Civilinė byla Nr. 2A-578-464/2016

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00854-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.8.11.1.; 3.4.2.8.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 29 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „AJS Transportas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 8 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. 2-1073-153/2016 pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „AJS Transportas“ ieškinį atsakovui G. B. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė BUAB „AJS Transportas“ 2015-11-03 su ieškiniu (t. 1, b. l. 3-5) kreipėsi į teismą ir prašė priteist iš atsakovo G. B. 72 405 Eur skolos, 20 309,6 Eur palūkanų ir 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Nurodė, kad ieškovei Kauno apygardos teismo 2014-03-10 nutartimi buvo iškelta bankroto byla, iš ieškovės dokumentų buvo nustatyta, kad 2013-10-22 paskolos sutartimi Nr. 13/11 ieškovė paskolino atsakovui G. B. 72 405 Eur. Remdamasis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punktu, administratorius nutraukė paskolos sutartį. Administratorius registruotais laiškais, kurie siųsti 2014-08-05, 2015-06-19 ir 2015-09-22, siekė informuoti atsakovą apie paskolos sutarties nutraukimą, tačiau laiškai grįžo neįteikti, nors buvo siųsti tiek paskolos sutartyje nurodytu, tiek deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Atsakovas neinformavo ieškovės apie adreso pasikeitimą, todėl laikytina, jog atsakovas sąmoningai vengia vykdyti paskolos sutartį. Paskolos sutarties sudarymą patvirtina keturi ieškovės kasos išlaidų orderiai, kuriuos atsakovas pasirašė kaip pinigų gavėjas. Nutraukus paskolos sutartį, atsakovas turi prievolę grąžinti gautą paskolą bei 15 proc. dydžio metines palūkanas, sulygtas paskolos sutartyje.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2016-01-08 sprendimu už akių (b. l. 45-47) ieškinį atmetė; atsakovo turtui taikytas laikinąsias apsaugos priemones paliko galioti iki sprendimo įsiteisėjimo. Teismas, atlikęs formalų ginčo aplinkybių vertinimą bei aktualių teisės normų analizę, sprendė, kad ieškinys yra teisiškai nepagrįstas. Teismas nurodė, kad pagal CK 6.217 straipsnį, vienašališkai sutartis gali būti nutraukta, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (1 d.), arba joje numatytais atvejais (5 d.). Kitais šiame straipsnyje nenumatytais pagrindais sutartį galima nutraukti tik teismo tvarka pagal suinteresuotos šalies ieškinį (4 d.). Kadangi ieškovė neįrodinėjo paskolos sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo ir joje šalys nėra susitarusios, kokiais atvejais ieškovė turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, taip pat nebuvo pateiktas teismo sprendimas dėl ginčo sutarties nutraukimo, teismas padarė išvadą, kad ši sutartis yra teisėta ir galiojanti. Įvertinęs ieškovės argumentus dėl paskolos sutarties pasibaigimo (nutraukimo) ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu, teismas nurodė, jog paskolos sutartis yra įvykdyta (CK 6.870 str. 2 d.), be to, tai yra sutartis, iš kurios kyla bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės. Todėl pagrindo paskolos sutartį laikyti pasibaigusia ir nutrauktina pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punkto nuostatas teismas nenustatė. Kadangi paskolos sutartimi nustatytas paskolos grąžinimo terminas – 2016-12-31 (3.1 p.), teismas pripažino, kad atsakovas neturi prievolės grąžinti gautą paskolą iki nurodyto termino pasibaigimo (CK 6.38 str., 6.873 str. 1 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė BUAB „AJS Transportas“ apeliaciniame skunde (b. l. 50-51) prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016-01-08 sprendimą už akių ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Administratorius, įvertinęs paskolos sutarties nenaudingumą įmonei, ją ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu teisėtai nutraukė bei informavo apie tai atsakovą. Teismas netinkamai, neatsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką, išaiškino ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punkte įtvirtintą nuostatą, nors sandorio vykdymo naudingumas įmonės ir kreditorių interesams yra aktualus ir dėl sutarčių, iš kurių kyla reikalavimo teisės, nutraukimo, t. y. sutarčių, kuriose bankrutuojanti įmonė yra kreditorius.

