Administracinė byla Nr. eP-2-556/2023
Teisminio proceso 3-61-3-01894-2019-7
Procesinio sprendimo kategorija 60.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2023 m. balandžio 26 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ernesto Spruogio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Ž. V. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-986-575/2021 pagal pareiškėjos Ž. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Ž. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas Ž. V. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. spalio 31 d. sprendimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-359 (toliau – ir VMI sprendimas) dalį, kuria nurodyta pareiškėjai sumokėti į biudžetą 16 231,82 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 1 858,23 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 2 170,83 Eur privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų, 8 053,59 Eur valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų, 1 623 Eur PVM baudą, 186 Eur GPM baudą, 1 085,43 Eur PSD įmokų baudą, 4 026,80 Eur VSD įmokų baudą; 2) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2019 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. S-57 (7-233/2018) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) priteisti iš atsakovo VMI pareiškėjos naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja paaiškino, kad Komisija sprendime nurodė, jog pareiškėja, vykdanti individualią veiklą pagal verslo liudijimą, privalėjo registruotis PVM mokėtoju ir mokėti su tuo susijusius mokesčius, nes pareiškėja kartu su sutuoktiniu kontroliuoja dvi uždarąsias akcines bendroves, todėl, pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 71 straipsnio 7 dalį, visos pareiškėjos individualios veiklos pajamos turi būti apmokestinamos PVM, atitinkamai toliau minėta veikla negali būti vykdoma pagal verslo liudijimą. Komisijos sprendimas yra priimtas remiantis pasikartojančiais ir nepagrįstais argumentais, kuriais rėmėsi ir atsakovas.
3. Pareiškėja nurodė, kad Komisija tvirtina, jog pagal PVMĮ 2 straipsnio 3 dalies nuostatas pareiškėja laikoma kontroliuojančia du juridinius asmenis: nuo 2011 m. birželio 22 d. turi 60 proc. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Flextrading“ akcijų, o nuo 2012 m. kovo 16 d. turi 25 proc. UAB „Metalai LT“ akcijų ir kartu su sutuoktiniu valdo 75 proc. UAB „Metalai LT“ akcijų, todėl pareiškėja turėjo registruotis kaip PVM mokėtoja bei į valstybės biudžetą sumokėti su tuo susijusius mokesčius. Komisija formaliai taikė PVMĮ nuostatas, priėjo prie klaidingų išvadų. Nepagrįstai apmokestintos visos pareiškėjos gautos pajamas, nuo kurių visi mokesčiai yra sumokėti.
4. Pareiškėjos teigimu, jos pagal verslo liudijimą vykdomos veiklos pobūdis bei jos sutuoktinio faktiškai kontroliuojamų bendrovių veiklos rūšys yra visiškai skirtingos ir niekaip nesusijusios (bendrovės vykdo prekybos juodaisiais metalais veiklą, o pareiškėja teikia su sveikatos priežiūra susijusias fizinės gerovės užtikrinimo paslaugas). Šių asmenų iš esmės skirtinga veikla nėra tarpusavyje susijusi, asmenys taip pat nesinaudoja bendra valdymo struktūra, todėl tarp jų nėra jokio ekonominio ryšio. Pareiškėja bendrovių akcijas gavo kaip dovaną iš savo sutuoktinio, tačiau ji nedaro jokios įtakos bendrovių veikloms ir realiai nedalyvauja bendrovių veiklose priimamų sprendimų procese, nes metalų prekybos srityje ji neturi jokios patirties, bendrovių veikla rūpinasi pareiškėjos sutuoktinis. Atsižvelgiant į tai, matyti, kad iš tiesų pareiškėja nekontroliuoja bendrovių, todėl negali būti laikoma jas kontroliuojančiu asmeniu.
5. Pareiškėja nurodė, kad Komisija taip pat neteisingai interpretuoja PVMĮ 71 straipsnio 7 dalį ir taip priėmė iš esmės Europos Sąjungos teisės aktams prieštaraujantį sprendimą. Komisija subjektyviai interpretuoja pareiškėjos išsakytus argumentus dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir Direktyva) 11 straipsnio nuostatų taikymo. Šio Direktyvos straipsnio nuostatos leidžia valstybei narei kelis nepriklausomus asmenis vertinti kaip vieną apmokestinamąjį asmenį, jeigu tie asmenys susiję glaudžiais organizaciniais, finansiniais ir ekonominiais ryšiais. Taip pat minėtame straipsnyje numatyta, kad valstybė narė, norėdama įgyvendinti tokį straipsnį, privalo dėl to pasitarti su patariamuoju pridėtinės vertės mokesčio komitetu (toliau – ir PVM komitetas). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra pasisakęs, kad Europos Sąjungos valstybės narės, perkeldamos Direktyvos 11 straipsnio nuostatas, turėtų priimti nacionalinius teisės aktus, kurie leistų asmenis, visų pirma, finansiniais, ekonominiais ir organizaciniais ryšiais susijusias bendroves, laikyti nebe atskirais ekonominės veiklos vykdytojais, o vienu ekonominę veiklą vykdančiu asmeniu. Tiek Europos Komisija, tiek ESTT savo sprendimuose yra nurodę principines nuostatas, kodėl yra nustatomi papildomi reikalavimai sumuoti atskirų subjektų apyvartas, t. y. tam, kad būtų užkirstas kelias piktnaudžiavimui, dirbtinių verslo darinių kūrimui siekiant mokėti mažiau mokesčių į valstybių biudžetus. Europos Komisija viename iš savo komunikatų yra nurodžiusi, kad Direktyvos 11 straipsnio nuostatas reikia suprasti taip, jog visi paminėti ryšiai – ekonominiai, finansiniai, organizaciniai – turi egzistuoti vienu metu. Net jeigu tarp ekonominę veiklą vykdančių asmenų ir egzistuoja ekonominiai, finansiniai ir organizaciniai ryšiai, Europos Sąjungos valstybė narė privalo numatyti, kad ekonominę veiklą vykdančiu asmeniu būtų laikoma visa taip susijusių asmenų grupė bei tokiai grupei būtų suteiktas tik vienas PVM mokėtojo kodas. Ir atvirkščiai, jei susijusių asmenų grupės nesieja organizaciniai, ekonominiai, finansiniai ryšiai, jie negali būti laikomi vienu ekonominiu vienetu PVM prasme, t. y. negali būti sumuojamos susijusių asmenų pajamos, vertinant apyvartos reikalavimą.
6. Pareiškėja teigė, kad nors formaliai ir yra bendrovių akcininkė, faktiškai šias bendroves kontroliuoja pareiškėjos sutuoktinis: pareiškėja bendrovių akcijas iš sutuoktinio gavo kaip dovaną. Pareiškėjos vykdomos veiklos pobūdis bei sutuoktinio kontroliuojamų bendrovių veikla yra visiškai skirtingos ir nesusijusios. Pareiškėja vykdo kirpyklų, kosmetikos kabinetų ir salonų, soliariumų individualią veiklą, o bendrovės vykdo niekaip su pareiškėjos veiklomis nesusijusias veiklas – prekybą juodaisiais metalais. Atsižvelgiant į šias esmines faktines aplinkybes, į tai, kad pareiškėja iš tiesų nekontroliuoja bendrovių, taip pat į tai, kad bendrovių veikla nėra ekonominiu požiūriu susijusi su pareiškėjos individualia veikla, vykdoma pagal verslo liudijimą, akivaizdu, kad nėra jokių aplinkybių, įrodančių, kad pareiškėja ir bendrovės yra tarpusavyje ekonomiškai susiję juridiniai asmenys, taip pat nėra jokių aplinkybių, galinčių suponuoti dirbtinį pareiškėjos ir jos sutuoktinio verslo skaidymą, siekiant mokestinės naudos. Todėl nėra realaus pagrindo įpareigoti pareiškėją registruotis PVM mokėtoju, o priešingas PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies interpretavimas reikštų Direktyvos pažeidimą.
