Administracinė byla Nr. A-3362-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00427-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. (A. P.) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu ir papildomu skundu (b. l. 2–4, 86–89) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Utenos AVPK), priteisti 1 960,30 Eur neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Utenos AVPK Utenos areštinės kamerose, atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, jog apytiksliai nuo 2012 m. lapkričio 19 d. iki 2013 m. sausio 21 d. (iš viso 16 dienų) buvo laikomas Utenos AVPK Utenos areštinės kamerose netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis, taip pažeidžiant jo, kaip kalinamojo asmens, teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) ginamas jo, kaip žmogaus, teises. Pareiškėjas teigė, jog visose Utenos AVPK Utenos areštinės kamerose, kuriose buvo laikomas, nebuvo veidrodžių, tualeto reikmenų spintelių, atskiros oro šalinimo sistemos; nebuvo sudarytos galimybės kameras vėdinti per langus. Taip pat nurodė, kad nei vienoje kameroje, kurioje buvo laikomas, nebuvo valymo priemonių ir valymo inventoriaus. Pareiškėjo teigimu, Utenos AVPK Utenos areštinės kamerose sanitariniai mazgai įrengti prie pat kameros durų ir nėra papildomai izoliuoti nuo jų, todėl per duryse įrengtus stebėjimo langelius arba atidarant kameros duris, asmenys, atliekantys gamtinius reikalus, buvo matomi pareigūnų. Be to, sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skirianti pertvara neužtikrino privatumo atliekant gamtinius reikalus nuo kitų kameroje laikomų asmenų. Dėl tokių laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu, sutriko miegas. Pareiškėjo teigimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą atlyginti neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Utenos AVPK atsiliepime (b. l. 8–11) prašė pareiškėjo skundo reikalavimams taikyti senaties terminą, skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad A. P. Utenos AVPK Utenos areštinėje buvo laikomas nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2012 m. lapkričio 22 d., taip pat nuo 2013 m. sausio 9 d. iki 2013 m. sausio 14 d. ir nuo 2013 m. sausio 16 d. iki 2013 m. sausio 21 d. kamerose Nr. 7, Nr. 9, Nr. 10, Nr. 11 (kameros Nr. 7 (17,15 kv. m) ir Nr. 9 (17,56 kv. m) yra trivietės, kameros Nr. 10 (18,49 kv. m) ir Nr. 11 (16,96 kv. m) yra dvivietės). Pažymėjo, kad Utenos AVPK Utenos areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas 125 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat oro šalinimo sistema. Atsakovas paaiškino, kad dėl nepakankamo finansavimo sanitariniame mazge nėra veidrodžių, tačiau kiekvienoje kameroje yra lovos, spintelės daiktams susidėti. Utenos AVPK Utenos areštinės kameros vėdinamos natūraliu būdu per languose įrengtas orlaides ir mechaninės patalpų vėdinimo sistemos pagalba. Paaiškino, kad mechaninė patalpų vėdinimo sistema įjungiama kasdien 3 kartus pagal informaciniame stende pakabintą ventiliacinės sistemos įjungimo grafiką; nuo 2011 m. Utenos AVPK Utenos areštinėje įrengtuose plastikiniuose languose yra vertikali orlaidė, todėl tokia langų konstrukcija sudaro sąlygas kamerose laikomiems asmenims pagal poreikį atidaryti orlaidę ir išvėdinti kamerą. Pažymėjo, jog pagal nustatytą tvarką areštinėje laikomiems asmenims paprašius pareigūnai išduoda valymo priemones ir inventorių. Taip pat nurodė, kad vadovaujantis ginčo laikotarpiu galiojusiu Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“, policijos areštinėje laikomų asmenų apsauga vykdoma periodiškai juos stebint. Paaiškino, jog toks policijos areštinėje laikomų asmenų stebėjimas vykdomas periodiškai kas 10–15 minučių. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų jis patyrė sveikatos sutrikimus, todėl pareiškėjo reikalavimai yra laikytini nepagrįstais.