Baudžiamoji byla Nr. 2K-185-976/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-00836-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.10.3;

1.2.14.4.2.3; 1.1.10.1; 2.1.6.3; 2.1.2.8; 2.1.7.1;

2.1.7.3; 2.1.7.4; 2.1.16.2.13; 2.1.16.2.17;

2.2.2.1.2; 2.2.4.3; 2.2.2.2.6; 2.3.6.4.5.1; 2.1.15.3.3.2; 2.1.4.8; 2.1.15.3.2

(N)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Rimui Juodžiui,

nuteistajam D. Š., jo gynėjui advokatui Raimundui Jurkai,

nuteistajai P. Š., jos gynėjui advokatui Vytautui Sirvydžiui,

nukentėjusiajam I. S., jo atstovui advokatui Juzefui Stankevičiui (Juzef Stankevič),

neviešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Justo Lauciaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. sausio 20 d. nuosprendžio dalies, susijusios su nuteistajam D. Š. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 75 straipsnio (2019 m. birželio 27 d. įstatymo redakcijos) 3 dalies, 5 dalies 5 punkto ir 721 straipsnio taikymu, nuteistojo D. Š. ir jo gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 30 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. sausio 20 d. nuosprendžio dalių, susijusių su D. Š. nuteisimu pagal BK 167 straipsnio 1 dalį, 181 straipsnio 3 dalį, 75 straipsnio (2019 m. birželio 27 d. įstatymo redakcijos) taikymu ir civiliniu ieškiniu dėl turtinės žalos atlyginimo, nuteistosios P. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 30 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. sausio 20 d. nuosprendžio dalių, susijusių su P. Š. nuteisimu pagal BK 167 straipsnio 1 dalį, 181 straipsnio 3 dalį ir civiliniu ieškiniu dėl turtinės žalos atlyginimo.

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 30 d. nuosprendžiu D. Š. nuteistas pagal BK 167  straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams trims mėnesiams, 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu keturiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, pagal BK 167 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnio 3 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams trims mėnesiams. Ši bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, ir galutinė bausmė D. Š. paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams. 

P. Š. nuteista pagal BK 167 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams trims mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1, 2 dalis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), P. Š. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskirtas įpareigojimas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam nusikalstamu būdu padarytą turtinę žalą.

Priteista solidariai iš D. Š. ir P. Š. nukentėjusiajam I. S. 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti, 175 450 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą sumą (tiek turtinei, tiek ir neturtinei žalai atlyginti) nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Nuspręsta pinigus – 136 550 Eur, paimtus kratos metu (duomenys neskelbtini), saugomus Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyriuje, nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžinti I. S.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. sausio 20 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, nuteistosios P. Š. bei jos gynėjo apeliaciniai skundai atmesti, panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 20 d. nuosprendžio dalis, kuria D. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nurodytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – D. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 253 straipsnio 1 dalį atleistas dėl veikos mažareikšmiškumo ir ši baudžiamosios bylos dalis jam nutraukta.

Panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 20 d. nuosprendžio dalis dėl D. Š. paskirtų bausmių bendrinimo ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 20 d. nuosprendžiu pagal BK 167 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnio 3 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams trims mėnesiams.

Pritaikius BK 75 straipsnio (2019 m. birželio 27 d. įstatymo redakcija) 3 dalį, 5 dalies 5 punktą, D. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas iš dalies atidėtas, nustatyta, kad D. Š. privalo po nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsdamas atlikti laisvės atėmimo bausmės dalį – dvejus metus, o likusios laisvės atėmimo bausmės dalies, t. y. dvejų metų trijų mėnesių, vykdymas atidėtas trejų metų laikotarpiui, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigotas pradėti dirbti arba mokytis, tęsti darbą ar mokslą.

Vadovaujantis BK 721 straipsniu, D. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį artintis prie nukentėjusiojo I. S. arčiau kaip 200 m atstumu, bet kokia forma bendrauti ir ieškoti ryšių su juo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, nuteistojo D. Š. ir jo gynėjo, nuteistosios P. Š. ir jos gynėjo, nukentėjusiojo ir jo atstovo advokato paaiškinimų, 

n u s t a t ė :

I.                      Bylos esmė 

1.       (duomenys neskelbtini).

2.       (duomenys neskelbtini).

II.                      Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3.       (duomenys neskelbtini).

4.       (duomenys neskelbtini).

III. Kasacinių skundų argumentai

5.       Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras J. Laucius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria pagal BK 167 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnio 3 dalį nuteistajam D. Š. taikytos BK 75 straipsnio 3 dalies, 5 dalies 5 punkto nuostatos (2019 m. birželio 27 d. įstatymo redakcija) ir iš dalies atidėtas D. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas bei nustatyta, kad D. Š. privalo po nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsdamas atlikti dvejų metų laisvės atėmimo bausmės dalį, o likusios laisvės atėmimo bausmės dalies, t. y. dvejų metų trijų mėnesių, vykdymas atidėtas trejų metų laikotarpiui, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigojant D. Š. pradėti dirbti arba mokytis, tęsti darbą ar mokslą, taip pat dalį, kuria, vadovaujantis BK 721 straipsniu, D. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį artintis prie nukentėjusiojo I. S. arčiau kaip 200 m atstumu, bet kokia forma bendrauti ir ieškoti ryšių su nukentėjusiuoju, kitą šio nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

(duomenys neskelbtini).

6.       Kasaciniu skundu nuteistasis D. Š. prašo: 1) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, nes bylą išnagrinėjo šališkas apeliacinės instancijos teismas, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka 2) arba panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis dėl nuteisimo pagal BK 167 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnio 3 dalį ir baudžiamąją bylą D. Š. nutraukti, 3) arba pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis dėl bausmių skyrimo, pritaikyti BK 75 straipsnio 2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcijos nuostatas ir neskirti jam bausmės, susijusios su realiu laisvės atėmimu, 4) panaikinti abiejų instancijų teismų nuosprendžių dalis dėl civilinio ieškinio ir civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą arba perduoti jį nagrinėti civilinio proceso tvarka.

(duomenys neskelbtini).

7. Kasaciniu skundu nuteistojo D. Š. gynėjas advokatas R. Jurka prašo: 1) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, nes bylą išnagrinėjo šališkas apeliacinės instancijos teismas, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka 2) arba panaikinti pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių dalis dėl D. Š. nuteisimo pagal BK 167 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnio 3 dalį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti, 3) pakeisti abiejų instancijų teismų sprendimus dėl bausmės skyrimo, pritaikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir neskirti D. Š. bausmės, susijusios su realiu laisvės atėmimu, 4) panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimų dalis dėl civilinio ieškinio – civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą arba perduoti jį nagrinėti civilinio proceso tvarka.

(duomenys neskelbtini).

8. Kasaciniu skundu nuteistoji P. Š. prašo: 1) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, nes bylą išnagrinėjo šališkas apeliacinės instancijos teismas, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka 2) arba panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl P. Š. nuteisimo pagal BK 176 straipsnio (turėtų būti – pagal BK 167 straipsnio) 1 dalį, 181 straipsnio 3 dalį ir baudžiamąją bylą jai nutraukti.

(duomenys neskelbtini).

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

9.       Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro J. Lauciaus, nuteistojo D. Š. ir jo gynėjo advokato R. Jurkos, nuteistosios P. Š. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

10.       (duomenys neskelbtini).

11.       (duomenys neskelbtini).

12.       (duomenys neskelbtini).

Dėl teismo nešališkumo

13.       Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstino nusistatymo prieš proceso dalyvius. Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58, 59 straipsniuose, taip pat Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y.  turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (pvz.,  kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-187/2011, 2K-45-303/2018, 2K-269-303/2020). Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia nuomonė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017, 2K-45-303/2018, 2K-269-303/2020). EŽTT praktikoje dėl teismo nešališkumo pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį pasisakant dėl objektyvaus nešališkumo reikalavimo, be kita ko, pabrėžiama, kad netgi tai, kaip situacija atrodo, gali turėti tam tikros svarbos, arba, kitaip tariant, „teisingumas ne tik turi būti įvykdytas, jis taip pat turi atrodyti įvykdytas“ (pvz., Didžiosios kolegijos 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, 73–78 punktai).

14.        BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktas leidžia grįsti nušalinimą ir kitomis nei BPK 58 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose išvardytomis aplinkybėmis, jei jos kelia pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tokios aplinkybės gali būti susijusios, be kita ko, su bylą nagrinėjančio teisėjo ar jo šeimos nario (artimojo giminaičio) ir vienos iš proceso šalių arba su šalimi susijusio asmens (asmenų) esančiais ar buvusiais kolegiškais, profesiniais ryšiais (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-396/2014, 2K-132/2015, 2K-253-693/2017, 2K-45-303/2018, 2K-179-303/2020; EŽTT 2021 m. sausio 12 d. sprendimas byloje Kaminskienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 48314/18; 2019 m. birželio 4 d. sprendimas byloje Sigur?ur Einarsson ir kiti prieš Islandiją, peticijos Nr. 39757/15; 2016 m. birželio 2 d. sprendimas byloje Mitrov prieš buvusiąją Jugoslavijos Respubliką Makedoniją, peticijos Nr. 45959/09; Didžiosios kolegijos 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10; 2015 m. liepos 9 d. sprendimas byloje A.K. prieš Lichtenšteiną, peticijos Nr. 38191/12, 75 punktas; 2001 m. gruodžio 11 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Walston prieš Norvegiją, peticijos Nr. 37372/97). Tačiau vien tokių ryšių fakto savaime nepakanka išvadai, kad abejonės dėl teisėjo nešališkumo yra objektyviai pagrįstos, padaryti. Kiekvienoje konkrečioje byloje turi būti nuspręsta, ar svarstomi santykiai yra tokio pobūdžio ir laipsnio, kad rodo teismo nešališkumo trūkumą. Iš nurodytos teismų praktikos matyti, kad, vertinant tai, gali būti reikšmingos, be kita ko, tokios aplinkybės kaip: konkrečios atitinkamų asmenų pareigos; jų profesinio tarpusavio ryšio pobūdis; hierarchinių ar kitokio pavaldumo ryšių buvimas; darbo kartu trukmė; kitų (ypač analogiškas funkcijas vykdančių) kolegų skaičius toje darbovietėje; darbovietės organizacinė struktūra (įskaitant teritorinių padalinių buvimą) ir atitinkamų asmenų pozicija šioje struktūroje; tai, ar tarp jų užsimezgė ir asmeniniai ryšiai, tokių ryšių pobūdis; proceso, kuriame ginčijamas teisėjo nešališkumas, reikšmė asmeniui, dėl ryšių su kuriuo ginčijamas jo nešališkumas; to asmens procesinis statusas ir kt. Jeigu profesiniai santykiai, grindžiami darbu tam tikroje darbovietėje, tuo metu, kai ginčijamas teisėjo nešališkumas, jau pasibaigę, reikšmingos, be kita ko, ir tokios aplinkybės kaip laikas, praėjęs nuo šių santykių pabaigos, tęstinių santykių (ryšių) palaikymas darbui pasibaigus ir pan.

