Civilinė
byla Nr. 3K-3-479/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos:
36.1; 40.2;
42.8 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. lapkričio 29 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Egidijaus Baranausko, Gražinos Davidonienės ir Česlovo Jokūbausko (kolegijos
pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. T. įmonės „Hegvita“
kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo
2009 m. gegužės 26 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 22 d.
nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. T. įmonės „Hegvita“
ieškinį atsakovui UAB „Scania Lietuva“ dėl avanso grąžinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas G. T. įmonė „Hegvita“ prašė priteisti iš
atsakovo UAB „Scania Lietuva“ 23 220,08 Lt sumokėto avanso ir 6 proc.
dydžio metinių palūkanų.
Ieškovas nurodė, kad 2008 m. sausio 30 d.
jis su atsakovu UAB „Scania Lietuva“ sudarė sutartį Nr. LTLT2233 dėl
vilkiko „Scania“ įsigijimo už 105 020 eurų (362 613,06 Lt). Ieškovas
atsakovui pagal šią sutartį 2008 m. sausio 31 d. sumokėjo
2225 eurus (7682,48 Lt) avanso, o 2008 m. gegužės 18 d. pagal
šalių sudarytą trišalę sutartį visą sutarties kainą sumokėjo UAB „Hansa
Lizingas“. Atsakovas ieškovui negrąžino pagal šią sutartį sumokėto avanso,
taigi jis gavo 2225 eurais daugiau, nei buvo sutarta. 2008 m sausio 4 d.
ieškovas ir atsakovas sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. LT2520 dėl dviejų
vilkikų „Scania“ įsigijimo už 180 000 eurų (621 504 Lt). Tą pačią
dieną, 2008 m. sausio 4-ąją, ieškovas sumokėjo atsakovui 4500 eurų
(15 537,60 Lt) avanso už prekes pagal šią sutartį. Įvykdymo terminas
sutartyje nustatytas iki 2008 m. rugsėjo 12 d. Ieškovo
teigimu, ši sutartis liko neįvykdyta dėl atsakovo kaltės, nes šis neįvykdė
5.1.1 punkto reikalavimų pristatyti ir perduoti prekę iki 2008 m. rugsėjo 12 d.
Ieškovui 2008 m. lapkričio 6 d. pareikalavus iš atsakovo
grąžinti 6725 eurų (23 220,08 Lt) avansą, šis 2008 m. lapkričio 11 d.
pranešė, kad 2008 m. sausio 4 d. sutartis Nr. LT2520
nutraukiama, nes ieškovas neįvykdė 8.2 punkte nurodytų įsipareigojimų priimti
prekes iš atsakovo, atsakovui pranešus apie prekės pagaminimą. Ieškovas nurodė,
kad pirmiau nurodyto sutarties punkto jis nepažeidė, nes atsakovas iki šiol jo
neinformavo apie prekės pagaminimą ir atsiėmimą. Atsakovui pažeidus prekių
perdavimo terminą, ieškovas prarado interesą vykdyti sutartį, todėl įsigijo
vilkiką iš kitos bendrovės.
Ieškovo teigimu, atsakovas, pažeisdamas Sutarties Nr. LT2520
5.3 punktą, nepranešė jam apie pristatytas prekes, todėl laikytina, kad pagal
5.1.1 punktą atsakovas nepristatė prekių iki 2008 m. rugsėjo 12 d.
Prekių pristatymo terminas yra esminė sutarties sąlyga, todėl sutartis buvo
nutraukta dėl atsakovo kaltės. Atsakovo teigimu, pagal tarp šalių susiklosčiusią
verslo praktiką ieškovui buvo pranešta apie atvežtas prekes telefonu iki
Sutarties 5.1.1 punkte nurodytos datos. Ieškovas laiku neatvyko pasiimti
prekių, todėl Sutarties 8.2 punkto pagrindu sutartis buvo nutraukta ir ieškovui
kyla pareiga sumokėti baudą, išskaičiuojant ją iš gauto avanso (Sutarties Nr.
LT2520 4.4.1 punktas).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir
nutarties esmė
Vilniaus
miesto 2-asis apylinkės teismas 2009 m. gegužės 26 d.
sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 7682,48 Lt
avanso, kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas
nustatė, kad 2008 m. sausio 30 d. sutartimi Nr. LTLT2233
(toliau – Sutartis Nr. LTLT2233) ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovui
89 000 eurų (be PVM) už perkamą vilkiką Scania. Vykdydamas Sutarties Nr. LTLT2233
4.1 punkte įtvirtintą įsipareigojimą, ieškovas 2008 m. sausio 31 d.