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 24 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies: priteisė A. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 70 eurų neturtinei žalai atlyginti; kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog sprendžiant, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos AVPK, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdymas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atstovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti ieškinio senaties terminą. Teismas atsižvelgė į CK 1.124 straipsnį, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnį. Pareiškėjas į Utenos AVPK areštinę buvo pristatytas 2012 m. lapkričio 20 d. ir joje laikomas iki 2012 m. lapkričio 22 d.; taip pat nuo 2013 m. sausio 9 d. 20.00 val. iki 2013 m. sausio 14 d. 8.00 val. kameroje Nr. 7 ir nuo 2013 m. sausio 16 d. 20.00 val. iki 2013 m. sausio 21 d. 8.00 val. kamerose Nr. 11 ir Nr. 9 (toliau – ir ginčo laikotarpis). Teismas vadovavosi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 1.126 straipsnio 2 dalimi. Nagrinėjamoje byloje atsakovas atsiliepime pateikė prašymą taikyti ieškinio senatį. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2015 m. lapkričio 2 d. Įvertinus tai, kad pareiškėjas į Utenos AVPK areštinę buvo pristatytas ir joje laikomas nuo 2012 m. lapkričio 20 d., teismas sprendė, kad pareiškėjas pateikdamas skundą teismui nepraleido trijų metų senaties termino, todėl atsakovo reikalavimas taikyti senaties terminą atmestinas.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsniu, 44 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009) 2 punktu, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėmis (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja su aplinkybe, kad Utenos AVPK areštinės kamerose sanitariniai mazgai neatitinka teisės aktų reikalavimų. Teismas vadovavosi HN 37:2009 penktame skyriuje išdėstytais reikalavimais. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Utenos AVPK areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas 125 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge įrengta šalto vandens tiekimo sistema bei oro šalinimo sistema. Atsakovas taip pat paaiškino, kad dėl lėšų stygiaus Utenos AVPK areštinės kamerose nėra veidrodžių. Byloje pateiktuose 2012 m. birželio 29 d. ir 2013 m. gruodžio 9 d. Utenos visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nustatyti patikrinimo rezultatai patvirtina, kad Utenos AVPK areštinės kamerose esantys sanitariniai mazgai yra atskirti 120-130 cm aukščio pertvaromis. Sanitariniuose mazguose yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazai, praustuvės, tačiau patikrinimų metu taip pat nustatyta, kad sanitariniuose mazguose nėra veidrodžių, tualeto reikmenų spintelių (lentynėlių). Atkreiptas dėmesys, kad Higienos norma HN 37:2009 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems policijos areštinių pastatams ir jų teritorijoms (2 punktas). Byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu Utenos AVPK areštinėje būtų atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl nagrinėjamu atveju reikalavimai veidrodžio įrengimui sanitariniame mazge nebuvo taikyti. Nagrinėjant bylą nenustatyta duomenų, patvirtinančių, jog neįrengus Utenos AVPK areštinės kamerų sanitariniuose mazguose veidrodžių ar tualeto reikmenų spintelių, pareiškėjas negalėjo susidėti daiktų kitoje daiktams laikyti skirtoje vietoje, taip pat nenustatyta, kad tokios aplinkybės sukėlė realią žalą pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Pažymėta, jog pareiškėjas skunde nenurodė duomenų apie sveikatos būklę, kitų aplinkybių, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl veidrodžio ir tualeto reikmenų spintelės nebuvimo.