15.       Situacijoje, kai abejonės dėl teisėjo nešališkumo kildinamos iš fakto, kad jo paties ar jo šeimos nario, artimojo giminaičio darbdavys yra susijęs su teisėjo nagrinėjama byla (yra jos šalis, šalies atstovas, su jais susijęs asmuo, kt.), šios abejonės teismų praktikoje paprastai pripažįstamos pagrįstomis atsižvelgiant į tokius veiksnius kaip tai, kad teisėjas ar jo šeimos narys, artimasis giminaitis tuo pat metu, kai vyksta bylos nagrinėjimas, dirba juridiniame asmenyje, kuris yra proceso šalis, palaikydamas su juo nuolatinius glaudžius profesinius (darbo) santykius ir gaudamas atlyginimą, – pastaroji aplinkybė rodo ir tam tikrą priklausomumo, subordinacijos poziciją (pavyzdžiui, EŽTT 2003 m. birželio 17 d. sprendimas byloje Pescador Valero prieš Ispaniją, peticijos Nr. 62435/00; 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje Blesa Rodr?guez prieš Ispaniją, peticijos Nr. 61131/12; 2021 m. balandžio 22 d. sprendimas byloje Malić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 8402/17); be to, priklausomumo, subordinacijos poziciją gali rodyti ir kitos aplinkybės, pavyzdžiui, tai, kad asmens darbo perspektyvos, karjera priklauso nuo darbdavio (vadovo) (pavyzdžiui, EŽTT 2017 m. birželio 27 d. sprendimas byloje Ramljak prieš Kroatiją, peticijos Nr. 5856/13); tai, kad, atsižvelgiant į pareigas ir darbo pobūdį, atitinkamas asmuo dalyvavo ar dalyvauja byloje vienos iš šalių pusėje, turi su tuo susijusių finansinių interesų (pavyzdžiui, EŽTT 2020 m. gegužės 26 d. sprendimas byloje Koulias prieš Kiprą, peticijos Nr. 48781/12; 2019 m. sausio 24 d. sprendimas byloje Ghulyan prieš Armėniją, peticijos Nr. 35443/13; minėtas sprendimas byloje Ramljak prieš Kroatiją; 2018 m. sausio 9 d. sprendimas byloje Nicholas prieš Kiprą, peticijos Nr. 63246/10; 2018 m. spalio 16 d. sprendimas byloje Dainelienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 23532/14; 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje Dorozhko ir Pozharskiy prieš Estiją, peticijų Nr. 14659/04, 16855/04; taip pat žr., su atitinkamais pakeitimais, 2019 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Sigur?ur Einarsson ir kiti prieš Islandiją, peticijos Nr. 39757/15); reikšmingai dalyvavo byloje nagrinėjamuose įvykiuose ir (ar) byloje nagrinėjami jo paties veiksmai (pavyzdžiui, minėti EŽTT sprendimai bylose Kaminskienė prieš Lietuvą; Sigur?ur Einarsson ir kiti prieš Islandiją, 2021 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Beg S.p.a. prieš Italiją, peticijos Nr. 5312/11). Šiame kontekste vertinant asmenų tarpusavio ryšius, be kita ko, reikšminga tai, kad nors situacija formaliai susijusi su skirtingais juridiniais asmenimis, tačiau vienas iš jų turi kito asmens teisinę kontrolę, tai apima, be kita ko, patronuojamosios įmonės situaciją (pavyzdžiui, minėtas EŽTT sprendimas byloje Beg S.p.a. prieš Italiją; su atitinkamais pakeitimais, 1993 m. lapkričio 25 d. sprendimas byloje Holm prieš Švediją, peticijos Nr. 14191/88).

16.       Abejonės teisėjo nešališkumu, grindžiamos teisėjo ar su juo susijusio asmens darbiniais, profesiniais santykiais, gali būti pripažįstamos objektyviai pagrįstomis nepaisant to, kad asmuo teismo proceso metu jau nedirba atitinkamo darbo, pavyzdžiui, tokiais atvejais, kai dėl ankstesnio darbo susiformavęs jo ryšys su byla ir (ar) jos šalimis proceso metu išlieka, nepaisant darbo (ar analogiškų) santykių nutraukimo (pavyzdžiui, EŽTT sprendimai bylose Kaminskienė prieš Lietuvą; Sigur?ur Einarsson ir kiti prieš Islandiją; Beg S.p.a. prieš Italiją; ir, priešingai, 2001 m. gruodžio 11 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Walston prieš Norvegiją, peticijos Nr. 37372/97; 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimas byloje Paunović prieš Serbiją, peticijos Nr. 54574/07); atitinkamą asmenį ir buvusią darbovietę vis dar sieja tam tikri turtiniai, profesiniai santykiai (pavyzdžiui, EŽTT sprendimai bylose Kaminskienė prieš Lietuvą; Sigur?ur Einarsson ir kiti prieš Islandiją).

17.       Labai reikšminga aplinkybė vertinant teisėjo nešališkumą yra paties teisėjo pripažintos ir atitinkamoje byloje aktualios aplinkybės, pagrindžiančios abejones jo nešališkumu dėl konkretaus asmens (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-153-689/2021; EŽTT sprendimas byloje Kaminskienė prieš Lietuvą). 

18.       Kasaciniuose nuteistojo D. Š., jo gynėjo R. Jurkos ir nuteistosios P. Š. skunduose nurodoma, kad bylą išnagrinėjo šališkas apeliacinės instancijos teismas, taip pažeisdamas nuteistųjų teises, garantuotas Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, 109 straipsnyje, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Skunduose nurodoma, kad apeliacinės instancijos teisme buvo netinkamai aiškintos ir taikytos BPK 58 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 59 straipsnio 1  dalies, 2 dalies 1 punkto, taip pat BPK 22 straipsnio 3 dalyje nurodytos nuostatos. Nagrinėjamoje byloje kasatorių abejonės teisėjos V. L., dalyvavusios nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nešališkumu grindžiamos jos viešųjų ir privačių interesų deklaracijoje nurodytais sutuoktinio R. L. ryšiais su užsienio juridiniais asmenimis, kuriuose jis ėjo vadovo pareigas ir su kuriais buvo (yra) susijęs nukentėjusysis. Kasatorių teigimu, toks teisėjos faktinis ir teisinis ryšys per jos sutuoktinį su užsienyje registruotais juridiniais asmenimis, tiesiogiai ir (ar) netiesiogiai valdomais nukentėjusiojo I. S., sudaro pagrindą konstatuoti objektyvųjį teisėjos šališkumą. Šie kasatorių argumentai nepagrįsti.

19.       Byloje neginčijama, kad R. L. nuo 2015 m. lapkričio mėn. iki 2019 m. vasario 14 d. („X“) ir 2019 m. balandžio 11 d. („XM“) ėjo UAB „X“ ir „XM“ vadovo (valdybos pirmininko) pareigas, taip pat neginčijama, kad šias įmones 2018 m. gruodžio mėn. įsigijo UAB „XXX“, o nukentėjusysis baudžiamojoje byloje – I. S. yra vienas iš UAB (duomenys neskelbtini) , kuriai priklauso, be kita ko, UAB „XXX“, galutinių naudos gavėjų (netiesioginis smulkusis akcininkas), taip pat, pasak nukentėjusiojo atstovo, nukentėjusysis turėjo ir (duomenys neskelbtini) proc. UAB „SX“ akcijų; be to, jis 2018 m. kovo mėn. – 2020 m. spalio mėn. buvo UAB „XXX“ stebėtojų tarybos narys. Pažymėtina, kad, ginčijant teisėjos nešališkumą, nebuvo teigiama, jog tarp I. S. ir R. L. būtų užsimezgę tiesioginiai asmeniniai ar profesiniai ryšiai, o byloje nepaneigtu nukentėjusiojo atstovo teigimu, jie nėra pažįstami. Baudžiamojoje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos – I. S. turto prievartavimas ir neteisėtas informacijos apie jo privatų gyvenimą rinkimas – nėra susijusios su minėtomis įmonėmis ir R. L. darbu jose.

20.       Vertinant tokias aplinkybes pirmiau nurodytos teismų praktikos kontekste, pažymėtina, kad situacijoje, kai teisėjo (-s) sutuoktinis (-ė) tam tikrą laikotarpį vadovavo įmonėms, iš dalies netiesiogiai (kaip vienam iš patronuojančiosios įmonės galutinių naudos gavėjų) priklausančioms nukentėjusiajam, tarp šių dviejų asmenų galima įžvelgti tam tikrą su profesine sritimi susijusį ryšį, reikšmingą vertinant teisėjo nešališkumą. Tačiau tai, ar šis ryšys leidžia pagrįstai suabejoti teisėjo objektyviuoju nešališkumu, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus kriterijus, kurių sąrašas nebaigtinis. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusysis yra tik vienas (smulkus) iš galutinių UAB (duomenys neskelbtini) naudos gavėjų, kurį nuo grupės patronuojamųjų įmonių (duomenys neskelbtini) skiria kitų įmonių grandinė. Nukentėjusysis bylos proceso metu ėjo UAB „XXX“ stebėtojų tarybos nario pareigas, tačiau netrukus po to, kai jos įsigyta (duomenys neskelbtini) įmonė „SX“ savo ruožtu įsigijo teisėjos sutuoktinio vadovaujamas (duomenys neskelbtini) įmones, teisėjos sutuoktinis nustojo eiti šias vadovo pareigas. Taigi, darytina išvada, kad ryšys tarp nukentėjusiojo, kaip UAB  (duomenys neskelbtini) sulkaus galutinio naudos gavėjo, nors ir atlikusio tam tikras vadovavimo funkcijas, ir teisėjos sutuoktinio, kaip vieno iš daugelio UAB (duomenys neskelbtini) patronuojamųjų įmonių, esančių užsienyje, vadovo, buvo netiesioginis ir gana nutolęs. Kita vertus, nagrinėjamos bylos kontekste svarbu tai, kad teisėjos sutuoktinio darbas (duomenys neskelbtini) įmonėse pasibaigė likus beveik metams iki apeliacinio proceso, kuriame buvo ginčijamas teisėjos (jo sutuoktinės) nešališkumas, pradžios (kolegija bylai nagrinėti buvo sudaryta 2020 m. balandžio 28 d.).

21.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nariai sprendimą netenkinti nušalinimo prašymo argumentavo tuo, jog teisėjos sutuoktinio ir nukentėjusiojo sąsaja yra netiesioginė, jie nepažįstami, jų nesieja jokie asmeniniai ir dalykiniai santykiai; be to, sutuoktinis jau ilgą laiką nedirba nurodytose įmonėse.

22.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad netiesioginis, nutolęs, darbiniais santykiais grįstas nukentėjusiojo ir teisėjos sutuoktinio ryšys pasibaigė beveik prieš metus iki apeliacinio bylos proceso, taip pat į tai, kad nagrinėjama baudžiamoji byla su teisėjos sutuoktiniu, jo darbu ir apskritai su UAB (duomenys neskelbtini) bei jos įmonėmis nesusijusi, daro išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti objektyvųjį teismo (teisėjos) šališkumą. Todėl tiek pati teisėja, kuri nenusišalino nuo bylos nagrinėjimo, tiek kiti du teisėjų kolegijos nariai, priėmę sprendimą netenkinti prašymo ją nušalinti, nepažeidė reikalavimų, keliamų nešališkam teismui.

