Administracinė byla Nr. A-2123-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01479-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 18.10; 57.1.1; 57.3; 57.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja O. M. su 2015 m. liepos 31 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydama:
1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2015 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 1T-31-(7.5.) „Dėl O. M. (B. M. įpėdinės) skundo išnagrinėjimo“; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2015 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 8SD-1634-(14.8.94.) „Dėl informacijos pateikimo“; 3) įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių O. M. atkūrimo į 4,2150 ha buvusio savininko A. M. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini).

Pareiškėja paaiškino, kad Tarnybos Kauno miesto skyrius 2015 m. kovo 27 d. sprendime
Nr. 8SD-1634-(14.8.94.) nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdas ekvivalentine natūra nėra tapatus nuosavybės teisių atkūrimo būdui lygiaverčiu žemės plotu kaimo vietovėje, ir O. M. paprašė pasirinkti rajoną ir kadastro vietovę, kurioje ji pageidaujama gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą. Pareiškėja suprato, kad nuosavybės teisės ekvivalentine natūra, t. y. lygiaverčiu žemės plotu, jai negali būti atkurtos. Tarnyba nurodyta teritorinio skyriaus sprendimą paliko galioti ir O. M. skundo netenkino.

Prašymą atkurti nuosavybės teises į A. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), B. M. nuosavybės teises atkuriančiai institucijai pateikė 1991 m. Prašyme buvo nurodyta, kad nuosavybės teises pageidaujama atkurti ekvivalentine natūra. Iki 2003 m. kovo 1 d. nuosavybės teises atkurianti institucija B. M. neinformavo, kad nėra galimybės nuosavybės teisių atkurti nurodytu būdu ir nepasiūlė rinktis kitų nuosavybės teisių atkūrimo būdų. Nei iki 2003 m. balandžio 1 d., nei vėliau nei B. M., nei pareiškėja valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nepakeitė. Nuosavybės teises atkuriančios institucijos O. M. sukūrė teisėtą lūkestį, kad nuosavybės teisės bus atkurtos ekvivalentine natūra.

Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo būdas – perdavimas neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčio turėtajam naujo žemės sklypo individualiai statybai (pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus dydžius ir išimtis dėl tokių sklypų suteikimo išvardytuose miestuose) bei Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte nustatytas atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdas – perdavimas neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčio turėtajam naujo žemės sklypo individualiai statybai miestuose (Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, išskyrus įstatyme išvardytus miestus) ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, pagal savo turinį ir paskirtį iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Atstatymo įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą (1995 m. gegužės 30 d. įstatymas Nr. 1-906) atkūrimo būdą (lygiaverte natūra) ir šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą kompensavimo būdą (sklypo individualiai statybai suteikimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje
Nr. A146-590/2014 nurodė, kad vien tik teisinių formuluočių, kuriomis įstatymų leidėjas Atstatymo įstatymo ir Atkūrimo įstatymo raidoje apibūdino, kokiu būdu atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris negali būti grąžintas turėtoje iki nacionalizacijos vietoje (ekvivalentine natūra, lygiaverte natūra, lygiaverčiu turėtajam žemės sklypu), ar už jį atlygintina, nereiškia, kad minėti nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensavimo būdai pagal savo turinį ir paskirtį iš esmės skiriasi. Pareiškėja pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A146-590/2014 faktinės bylos aplinkybės yra analogiškos nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms. Ginčo atveju, nuosavybės teisių atkūrimo būdas ekvivalentine natūra yra tapatus nuosavybės teisių atkūrimo būdui lygiaverčiu žemės sklypu kitoje vietoje. Minėti nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensavimo būdai pagal savo turinį ir paskirtį iš esmės nesiskiria, ir tai negali turėti įtakos B. M. tinkamai ir laiku pareikštai valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, remiantis vien tuo, kad pasikeitė teisinės formuluotės. O. M. taip pat atkreipė dėmesį į Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-634-413/2008 bei 2015 m. balandžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1755-406/2015 ir nurodė, kad jais turėtų būti remiamasi.

Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovė palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė O. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Tarnyba paaiškino, kad A. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) valdė du žemės sklypus Nr. 91 ir Nr. 199. Kauno miesto teritorijoje yra tik žemės sklypas Nr. 91, kurio plotas – 4,2150 ha. Prašymą atkurti nuosavybės teises į minėtą žemę pateikė A. M. sūnus B. M.. Pretendentas pateiktais dokumentais įrodė giminystės ryšį ir Lietuvos Respublikos pilietybę. B. M. 1991 m. gruodžio 4 d. prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodė, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų grąžintos ekvivalentine natūra ir ši valia iki 2003 m. balandžio 1 d. nebuvo pakeista. B. M. 2004 m. gruodžio 22 d. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriui pateiktame prašyme nurodė, kad už likusią žemę pageidauja kompensuoti sklypu Kauno mieste. Atsakovo nuomone, B. M. išreiškė pageidavimą, kokiu būdu institucija, galinti parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, jam atkurtų nuosavybės teises, nes B. M. 1991 m. gruodžio 4 d. prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas Atkūrimo įstatyme, reglamentuojančiame nuosavybės teisių atkūrimą nuo 1997 m. liepos 9 d., nėra numatytas. Kauno apskrities viršininko administracija atsižvelgė į B. M. 2004 m. gruodžio 22 d. prašyme išreikštą valią ir parinko nuosavybės teisių atkūrimo būdą, gaunant naują žemės sklypą Kaune.

Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyrius 1999 m. liepos 13 d. rašte Nr. 32-14-474 Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyrių informavo, kad A. M. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtoje žemės dalyje yra įrengtas nuvažiuojamasis kelias nuo miesto vakarinio aplinkkelio ir suprojektuota (duomenys neskelbtini) poilsio zona prie (duomenys neskelbtini), o savivaldybė nenumato planuoti šioje vietoje žemės sklypų nuosavybės teisėms atkurti. Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyrius 2003 m. liepos 17 d. rašte Nr. 526-2-1440 Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prie (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) A. M., Juozo sūnaus, iki 1940 m. turėtoje žemėje laisvos (neužstatytos) žemės planus ir prašė pateikti informaciją dėl grąžinamų žemės sklypo dalių. Kauno apskrities viršininko 2005 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 02-01-8 ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2005 m. sausio 3 d. sprendimu Nr. 5433 B. M. nuosavybės teisės buvo atkurtos perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,5747 ha žemės sklypą turėtoje vietoje (duomenys neskelbtini). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. 8S-154-(14.8.3) B. M. nuosavybės teisės buvo atkurtos perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,1200 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio paskirtis – kita, naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos. B. M. liko neatkurtos nuosavybės teisės į 3,5203 ha žemės.

Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2007 m. kovo 19 d. raštu Nr. S1-2441(1.10) O. M. informavo, kad ji iki 2007 m. kovo 31 d. gali apsispręsti dėl nuosavybės teisių į žemę atlyginimo būdo, tačiau prašymas dėl valios pakeitimo ar patikslinimo nebuvo pateiktas, todėl pareiškėjos argumentas, kad institucija, vykdžiusi nuosavybės teisių atkūrimą, nevykdė pareigos jai pranešti apie nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimą (patikslinimą), yra nepagrįstas.

Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyrius 2008 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. 40-2-1875 O. M. informavo, kad laisvos neužstatytos žemės buvusio žemės sklypo Nr. 91 ribose nėra, ir nurodė, kad ši yra žemė valstybės išperkama ir už ją asmenims turėtų būti atlyginta įstatymų nustatyta tvarka. Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrius 2013 m. birželio 28 d. raštu
Nr. 70-2-1856 Tarnybos Kauno miesto skyrių informavo, kad A. M. iki 1940 m. turėtos žemės vietoje daugiau laisvos (neužstatytos) žemės nenustatyta. Apie tai pareiškėja buvo informuota 2013 m. liepos 3 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-3288.

Tarnybos Kauno miesto skyrius 2014 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-7415 O. M. informavo apie Atkūrimo įstatymas 10, 16 ir 21 straipsnių pasikeitimus, bei apie tai, kad ji, jeigu pageidauja pasinaudoti galimybe pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir už iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko A. M. valstybės išperkamą žemę, valdytą Kauno mieste, prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, iki 2015 m. kovo 1 d. Kauno miesto skyriui turi pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, nurodydama pasirinktos vietovės rajoną ir kadastro vietovę. O. M. 2015 m. vasario 25 d. Tarnybos Kauno miesto skyriui pateikė prašymą atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje bei pažymėjo, kad rajoną ir kadastro vietovę nurodys vėliau. Tarnybos Kauno miesto skyriaus 2015 m. kovo 27 d. raštu Nr. 8SD-1634-(14.8.94.) O. M. buvo paprašyta patikslinti 2015 m. vasario 25 d. pateiktą prašymą ir nurodyti rajoną bei kadastro vietovę, kurioje ji pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį miško plotą.

Pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo nuostatos nebenumato atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo ekvivalentinė natūra, todėl piliečiai Atkūrimo įstatymo numatytais terminais privalėjo tikslinti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Toks nuosavybės teisių atkūrimo būdas buvo numatytas iki 1997 m. galiojusiame Atstatymo įstatyme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdas ekvivalentine natūra ir suteikiant lygiavertį žemės sklypą nėra tapatūs (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1435/2009, 2014 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1435/2014, 2014 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2501/2013, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-304/2014). Atsižvelgiant į pareiškėjos Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriui 2015 m. vasario 25 d. pateiktą prašymą ir tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdas ekvivalentine natūra negali būti prilyginamas atlyginimo būdui perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį savininko turėtajam žemės sklypą kaimo vietovėje, remiantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi, O. M. nuosavybės teisės į likusią neatkurtą buvusio savininko A. M. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę gali būti atkurtos pagal jos minėtame prašyme išreikštą valią, t. y. perduodant neatlygintinai nuosavybėn miškų ūkio paskirties žemės sklypą kaimo vietovėje.

Atsakovo nuomone, prašomi panaikinti sprendimai neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, juos priėmė kompetentingi subjektai ir nebuvo pažeistas objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumo kriterijus, o O. M. reikalavimas įpareigoti Tarnybą priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra nepagrįstas.

Teismo posėdyje atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 27 d. sprendimu
O. M. skundą patenkino – panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2015 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 1T-31-(7.5.) bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2015 m. kovo 27 d. sprendimą
Nr. 8SD-1634-(14.8.94.) bei įpareigojo atsakovą iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į 4,2150 ha buvusio savininko A. M. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), O. M. atkūrimo.

