra atsakingas dėl kilusio gaisro. Kolegijos įsitikinimu, ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai nurodo, kad neblaivaus asmens rūkymas uždaroje patalpoje, bute, esančiame mediniame name ir nuorūkos metimas tiesiog ant grindų, šiuo konkrečiu atveju negali būti vertinamas kitaip negu nerūpestingas, neprotingas ir neapdairus elgesys su ugnimi (CPK 185 str.).

Apeliantas taip pat teigia, kad teismas be pagrindo nesprendė dėl G. M. kaltų veiksmų, kuriais, apelianto nuomone, ji prisidėjo dėl gaisro kilimo priežasčių. Šiuos savo teiginius apeliantas grindžia ikiteisminio tyrimo metu G. M. pateiktais paaiškinimais, jog ji, norėdama užgesinti V. Č. numestą nuorūką, paėmė nuo staliuko puodelį su jame esančiu nežinomo pobūdžio skysčiu ir užpylė ant nuorūkos, tačiau ugnis tik padidėjo. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas, neteisingai aiškindamas materialinės teisės normas, be pagrindo šiuos G. M. veiksmus vertina kaip neatsargius. Iš tiesų, kaip apeliaciniame skunde nurodo apeliantas, neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Kaip nurodyta Trakų rajono apylinkės prokuratūros 2010 m. kovo 3 d. nutarime, G. M. ,,pradėjo gesinti nuorūką“, taigi ji, siekdama išvengti gaisro, ėmėsi atitinkamų veiksmų, kurie, nepaisant puodelyje buvusio skysčio, negali būti vertinami kaip bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie vidaus reikalų ministerijos Trakų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2009 m. gegužės 17 d. akte spėjama gaisro kilimo priežastis – neatsargus rūkymas. Taigi iš esmės konstatuojama, kad gaisro židinys – neužgesinta nuorūka. Teisėjų kolegijos nuomone, vien apelianto daroma prielaida, kad neužpylus puodelyje esančio skysčio, nuorūka būtų savaime užgesusi, nepaneigia nei šios atitinkamų pareigūnų padarytos, nei pirmosios instancijos teismo patvirtintos išvados, kad  V. Č. kaltas dėl kilusio gaisro (CPK 185 str.).

Dėl žalos dydžio

Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu teismo sprendimu, taip pat teigia, kad teismas neteisingai nustatė žalos dydį.

Pažymėtina, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, o piniginė žalos išraiška yra nuostoliai (CK 6.249 str.). Pagal CK 6.251 straipsnį žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatyme nustatytų ar leistų išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo, kurio esmė ta, kad žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. Asmens teisė į turtinės ir neturtinės (materialinės ir moralinės) žalos atlyginimą yra garantuota įstatymų, ji turi būti įgyvendinama nustatyta tvarka, nepažeidžiant nei bendrųjų teisinės valstybės principų, nei teisingumo principo. Kai žala padaroma asmens turto sunaikinimu, teisingas žalos atlyginimas reiškia, kad turi būti nustatyta nukentėjusio asmens patirtų materialinių netekimų piniginė išraiška – prarasto turto vertė ir šie netekimai kompensuojami. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Žalos dydis – viena iš įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių bylose dėl žalos atlyginimo, šios aplinkybės įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui (CPK 178 str.). Vis dėlto ši principinė taisyklė nereiškia, kad teismas yra tik pasyvus įrodinėjimo proceso dalyvis, įstatymas įtvirtina teismo galimybę siūlyti šalims teikti papildomus įrodymus, kai jų nepakanka, įstatymo nustatytais atvejais teismas gali įrodymus rinkti savo iniciatyva (CPK 179 str.). Ginčuose dėl žalos atlyginimo, kai įrodinėjimo dalykas yra žalos dydis, teismas diskrecijos teisę dalyvauti įrodinėjimo procese turi įgyvendinti, atsižvelgdamas į tai, kad nenustačius tikrojo žalos dydžio, negali būti teisingai išspręstas šalių ginčas. CK 6.249 straipsnio, reglamentuojančio žalos (nuostolių) nustatymą, 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas; tai reiškia, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio. Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais.