23.       Atkreiptinas kasatorių dėmesys ir į tai, kad, skirtingai negu jų nurodomose EŽTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylose, kuriose teisės į nešališką teismą pažeidimai buvo nustatyti tais atvejais, kai teisėjai dalyvavo nagrinėjant bylas, susijusias būtent su tais asmenimis, su kuriais patys teisėjai pripažino esant ryšių, galimai lemiančių interesų konfliktą, šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamu atveju teisėja savo viešųjų ir privačių interesų deklaracijoje deklaravo ne savo sutuoktinio ryšį su nukentėjusiuoju, o ryšį (darbą) su konkrečiomis (duomenys neskelbtini) įmonėmis. Taigi praeityje buvęs teisėjos sutuoktinio ryšys su juridiniais asmenimis nereiškia tokio ryšio su fiziniu asmeniu – nukentėjusiuoju, kuris suteiktų pagrindą kilti objektyvioms abejonėms teisėjos nešališkumu. Tai, kad teisėja tinkamai deklaravo savo sutuoktinio darbinius ryšius su juridiniais asmenimis, priešingai nei teigia kasatoriai, neįpareigoja teisėjos neribotą laiką nuo tokių santykių pasibaigimo, nesant nei subjektyviųjų, nei objektyviųjų šališkumo pagrindų, nusišalinti nuo bet kokios bylos, kurioje bet kokiu statusu dalyvautų tų juridinių asmenų dalyviai, vadovai, darbuotojai etc.

Dėl proceso viešumo

24.       Teismo proceso viešumas yra konstitucinis baudžiamojo proceso principas, įtvirtintas Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir 117 straipsnio 1 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 9 ir 44 straipsniuose. Viešumas suteikia teisingumo vykdymui skaidrumą, prisidedama prie teisingo bylos nagrinėjimo, kuris yra vienas svarbiausių demokratinės visuomenės principų (pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 16 d. sprendimas byloje Fazliyski prieš Bulgariją, peticijos Nr. 40908/05, 64 punktas, su tolesnėmis nuorodomis). Viešumas taip pat yra viena iš priemonių, padedančių palaikyti pasitikėjimą teismais (ten pat). Bylos visuose teismuose nagrinėjamos viešai, išskyrus BPK 9 straipsnio 1 dalyje nurodytus privalomus atvejus, kai byla nagrinėjama neviešai (kai tai prieštarauja valstybės, tarnybos, profesinės ar komercinės paslapties saugojimo interesams). Tuo tarpu BPK 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad leidžiama bylą (jos dalį) nagrinėti neviešai ir atvejais, kai nagrinėjamos bylos dėl nusikalstamų veikų, kuriomis kaltinami arba dėl kurių yra pripažinti nukentėjusiaisiais nepilnamečiai asmenys, nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui bylos, taip pat kitos bylos, kai siekiama užkirsti kelią paskelbti žinias apie privatų proceso dalyvių gyvenimą arba kai tai būtina siekiant užtikrinti nukentėjusiojo specialius apsaugos poreikius, taip pat kai apklausiamas liudytojas ar nukentėjusysis, kuriems taikomas anonimiškumas.

25.       Kasaciniuose nuteistųjų D. Š. ir P. Š. skunduose nurodoma, kad teismai, nepagrįstai nutarę baudžiamąją bylą nagrinėti neviešai, iš esmės pažeidė BPK 9 straipsnio reikalavimus, todėl buvo pažeistos abiejų nuteistųjų konstitucinės teisės, be kita ko, teisė į gynybą. Pažymėtina, kad kasacinių skundų argumentai siejami išskirtinai su asmens teise į viešą teismą ir su visuomenės teise žinoti, kuo buvo kaltinami nuteistieji. Argumentų, kad dėl neviešo bylos nagrinėjimo būtų pažeista nuteistųjų teisė į gynybą, į teisingą teismą ar pažeistos kitos jų teisės, kasaciniuose skunduose nenurodoma, todėl toks deklaratyvus teiginys laikomas nepagrįstu ir dėl jo plačiau nepasisakoma. Skunduose taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminę nuosprendžio surašymo klaidą, jame nurodydamas, jog byla išnagrinėta viešame teismo posėdyje. Šis argumentas buvo išnagrinėtas apeliacinės instancijos teismo ir pripažinta, kad tai rašymo klaida. Teisėjų kolegija pritaria tokiam šios klaidos vertinimui, todėl dėl šio argumento toliau nepasisakoma.

26.       Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, 2017 m. gruodžio 12 d. nutartimi nusprendė nagrinėti bylą viešame teismo posėdyje, 2017 m. gruodžio 28 d. nukentėjusiojo I. S. atstovas pateikė teismui prašymą baudžiamąją bylą nagrinėti neviešame teismo posėdyje, jį argumentavo tuo, kad būtina apsaugoti nukentėjusiojo privatų gyvenimą bei (duomenys neskelbtini) veiklą. Pirmosios instancijos teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomones, šį nukentėjusiojo atstovo prašymą tenkino priimdamas protokolinę nutartį. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas iš esmės analogiškus teiginius, pažeidimo nenustatė, argumentuodamas tuo, kad byloje tiriami su nukentėjusiojo intymiu gyvenimu, jo (duomenys neskelbtini) santykiais susiję duomenys, kurių paskelbimas gali pakenkti nukentėjusiojo asmens bei jo (duomenys neskelbtini) reputacijai, taigi toks pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo pagrįstas ir nepažeidė proceso viešumo principo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundų argumentus ir įvertinusi bylos aplinkybes, sprendžia, kad teismo viešumo principas nebuvo pažeistas.

27.       Visų pirma, pažymėtina, kad teismo sprendimas dėl neviešo teismo posėdžio, remiantis BPK 9  straipsnio 3 dalyje nurodytais pagrindais, yra diskrecinio pobūdžio – teismas neprivalo visais šioje normoje nurodytais atvejais nagrinėti bylą (jos dalį) neviešuose posėdžiuose. Tai reiškia, kad, visų pirma, priimdamas sprendimą visą ar dalį bylos nagrinėti neviešai, teismas turi spręsti, kuri iš byloje konkuruojančių konstitucinių vertybių – kaltinamojo teisė į viešą teismą ar nukentėjusiojo (kito proceso dalyvio) teisė į privataus gyvenimo apsaugą – pripažįstama verta didesnės apsaugos konkrečiu atveju; antra, klausimas dėl neviešo bylos nagrinėjimo gali būti sprendžiamas įvairiose proceso stadijose; trečia, sprendimą nagrinėti bylą neviešai gali priimti teismas ex officio (pagal pareigas), taip pat išnagrinėjęs proceso dalyvio prašymą.

28.       Perduotoje į teismą nagrinėti byloje abu kaltinamieji buvo kaltinami padarę nusikalstamas veikas, susijusias su nukentėjusiojo teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimais, t. y. neteisėtu informacijos, kurios atskleidimas nepageidautinas, apie asmens privatų gyvenimą rinkimu (BK 167 straipsnio 1 dalis) bei reikalavimais, kad nukentėjusysis mokėtų pinigus už tokios informacijos, kuri gali sukompromituoti nukentėjusįjį ir sumenkinti jo kaip (duomenys neskelbtini) reputaciją, neatskleidimą ir tos informacijos sunaikinimą (BK 181 straipsnio 3 dalis). Byloje nagrinėjant kaltinimų pagrįstumą buvo būtina vertinti ir kaltinamųjų surinktą apie nukentėjusiojo privatų gyvenimą informaciją, įskaitant ir garso bei vaizdo įrašus, padarytus, be kita ko, ir intymiose situacijose. Taigi, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas nukentėjusiojo atstovo prašymą ir pripažindamas, kad šiuo konkrečiu atveju nukentėjusiojo privataus gyvenimo apsauga bus užtikrinta nagrinėjant bylą neviešai, priėmė pagrįstą sprendimą. Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas, įvertinęs apeliacinių skundų apimtį, proceso dalyvių pozicijas, taip pat pagrįstai tenkino nukentėjusiojo atstovo prašymą nagrinėti bylą neviešame teismo posėdyje.

29.       Kasatoriai nurodo, kad nukentėjusysis dėl savo einamų pareigų, žinomumo visuomenėje, ketinimų dalyvauti politikoje yra laikytinas viešu asmeniu, taip pat pats apie bylą davė interviu žiniasklaidai, taigi byla negalėjo būti nagrinėjama uždaruose posėdžiuose. Viešam asmeniui, taip kaip jis suprantamas teismų praktikoje, taikytini standartai gali skirtis nuo neviešų asmenų. Tačiau, kaip jau minėta, šioje byloje nagrinėjami kaltinimai ir buvo susiję su tuo, kad neteisėti turtiniai reikalavimai nukentėjusiajam buvo siejami su grasinimu paviešinti jį kaip asmenį ir kaip (duomenys neskelbtini) kompromituojančią informaciją. Vien tai, kad pats nukentėjusysis atskleidžia kai kurias bylos detales žiniasklaidai, nereiškia, jog teismas gali nevertinti procesinio prašymo (ar privalo jo netenkinti), kuriame, remiantis įstatyme nurodytu neviešo teisminio nagrinėjimo pagrindu, prašoma neviešo bylos nagrinėjimo (žr. EŽTT 2020 m. gegužės 14 d. sprendimą byloje Mraović prieš Kroatiją, peticijos Nr. 30373/13). Teismai, nenustatę visuomenės intereso žinoti, kokie kaltinimai reiškiami šioje byloje, neproporcingo ribojimo, pagrįstai suteikė pirmenybę nukentėjusiojo privataus gyvenimo apsaugai.

30.       Tai, kad sprendimą bylą nagrinėti neviešame teismo posėdyje pirmosios instancijos teismas priėmė ne perduodamas ją nagrinėti teisiamajame posėdyje, o vėliau, gavęs nukentėjusiojo atstovo prašymą, nelemia tokio sprendimo neteisėtumo. Kaip minėta pirmiau, šiuo atveju teismas turėjo teisę, o ne pareigą nagrinėti bylą neviešai. Taigi, įvertinęs nukentėjusiojo atstovo prašyme išdėstytas aplinkybes, pagrindžiančias BPK 9 straipsnio 3 dalyje nurodyto neviešo teismo proceso pagrindo buvimą, išklausęs proceso dalyvių nuomones ir nustatęs nukentėjusiojo privataus gyvenimo apsaugos poreikį, teismas pagrįstai nusprendė bylą nagrinėti neviešai. Tokiu atveju BPK, priešingai nei teigia kasatoriai, nenustato reikalavimo spręsti dėl neviešo bylos nagrinėjimo tik paaiškėjus (atsiradus) naujoms aplinkybėms. Kasacinių skundų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas 2018 m. sausio 2 d. teismo posėdyje buvo pasisakęs dėl šio prašymo nemotyvuotumo, neatitinka bylos medžiagos – kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, šiame posėdyje buvo nuspręsta sprendimą dėl prašymo priimti kitame teismo posėdyje, išklausius proceso dalyvių nuomones.

