Civilinė byla Nr. 3K-3-542/2007

Procesinio sprendimo kategorijos: 129.17; 102.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. gruodžio 5 d.

Vilnius             

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo L. B. W. B. (L. B. W. B.) kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo L. B. W. B. prašymą dėl skolininko turto dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo; suinteresuoti asmenys: A. D., A. D. komercinė firma, Al. D., Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, uždaroji akcinė bendrovė „Lukoil Baltija“, A. L. (A. L.).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Prašymo esmė

              Pareiškėjas nurodė, kad jo, kaip išieškotojo, naudai antstolis vykdo skolos išieškojimą iš skolininko A. D. turto: pastatų (duomenys neskelbtini), kurie bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso A. D. komercinės firmai, Al. D., uždarajai akcinei bendrovei „Lukoil Baltija“ ir Valstybinei mokesčių inspekcijai. Antstolis areštavo nurodytą turtą. Skolininkui A. D. nuosavybės teise priklauso A. D. komercinė firma. Antstolis nurodė išieškotojui kreiptis į teismą dėl skolininko dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir naudojimosi tvarkos ja nustatymo. Dėl to išieškotojas prašė nustatyti skolininko turto dalį ir naudojimosi ja tvarką pagal teismui pateiktą projektą.

Pareiškėjas, remdamasis CPK 667 straipsniu, prašė teismo nustatyti suinteresuoto asmens A. D. komercinės firmos turto: pastato–sargo namelio, pastato–sandėlio ir inžinerinių statinių–įrenginių, esančių (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių suinteresuotiems asmenims A. D., A. D. komercinei firmai, Al. D. ir UAB „Lukoil Baltija“, dalį ir naudojimosi ja tvarką pagal UAB „Darena“ projektą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2007 m. sausio 26 d. nutartimi patenkino pareiškėjo prašymo dalį dėl naudojimosi tvarkos A. D. komercinei firmai priklausančia bendrosios dalinės nuosavybės (duomenys neskelbtini) dalimi nustatymo: 1) pagal UAB „Darena“ parengtą projektą paskyrė Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai naudotis pastato–sandėlio (duomenys neskelbtini) dalimi, projekte pažymėta A2 (0,18 m2), pastato–sargo namelio (duomenys neskelbtini) dalimi projekte pažymėta A3 (0,28 kv. m), kitų kiemo statinių (kiemo aikštelė, tvora) (duomenys neskelbtini) dalimi, pažymėta A1 (170,10 kv. m); Al. D. – pastato–sandėlio dalimi, pažymėta B2 (0,31 kv. m), pastato–sargo namelio dalimi, pažymėta B3 (0,50 kv. m), kitų kiemo statinių (kiemo aikštelė, tvora) dalimi, pažymėta B1 (297,67 kv. m); A. D. komercinei firmai – pastato–sandėlio dalimi, pažymėta C2 (3,18 kv. m), pastato–sargo namelio dalimi, pažymėta C3 (5,04 kv. m), kitų kiemo statinių (kiemo aikštelė, tvora) dalimi, pažymėta C1 (3017,43 kv. m); uždarajai akcinei bendrovei „Lukoil Baltija“ – pastato–sandėlio dalimi, pažymėta D2 (4,12 kv. m), pastato–sargo namelio dalimi, pažymėta D3 (6,54 kv. m), kitų kiemo statinių (kiemo aikštelė, tvora) dalimi, pažymėta D1 (3910,45 kv. m); 2) priteisė pareiškėjui iš A. D. 767 Lt bylinėjimosi išlaidų; 3) atmetė prašymą skirti baudą A. D. Teismas sprendime nurodė, kad šioje byloje prieš varžytynes privalomai būtina nustatyti, suformuoti ir apibrėžti skolininko realią dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje kaip savarankišką civilinės apyvartos objektą, kurį būtų įmanoma realiai naudoti, nes negalima parduoti nesuformuotos ir individualiai neapibrėžtos daikto dalies. Teismas nurodė, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruotos idealiosios bendraturčių dalys į bendrosios dalinės nuosavybės objektą. Dėl to teismas sprendė klausimą dėl naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo (CPK 667 straipsnio 2 dalis). Teismas nurodė, kad su pareiškėjo pateiktu naudojimosi tvarkos projektu nesutiko A. D., bet nepateikė jokių nesutikimą pagrindžiančių įrodymų. Teismas atmetė šio suinteresuoto asmens argumentą, kad, neparengus detaliojo plano, negalima nustatyti naudojimosi tvarkos. Teismas rėmėsi Klaipėdos apskrities žemėtvarkos skyriaus vedėjo paaiškinimu, kad pastatų ir statinių naudojimosi tvarkos nustatymas netrukdys detaliajam planui ir nuomos sutartims parengti, nes ši tvarka nustatoma pastatams, bet ne žemei naudoti. Teismas nurodė, kad šioje byloje nesprendžiami su žeme susiję klausimai ir pasiūlė šalims pateikti prašymus dėl ekspertizės skyrimo. A. D. pateikė tokį prašymą, bet per teismo nustatytą terminą nesumokėjo užstato. Teismas neskyrė baudos A. D. už bylos vilkinimą, nes netenkino suinteresuoto asmens prašymo atidėti teismo posėdį (CPK 95 straipsnis). Teismas pripažino nepagrįstu pareiškėjo argumentą, kad A. D. vilkino bylos nagrinėjimą, nes bylos nagrinėjimas užtruko dėl to, jog pareiškėjas nebuvo pateikęs teismui naudojimosi tvarkos projekto, nors teismas skyrė pareiškėjui tokius įpareigojimus. Teismas iš dalies patenkino pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. balandžio 11 d. nutartimi iš dalies patenkino A. D. atskirąjį skundą, panaikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 26 d. nutartį ir pareiškėjo prašymą dėl naudojimosi turtu tvarkos nustatymo iš naujo perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kolegija nutartyje nurodė, kad UAB „Darena“ parengtame projekte nurodytų nekilnojamųjų daiktų bendras plotas nesutampa su viešame registre įregistruotais duomenimis, bet pirmosios instancijos teismas to nepatvirtino. Teismas antstolio išieškotojui teikiamą pasiūlymą nustatyti skolininko bendrosios dalinės nuosavybės dalį vertino tiek kaip siūlymą nustatyti skolininko dalį ir naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką, tiek kaip siūlymą atidalyti skolininko dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kurį pasirenka išieškotojas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad turi būti įvertinama, ar pasirinktas skolininko dalies nustatymo būdas ir naudojimosi tvarka yra racionaliausias, priimtiniausias, ar jis labiausiai atitinka bendraturčių interesus ir galimybę visiems naudotis savo turto dalimi (CK 4.75 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. K. v. N. K., M. T., byla Nr. 3K-3-536/2006). To pirmosios instancijos teismas netyrė, neapsvarstė visų įmanomų išieškotojo prašymo tenkinimo būdų ir nenustatė, kuris iš jų yra geriausias. Dėl to apeliacinės instancijos teismas perdavė pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, nurodymas apie prisidėjimą

Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 11 d. nutartį ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 26 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė 320 straipsnio 2 dalį, nes viršijo atskirojo skundo ribas, vertindamas tas aplinkybes, kuriomis A. D. negrindė atskirojo skundo.
2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 335 straipsnį, nes priėmė A. D. atskirąjį skundą, kuris paduotas praleidus septynių dienų terminą tokiam veiksmui atlikti, t. y. pirmosios instancijos teismo nutartis priimta 2007 m. sausio 26 d., o atskiruoju skundu ji apskųsta 2007 m. vasario 8 d.
3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė 307 straipsnį, 315 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 5 dalį, nes, nesant A. D. prašymo, be svarbių priežasčių atnaujino terminą šio asmens atskirtajam skundui paduoti. Kasatorius mano, kad teismas turėjo nepriimti šio atskirojo skundo, o paaiškėjus, jog jis vis dėlto priimtas, nutraukti procesą.
4. Klaipėdos apygardos teismas nepasisakė, kodėl išieškotojo pasiūlytas skolininko dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymas ir naudojimosi daiktu tvarka neatitinka CPK 667 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Kasatorius mano, kad jis laikėsi visų šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų.
5. Klaipėdos apygardos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 13 d. nutartimi ir 2005 m. lapkričio 4 d. nutartimi, nes jos priimtos bylose, kurių faktinės aplinkybės nesutampa su nagrinėtos bylos faktinėmis aplinkybėmis. Teismo nurodytose bylose spręsti žemės naudojimo klausimai, o šioje byloje – pastatų naudojimo klausimai.
6. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sudarė visas galimybes A. D. pateikti savo projektą, prašyti pareiškėjo projekto ekspertizės, pateikti ekspertams klausimus, bet A. D. to nepadarė.
7. Kasatorius teigia, kad nustatyti naudojimosi statiniais tvarką pagal jo projektą galima, nors nėra įstatymų nustatyta tvarka patvirtinto teritorijos detaliojo plano, nes toks planas neturi reikšmės skolininko daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje (statiniuose, bet ne žemės sklype) nustatyti pagal CPK 667 straipsnį (1995 m. gruodžio 12 d. Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis).
8. Kasatoriaus manymu, jo pateiktame projekte nesumažintos Al. D., Valstybinės mokesčių inspekcijos ir A. D. komercinės firmos turto dalys, nes su projektu pirmosios instancijos teisme sutiko Al. D. ir Valstybinė mokesčių inspekcija. A. D. nebuvo šių asmenų atstovas, todėl dabar negali turėti priešingos nuomonės.
9. Kasatorius tvirtina, kad A. D. piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, nes pateikė policijai pareiškimą dėl neva esamo sukčiavimo, vengė dalyvauti teismo posėdžiuose, pareiškėjo pareiškimas teisme nagrinėjamas daugiau negu metus.

Suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Lukoil Baltija“ pateikė prisidėjimą prie pareiškėjo kasacinio skundo.

Suinteresuotas asmuo A. D. pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2007 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi šį atsiliepimą į kasacinį skundą, kaip neatitinkantį įstatymo reikalavimų, atsisakė priimti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad antstolis A. S., vykdydamas išieškojimą pagal Klaipėdos miesto pirmojo notarų biuro notaro E. S. 2005 m. rugpjūčio 18 d. vykdomąjį įrašą, 2005 m. rugsėjo 7 d. priėmė patvarkymą, kuriuo pasiūlė išieškotojui L. B. W. B. kreiptis į teismą dėl skolininko A. D. komercinės firmos realios dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo (skolininkui ir kitiems suinteresuotiems asmenims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso pastatai Neringoje, Gintaro įlankos g. 4. Antstolis juos areštavo). Nekilnojamojo turto registre įregistruotos kiekvieno bendraturčio dalys: Klaipėdos apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 460/20000 dalys, Al. D. 805/20000 dalys, uždarosios akcinės bendrovės „Lukoil Baltija“ 10575/20000 dalys ir A. D. komercinės firmos 8160/20000 dalys sargo namelio, sandėlio ir kiemo statinių (kiemo aikštelės bei tvoros). Pareiškėjas pateikė UAB „Darena“ parengtą naudojimosi nurodytu nekilnojamuoju turtu tvarkos projektą. Suinteresuotas asmuo A. D. nesutinka su projekte nustatyta naudojimosi turtu tvarka.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

              CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą nutartį teisės taikymo aspektu, kartu kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktą pagrindas peržiūrėti teismo sprendimą yra tai, jeigu skundžiamame sprendime teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Tačiau kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Šioje byloje esminis klausimas susijęs su CPK 667 straipsnio, reglamentuojančio skolininko bendros su kitais asmenims nuosavybės dalies nustatymą, taikymu ir aiškinimu. Nurodytos proceso teisės normos pažeidimas turi esminės reikšmės vienodam teisės taikymui ir aiškinimui, todėl kasacinis teismas dėl jo privalo pasisakyti. Be to, kasaciniame skunde nurodomi argumentai, turintys reikšmės vieningos praktikos formavimui, yra susiję su proceso teisės normų pažeidimu pirmosios instancijos teismui atnaujinus terminą apeliaciniam skundui paduoti.

              Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuostatos, kad vykdymo proceso taisyklėse reikalaujama iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas, kurio pašalinimas yra viešojo intereso sudėtinė dalis, garantuojanti skolininko teisių teismų sprendimų vykdymo procese veiksmingą gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Aibės mažmena“ skundą dėl antstolio veiksmų, byla Nr. 3K-3-341/2007). Nagrinėjamoje byloje antstolio veiksmų teisėtumo įvertinimas vykdant teismo sprendimą yra susijęs su CPK 667 straipsnio taikymu ir aiškinimu, t. y. ar antstolis, remdamasis nurodyta proceso teisės norma, teisėtai ir pagrįstai pasiūlė išieškotojui kreiptis į teismą dėl skolininko turto, esančio bendra su kitais asmenimis nuosavybe, dalies nustatymo.

              CPK 667 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu skolininkui (fiziniam asmeniui) priklausančio turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios dalinės nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Iš šios proceso teisės normos turinio matyti, kad skolininkui priklausanti turto dalis gali būti nustatoma tik tuo atveju, kai skolininkui su kitais asmenimis priklausančio turto dalys nėra nustatytos. Ši tik vykdymo procese taikoma proceso teisės norma turi būti aiškinama atsižvelgiant į materialiosios teisės normas, kuriose yra nustatyti bendrosios nuosavybės teisės samprata, jos rūšys ir įgyvendinimas (CK ketvirtosios knygos IV skirsnis).