sumokėjo atsakovui pirmąją avanso dalį – 2225 eurus, kurie pagal šią Sutartį
įskaičiuojami į prekės kainą. Remiantis Sutarties Nr. LTLT2233 11.1
punktu, suteikiančiu teisę ieškovui teises ir pareigas, kylančias iš šios Sutarties,
perduoti lizingo bendrovei, 2008 m. gegužės 16 d. UAB
„Hansa lizingas“ ir UAB „Scania Lietuva“ sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. LT069061/PPS,
pagal kurią lizingo bendrovė 2008 m. gegužės 20 d. mokėjimo
pavedimu Nr. 544543 sumokėjo atsakovui visą kainą – 105 020 eurų
su PVM (arba 89 000 eurų be PVM). Šalių ginčo, kad lizingo bendrovė
sumokėjo visą prekės kainą pagal Sutartį Nr. LTLT2233, nėra. Ieškovo
sumokėtas 2225 eurų avansas liko neįskaičiuotas į bendrą parduodamo pagal šią
Sutartį daikto kainą. Byloje kilo ginčas, ar atsakovas turėjo teisę avansą,
sumokėtą pagal Sutartį Nr. LTLT2233, įskaityti kaip sumokėtą pagal 2008 m. sausio 4 d.
sutartį Nr. LT2520 (toliau – Sutartis Nr. LT2520). Jokia rašytine
sutartimi šalys nebuvo susitarusios dėl įskaitymo ar įmokos perkėlimo pagal
kitą sutartį. Teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių,
jog jis pranešė ieškovui apie atliktą įskaitymą, taigi nėra pagrindo išvadai,
kad įskaitymas buvo atliktas, todėl laikytina, kad 2225 eurų atsakovas įgijo be
pagrindo. Tokiomis apinkybėmis teismas pripažino pagrįstu ieškovo reikalavimą
dėl 2225 eurų avanso priteisimo (CK 6.237 straipsnio 1 dalis).
Teismas taip
pat nustatė, kad šalys Sutartimi Nr. LT2520 sutarė, jog ieškovas pirks iš
atsakovo du vilkikus už bendrą 90 000 eurų (be PVM) sumą. Vykdydamas
Sutarties Nr. LT2520 4.4.1 punktą, ieškovas 2008 m. sausio 4 d.
sumokėjo atsakovui pirmą avanso dalį – 4500 eurų. 2008 m. lapkričio 6 d.
pranešimu ieškovas pareikalavo iš atsakovo grąžinti 4500 eurų avansą. Ieškovas
teigė, kad, laiku negavęs prekių, prarado interesą ir įgijo jas iš kitos
bendrovės. Atsakovas 2008 m. lapkričio 11 d. raštu
informavo ieškovą, kad šis neįvykdė Sutarties Nr. LT2520 8.2 punkto
reikalavimų priimti prekes, todėl jam taikoma 8.3 punkte nustatyta avanso
dydžio bauda. Pagal Sutarties Nr. LT2520 5.1.1 punktą prekės turėjo būti
pristatytos ir perduotos ieškovui iki 2008 m. rugsėjo 12 d.,
o pagal 5.3 punktą apie numatomą konkrečią prekių perdavimo dieną ir laiką
atsakovas privalėjo informuoti ieškovą ne vėliau, nei likus penkioms darbo
dienoms iki galimo perdavimo. Teismas konstatavo, kad šalys nebuvo susitarusios
dėl konkrečios informavimo pareigos formos. Iš ieškovo atstovo paaiškinimų,
liudytojų parodymų ir CMR važtaraščių teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovas
žodžiu bendravo dėl vilkikų pristatymo pagal Sutartį Nr. LT2520, vilkikai
buvo pristatyti į Lietuvą iki sutartyje nustatytos datos (vienas atvežtas
atsakovui 2008 m. rugpjūčio 26 d., kitas –
2008 m. rugpjūčio 28 d.) ir ieškovas buvo žodžiu
informuotas apie vilkikų atsiėmimą. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad ieškovas, neinformavęs
atsakovo apie Sutarties Nr. LT2520 nutraukimą, 2008 m. rugsėjo 22 d.
nusipirko kitus vilkikus iš kitos įmonės 16 000 eurų pigiau už kiekvieną.
Teismas padarė išvadą, kad ieškovas nebesiekė vykdyti Sutarties Nr. LT2520.
Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovo teiginius, kad vilkikai nebuvo
pristatyti laiku, ir konstatavo, jog atsakovas žodžiu pranešė ieškovui apie
automobilių atsiėmimą. Teismas nustatė, kad pagal Sutarties Nr. LT2520 8.2
punktą atsakovas turi teisę nutraukti Sutartį, jei pirkėjas neatsiliepia per
tris darbo dienas po įspėjimo gavimo; jei pirkėjas be svarbių priežasčių
pareiškia atsisakąs priimti prekes; arba daugiau kaip trisdešimt dienų po
sutarto termino neatsiima prekių. Atsakovas nutraukė Sutartį Nr. LT2520,
atsakydamas į ieškovo 2008 m. lapkričio 6 d. raštą, kad,
ieškovo nuomone, jam nesumokėjus avanso, vilkikai neturėjo būti pradėti
gaminti. Teismo nuomone, ieškovo atsisakymas priimti prekes buvo pagrindas
atsakovui nutraukti Sutartį 8.2 punkto pagrindu, t. y. pirkėjui be svarbių
priežasčių atsisakius priimti prekes ir daugiau kaip trisdešimt dienų po
sutarto termino neatsiėmus prekių. Pagal Sutarties Nr. LT2520 8.3 punktą,
sutartį nutraukus 8.2 punkto pagrindu, atsakovas turėjo teisę reikalauti 5
proc. dydžio baudos nuo visos Sutarties sumos (Sutarties 8.3.1, 4.2 punktai),
t. y. 9000 eurų. Ieškovo sumokėtas 4500 eurų avansas yra mažesnis už šią
sumą. Pagal Sutarties Nr. LT2520 4.4.1 punktą, neįvykdžius sutarties dėl
pirkėjo (ieškovo) kaltės, avansas grąžinamas išskaičius iš jo baudą, todėl
atsakovas pagrįstai įskaitė baudos sumą iš ieškovo sumokėto 4500 eurų avanso ir
apie tai informavo ieškovą.