31.       Teismai, išnagrinėję bylą neviešai, kad tiriant įrodymus teisme nebūtų paskleista kaltinamųjų ilgą laiką sekant nukentėjusįjį surinkta informacija apie jo privatų gyvenimą, teisėtai, pagrįstai ir proporcingai apribojo kaltinamųjų teisę į viešą teismo procesą.

Dėl neviešo pobūdžio priemonių taikymo ir įrodymų leistinumo

32.       Nuteistojo D. Š., jo gynėjo ir nuteistosios P. Š. kasaciniuose skunduose ginčijamas nuteistųjų privataus gyvenimo ribojimas, taikant prieš juos neviešo pobūdžio procesines prievartos priemones, teigiant, kad jis buvo neteisėtas, nepagrįstas ir neproporcingas.

33.       Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad teismų atliktas įrodymų leistinumo vertinimas esminių trūkumų neturi.

34.       Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Pagal teismų praktiką, esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu, pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje, be kita ko, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-28-489/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.).

35.       Siekiant užtikrinti teisėtą ir pagrįstą asmens teisės į privatumą ribojimą tiriant nusikalstamas veikas, slaptos informacijos apie rengiamą, daromą, padarytą nusikalstamą veiką rinkimo priemonės, nurodytos BPK ar kituose įstatymuose, kuriomis įsiterpiama į žmogaus privatų gyvenimą, gali būti skiriamos tik įstatyme nustatytais pagrindais, laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, tik motyvuotu teismo sprendimu, paisant proporcingumo reikalavimų. Pabrėžtina, kad valstybės institucijos (pareigūnai) bylai reikšmingus duomenis gali rinkti tik tais būdais, kurie tiesiogiai nustatyti įstatymuose, – kitu atveju jie pripažįstami neteisėtais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-360/2004, 2K-338-511/2017, 2K-285-976/2018, 2K-154-1073/2020).

36.       Neviešo pobūdžio priemonių taikymo proporcingumas yra svarbus kriterijus vertinant privataus gyvenimo apsaugą baudžiamojo proceso metu. Visos šioje byloje taikytos priemonės, nurodytos BPK 154, 158, 160 straipsniuose, savo esme yra ribojančios asmenų privatų gyvenimą, tačiau jų taikymas, siekiant legitimių tikslų ir laikantis įstatyme bei tarptautinių ir nacionalinių teismų praktikoje suformuotų reikalavimų, pats savaime negali būti laikomas neproporcingu. Kasatorių D. ir P. Š. skunduose apsiribota tik bendro pobūdžio teiginiais, jog prieš juos taikytos neviešo pobūdžio priemonės buvo neproporcingos, nepateikiant teisinių argumentų, nedetalizuojant, kurios priemonės, kokiu būdu neproporcingai apribojo jų teisę į privatų gyvenimą. Todėl toliau analizuojami tik argumentuoti kasacinių skundų teiginiai, susiję su konkrečių neviešo pobūdžio priemonių taikymu.

37.       Pagrindinė prielaida tinkamai įvertinti slaptų tyrimo veiksmų metu gautų duomenų leistinumą, taip pat ir patikimumą yra bylą nagrinėjančiam teismui, taip pat ir kitiems proceso dalyviams aiškus faktinis ir teisinis tokių veiksmų atlikimo pagrindas. Leidimas atlikti slaptus tyrimo veiksmus turi būti kiek įmanoma tikslesnis, kad proceso dalyviai ir bylą nagrinėjantys teismai galėtų įvertinti tų veiksmų teisėtumą (teisinį pagrindą) ir pagrįstumą (faktinį pagrindą), būtent, būtų aišku, kokie veiksmai, kur, prieš kokius asmenis, kiek laiko galėjo būti vykdomi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-180-976/2017, 2K-285-976/2018).

38.       (duomenys neskelbtini).

39.       (duomenys neskelbtini).

40.       (duomenys neskelbtini).

41.       (duomenys neskelbtini).

42.       (duomenys neskelbtini).

43.       (duomenys neskelbtini).

44.       (duomenys neskelbtini).

45.       (duomenys neskelbtini).

46.        Nuteistųjų ir nuteistojo D. Š. gynėjo teigimu, teismai padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą, pripažindami įrodymais elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose, veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės protokoluose užfiksuotus duomenis ir remdamiesi jais savo sprendimuose. Kasatoriai akcentuoja BPK 179 straipsnyje nustatytų protokolo surašymui keliamų reikalavimų ignoravimą, būtent protokolą surašiusio pareigūno komentarus, pateikiamus protokolo turinyje.

47.        BPK 179 straipsnyje nurodyta, kad tyrimo veiksmų eiga ir rezultatai turi būti fiksuojami surašant protokolą. BPK 179 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad protokolą rašo tyrimo veiksmą atliekantis arba jam padedantis asmuo tyrimo veiksmo metu arba tuojau pat jį pabaigus. Protokole turi būti nurodyta tyrimo veiksmo atlikimo vieta ir laikas (data ir valanda); tyrimo veiksmą atliekantis asmuo ir visi asmenys, kurie dalyvauja ar kurių akivaizdoje tai atliekama; apklaustų asmenų parodymai arba kitų tyrimo veiksmų aprašymas ir rezultatai; asmenų, kurie dalyvavo atliekant tyrimo veiksmą ar kurių akivaizdoje jis atliktas, pareiškimai. Jeigu atliekant tyrimo veiksmą buvo panaudotos techninės priemonės, protokole turi būti nurodytos jų naudojimo sąlygos ir tvarka.

48.       Iš byloje esančių elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolų, veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokolų matyti, kad jie šiuos reikalavimus atitinka. Tačiau protokoluose iš tiesų užfiksuoti ir juos surašiusių pareigūnų paaiškinimai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, jų turinys iš esmės yra fiksuotų pokalbių trumpa santrauka (vienas ar keli sakiniai, apibūdinantys keliuose ar keliolikoje puslapių išdėstytą tikslų pokalbių turinį) arba nuoroda į tai, kokiomis aplinkybėmis (pvz., D. Š. sekant nukentėjusįjį, laukiant jo ir pan.) vyko pokalbis. Teisėjų kolegija pažymi, kad tyrimo veiksmo ar procesinės prievartos priemonės, kurią taikant gaunami reikšmingi duomenys, rezultatus fiksuojančiame protokole turėtų būti tik tyrimo veiksmų aprašymas ir jų rezultatai, tačiau nustačius, kad juose yra ir tyrimo veiksmą atlikusių (ar fiksavusių) pareigūnų įrašai, svarbu nustatyti, kokiais protokole fiksuotais duomenimis rėmėsi bylą nagrinėjantis teismas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje, vertinant analogišką situaciją, buvo nurodyta, kad vien tokių pareigūnų paaiškinimų įrašymas į BPK 179 straipsnio reikalavimus atitinkantį protokolą nesudaro pagrindo pripažinti, jog visi jame užfiksuoti duomenys turi būti pripažinti neleistinais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245-458/2020). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad procesinės prievartos priemonės buvo taikytos pagrįstai ir teisėtai; kad jų rezultatai, t. y.  konkretūs asmenų pokalbiai ir jų turinys, kaip to reikalaujama pagal BPK 179 straipsnio 2 dalį, buvo tinkamai išdėstyti protokoluose; kad teismai, grįsdami išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, nesirėmė protokoluose nurodytais juos surašiusio pareigūno paaiškinimais, o rėmėsi išimtinai protokoluose išdėstytu asmenų pokalbių turiniu; taip pat tai, kad, teisme buvo apklausti protokolus surašę ir savo paaiškinimus juose įrašę pareigūnai, daro išvadą, jog duomenys, užfiksuoti procesinių prievartos priemonių taikymo protokoluose, yra leistini ir jais teismai galėjo grįsti išvadas dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų. Kartu pažymėtina, kad bylai reikšmingų pokalbių duomenys abiejų teismų buvo ištirti, išanalizuoti ir įvertinti kartu su kitais byloje surinktais įrodymais.

49.       Nuteistųjų ir D. Š. gynėjo kasaciniuose skunduose ginčijamas BPK 158 straipsnyje nurodytos procesinės prievartos priemonės taikymo teisėtumas, t. y. teigiama, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas neturėjo teisinio pagrindo leisti nukentėjusiajam I. S. veikti neatskleidžiant savo tapatybės, kadangi tokiu būdu buvo esmingai nukrypta nuo šio veiksmo procesinės formos.

50.       BPK 158 straipsnyje nurodyta, kad, tiriant nusikaltimus, ikiteisminio tyrimo pareigūnai tyrimą gali atlikti, neatskleisdami savo tapatybės (BPK 158 straipsnio 1 dalis). Nutartyje leisti savo tapatybės neatskleidžiantiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti veiksmus turi būti nurodyta: 1) asmenys, atliksiantys slaptus veiksmus; 2) asmuo, prieš kurį veiksmai turi būti atlikti; 3) duomenys apie asmens nusikalstamą veiką; 4) konkretūs veiksmai, kuriuos leidžiama atlikti; 5) siekiamas rezultatas; 6) slaptų veiksmų trukmė (BPK 158 straipsnio 3 dalis). Atliekant šiuos veiksmus draudžiama provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką (BPK 158 straipsnio 4 dalis). Ypatingais atvejais, kai nėra kitų galimybių nustatyti nusikaltimus darančius asmenis, šiame straipsnyje nustatyta tvarka tyrimą gali atlikti ir asmenys, kurie nėra ikiteisminio tyrimo pareigūnai (BPK 158 straipsnio 6 dalis).

51.       Kaip jau minėta, nukentėjusysis I. S. apie prieš jį galimai padarytas nusikalstamas veikas teisėsaugos institucijai pranešė 2017 m. sausio 5 d., nurodydamas, kad D. Š. prievartavo turtą, iki pranešimo dienos nukentėjusiajam padarė 312 000 Eur dydžio žalą, be to, nukentėjusysis nurodė manantis, kad D. Š. ir toliau prievartaus jo turtą. Vilniaus apygardos prokuratūros 2017 m. sausio 9 d. prašyme dėl BPK 158 straipsnyje nurodytos procesinės prievartos priemonės atlikimo, grindžiant tuo metu kaip liudytojo apklausto I. S. parodymais bei remiantis bylos medžiaga, teigiama, kad D. Š. galimai siekia susitikti su I. S. ir iš jo prievartauti pinigus. Prašyme nurodoma, kad siekiant užfiksuoti duomenis apie galimai daromą nusikalstamą veiką tikslinga leisti I. S. atlikti prašyme nurodytus tyrimo veiksmus neatskleidžiant savo tapatybės. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad faktinis pagrindas leisti vykdyti neviešo pobūdžio priemones prieš D. Š. buvo, nes byloje buvo informacijos, jog nuteistasis D. Š. susitikimų metu, grasindamas nepageidaujamos informacijos paskleidimu, reiškia neteisėtus turtinius reikalavimus nukentėjusiajam.

