Baudžiamoji byla Nr. 2K-163/2008

                                                                                                                Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                                1.1.8.13; 1.2.17.1; 2.1.6.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. kovo 27 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vytauto Masioko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų P. R. ir A. U. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

P. R. nuteistas pagal BK 199 straipsnio 1 dalį 200 MGL (25 000 Lt) bauda. Į paskirtą bausmę įskaitytos 55 kardomojo kalinimo dienos, skaičiuojant vieną laisvės atėmimo dieną už dvi MGL dydžio baudas, ir galutinė bausmė paskirta 90 MGL (11 250 Lt) bauda.

A. U. nuteista pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 199 straipsnio 1 dalį 150 MGL (18 750 Lt) bauda, pagal BK 228 straipsnio 1 dalį 50 MGL (6250 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta 150 MGL (18 750 Lt) bauda. Į paskirtą bausmę įskaitytos 53 kardomojo kalinimo dienos, skaičiuojant vieną laisvės atėmimo dieną už dvi MGL dydžio baudas, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 44 MGL (5500 Lt) bauda.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteista M. J. bei išteisinti N. V. ir R. Č., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

              Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 5 d. nutartis, kuria nuteistųjų P. R. ir A. U. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą,

n u s t a t ė :

P. R. ir A. U. nuteisti už tai, kad P. R., valstybės tarnautojoms – Vilniaus teritorinės muitinės Adutiškio kelio posto vyresniajai inspektorei A. U. ir inspektorei M. J. iš anksto pažadėjus per muitinės Adutiškio kelio postą leisti įvežti krovinį be muitinės kontrolės, 2002 m. gegužės 31 d., 22.50–23.10 val., automobiliais ,,Mercedes Benz 608“ (valst. Nr. ,,duomenys neskelbtini“), vairuojamu paties P. R., ,,Iveco 35-10“ (valst. Nr. ,,duomenys neskelbtini“), vairuojamu R. Č., ir ,,Fiat Ducato“ (valst. Nr. ,,duomenys neskelbtini“), vairuojamu N. V., per minėtos muitinės Adutiškio kelio postą, esantį Švenčionių rajone, žinant ir piktnaudžiaujant savo tarnybine padėtimi valstybės tarnautojoms A. U. bei M. J., sudariusioms sąlygas išvengti muitinės kontrolės, kontrabandos būdu iš Baltarusijos į Lietuvą įvežė įvairių prekių iš viso už 448 681,60 Lt. Be muitinio patikrinimo praleidusios kontrabandinį krovinį, savo nusikalstamais veiksmais pažeminusios valstybės autoritetą ir diskreditavusios Lietuvos muitinės tarnautojo vardą, A. U. bei M. J. padarė valstybei didelės žalos.

Kasaciniu skundu nuteistasis P. R. prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kasatorius nurodo, kad teismai padarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių jo veikoje nepagrįstai nustatė visus nusikaltimo požymius, ir taip netinkamai pritaikė BK 199 straipsnio 1 dalį.

BPK 20 straipsnio 1, 4 dalyse nustatyta, kad įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka ir tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Kasatorius nurodo, kad jis 2002 m. gegužės 31 d. 23.45 val. buvo sulaikytas administracine tvarka įtariant padarius kontrabandą, taigi pagal ATPK nuostatas iš areštinės turėjo būti paleistas vėliausiai 2002 m. birželio 1 d. 0.45 val. BPK 137 straipsnio tvarka jis buvo sulaikytas tik birželio 2 d. 16.45 val., taigi nuo birželio 1 d. 0.45 val. iki birželio 2 d. 16.45 val. areštinėje buvo laikomas neteisėtai. Be to, teismai netinkamai pritaikė BK 65 straipsnį, nes į bausmę neįskaitė neteisėto arešto nuo 2002 m. gegužės 31 d. iki birželio 2 d. Taip pat kasatorius nurodo, kad birželio 1 d., dar neiškėlus baudžiamosios bylos, jis buvo įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 293 straipsnį ir apklaustas kaip liudytojas. Taigi jis buvo priverstas duoti parodymus prieš save gręsiant už tai baudžiamajai atsakomybei. Kasatorius tvirtina, kad šie duomenys gauti iš esmės pažeidžiant BPK principines nuostatas ir jo teisę į gynybą, todėl yra gauti neteisėtais būdais, o tokių duomenų teismai negalėjo pripažinti įrodymais ir grįsti jais savo sprendimų. Analogiškai, verčiant duoti parodymus prieš save, birželio 1 d. kaip liudytojai apklausti kaltinamieji N. V. ir R. Č., todėl ir šie parodymai nelaikytini teisėtai gautais duomenimis ir nepripažintini įrodymais.