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka
išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo G. T. įmonės „Hegvita“ apeliacinį skundą,
2010 m. kovo 22 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo
apylinkės teismo 2009 m. gegužės 26 d. sprendimą paliko
nepakeistą.
Teisėjų kolegija
nurodė, kad, nors pagal CK 6.205 straipsnio nuostatas įvykdymo termino
praleidimas yra priskiriamas prie sutarties pažeidimo, tačiau toks pažeidimas savaime
nesuponuoja teisės atsisakyti nuo sutarties, nes tokiu atveju įstatyme
nustatytas ne vienas kreditoriaus interesų gynimo būdas (CK 6.209, 6.213, 6.216
straipsniai), tačiau nė vienu iš jų ieškovas nepasinaudojo. Teisėjų kolegijos
vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pats ieškovas
nebuvo suinteresuotas vykdyti su atsakovu sudarytą sutartį. Be to, vilkikų pargabenimo
į Lietuvą vėlavimas ar jų laiku nepateikimas pirkėjui nebuvo numatyti sutartyje
kaip sąlyga pirkėjui atsisakyti nuo sutarties. Priešingai, už vėlavimą
pristatyti vilkikus buvo nustatyta pardavėjo (atsakovo) prievolė mokėti
pirkėjui (ieškovui) netesybas (Sutarties 8.7 punktas). Teisėjų kolegija,
vadovaudamasi CK 6.193 straipsnio nuostatomis dėl sutarčių aiškinimo, padarė
išvadą, kad prekių pristatymo terminas šalių nebuvo laikomas ir pripažįstamas
esmine sutarties sąlyga, kuri leistų pirkėjui atsisakyti nuo sutarties net ir
tokiam faktui – vėluojant pristatyti užsakytas prekes – įvykus. Teisėjų
kolegija, remdamasi elektroninio susirašinėjimo duomenimis ir liudytojų
parodymais, konstatavo, kad ieškovas atsisakė priimti jam atgabentus vilkikus.
Tokie jo veiksmai nepateisinami nei Sutarties, nei įstatymo nuostatomis.
Kadangi sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti
nuostolius bei netesybas, tai atsakovas teisėtai pasinaudojo šia teise ir
ieškovo sumokėtą avansą užskaitė kaip baudą (netesybas). Tokią pardavėjo teisę lemia
vien sutartimi sulygtas prekių neatsiėmimo be svarbių priežasčių faktas,
nepaisant to, buvo ar nebuvo vėluojama jas pristatyti. Nors aplinkybės dėl
prekių pristatymo termino ir neturi šioje byloje teisinės reikšmės, teisėjų
kolegija vis dėlto nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo
argumentais, jog šiuo atveju pristatymo terminas nebuvo pažeistas ir jog
atsakovas tinkamai atliko informavimo pareigą pagal susiklosčiusią šalių
bendradarbiavimo praktiką.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą
teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
ieškovas G. T. įmonė „Hegvita“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo
apylinkės teismo 2009 m. gegužės 26 d. sprendimo dalį, kuria
ieškinio dalis atmesta, bei atitinkamą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 22 d. nutarties
dalį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai,
netinkamai taikydami CK 6.193-6.195 straipsniuose įtvirtintas sutartinių
santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisykles, nukrypo nuo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB
„Cetarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006;
2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB
„Pamario sargas“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-649/2006;
2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB
„Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007;
2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M.
v. bendra Lietuvos-Ukrainos įmonė UAB „Azovlitas“, bylos Nr. 3K-3-201/2008;
kt.). Pagal Sutarties 5.1.1 punktą prekės turėjo būti ne tik pristatytos, bet
ir perduotos kasatoriui iki 2008 m. rugsėjo 12 d., o pagal
5.3 punkte nustatytą perdavimo tvarką atsakovas privalėjo apie numatomą
konkrečią prekių perdavimo dieną ir laiką informuoti kasatorių ne vėliau nei
likus 5 darbo dienoms iki galimo perdavimo. Tuo tarpu teismai pernelyg
sureikšmino prekių pristatymo termino nustatymą, tačiau nevertino, ar atsakovas
tinkamai įgyvendino pareigą perduoti prekes kasatoriui, įtvirtintą ne tik
Sutartyje, bet ir CK 6.317 straipsnio 1 dalyje bei 6.319 straipsnio 1 dalyje.