2. Teismas neįvertino aplinkybės, jog atsakovas paskolos sutarties nutraukimo neginčijo bei procese nedalyvavo. Atsakovas niekur nedirba, neturi jokio turto, todėl nėra pagrindo tikėtis, jog atsakovas laiku grąžins paskolą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje iš esmės keliami teisės normų, reglamentuojančių bankroto administratoriaus teisę vienašališkai nutraukti įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, sudarytas sutartis, aiškinimo klausimai. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog administratorius, vadovaudamasis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punktu, įvertinęs sudaryto sandorio naudingumą įmonei, turi teisę nutraukti ir tas sutartis, kurių pagrindu įmonė yra kreditorius, t. y. turi reikalavimo teisę.

ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punkte nustatyta, kad jeigu per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos administratorius pranešė suinteresuotiems asmenims, kad įmonės sudarytų sutarčių, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė, nevykdys, šios sutartys (tarp jų nuomos, panaudos), išskyrus darbo sutartis ir sutartis, iš kurių kyla bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės, laikomos pasibaigusiomis, o dėl šios priežasties atsiradę reikalavimai yra tenkinami šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka. ĮBĮ 17 straipsnyje, nustatančiame bankrutuojančios įmonės įsipareigojimų ir įsipareigojimų bankrutuojančiai įmonei vykdymo tvarką, nurodyta, kad administratorius per nustatytą terminą turi pranešti suinteresuotiems asmenims apie priimtą sprendimą toliau vykdyti įmonės sutartis, sudarytas iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos.

Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, teismų praktikoje buvo išaiškinta, kad nurodytos ĮBĮ normos, t. y. 10 straipsnio 7 dalies 4 punkte bei 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos, bankroto administratoriui suteikia tam tikrą diskrecijos teisę įstatymu nustatytu terminu apsispręsti, ar bankrutuojanti įmonė vykdys tam tikras anksčiau sudarytas sutartis. Pažymima, jog tokiu būdu siekiama subalansuoti bankrutuojančios įmonės ir kitos sutarties šalies ekonominius interesus. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punktą administratoriui leidžiama vykdyti iki bankroto bylos iškėlimo sudarytas įmonės sutartis, jeigu tokių sutarčių vykdymas naudingas bankrutuojančiai įmonei ir jos kreditoriams. Vadinasi, administratoriui apsisprendžiant dėl tolesnio sutarties vykdymo, esminę reikšmę turi šio sandorio vykdymo naudingumas įmonės ir kreditorių interesams Tačiau akcentuojama ir tai, kad šia norma siekiama apsaugoti antrosios sutarties šalies teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-09 nutartis c. b. Nr. 3K-3-230/2011).

Kasacinis teismas apeliantės nurodytoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2013 taip pat pasisakė minėtų ĮBĮ nuostatų taikymo aspektu, nurodęs, kad sutarčių, iš kurių kyla reikalavimo teisės, sąvoka ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punkto prasme turi būti aiškinama atsižvelgiant į bankroto proceso paskirtį ir tikslus, kurių vienas pagrindinių – iš bankrutuojančios įmonės turto kuo operatyviau bei kiek įmanoma daugiau patenkinti kreditorių finansinių reikalavimų. Kasacinės instancijos teismas šioje byloje konstatavo, jog sandorio vykdymo naudingumas įmonės kreditorių interesams yra aktualus ne tik sprendžiant klausimą dėl iki bankroto bylos iškėlimo sudarytų įmonės sutarčių, nepatenkančių į ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punkte įtvirtintą išimtį, bet ir dėl sutarčių, iš kurių galėtų atsirasti reikalavimo teisės, nutraukimo, t. y. kuriose bankrutuojanti įmonė yra kreditorius (plačiąja prasme). Kita vertus, toje byloje ginčo objektu tapęs susitarimas kasacinio teismo nebuvo kvalifikuotas kaip sutartis, iš kurios kyla bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės, ir kuri patenka į ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punkte taikomą išimtį, nes reikalavimo teisės buvo atsiradusios iš kitų sandorių, o susitarimas tik sudarė kliūtis juos vykdyti, t. y. kliudė (realizuoti reikalavimo teises, kylančias iš kitų sandorių).