Bendrosios nuosavybės teisė suprantama kaip dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.72 straipsnio 1 dalis). Įstatyme nustatytos dvi bendrosios nuosavybės teisės rūšys: bendroji dalinė nuosavybės teisė – kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys; bendrosios jungtinės nuosavybės teisė – kai nuosavybės dalys nėra nustatytos (CK 4.73 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretaus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, preziumuojama, kad jų dalys yra lygios (CK 4.73 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija aiškina, kad CPK 667 straipsnio nuostatos dėl skolininko (fizinio asmens), kuris yra bendraturtis su kitais asmenimis, turto nustatymo gali būti taikomos tik tuo atveju, kai bendraturčių dalys nenustatytos, t. y. kai turtas valdomas, naudojamas ar juo disponuojama bendrosios jungtinės nuosavybės teise ar tam tikrais atvejais– bendrosios dalinės nuosavybės teise, bet konkrečios bendraturčių dalys nenustatytos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šios kategorijos bylose yra suformavęs praktiką, kad CPK 667 straipsnio pagrindu teismas gali nustatyti bendrosios nuosavybės bendraturčių idealiąsias bei (ar) realiąsias dalis ir jos turi būti nustatytos taip, kad būtų įmanoma išieškoti, nes priešingu atveju teismo sprendimo įvykdymas taptų negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. P. prašymą dėl skolininko turto dalies nustatymo; byla Nr. 3K-3-23/2006). Darytina išvada, kad išieškojimas galimas esant nustatytai tiek idealiajai, tiek realiajai daliai, nes CPK normos neįpareigoja būtinai nustatyti realiosios skolininkui priklausančio turto bendroje nuosavybėje dalies. Tokios praktikos taip pat laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vienoje iš nutarčių nurodęs, kad ieškovei priklausančiame bute nėra atskiros izoliuotos patalpos, todėl pirkimo–pardavimo sutarties dalyku (varžytynių dalyku) nagrinėjamoje byloje galėjo būti tik 1/2 dalis nuosavybės teisės į ginčo butą (CK 1.112 straipsnis, 6.306 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. T. v. antstolė D. Milevičienė ir kt.; byla Nr. 3K-3-448/2006). Taigi teismų praktikoje pripažįstama, kad pirkimo–pardavimo sutarties dalyku gali būti taip pat ir turtinės teisės.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tik remdamasis pagal CPK 667 straipsnio 1 dalį išieškotojo ar bendrosios nuosavybės dalyvių pateiktu prašymu nustatęs skolininko dalį teismas turi vadovautis CPK 667 straipsnio 2 dalimi ir kartu nustatyti naudojimosi tvarką skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi. Šių proceso teisės normų, kuriose nustatytas įpareigojimas teismui nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarką po to, kai buvo nustatyta skolininko dalis bendroje nuosavybėje, paskirtis yra tai, kad skolininko ir kitų bendraturčių bendrosios nuosavybės teise valdomas, naudojamas ir disponuojamas nekilnojamasis daiktas būtų parduodamas už kuo didesnę kaina, taip užtikrinant kreditoriaus bei skolininko. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Ūkio bankas“ v. M. K., antstolės R. Graižienės kontora, byla Nr. 3K-3-121/2005; 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V. ir kt. v. V. Š. ir kt., byla Nr. 3K-3-360/2005). Taigi darytina išvada, kad tais atvejais, kai remiantis viešo registro duomenimis skolininko, kaip bendrosios dalinės nuosavybės dalyvio, dalis yra žinoma, priverstinio vykdymo metu negali būti nustatoma naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarka pagal CPK 667 straipsnio 2 dalį pateiktą išieškotojo ar bendrosios dalinės nuosavybės dalyvio prašymą. Vis dėlto nekilnojamojo daikto, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti naudojimosi daikto konkrečiomis dalimis tvarką (CK 4.81 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai kyla bendraturčių ginčas dėl naudojimosi daiktu tvarkos, ji nustatoma teismo tvarka ginčo teisena pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Be abejo, nustatyti naudojimosi tvarką turi būti suinteresuotas skolininkas, nes, tą padarius, atsiranda galimybė jam priklausančią turto dalį realizuoti už kuo aukštesnę kainą. Be to, įstatyme įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčo teisena reikalauti atidalyti skolininko dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės taip, kad iš jos būtų galima išieškoti (CK 4.80 straipsnio 3 dalis). Taigi įgyvendinti savo bendrosios dalinės nuosavybės teisę ir atsidalyti savo dalį arba nusistatyti naudojimosi bendru turtu tvarką pirmiausia turi skolininkas (turto bendraturtis), o teismai negali priskirti šios pareigos išieškotojui ir antstoliui.