Atsakovas, būdamas šios verslo srities profesionalas, turėjo suprasti savo
pareigą perduoti daiktus pirkėjui Sutartyje nustatytais terminais. Teismai
nustatė, kad atsakovas nesiuntė kasatoriui pranešimo ir (ar) įspėjimo apie
pasirengimą perduoti prekes, tačiau nepaisant to konstatavo, jog jis tinkamai
atliko informavimo pareigą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat
nepagrįstai konstatavo, kad Sutarties įvykdymo termino praleidimas savaime
nesuponuoja teisės atsisakyti nuo sutarties. Kasatoriui Sutarties įvykdymo
terminas buvo ypač reikšmingas, esminis Sutarties elementas, nes kasatorius
užsiima krovinių pervežimu ir atitinkamai planuoja savo verslą. Tai, kad kasatorius
po 2008 m. rugsėjo 12 d. įsigijo transporto priemones iš
kito subjekto, patvirtina faktą, jog kasatoriui buvo ypač svarbus Sutarties su
atsakovu įvykdymo terminas, po kurio jis prarado interesą sudaryti Sutartį, nes
turėjo skubiai įsigyti vilkikus iš kito pardavėjo. Tokie kasatoriaus veiksmai
buvo nulemti atsakovo neveikimo. Šios aplinkybės paneigia teismų išvadą, kad
kasatorius nebuvo suinteresuotas vykdyti Sutartį, sudarytą su atsakovu.
Atsižvelgiant į tai, kad vilkikų, įsigytų iš kito pardavėjo, kainai įtakos
turėjo objektyvios aplinkybės, taip pat į tai, jog kasatorius vilkikus įsigijo
iš kito pardavėjo būtent dėl atsakovo kaltės ir Sutarties pažeidimo, pripažintinos
klaidingomis teismų išvados, kad kasatorius, gavęs ekonominės naudos (įsigijęs
vilkikus mažesnėmis kainomis nei iš atsakovo), nebuvo suinteresuotas vykdyti Sutartį.
2. Teismai netinkamai
aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias prievolių
pasibaigimą įskaitymu (CK 6.130 straipsnio 1 dalį, 6.131 straipsnio 1 dalį,
6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktą), taip pat nukrypo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje R. T. v. UAB „Gipsonas“, bylos
Nr. 3K-3-561/2005; 2006 m. kovo 15 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje UAB „Bonitana“ v. AB „Vilkma“, bylos
Nr. 3K-3-199/2006; 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas,
priimtas civilinėje byloje V. Šyvokas v. A. N., A. N.,
bylos Nr. 3K-P-382/2006; 2006 m. gruodžio 11 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ferteksos transportas“ v.
Baltarusijos Respublikos įmonė „Gamybinis susivienijimas „Beloruskalij“,
bylos Nr. 3K-3-624/2006; 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Sentovart Industrial Group LTD v. UAB
„Autostartas“, bylos Nr. 3K-3-593/2007). Pirmosios instancijos teismas
nepagrįstai pripažino teisėtai įskaityta 4500 eurų baudą. Teismas sprendė, kad
pagal Sutarties 4.4.1 punktą, neįvykdžius Sutarties dėl pirkėjo (kasatoriaus)
kaltės, avansas grąžinamas išskaičius iš jo baudą, todėl atsakovas pagrįstai
įskaitė baudos sumą iš kasatoriaus sumokėto 4500 eurų avanso ir apie tai
informavo kasatorių. Tačiau atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad
jis pranešė kasatoriui apie atliktą šios baudos įskaitymą pagal CK 6.131
straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus. Atsakovo pateiktas
2008 m. lapkričio 11 d. raštas dėl Sutarties nutraukimo ir
baudos apskaičiavimo nėra tapatus pareiškimui dėl įskaitymo. Be to, pagal CK
6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktą draudžiama įskaityti reikalavimus,
ginčijamus teisme. Kadangi atsakovas iki kasatoriui pareiškiant ieškinį teisme
tinkamai nepranešė apie baudos įskaitymą, tai šis įskaitymas yra neteisėtas.
Taigi įskaitymas neteisėtas dėl dviejų priežasčių: pirma, nenustatyta, kad
kasatorius kaltas dėl sutarties neįvykdymo, taigi šalys neturėjo viena kitai
abipusių teisių ir pareigų, nes turėjo teisę reikalauti sugrąžinti sumokėtą
avansą, o atsakovas neturėjo teisės reikalauti iš kasatoriaus Sutartyje
nustatytos baudos; antra, apie įskaitymą nepranešta, kaip to reikalaujama
teisės aktų ir šalių pasirašytos Sutarties.
3. Teismas nevertino
netesybų pagrįstumo. CK 6.73 straipsnio 2 dalyje, 6.258 straipsnio
3 dalyje įtvirtinta teismo teisė mažinti netesybas vien dėl to, kad jos
pernelyg didelės (neprotingos), ir tai vertinama kaip teismo pareiga
kontroliuoti netesybų dydį, neleidžiant lupikauti. Sąžiningumo ir protingumo
principų sutartiniams santykiams taikymas, neleidžiant sutarties šaliai
nepelnytai praturtėti dėl neprotingo dydžio netesybų, yra viešasis interesas,
kurį teismas turi įgyvendinti ex officio. Teismo pareiga kontroliuoti
netesybų dydį įtvirtinta suformuotoje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2003 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB
„Glass Market“ v. UAB „Lygiakraštis“, bylos Nr. 3K-3-1070/2003;
2005 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ
Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Ferteksos transportas“,
bylos Nr. 3K-3-316/2005; kt.).