52.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. sausio 9 d. nutartimi prokuroro prašymą patenkino ir leido nukentėjusiajam I. S. tris mėnesius atlikti nutartyje nurodytus veiksmus neatskleidžiant savo tapatybės, t. y. įvykdyti D. Š. ar jo bendrininkų reikalavimus ir susitikimo metu perduoti jiems visus ar dalį reikalaujamų pinigų, taip pat slapta naudoti technines priemones (įrašinėti vaizdą, garsą, fotografuoti), taip pat leisti I. S. kontaktuoti visomis ryšio priemonėmis su D. Š. ar jo bendrininkais (kontaktų metu naudoti visų rūšių garso ar vaizdo įrašymo, taip pat fotografavimo priemones), siekiant gauti tyrimui reikšmingų duomenų. Kaip matyti iš nutarties turinio ir ypač iš jos rezoliucinės dalies, joje tiksliai įvykdyti visi BPK 158 straipsnio 3 dalyje nurodyti reikalavimai, taip pat laikomasi pirmiau nurodytos teismų praktikos, kad iš teismo nutarties turi būti aiškus tiek faktinis, tiek teisinis pagrindas atlikti veiksmą, taip pat gana tiksliai apibrėžtos neviešo pobūdžio veiksmo atlikimo ribos. Nors kasatoriai ypatingai akcentuoja aplinkybę, jog ne ikiteisminio tyrimo pareigūnams, o pačiam nukentėjusiajam buvo leista atlikti slaptą tyrimo veiksmą, tačiau pabrėžtina, kad toks leidimas turi ir teisinį (BPK 158 straipsnio 6 dalis), ir nagrinėjamu atveju faktinį pagrindą. Susiklosčiusi faktinė situacija, kai iš nukentėjusiojo jam gerai pažįstamas asmuo jau kurį laiką neteisėtai reikalavo įvairių pinigų sumų, grasindamas paviešinti nukentėjusįjį kompromituojančią medžiagą (įskaitant vaizdo įrašus), lėmė BPK 158 straipsnio 6 dalyje nurodytos išimties taikymą. Priimti ir įvykdyti neteisėtą turtinį reikalavimą nagrinėjamu atveju galėjo tik pats nukentėjusysis, o ne pareigūnas. Tai, kad nuteistasis D. Š. asmeniškai pažinojo nukentėjusįjį, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės ir nelemia nei veiksmo, nei jo rezultatų neleistinumo. BPK 158 straipsnyje nurodyto veiksmo esmė yra ta, kad asmuo, apie kurio galimai nusikalstamą veiką siekiama surinkti daugiau duomenų, nežino, jog pareigūnas ar, kaip šiuo atveju, privatus asmuo veikia valstybės kontroliuojamas (atlieka teismo sankcionuotus veiksmus su pareigūnų žinia ir jiems kontroliuojant), siekdamas nustatyti duomenis apie galimai padarytą ar daromą nusikalstamą veiką. Kaip matyti iš bylos tyrimo eigos, pareigūnai, gavę informacijos iš nukentėjusiojo apie iš jo prievartaujamus pinigus, ėmėsi teisėtų ir faktiniais duomenimis pagrįstų veiksmų, kurių metu būtų išaiškinta nusikalstama veika ir apginti nukentėjusiojo interesai. Be kita ko, svarbu ir tai, kad nukentėjusysis buvo supažindintas su teisėjo nutartimi, iš procesinės prievartos priemonės vykdymo metu įrašytų pokalbių matyti, kad nukentėjusysis neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų būti laikomi provokacija. Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi, kad nagrinėjama situacija negali būti tapatinama su situacija, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnai, formaliai veikdami pagal BPK 158 straipsnį, inicijuoja ,,neoficialius“ pokalbius su įtariamaisiais, taip pažeisdami asmens teisę neduoti prieš save parodymų. Kaip matyti iš teismų praktikos, formuojama taisyklė yra tokia, kad teisėsaugos pareigūnai gali apklausti įtariamąjį tik laikydamiesi visų BPK nustatytų reikalavimų, o ne įtvirtindami ,,neformalias“ apklausas kaip BPK 158 straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės vykdymą. Paprastai toks pareigūnų veikimas pripažįstamas neteisėtu, o gauti duomeni – neleistinais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233-788/2016, 2K-62-628/2019). Taigi kasatoriai nepagrįstai gretina nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją su ką tik aptarta teismų praktika.

53.       Taip pat teisiškai nepagrįsti argumentai, kad teismas neturėjo pagrindo sankcionuoti I. S. atliktus veiksmus, kadangi pastarasis dar nuo 2016 m. lapkričio 23 d. iki 2016 m. gruodžio 28 d. pats savo iniciatyva ir turima įrašymo įranga darė slaptus pokalbių su D. Š. įrašus. Visų pirma, pasakytina, kad nukentėjusiojo pateikta informacija (dėl kurios gavimo leistinumo ginčo byloje nekyla) apie prieš jį padarytą ir vis dar tęsiamą galimai nusikalstamą veiką sudarė faktinį pagrindą leisti atlikti reikalingas (būtinas) procesines prievartos priemones. Tai taip pat leido daryti išvadą, kad sankcionavus slaptą tyrimo veiksmą būtų gauti duomenys apie jau padarytą ar daromą galimai nusikalstamą veiką, kurią asmuo daro (tęsia) savo iniciatyva. Antra, įvertinus teismų praktikoje formuojamą reikalavimą teisėsaugos pareigūnams imtis visų įstatymo leidžiamų priemonių nusikalstamoms veikoms ištirti (BPK 2  straipsnis), kaip tik keltų abejonių toks pareigūnų neveikimas, kai, turint informacijos apie galimai vykdomą (tęsiamą) turto prievartavimą iš nukentėjusiojo, nebūtų atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai, įskaitant ir neviešo pobūdžio procesines prievartos priemones, o būtų laukiama paties nukentėjusiojo renkamos (fiksuojamos) informacijos pateikimo pareigūnams. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad, nukentėjusiajam jau po kreipimosi į teisėsaugos institucijas toliau savo iniciatyva įrašinėjant pokalbius su nuteistuoju, tokie nukentėjusiojo veiksmai galėtų būti vertinami kaip atliekami su pareigūnų žinia, jiems kontroliuojant, tačiau nesikreipus į teismą ir negavus leidimo atlikti neviešo pobūdžio veiksmus. Toks vertinimas atitinka teismų praktiką, pagal kurią pareigūno inicijuotas privataus asmens pokalbių įrašinėjimas tam, kad jie būtų pateikti šiai institucijai, vienareikšmiškai vertintinas kaip valstybės institucijos atliekamas duomenų apie nusikalstamą veiką rinkimas; šiuo atveju nesvarbu, kieno įranga tam buvo panaudota, o svarbu, ar tai atliekant buvo laikytasi įstatymu nustatytos tvarkos tokiai informacijai rinkti. Pagal teismų praktiką, nustačius, kad įrašas padarytas ir pareigūnų gautas įstatymo neįtvirtinta tvarka, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 4  dalimi, jis negalėtų būti pripažintas įrodymu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-338-511/2017). Taigi, pradėjus ikiteisminį tyrimą ir esant duomenų apie ateityje įvyksiančius nukentėjusiojo ir nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens susitikimus, kurių metu būtų teikiami neteisėti turtiniai reikalavimai, bet kokie nesankcionuoti, tačiau kontroliuojant pareigūnams privataus asmens vykdomi veiksmai ir jų metu gauti įrašai būtų kėlę pagrįstų abejonių dėl tokių veiksmų atlikimo teisėtumo ir jų metu gautų duomenų leistinumo.

54.       Tačiau teisėjų kolegija pripažįsta, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas BPK 158 straipsnio taikymo teisėtumą, nepagrįstai nurodė teismų praktiką, pagal kurią privatus asmuo gali vykdyti teisėsaugos institucijų užduotis, kai toks asmuo gauna siūlymą įvykdyti nusikalstamą veiką. Ši taisyklė taikytina vertinant BPK 159 straipsnio taikymo teisėtumą. BPK  159 straipsnyje nurodytos procesinės prievartos priemonės vykdymas (nusikalstamos veikos imitavimo veiksmai) leidžia teisėtai reaguoti būtent į tokią situaciją, kai asmeniui yra siūloma (iš jo reikalaujama, jis prievartaujamas) įvykdyti nusikalstamą veiką ir jis kreipiasi į teisėsaugos instituciją. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiajam nebuvo siūloma daryti nusikalstamos veikos, todėl teismas pagrįstai leido jam atlikti teismo nutartyje nurodytus veiksmus (susitikti su nuteistuoju ir perduoti jam prievartaujamus pinigus) vadovaujantis BPK 158 straipsniu, o ne BPK 159 straipsniu. Tačiau, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio, ši teismų praktikoje suformuota taisyklė nebuvo naudojama kaip pagrindinis argumentas vertinant nukentėjusiojo dalyvavimo atliekant slaptą tyrimo veiksmą, nurodytą BPK 158  straipsnyje, teisėtumą. Todėl tai nelaikytina baudžiamojo proceso pažeidimu, juolab esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu, galėjusiu lemti kaltinamojo teisių pažeidimą ar neteisėtą, nepagrįstą teismo sprendimą.

55.       Nuteistųjų kasaciniuose skunduose, tik šiek tiek skirtingais aspektais, nurodoma, kad vykdant aptariamą neviešo pobūdžio procesinę prievartos priemonę nukentėjusiojo nuteistajam D. Š. perduota 10 000 Eur suma, su kuria D. Š. buvo sulaikytas, negali būti inkriminuota kaip turto prievartavimo dalykas, nes tai buvo iš anksto nukentėjusiojo pažadėta dovana. Kasatoriai šią situaciją kvalifikuoja kaip provokaciją. Nuteistojo gynėjas akcentuoja būtinybę teismams vertinti nukentėjusiojo iniciatyvą padovanoti nuteistajam atitinkamą pinigų sumą.