Kasatoriaus manymu, įvertinti ne visi surinkti įrodymai, taip iš esmės pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalį. Teismai nekreipė dėmesio į liudytojo V. Ž. teisme duotus parodymus apie tai, kad, 2002 m. birželio 3 d. jį apklausiant kvotėjai, jo parodymai buvo rašomi pagal operatyvinių darbuotojų nurodymus. Šio liudytojo parodymai identiški liudytojo J. D. parodymams, taigi abiejų liudytojų parodymai nėra duoti savarankiškai, o tai laikytina esminiu BPK pažeidimu. Tokių parodymų teismai negalėjo vertinti kaip ,,tvirtų“ bei jais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, liudytojo J. D. parodymai ne tik tendencingi, bet ir akivaizdžiai prieštaringi: ikiteisminio tyrimo metu bei teisme jis parodė, kad automobiliai buvo visiškai pakrauti, tačiau pats sau prieštaraudamas nurodė, kad muitinės pareigūnė, tikrindama automobilius, buvo į juos įlipusi; apeliacinės instancijos teisme parodė, kad galėjo būti automobilio galas prikrautas, o priekis tuščias. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad liudytojas P. K. apeliacinės instancijos teisme patvirtino nuteistosios A. U. parodymus, kad J. D. davė klaidingus parodymus bijodamas būti atleistas iš tarnybos. Taigi VSAT pareigūnų J. D. ir V. Ž. parodymams turėjo įtakos operatyviniai darbuotojai, jie tendencingi, prieštaringi ir neatitinkantys bylos faktinių aplinkybių, dėl to vertintini kritiškai ir, teismams iš esmės pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalį, buvo nepagrįstai pripažinti kaip ,,tvirti“. Kasatoriaus manymu, jo ir kitų kaltinamųjų, taip pat liudytojo D. K. parodymai liko nepaneigti, t. y. tai, jog įvažiuojant į Lietuvą, jis įvežė nedidelį prekių kiekį, kurį muitinėje deklaravo. Liudytojas D. K. patvirtino, kad jis tikrino visus automobilius, jokių įtarimų jam nekilo, automobiliai buvo beveik tušti.