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad nukentėjusio asmens patirtų turtinių netekimų dydis gali būti nustatytas nuostolius apskaičiuojant pagal prarasto turto atkuriamąją vertę. Atkuriamosios vertės (kaštų) nustatymas – vienas iš Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme numatytų turto vertinimo metodų, jo pagrindą sudaro skaičiavimai, kiek kainuotų atkurti esamos (sunaikinimo metu) fizinės būklės ir esamų (sunaikinimo metu) eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas. Kaštai turi būti suskaičiuoti iki ribos, kuri atitinka esamą sugadinimo metu objekto fizinę būklę. Atkūrimo kaštai šiuo atveju turi rodyti išlaidas, kurios reikalingos atitinkamo nusidėvėjimo daiktui atkurti. Tais atvejais, kai turtas neatkurtas po sugadinimo ir nukentėjęs asmuo neturėjo realių išlaidų, žalos dydis gali būti nustatomas skaičiavimo būdu; svarbu, kad padaryta žala būtų nustatyta objektyviai, pagal teisės aktų reikalavimus ir kriterijus. Žalos dydis tokiuose ginčuose gali būti įrodinėjamas visais įstatymo reikalavimus atitinkančiais įrodymais, laikantis bendrųjų įrodinėjimo civiliniame procese taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009). Siekdamas įrodyti žalą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą (CK 6.249 str.), ieškovas paprastai privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad žalos dydis nepreziumuojamas, bet kai kurių deliktų atveju apskaičiuoti žalą praktiškai gali būti labai sunku. Tokiais atvejais žalos dydis nustatomas pagal kompetentingų institucijų parengtas žalos apskaičiavimo metodikas, CK1.5 straipsnyje įtvirtintus protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, kitas CK bei kitų teisės aktų nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008).

Nagrinėjamoje byloje žalos dydžio nustatymas reiškia, kad turi būti nustatyta, kiek kainuotų toks ieškovės buto remontas, kuriuo butų atstatyta buto būklė, buvusi iki gaisro metu apipilant vandeniu. Pats faktas, kad kilusio gaisro metu jį gesinant ieškovės butas buvo apipiltas vandeniu, savaime nesuponuoja turtinės žalos ieškovei padarymo. Ieškovė turi tiksliai įrodyti padarytos žalos dydį, nes žala nėra preziumuojama. Ieškovė žalos dydį įrodinėjo atstatymo darbų sąmata. Šioje sąmatoje nurodyti reikalingi darbai, medžiagos ir mechanizmai, pavyzdžiui: laminuotų grindų išardymas, įrengimas, kiliminių dangų įrengimas, grindjuosčių įrengimas plytelių grindų dangomis, naudojant grindjuostines keramines plyteles, sienų karkasų apkalimas tolesnei apdailai gipskartonio statybinėmis plokštėmis, durų įstatomų spynų pakeitimas, anksčiau dažytų durų labai geras aliejinis dažymas, signalizacijos tinklų remontas, sienų medinio karkaso įrengimas, sienų vėjo izoliacijos įrengimas, paruoštų dažymui sienų labai geras dažymas, anksčiau dažytų grindų labai geras aliejinis dažymas ir t. t (b. l. 6-16). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šia sąmata, ieškovei priteisė joje nurodytą darbų sumą – 108 713 Lt.