              Byloje nustatyta, kad antstolis pasiūlė išieškotojui nustatyti areštuoto turto, kuris yra skolininko bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalį, nors iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad bendraturčių dalys bendrojoje nuosavybėje buvo žinomos dar 1997 metais (T. 1, b. l. 97–99). Tai turėjo žinoti taip pat ir antstolis. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašo matyti, kad skolininkui (A. D. komercinei firmai) bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 8160/20000 dalys sargo namelio, sandėlio ir kiemo statinių (kiemo aikštelės bei tvoros), Klaipėdos apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijai – 460/20000 dalys, Al. D. – 805/20000 dalys, uždarajai akcinei bendrovei – „Lukoil Baltija“ 10575/20000 dalys. Nagrinėdami išieškotojo prašymą dėl skolininko turto dalies bendrojoje nuosavybėje ir naudojimosi ja tvarkos nustatymo, netinkamai taikydami ir aiškindami CPK 667 straipsnio nuostatas dėl skolininko turto dalies nustatymo, teismai iš esmės pažeidė proceso teisės normas bei netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias bendrosios dalinės nuosavybės teisę, todėl teismų nutartys panaikinamos ir priimamas naujas sprendimas: pareiškėjo prašymas dėl skolininko turto dalies nustatymo bei naudojimosi tvarkos nustatymo atmetamas kaip nepagrįstas, nes antstolis turėjo nukreipti išieškojimą į jau nustatytą skolininko turto dalį.

Pareiškėjo prašymo atmetimas, priimant naują sprendimą, nelaikytinas bylos nagrinėjimo ribų peržengimu kasaciniame teisme ir kasatoriaus atžvilgiu blogesnio sprendimo priėmimu, nes, kasaciniam teismui nustačius, kad antstolis išieškotojui nepagrįstai pasiūlė kreiptis nustatyti skolininko dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, ir, panaikinus teismų priimtus procesinius sprendimus, tampa galimi kiti priverstinio išieškojimo veiksmai, nustatyti vykdymo procese (CPK 353 straipsnio 3 dalis). Tai atitinka kasatoriaus interesus. Be to, peržengti kasacinio skundo ribas reikalauja taip pat ir viešasis interesas, nes taip užtikrinamas vienodas CPK 667 straipsnio taikymas ir aiškinimas, įgyvendinama kasacinio teismo funkcija valstybėje formuoti vienodą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką.

Pasisakydama dėl kasacinio skundo argumentų, kad buvo pažeistas CPK 335 straipsnis, nes A. D. atskirasis skundas, paduotas praleidus septynių dienų terminą, taip pat kad pažeisti 307 straipsnis, 315 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 5 dalis, nes, nesant A. D. prašymo, be svarbių priežasčių atnaujintas terminas atskirtajam skundui paduoti, teisėjų kolegija nurodo, jog teismai tinkamai taikė CPK 78 straipsnį, reglamentuojantį procesinių terminų atnaujinimą, ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB Klaipėdos autobusų parko darbuotojų profesinė sąjunga v. UAB „Klaipėdos autobusų parkas“; byla Nr. 3K-3-61/1999). Byloje yra apylinkės teisme gautas suinteresuoto asmens A. D. 2007 m. sausio 7 d. prašymas, kuriuo prašyta atnaujinti terminą atskirtajam skundui paduoti ir nurodyta, kad jis septynis kartus buvo atvykęs į teismo raštinę ir jam nebuvo pateikta teismo nutartis, nurodant, kad nerandama bylos (T. 3, b. l. 130). Apylinkės teismas 2007 m. vasario 13 d. nutartimi atnaujino terminą atskirtajam skundui paduoti ir nurodė atnaujinimo priežastį – tai, kad teismo darbuotojai tinkamai neišaiškino A. D. apie galimybę gauti teismo nutarties nuorašą, t. y. pripažino, jog suinteresuotas asmuo neturėjo galimybės pasinaudoti teise į apeliaciją dėl tam tikrų teismo darbuotojų veiksmų (T. 3, b. l. 136). Teisėjų kolegija sutinka su nurodytais argumentais.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų kolegija nepasisako, nes, išsprendus klausimą dėl CPK 667 straipsnio taikymo ir aiškinimo, šie argumentai tampa nereikšmingi vienodos praktikos taikymui ir aiškinimui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

              Klaipėdos apylinkės teismo 2007 m. sausio 26 d. nutartį bei Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 11 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą .

Pareiškėjo L. B. W. B. (L. B. W. B.) prašymą dėl skolininko turto dalies bei naudojimosi tvarkos nustatymo atmesti.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.