Kasatorius nurodo, kad jis įvežamas prekes deklaravo padedant žmonai, muitinė jam davė dokumentus, o po to jis papildomai pasikrovė prekių Adutiškio miestelio aikštėje. Šias aplinkybes patvirtino visi kaltinamieji. Kad buvo atliktos visos muitinės procedūros ir jis turėjo visus reikiamus dokumentus, patvirtina tai, jog sulaikymo metu iš jo buvo paimta keleivio deklaracija, importo deklaracija ir pinigų priėmimo kvitas, kurie akivaizdžiai patvirtino, kad jis vežamas prekes deklaravo. Teismas nemotyvavo, kuo jam buvo naudingas keleivio deklaracijos datos ištaisymas, todėl šis teiginys, nepagrįstas jokiais įrodymais, nelaikytinas įrodymu. Nepagrįsta teismo išvada, kad krovinio dokumentai surašyti po to, kai jis buvo sulaikytas ir pristatytas į pasienio užkardą, kad jis negalėjo sulaikymo metu su savimi turėti dokumentų, nes jie surašyti birželio 1 d. Teismo išvadą, kad jis krovinį pravežė be dokumentų, paneigia byloje surinkti rašytiniai įrodymai, kurių teismas apskritai nevertino ir dėl jų nepasisakė, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad iš Baltarusijos gauti apskaitos kontrolės lapai patvirtina, jog jo vairuojamas automobilis link Lietuvos PKP išvyko gegužės 31 d., 23.46 val. Taigi tokie duomenys paneigia nurodytą jo sulaikymo laiką 23.45 val. ir visų operatyvinių darbuotojų duotus parodymus. Kasatorius tvirtina, kad jis į Adutiškio PKP atvyko prieš pat vidurnaktį, apie 23.50 val., todėl ir muitinės procedūra buvo pradėta gegužės 31 d., o baigta jau birželio 1 d. Taigi Baltarusijos PKP fiksuotas laikas patvirtina, kad jis prekes įvežė teisėtai deklaravęs. Be to, teismas nutylėjo liudytojo A. Č. parodymus apie tai, kad kol buvo forminami krovinio dokumentai visi krovininiai automobiliai stovėjo poste. Kasatoriaus asmens apžiūrą ir daiktų patikrinimą gegužės 31 d. atlikę ir protokolą pasirašę keturi pareigūnai teisme negalėjo paaiškinti, kaip pas jį rado keleivio deklaraciją, importo deklaraciją ir pinigų priėmimo kvitą. Todėl esant tik pareigūnų samprotavimams, kad krovinio dokumentus jam atvežė žmona birželio 1 d. tarp 1.00–3.00 val. ir nesant užfiksuoto jokio dokumentų poėmio, liko nepaneigta aplinkybė, jog pas jį sulaikymo metu buvo rasti dokumentai, o tai patvirtina, kad jis prekes deklaravo ir todėl jokių nusikalstamų veiksmų nepadarė.

Taip pat kasatorius nurodo, kad teismo išvada apie išankstinį susitarimą su A. U. niekuo nepagrįsta. A. U. nurodyta aplinkybė, kad jos mobiliojo ryšio telefonu galėjo atsiliepti jos vaikai, nepaneigta. Jis vykdamas į Baltarusiją su savimi telefono neėmė, A. U. neskambino, jai galėjo skambinti jo žmona. Nepaneigta aplinkybė, kad pas jį sulaikymo metu rastą ir paimtą mobiliojo ryšio telefoną jam perdavė žmona, kai jie susitiko Adutiškio PKP deklaruojant prekes.

Kasaciniu skundu nuteistoji A. U. prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti.

Kasatorė nurodo, kad teismas vertino ne visus surinktus byloje įrodymus, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį, ir dėl to netinkamai pritaikė BK 24 straipsnio 6 dalį, 199 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį.

Kasatorė ginčija teismo išvadą apie bendrininkavimą teigdama, kad vien tik telefoninių pokalbių išklotinės negali būti įrodymu konstatuojant bendrininkų grupę. Kasatorė pažymi, kad mobiliojo ryšio telefonu ji bendravo ne su P. R., o su jo žmona. Be to, nepaneigta ir P. R. nurodyta aplinkybė, kad jo žmona jam perdavė telefoną deklaruojant prekes.

Kasatorė tvirtina, kad jos veiksmai visiškai atitiko Vyriausybės 1997 m. kovo 6 d. nutarimo Nr. 199 ,,Dėl muito režimo keleiviams, vykstantiems per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, nustatymo“ 14, 15.5.2 ir 17 punktų bei finansų ministro 2000 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. 3 ,,Dėl prekių deklaravimo ir muitinio tikrinimo nuostatų patvirtinimo“ 77, 80, 91 punktų reikalavimus. Tai, kad ji turėjo teisę pasirinkti daryti detalų prekių patikrinimą ar ne, teisme patvirtino liudytoja muitinės specialistė V. Lemežienė, kuri nurodė, kad prekių detalus patikrinimas atliekamas tik tuo atveju, jeigu kyla įtarimas. Kiti specialistės teisme duoti parodymai apie tai, kad ji (kasatorė) padarė pažeidimą išleisdama iš posto automobilį be prekių muitinio įforminimo, nelaikytini įrodymu ir juo negali būti grindžiamas nuosprendis, nes tai, pasak kasatorės, V. Lemežienės asmeninė nuomonė, padaryta nesusipažinus su visais bylos duomenimis. Kasatorė nurodo, kad ji vizualiai patikrino visus tris automobilius ir, nustačiusi, kad prekių nėra labai daug, o dalis prekių buvo automobilių detalės, kurių palyginamųjų kainų ji nerado, nusprendė deklaruoti prekes ir pildyti importo deklaraciją. Ji M. J. perdavė deklaracijos blanką, kad jį perduotų P. R., kurį užpildžius, buvo įforminti krovinio dokumentai. Šiuos parodymus patvirtino M. J., kuri papildomai nurodė, kad ji deklaracijai pildyti iškvietė deklarantą A. Č., kuriam šią užpildžius, P. R. iš posto išvažiavo su visais reikiamais dokumentais. Todėl kasatorė nesutinka su teismo išvada, kad ji ir M. J. sudarė regimybę, jog jos neva vykdė P. R. pervežamo krovinio muitinės kontrolę, ir taip piktnaudžiaudamos tarnyba praleido jį be patikrinimo bei padėjo P. R. išvengti muitinės kontrolės šiam darant kontrabandą.

