Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2017-05-26][nuasmenintas sprendimas byloje][I-3767-142-2016].docx
Bylos nr.: I-3767-142/2016
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 188721990 atsakovas
Kategorijos:
Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
Bylos dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
Civilinės atsakomybės sąlygos:
Civilinės atsakomybės sąlygos:
Žala:
Žala:
Neturtinė žala
Neturtinė žala
ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
Teismo sprendimas
Teismo sprendimas

Administracinė byla Nr

      Administracinė byla Nr. I-3767-142/2016

                   Proc. Nr. 3-61-3-03823-2015-7

  Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21

(S)

 

 

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2016 m. kovo 29 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė :

A. V. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. liepos 20 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 2 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde pareiškėjas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 23 d. iki birželio 30 d. (toliau – ginčo laikotarpis) buvo kalinamas Lukiškių TI-K žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Nurodo, kad kamerose dėl blogos ventiliacijos buvo labai drėgna, nuo sienų ir lubų luposi dažai ir tinkas, trūko oro. Paaiškina, kad kameros buvo mažos, o dėl jose esančių baldų bei sanitarinio mazgo laisvos vietos jose beveik iš viso nebuvo. Be to, pasak pareiškėjo, kamerose veisėsi tarakonai, o karantino kameroje Nr. 114 nebuvo stalo. Paaiškina, kad paskirstymo kameroje buvo laikomas net iki 19 val. Nurodo, kad visa tai lėmė, jog pareiškėjas patyrė didelius neigiamus išgyvenimus, fizinį nepatogumą, diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, pablogėjo sveikata, sutriko miegas. Paaiškina, kad tapo dirglus, nervingas, pradėjo jausti baimę aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės, sutriko socialiniai įgūdžiai. Nurodo, kad buvo pažeistas jo orumas.

Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai, pareiškėjas teismui nurodė, kad teismo posėdyje dalyvauti nepageidauja (b. l. 132).

Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 99–104). Atsiliepime Lukiškių TI-K nurodo, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu. Paaiškina, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K administracija neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Paaiškina, kad vabzdžių naikinimo darbus atlieka UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Atkreipia dėmesį, kad už kamerų švarą atsako jose gyvenantys asmenys. Pažymi, kad visose kamerose yra stalai, kiekvienam asmeniui skiriamas švarus patalynės komplektas. Paaiškina, kad kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus). Pažymi, kad tie asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl drėgmės. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Mano, kad civilinei atsakomybei kilti nėra sąlygų.

Lukiškių TI-K atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 129).

Skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracinės bylos Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kaip minėta, skunde pareiškėjas nurodė, kad ginčo laikotarpiu trūko vienam asmeniui priklausančio gyvenamojo ploto.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris inter alia reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.

Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (b. l. 99), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą ginčo laikotarpį, t. y. dalį 2015 m. birželio 23 d. pareiškėjas kartu su kitais 3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 109, kurios plotas 7,31 kv. m, o 2015 m. birželio 26–29 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 269, kurios plotas 7,68 kv. m. Taigi, iš viso 5 paras (iš jų 1 parą – iš dalies) pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Lukiškių TI-K atsiliepime pateikta informacija ne visiškai sutapo su pareiškėjo skunde pateikta informacija, tačiau šiuo aspektu pastebėtina, kad Lukiškių TI-K atsiliepimas pareiškėjui buvo įteiktas 2015 m. rugsėjo 23 d. (b. l. 127), o pareiškėjas nenurodė teismui, kad Lukiškių TI-K pateikta informacija yra klaidinga ar netiksli.

Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013, Nr. A492-496/2013 ir kt.). Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kamerose buvo drėgna, trūko oro, nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas ir dažai, veisėsi tarakonai.

HN 76:2010 26 punkte nustatyta, kad šiltuoju metų periodu santykinė oro drėgmė turi būti 35–65 proc., oro judėjimo greitis 0,15–0,25 m/s, o 60 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti parazitų.

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Atitinkamai, pareiškėjui nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Iš Lukiškių TI-K pateiktos medžiagos matyti, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras patikrinimų kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, tuo metu neatliko, tačiau matyti, kad kameroje Nr. 114, kurioje pareiškėjas buvo dalį 2015 m. birželio 23 d., buvo atlikti patikrinimai 2015 m. gegužės pabaigoje – birželio pradžioje ir higienos normų pažeidimų minėtoje kameroje kompetentingos institucijos nebuvo konstatuoti (b. l. 112–115). Be to, 2015 m. liepos pradžioje buvo atliktas patikrinimas kameroje Nr. 269, kurioje pareiškėjas praleido didžiąją dalį ginčo laikotarpio, t. y. 2015 m. birželio 23–29 d. Minėto patikrinimo metu higienos normų pažeidimai šioje kameroje taip pat nebuvo konstatuoti (b. l. 118–119). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su šiomis aplinkybėmis, atmetami kaip nepagrįsti.