Teismas nustatė, kad A. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), turėjo du žemės sklypus Nr. 91 ir Nr. 199. Žemės sklypas Nr. 91, kurio plotas – 4,2150 ha, patenka į Kauno miesto teritorijos ribas. Prašymą atkurti nuosavybės teises į minėtą žemę 1991 m. gruodžio 4 d. pateikė buvusio žemės savininko A. M. sūnus B. M., prašydamas nuosavybės teises į minėtą žemę atkurti ekvivalentine natūra. Pretendento B. M. giminystės ryšį su buvusiu turto savininku A. M. ir Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtino pateikti dokumentai. Prašyme nurodytas nuosavybės atkūrimo būdas iki 2003 m. balandžio 1 d. nebuvo pakeistas. B. M. vėlesniame 2004 m. gruodžio 22 d. pateiktame prašyme Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriui prašė jam už likusią valstybės išperkamą žemę kompensuoti sklypu Kauno mieste. Kauno apskrities viršininko 2005 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 02-01-8 ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2005 m. sausio 3 d. sprendimu Nr. 5433 B. M. nuosavybės teisės buvo atkurtos perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,5747 ha žemės sklypą turėtoje vietoje (duomenys neskelbtini). Tarnybos 2015 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. 8S-154-(14.8.3) nuosavybės teisės pretendentui B. M. buvo atkurtos perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,1200 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). O. M. 2015 m. vasario 25 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės atkūrimo būdo lygiaverčiu žemės sklypu ir tik nesant tokios galimybės, išreiškė valią gauti atlyginimą už valstybės išperkamą turtą lygiaverčiu miško plotu. Tarnybos Kauno miesto skyriaus 2015 m. kovo 27 d. sprendime Nr. 8SD-1634-(14.8.94.) nurodyta, kad pretendento pirminiame prašyme nurodytas atkūrimo būdas – ekvivalentine natūra, nenumatytas galiojančiame Atkūrimo įstatyme, nuosavybės teisių atkūrimas galima tik perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį miško plotą kaimo vietovėje pagal pareiškėjos 2015 m. vasario 25 d. dienos prašymą, kuriuo ji prašė atkurti nuosavybės teises atlyginant lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje.

Remdamasis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi, teismas padarė išvadą, kad turi būti išreikšta piliečio valia atlyginti lygiaverčiu miško plotu. O. M. atlyginimą miško žemės plotu nurodė kaip alternatyvų būdą, jeigu nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių pagal pirminiame prašyme išreikštą valią ekvivalentine natūra, pareiškėjai pirmiausia siekiant nuosavybės teisių atkūrimo lygiaverčiu žemės sklypu kaimo vietovėje. Taigi, atsakovas privalėjo svarstyti galimybę atkurti nuosavybės teises lygiaverčiu sklypu ir tik po to spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, tačiau jis nurodė, kad pretendento pirminiame prašyme nurodytas atkūrimo būdas – ekvivalentine natūra, nėra numatytas Atkūrimo įstatyme.

Teismas pažymėjo, kad pretendento B. M. 1991 m. gruodžio 4 d. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo metu galiojusio Atstatymo įstatymo 16 straipsnyje buvo numatyti atlyginimo piliečiams už išperkamą turtą būdai, vienas iš jų, kurį pasirinko pretendentė, buvo tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra). Šį įstatymą pakeitusio Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte (1999 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. VIII-1181 redakcija, įsigaliojusi nuo 1999 m. birželio 2 d.) nurodytas iš esmės analogiškas būdas, jog už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu. Atstatymo įstatymo
16 straipsnyje nustatytas atlyginimo piliečiams už išperkamą turtą būdas – tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra), iš esmės reiškia lygiaverčio žemės sklypo suteikimą atlyginant piliečiams už valstybės išperkamą turtą, kurio negalima grąžinti buvusioje vietoje. Teismas padarė išvadą, kad Atstatymo įstatymo 16 straipsnyje numatytas atlyginimo būdas savo esme atitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nurodytą atlyginimo būdą lygiaverčiu žemės sklypu, todėl nesutiko su atsakovo argumentais, kad pretendento B. M. prašyme nurodytas atlyginimo būdas nėra numatytas Atkūrimo įstatyme. Lietuvių klabos žodynas žodį „ekvivalentas“ apibūdina kaip atitinkantį reikšmes „lygiavertis“, „lygiareikšmis“, „tolygus“ daiktas. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamo ginčo atveju, tai reiškia atlyginimą lygiaverčiu žemės sklypu kitoje vietoje.

Pretendentas B. M. prašyme dėl nuosavybės atkūrimo aiškiai išreiškė valią grąžinti žemę ekvivalentine natūra. 2004 m. gruodžio 22 d. pareiškime jis detalizavo išreikštą valią dėl žemė grąžinimo ekvivalentine natūra, prašydama už likusią valstybės išperkamą žemę kompensuoti sklypu Kauno mieste. Kauno apskrities viršininko 2005 m. sausio 3 d. įsakymu
Nr. 02-01-8 ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2005 m. sausio 3 d. sprendimu Nr. 5433 B. M. nuosavybės teisės atkurtos perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują
0,5747 ha žemės sklypą turėtoje vietoje (duomenys neskelbtini). Tarnybos 2015 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. 8S-154-(14.8.3) nuosavybės teisės taip pat buvo atkurtos pretendentui B. M., perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,1200 ha žemės sklypą, esantį
(duomenys neskelbtini). Akivaizdu, jog institucija, vykdanti nuosavybės teisių atkūrimą, įvertino asmens valią ir tai nebuvo kliūtis atkurti nuosavybės teises lygiaverčiais naujais žemės sklypais, nors pareiškėjas valią patikslino 2004 m. gruodžio 22 d., t. y. po Atkūrimo įstatyme numatyto termino valiai pakeisti.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio ginčą bei vertindamas kitą Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte numatytą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą – perdavimą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, bei anksčiau galiojusio Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo (Atstatymo įstatymo) 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atkūrimo būdą (lygiaverte natūra), 2014 m. liepos 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-590/2014 konstatavo, jog vien tik teisinių formuluočių, kuriomis įstatymų leidėjas Atstatymo įstatymo ir Atkūrimo įstatymo raidoje apibūdino, kokiu būdu atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris negali būti grąžintas turėtoje iki nacionalizacijos vietoje (ekvivalentine natūra, lygiaverte natūra, lygiaverčiu turėtajam žemės sklypu), nereiškia, kad minėti nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensavimo būdai pagal savo turinį ir paskirtį iš esmės skiriasi.