Kiti kasatorės skunde nurodyti argumentai dėl P. R. įvežamų prekių į Lietuvą kiekio, jų deklaravimo ir papildomo prekių pasikrovimo Adutiškyje aplinkybių bei su tuo susijusių liudytojų ir kitų bylos duomenų vertinimu yra analogiški nuteistojo P. R. kasacinio skundo argumentams, todėl nekartojami.

Atsiliepimu į nuteistųjų P. R. ir A. U. kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras S. Dužinskas prašo kasacinius skundus atmesti.

Prokuroras nurodo, kad abiejų nuteistųjų kaltė įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais ir įvertintais įrodymais, kurie buvo tinkamai patikrinti ir įvertinti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Bylą nagrinėję teismai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, teisingai ir nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino visus įrodymus ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Esminių BPK pažeidimų nepadaryta, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Nuteistasis P. R. kasaciniame skunde tvirtina, kad iš Baltarusijos įvežtos prekės buvo deklaruotos, o kitos – pakrautos jau Lietuvoje, tačiau šių kasatoriaus teiginių nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, kurie išsamiai aptarti teismų sprendimuose. Teismas pagrįstai nuteistojo P. R. parodymus įvertino kaip nenuoseklius, nelogiškus bei prieštaringus. Pagrįstai nesiremta liudytojo D. K. parodymais, nes jie neatitiko tikrųjų įvykio aplinkybių, ištirtų įrodymų visumos. VSAT Ignalinos rinktinės Operatyvinės veiklos skyriaus specialistų liudytojų V. Burunovo, I. Ščiuko, A. Jatulio, S. Juodgalvio, A. Galatilčio, R. Sažino, I. Lisovskio, L. Lukausko parodymai atitinka teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, todėl nėra pagrindo netikėti šių liudytojų parodymais. Laiką liudytojai nurodė apytikriai, tačiau tai nereiškia, kad jų parodymai neteisingi, paneigiantys P. R. kaltę. Ištirti ir tinkamai įvertinti duomenys įrodo, kad P. R. kertant valstybės sieną, jis neturėjo krovinio dokumentų, jo nedeklaravo ir prekes į Lietuvą įvežė kontrabandos būdu, išvengiant muitinės kontrolės. Reikiami dokumentai surašyti tik po to, kai tris automobilius su prekėmis Adutiškyje sulaikė pareigūnai. P. R. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 199 straipsnio 1 dalį.