56.       Pagal BPK 158 straipsnio 4 dalį, atliekant tyrimą šiame straipsnyje nustatyta tvarka, draudžiama provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką. Provokacija suprantama kaip spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti (Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, kad teismų praktikoje, remiantis ir Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimu, EŽTT  jurisprudencija, yra ne kartą konstatuota, kad neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai turi būti atliekami iš esmės pasyviu būdu, t. y. asmuo, atliekantis slaptus tyrimo veiksmus pagal baudžiamojo proceso įstatymą (taip pat ir pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą), negali skatinti, įtikinėti ar kitokiais veiksmais kurstyti asmens padaryti konkrečią nusikalstamą veiką, kad provokavimo faktas turi būti konstatuojamas, kai ištirtos bylos aplinkybės leidžia, t. y. jomis remiantis galima, padaryti išvadą, jog atitinkama nusikalstama veika nebūtų buvusi padaryta be valstybės pareigūnų įsikišimo. Išvada, kad valstybės pareigūnai skatina asmenis daryti nusikalstamas veikas, gali būti daroma ne tik tada, kai nustatoma, jog asmenys, prieš kuriuos atliekami neviešo pobūdžio veiksmai, buvo tiesiogiai įtikinėjami, raginami atlikti priešingus teisei veiksmus, bet ir tada, kai pareigūnų elgesys nebuvo vien pasyvus ir iš jo buvo galima spręsti, kad ilgesnį laiką trunkantys pareigūnų veiksmai turėjo esminę įtaką asmenų, prieš kuriuos buvo taikomos neviešo pobūdžio priemonės, veiksmams. Provokacija pripažįstama ir tada, kai asmuo nesirengė daryti nusikaltimo, o teisėsaugos pareigūnai sukurstė jį padaryti nusikaltimą, t. y. kai nusikaltimo be teisėsaugos pareigūnų veikimo nebūtų (nutartys atnaujintose baudžiamosiose bylose Nr. 2A-P-6/2008, 2A-P-2/2009; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-192/2010, 2K-530/2012, 2K-434/2013, 2K-238-139/2015, 2K-162-303/2017). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, sprendžiant klausimą, ar asmuo buvo provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką, turi būti atsižvelgiama ne tik į slaptų dalyvių veikimo būdą realizuojant neviešo pobūdžio veiksmus (t. y. į tai, ar buvo asmens spaudimas, skatinimas, kurstymas, įtikinėjimas ir pan. padaryti konkrečią nusikalstamą veiką), bet ir į tai, ar buvo pagrindas įtarti asmenį iki tokių veiksmų taikymo darant nusikalstamą veiką ar rengiantis ją daryti (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas; EŽTT Didžiosios kolegijos 2008 m. vasario 5 d. sprendimas byloje Ramanauskas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 74420/01). Tai gali būti padaryta ištyrus įrodymus apie kaltinamojo elgesį prieš specialių veiksmų prieš jį sankcionavimą (2008 m. vasario 5 d. sprendimas byloje Ramanauskas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 74420/01). Privačių asmenų veiksmai taip pat gali būti pripažinti provokacija, jei tie asmenys veikia kontroliuojami bei prižiūrimi pareigūnų ir skatina nusikalsti asmenį, apie kurio nusikalstamą veiką jokių konkrečių duomenų neturima (nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-P-6/2008).

57.       (duomenys neskelbtini) Iš teismų nuosprendžiuose išdėstytų ir įvertintų įrodymų matyti, kad iniciatyvą dėl pinigų, kurių dalis buvo perduota vykdant BPK 158 straipsnyje nurodytą neviešo pobūdžio tyrimo veiksmą, perdavimo rodė nuteistasis, o nukentėjusysis tik sutiko su nuteistojo reikalavimais, jokių aktyvių veiksmų, primygtinių pasiūlymų nukentėjusysis neišdėstė; iš bylos matyti, kad policijos pareigūnai, organizuodami ir atlikdami sankcionuotą veiksmą, padedami nukentėjusiojo tik užfiksavo jau kurį laiką nuteistųjų vykdomos nusikalstamos veikos (turto prievartavimo) epizodą ir sulaikė D. Š. su nukentėjusiojo perduotais pinigais. Taigi bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis 10 000 Eur nuteistajam D. Š. perdavė vykdydamas jo neteisėtą turtinį reikalavimą, t. y.  prievartaujant turtą. Duodant leidimą veikti pagal BPK 158  straipsnį, jau buvo duomenų, kad nuteistasis galimai daro tęstinę nusikalstamą veiką prievartaudamas turtą iš nukentėjusiojo, pinigų perdavimas vyko nuteistojo iniciatyva, nukentėjusysis veikė laikydamasis sankcionuoto tyrimo veiksmo ribų, todėl argumentai dėl provokacijos atmestini kaip nepagrįsti.

58.       Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad prokuroras, kreipdamasis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl BPK 158 straipsnyje nustatytos procesinės prievartos priemonės sankcionavimo, o teismas, tenkinęs prokuroro prašymą, tinkamai vertino faktinį tokio veiksmo pagrindą, nustatė tinkamą teisinį jo pagrindą ir nepažeidė proporcingumo reikalavimo.

59.       Apibendrinant visa tai, kas išdėstyta, darytina bendra išvada, kad neviešo pobūdžio procesinės prievartos priemonės, ribojančios privatų nuteistųjų gyvenimą, buvo taikomos nepažeidžiant įstatyme ir teismų praktikoje nustatytų reikalavimų. Jos buvo taikytos pagrįstai, teisėtai ir proporcingai, perteklinius surinktus duomenis sunaikinant ir ribojant nuteistųjų privatų gyvenimą tiek, kiek buvo būtina tokio pobūdžio nusikalstamai veikai ištirti. Nuteistiesiems taikytų procesinių prievartos priemonių protokoluose užfiksuoti reikšmingi bylai duomenys pagrįstai pripažinti leistinais įrodymais.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 219 straipsnio 3 punkto, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto

60.        (duomenys neskelbtini).

61.       (duomenys neskelbtini).

62.       (duomenys neskelbtini).

63.       (duomenys neskelbtini).

64.       (duomenys neskelbtini).

65.       (duomenys neskelbtini).

66.       (duomenys neskelbtini).

67.       (duomenys neskelbtini).

68.       (duomenys neskelbtini).

69.       Nuteistoji neteisi teigdama, kad pirmosios instancijos teismas, perkeldamas motyvus iš nuosprendžio dalies, kurioje grindžiamas P. Š. nuteisimas pagal BK 167 straipsnio 1 dalį, į nuosprendžio dalį dėl jos nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Pažymėtina, kad teismo nuosprendis yra vientisas dokumentas, jo aprašomąją dalį papildo motyvuojamoji dalis, joje pateiktas argumentavimas turi būti aiškus ir racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Tais atvejais, kai priimamas nuosprendis bendrininkams, padariusiems kelias idealiąją sutaptį sudarančias nusikalstamas veikas, teismas paprastai įrodymų vertinimo ir veikų kvalifikavimo motyvus turėtų dėstyti kartu, tam, kad būtų išvengta pasikartojimų. Tačiau nelaikytina baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, jeigu teismas nusprendžia savo argumentus pateikti dėl kiekvienos veikos atskirai, teismui nedraudžiama nuosprendyje (kitame baigiamajame akte) nurodyti tuos pačius bylos įrodymus ir argumentus arba jų nekartoti, bet nurodyti, kad atskiri įrodymai yra aptarti kitoje jo dalyje.

        Dėl BPK 270 straipsnio, 324 straipsnio 6 dalies, 320 straipsnio 3 dalies

70.       (duomenys neskelbtini).

71.       (duomenys neskelbtini).

72.       (duomenys neskelbtini).

73.       (duomenys neskelbtini).

74.       (duomenys neskelbtini).

75.       (duomenys neskelbtini).

Dėl BK 167 straipsnio 1 dalies, 181 straipsnio 3 dalies taikymo ir bendrininkavimo sudėties požymių

76.       Nuteistasis D. Š. kasaciniame skunde teigia, kad teismai netinkamai aiškino BK  181 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius (grasinimų nukentėjusiajam realumą, tyčią, nusikaltimo dalyką), taip pat nepagrįstai pripažino veikus bendrininkų grupe su P. Š. 

77.       Nuteistojo D. Š. gynėjas R. Jurka kasaciniame skunde nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 167 straipsnio 1 dalį, 181 straipsnio 3 dalį, nes D. Š. veiksmuose nenustatė objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių visumos (grasinimo realumo, tyčios, turto prievartavimo dalyko), dėl to buvo padarytos neteisingos išvados dėl D. Š. veiksmų pavojingumo.

78.       Nuteistoji P. Š. kasaciniame skunde nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias bendrininkavimą, nenustatė jos ir D. Š. nusikalstamų veiksmų ir tyčios bendrumo, be to, nėra nustatyti turto prievartavimo nusikaltimo sudėties būtinieji požymiai – grasinimo realumas, tyčia, nusikaltimo dalykas.

79.       Pagal BK 167 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą. Šios nusikalstamos veikos objektas yra asmens privataus gyvenimo neliečiamumas, dalykas – informacija, kurios turinį sudaro žinios apie privatų žmogaus gyvenimą. Nusikaltimas objektyviai pasireiškia neteisėtu informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimu, neteisėtais veiksmais kėsinamasi į asmens privataus gyvenimo neliečiamumą. Šiame baudžiamajame įstatyme nurodytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, nusikaltimas laikomas baigtu atlikus veiksmus, kuriais neteisėtai buvo renkama informacija apie privatų žmogaus gyvenimą. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia – asmuo, darydamas pavojingą veiką, suvokia pavojingą daromos veikos pobūdį ir nori taip veikti. BK 167 straipsnio 1 dalyje nusikalstamos veikos aprašymas formalia sudėtimi nereiškia, kad, sprendžiant dėl konkrečios veikos kvalifikavimo pagal šį straipsnį, nereikalaujama įvertinti panaudotų konkrečių neteisėto informacijos rinkimo priemonių, nustatyti, kaip ir į kokią privataus asmens gyvenimo sritį jomis buvo įsiterpta. Pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką neteisėtas informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas visų pirma sietinas su informacijos gavimo būdo bei pažeisto asmens privatumo įvertinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84-489/2018, 2K-52-942/2020). Pažymėta, kad privataus gyvenimo sąvoka yra gana plati, BK 167 straipsnyje nedetalizuojama, todėl apie tai, kas yra konkretaus asmens privataus gyvenimo dalis, kokia informacija patenka į konkretaus asmens privataus gyvenimo sferą, teismas sprendžia įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių ir faktų visumą. Informacijos rinkimo samprata apima visus įmanomus tam skirto neteisėto veikimo būdus – asmens sekimą, jo paties ar jo būsto stebėjimą, pokalbių klausymąsi ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-213/2014).

80.       Pagal BK 181 straipsnį atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti, grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, panaudodamas psichinę prievartą (grasindamas), ir nori taip veikti. Nusikaltimo sudėtis yra formalioji, turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos. Pagal turto prievartavimo teisinį apibrėžimą šiuo nusikaltimu gali būti pripažinti tik be teisėto pagrindo reiškiami reikalavimai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2008, 2K-65/2009 ir kt.). Turto prievartavimo pagrindinis objektas – nuosavybė, turtinės teisės ar turtiniai interesai, dalykas – turtinė nauda, kurios kaltininkas siekia (sau ar kitiems asmenims) versdamas kitą asmenį perduoti turtą (pavyzdžiui, pinigus), suteikti turtinę teisę ar atlikti kitokius turtinio pobūdžio veiksmus. BK 181 straipsnio taikymo prasme vertimas perduoti turtą neturi teisėto pagrindo, tai reiškia, kad turtinės pretenzijos, kurias kaltininkas reikalauja (verčia) kitą asmenį patenkinti, nėra kilusios iš teisės reguliuojamų santykių (Civilinio kodekso 1.136 straipsnyje nurodyti civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai), pavyzdžiui, iš paskolos sandorių, kitokių prievolių, kurių pagrindu asmuo įgyvendina atitinkamą savo ar kitų teisę. Pagal teismų praktiką, kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2007, 2K-346/2008, 2K-93/2010, 2K-203/2011, 2K-133/677/2015).