Pareiškėjas teigė, jog neturtinę žalą patyrė dėl to, kad Utenos AVPK areštinėje nebuvo sudarytų sąlygų kameras vėdinti per langus. Teismas atsižvelgė į HN 37:2009 23 punkto nuostatas.  Atsakovo teigimu, Utenos AVPK areštinės kameros vėdinamos natūraliu būdu per languose įrengtas orlaides ir mechaniniu būdu. Ventiliacija įrengta nuo 1997 m. rugsėjo 4 d., kai Utenoje buvo pastatyta Utenos AVPK areštinė. Ji įjungiama kasdien 3 kartus pagal informaciniame stende pakabintą ventiliacinės sistemos įjungimo grafiką. Taip pat nurodė, kad 2011 m. gegužės mėn. areštinės kamerose buvo įrengti plastikiniai langai su vertikalia atsidarančia orlaide, kuri sudaro sąlygas vėdinti kameras pagal poreikį. Vadovaujantis rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Utenos AVPK areštinėje veikia mechaninė vėdinimo sistema, kuri įjungiama tris kartus per parą. Vadovaujantis Utenos visuomenės sveikatos centro 2012 m. birželio 29 d. patikrinimo akte Nr. PT-106 ir 2013 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PT-259 nustatytais patikrinimo rezultatais, matoma, kad Utenos AVPK areštinės kameros vėdinamos per languose įrengtas orlaides. Tai, kad Utenos AVPK areštinės kamerose 2011 m. gegužės mėn. sumontuoti plastikiniai langai patvirtina 2011 m. balandžio 4 d. Utenos AVPK ir UAB „Samita“ sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis bei 2011 m. gegužės 31 d. darbų užbaigimo aktas. Be to, byloje atsakovo pateikta vaizdinė medžiaga patvirtina, jog kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, t. y. Nr. 7, Nr. 9, Nr. 10 ir Nr. 11, languose esančios orlaidės atsidaro. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovas užtikrino tinkamas kamerų vėdinimo sąlygas Utenos AVPK areštinės kamerose.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kameroje, kurioje buvo laikomas, nebuvo valymo priemonių ir inventoriaus, todėl nebuvo sudarytų galimybių palaikyti tvarką iš švarą kamerose. Teismas rėmėsi HN 37:2009 52 punktu. Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad areštinėje laikomiems asmenims paprašius, pareigūnai pateikia valymo priemones ir inventorių. Utenos visuomenės sveikatos centro 2013 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PT-259 nustatyta, kad areštinės patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu; santechniniai įrenginiai, praustuvės, dušinių, sanitarinių mazgų grindys plaunamos karštu vandeniu, valomos su valikliais turinčiais dezinfekantų „Demypharm“, „Bacticid“ ir kt. Spręsdamas pareiškėjo reikalavimą, teismas nenustatė, jog pareiškėjas prašymais ir (ar) skundais būtų kreipęsis į Utenos AVPK areštinės administraciją dėl to, kad pagal jo prašymus nebuvo išduotos valymo priemonės ir inventorius. Įvertinus tai, kas nustatyta, daryta išvada, kad pareiškėjo pretenzijos yra nepagrįstos.

Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą patyrė dėl to, kad Utenos AVPK areštinės kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu tais atvejais, kai kameros durys būdavo atidaromos ir į kamerą įeidavo pareigūnai, taip pat kai kameroje laikomi asmenys būdavo stebimi pareigūnų pro kameros duryse esantį langelį bei nuo kamerose esančių asmenų. Pagal HN 37:2009 20 punktą, policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara bei tai, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog Utenos AVPK areštinės kamerose sanitarinių mazgų įrengimas atitinka nustatytą teisinį reguliavimą. Tačiau nagrinėjamu aspektu taip pat pažymėta, kad Areštinių veiklos taisyklių 7.13 punkte įtvirtina policijos areštinėje laikomų asmenų teisė naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas.  Atsižvelgęs į Utenos AVPK areštinės kamerų išdėstymo schemas, byloje esančias fotonuotraukas, teismas darė išvadą, kad sanitariniai mazgai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra įrengti prie durų ir nėra papildomai izoliuoti panaudojant laikino pobūdžio konstrukcijas ar kitu būdu. Vertindamas pareiškėjo teiginius apie jo teisės naudotis kamerose esančiais tualetais privačiai ir netrukdomai pažeidimus, teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, todėl pareiškėjo patiriami apribojimai, tame tarpe ir absoliutaus privatumo užtikrinimas, yra objektyviai neįmanomas. Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Kamerose esančių asmenų stebėjimą ginčo laikotarpiu reglamentavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 patvirtinta Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – ir Instrukcija). Teismas atsižvelgė į šios Instrukcijos 39 ir 40 punktus, kurie patvirtina, kad Instrukcijoje nustatyti reikalavimai policijos areštinėje laikomų asmenų apsaugai ir priežiūrai užtikrinti yra susiję ne tik su galimai neteisėtų veikų užkardymu, bet ir su pačių nuteistųjų saugumu. Utenos AVPK atsiliepime nurodė, kad Utenos AVPK areštinės kamerose laikomi asmenys pro kamerų duryse įrengtus stebėjimo langelius yra periodiškai stebimi kas 10-15 minučių. Iš atsakovo pateiktų vaizdinių duomenų, kuriuose užfiksuotas pro kamerų duryse esančius stebėjimo langelius matomas vaizdas, matoma, kad tokiu būdu atliekant policijos areštinės kamerose laikomų asmenų stebėjimą, į stebėjimo lauką sanitariniame mazge esantys asmenys nepatenka. Tačiau, teismo vertinimu, šie duomenys nepaneigia pareiškėjo teiginio, kad jis buvo matomas besinaudojant tualetu sanitariniame mazge, kai buvo atidaromos kameros durys. Vis dėlto, pareiškėjas nenurodė ir nagrinėjant bylą, teismas nenustatė, kad Utenos AVPK areštinės pareigūnai turėjo tikslą stebėti pareiškėją, kai jis naudojosi tualetu, o ne vykdė pareigą stebėti kamerose laikomus asmenis. Pažymėta ir tai, kad pareiškėjas nesikreipė skundais dėl šių aplinkybių į Utenos AVPK areštinės pareigūnus ar administraciją. Teismo vertinimu, teisės aktais nustatyta pareiga užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą turi būti vykdoma taip, kad nebūtų pažeidžiama asmens teisė privačiai pasinaudoti tualetu. Policijos įstaiga turi ieškoti tokių teisės aktais nustatytos areštinės apsaugos ir priežiūros funkcijos įgyvendinimo būdų ir priemonių, kurios leistų užtikrinti šių interesų pusiausvyrą, t. y. garantuotų kamerose laikomų asmenų teisę pasinaudoti sanitariniuose mazguose įrengtu tualetu privačiai, išsaugant žmogaus garbę ir orumą, bei užtikrintų kamerose esančių asmenų apsaugą. Teismas sprendė, kad atsakovas nepateikė tinkamų įrodymų, kurie leistų objektyviai nuspręsti, kad Utenos AVPK areštinėje buvo sudarytos sąlygos pareiškėjui privačiai naudotis tualetu tuo metu, kai būdavo atidaromos kameros durys ir į kamerą įeidavo pareigūnai, taip pat ir nuo kameroje kartu laikomų asmenų. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teismas sprendė, kad atsakovas 12 parų neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą, jam naudojantis sanitariniame mazge įrengtu tualetu Utenos AVPK areštinės kamerose.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl netinkamų laikymo Utenos AVPK areštinėje sąlygų jis patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu, miego sutrikimu. Nagrinėjant bylą, teismas nenustatė duomenų, objektyviai patvirtinančių aplinkybes, jog dėl nustatytų netinkamų pareiškėjo laikymo Utenos AVPK areštinės kamerose sąlygų pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai būtų padaryta žala. Taip pat nenustatyta, kad Utenos AVPK pareigūnai būtų siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismui nebuvo pateikta duomenų, kad dėl nurodytų teisių pažeidimų pareiškėjas rašytiniais skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Utenos AVPK ar kitas kalinamų asmenų teises ginančias institucijas. Atsižvelgus į paminėtas aplinkybes, taip pat į tai, kad pareiškėjas Utenos AVPK areštinėje buvo laikomas periodiškai nuo 2 dienų iki 5 dienų su pertraukomis (iš viso 12 parų), nebuvo pagrindo konstatuoti, jog tokiu būdu buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis.

Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Utenos AVPK areštinėje sąlygų (privatumo naudotis sanitariniu mazgu pažeidimą) į pažeistos vertybės pobūdį (nagrinėjant bylą, nenustatyta, jog dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų padaryta žalos pareiškėjo sveikatai) bei pažeidimo trukmę (12 parų neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), intensyvumą (pažeidimai laiko atžvilgiu vienas nuo kito nutolę) bei į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų nereiškė skundų Utenos AVPK areštinės administracijai. Įvertinęs šiuos kriterijus, teismas sprendė, jog konkrečiu atveju pareiškėjo patirtų papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, diskomforto intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui, kuris yra kalinamas, todėl yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigine išraiška. Tačiau teismas taip pat atsižvelgė ir į tai, kad pareiškėjas teisminės gynybos dėl savo pažeistų teisių kreipėsi praėjus trejiems metams nuo pažeidimų pradžios (daugiau nei dvejiems metams nuo jų pabaigos) ir toks delsimas teismui leido daryti išvadą, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip ją pinigine išraiška įvertino pareiškėjas. Teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, sprendė, jog šiuo atveju 70 eurų priteistina neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

III.

Pareiškėjas A. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 24 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo 1 960,30 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 104–106).

Teigia, kad buvo priteista nepagrįstai maža neturtinės žalos atlyginimo suma. Teigia, kad šiuo atveju pripažinus pagrįstais pareiškėjo teiginius dėl privatumo naudojantis Utenos AVPK areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo, taip pat atsižvelgus į pažeidimo pobūdį, trukmę (12 parų), mastą, intensyvumą (nurodytomis sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas keletą kartų, tačiau sąlyginai trumpais laikotarpiais), Panevėžio apygardos administracinis teismas turėjo pagrindą konstatuoti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Teigia, kad Utenos AVPK areštinės kamerose nebuvo jokio valymo inventoriaus, todėl nebuvo sudaryta galimybė palaikyti tvarką ir švarą kamerose.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Utenos AVPK, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 110) prašo palikti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 24 d. sprendimą nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde dar kartą analizuoja faktines aplinkybes ir kitą bylos medžiagą, tačiau nepateikia naujų argumentų, dėl kurių nebūtų pasisakęs pirmosios instancijos teismas. Atsakovas su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka ir mano, kad jis teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos  laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 19 d. iki 2013 m. sausio 21 jį laikant Utenos AVPK Utenos areštinėje netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nors Utenos AVPK Utenos areštinės kamerų sanitariniuose mazguose nebuvo įrengta veidrodžių ar tualeto reikmenų spintelių, bet nėra duomenų, kad pareiškėjas negalėjo susidėti daiktų kitoje daiktams laikyti skirtoje vietoje, taip pat nenustatyta, kad tokios aplinkybės sukėlė realią žalą pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai; taip pat sprendė, kad atsakovas užtikrino tinkamas kamerų vėdinimo sąlygas Utenos AVPK Utenos areštinės kamerose; darė išvadą, kad pareiškėjo pretenzijos dėl nesuteikiamų valymo priemonių ir inventoriaus nepagrįstos; bei sprendė, kad atsakovas 12 parų neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą, jam naudojantis sanitariniame mazge įrengtu tualetu Utenos AVPK Utenos areštinės kamerose. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 70 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomą atlyginti neturtinę žalą siejo su tuo, kad, jo teigimu, Utenos AVPK Utenos areštinėje jis buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo veidrodžių, spintelių (lentynėlių), atskiros oro šalinimo sistemos, valymo priemonių ir inventoriaus, sanitariniai mazgai įrengti taip, kad neužtikrinamas asmens privatumas.

Pagal atsakovo pateiktus duomenis, ginčo laikotarpiu pareiškėjas Utenos AVPK Utenos areštinės kamerose buvo laikomas: 2012 m. lapkričio 20 d. – 2012 m. lapkričio 22 d.; 2013 m. sausio 9 d. – 2013 m. sausio 14 d.; 2013 m. sausio 16 d. – 2013 m. sausio 21 d.

HN 37:2009 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą.