A. U. kaltė taip pat pagrįsta įrodymų visetu, tarp jų teisingai įvertintais liudytojų J. Dzedzickio bei V. Žemaičio parodymais. Pasienyje pasieniečiai ir muitininkai dirba kartu, tačiau kiekviena žinyba turi skirtingas funkcijas, kurias privalo vykdyti. Muitinis tikrinimas yra muitinės specialistų funkcija ir būtent nuteistosios A. U. bei M. J. turėjo tinkamai patikrinti krovinį. Į pasieniečių funkcijas neįeina kontroliuoti muitininkų darbo kokybės. A. U. ir M. J. sąmoningai piktnaudžiavo tarnybine padėtimi pačios pripažindamos, jog visiškai netikrino P. R. automobilio, kitus du patikrino tik vizualiai, nors, pagal jų parodymus, iš P. R. žinojo, kad vežamas 30 000 Lt vertės krovinys ir leido į šalį įvežti prekes, nesumokėjus muito mokesčio. Iš teisiamojo posėdžio protokolo nematyti, kad liudytojas V. Žemaitis, duodamas parodymus, susipainiojo ar parodė, kad tyrėja patarė, ką sakyti. Atsakydamas į klausimus liudytojas nurodė, kad rašant pasiaiškinimus operatyviniai darbuotojai tik priminė automobilių buvimo poste laiką ir valstybinius numerius. Ši aplinkybė nereiškia, kad parodymai duoti nesavarankiškai. Liudytojų J. Dzedzickio ir V. Žemaičio parodymai pagrįstai pripažinti nuosekliais. Tuo tarpu pačios A. U. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštarauja ne tik liudytojų J. Dzedzickio bei V. Žemaičio parodymams, bet ir pačios kasatorės parodymams. Be to, A. U. parodymai patys savaime leidžia teigti, kad ji pripažino, jog sąmoningai piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, neatlikusi P. R. ir R. Č. automobilių muitinio patikrinimo, taip padėdama P. R. į Lietuvą įvežti prekes, nesumokėjus muito mokesčio, nes neginčijamai nustatyta, jog visi automobiliai buvo prikrauti prekių. Telefonų skambučių išklotinės įrodo, kad V. R. apie vyro problemą sužinojo tik po vidurnakčio, todėl tik po to galėjo atvažiuoti į Adutiškio kelio postą, tačiau tuo metu automobiliai su kontrabandiniu kroviniu jau buvo sulaikyti. Ši aplinkybė įrodo, kad nuteistoji A. U. kartu su M. J. sudarė sąlygas P. R. įvežti į Lietuvą krovinį be muitinės kontrolės, t. y. įrodo A. U. kaltę piktnaudžiavus tarnybine padėtimi ir padėjus P. R. padaryti kontrabandą.

Išankstinį susitarimą leisti įvežti krovinį be muitinės kontrolės įrodo telefono skambučių išklotinės bei P. R. telefono įeinančių ir išeinančių skambučių schema. Kontrabandinio krovinio vežimas būtent A. U. darbo dieną reiškia, kad ji sudarė sąlygas P. R. išvengti muitinės kontrolės. Krovinį iš esmės praleido be patikrinimo, todėl A. U. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 199 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį.

Nuteistosios A. U. kasacinis skundas atmestinas, o nuteistojo P. R. kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl BPK 376 straipsnio taikymo

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, tikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama tik tada, kai kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasaciniai pagrindai. Juos numato BPK 369 straipsnis, kuriame nurodyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos kasacine tvarka nagrinėjamos tada, kai kasaciniuose skunduose nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padaryta esminių šio Kodekso pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai buvo netinkamai pritaikytos Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuotos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti, o esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Didžioji dalis abiejų kasatorių skundų argumentų susiję su tuo, kad, kasatorių nuomone, žemesnės instancijos teismai netinkamai įvertino liudytojų parodymus, kitus įrodymus, todėl padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Teisėjų kolegija šiuos skundų argumentus palieka nenagrinėtus, nes įrodymų vertinimas ir jų pagrindu faktinių bylos aplinkybių nustatymas bei teismo išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Taigi nagrinėjami tik tie kasacinių skundų argumentai, kuriuose nurodyti kasacinio nagrinėjimo pagrindai.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nes kasaciniuose skunduose nenurodyta, kokios bylos aplinkybės liko neišnagrinėtos. Be to, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas ir apklausti nuteistojo P. R. skunde nurodyti liudytojai A.  G. ir R. Š., o A. U. prašymu apklaustas P. K. bei papildomai – liudytojas J. Dzedzickas.