81.       Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, nustatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), įtvirtinta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, nustatytos BK specialiojoje dalyje, požymius ir t. t. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, kad būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis. Nuo subjektyviojo požymio (susitarimo) iš esmės priklauso ir objektyviojo požymio – veikos bendrumo konstatavimas, nes nesant susitarimo negalima kalbėti apie kelių asmenų veikos bendrumo faktą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344-942/2016). Įstatyme nenurodyta, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas jų susitarimas, todėl bendrininkavimo atveju teismas šį būtiną bendrininkavimo požymį konstatuoja įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009). Bendrininkai gali susitarti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, nustatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2008, 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-657/2012, 2K-521/2013, 2K-315/2014).

82.       Teisės taikymo aspektu patikrinus kasaciniais skundais apskųstus teismų nuosprendžius konstatuotina, kad abiejų instancijų teismų išvados dėl nuteistųjų veikų kvalifikavimo yra teisingos.

83.       (duomenys neskelbtini).

84.       (duomenys neskelbtini).

85.       (duomenys neskelbtini).

86.       (duomenys neskelbtini).

87.       (duomenys neskelbtini).

88.       (duomenys neskelbtini).

89.       (duomenys neskelbtini).

90.       (duomenys neskelbtini).

91.       (duomenys neskelbtini).

92.       (duomenys neskelbtini).

93.       (duomenys neskelbtini).

94.       (duomenys neskelbtini).

95.       (duomenys neskelbtini).

96.       (duomenys neskelbtini).

97.       (duomenys neskelbtini).

98.       (duomenys neskelbtini).

99.       (duomenys neskelbtini).

100.       (duomenys neskelbtini).

101.       (duomenys neskelbtini).

102.       (duomenys neskelbtini).

103.       Nuteistieji kasaciniuose skunduose teigia, kad abiejų instancijų teismai padarė klaidą, vienos nusikalstamos veikos (duomenų apie privatų asmens gyvenimą rinkimo) požymius aiškindami kaip sudarančius kitos nusikalstamos veikos (turto prievartavimo) požymius.

104.       Idealiosios nusikalstamų veikų sutapties apibrėžimas BK nepateiktas. Ši sąvoka paminėta tik kalbant apie vieną iš bausmių bendrinimo apėmimo būdu atvejų (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Tačiau teisės teorijoje ir teismų praktikoje idealiąja nusikalstamų veikų sutaptimi laikomi tokie atvejai, kai asmuo viena veika (veikimu arba neveikimu) padaro du ar daugiau nusikalstamų veikų, nurodytų skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-92/2005, 2K-P-78/2012, 2A-7-4-699/2015, 2K-345-507/2015, 2K-196-788/2017, 2K-145-511/2019, 2K-171-976/2021 ir kt.). Kitaip tariant, idealioji sutaptis reiškia, kad kaltininkas iš esmės padaro vieną veiką, kuri tik dėl teisinio reguliavimo specifikos kvalifikuojama pagal kelis BK straipsnius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-196-788/2017, 2K-7-32-719/2021). Tai reiškia, kad išsamus bendrą veiką sudarančių faktų teisinis įvertinimas neišvengiamai reikalauja taikyti daugiau negu vieną, t. y. dvi ar daugiau nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėčių, iš kurių kiekviena turi skirtingą, savarankišką raišką baudžiamojo įstatymo tekste. Nusikalstamų veikų sutaptį galima laikyti idealiąja ir tuo atveju, jei, įgyvendinant bendrą sumanymą, padaromos kelios skirtinguose BK straipsniuose nustatytos nusikalstamos veikos, kurios iš esmės yra neatskiriamos (būtinos) viso kaltininko sumanymo įgyvendinimo dalys, šios veikos padaromos viena po kitos, per sumanymui įgyvendinti būtiną laiko tarpą (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-92/2005, 2K-516/2005, 2K-477/2008, 2K-355/2009, 2K-P-78/2012, 2K-207/2013, 2K-145-511/2019). Teismas šią idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį gali konstatuoti atsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių visumą. Konkrečiu atveju nustačius, kad yra būtent idealioji nusikalstamų veikų sutaptis, už kiekvieną šių veikų paskirtos bausmės subendrinamos, kaip tai nustatyta BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte, apėmimo būdu.

105.       Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, kad neteisėtas duomenų apie privatų gyvenimą rinkimas ir turto prievartavimas buvo padaryti idealiąja sutaptimi.

106.       Palyginus neteisėto duomenų apie privatų asmens gyvenimą rinkimo (BK  167 straipsnio 1 dalis) ir turto prievartavimo (BK 181 straipsnis) požymius, darytina išvada, jog turto prievartavimo sudėtis neapima neteisėto informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo, todėl, nustačius visus šių nusikalstamų veikų požymius, asmens veikos kvalifikuojamos kaip idealioji sutaptis. Kita vertus, jei kaltininkas nerenka, o tik panaudoja informaciją apie privatų asmens gyvenimą, kurios paskleidimas nepageidaujamas, prievartaudamas nukentėjusiojo turtą, tokie jo veiksmai galėtų būti kvalifikuojami tik pagal BK 181 straipsnį.

107.       Byloje nustatyta, kad nuteistieji neteisėtai, pakankamai ilgą laiką, naudodamiesi techninėmis priemonėmis rinko apie nukentėjusįjį informaciją, kurios pobūdis ir kiekis sudarė prielaidas nuteistiesiems įvykdyti kitą, savarankišką nusikalstamą veiką – turto prievartavimą,  t. y.  grasinant paskelbti kompromituojančią nukentėjusįjį informaciją neturint teisėto pagrindo vertė nukentėjusįjį perduoti turtą.

108.       Kaip jau minėta, turto prievartavimo sudėtis neapima neteisėto informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo. Taigi, nusikalstamos veikos, nurodytos BK 167 straipsnio 1 dalyje ir 181 straipsnio 3 dalyje, tinkamai kvalifikuotos kaip savarankiškos nusikalstamos veikos pagal idealiąją sutaptį.

109.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad baudžiamasis įstatymas – BK 167 straipsnio 1 dalis ir 181 straipsnio 3 dalis – nuteistųjų D. Š. ir P. Š. padarytoms nusikalstamoms veikoms pritaikytas tinkamai. Šios nusikalstamos veikos tinkamai kvalifikuotos kaip sudarančios idealiąją tęstinių nusikalstamų veikų sutaptį.

Dėl bausmės švelninimo ir bausmės vykdymo atidėjimo

110.       (duomenys neskelbtini).

111.       (duomenys neskelbtini).

112.       (duomenys neskelbtini).

113.       (duomenys neskelbtini).

114.       Atsižvelgiant į tai, kad D. Š. už du tyčinius nusikaltimus paskirta galutinė subendrinta bausmė yra didesnė nei ketveri metai, t. y. ketveri metai trys mėnesiai, šios bausmės vykdymo atidėjimas taikant BK 75 straipsnį (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) negalimas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nustatė pagrindą taikyti nuo 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojusią BK 75 straipsnio redakciją ir D. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą iš dalies atidėti, nustatant, kad D. Š. po nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsdamas privalo atlikti laisvės atėmimo bausmės dalį – dvejus metus, o likusios laisvės atėmimo bausmės dalies (dvejų metų trijų mėnesių) vykdymas atidedamas trejų metų laikotarpiui.

115.       Tokį apeliacinės instancijos teismo sprendimą ginčija prokuroras, kasaciniame skunde nurodydamas, kad šis teismas netinkamai taikė įstatymą. Kasatorius teigia, jog BK 75 straipsnio 3 dalis (2019 m. birželio 27 d. įstatymo redakcija) negali būti taikoma asmeniui, nuteistam už kelių tyčinių nusikaltimų, kurių vienas yra sunkus, padarymą. Todėl, prokuroro teigimu, byloje susiklosčiusi situacija, kai D. Š., nuteistas ketverių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme už nesunkaus (BK 167 straipsnio 1 dalis) ir sunkaus (BK 181 straipsnio 3 dalis) nusikaltimų padarymą, neatitinka BK 75 straipsnio 3 dalyje nustatytų formalių bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų. Be to, prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai atliko individualų šio baudžiamojo įstatymo taikymo D. Š. teisinį vertinimą ir padarė nepagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti D. Š. atlikus tik dalį laisvės atėmimo bausmės.

116.       BK 75 straipsnio (2019 m. birželio 27 d. įstatymo redakcija) 3 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, nustatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Iš dalies atidėdamas bausmės vykdymą, teismas nustato po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį, kuri negali būti trumpesnė kaip šeši mėnesiai ir ilgesnė kaip dveji metai, taip pat nuo vienerių iki trejų metų likusios neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo terminą.

117.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-85/2008, 2K-91/2011, 2K-484/2011, 2K-137/2012, 2K-340/2012, 2K-52-648/2017, 2K-164-895/2018) nelaikoma, kad asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jei jis jas padarė esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai. Taigi kelių nusikalstamų veikų, šiuo atveju nesunkaus ir sunkaus nusikaltimų, padarymas esant idealiajai sutapčiai neužkerta kelio D. Š. taikyti BK 75 straipsnio (2019 m. birželio 27 d. įstatymo redakcija) 3 dalies nuostatas ir iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, todėl nėra pagrindo teigti, kad nėra formaliųjų šio baudžiamojo įstatymo taikymo sąlygų.

118.       Nesutiktina ir su prokuroro kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti D. Š. atlikus tik dalį laisvės atėmimo bausmės, ir dėl to netinkamai taikė BK 75 straipsnio 3 dalį.

119.       Paskirtosios bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75 straipsnyje nustatytoms sąlygoms, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų. Taikydamas BK 75 straipsnį, baudžiamosios veikos ir bausmės individualizavimą teismas atlieka du kartus: pirma – vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais teismas įvertina nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę bei atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes ir, atsižvelgdamas į aplinkybių visumą, parenka sankcijoje nustatytą bausmės rūšį ir dydį, tinkamiausią bausmės tikslams pasiekti; antra – nustatęs BK 75 straipsnyje nustatytas sąlygas, teismas šias aplinkybes įvertina dar kartą, spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Atidėdamas paskirtosios bausmės vykdymą, teismas turi spręsti, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir kad ateityje jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikaltimų. Baudžiamasis įstatymas neišvardija aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais.

120.       Taigi, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnyje, bet ir bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir pan. Teismas, įvertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį turi kreipti ir į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybių baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančiųjų ar neįgaliųjų, bus apsunkintas vaikų išlaikymas, prarastas ryšys su jais, apskritai su šeima ir pan.). Todėl nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61-895/2015). Visi šie ir kiti bylos duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

121.       Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas nuteistajam D. Š. atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymą, neatsižvelgė į veikos pobūdį, nuteistojo asmenybę, bausmės paskirtį. Priešingai – apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino pirmiau nurodytas nusikalstamoms veikoms ir bausmėms individualizuoti reikšmingas aplinkybes, taip pat tai, kad D. Š. teisiamas pirmą kartą, jo padaryti nusikaltimai susiję su nukentėjusiojo asmeniu ir konkrečia susiklosčiusia situacija, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo manyti, kad po šio baudžiamojo proceso jis galėtų pakartotinai panašiai elgtis. Teismas pažymėjo, kad D. Š. padarė išties ciniškus nusikaltimus, neatlygino nusikalstama veika padarytos žalos, tačiau jis ilgą laiką turėjo darbą, pragyvenimui uždirbo legaliai, be to, turi nepilnamečių vaikų, kuriais rūpinasi. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, suteikia pagrindą manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam atlikus tik dalį bausmės bei nustačius laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminą, valstybės išreikštas pasitikėjimas atidedant dalies bausmės vykdymą sudarys prielaidas nuteistajam suvokti neteisėto elgesio padarinius bei sudarys galimybes nuteistajam stengtis greičiau atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą, laikytis visuomenėje nustatytų taisyklių ir užtikrinti šeimos interesus. 