Pažymėtina, kad teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą, įvertinti įrodymų sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga ir panašiai. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, remdamasis vien tik ieškovės pateikta darbų sąmata ir priteisdamas visą ieškovės prašomą žalos atlyginimą, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, neįvertino visų teisingam žalos atlyginimo reikalavimo išsprendimui reikšmingų faktinių aplinkybių, visapusiškai neišnagrinėjo ir objektyviai neįvertino byloje esančių įrodymų, nenustatė tikrojo žalos dydžio ir dėl reikalaujamos priteisti sumos neatskleidė bylos esmės. Apeliacinės instancijos teismas neturi duomenų, kokia konkrečiai žala buvo padaryta. Iš esamų bylos duomenų, tai yra pateiktų ieškovės buto fotonuotraukų ir sąmatos, negalima atsakyti į apeliantų pateiktus argumentus dėl netinkamo žalos dydžio nustatymo, todėl byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Sąmatoje nurodyti konkretūs darbai, reikalingi buto remontui, taigi šiuo atveju, nustatant nuostolių dydį, reikalingos specialios žinios, taigi svarstytina dėl ekspertizės tikslingumo šioje byloje. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 212 straipsnio 1 dalies norma negali būti aiškinama kaip nustatanti, kad ekspertizės skyrimas priklauso tik nuo dalyvaujančių byloje asmenų valios; ekspertizė gali būti skiriama tiek teismo, tiek dalyvaujančių byloje asmenų iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2005; 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2007 ir kt.).

Dėl sąlyginio sprendimo

Pagal CPK 267 straipsnį neleidžiama priimti sprendimų, kurių įvykdymas priklausys nuo tam tikros sąlygos atsiradimo arba neatsiradimo, išskyrus preliminaraus teismo sprendimo atveju (CPK 262 str. 1 d.). Sąlyginis sprendimas neleistinas dėl to, kad juo nėra išsprendžiamas šalių tarpusavio ginčas ir kartu paneigiamas teismo sprendimo privalomumas (CPK 18 str.). Nagrinėjamu atveju teismas ieškovei iš atsakovo priteisė 108 713 Lt žalos atlyginimą bei 3 174,26 Lt bylinėjimosi išlaidas (žyminį mokestį), nurodęs, kad pagal teismo sprendimą iš atsakovo gali būti išieškoma ne didesnė lėšų suma, negu bus gauta pardavus butą, esantį duomenys neskelbtini, iš gautos sumos atėmus parduodamo turto vertinimo ir kitas būtinas pardavimo išlaidas. Taigi kolegijos nuomone, teismas priėmė sąlyginį sprendimą, nes jo įvykdymas susietas su trečiųjų asmenų valios išraiška, nuo kurios priklauso tai, už kokią sumą bus nupirktas gaisrą patyręs butas, taip pat neaišku, kokio dydžio turto vertinimo ir pardavimo išlaidos gali būti išskaitomos ir kokios išlaidos laikytinos būtinomis (CPK 185 str.). Toks teismo sprendimas akivaizdžiai pažeidžia ne tik procesinės teisės normas, bet ir bylos šalių teises.

Atkreiptinas dėmesys, kad teismas teisingai nurodė, kad pagal CK 5.62 straipsnio 3 dalį valstybė atsako už palikėjo skolas neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės, tačiau atsižvelgiant į prieš tai išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog siekiant teisingai išnagrinėti ginčą, kilusį dėl gaisro metu padarytos žalos atlyginimo, turi būti kruopščiai ištirti įrodymai, nustatytos ginčo aplinkybės, išsiaiškinta, ar turtas nėra parduotas aukcione ar kitaip realizuotas, ir tik tuomet, vadovaujantis materialiosios teisės normomis, sprendžiama dėl ginčo esmės (CPK 185, 329 str. 1 d., 338 str.). Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo iš naujo pirmosios instancijos teisme metu nustačius, kad ieškovės buto būklės atstatymui būtina remontuoti ar rekonstruoti ir pastato bendrąsias patalpas ar konstrukcijas, svarstytina dėl kitų name esančių butų savininkų įtraukimo į bylą trečiaisiais asmenimis (CK 4.82 str.).

Byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymas priklauso nuo bylos baigties, todėl šių išlaidų priteisimo klausimas, įskaitant ir patirtų apeliacinės instancijos teisme, nustatytinas pirmosios instancijos teismo, išsprendus bylą iš esmės.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 4 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.