Tiesa, kasatoriai nurodo, kad teismas vertino ne visus surinktus byloje įrodymus (nevertino iš Baltarusijos gautų apskaitos kontrolės lapų, kurie patvirtina, kad automobiliai iš Baltarusijos į Lietuvą išvyko prieš pat vidurnaktį, todėl ir muitinės procedūra Lietuvoje buvo pradėta 2002 m. gegužės 31 d., o baigta birželio 1 d.), taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas turi įvertinti tiek kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus ir nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, tačiau tai numato ne BPK 20 straipsnio 5 dalis, o 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas. Iš tiesų byloje yra iš Baltarusijos pasienio tarnybų gauti apskaitos kontrolės lapai, kuriuose byloje minimų trijų automobilių išvykimo iš Baltarusijos į Lietuvą laikas nurodytas nuo 23.44 val. iki 23.46 val. (laikas įrašytas ranka). Žemesnės instancijos teismai šių duomenų nevertino, tačiau nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose šio argumento taip pat nebuvo nurodę. Teisėjų kolegija atkreipia kasatorių dėmesį į tai, kad byloje yra Asmenų, kirtusių Lietuvos Respublikos valstybinę sieną, sąrašai, kuriuose atvykusių asmenų bei automobilių duomenis į kompiuterį suveda Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnas, o datą ir laiką (sekundžių tikslumu) fiksuoja kompiuterio programa ir šie duomenys patvirtina, kad 2002 m. gegužės 31 d. į Adutiškio PKP N. V. atvyko 22.51 val., P. R. – 23.00 val., R. Č. – 23.10 val. (T. 4, b. l. 88, 124, 185). Šie objektyvūs duomenys, kuriuos patvirtina ir kiti teismų sprendimuose išdėstyti įrodymai, paneigia kasatorių nurodytus Baltarusijos pasienio tarnybų apskaitos kontrolės lapuose ranka įrašytus duomenis, todėl šie atmetami.

Kasatoriai teigia, kad liudytojo V. Žemaičio parodymai nesavarankiški, nes jiems turėjo įtakos operatyviniai darbuotojai, ir tai šis liudytojas teisme pripažino, todėl šio liudytojo ir liudytojo J. Dzedzickio parodymais, kurie yra identiški ir kuriems taip pat turėjo įtakos operatyviniai darbuotojai, teismas negalėjo grįsti jų kaltės.

Iš tiesų pirmosios instancijos teisme liudytojas V. Žemaitis, atsakydamas į gynėjos I. Panavaitės klausimą, parodė, kad kai rašė paaiškinimus, operatyviniai darbuotojai jiems priminė automobilių buvimo poste laiką ir jų valstybinius numerius. Tačiau šios aplinkybės, jau minėta, nustatytos objektyvių duomenų – Asmenų, kirtusių Lietuvos Respublikos valstybinę sieną, kompiuterinių sąrašų pagrindu, todėl liudytojų V. Žemaičio ir J. Dzedzickio parodymai nebuvo esminiai nustatant automobilių, vežusių kontrabandą, įvažiavimo į Lietuvos Respubliką laiką. Liudytojų V. Žemaičio ir J. Dzedzickio parodymų vertinimas motyvuotai aptartas apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šių liudytojų parodymai buvo įvertinti visų kitų bylos duomenų kontekste ir, nenustačius jų parodymų prieštaringumo ar nenuoseklumo, jais pagrįstai vadovautasi pagrindžiant kasatorių kaltę.

Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Taigi spręsdamas, ar išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams ir ar juos galima patikrinti BPK numatytais veiksmais.

Kasatorius P. R. nurodo, kad 2002 m. birželio 1 d. jis, N. V. ir R. Č. neteisėtai buvo apklausti kaip liudytojai, todėl apklausų metu gautų duomenų teismas negalėjo pripažinti įrodymais ir jais grįsti savo sprendimų.