Atsiliepimu į
kasacinį skundą atsakovas UAB „Scania Lietuva“ prašo kasacinį skundą atmesti ir
nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:
1. Byloje ginčas kilo
ne dėl konkrečių Sutarties sąlygų aiškinimo, bet dėl Sutarties tinkamo vykdymo
ir šalies, kaltos dėl Sutarties neįvykdymo ir jos nutraukimo, nustatymo. Byloje
pateikti įrodymai paneigia kasatoriaus poziciją, kad atsakovas pažeidė
sutarties šalių bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigą, tinkama forma
nepranešdamas kasatoriui apie užsakytų transporto priemonių atgabenimą į
Lietuvą ir galimybę juos perduoti iki sulygtos datos. Susirašinėjimo
elektroniniu paštu nuorašai, liudytojų parodymai, CMR važtaraščių nuorašai
patvirtina, kad kasatoriaus užsakytos transporto priemonės buvo laiku
atgabentos į Lietuvos teritoriją ir parengtos perduoti kasatoriui, apie tai jis
buvo nedelsiant informuotas, o Sutartis nutraukta dėl to, jog kasatorius
atsisakė šias prekes priimti ir už jas sumokėti sutartą užmokestį. Be to,
teismai nustatė, kad, atsižvelgiant į susiklosčiusią šalių bendradarbiavimo
praktiką, atsakovas informavimo pareigą atliko tinkamai. Kasatorius nepateikė
jokių įrodymų, kad tarp šalių buvo susiklosčiusi praktika pranešimus apie
prekių atsiėmimą pateikti raštu (faksu). Pirmosios instancijos teisme apklausti
liudytojai patvirtino, kad su kasatoriumi jau anksčiau buvo sudaryta ir
įvykdyta ne viena tokio pobūdžio pirkimo–pardavimo sutartis ir kad apie prekių
atsiėmimą kasatorius visada būdavo informuojamas žodžiu. Be to, vykdant
pirkimo–pardavimo sutartį, svarbios yra ne tik pardavėjo, bet ir pirkėjo
pareigos. CK 6.346 straipsnyje nustatyta pirkėjo pareiga priimti daiktus.
Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad kasatorius būtų tinkamai vykdęs
savo pareigą priimti prekes. Išvadą, kad kasatorius nebeturėjo intereso vykdyti
su atsakovu sudarytą sutartį, teismai padarė remdamiesi tiek rašytiniais
įrodymais, tiek paties kasatoriaus paaiškinimais. Kasatorius neįrodė
aplinkybių, kad jam buvo svarbu vilkikus gauti būtent sutartą dieną, taip pat
kad iš UAB „Adampolis“ jo įsigytų vilkikų kaina buvo mažesnė dėl neva
prastesnės jų komplektacijos. Be to, kasatorius nepaneigė aplinkybės, kad
transporto priemones iš trečiojo asmens jis įsigijo net nenutraukęs Sutarties
su atsakovu ir neinformavęs jo apie savo ketinimus toliau jos nebevykdyti.
Sutarties 5.4 punkte buvo įtvirtintas draudimas kasatoriui be svarbių
priežasčių atsisakyti priimti kokybiškas prekes, priešingu atveju taikant jam
Sutartyje nustatytas sankcijas. Byloje nustatyta, kad abi transporto priemonės
buvo užsakytos ir sukomplektuotos specialiai kasatoriui pagal jo poreikius,
todėl teismai padarė pagrįstą išvadą, jog pristatymo terminas šalių nebuvo
laikomas ir pripažįstamas esmine sutarties sąlyga, kuri leistų kasatoriui
atsisakyti sutarties, net jeigu ir būtų vėluojama pristatyti užsakytas
transporto priemones. Termino praleidimo atveju atsakovui Sutartyje buvo
nustatyta pareiga mokėti netesybas, o ieškovo teisė vienašališkai atsisakyti
vykdyti Sutartį arba ją nutraukti, jeigu transporto priemonės būtų pristatytos
pavėluotai, Sutartyje nebuvo nustatyta (CK 6.217 straipsnis).
2. Atsakovo atlikto
baudos įskaitymo kasatorius neginčijo nei pirmosios, nei apeliacinės
instancijos teisme, todėl šių argumentų pateikimas kasaciniame teisme
laikytinas negalimu. Be to, kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismai
nenustatė dviejų įskaitymui taikyti būtinų sąlygų – aplinkybės, kad prievolės
šalis siejo abipusės teisės ir pareigos, ir aplinkybės, kad abu reikalavimai
buvo galiojantys ir vykdytini. 2008 m. lapkričio 11 d.
pranešime atsakovas aiškiai rėmėsi Sutarties 8.3.1 ir 8.3.2 punktais, kurie
turėtų būti aiškinami kartu su Sutarties 4.4.1 punktu, kad, Sutarties
neįvykdžius dėl pirkėjo kaltės, avansas grąžinamas pirkėjui, išskaičius iš jo
baudą ir (ar) pardavėjo nuostolius, nustatytus šios sutarties 8.3 ir 8.4
punktuose. Iš to darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai išskaitė baudos sumą
iš kasatoriaus sumokėto avanso ir apie tai nedelsiant jį informavo. Kasatoriaus
argumentas, kad buvo pažeistas draudimas įskaityti teisme ginčijamus
reikalavimus, nepagrįstas, nes pagal kasacinio teismo išaiškinimą šis draudimas
gali būti taikomas tik tiems atvejams, kada kontrahentas įskaitymą atlieka
esant iškeltai civilinei bylai teisme. Tuo tarpu atsakovas atliko įskaitymą
tokiu metu, kai dėl baudos mokėjimo Sutarties pagrindu ginčų teisme nebuvo.