Kaip minėta, pareiškėjas teismui nurodė, kad kameroje Nr. 114 nebuvo stalo, tačiau šią informaciją paneigia Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015 m. rugsėjo 16 d. pažyma Nr. 24-6302, kurioje nurodyta, kad įskaitos skyriaus kamerose nuo Nr. 76 iki Nr. 200 be kitų baldų taip pat yra ir stalas (1 vnt.). Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad atvykęs į Lukiškių TI-K trumpalaikio laikymo kameroje buvo laikomas iki 19 val. Pagal Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 19 punktą priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama jų medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas. Asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau kaip 2 val., gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Pareiškėjas teismui nurodė, kad trumpalaikio laikymo kameroje buvo laikytas iki 19.00 val., tačiau nenurodė, kiek iš viso laiko joje praleido. Lukiškių TI-K teismui pateikė Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015 m. rugsėjo 23 d. pažymą Nr. 24-6432, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo laikymo trukmė minėtoje kameroje neviršijo 2 val. (b. l. 125). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, susiję su šiomis aplinkybėmis, atmetami kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į tai, kad buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai, susiję pareiškėjui neužtikrintu minimaliu gyvenamuoju plotu, teismui kyla pagrindas svarstyti kitų valstybės viešosios atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) buvimo klausimą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų.

Šiame kontekste aktualu tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Lukiškių TI-K administraciją su skundais ar prašymais užtikrinti tinkamas kalinimo sąlygas nurodytose kamerose ar perkelti jį į kitas kameras nesikreipė. Skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo psichinės sveikatos sutrikimais (fobija, nerimas, nemiga ir kt.), pareiškėjo sveikatos istorijos duomenimis byloje nenustatytos.

CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013).

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. LVAT tokio pobūdžio bylose yra išaiškinęs, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinės bylos Nr. A-143-1966/2008, Nr. A-438-121/2009). Kita vertus, LVAT praktikoje žalos prezumpcijos taisyklė taikoma ne visada. Pavyzdžiui, LVAT 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1289-575/2015 vertino neigiamo poveikio intensyvumą ir konstatavo, kad pareiškėjui neatsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Vėlesnėje LVAT praktikoje buvo sugrįžta prie žalos prezumpcijos taisyklės ir iš esmės labai panašių faktinių aplinkybių byloje (kai buvo konstatuotas itin trumpas pažeidimų laikotarpis), buvo pripažinta, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą kaip tai yra suprantama pagal CK 6.250 straipsnį (LVAT 2016 m. kovo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-336-858/2016). Šiame sprendime LVAT tokią išvadą padarė atsižvelgdamas į tai, jog šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra išaiškinęs, kad precedentų konkurencijos atveju turi būti atsižvelgiama į precedento sukūrimo laiką. Atitinkamai, atsižvelgiant į vėlesnę LVAT praktiką, vertintina, kad šiuo atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas esant nurodytiems neteisėtiems veiksmams, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

Skunde nurodoma, kad gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K buvo nežmoniškos ir žeminančios orumą. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Pareiškėjo patirtų Lukiškių TI-K pažeidimų trukmė (5 paros) leidžia juos vertinti kaip trumpalaikius, todėl teismas neturi pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Atsižvelgiant į tai, kad buvo konstatuotos visos sąlygos atsakovo deliktinei atsakomybei kilti pagal CK 6.271 straipsnį, teismui kyla pareiga spręsti dėl pareiškėjui sukeltos žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali tenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 straipsnio  6 punktas), tačiau yra ir pažymima, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. LVAT, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, savo praktikoje yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012), t. y. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Atsižvelgiant į tai, kad nustatyti neteisėti veiksmai truko trumpą laikotarpį, byloje nėra pateikta duomenų, jog dėl neteisėtų veiksmų būtų kilę rimtos pasekmės pareiškėjo fizinei sveikatai ar rimtai sutrikdyta jo psichologinė būsena, teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 6.250 straipsnis).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, pripažįstant, kad 2015 m. birželio 23, 26–29 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais bei 127 straipsnio 1 dalimi,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo A. V. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime 2015 m. birželio 23, 26–29 d. buvo pažeista pareiškėjo A. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas.

Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

 

Teisėja                                                                                          Halina Zaikauskaitė