Atkreipė dėmesį, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 punkte (2011 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XI-1650 redakcija), buvo numatyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais (iki 2003 m. balandžio 1 d.) piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalis institucijas, nagrinėjančias piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, įpareigojo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Atsakovas nuo prašymo pateikimo momento iki 2007 m. nekėlė abejonių pretendento išreikšta valia dėl žemės grąžinimo kitoje vietoje ir tik 2007 m. kovo 19 d. raštu Nr. S1-2441(1.10) informavo pareiškėją, kad ji gali apsispręsti dėl nuosavybės teisių į žemę atlyginimo būdo. Byloje nėra duomenų, kad Tarnyba iki 2003 m. balandžio 1 d. O. M. siūlė pasirinkti kitą nuosavybės atkūrimo atlyginimo būdą dėl to, kad negalima atkurti nuosavybės teisių ekvivalentine natūra. Nurodytus atsakovo veiksmus teismas vertintino kaip neatitinkančius gero administravimo principo nuostatų ir laikė juo netinkamais bei pažeidžiančiais pareiškėjos teises ir Atkūrimo įstatymo nuostatas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra ir tai, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendintos. Toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama. Įvertinęs Tarnybos veiksmus, teismas konstatavo, kad ji, priimdama sprendimus, kurias atkūrė nuosavybės teises lygiaverčiais naujais žemės sklypais, leido O. M. pagrįstai tikėtis, kad nuosavybės teisės bus atkurtos pasirinktu nuosavybės teisių atkūrimo būdu lygiaverčiu žemės sklypu (ekvivalentine natūra), ir suformavo pareiškėjai teisėtus lūkesčius, kad ši teisė nebus paneigta. Teismo vertinimu, asmeniui, pretenduojančiam atsikurti nuosavybės teises, neturi kilti neigiamų pasekmių dėl to, kad valstybės įgaliota nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo institucija neatliko veiksmų, kuriuos turėjo atlikti pagal imperatyvią teisės normą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šiuo metu galiojančios Atkūrimo įstatymo
21 straipsnio 4 dalies redakcijoje nustatyta, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu. Pakeisti valią dėl atlyginimo būdo yra piliečio teisė, o institucijos pareiga yra tinkamai, nepažeidžiant piliečių teisėtų lūkesčių, atkurti nuosavybės teise. O. M.
2015 m. vasario 25 d. prašyme pirmiausia pageidavo nuosavybės atkūrimo būdo lygiaverčiu žemės sklypu ir tik nesant tokios galimybės, išreiškė valią gauti atlyginimą už valstybės išperkamą turtą lygiaverčiu miško plotu. Byloje nėra pateikta duomenų, kad nuosavybės teisių atkūrimas į likusią neatkurtą dalį – į 3,5203 ha žemės, perduodant lygiavertį žemės plotą pagal prašymo pateikimo metu galiojančius ir vėliau įsigaliojusius teisės aktus, nebuvo galimas. Kauno apskrities viršininko 2005 m. sausio 3 d. įsakymas Nr. 02-01-8, Kauno apskrities viršininko administracijos 2005 m. sausio 3 d. sprendimas Nr. 5433 ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
2015 m. gegužės 6 d. sprendimas Nr. 8S-154-(14.8.3) patvirtina, kad nuosavybės teisės buvo atkuriamos, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Tarnyba neturėjo pagrindo atsisakyti atkurti nuosavybės teisių lygiaverčiu žemės sklypu. Nebuvo nustatyta, kad O. M. nuosavybės teisės negali būti atlygintos perduodant lygiavertį turėtam žemės sklypui. Taip pat nebuvo nustatyta, kad pretendentas B. M. nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo ir kad jo prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas buvo negalimas pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas. Pretendento B. M. prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra atlyginimo už natūra negražintą žemę būdas iš esmės reiškia atlyginimą lygiaverčiu žemės sklypu ne natūrinėje (buvusioje) žemės vietoje, tačiau kitoje galimoje vietoje ir atitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nurodytą atlyginimo būdą. Pareiškėja, kaip mirusio pretendento B. M. įpėdinė, turi teisę atkurti nuosavybės teises, atlyginant jai už valstybės išperkamą turtą (žemę) lygiaverčiu žemės sklypu.

III.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – O. M. skundą atmesti.

Apeliantas paaiškina, kad teismas netinkamai įsigilino į bylos aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas ir nepagrįstai ginčą kvalifikavo kaip kilusį dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ekvivalentine natūra, šį būdą prilygindamas nuosavybės teisių atkūrimo būdui lygiaverčiu žemės sklypu. Tarnybos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino du nuosavybės teisių atkūrimo būdus, tapatindamas sąvokas „ekvivalentine natūra“ ir „lygiaverčiu žemės sklypu“. Atsakovas pažymi, kad nauji žemės sklypai suteikiami „per plotą“, o ne „per vertę“, t. y. kompensuojamas turėto žemės sklypo plotas, o ne suteikiamas turėto žemės sklypo vertės naujas žemės sklypas. Tarnybos nuomone, lygiavertis žemės sklypas turi būti suprantamas kaip žemės sklypas, suteikiamas „per vertę“, kaip yra piliečiams pateikiant išvadas gauti lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje, kai apskaičiuojama turėtos žemės vertė, ir pilietis pagal išvadą turi teisę gauti tos vertės žemės sklypą. Mano, kad įstatymų leidėjas nurodytas sąvokas atskyrė, siekdamas pakeisti kompensavimo už neteisėtai nusavintą žemę būdus.

Tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėję, kad priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, turi būti vadovaujamasi jo priėmimo metu galiojančiais teisės aktais. Valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, mišką ir vandens telkinius klausimus, privalo vadovautis Atkūrimo įstatymu (iki 1997 m. – Atstatymo įstatymu), Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymu, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 bei kitais teisės aktais. Pažymi, kad pagal iki 2003 m. balandžio 1 d. galiojusį teisinį reguliavimą, piliečiai pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo galėjo iki 2003 m. balandžio 1 d.; jiems to nepadarius nustatytu terminu, teisė pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą perėjo apskrities viršininko administracijai, o nuo 2010 m. liepos 1 d. – Tarnybai. Nuo 2012 m. vasario 1 d. Tarnyba nebegali savo nuožiūra parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nes nuosavybės teisės gali būti atkuriamos tik atlyginant pinigais.

B. M. 1991 m. gruodžio 4 d. Kauno miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo A. M. 4,2150 ha žemės (duomenys neskelbtini), grąžinant ją ekvivalentine natūra, ir iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d., jis nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo. 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojęs Atkūrimo įstatymas nebenumato turto grąžinimo ekvivalentine natūra, išpirkimo (tokios rūšies ar vertės turto perdavimo nuosavybėn neatlygintinai ekvivalentine natūra), valstybės vienkartinių išmokų suteikimo, todėl piliečiai, kurie buvo pareiškę valią, kad jiems nuosavybės teisės būtų atkurtos šiais būdais, Atkūrimo įstatyme nustatytais terminais privalėjo tikslinti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar dėl atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdo, o tie, kurie nebuvo pareiškę valios dėl atkūrimo būdo, ją pareikšti. Jeigu per nustatytus terminus piliečiai nepatikslino savo pareikštos ar nepareiškė valios, pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalį institucija, priimdama sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, įgijo teisę šiems piliečiams atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gruodžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-1435/2009 konstatavo, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdas ekvivalentine natūra buvo numatytas iki 1997 m. galiojusiame Atstatymo įstatyme, o 1997 m. liepos 1 d. priimtas Atkūrimo įstatymas nuosavybės teisių atkūrimo būdo ekvivalentine natūra nebenumatė, todėl piliečiai Atkūrimo įstatyme nustatytais terminais privalėjo tikslinti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Nurodo, kad tik B. M. 1991 m. gruodžio 4 d. prašyme išreikšta valia dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo galėjo sukurti teisinę pareigą institucijai, vykdžiusiai nuosavybės teisių į žemę, miškus, vandens telkinius atkūrimo darbus, o vėlesni prašymai, pateikti po 2003 m. balandžio 1 d., negalėjo ir negali būti tenkinami, kadangi yra pateikti po teisės aktų nustatyto termino. Nors iki 2012 m. vasario 1 d. teisę pasirinkti būdą, kuriuo atkurti nuosavybės teises, turėjo nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija, tačiau tai, kad ji parinko atkurti nuosavybės teises į tam tikrą žemės kiekį vienu ar kitu būdu, nepakeitė piliečio valios ir nesuteikė jam teisės reikalauti, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos į likusį žemės plotą būdu, kurį tam tikram žemės plotui buvo teisės aktų nustatytais terminais parinkusi institucija.

Tarnyba pažymi, kad nei O. M., nei pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokios teisės aktų nuostatos, priimant prašomus panaikinti sprendimus, buvo pažeistos. Taip pat nebuvo nurodyti jokie Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatyti pagrindai administraciniams aktas panaikinti. Taryba nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad prašomais panaikinti sprendimais buvo nepagrįstai suvaržytos jos teisės į valstybės saugomus interesus ir kad šie sprendimai pažeidžia teisėtus O. M. lūkesčius.

Pareiškėja O. M. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą bei pareiškėjai atlyginti patirtas teismo išlaidas.

O. M. teigia, kad teismo išvada, jog jai nuosavybės teisės turi būti atkurtos lygiaverčiu žemės sklypu kaimo vietovėje, t. y. ekvivalentine natūra, yra teisėta ir pagrįsta. O. M. savo poziciją iš esmės grindžia tokais pat argumentais, kokie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad priešingai nei teigia apeliantas, nagrinėjamas ginčas yra kilęs būtent dėl pareiškėjos teisės nuosavybės teises atkurti ekvivalentinės natūros būdu (lygiaverčiu žemės sklypu), kadangi Tarnyba atsisakė O. M. nuosavybės teises atkurti lygiaverčiu žemės sklypu kaimo vietovėje, teigdama, jog šis atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdas nėra tapatus ekvivalentinei natūrai, ir būtent dėl to pareiškėja kreipėsi į teismą.

Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. spalio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1546-146/2015 buvo sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į kaimo vietovėje esančią žemę, O. M. nuomone, situacijos teisinis vertinimas dėl galimybių ekvivalentinės natūros būdu atkurti nuosavybės teises į miesto žemę būtų analogiškas.

Pareiškėja pastebi, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad nėra objektyvių galimybių nuosavybės teises atkurti suteikiant lygiavertį sklypą kaimo vietovėje (t. y. ekvivalentine natūra). Priešingai, atsakovo atstovė pripažino, kad atkūrimui tokiu būdu yra objektyvios galimybės, tačiau Tarnyba šių galimybių nesvarstė tik dėl to, kad, pasak jos, ekvivalentinės natūros būdas nėra įtvirtintas Atkūrimo įstatyme.

Remdamasi teismų praktika, O. M. mano, kad turi teisę nuosavybės teises atsikurti lygiaverčiu žemės sklypu kaimo vietovėje.

Pareiškėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismas atliko Atstatymo įstatymo
16 straipsnio bei Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkto teisinę analizę ir padarė pagrįstą išvadą, jog Atstatymo įstatymo 16 straipsnyje nustatytas atlyginimo būdas ekvivalentinė natūra iš esmės atitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nurodytą atlyginimo būdą lygiaverčiu žemės sklypu. Taigi, teismas nustatė, kad prašomais panaikinti sprendimais buvo pažeistas Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktas. Teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad Tarnyba pažeidė gero administravimo principą, O. M. teises ir jos teisėtus lūkesčius. Teismo sprendime yra nurodyta teismų praktika, kurioje yra aiškinamos nagrinėjamai bylai taikytinos teisės normos ir kuri papildomai pagrindžia pirmosios instancijos teismo išvadas. Teigia, kad teismas prašomus panaikinti sprendimus laikė neteisėtais iš esmės, t. y. savo turiniu (dėl atsisakymo atkurti pareiškėjai nuosavybės teises lygiaverčiu žemės sklypu kaimo vietovėje) prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės norminiams aktams (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl juos panaikino. Apelianto teiginiai, kad teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, atmestini kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, iš esmės teisingai nustatė bylos aplinkybes bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

O. M. pažymi, kad apeliaciniame skunde keliama nauja versija, kurios nebuvo išdėstyta nei procesiniuose dokumentuose, nei bylos nagrinėjimo metu, t. y., kad suteikiant du naujus sklypus pareiškėjai, neva pati institucija buvo parinkusi tokį nuosavybės teisių atkūrimo būdą, tačiau toliau tęsti tokio atkūrimo būdo ji nėra įpareigota. Atkreipia dėmesį, kad apeliacijos metu negali būti keliami nauji argumentai, kurių nenagrinėjo pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro nuosavybės teisių atkūrimo būdo ekvivalentine natūra ir nuosavybės teisių atkūrimo būdo lygiaverčiu žemės sklypu tapatumo vertinimas.

Pareiškėja O. M. teismo prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2015 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 8SD-1634-(14.8.94.) „Dėl informacijos pateikimo“, kuriuo pareiškėjai buvo išaiškinta, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdas ekvivalentine natūra nėra tapatus nuosavybės teisių atkūrimo būdui lygiaverčiu žemės plotu kaimo vietovėje, ir paprašė pareiškėją Kauno miesto skyriui pateikti patikslintą 2015 m. prašymą bei nurodyti rajoną ir kadastro vietovę, kurioje pageidaujama gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą.

Taip pat pareiškėja prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2015 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 1T-31-(7.5.) „Dėl O. M. (B. M. įpėdinės) skundo išnagrinėjimo“, kuriuo atsakovas jos skundą dėl Kauno miesto skyriaus rašto Nr. 8SD-1634-(14.8.94.) panaikinimo atmetė, nurodė, kad Atkūrimo įstatyme nėra numatyta galimybė grąžinti nusavintą turtą ekvivalentine natūra, todėl piliečiai, kurie buvo pareiškę tokią valią, įstatyme nustatytais terminai privalėjo tikslinti (pareikšti) savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar dėl atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdo. B. M. 1991 m. gruodžio 4 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko A. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) turėtus du sklypus žemės Nr. 91 ir Nr. 199, Kauno miesto teritorijoje yra žemės sklypas Nr. 91, kurio plotas 4,2150 ha, bei pasirinko nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdą – ekvivalentine natūra. Iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 dienos, nuosavybės teisių atkūrimo būdo nekeitė. Vėlesniame 2004 m. gruodžio 22 d. pateiktame prašyme B. M. nurodė, kad už likusią valstybės žemę prašo kompensuoti sklypu Kaune. Pareiškėja 2015 m. vasario 25 dieną Kauno miesto skyriui pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad tuo atveju „jei nuosavybės teisių atkūrimas ekvivalentine natūra nėra tapatus nuosavybės teisių atkūrimui lygiaverčiu žemės plotu kaimo vietovėje, tuomet prašau atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Rajoną ir kadastrinę vietovę nurodysiu vėliau“. Pareiškėjai liko neatkurta nuosavybės teisės į 3,5203 ha žemės. Tarnyba sprendė, kad Kauno miesto skyrius pagrįstai paprašė pareiškėjos patikslinti jos prašymą dėl lygiaverčio miško ploto gavimo, nes prašymo dėl valios pakeitimo ar patikslinimo ji nepateikė, ir, remiantis Piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Tvarkos) 105 punktu, rengiant išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn piliečio pageidaujamoje vietovėje, turi būto nurodoma savivaldybės kadastro vietovė, kurios teritorijoje pilietis pageidauja gauti žemės, miško sklypą ar vandens telkinį, ir turi būti žinoma, kuriam Tarnybos teritoriniam skyriui ją persiųsti.

Pirmosios instancijos teismo byloje nustatytų faktinių aplinkybių šalys neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismas jomis remiasi nagrinėdamas apeliacinio skundo argumentus, tačiau atskirai jų neaptarinėja.