Aptarti kasacinio teismo suformuoti precedentai yra aktualūs ir nagrinėjamoje byloje, tačiau taikytini atsižvelgus į konkrečias šios bylos faktines aplinkybes. Kaip nurodyta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2013 konstatavo, kad sprendžiant dėl administratoriaus teisių nutraukti sutartis apimties pirmiausiai turi būti įvertinta, ar sandoris gali būti kvalifikuojamas kaip sutartis, iš kurios kyla bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės. Antra, būtina nustatyti aplinkybę, ar tolesnis sutarties vykdymas yra naudingas įmonės ir kreditorių interesams. Tik įvertinus šias aplinkybes galėtų būti daroma išvada, ar administratorius teisėtai pasinaudojo diskrecijos teise.

Skundžiamame sprendime už akių pirmosios instancijos teismas kvalifikavo sutartį kaip sandorį, patenkantį į ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punkte taikomą išimtį, iš kurio tiesiogiai kyla bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisė, ir kuris savaime nenutrūksta vien dėl bankroto bylos iškėlimo fakto. Teisėjų kolegija neturi prielaidų nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, juolab kad apeliaciniame skunde ir nėra pateikiama jokių teisinių argumentų tokia išvadai paneigti, o remiamasi išimtinai šio sandorio nenaudingumo aplinkybe bei nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste netinkamai interpretuojamas kasacinio teismo nutartyje Nr. 3K-3-521/2013 suformuotas precedentas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo sudarytos sutarties privalomumo jos šalims ir vykdytinumo principus bei nurodė, kad apeliantė (ieškovė) sutarties teismine tvarka neginčijo, kaip ir neįrodinėjo jos netinkamo vykdymo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad sutarties nutraukimas vien ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu šiuo konkrečiu atveju nebuvo galimas, kadangi iš šios paskolos sutarties kyla bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės, o tai reiškia, kad sutartis patenka į šioje teisės normoje vieną iš tiesiogiai įvardintų išimčių. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs faktą, kad iš ginčo sutarties kyla bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisė, pagrįstai nevertino šios sutarties galimo nenaudingumo įmonės kreditoriams interesams, galinčio paneigti nurodytos išimties taikymą, antrosios sandorio šalies teisėtus lūkesčius dėl paskolos grąžinimo terminų (CPK 6.189 str. 1 d.) ar suteikiančio galimybę reikalauti iš paskolos gavėjo sutartį įvykdyti prieš terminą, nes tokių klausimų ieškinyje nekėlė ir pati apeliantė, įvardindama jame tik savo absoliučią teisę nutraukti bet kokią sutartį, siedama tai su vieninteliu faktu - įmonei iškelta bankroto byla. Ir nors teisėjų kolegija, atsižvelgdama ir į anksčiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, sutinka su apeliante tuo aspektu, kad tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į įmonės kreditorių interesus, ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punkto nuostatos galėtų tapti savarankišku teisiniu pagrindu ir aiškiai nenaudingų sutarčių, kuriose bankrutuojanti įmonė yra kreditorius, nutraukimui prieš terminą, tačiau antrosios sutarties šalies interesų apsauga tokiu atveju suponuoja teisminių procedūrų dėl sutarties nutraukimo taikymą, įrodinėjant esminį sutarties pažeidimą pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį. Kai matyti iš bylos medžiagos, atsakovas nagrinėjamoje byloje nėra aktyvus – neteikė savo pozicijos dėl ieškinyje ir apeliaciniame skunde suformuotų reikalavimų, tačiau tai nepaneigia jo teisės į sudarytos sutarties vykdymą joje nustatytomis sąlygomis. Sutarties vykdymo terminas yra 2016-12-31 (sutarties 3.1. p.), todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas neturi prievolės grąžinti gautą paskolą apeliantei iki nustatyto termino pabaigos.