Utenos visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (2013 m. gruodžio 9 d. Nr. PT-259 ir 2012 m. birželio 29 d. Nr. PT-106, b. l. 13–17), į bylą pateiktos nuotraukos (b. l. 33–48) patvirtina, kad Utenos AVPK Utenos areštinės kamerų sanitariniuose mazguose nebuvo tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės) ir veidrodžio, tačiau pažymėtina, jog iš šių nuotraukų matyti, kad kamerose buvo kitų vietų (spintelių) daiktams susidėti. Be to, pareiškėjas niekaip nedetalizavo, kokiu būdu dėl šio inventoriaus sanitariniuose mazguose nebuvimo jam pasireiškė prašoma atlyginti žala. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad neturtinė žala pareiškėjui, kuris nepagrindė dėl šio pažeidimo atsiradusių realių, objektyvių neigiamų pasekmių, nebuvo padaryta, juo labiau, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas dėl šio pažeidimo nepasisako.

Minėti Utenos visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, taip pat atsakovo į bylą patektas ventiliacijos įjungimo tvarkaraštis (b. l. 32) patvirtina, kad Utenos AVPK Utenos areštinės kameros vėdinamos per langus, ventiliacija įjungiama 3 kartus per dieną. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo patalpų vėdinimo taip pat nepagrįsti.   

Pareiškėjo teiginius dėl nesudaromų galimybių palaikyti švarą ir tvarką kamerose paneigia Utenos visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, kuriuose nurodyta, jog areštinės patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnu būdu, santechniniai įrenginiai, praustuvės, dušinių, sanitarinių mazgų grindys valomos su valikliais, turinčiais dezinfekantų (b. l. 13–17), PVM sąskaitos faktūros, patvirtinančios Utenos AVPK atliktus valymo priemonių ir inventoriaus pirkimus (b. l. 18–21), be to į bylą pateiktoje nuotraukoje matyti kameroje esantis valymo inventorius (b. l. 24). 

Pareiškėjas taip pat skundėsi, kad, nors sanitarinis mazgas ir buvo atitvertas sienele, jo privatumas visgi nebuvo tinkamai užtikrintas. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, sanitariniai mazgai kamerose įrengti prie durų ir nėra papildomai izoliuoti, sanitarinio mazgo įėjimas yra atviras, todėl darytina išvada, jog tualetas nebuvo tinkamai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, kas galėjo riboti pareiškėjo privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. Glotov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 41558/05, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas; taip pat žr. Aleksandr Makarov prieš Rusiją, 97 paragrafas, pareiškimo nr. 15217/07, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas; Grishin prieš Rusiją, pareiškimo nr. 30983/02, 94 paragrafas, 2007 m. lapkričio 15 d. ir Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 47095/99, 99 paragrafas, ECHR 2002-VI). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo privatumas naudojantis Utenos AVPK Utenos areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais nebuvo užtikrintas. Vis dėlto pažymėtina, kad pareiškėjas tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde abstrakčiai teigia, kad tokiomis sanitarinio mazgo įrengimo sąlygomis galėjo būti pažeistas jo privatumas, tačiau nebuvo įrodytas realus, konkretus tokio pažeidimo faktas.

Vertindama pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija atsižvelgia į CK 6.250 straipsnio 1 dalį, pagal kurią neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju neturtinės žalos dydis nustatomas individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinus konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekiant teisingo kompensavimo, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas apie 12 parų (įvertinus, kad etapavimo dieną pareiškėjas šioje areštinėje išbūdavo ne visą parą)  buvo laikomas Utenos AVPK Utenos areštinės kamerose, pažeidžiant pareiškėjo privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Taigi Utenos AVPK administracija CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos neigiamos pasekmės. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2013 m. sausio 21 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 patvirtinta 850 Lt, 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 – 1 000 Lt minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną kalint areštinės kamerose teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama apie 7 eurus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2207/2014; 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2373-520/2016)), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pažeidimų mastu, trukme ir intensyvumu, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas didinti pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistą sumą neturtinės žalos atlyginimui iki 100 Eur; laikytina, jog tokia suma pagrįsta ir adekvati dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. P. (A. P.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 24 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui A. P. (A. P.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 24 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.