Civilinė byla Nr. 2-1451/2010  

                                          Procesinio sprendimo kategorija 110.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Artūro Driuko ir Nijolės Piškinaitės,  

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininko N. M. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 7 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. L2-2004-622/2010 pagal kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės ,,Rekosta“ pareiškimą skolininkui N. M. dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo.  

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

Kreditorius UAB „Rekosta“ kreipėsi į teismą, prašydamas išduoti teismo įsakymą dėl                  119 912,78 Lt skolos, 4 388,34 Lt delspinigių, 10 861,14 Lt palūkanų už prievolės pažeidimą iki kreipimosi į teismą dienos, 6 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, 926 Lt žyminio mokesčio bei  363 Lt advokato pagalbos išlaidų išieškojimo iš skolininko N. M. . Prašė teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininkui priklausantį kilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas.

Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. birželio 7 d. nutartimi areštavo skolininko N. M. nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – turtines teises ar pinigines lėšas, priklausančias skolininkui ir esančias pas jį arba trečiuosius asmenis, neviršijant             135 162,26 Lt sumos, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą, areštavus sąskaitose esančias pinigines lėšas skolininkui N. M. leido atsiskaityti su kreditoriumi UAB „Rekosta“ ir disponuoti sąskaitose esančiomis lėšomis, viršijančiomis prašomą priteisti sumą. Teismas nurodė, kad šioje byloje skolininkui pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai ir kreditoriaus prašoma išieškoti pinigų suma – 135 162,26 Lt yra didelė fiziniam asmeniui, todėl yra pagrindas manyti, jog skolininkas turtą gali perleisti tretiesiems asmenims. Teismo teigimu, kiekviena šalis ar ginčijama teisė gali būti tinkamai apginta tik kai užtikrinama teismo procesinio dokumento įvykdymo galimybė, todėl kreditoriaus prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininko turtui tenkintinas (CPK 144 str.).

Skolininkas N. M. atskiruoju skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti kreditoriaus prašymą; tuo atveju jeigu nebus panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, įpareigoti kreditorių CPK 147 straipsnio pagrindu pateikti skolininko nuostolių užtikrinimo priemones pagal skolininko 2010-06-16 pateiktą prašymą. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Kreditorius nepagrindė reikalavimo taikyti skolininko turtui laikinąsias apsaugos priemones ir neįrodė, jog gali kilti grėsmė jo turtiniams interesams. Kreditorius nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių realią būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę, todėl teismas nepagrįstai tenkino kreditoriaus prašymą.

2. Teismo nutartis pagrįsta tik prielaidomis ir spėjimais bei neatitinka nutarties turiniui keliamų CPK 291 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

3. Teismas priėmė neteisėtą nutartį neįvertinęs procesinių šalių turtinės padėties. Sprendžiant, ar kreditoriaus reikalavimo suma yra didelė ir ar egzistuoja faktinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įvertinama, ar išieškoma suma konkrečiam asmeniui pagal jo turimo turto vertę, gaunamas pajamas, turimo kapitalo dydį yra didelė. Šiuo atveju teismas, neturėdamas duomenų apie šalių turtinę padėtį, neturėjo pagrindo spręsti klausimo dėl arešto taikymo skolininko turtui.

4. Teismo nutartis pažeidžia protingumo ir teisingumo principus, prieštarauja laikinųjų apsaugos priemonių tikslui. Teismo nutartis iš esmės apriboja skolininko galimybes vykdyti normalią ir įprastą jam veiklą.

Kreditorius UAB ,,Rekosta“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, kad teismas tinkamai taikė civilinio proceso taisykles ir padarė pagrįstą išvadą, kad reikalavimo suma yra didelė skolininkui kaip fiziniam asmeniui ir yra būtinybė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Skolininkas nepateikė įrodymų, kad jo finansinė padėtis yra gera ir pareikšto reikalavimo suma jam nėra didelė.

Atskirasis skundas netenkintinas. 