Pretendento prašymo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo metu (1991 m. gruodžio 4 d.) galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas)
1 straipsnio 2 dalis (originali red., galiojusi nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 1993 m. vasario
3 d.) nustatė, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma grąžinant nusavintą turtą natūra arba jam ekvivalentine natūra (1 p.) arba suteikiant šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiesiems asmenims vienkartines valstybės išmokas, įgalinančias juos perimti atitinkamą dalį privatizuojamo valstybinio (visuomeninio) turto, jeigu neįmanoma grąžinti nusavinto turto natūra arba ekvivalentine natūra, arba nurodytieji asmenys nepageidauja grąžinti natūra (2 p.). Vėliau, 1993 m. sausio 12 d. įstatymu Nr. I-44, 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata buvo pakeista ir įtvirtinta, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma grąžinant nusavintą turtą natūra, jam lygiaverte natūra arba kita natūra. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjai nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą negali būti atkuriamos natūra turėtoje vietoje, nes likusi žemė yra valstybės išperkama. Prašymo pateikimo metu galiojusio Atstatymo įstatymo 16 straipsnis, nustatantis išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimo būdus, įtvirtino, kad valstybė išperka išlikusį nekilnojamąjį turtą šiais būdais – tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra) (1 p.); suteikiant vienkartines valstybės išmokas arba išduodant akcijas (2 p.); įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto atėmimo (3 p.). Išpirkimo būdą pasirenka pilietis, išskyrus šio įstatymo 7, 8,
14 ir 15 straipsniuose nurodytus atvejus (16 str. 2 d.). Nagrinėjamam ginčui aktuali įstatymo nuostata, įtvirtinanti, kad valstybė išperka išlikusį nekilnojamąjį turtą šiais būdais – tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra), nesikeitė. Šios nuostatos galiojo iki įstatymas nustojo galios priėmus naują Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Pažymėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdą grąžinant nusavintą turtą jam ekvivalentine natūra pakeitus į nusavinto turto grąžinimą jam lygiaverte natūra, įstatymo leidėjas piliečiams, turintiems teisę į nuosavybės teisės atstatymą, nenumatė prievolės tikslinti pateiktus prašymus, iš naujo nurodant nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Sistemiškai aiškinant galiojusio Atstatymo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo grąžinant nusavintą turtą jam ekvivalentine natūra, sąvokos pakeitimas į turto grąžinimą jam lygiaverte natūra, laikytinas neturinčiu jokios įtakos piliečio, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, teisių turiniui. Atstatymo įstatymo 16 straipsnio nuostata, kad už valstybės išperkamą turtą buvo numatyta atlyginti tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai, t. y. ekvivalentine natūra, turi būti suprantama atsižvelgiant į šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies nuostatas ir aiškinama nedarant skirtumo tarp sąvokų „ekvivalentinė natūra“ ir „lygiavertė natūra“. Taikant tą patį sistemino teisės aiškinimo principą ir kituose Atstatymo įstatymo straipsniuose vartojamos sąvokos „ekvivalentinė natūra“ , pavyzdžiui 5 straipsnyje, reglamentuojančiame nuosavybės teisės į miestų žemę atstatymo sąlygas ir tvarką, turi būti suprantamos kaip tapačios savo turiniu 1 straipsnio 2 dalyje nurodytai sąvokai „lygiavertė natūra“. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija akcentuoja, kad prašyme atkurti nuosavybės teises nurodytas būdas – nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymas grąžinant nusavintą turtą jam ekvivalentine natūra, turi būti suprantamas tapačiai nusavinto turto grąžinimui jam lygiaverte natūra.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. Nr. VIII-359) 5 straipsnio, reglamentuojančio nuosavybės teisių atkūrimo į miesto žemę atkūrimo sąlygas ir tvarką, 5 dalyje nustatyta, kad jeigu piliečiui sugrąžintas ar perduodamas neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo plotas miesto teritorijai priskirtoje žemėje yra mažesnis už žemės sklypo plotą, į kurį pagal šį įstatymą jam atkuriamos nuosavybės teisės, už likusį žemės sklypo plotą valstybė jam atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad valstybė, atlygindama piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šį įstatymą negrąžinamas natūra, laikosi negrąžinamo turto ir vietoj jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo. Kai atlyginama už pagal šį įstatymą negrąžinamą žemę, mišką, vandens telkinį, vietoj jų perduodamos nuosavybėn žemės, miško, vandens telkinio lygiavertiškumas nustatomas pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką (4 d.). Šio straipsnio 9 dalies 1 punktas numato, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą; 4 punktas numato, kad gali būti atlyginama perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų (nepaisant turėtos žemės vietos). <...>.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo tvarkos ir sąlygų“ 3 punkte (2003 m. sausio 31 d. redakcija) buvo įtvirtinta, jog iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki nurodytosios datos nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu.