P. R. buvo sulaikytas administracine tvarka 2002 m. gegužės 31 d. 23.45 val. įvykio aplinkybėms išsiaiškinti. Bylos duomenys patvirtina, kad P. R. buvo sulaikytas įtariant padaręs kontrabandą, tik tuo metu dar nebuvo aiški gabenamų prekių vertė, nuo kurios priklauso, ar asmuo trauktinas administracinėn (ATPK 210 straipsnis) ar baudžiamojon atsakomybėn. 2002 m. birželio 1 d. jis buvo apklaustas kaip liudytojas, įspėjant dėl baudžiamosios atsakomybės pagal 1961 m. BK 293 straipsnį. P. R. buvo sulaikytas administracine tvarka, taigi preziumuojama, kad jis buvo traukiamas administracinėn atsakomybėn, todėl pagal ATPK 272 straipsnio 1 dalį turėjo teisę duoti paaiškinimus, o ne pareigą duoti parodymus apie savo padarytą veiką. Taigi iš P. R. galėjo būti paimtas paaiškinimas, tačiau jis negalėjo būti įspėtas nei pagal ATPK 1872 straipsnį, nei pagal 1961 m. BK 293 straipsnį. Pagal 1961 m. BPK 781 straipsnio 2 dalį buvo draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius. Draudimas versti duoti parodymus prieš save eliminuoja galimybę apklausti kaip liudytojus asmenis, kurių atžvilgiu medžiagoje yra duomenų apie jų padarytą administracinį teisės pažeidimą ar nusikalstamą veiką, ir apklausos metu siekti gauti apie tai šio asmens parodymus. Tokiam asmeniui oficialiai nepranešama, kuo jis yra įtariamas ar kaltinamas, tokios apklausos metu iš jo atimama galimybė naudotis įtariamojo ar kaltinamojo teisėmis. Analogiškas draudimas numatytas 2002 m. BPK 80 straipsnio 1 punkte, kuriame nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką. Remiantis išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2002 m. birželio 1 d. apklausiant kaip liudytoją P. R. buvo esmingai pažeistos 1961 m. BPK 781 straipsnio 2 dalies nuostatos, taigi šios apklausos metu duomenys gauti neteisėtu būdu – suvaržant įstatymų garantuotas P. R. teises, todėl tokių duomenų teismai savo sprendimuose negalėjo nurodyti ir analizuoti. Analogiški pažeidimai buvo padaryti N. V. ir R. Č. apklausiant kaip liudytojus 2002 m. birželio 1 d., todėl šių apklausų metu duomenys gauti taip pat neteisėtai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ir neatsižvelgiant į P. R., N. V. ir R. Č. 2002 m. birželio 1 d. liudytojų apklausos metu gautus duomenis (beje, visi jie šių apklausų metu neigė, jog prekes per valstybės sieną gabeno kontrabanda, ir teigė, jog dalis prekių buvo pakrauta Adutiškio miestelyje), žemesnės instancijos teismų išvada, kad šių asmenų parodymai nenuoseklūs, nelogiški bei prieštaringi, yra pagrįsta vėliau jų duotų parodymų (gautų teisėtais būdais – laikantis BPK reikalavimų) analize, o jų versija, kad dalis prekių buvo pakrauta Adutiškio miestelyje, paneigta teismų sprendimuose išdėstytais ir išanalizuotais įrodymais.

Taigi kasatorių kaltė pagrįsta teismų sprendimuose išdėstytų, išanalizuotų ir įvertintų įrodymų visuma.

              Dėl kasatorių nusikalstamų veikų kvalifikavimo

Kasacinės instancijos teismas baudžiamojo įstatymo pritaikymą patikrina remdamasis žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.

BK 199 straipsnio 1 dalies dispozicija nustato kontrabandos nusikaltimo sudėtį: ,,Tas, kas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, nepateikė jų muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengė,...“.

Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis ir panašiai (BK 24 straipsnio 6 dalis).

BK 228 straipsnio 1 dalies dispozicija numato: ,,Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo,...“.