3. Kasatoriaus
argumentas, kad teismai nevertino atsakovo taikytų netesybų pagrįstumo,
atmestinas. Šalys susitarė dėl konkretaus dydžio netesybų už sutarties
neįvykdymą. Šalių sutartas netesybų dydis tesudarė 5 proc. nuo bendros
Sutarties kainos, tai negali būti laikoma nepagrįstai didelėmis netesybomis,
suteikiančiomis galimybę nepagrįstai praturtėti nukentėjusiajai šaliai. Be to,
ieškovas netesybų dydžio neginčijo ir žemesniųjų instancijų teismuose dėl
baudos dydžio pagrįstumo nepasisakė, šių aplinkybių neįrodinėjo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
CPK 353 straipsnio 1
dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas apskųstus žemesniųjų instancijų teismų
sprendimus ir (ar) nutartis patikrina teisės taikymo aspektu neperžengdamas
kasacinio skundo ribų. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas
nenustatinėja iš naujo bylos faktų ir savo veikloje vadovaujasi pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis.
Pažymėtina, kad
abstrahuotas ir atribotas ar atskirtas nuo fakto klausimų bylos nagrinėjimas
kasaciniame teisme yra neįmanomas, nes teisė gali būti taikoma tik konkrečių
faktinių aplinkybių kontekste. Dėl to kasacinis teismas žemesniųjų instancijų
teismų procesinius sprendimus fakto klausimų aspektu analizuoja tiek, kiek
reikia nustatyti, ar teismas teisingai taikė materialiosios teisės normas, taip
pat įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą civiliniame procese reglamentuojančias
proceso teisės normas.
Nagrinėjamoje byloje
kasaciniame skunde iš esmės keliami sutarčių aiškinimą reglamentuojančių teisės
normų taikymo, sprendžiant šalių ginčą dėl vilkikų pirkimo–pardavimo sutarties
nutraukimo teisinių padarinių, prievolių pasibaigimo įskaitymu bei netesybų
mažinimo galimybės klausimai.
Dėl sutarčių
aiškinimo taisyklių
Poreikis aiškinti
sutartį kyla tada, kai sutarties šalys nebesusitaria dėl tam tikrų jos aspektų,
kaip antai dėl sutarties galiojimo apskritai, dėl jos rūšies, pobūdžio,
pakeitimo, pasibaigimo, vienos ar kitos sąlygos tikrosios prasmės bei svarbos
šalims, sutarties įvykdymo terminų svarbos ir pan. Tokiu atveju šis klausimas
tampa teisminio nagrinėjimo objektu.
Sutarčių aiškinimas
yra gana detaliai reglamentuotas CK 6.193-6.195 straipsniuose. Pagal sutarčių
aiškinimo taisykles sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Pirmiausia turi
būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi
pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima
nustatyti, tai sutartis aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai
tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys.
Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio
ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Atsižvelgtina ir į
įprastines sąlygas, net jeigu jos sutartyje nenurodytos. Kai abejojama dėl sutarties
sąvokų, joms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį,
esmę bei jos dalyką, reikšmė. Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos
aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies
naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos aiškinamos vartotojų ir sutartį
prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Aiškinant sutartį turi būti
atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių
praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius.
Sutarčių aiškinimo
klausimais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika yra gausi, nuosekli ir
išplėtota. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje akcentuojama, kad
aiškinant sutartis būtina vadovautis ne tik sąžiningumo reikalavimu, kuris tiesiogiai
įvardytas CK 6.193 straipsnio 1 dalyje kaip pagrindinė sutarčių aiškinimo
taisyklė, bet ir kitais CK 1.5 straipsnyje įvardytais bendraisiais teisės
principais. Sutarčių aiškinimo paskirtis yra siekis kiek įmanoma tiksliau
išsiaiškinti šalių valią, išreikštą sudarant sutartis bei prisiimant iš tokių
sutarčių kylančius įsipareigojimus. Sutarčių aiškinimo taisyklės orientuoja į
tai, kad šis aiškinimas neapsiribotų lingvistiniu pažodiniu sutarčių teksto
aiškinimu, bet sistemiškai būtų įvertintas sutarties šalių elgesys tiek
ikisutartinių, tiek sutartinių santykių stadijose, šalių subjektyvi nuomonė dėl
sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvęs jos sąlygų suvokimas
(žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartį, priimtą civilinėje
byloje UAB „Sauliuta“ v. AB „Lytagra“, bylos Nr. 3K-3-813/2003;
2007 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB
„Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007;
2010 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB
„Ervin“ v. Agoratec AB, bylos Nr. 3K-3-128/2010;
2010 m. liepos 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Šiaulių
miesto savivaldybė v. UAB „Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010;
2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB
„Miaras“ v. A. D. individuali įmonė „Aldaujana“, bylos
Nr. 3K-7-409/2010; kt.).