Pagrindinis apelianto argumentas, kuriuo kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, yra grindžiamas įstatymo leidėjo vartojamų sąvokų „ekvivalentinė natūra“ ir „lygiavertis žemės sklypas“ aiškinimu, kaip turinčių kokybiškai skirtingą turinį bei reikšmę, teigiama, kad įstatymų leidėjas nurodytas sąvokas atskyrė, siekdamas pakeisti kompensavimo už neteisėtai nusavintą žemę būdus. Tarnybos nuomone, lygiavertis žemės sklypas turi būti suprantamas kaip žemės sklypas, suteikiamas „per vertę“, kaip yra piliečiams pateikiant išvadas gauti lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje, kai apskaičiuojama turėtos žemės vertė, ir pilietis pagal išvadą turi teisę gauti tos vertės žemės sklypą; nauji žemės sklypai suteikiami „per plotą“, o ne „per vertę“, t. y. kompensuojamas turėto žemės sklypo plotas, o ne suteikiamas turėto žemės sklypo vertės naujas žemės sklypas, todėl teismas nepagrįstai sutapatino sąvokas  „ekvivalentine natūra“ ir „lygiavertis žemės sklypas“. Tokie apelianto argumentai laikytini neatitinkančiais jau minėto Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto negrąžinamo turto ir vietoj jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo, kurio turi būti laikomasi kiekvienu atveju – tiek suteikiant lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje, tiek suteikiant naują sklypą individualiai statybai ar sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų. Lygiavertiškumas nustatomas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą metodiką (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimas Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“), kuri sklypų vertes sieja ne tik su jų plotu, bet ir ploto įvertinimu rūšimi, bei, priklausomai nuo žemės sklypo buvimo vietos, taikomais koeficientais (Atkūrimo įstatymo 16 str.
4 d.). Remiantis lingvistiniu aiškinimu, ekvivalentinė natūra konkrečiu nagrinėjamu atveju atitinka lygiaverčio žemės sklypo suteikimą kitoje vietoje. Minėta, kad ekvivalentinė natūra Atstatymo įstatyme buvo suvokiama ir kaip nuosavybės teisių atkūrimo būdas, ir kaip atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdas. Be to, buvo numatyta galimybė ekvivalentinės natūros būdu perduoti arba tos pačios rūšies, arba tos pačios vertės turtą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-2501/2013 buvo išaiškinta, kad pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas gali reikšti ir atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo pasirinkimą, kai tiek vienas, tiek kitas lemia tų pačių materialiųjų pasekmių atsiradimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nuosavybės teisių atkūrimas į išlikusį nekilnojamąjį turtą perduodant lygiavertį žemės sklypą už valstybės išperkamą žemę yra svarbus visų pirma piliečio tinkamo valios pareiškimo aspektu, t. y. ar prašymo pateikimo metu išreikšta valia, piliečio pasirinkimas, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų atstatomos grąžinant turtą jam ekvivalentine, arba lygiaverte natūra, yra atitinkanti Atkūrimo įstatymo
16 straipsnio 9 dalies 1 bei 4 punkte numatytus atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdus – lygiaverčio žemės ploto; lygiaverčio turėtajam naujo žemės sklypo individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, lygiaverčio turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų (nepaisant turėtos žemės vietos) perdavimą. Atkreiptinas dėmesys, kad kiti atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdai yra piliečio piniginių prievolių panaikinimas įskaitymu (2 p.) ir atlyginimas pinigais (5-8 p.), ir akivaizdu, kad šie būdai nebuvo pasirinkti. Atkūrimo įstatymo preambulėje buvo akcentuojamas nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumas, grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostata – Lietuvos Respublikos piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama, tai reiškia, kad Atstatymo įstatymo metu pareikšta asmens valia atkurti nuosavybės teises pasirinktu būdu turi būti realizuojama toliau pagal naujai priimto įstatymo nuostatas tiek, kiek ji gali būti laikoma šias nuostatas atitinkanti. Atstatymo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu nebuvo panaikinta galimybė atlyginant piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šį įstatymą negrąžinamas natūra, vietoj jo perduoti kitą lygiavertį turtą, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 bei 4 punkte numatyti atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdai savo paskirtimi ir teisiniu turiniu nėra kokybiškai kitokie negu buvo Atstatymo įstatyme 16 straipsnio 1 punkte numatytas tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra), todėl prašymo pateikimo metu pareikšta valia turi būti nuosekliai realizuojama įsigaliojus naujam įstatymui. Atsakovas pareiškėjai iki 2003 m. balandžio 1 d. nesiūlė prašyti pareikštą valią keisti ar tikslinti. Teismui nebuvo pateikta duomenų, kad pareiškėjai nuosavybės teisės negalėtų būti atkuriamos atlyginant už valstybės išperkamą turtą Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 dalyje numatytu būdu – perduodant lygiavertį žemės sklypą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs aiškią teismo praktiką, pagal kurią nuosavybės teisių atkūrimas ekvivalentine natūra gali būti vykdomas ir galiojant Atkūrimo įstatymui, kuriame nuosavybės teisių atkūrimo / atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdas ekvivalentinė natūra nėra tiesiogiai įvardytas (2015 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1546-146/2015).

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-146-590/2014, kurioje sprendžiamo ginčo aplinkybės buvo labai panašios, pateiktu išaiškinimu, kad vien tik teisinių formuluočių, kuriomis įstatymų leidėjas Atstatymo įstatymo ir Atkūrimo įstatymo raidoje apibūdino, kokiu būdu atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris negali būti grąžintas turėtoje iki nacionalizacijos vietoje (ekvivalentine natūra, lygiaverte natūra, lygiaverčiu turėtajam žemės sklypu), ar už jį atlyginama, nereiškia, kad minėti nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensavimo būdai pagal savo turinį ir paskirtį iš esmės skiriasi. Tarnybos Kauno miesto skyriui nebuvo teisinio nei faktinio pagrindo 2015 m. kovo 27 d. raštu Nr. 8SD-1634-(14.8.94.) „Dėl informacijos pateikimo“, kuriuo prašyti pareiškėją pateikti patikslintą 2015 m. prašymą ir nurodyti rajoną ir kadastro vietovę, kurioje pageidaujama gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą. Vien tai, kad keitėsi įstatymuose vartojamos teisinės formuluotės, tačiau sąvokų, apibrėžiančių nuosavybės teisių atkūrimo būdus ir kompensavimo už valstybės išperkamą turtą materialinis teisinis turinys, šių būdų paskirtis išliko ta pati, negali turėti įtakos asmens laiku ir tinkamai pareikštai valiai dėl nuosavybės teisiu atkūrimo būdo. Priešingas aiškinimas paneigtų tiek patį įstatyme įtvirtintą atlyginimo už negrąžinamą valstybės išperkamą turtą lygiavertiškumo principą, tiek nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumui keičiantis teisiniam reglamentavimui, tiek piliečių teisėtus lūkesčius, kad nuosavybės teisių atkūrimas ir toliau bus vykdomas jų pasirinktu būdu, kuris privalomas institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimo procedūras.

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas ginčui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančias teisės normas bei aktualią teismo praktiką, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėja O. M. prašo atlyginti jai patirtas teismo išlaidas, tačiau ji tinkamo prašymo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu nepateikė. Atsižvelgiant į tai, teismas negali įvertinti prašymo atlyginti patirtas išlaidas pagrįstumo, todėl pareiškėjos prašymas dėl teismo išlaidų atlyginimo paliekamas nenagrinėtu. Pažymėtina, kad šis teismo procesinis sprendimas neužkerta kelio O. M. ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos pateikti teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus atitinkantį prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 45 straipsnio 1 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies
1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjos O. M. prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Nutartis neskundžiama.