Byloje surinkti įrodymai ir nuteistųjų atlikti konkretūs veiksmai patvirtina, kad jie veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė pavojingą šios nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (BK  15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Nustatyta, kad muitinės inspektorės iš anksto pažadėjo P. R. per muitinės postą leisti įvežti krovinį be muitinės kontrolės, žinodamos ir piktnaudžiaudamos savo tarnybine padėtimi, sudarė sąlygas išvengti muitinės kontrolės, be muitinio patikrinimo praleido kontrabandinį krovinį. Taigi tarp visų bendrininkų atliktų konkrečių veiksmų ir bendrai padarytos veikos yra priežastinis ryšys, nes kiekvienas iš jų atliko reikšmingus bendroje nusikalstamoje veikoje veiksmus ir taip sudarė sąlygas veikti kitiems bendrininkams. Jei bendrininkas neatliktų savo veiksmų, bendros nusikalstamos veikos būtų neįmanoma padaryti arba jos padarymas iš esmės pasunkėtų.

Taigi P. R., žinant ir piktnaudžiaujant savo tarnybine padėtimi valstybės tarnautojoms A. U. bei M. J., sudariusioms sąlygas išvengti muitinės kontrolės, kontrabandos būdu iš Baltarusijos į Lietuvą įvežė įvairių prekių iš viso už 448 681,60 Lt. Be muitinio patikrinimo praleidusios kontrabandinį krovinį, A. U. bei M. J. savo nusikalstamais veiksmais pažemino valstybės autoritetą ir diskreditavo Lietuvos muitinės tarnautojo vardą, taip padarė valstybei didelės žalos. Taigi pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes kasatoriaus P. R. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, o kasatorės A. U. – kaip idealioji nusikaltimų sutaptis pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 199  straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį.

Taigi baudžiamasis įstatymas kasatorių padarytoms nusikalstamoms veikoms pritaikytas tinkamai.

Dėl P. R. sulaikymo ir BK 66 straipsnio nuostatų taikymo

Kasatoriaus P. R. skundo argumentas, kad teismai nepagrįstai į paskirtą bausmę neįskaitė administracinio sulaikymo nuo 2002 m. gegužės 31 d. iki birželio 2 d., yra pagrįstas. Teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad P. R. į paskirtą bausmę įskaitytas kardomasis kalinimas (suėmimas) nuo 2002 m. birželio 2 d. iki liepos 25 d., tačiau bylos duomenys patvirtina, kad P. R. buvo sulaikytas administracine tvarka nuo 2002 m. gegužės 31 d. iki birželio 2 d. (vadovaujantis 1961 m. BPK 137 straipsniu P. R. sulaikytas 2002 m. birželio 2 d. 16.45 val. kaip įtariamasis padaręs nusikaltimą, numatytą 1961 m. BK 312 straipsnio 3 dalyje), tačiau šis laikas į paskirtą bausmę neįskaitytas. Kadangi P. R. buvo sulaikytas administracine tvarka dėl tos pačios veikos, dėl kurios vėliau patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, todėl dvi jo sulaikymo dienos (nes 2002 m. birželio 2 d. jau įskaityta į paskirtą bausmę) prilygintinos kardomajam kalinimui (suėmimui) ir įskaitytinos į paskirtą bausmę (BK 66 straipsnio 1 dalis). Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismų sprendimai keistini dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo – BK 66 straipsnio 1 dalies (BPK 383 straipsnis, 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta: ,,Nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas…”. Šioje byloje ikiteisminio tyrimo institucijos praktika, kai sulaikius asmenį įtariant padarius kontrabandą iš pradžių apiforminamas jo administracinis sulaikymas, antrą sulaikymo parą jis dar kartą sulaikomas vadovaujantis 1961 m. BPK 137 straipsniu, o į teismą pristatomas tik ketvirtą parą (po 84 valandų), yra neteisėta, nes šiurkščiai pažeidžia minėtą konstitucinę normą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 ir 6 punktais,

n u t a r i a :

              Nuteistosios A. U. kasacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 9 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 5 d. nutartį pakeisti: vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, P. R. į paskirtą bausmę įskaityti dvi administracinio sulaikymo dienas, skaičiuojant vieną sulaikymo dieną už dvi MGL dydžio baudas.

Kitas nuosprendžio ir apeliacinės nutarties dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai                                                                                                                              Aldona Rakauskienė

                                                                                                                                            Olegas Fedosiukas

                                                                                                                                            Vytautas Masiokas