7. Pareiškėja nurodė, kad mokesčių administratorius, priimdamas sprendimus dėl verslo liudijimo išdavimo, disponavo informacija apie tai, kad pareiškėja tapo bendrovių akcininke. Nuo pat 2012 m. mokesčių administratorius, kiekvienais vėlesniais metais priimdamas administracinius sprendimus dėl verslo liudijimo išdavimo pareiškėjai, žinojo apie tai, kad pareiškėja disponuoja bendrovių akcijomis, šią informaciją vertino ir nepaisant to priėmė administracinius sprendimus dėl verslo liudijimo išdavimo. Taigi mokesčių administratorius vertino, kad faktas, jog pareiškėjai sutuoktinis perdavė dalį bendrovių akcijų, nelaikytinas ribojančiu pareiškėjai išduoti verslo liudijimą. Todėl darytina išvada, kad mokesčių administratorius preziumavo, jog pareiškėjai neturi būti taikomos PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies nuostatos. Atsakovas Sprendimu nepanaikino pareiškėjos atžvilgiu priimtų administracinių sprendimų 2012–2017 m. išduoti verslo liudijimus pareiškėjai. Taigi mokesčių administratorius, priimdamas minėtus administracinius sprendimus dėl verslo liudijimų išdavimo, vėliau priimdamas šioje byloje ginčijamą sprendimą, pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ) nustatytus teisingumo ir visuotinio privalomumo, apmokestinimo aiškumo principus. Pareiškėja turėtų būti atleista nuo paskirtų baudų mokėjimo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, taip pat vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais.
8. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
9. Atsakovas nurodė, kad pagal PVMĮ 2 straipsnio 3 dalį apmokestinamąjį asmenį kontroliuojančiu asmeniu pripažįstamas asmuo, kuris: 1) tiesiogiai ar netiesiogiai valdo daugiau kaip 50 proc. apmokestinamojo asmens akcijų (dalių, pajų) arba kitų teisių į paskirstytinojo pelno dalį, arba išimtinių teisių jas įsigyti, arba 2) pats valdydamas ne mažiau kaip 10 proc. apmokestinamojo asmens akcijų (dalių, pajų) arba kitų teisių į paskirstytinojo pelno dalį, arba išimtinių teisių jas įsigyti, kartu su susijusiais asmenimis jų valdo daugiau kaip 50 proc., arba 3) turi teisę išrinkti (paskirti) daugumą apmokestinamojo asmens valdymo organų narių ir (arba) faktiškai kontroliuoja to apmokestinamojo asmens priimamus sprendimus. Iš mokestinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėja su susijusiu asmeniu (sutuoktiniu) kontroliavo du juridinis asmenis – nuo 2011 m. birželio 22 d. pareiškėja valdo 60 proc. UAB „Flextrading“ ir nuo 2012 m. kovo 16 d. pareiškėja valdo 25 proc. UAB „Metalai LT“ akcijų, pareiškėjos sutuoktinis nuo 2009 m. valdo 50 proc. UAB „Metalai LT“ akcijų, t. y. nuo 2012 m. kartu su sutuoktiniu pareiškėja valdo daugiau kaip 50 proc. šių bendrovių akcijų. Abi bendrovės yra PVM mokėtojos (UAB „Metalai LT“ nuo 2009 m. liepos 28 d., UAB „Flextrading“ nuo 2011 m. liepos 1 d.) ir šių bendrovių PVM deklaracijose (forma FR0600) nurodyti PVM apmokestinami sandoriai viršijo 45 000 Eur.
10. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjos PVM mokėjimo prievolė apskaičiuota, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja tikrinamuoju laikotarpiu vykdė individualią veiklą (pagal verslo liudijimą) bei tuo pačiu metu su susijusiu asmeniu (sutuoktiniu) kontroliavo du juridinis asmenis. Bendrovių kontrolė nustatyta, atsižvelgiant į objektyviai apibrėžtas aplinkybes, t. y. į tai, kad akcininkė kartu su susijusiu asmeniu (sutuoktiniu) valdė nustatytą akcijų dalį. Taigi, vertinant dvi juridiškai svarbias aplinkybes – giminystės ryšį (sutuoktiniai) ir valdomo kapitalo dalį, – pagrįstai taikoma PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies nuostata. Pareiškėjos vykdyta veikla atitinka PVMĮ 2 straipsnio 8 dalyje apibrėžtą ekonominę veiklą.
11. Atsakovas nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjos ir bendrovių ekonominės veiklos atlygis už pateiktas prekes ir suteiktas paslaugas nuo 2012 m. kovo mėnesio viršijo PVMĮ 71 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą (45 000 Eur), todėl pareiškėja, vadovaudamasi PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies nuostatomis, privalėjo 2012 m. kovo mėnesio pateikti prašymą įregistruoti ją PVM mokėtoja. Ši prievolė neįvykdyta. Taigi patikrinimo metu VMI, nustačiusi, kad pareiškėja tikrintuoju laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d., buvo įsigijusi verslo liudijimus ir vykdė kirpyklų, kosmetikos kabinetų ir salonų, soliariumų individualią ir atitinkamai ekonominę veiklą PVMĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme, nuo 2012 m. kartu su sutuoktiniu kontroliavo du juridinis asmenis, bendrovės yra PVM mokėtojos ir jų PVM apmokestinami sandoriai viršijo PVMĮ 71 straipsnio 2 dalyje nustatytą 45 000 Eur ribą, tačiau pareiškėja nepateikė prašymo įregistruoti ją PVM mokėtoja, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja atitiko visas PVMĮ 71 straipsnio 7 dalyje išdėstytas sąlygas, kurioms esant asmuo privalėjo teikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju, neatsižvelgiant į tai, kad pačios pareiškėjos gauta atlygio suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) neviršijo minėtos atlygio sumos.
12. Atsakovas teigė, kad iš PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies nuostatų matyti, jog įstatymų leidėjas nenumatė galimybės kelių savarankiškai ekonominę veiklą vykdančių apmokestinamųjų asmenų laikyti vienu atskiru apmokestinamuoju asmeniu. PVMĮ nenumatyta ir neaptarta, kaip tokiu atveju būtų įforminami grupės įmonių vykdomi apmokestinamieji sandoriai tiek grupės viduje, tiek su trečiaisiais asmenimis, ar įmonių grupė PVM tikslais turėtų atskirą PVM mokėtojo kodą, kaip būtų vykdomos PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo prievolės, nedetalizuota atsakomybė už PVM prievolių nevykdymą ir pan. Todėl PVMĮ 71 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas reglamentavimas neleidžia teigti, kad Lietuva pasinaudojo Direktyvos 11 straipsnio 1 pastraipoje numatyta galimybe ir kad PVMĮ 71 straipsnio 7 dalis įgyvendina minėtą Direktyvos nuostatą. Pareiškėjos prašymas atleisti nuo paskirtų baudų negali būti tenkinamas pagal galiojančius teisės aktus bei suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
II.