Nagrinėjamoje byloje
kasatorius nurodo, kad atsakovas pažeidė šalių sudarytą sutartį – neinformavo
sutartyje sutartu būdu kasatoriaus apie užsakytų vilkikų pristatymą į Lietuvą,
o sutarties įvykdymo terminas jam, užsiimančiam krovinių pervežimu, turėjo
esminę reikšmę. Bylą nagrinėjanti kasacinio teismo teisėjų kolegija visų pirma
atkreipia dėmesį į tai, kad konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas,
sutartimi sulygtų šalių teisių ir pareigų nustatymas yra fakto, o ne teisės
klausimas. Minėta, kad pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas fakto
klausimų nenagrinėja, tačiau, atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus,
patikrina, kaip žemesnės instancijos teismas laikėsi sutarčių aiškinimo
taisyklių. Būtent į tai, sprendžiant sutarčių aiškinimo klausimus, orientuoja
kasacinis teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartį,
priimtą civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“, bylos
Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad nors ir ne
sutartyje aptartu būdu, bet atsakovas kasatorių tinkamai informavo, jog šis
atsiimtų vilkikus. Konstatuota ir tai, kad informavimo būdas atitiko tarp šalių
susiklosčiusią praktiką, nes kasatorius jau yra iš atsakovo analogiškų sutarčių
pagrindu įsigijęs kitų vilkikų. Teismai nustatė ir tai, kad kasatoriaus
nurodoma sutarties sąlyga – įvykdymo terminas – nelaikytina šios sutarties
atveju esmine sutarties sąlyga, kuri leistų pirkėjui atsisakyti nuo sutarties.
Nustatyta ir tai, kad kasatoriaus užsakyti vilkikai į Lietuvą buvo pristatyti
nesuėjus sutarties įvykdymo terminui, tuo tarpu kasatorius praėjus vos
dešimčiai dienų po sutarties įvykdymo termino suėjimo nusipirko kitus vilkikus
iš kito tiekėjo ir neinformavo atsakovo apie šalis siejančios sutarties
nutraukimą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų nustatytų
aplinkybių kontekste teismų išvada apie tai, jog atsakovas nėra pažeidęs pagal
šalių sudarytą sutartį sutartinių įsipareigojimų, bet, priešingai, sutartį yra
pažeidęs pats kasatorius, atitinka tiek sutarčių aiškinimo taisyklių
reikalavimus, tiek įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą civiliniame procese
reglamentuojančias proceso teisės normas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad
pareiga bendradarbiauti ir kooperuotis yra vienodai reikšminga ir privaloma
abiem sutarties šalims, o jos netinkamas vykdymas atitinkamai šaliai gali
sukelti negatyvių padarinių (CK 6.38 straipsnio 2 dalis, 6.200 straipsnio 2
dalis).
Dėl prievolės
pasibaigimo įskaitymu
Įskaitymas yra vienas
iš įstatyme nustatytų prievolės pasibaigimo pagrindų (CK 6.130 straipsnio 1
dalis). Įstatyme nustatyta, kad įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies
pareiškimo. Įskaitymas laikomas įvykdytu pranešus apie tai kitai prievolės
šaliai (CK 6.131 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi įskaitymas kaip prievolės
pasibaigimo pagrindas nepriklauso nuo kitos prievolės šalies, kuriai pranešama
apie įskaitymą, valios. Įskaitymas yra vienašalis sandoris, kuriam pakanka
vienos šalies valios, t. y. pareiškimo apie įskaitymą pranešimo kitai
prievolės šaliai, ir vien to pakanka, kad atsirastų įskaitymo teisiniai
padariniai – pasibaigtų šalis siejusi prievolė. Tam, kad būtų galima atlikti
įskaitymą, prievolės šalis turi sieti abipusės teisės ir pareigos, šalių
reikalavimai turi būti vienarūšiai ir priešpriešiniai, be to, galiojantys ir
vykdytini. Įskaitymo tvarką reglamentuojančios teisės normos nenustato privalomų
reikalavimų nei pareiškimo apie įskaitymą turiniui, nei formai (būdui) (CK
6.131 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad
jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta specialios pranešimo formos, tai apie
įskaitymą gali būti pranešama įvairia forma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2005 m. lapkričio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. T.