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Pažeista ar ginčijama subjektinė teisė realiai apginama tik tuomet, jeigu realizuojamas teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys. Teismo sprendimas, kuriuo būtų tik patvirtinamas ieškovo reikalavimų pagrįstumas, neužtikrintų tinkamos pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynybos teismine tvarka. Tikimybė, jog sprendimą ateityje įvykdyti bus sunkiau, gali atsirasti tiek dėl objektyvių, tiek dėl subjektyvių priežasčių, kurias teismui būtina įvertinti taikant laikinąsias apsaugos priemones. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kaip įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra grėsmė, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str.). Teismų praktikoje aplinkybė, jog būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas preziumuojama tuomet, kai pareikštas didelės sumos turtinis ginčas, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-397/2005, Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-105/2006, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje  135 162,26 Lt sumos reikalavimas yra pareikštas fiziniam asmeniui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog tuo atveju, jeigu bus priimtas kreditoriui palankus teismo sprendimas, jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad didelė ieškinio suma nėra absoliuti prezumpcija taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas netaiko laikinųjų apsaugos priemonių, jei yra įrodymų, jog ieškinio (pareiškimo) suma konkrečiam asmeniui pagal jo turto vertę, gaunamas pajamas nėra didelė, tai yra kai atsakovas (skolininkas) paneigia objektyvios grėsmės (pvz., dėl didelės sumos ieškinio) būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, reiškia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Apeliantas atskirajame skunde nenurodė jokių argumentų bei nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybę, jog jis būtų pajėgus įvykdyti galimai kreditoriui palankų teismo sprendimą. Esant didelei pareiškimo kainai ir nesant byloje duomenų, patvirtinančių apelianto galimybę įvykdyti teismo sprendimą, kuriuo būtų patenkintas pareiškimas, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą tenkinti kreditoriaus prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Šiuo atveju apeliantui pareikštas didelės sumos reikalavimas, todėl nesant duomenų apie jo turtinę padėtį, preziumuojamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumas bei paneigiami apelianto motyvai, kad kreditorius neįrodė savo prašymo pagrįstumo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumų ar ribojimų proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų skolininko teisių daugiau, nei būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Tam, jog būtų įvykdytas teisingumas (Konstitucijos 109 str. 1 d.) ir priimtas teismo sprendimas, kuriuo būtų išspręstas kilęs ginčas, o vėliau šis teismo sprendimas realiai ir tinkamai įvykdytas, įstatymas nustato įvairias procesines priemones. Viena jų yra laikinųjų apsaugos priemonių taikymas siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Teisėjų kolegijos manymu, nutartimi teismas teisėtai ir pagrįstai taikė įstatymo nustatytus laikinus ribojimus, siekdamas užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, o tokių ribojimų teismo procesiniu sprendimu taikymas neleidžia daryti išvados, jog nepagrįstai ar neteisėtai yra ribojamos skolininko teisės ir interesai ar pažeidžiami interesų pusiausvyros ar teisingumo principai. Šiuo atveju pirmenybė suteikiama būsimo teismo sprendimo realiam ir tinkamam įvykdymui, tam tikra apimtimi laikinai apribojant savininkui priklausančias teises. Remiantis CPK 145 straipsnio 2 dalimi, laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais. Šie principai reiškia, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, kad maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet kartu nesukeltų atsakovui (skolininkui) nuostolių arba šie nuostoliai būtų minimalūs. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė turto, kuris gali būti areštuojamas taikant laikinąsias apsaugos priemones, eiliškumą. Apelianto piniginių lėšų areštas nustatytas tik tuomet, jeigu jis neturi ar turi nepakankamai nekilnojamojo ir kilnojamojo turto.

Atskiruoju skundu apeliantas prašo taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Tačiau apelianto nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo klausimas nebuvo sprendžiamas pirmosios instancijos teisme, todėl tai nėra apeliacijos dalykas šioje byloje (CPK 312 str.).

Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau teisėjų kolegija dėl šio prašymo nepasisako, kadangi bylinėjimosi išlaidos paskirstomos išnagrinėjus bylą iš esmės.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, daro išvadą, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas skolininko turtui taikė laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Pagrindų, numatytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių ši nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                Alė Bukavinienė

                                                                                                            Artūras Driukas

                                                                                                            Nijolė Piškinaitė