13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 13 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies: 1) panaikino VMI sprendimo dalį, kuria pareiškėjai paskirta 1 085,43 Eur PSD įmokų bauda, 4 026,80 Eur VSD įmokų bauda, 1 623 Eur PVM bauda ir 186 Eur GPM bauda; 2) panaikino Komisijos sprendimo dalį, kuria patvirtinta VMI sprendimo dalis dėl 1 085,43 Eur PSD įmokų baudos, 4 026,80 Eur VSD įmokų baudos, 1 623 Eur PVM baudos ir 186 Eur GPM baudos mokėjimo; 3) likusią pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą; 4) priteisė pareiškėjai iš atsakovo VMI 4,52 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
14. Teismas nustatė, kad VMI 2018 m. rugsėjo 5 d. patikrinimo aktu Nr. (21.60-32) FR0680-335 (toliau – ir Patikrinimo aktas) pareiškėjai papildomai apskaičiavo 33 426,70 Eur: 16 231,82 Eur PVM, 1 858,23 Eur GPM, 2 170 Eur PSD įmokų sumą, 1 085,43 Eur PSD įmokų baudų sumą, 8 053,59 Eur VSD įmokų sumą, 4 026,80 Eur VSD įmokų baudų sumą. VMI sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir jame apskaičiuotus 16 231,82 Eur PVM, 1 858,23 Eur GPM, 2 170,83 Eur PSD įmokų, 1 085,43 Eur PSD įmokų baudą, 8 053,58 VSD įmokų, 4 026,80 Eur VSD įmokų baudą, paskyrė 1 623 Eur PVM baudą, 186 Eur GPM baudą, atleido pareiškėją nuo apskaičiuotų 5 112,14 Eur PVM delspinigių, 450,89 Eur GPM delspinigių. Komisija sprendimu patvirtino VMI sprendimą.
15. Teismas, vadovaudamasis PVMĮ 71 straipsnio 2 ir 7 dalimis, pripažino, kad pareiškėjai teko pareiga teikti prašymą mokesčių administratoriui įregistruoti ją PVM mokėtoja, kai bendra už jos vykdomą ekonominę veiklą ir UAB „Metalai LT“ bei UAB „Flextrading“ ekonominę veiklą gauta atlygio suma už patiektas prekes ir (ar) suteiktas paslaugas per paskutinius 12 mėnesių buvo didesnė nei 45 000 Eur. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja kartu su sutuoktiniu valdo daugiau kaip 50 proc. UAB „Metalai LT“ ir UAB „Flextrading“ akcijų ir, jog pareiškėjos bei šių bendrovių gauta atlygio suma už patiektas prekes ir (ar) suteiktas paslaugas per paskutinius 12 mėnesių buvo didesnė nei 45 000 Eur. Šias aplinkybes patvirtina ir byloje pateikti pareiškėjos pajamų žurnalų duomenys už 2013–2018 m. laikotarpį, taip pat UAB „Metalai LT“ ir UAB „Flextrading“ apmokestinamųjų tiekimų suvestinė, pareiškėjos pateiktos metinės pajamų deklaracijos.
16. Teismas konstatavo, kad daugiau nei 50 proc. apimties bendrovių akcijų valdymas sudaro pagrindą teigti, jog pareiškėja atitinka PVMĮ 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą apmokestinamąjį asmenį kontroliuojančio asmens sąvoką. Teismas vertino kaip pagrįstą ginčijamuose sprendimuose išdėstytą poziciją, kad dviejų uždarųjų akcinių bendrovių kontrolė yra pakankama daryti išvadą, jog yra kontroliuojami keletas juridinių asmenų PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies prasme. Pagal Lietuvių kalbos žodyną žodis „keletas“ aiškinamas kaip kelių grupė, keli, todėl, teismo vertinimu, dviejų juridinių asmenų kontrolė yra pakankama sąlyga nagrinėjamu atveju taikyti PVMĮ 71 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą reglamentavimą. Pareiškėjos nurodomos aplinkybės dėl UAB „Metalai LT“ bei UAB „Flextrading“ akcijų kilmės ar dėl faktinės pareiškėjos įtakos bendrovių veikloje priimamiems sprendimams nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingos, nes nurodytos PVMĮ nuostatos pareigą registruotis PVM mokėtoju sieja su didesnio nei 50 proc. akcijų valdymo faktu (PVMĮ 2 str. 3 d., 71 str. 7 d.).
17. Teismas vertino kaip nepagrįstus pareiškėjos išdėstytus argumentus, kad UAB „Metalai LT“ ir UAB „Flextrading“ veikla nėra ekonominiu požiūriu susijusi su pareiškėjos vykdoma individualia veikla, todėl jos atžvilgiu PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies nuostatos negalėjo būti taikomos. Vadovaujantis Direktyvos 11 straipsniu, kiekviena valstybė narė gali atskiru apmokestinamuoju asmeniu laikyti tos valstybės narės teritorijoje įsisteigusius asmenis, kurie, būdami teisiškai savarankiški, yra glaudžiai susiję finansiniais, ekonominiais ir organizaciniais ryšiais. Visgi Direktyvos 11 straipsnyje įtvirtinta nuostata valstybėms narėms suteikia tik teisę, bet ne pareigą atskiru apmokestinamuoju asmeniu laikyti tos valstybės narės teritorijoje įsisteigusius asmenis, kurie, būdami teisiškai savarankiški, yra glaudžiai susiję finansiniais, ekonominiais ir organizaciniais ryšiais. Teismas konstatavo, kad PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies nuostata nėra susijusi su minėta Direktyvos nuostata. Kadangi imperatyvios PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies nuostatos įpareigojo pareiškėją registruotis PVM mokėtoja nuo 2013 m., jai to nepadarius, mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjai apskaičiavo papildomai mokėtinas PVM, GPM, VSD, PSD sumas.
18. Teismas konstatavo, kad ginčijamų sprendimų dalys dėl pareiškėjai apskaičiuotų papildomai mokėtinų 16 231,82 Eur PVM, 1 858,23 Eur GPM, 8 053,59 VSD įmokų, 2 170,83 Eur PSD įmokų sumų yra teisėtos ir pagrįstos, priimtos tinkamai vadovaujantis taikytinų teisės aktų nuostatomis, todėl jas naikinti teismas neturėjo pagrindo.
19. Teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, VMI sprendimo dalį, kuria pareiškėjai paskirta 1 085,43 Eur PSD įmokų bauda, 4 026,80 Eur VSD įmokų bauda, 1 623 Eur PVM bauda ir 186 Eur GPM bauda, panaikino kaip neteisėtą ir nepagrįstą.
20. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgęs, kad buvo tenkinta 19,64 proc. pareiškėjos skundo reikalavimų, priteisė pareiškėjai 4,52 Eur dalį sumokėto žyminio mokesčio sumai atlyginti.
III.
21. Pareiškėja Ž. V. apeliaciniame skunde prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria jos skundas netenkintas, ir jos skundą tenkinti visiškai.
22. Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės nurodė tuos pačius argumentus kaip ir skunde. Pareiškėja papildomai pažymėjo, kad teismo sprendimas priimtas remiantis pasikartojančiais ir nepagrįstais argumentais, kuriais rėmėsi ir atsakovas bei Komisija. Teismas vertino, kad pareiškėja pagal PVMĮ 2 straipsnio 3 dalies nuostatas laikytina asmeniu, kontroliuojančia du juridinius asmenis: nuo 2011 m. birželio 22 d. turi 60 proc. UAB „Flextrading“ akcijų, o nuo 2012 m. kovo 16 d. turi 25 proc. UAB „Metalai LT“ akcijų ir kartu su sutuoktiniu valdo 75 proc. UAB „Metalai LT“ akcijų, o tai, teismo vertinimu, suponuoja išvadą, jog pareiškėja turėjo registruotis PVM mokėtoju bei į valstybės biudžetą sumokėti su tuo susijusius mokesčius. Teismas sprendime formaliai taikė PVMĮ nuostatas, todėl priėjo klaidingas išvadas.
23. Pareiškėja nurodė, kad teismas sprendime konstatavo, jog įstatymų leidėjas neperkėlė Direktyvos 11 straipsnio į nacionalinę teisę, kas reiškia, kad PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies nuostatų taikymui vertinimas, ar pareiškėja ir bendrovės, būdamos teisiškai savarankiški subjektai, yra glaudžiai susijusios finansiniais, ekonominiais ir organizaciniais ryšiais, neturi būti atliekamas. Toks vertinimas yra klaidingas. Tiek Europos Komisija, tiek ESTT savo sprendimuose yra nurodę principines nuostatas, kad papildomi reikalavimai sumuoti atskirų subjektų apyvartas nustatomi tam, jog būtų užkirstas kelias piktnaudžiavimui, dirbtinių verslo darinių kūrimui siekiant mažiau mokėti mokesčių į valstybių biudžetus.
24. Pareiškėja teigė, jog pati VMI, priimdama sprendimą dėl Patikrinimo akto tvirtinimo, vertino, kad minėta PVMĮ nuostata yra nukreipta prieš verslo skaidymą, t. y. tokiu būdu patvirtino, jog PVMĮ 71 straipsnio 7 dalimi įgyvendinamos Direktyvos nuostatos, nukreiptos prieš dirbtinį juridinių asmenų skaidymą mokestiniais tikslais. Direktyvos 273 straipsnis nustato, kad valstybės narės gali nustatyti kitas prievoles, kurias jos laiko būtinomis siekiant užtikrinti, kad būtų tinkamai renkamas PVM ir užkertamas kelias sukčiavimui, atsižvelgdamos į reikalavimą vienodai traktuoti apmokestinamųjų asmenų vykdomus nacionalinius sandorius ir sandorius tarp valstybių narių. ESTT yra nusprendęs, jog kadangi Direktyvos 273 straipsnio nuostatose nenurodomos nei sąlygos, nei prievolės, kurias valstybės narės gali numatyti, šiomis nuostatomis valstybėms narėms suteikiama diskrecija dėl priemonių, skirtų viso mokėtino PVM surinkimui užtikrinti ir kovoti su sukčiavimu (žr. ESTT 2016 m. spalio 5 d. sprendimą byloje Nr. C-576/15 (43 p.) ir jame nurodytą jurisprudenciją). Priemonės, kurias valstybės narės gali priimti pagal šį 273 straipsnį, siekdamos užtikrinti teisingą mokesčio surinkimą ir išvengti sukčiavimo, neturi viršyti to, kas būtina šiems tikslams pasiekti, ir neturi kelti grėsmės PVM neutralumui (žr. ESTT 2010 m. spalio 21 d. sprendimą byloje Nr. C-385/09 (49 p.) ir jame nurodytą jurisprudenciją, 2016 m. spalio 5 d. sprendimą byloje Nr. C-576/15 (44 p.) ir jame nurodytą jurisprudenciją). Šiuo atveju VMI nenustatė, kad pareiškėja, vykdydama veiklą pagal išduotą verslo liudijimą ir formaliai būdama dviejų bendrovių akcininke, tokiu būdu siekė išvengti PVM į valstybės biudžetą sumokėjimo.
25. Pareiškėja nurodė, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. gyventojas galėjo pasirinkti mokėti fiksuoto dydžio pajamų mokestį nuo individualios veiklos pajamų tik tuo atveju, jei jis neprivalėjo registruotis ir nebuvo įregistruotas PVM mokėtoju; nuo 2018 m. sausio 1 d. – veiklos vykdymui įsigyti verslo liudijimus ir mokestiniu laikotarpiu gauti 45 000 Eur neviršijančių pajamų iš individualios veiklos vykdymo gali ir privalantys registruotis ar jais įsiregistravę PVM mokėtojai. Nagrinėjamu atveju buvo pažeisti pareiškėjos teisėti lūkesčiai, kadangi atsakovas, tikrinamuoju laikotarpiu disponuodamas informacija apie tai, jog pareiškėjos sutuoktinis yra padovanojęs jai bendrovių akcijas, ir priimdamas sprendimus išduoti verslo liudijimus, ne vienus metus tokiais savo veiksmais patvirtino, kad pareiškėja turi teisę verstis verslo liudijimuose nustatyta veikla ir atitinkamai neprivalo registruotis PVM mokėtoju ir mokėti su tuo susijusius mokesčius.
26. Pareiškėja pateikė prašymą, kuriuo prašė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą nurodytais klausimais: 1) ar esant tokioms aplinkybėms, kai bendrovės nėra tarpusavyje ekonomiškai susiję juridiniai asmenys, taip pat nėra jokių aplinkybių, galinčių suponuoti dirbtinį pareiškėjos ir jos sutuoktinio verslo skaidymą, siekiant mokestinės naudos, įpareigojimas pareiškėjai pagal PVMĮ 71 straipsnio 7 dalį registruotis PVM mokėtoju nepažeidžia Direktyvos preambulės 4 dalyje nustatyto šios direktyvos tikslo bei 273 straipsnio nuostatų?; 2) Ar, atsižvelgiant į Direktyvos 11 straipsnio teksto skirtingomis kalbomis skirtumus, Direktyvos 11 straipsnio 1 pastraipos nuostata turėtų būti aiškinama kaip įpareigojanti finansiniais, ekonominiais ir organizaciniais ryšiais susijusias bendroves laikyti nebe atskirais ekonominės veiklos vykdytojais, o vienu ekonominę veiklą vykdančiu asmeniu?; 3) Ar PVMĮ 71 straipsnio 7 dalyje numatyto įpareigojimo registruotis PVM mokėtoju taikymui turi būti atliekamas vertinimas, ar pareiškėja ir bendrovės, būdamos teisiškai savarankiški subjektai, yra glaudžiai susijusios finansiniais, ekonominiais ir organizaciniais ryšiais? Pareiškėja šiame prašyme nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, kuriuos jau buvo nurodžiusi savo procesiniuose dokumentuose. Nenustačius dirbtinio pareiškėjos ir jos sutuoktinio verslo skaidymo, siekiant mokestinės naudos, nėra teisinio pagrindo įpareigoti ją registruotis PVM mokėtoju, o priešingas PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies interpretavimas reikštų Direktyvos preambulės 4 dalyje nustatyto Direktyvos tikslo bei 273 straipsnio nuostatų pažeidimą.
27. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.