v. UAB UAB „Gipsonas“, bylos Nr. 3K-3-561/2005). Dėl pareiškimo apie
įskaitymą turinio pažymėtina, kad jis turi būti aiškus, suprantamas ir
nedviprasmiškas. Pareiškime turėtų būti nurodyta prievolė, pagal kurią
atliekamas įskaitymas, įskaitymo pagrindas ir įskaitoma suma. Pažymėtina, kad, nesant
specialių įstatymo reikalavimų pareiškimo apie įskaitymą turiniui, tame pačiame
pareiškime gali būti nurodoma ir kita sutarties šalims aktuali informacija arba
pareiškimai kitais klausimais. Nagrinėjamoje byloje šalių sudarytoje sutartyje
yra susitarta, kad visi pranešimai ir kitas susirašinėjimas tarp šalių
atliekamas įteikiant kitai šaliai pasirašytinai arba siunčiami paštu
registruotu laišku arba faksimiliniu ryšiu. Kasatorius pripažįsta atsakovo
2008 m. lapkričio 11 d. rašto gavimą, kuriuo kasatorius
informuojamas ne tik apie šalių sutarties nutraukimą, bet ir apie konkretaus
dydžio baudos, nustatytos šalių sutartyje, taikymą jam už sutartinių
įsipareigojimų neįvykdymą (T. 1, b. l. 63). Kasacinio teismo teisėjų
kolegija pripažįsta, kad aptariamas pareiškimas yra tinkamo turinio ir tinkamai
įteiktas kasatoriui, o ta aplinkybė, kad jame yra ir pranešimas apie šalių
sutarties nutraukimą, nedaro pareiškimo apie įskaitymą niekinio ar
negaliojančio.
Įstatyme nustatyti
įskaitymo draudimo atvejai. Vienas iš tokių yra situacija, kai reikalavimas
pagal prievolę yra ginčijamas teisme (CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Šio draudimo pagrindas yra paaiškinamas tuo, kad, teisme esant ginčui dėl to paties
reikalavimo, jo įskaitymas negalimas tol, kol teismas nepatvirtina atitinkamo
reikalavimo pagrįstumo bei jo dydžio. Nagrinėjamoje byloje tokios situacijos
nėra, nes įskaitymas buvo atliktas 2008 m. lapkričio 11 d.
atsakovo pareiškimu, o dėl bylos iškėlimo ieškovas į teismą kreipėsi
2009 m. vasario 19 d. (T. 1, b. l. 2-4). Kadangi
atlikus įskaitymą šalis siejusi prievolė pasibaigia, tai, vienai prievolės
šaliai ginčijant įskaitymo pagrįstumą teisme, kitai prievolės šaliai,
atlikusiai įskaitymą, nereikia dėl jos atlikto prievolės pasibaigimą sukėlusio
veiksmo reikšti priešieškinio bei prašyti teismą tokį įskaitymą patvirtinti.
Šioje nutartyje kasacinio teismo teisėjų kolegija jau yra konstatavusi, kad
šalių sudarytą vilkikų pirkimo–pardavimo sutartį yra pažeidęs ne atsakovas, bet
ieškovas (kasatorius), o tai suponuoja išvadą apie atsakovo atlikto įskaitymo
pagrįstumą ir teisėtumą.
Dėl sutartinių
netesybų sumažinimo
Netesybos (bauda,
delspinigiai) – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią
skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba
netinkamai įvykdyta (CK 6.73 straipsnio 1 dalis). Netesybos yra ne tik
prievolių užtikrinimo būdas, skatinantis skolininką įvykdyti prievolę (CK 6.70,
6.71 straipsniai), bet ir sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.256
straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis). Sutartyje šalių nustatytos
netesybos už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą gali būti sumažintos CK
6.73 straipsnio 2 dalyje, 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktika, aiškinant sutartines netesybas, taip pat
netesybų sumažinimo klausimus reglamentuojančias teisės normas, yra gausi ir
išplėtota. Koncentruotai ir apibendrintai ji pateikta Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos
2010 m. lapkričio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje
byloje UAB „Miaras“ v. A. D. individuali įmonė „Aldaujana“, bylos
Nr. 3K-7-409/2010).
Nagrinėjamoje byloje
šalių sutartinės netesybos – bauda – yra apribotos 5 proc. dydžiu nuo sutarties
sumos. Kasacinio teismo teisėjų kolegija šalių sudarytos sutarties pažeidimo
kontekste neturi pagrindo šalių sutartas netesybas (baudą) pripažinti aiškiai
per didelėmis. Atsižvelgiant į tai, kad įstatyme yra nustatytas draudimas
kasaciniame skunde remtis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios ar
apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis), o nagrinėjamos
bylos atveju netesybų sumažinimo klausimai nebuvo nagrinėjami nei pirmosios,
nei apeliacinės instancijos teismuose, kasacinio teismo teisėjų kolegija,
atsižvelgdama ir į tai, kad netesybų (baudos) dydis atitinka Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką šiuo klausimu, detaliau jo
neanalizuoja.
Kasacinio teismo
teisėjų kolegija apibendrindama konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai
šioje byloje nepasitvirtino ir nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamus
teismų sprendimą ir nutartį.
Atmetus kasacinį
skundą, valstybei iš kasatoriaus priteisiamas išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimas – iš viso 23,95 Lt
(CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 96 straipsniais, 359
straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. kovo 22 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti
valstybei iš ieškovo G. T. įmonės „Hegvita“ (į. k. 186236472) 23,95
Lt (dvidešimt tris litus 95 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus
Baranauskas
Gražina
Davidonienė
Česlovas
Jokūbauskas