122.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad D. Š. nustatytas maksimalus nedelsiant vykdytinos bausmės dalies (dveji metai laisvės atėmimo) ir atidedamos vykdyti bausmės dalies laikotarpis (treji metai); į tai, kad bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu jis įpareigotas pradėti dirbti arba mokytis, tęsti darbą ar mokslą, taip pat, vadovaujantis BK 721 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį artintis prie nukentėjusiojo arčiau kaip 200 m atstumu, bet kokia forma bendrauti ir ieškoti ryšių su juo, daro išvadą, kad D. Š. yra apribota galimybė daryti nusikalstamas veikas, jis pakankamai nubaustas, yra pagrindas tikėti, kad jis laikysis įstatymų ir nebenusikals. Taip bus užtikrintas ir teisingumo principo įgyvendinimas.

123.       Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad baudžiamasis įstatymas – BK 75 straipsnis (2019 m. birželio 27 d. įstatymo redakcija) – pritaikytas tinkamai.

Dėl civilinio ieškinio

124.       Nukentėjusysis I. S. patikslintu civiliniu ieškiniu prašė pripažinti 300 000 Eur dovanojimo sutartį negaliojančia, priteisti iš kaltinamųjų 15 000 Eur neturtinei žalai, 312 000 Eur turtinei žalai atlyginti, penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki visiško sprendimo įvykdymo.

125.       Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo I. S. civilinį ieškinį dėl neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir priteisė I. S. iš D. Š. ir P. Š. solidariai 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 175 450 Eur turtinei žalai atlyginti. Teismas sumažino nukentėjusiajam priteistinos turtinės žalos dydį, įvertinęs tai, kad nuteistųjų gyvenamojoje vietoje kratos metu rasti 136 550 Eur buvo gauti iš nusikalstamos veikos (perduoti nukentėjusiojo) ir jie grąžinti nukentėjusiajam. Taip pat I. S. priteistos solidariai iš D. Š. ir P. Š. 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą sumą (tiek turtinei, tiek ir neturtinei žalai atlyginti) nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo. Kaip matyti iš nuosprendžio turinio, nukentėjusiojo prašymas pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia paliktas nenagrinėtas. Apeliacinės instancijos teismas dėl civilinio ieškinio dalies pirmosios instancijos teismo sprendimų nekeitė.

126.       Nuteistasis D. Š. ir jo gynėjas, nuteistoji P. Š. kasaciniuose skunduose teigia, kad nors teismai neišsprendė ir baudžiamojoje byloje negalėjo spręsti klausimo dėl notariškai patvirtinto dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, jie faktiškai jį panaikino, nors šis sandoris iki šiol nėra panaikintas tinkama procesine tvarka. Skunduose nemažai polemizuojama, kuo skiriasi tikri ir apsimestiniai sandoriai, šiuos argumentus siejant išimtinai su sandorio pripažinimu negaliojančiu. Kartu ginčijamas ir teismų sprendimas netirti notaro, kuris tvirtino sandorį, teisinės atsakomybės.

127.       Kaip matyti iš abiejų instancijų teismų nuosprendžių ir jų rezoliucijų turinio, teismai nesprendė dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu klausimo ir atitinkamai netaikė sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmių. Pagal BPK normas, reguliuojančias žalos, padarytos nusikalstama veika, atlyginimą ir teismų formuojamą praktiką, baudžiamojoje byloje sprendžiamas civilinio ieškovo reikalavimas atlyginti turtinę ir (ar) neturtinę žalą, kuri patirta dėl nusikalstamos veikos. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).

128.       Todėl pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, jog pagal BPK 109 straipsnio nuostatas baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas gali išspręsti tik su nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimu susijusius civilinio ieškinio reikalavimus. Kitokio pobūdžio reikalavimai, susiję su civilinių teisių gynimu, be kita ko, ir dėl sandorio nuginčijimo, baudžiamajame procese nėra nagrinėjami (žr., pvz., kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-50-1073/2019).

129.       Pripažinus, kad toks reikalavimas, nors ir suformuluotas patikslintame civiliniame ieškinyje, nėra baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas, netenka prasmės kasatorių argumentai, susiję su sandorio negaliojimo klausimu ir galimos notaro atsakomybės klausimais.

130.       Taigi, civilinio ieškovo pareikštas reikalavimas dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu negalėjo būti nagrinėjamas ir nebuvo nagrinėjamas šioje baudžiamojoje byloje.

131.       Kasatoriai daug dėmesio skunduose skiria argumentams, kad dovanojimo sandoris buvo sudarytas laisva nukentėjusiojo valia, yra nenuginčytas civiline tvarka, todėl 300 000 Eur yra nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo dovana nuteistajam D. Š. ir atitinkamai negali būti civilinio ieškinio dalykas baudžiamojoje byloje. Nuteistoji P. Š. papildomai nurodo, kad jos ir sutuoktinio sudaryta ikivedybinė sutartis lėmė tai, jog dovanojimo sandoriu įgyti sutuoktinio pinigai negali būti priteisti iš jos, nes jie netapo šeimos turtu. Šioje nutartyje jau pasisakyta dėl šios pinigų sumos pagrįsto pripažinimo turto prievartavimo dalyku, todėl teisėjų kolegija argumentų nekartoja. Pripažinus, kad 300 000 Eur buvo neteisėtai išreikalauti iš nukentėjusiojo grasinant jam kompromituojančios medžiagos apie jį paskelbimu, ši suma kartu su kitomis teismo nuosprendžiu pripažintomis turto prievartavimo dalyku sumomis pagrįstai buvo pripažinta turtine žala, nukentėjusiojo patirta dėl nusikalstamos veikos. O pripažinus, kad turtinė žala buvo padaryta bendrais nuteistųjų nusikalstamais veiksmais, sprendimas solidariai priteisti žalą, taip pat ir ginčijamą sumą, iš D. Š. ir P. Š. yra teisėtas ir pagrįstas.

132.       Klausimas dėl turtinės žalos ir jos dydžio abiejų teismų išspręstas laikantis BPK normų, reguliuojančių civilinio ieškinio nagrinėjimą ir išsprendimą, taip pat BPK 108 straipsnio nuostatų (nors jos tiesiogiai teismų nepaminėtos), pagal kurias teismas, įsitikinęs, kad proceso metu rasti ir paimti daiktai ar vertybės priklauso nukentėjusiajam, nusprendžia šiuos daiktus ar vertybes po nuosprendžio įsiteisėjimo grąžinti jų savininkui. Taigi, laikantis BPK reikalavimų, nuteistųjų gyvenamojoje vietoje rasta 136 550 Eur suma motyvuotai pripažinta gauta iš nukentėjusiojo prievartaujant jo turtą ir grąžinta jam; taip pat iš nuteistųjų solidariai priteista 175 450 Eur turtinei žalai atlyginti.

133.       Nuteistųjų ir nuteistojo D. Š. gynėjo kasaciniuose skunduose skirtingais aspektais ginčijama tai, kad, neįtraukus kaip civilinių atsakovų 300 000  Eur sandorį patvirtinusio notaro (arba, kaip minėta pirmiau, kitaip nesprendžiant jo atsakomybės klausimo) bei VMI, civilinis ieškinys išspręstas netinkamai.

134.       Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnio 1 dalis). BPK 111  straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog civiliniai atsakovai gali būti tėvai, globėjai, rūpintojai ar kiti asmenys, taip pat įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurie pagal įstatymus materialiai atsako už nusikalstama įtariamojo arba kaltinamojo veika padarytą žalą.

135.       Baudžiamoji byla buvo nagrinėjama dėl D. Š. ir P. Š. pareikštų kaltinimų pagal BK 167 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnio 3 dalį , civilinis ieškinys dėl šiomis nusikalstamomis veikomis padarytos žalos buvo pareikštas būtent šiems kaltinamiesiems. Nei notaras, nei VMI nelaikytini pagal įstatymą materialiai atsakingais už nuteistųjų nusikalstama veika padarytą žalą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai neįtraukė jų į bylą kaip civilinių atsakovų.

136.       Nuteistieji ir nuteistojo gynėjas pabrėžia, kad deklaravęs dovanojimo sandorį nuteistasis D. Š. sumokėjo gyventojų pajamų mokestį, taigi teigia, kad ši aplinkybė turėjo sudaryti pagrindą į baudžiamąją bylą įtraukti kaip civilinę atsakovę VMI arba perduoti civilinį ieškinį nagrinėti civilinio proceso tvarka, atitinkamai sprendžiant VMI įtraukimo į tokį procesą klausimą. Nuteistojo D. Š. gynėjas papildomai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į analogiškus apeliacinio skundo argumentus.

137.       Tai, kad teismai pagrįstai neįtraukė VMI kaip civilinės atsakovės į baudžiamąją bylą, jau buvo konstatuota šioje nutartyje. Kasatorių siūlomas sprendimas – perduoti civilinį ieškinį nagrinėti civilinio proceso tvarka – taip pat neturi teisinio pagrindo. Pagal BPK 115 straipsnio 2 dalį, išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Nagrinėjamoje byloje turtinė žala buvo nustatyta tiksliai, civiliniai atsakovai nustatyti tinkamai, todėl teismams nebuvo jokio pagrindo perduoti civilinį ieškinį nagrinėti civilinio proceso tvarka. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad jis nagrinėjo su šiuo klausimu susijusius argumentus ir glaustai, bet išsamiai į juos atsakė.

138.       Teisėjų kolegija atkreipia kasatorių dėmesį į tai, kad skunduose nurodomi argumentai, susiję su nuteistojo sumokėtais mokesčiais, yra nesusiję su nagrinėjama baudžiamąja byla dėl turto prievartavimo ir šiuo nusikaltimu padarytos žalos dydžiu. Teismai pagrįstai nesprendė šio klausimo, nes mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo potencialūs ginčai nėra susiję nei su byloje nagrinėtais kaltinimais, nei su joje pareikšto civilinio ieškinio dalyku ir jo dydžiu (t. y. nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirta žala). Tačiau tai neužkerta kelio asmenims, manantiems, kad jų teisės buvo pažeistos, ginti jas atitinkamos teisenos tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Justo Lauciaus, nuteistojo D. Š., jo gynėjo advokato Raimundo Jurkos, nuteistosios P. Š. kasacinius skundus.

Teisėjai                                                                        Aurelijus Gutauskas

                                                                        Audronė Kartanienė

                                                                        Rima Ažubalytė