28. Atsakovas nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjos skundą. Atsakovas papildomai pažymėjo, kad aiškumo, teisingumo bei teisėtų lūkesčių principų pažeidimas gali būti prielaida svarstyti atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių ir paskirtos baudos klausimą, tačiau ne nuo pačios mokestinės prievolės.
IV.
29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. balandžio 14 d. nutartimi pareiškėjos Ž. V. apeliacinį skundą atmetė.
30. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad bylos apeliacinio proceso stadijoje ginčas kyla dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjai apskaičiavo PVM, GPM, PSD ir VSD įmokas. Pareiškėja šioje byloje savo poziciją dėl nepagrįstai apskaičiuotų minėtų mokesčių argumentuoja tuo aspektu, kad jos atveju nepagrįstai taikyta PVMĮ 71 straipsnio 7 dalis.
31. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pareiškėja PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies taikymo sąlygas atitiko. Pareiškėja, kontroliuodama du juridinius asmenis (UAB „Flextrading“ ir UAB „Metalai LT“) PVMĮ 2 straipsnio 3 dalies (1 ir 2 p.) prasme, pati vykdydama ekonominę veiklą PVMĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme, iš jos ir minėtų bendrovių veiklų gautinai atlygio sumai viršijant 45 000 Eur (iki 2014 m. gruodžio 31 d. – 155 000 Lt), turėjo registruotis PVM mokėtoja ir iš savo vykdytos individualios veiklos gauto atlygio mokėti PVM. Pareiškėjos argumentai (pvz., apie tai, kad ji realiai nekontroliuoja bendrovių; bendrovių veikla nėra ekonominiu požiūriu susijusi su jos individualia veikla; nėra jokių aplinkybių, galinčių suponuoti dirbtinį jo ir jos sutuoktinio (taip pat bendrovių akcininko) verslo skaidymą, siekiant mokestinės naudos) yra šioje byloje teisiškai nereikšmingi, nes, nustačius minėtas sąlygas, PVMĮ 71 straipsnio 7 daliai taikyti jokių kitų sąlygų (pvz., kad pareiškėjos vykdyta individuali veikla turėtų būti kažkaip susijusi su bendrovių veikla; kad vykdyta verslo veikla būtų dirbtinai suskaidyta) nustatyti nebūtina. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ir VMI sprendime nurodytas argumentas, kad PVMĮ 71 straipsnio 7 dalis yra nukreipta prieš verslo skaidymą, siekiant išvengti PVM mokėjimo, neatitinka šios normoje nustatyto teisinio reglamentavimo, kadangi tokios sąlygos taikyti PVMĮ 71 straipsnio 7 daliai nėra būtina nustatyti – į šios normos taikymo sritį patenka aiškiai joje išdėstytomis sąlygomis apibrėžti atvejai, kuriems nebūtinas siekio išvengti PVM mokėjimo požymis. Visgi minėtas VMI sprendime nurodytas argumentas nėra esminis, dėl kurio nepagrįstumo toks sprendimas galėtų būti pripažįstamas neteisėtu.
32. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad PVMĮ 71 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra aiškus ir nedviprasmiškas. Pagal šią teisės normą būtent pareiškėja, o ne mokesčių administratorius turėjo imtis aktyvių veiksmų, t. y. pateikti mokesčių administratoriui prašymą įregistruoti ją PVM mokėtoja. Mokesčių administratorius, nustatyta tvarka atlikęs mokestinį patikrinimą, nustatęs, kad pareiškėja to nepadarė, pagrįstai pripažino pareiškėją PVM mokėtoja ir apskaičiavo mokėtinas sumas (tiek PVM, tiek kitus mokesčius, kuriuos pareiškėjai atsirado pagrindas papildomai sumokėti, pripažinus ją PVM mokėtoja). Todėl teismas vertino kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeisti teisės principai (pvz., teisingumo, visuotinio privalomumo, apmokestinimo aiškumo, teisėtų lūkesčių).
33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pažymėjo, kad Lietuvos valstybė, nustatydama ir taikydama išimtį neapmokestinti Lietuvos apmokestinamų asmenų PVM, kai bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą šalies teritorijoje patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) neviršija 45 000 Eur (iki 2014 m. gruodžio 31 d. – 155 000 Lt) (PVMĮ 71 str. 2 d.), naudojasi Direktyvos 287 straipsnyje įtvirtinta valstybėms narėms, kurios į Europos Sąjungą įstojo po 1978 m. sausio 1 d., suteikta diskrecija nuo PVM atleisti apmokestinamuosius asmenis, kurių metinė apyvarta yra ne didesnė nei nustatyta tam tikra suma. Pagal 2011 m. gegužės 30 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimą (2011/335/ES), kuriuo leidžiama Lietuvos Respublikai taikyti priemonę, kuria nukrypstama nuo Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 287 straipsnio (vėliau priimtą 2014 m. lapkričio 7 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimą 2014/795/ES ir 2017 m. spalio 10 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimą (ES) 2017/1853) Lietuvos valstybei buvo leidžiama nuo PVM atleisti apmokestinamuosius asmenis, kurių metinė apyvarta neviršija 45 000 Eur sumos. Aptarta PVMĮ 71 straipsnio 7 dalimi nustatytas atvejis, kuomet Lietuvos valstybė taisyklės atleisti apmokestinamuosius asmenis, kurių metinė apyvarta neviršija 45 000 Eur sumos, nebetaiko. Taigi konstatuotina, kad ir minėtoje PVMĮ 71 straipsnio 7 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas patenka į Direktyva (minėtais Tarybos įgyvenimo sprendimais) Lietuvos valstybei suteiktos diskrecijos sritį nustatyti, ar apmokestinti asmenis, kurių metinė apyvarta neviršija 45 000 Eur, ar ne. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad PVMĮ 71 straipsnio 7 dalis būtų nesuderinama su Direktyvos nuostatomis (joms prieštarautų), nes šiuo atveju Lietuvos valstybė savo nacionalinėje teisėje turėdama įtvirtintą nuostatą dėl neapmokestinimo PVM asmenų, kurio apyvarta (gaunamas atlygis) neviršija 45 000 Eur per paskutinius 12 mėnesių, taip pat turėdama įtvirtintus šios nuostatos netaikymo atvejus (šiuo atveju – PVMĮ 71 str. 7 d.), įgyvendina Direktyvos suteiktą diskreciją.
34. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šioje byloje nėra reikšmingi pareiškėjos įvardinti Direktyvos 11 ir 273 straipsniai, kurie reglamentuoja ne valstybėms narėms suteiktos diskrecijos nuo PVM atleisti apmokestinamuosius asmenis, kurių metinė apyvarta yra ne didesnė nei nustatyta tam tikra suma, taikymo aspektus, o kitus apmokestinimo PVM aspektus, kurie šioje byloje nėra aktualūs (pagal Direktyvos 11 straipsnį apmokestinimo PVM tikslais kiekviena valstybė narė gali atskiru (anglų kalba Direktyvos teksto versijoje vartojamas žodis „vienas“, o tai yra lietuvių kalbą Direktyvos teksto versijoje nurodyto žodžio „atskiras“ analogas) apmokestinamuoju asmeniu laikyti tos valstybės narės teritorijoje įsisteigusius asmenis, kurie, būdami teisiškai savarankiški, yra glaudžiai susiję finansiniais, ekonominiais ir organizaciniais ryšiais, o pagal 273 straipsnį valstybės narės gali nustatyti kitas prievoles, kurias jos laiko būtinomis siekiant užtikrinti, kad būtų tinkamai renkamas PVM ir užkertamas kelias sukčiavimui). Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies taikymas prieštarautų Direktyva siekiamiems tikslams, kurie numatyti Direktyvos preambulės 4 dalyje, t. y., kad būtų taikomi tokie apyvartos mokesčius reglamentuojantys teisės aktai, kurie neiškraipo konkurencijos sąlygų ir netrukdo laisvai judėti prekėms ir paslaugoms. Pareiškėja šiuo aspektu taip pat nenurodė jokių pagrįstų argumentų.
35. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad tam, jog ši byla būtų išnagrinėta ir joje būtų priimtas sprendimas, nėra pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo pareiškėjos nurodytais klausimais. PVMĮ 71 straipsnio 7 dalis yra suderinama su Direktyvos nuostatomis. Jokių neaiškumų dėl šiai bylai aktualių Direktyvos nuostatų nekyla.
36. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti ar naikinti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestas.
V.
37. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme priimtas nagrinėti pareiškėjos Ž. V. prašymas atnaujinti procesą, kurį pareiškėja grindžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu – kai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.
38. Pareiškėja nurodo, kad naujai paaiškėjusios aplinkybės, apie kurias pareiškėja sužinojo jau įsiteisėjus teismo nutarčiai yra tai, kad 2021 m. liepos 15 d. Europos Komisija pradėjo pažeidimo procedūrą Nr. INFR(2020)4057 prieš Lietuvą, kurioje išreiškė poziciją dėl netinkamo Direktyvos įgyvendinimo PVM apmokestinimo srityje. Iš viešai prieinamos informacijos darytina išvada, kad Lietuva pripažino Europos Komisijos poziciją. Pareiškėjos atstovai 2022 m. rugpjūčio 11 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos finansų ministeriją (toliau – ir Finansų ministerija) su prašymu dėl informacijos suteikimo. Kadangi iki kreipimosi momento dar nebuvo paskelbtas PVMĮ projektas, kuriuo būtų keičiamos įstatymo nuostatos, atsižvelgiant į Europos Komisijos pradėtos pažeidimo procedūros turinį, tai reikštų, kad Lietuvos Respublika nebuvo oficialiai pripažinusi, jog PVMĮ nuostatos prieštarauja Direktyvai, tačiau taip pat nebuvo žinoma, kad vyksta ginčas ESTT tarp Lietuvos Respublikos ir Europos Komisijos. 2022 m. rugpjūčio 29 d. pareiškėjos atstovai buvo informuoti Finansų ministerijos, kad 2022 m. rugpjūčio 12 d. Lietuvos Respublikos Seime registruotas Finansų ministerijos parengtas PVMĮ 71 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas (toliau – ir Įstatymo projektas). Įstatymo projekto aiškinamajame rašte (toliau – ir Aiškinamasis raštas) nurodyta, kad Įstatymo projektu siekiama patikslinti bendrą susijusių asmenų gauto atlygio skaičiavimą, nustatant, ar buvo viršyta privaloma registravimosi pridėtinės vertės mokesčio mokėtojais riba. Įstatymo projekte, atsižvelgiant į Europos Komisijos išreikštą poziciją bei Oficialiame pranešime išdėstytus argumentus, siūloma patikslinti PVMĮ 71 straipsnio 7 dalį, suteikiant apmokestinamiesiems asmenims galimybę įrodyti, kad dirbtinio verslo suskaidymo nėra ir dėl to jiems netaikoma nuostata dėl bendro to paties asmens ir jo kontroliuojamų juridinių asmenų gauto (gautino) atlygio skaičiavimo.
39. Pareiškėja nurodo, kad naujai paaiškėjusios aplinkybės egzistavo priimant teismo nutartį, tačiau nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjai bylą nagrinėjant iš esmės. Pareiškėja pateikė teismui prašymą dėl būtinybės kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje. Pareiškėjos vertinimu, VMI bei šį ginčą nagrinėjusios institucijos neteisingai aiškino bei taikė Direktyvos 11 straipsnio bei PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies nuostatas (iš esmės ir dėl to, jog rėmėsi galimai neteisingu šio straipsnio vertimu į lietuvių kalbą), dėl ko priėmė Europos Sąjungos teisės aktams, o būtent Direktyvos 11 straipsnio bei 273 straipsnio nuostatoms prieštaraujantį sprendimą. Komisija ir pirmosios instancijos teismas vertino, kad įstatymų leidėjas neįtvirtino galimybės nustatytos Direktyvos 11 straipsnyje savo nacionaliniuose teisės aktuose, todėl toks elgesio variantas pagal nacionalinius teisės aktus nėra galimas, t. y. vertino, kad PVM direktyvos 11 straipsnio nuostatos nebuvo perkeltos į PVMĮ, kas reiškia, jog PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies nuostatų taikymui, vertinimas, ar pareiškėja ir bendrovės, būdamos teisiškai savarankiški subjektai, yra glaudžiai susijusios finansiniais, ekonominiais ir organizaciniais ryšiais, neturi būti atliekamas. Dar 2020 m. kovo mėnesį pareiškėja pažymėjo, kad toks vertinimas yra klaidingas. Tiek Europos Komisija, tiek ESTT savo sprendimuose yra nurodę principines nuostatas, kodėl yra nustatomi papildomi reikalavimai sumuoti apyvartas atskirų subjektų, tam, kad būtų užkirstas kelias piktnaudžiavimui, dirbtinių verslo darinių kūrimui siekiant mažiau mokėti mokesčių į valstybės biudžetus.
40. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Direktyvos 11 straipsnio vertime į lietuvių kalbą vartojama sąvoka „gali atskiru apmokestinamuoju asmeniu laikyti“, nors šioje nuostatoje anglų kalba iš esmės kalbama apie vieną apmokestinamąjį asmenį („as a single taxable person“). Pagal ESTT praktiką Bendrijos teisės nuostatų tekstas turi būti aiškinamas bei taikomas atsižvelgiant į kitas versijas oficialiomis kalbomis. Esant neatitikimų tarp Bendrijos teksto įvairių kalbinių versijų, nagrinėjama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į bendrą teisinio reglamentavimo sistemos, kurios dalis ji yra, struktūrą ir tikslą. Lyginamoji Direktyvos 11 straipsnio 1 pastraipos skirtingų kalbinių versijų analizė rodo, jog kitos straipsnio kalbinės versijos, priešingai nei versija lietuvių kalba, numato, kad kiekviena valstybė narė gali vienu apmokestinamuoju asmeniu laikyti tos valstybės narės teritorijoje įsisteigusius asmenis, kurie, būdami teisiškai savarankiški, yra glaudžiai susiję finansiniais, ekonominiais ir organizaciniais ryšiais. Tokį pareiškėjos Direktyvos 11 straipsnyje vartojamos sąvokos supratimą patvirtina ir ESTT praktika bei Europos Komisijos išaiškinimai (ESTT byla Nr. C-162/07).