Išanalizavus pareikšto ieškinio turinį, akivaizdu ir tai, kad apeliantė tik apeliacinės instancijos teisme ėmė kelti ginčo sutarties naudingumo klausimą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir pačios apeliantės prašymu priimdamas sprendimą atsakovui už akių, objektyviai neturėjo pagrindo pasisakyti dėl sutarties (ne)naudingumo, kadangi tokie argumentai bei įrodymai į bylą nebuvo teikiami. Pagal CPK 285 straipsnio 2 dalies nuostatas, sprendimas už akių dėl neatvykusio ar procesinio dokumento nepateikusio atsakovo gali būti priimtas tik dėl tų ieškinio reikalavimų ar jį pagrindžiančių aplinkybių, apie kuriuos atsakovui buvo pranešta šio Kodekso nustatyta tvarka. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, jog įstatymų leidėjo įtvirtintas draudimas apeliacinės instancijos teisme reikšti naujus reikalavimus bei teikti naujus įrodymus (CPK 312 str., 314 str.) taip pat reiškia ir draudimą remtis naujomis aplinkybėmis, dėl kurių nepasisakė / kurių netyrė pirmosios instancijos teismas (CPK 306 str. 2 d.). Taigi tokio skundžiamo teismo sprendimo defekto ar pagrindo jį panaikinti, kaip sandorio naudingumo neįvertinimas, nenustatyta, šie skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. 

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, kuris yra ne tik teisės, bet ir fakto teismas, vertinantis abi nagrinėjamo klausimo puses, turi aptarti visus ar didžiąją dalį skundo argumentų (CPK 320 str.), todėl teisėjų kolegija pasisako ir dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su paskolos sutarties nenaudingumu, nors būtent tokio, kaip buvo pareikštas, ieškinio išnagrinėjimo rezultatui tai ir neturės jokios įtakos (CPK 13 str., 135 str. 1 d. 4 p., 265 str. 2 d.). Visų pirma, paskolos sutartis yra atlygintinė – sutarties 1.3 punkte sulygta, kad pagal paskolos sutartį procentų dydis sudaro 15 proc. per metus. Įvertinus šią sąlygą, nėra pagrindo teigti, kad ši sutartis įmonei ir jos kreditoriams yra nenaudinga. Be to, apeliaciniame skunde tik abstrakčiai teigiama, kad sutartis buvo nutraukta vienašališkai įvertinus jos nenaudingumą įmonei, nors nenurodoma, kokiu konkrečiai būdu nenaudingumas pasireiškė. Kitų duomenų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti sudarytos sutarties nenaudingumą, į bylą nėra pateikta. Apeliantė savo skunde taip pat nurodo, kad atsakovo turtinė padėtis neleidžia jai tikėtis, jog jis realiai įvykdys prievolę, kylančią iš ginčo sutarties. Tačiau šie skundo argumentai, vertinant skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, taip pat nėra reikšmingi, kadangi apeliantė pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo, kad atsakovas šią sutartį vykdo netinkamai. Pažymėtina, kad kreditorių interesas gauti naudos iš sandorio gali būti tenkinamas ir perleidžiant reikalavimus, kylančius iš tokio pobūdžio atlygintinės sutarties, jeigu sutarties terminas bankroto procedūrų atlikimo metu dar nebūna suėjęs. Taip išvengiama bankroto proceso apsunkinimo bei užtikrinamas kreditorių reikalavimų patenkinimas optimaliausiu būdu.

Nurodytos aplinkybės bei argumentai sudaro pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas ginčą išnagrinėjo teisingai, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas. 

Prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo bei jas pagrindžiančių įrodymų nepateikta, jų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 8 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                   Goda Ambrasaitė-Balynienė

Dalia Kačinskienė

Antanas Rudzinskas