41. Pareiškėja pažymi, kad Europos Komisija, viename iš savo komunikatų yra nurodžiusi, kad Direktyvos 11 straipsnio nuostatas reikia suprasti taip, kad visi paminėti ryšiai – ekonominiai, finansiniai, organizaciniai – turi egzistuoti vienu metu. Europos Komisija taip pat nurodė, kad 1) finansiniai ryšiai tarp apmokestinamųjų asmenų egzistuoja tada, kai vienas asmuo valdo daugiau nei pusę kapitalo kitame asmenyje; 2) ekonominiai ryšiai egzistuoja tada, kai grupės narių pagrindinė veikla yra tokio paties pobūdžio arba grupės narių veikla yra viena kitą papildanti ar tarpusavyje susijusi, arba vienas grupės narys vykdo veiklą, kuri iš esmės naudinga kitiems nariams; 3) organizaciniai ryšiai egzistuoja tada, kai yra bendra ar bent dalinai pasidalijama valdymo struktūra. Jeigu tarp ekonominę veiklą vykdančių asmenų ir egzistuoja ekonominiai, finansiniai ir organizaciniai ryšiai, Europos Sąjungos valstybė narė, įgyvendindama šias PVM nuostatas savo nacionaliniuose teisės aktuose, privalo nustatyti, kad ekonominę veiklą vykdančiu asmeniu būtų laikoma visa taip susijusių asmenų grupė bei tokiai grupei būtų suteiktas tik vienas PVM mokėtojo kodas. Ir atvirkščiai, jei susijusių asmenų grupės nesieja organizaciniai, ekonominiai, finansiniai ryšiai, jie negali būti laikomi vienu ekonominiu vienetu PVM prasme, t. y. negali būti sumuojamos susijusių asmenų pajamos, vertinant apyvartos reikalavimą (Lietuvos atveju – 45 000 Eur pardavimus per paskutinius 12 kalendorinių mėnesių). Taigi pagal nurodytą ESTT praktiką bei Europos Komisijos išaiškinimą, Direktyvos 11 straipsnis yra skirtas stabdyti dirbtinį juridinių asmenų skaidymą, t. y. laikyti atskirais apmokestinamaisiais asmenimis, siekiant mokestinės naudos.
42. Pareiškėja atkreipia dėmesį ir į tai, jog VMI sprendime laikė, kad PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies nuostata yra nukreipta prieš verslo skaidymą, t. y. tokiu būdu patvirtino, jog PVMĮ 71 straipsnio 7 dalimi įgyvendinamos PVM Direktyvos nuostatos, nukreiptos prieš dirbtinį juridinių asmenų skaidymą mokestiniais tikslais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nutartyje nurodydamas, kad tam, jog ši byla būtų išnagrinėta ir joje būtų priimtas sprendimas, nėra pagrindo kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo priėmimo pareiškėjos nurodytais motyvais, užkirto kelią išsiaiškinti Direktyvos nuostatų teisingą taikymą šioje byloje. Todėl naujai paaiškėjusios aplinkybės egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės bei priimant Teismo nutartį, t. y. PVMĮ prieštaravimo Direktyvai, tačiau tiek VMI, tiek teismai šios aplinkybės nesiekė išsiaiškinti. Atitinkamai pareiškėjai nesuteikus galimybės revizuoti PVMĮ atitikimo Direktyvai per prejudicinio prašymo nagrinėjimo procedūrą, buvo užkirstas kelias išsiaiškinti bei sužinoti, jog PVMĮ ir Direktyvos neatitikimas egzistuoja.
43. Pareiškėja pažymi, kad naujai paaiškėjusios aplinkybės turi esminę reikšmę bylai. Pagal pateiktą PVMĮ 71 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą nuo 2023 m. sausio 1 d. PVMĮ 71 straipsnio 7 dalį siūloma papildyti reikšminga dalimi: „Šios dalies nuostatos netaikomos, jeigu tokie asmenys gali įrodyti, kad: (i) nė vienas jų valdymo organas ir (arba) atskiras valdymo organų narys nėra tas pats asmuo ir (ii) jų faktiškai vykdoma ekonominė veikla nėra to paties pobūdžio ir jie neveikia vienas kito naudai ar interesais“. Toks teisinis reguliavimas iš esmės keičia pareiškėjos esamą padėtį bei priimtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje išdėstytus argumentus. Pagal keičiamą PVMĮ 71 straipsnio 7 dalį, asmenys privalo turėti įrodymų, kad: (i) nė vienas jų valdymo organas ir (arba) atskiras valdymo organų narys nėra tas pats asmuo ir (ii) jų faktiškai vykdoma ekonominė veikla nėra to paties pobūdžio ir jie neveikia vienas kito naudai ir interesais, t. y. jie vykdo nesusijusią ekonominę veiklą. Tokiu būdu apmokestinamieji asmenys, kaip nurodoma Aiškinamajame rašte, galintys įrodyti, kad nėra dirbtinio verslo suskaidymo, turės galimybę nesiregistruoti PVM mokėtoju. Mokesčių administratorius atitiktį keliamiems reikalavimams patikrintų MAĮ nustatytų bendrųjų kontrolės procedūrų metu. Numatyta sąlyga dėl faktiškai vykdomos to paties pobūdžio ekonominės veiklos būtų vertinamos konkrečiu atveju, nesusiejant veiklų su EVRK nurodytų rūšių veiklomis. Kadangi registruojant PVM mokėtojais vertinamas iš faktiškai vykdytos veiklos per metus gauto atlygio dydis, turėtų būti atsižvelgiama į tai, kokio pobūdžio veikla asmuo faktiškai užsiima, o ne kokių rūšių veiklos pagal EVRK buvo nurodytos registruojantis Registre.
44. Pareiškėjos teigimu, naujai paaiškėjusios aplinkybės turi esminę reikšmę bylai, nes iš esmės keičia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties motyvus, pareiškėjos padėtį bei formuojamą teismų praktiką, o teismas, atmesdamas pareiškėjos prašymą dėl kreipimosi į ESTT prejudicinio sprendimo iš esmės užkirto kelią ESTT išaiškinti šį klausimą dar 2020 m.
45. Atsakovas VMI atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą prašo jį atmesti.
46. Atsakovas nurodo, kad iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas sistemiškai analizavo Direktyvą, Tarybos įgyvendinimo sprendimus ir PVMĮ nuostatas, kurių pagrindu aiškino bei taikė Direktyvos 11, 273, 287 straipsnius, t. y. Lietuvos valstybė savo nacionalinėje teisėje turėdama įtvirtintą nuostatą dėl neapmokestinimo PVM asmenų, kurio apyvarta (gaunamas atlygis) neviršija 45 000 Eur per paskutinius 12 mėnesių, taip pat turėdama įtvirtintus šios nuostatos netaikymo atvejus (šiuo atveju – PVMĮ 71 str. 7 d.), įgyvendina PVM direktyvos suteiktą diskreciją. Kita vertus, atsižvelgiant į teismo analizuotus 2011 m. gegužės 30 d., 2014 m. lapkričio 7 d., 2017 m. spalio 10 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimus dėl Lietuvos valstybei suteiktos diskrecijos teisės, Europos Komisija tik 2021 m. liepos 15 d. pasiūlė Lietuvos valstybei imtis teisėkūros priemonių dėl tinkamai netaikomų PVM taisyklių. Įstatymo projekto aiškinamojo rašto 7 punkte nurodyta, kad nuostata turės teigiamą poveikį smulkiajam verslui, nes susiję asmenys, galintys įrodyti, kad nėra dirbtinio verslo suskaidymo, turės galimybę nesiregistruoti PVM mokėtojais. Prašymu pareiškėja iš esmės siekia, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo ne dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, bet dėl naujų aplinkybių atsiradimo, t. y. dėl teisėkūros proceso, kurio metu svarstomas naujos teisės normos priėmimas.
47. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja kvestionuoja valstybės ekonominės politikos priemonę, t. y. asmenų, kurio apyvarta (gaunamas atlygis) viršija 45 000 Eur per paskutinius 12 mėnesių, apmokestinimą PVM, nes šiuo metu įstatymų leidėjas svarsto palankesnę smulkiajam verslui ekonominės politikos priemonę, tačiau tai savaime negali būti dingstis kvestionuoti PVMĮ 71 straipsnio atitiktį Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams. Teisės normų pasikeitimas po teismo sprendimo priėmimo ar, juo labiau svarstymas įstatymų leidybos institucijoje, nėra pagrindas atnaujinti procesą, nes tai prieštarauja teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams. Pareiškėjos prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikiami iš esmės tapatūs argumentai ir teismų praktika, kuriais buvo grindžiamas pareiškėjos apeliacinis skundas, o apeliacinis teismas pateikiamus argumentus išnagrinėjo ir jų analize grindė savo procesinio sprendimo motyvus. Atsakovo vertinimu, pareiškėja iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo pateikta Europos Sąjungos teisės aktų analize ir siekia, kad teismas pakeistų savo poziciją dėl naujų aplinkybių atsiradimo, t. y. palankesnės smulkiajam verslui ekonominės politikos priemonės svarstymo Lietuvos Respublikos Seime. Tokiu pagrindu prašymas neatitinka įstatymo nustatytų reikalavimų ir nėra pagrindo jo tenkinti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
VI.
48. Pareiškėja Ž. V. siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-986-575/2021 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintu proceso atnaujinimo pagrindu.
49. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Bylos peržiūrėjimas neturėtų būti traktuojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, ir vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu galimybė nėra pagrindas bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Ryabykh prieš Rusiją, peticijos Nr. 52854/99). Teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, tik jei tai būtų pateisinamas dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl „teisinės švaros“ (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Sutyazhnik prieš Rusiją, peticijos Nr. 8269/02). Taigi atitinkamas įsiteisėjęs sprendimas gali būti panaikintas tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teismų sistemai (žr., pvz., EŽTT 2001 m. kovo 29 sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją, peticijos Nr. 40713/04).
50. Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010; 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-662/2015). Šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-102/2014; 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-61-552/2016; kt.).
51. Proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).
52. Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011; kt.).
53. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.
54. Šiuo pagrindu atnaujinti procesą gali būti tik tokios naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; 3) turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio 2015 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-120-822/2015; 2018 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-6-520/2018).
55. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs ir tai, kad: teismas naujai nurodytas aplinkybes ir kaip naujus pateiktus įrodymus užbaigtoje administracinėje byloje preliminariai vertina su byloje ištirtomis aplinkybėmis ir joje jau esančiais įrodymais, siekdamas nustatyti prašyme nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo tikrumą, t. y. sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą teismo tiriami ir vertinami tie įrodymai, kurie gali patvirtinti arba paneigti prašymo atnaujinti procesą pagrįstumą; teismas, vertindamas prašymo pagrįstumą, patikrina, ar prašyme nurodytos aplinkybės yra susijusios su įrodinėjimo dalyku užbaigtoje administracinėje byloje, kada tos aplinkybės ar įrodymai atsirado ir ar jos nebuvo žinomos pareiškėjui bei teismui, nagrinėjusiam bylą; esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai; jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, tai jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje administracinėje byloje; tais atvejais, kai pareiškėjas gauna ar suranda naujų įrodymų, patvirtinančių, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių, tai tokie įrodymai turi atitikti reikalavimus, keliamus ir įrodymams, ir esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms; įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui; tai reiškia, kad procesui atnaujinti nepakanka vien pateikti naujus dokumentus, kurių nebuvo nagrinėjant bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-6-520/2018).
56. Pareiškėja prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu nurodo, kad esminės naujai paaiškėjusios aplinkybės, apie kurias pareiškėja sužinojo jau įsiteisėjus teismo nutarčiai yra tai, jog 2021 m. liepos 15 d. Europos Komisija pradėjo pažeidimo procedūrą Nr. INFR(2020)4057 prieš Lietuvą, kurioje išreiškė poziciją dėl netinkamo Direktyvos įgyvendinimo PVM apmokestinimo srityje. Pareiškėjos vertinimu, VMI bei šį ginčą nagrinėjusios institucijos neteisingai aiškino bei taikė Direktyvos 11 straipsnio bei PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies nuostatas (iš esmės ir dėl to, jog rėmėsi galimai neteisingu šio straipsnio vertimu į lietuvių kalbą), dėl ko priėmė Europos Sąjungos teisės aktams, o būtent Direktyvos 11 straipsnio bei 273 straipsnio nuostatoms prieštaraujantį sprendimą.
57. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytos aplinkybės, kurias ji įvardija, kaip turinčias esminę reikšmę administracinei bylai, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog šios aplinkybės yra naujai paaiškėjusios, ir kurios nebuvo žinomos (negalėjo būti žinomos) pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu. Argumentai, kad VMI bei šį ginčą nagrinėjusios institucijos neteisingai aiškino bei taikė Direktyvos 11 straipsnio bei PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies nuostatas buvo nurodyti jau pareiškėjos apeliaciniame skunde. Be to, tokie pareiškėjos prašymo atnaujinti procesą argumentai galėtų būti vertinami kaip pagrindžiantys proceso atnaujinimo pagrindą, numatytą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte – jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį, tačiau pareiškėja prašyme tokiu pagrindu proceso atnaujinti neprašo. Kita vertus, pareiškėjos nurodomos faktinės aplinkybės dėl 2021 m. liepos 15 d. Europos Komisijos pradėtos pažeidimo procedūros Nr. INFR(2020)4057 vertintinos kaip naujai atsiradusios po apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo, o ne naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės, kurios egzistavo, bet nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu.
58. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašyme išdėstytus argumentus, kuriais pareiškėja grindžia proceso atnaujinimo būtinybę, prieina prie išvados, kad pareiškėja iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu byloje esančių įrodymų vertinimu ir išvadomis dėl materialiosios teisės normų taikymo.
59. Teisėjų kolegija pažymi, kad nei vienas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje, inter alia (be kita ko) ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte, įtvirtintas proceso atnaujinimo pagrindas neleidžia atnaujinti proceso vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos, įvertintos ir ištirtos bylos aplinkybės, t. y. kad dar kartą byla būtų išnagrinėta apeliacine tvarka. Kaip nustatyta, administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir kartu teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui.
60. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos nurodomos aplinkybės dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutarties nėra naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės, dėl kurių galėjo būti priimtas kitoks apeliacinės instancijos teismo sprendimas. Nagrinėjamu atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintu proceso atnaujinimo pagrindu. Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, ABTĮ nustatyta tvarka, dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje gali būti sprendžiama ir kitokiu būdu (ABTĮ 157 str. 2 d.).
61. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesas administracinėje byloje Nr. eA-986-575/2021 neatnaujinamas (ABTĮ 162 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjos Ž. V. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-986-575/2021 netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-986-575/2021 pagal pareiškėjos Ž. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Ž. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ramūnas Gadliauskas
Ernestas Spruogis
Arūnas Sutkevičius