Civilinė byla Nr. e3K-3-49-916/2016

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00448-2014-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.9.2.;

73.2.13.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 23 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškinį atsakovui K. M. dėl neteisėtai gautos draudimo išmokos grąžinimo, trečiasis asmuo bankrutavusi akcinė bendrovė bankas Snoras.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo taikymo sąlygas, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašė priteisti iš atsakovo 185 753,22 Lt (53 797,85 Eur) be teisinio pagrindo gautą draudimo išmoką, 5 proc. metines procesines palūkanas.
3. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi AB bankui Snoras iškelta bankroto byla. Įvykus draudžiamajam įvykiui ir gavusi iš draudėjo (AB banko Snoras) duomenis apie indėlininkus ir jiems išmokėtinas draudimo išmokų sumas, ieškovė AB banko Snoras indėlininkams išmokėjo draudimo išmokas, įskaitant ir atsakovą, kuriam 2011 m. gruodžio 15 d. buvo išmokėta 185 753,22 Lt (53 797,85 Eur) indėlio draudimo išmoka. Atlikusi draudimo išmokų patikrinimą, ieškovė nustatė, kad dalis asmenų, įskaitant ir atsakovą, draudimo išmokas gavo neteisėtai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – ir IĮIDĮ) 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis atsakovui draudimo išmoka neturėjo būti išmokėta, nes jis nuo 1999 m. gruodžio 3 d. iki draudžiamojo įvykio buvo AB banko Snoras Klaipėdos filialo vadovas. AB banko Snoras struktūriniai padaliniai įsteigti Lietuvos Respublikoje, kaip ir kitose ES valstybėse, remiantis Lietuvos Respublikos bankų įstatymo nuostatomis, turi būti vadinami filialais. Bankų įstatymo 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad bankų vadovais yra ir banko filialų vadovai. AB banko Snoras valdybos schemoje nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje įsteigti AB banko Snoras filialai bei Estijoje ir Latvijoje įsteigti filialai yra toje pačioje organizacinės struktūros grandyje, o tai patvirtina, kad nepriklausomai nuo to, ar filialas įsteigtas Lietuvos Respublikoje, ar kitoje valstybėje, filialų vadovai turi tokį patį statusą ir jiems draudimo išmoka nepriklauso.
4. Ieškovės įsitikinimu, ieškinio senaties termino ji nepraleido, tačiau jei teismas nuspręstų, kad praleistas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, tuomet jis turėtų būti atnaujintas, nes praleistas dėl svarbių priežasčių: veiklos moratoriumo paskelbimas ir bankroto bylos iškėlimas bankui Snoras bei procedūros, išmokant draudimo išmokas, buvo nei draudimo išmokų gavėjų skaičiumi, nei bendra išmokėta draudimo išmokų suma, nei kitais požiūriais analogų neturintis įvykis; draudimo išmokos indėlininkams turėjo būti išmokėtos per 20 darbo dienų nuo draudžiamojo įvykio dienos pagal banko pateiktus duomenis, o ieškovė neturėjo nei objektyvios priežasties, nei poreikio, nei galimybės kvestionuoti šių duomenų teisingumą; 2013 m. sausio 24 d. įvyko dar du draudžiamieji įvykiai – kredito unijai „Švyturio taupomoji kasa“ ir Nacionalinei kredito unijai atšauktos jų veiklos licencijos; 2013 m. vasario 18 d. AB Ūkio bankas pripažintas nemokiu ir atšaukta jo veiklos licencija, o 2013 m. gegužės 9 d. įvyko draudžiamasis įvykis, susijęs su kredito unija „Laikinosios sostinės kreditas“. Visos šios aplinkybės neleido anksčiau patikrinti su AB banko Snoro draudžiamuoju įvykiu susijusių draudimo išmokų išmokėjimo teisėtumo ir pagrįstumo ir laiku pareikšti reikalavimų grąžinti be pagrindo atsakovo gautą draudimo išmoką.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5. Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė, išsprendė bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą.
6. Teismas nustatė, kad atsakovas nuo 1999 m. kovo 15 d. iki 2012 m. sausio 16 d. dirbo AB bankas Snoras Klaipėdos filialo vadovu; 2008 m. spalio 14 d. tarp jo ir AB banko Snoras buvo sudaryta banko sąskaitos sutartis. Iškėlus AB bankui Snoras bankroto bylą, 2011 m. gruodžio 15 d. ieškovė išmokėjo atsakovui 185 753,22 Lt (53 797,85 Eur) indėlio draudimo išmoką.
7. Teismas konstatavo, kad nors IĮIDĮ 12 straipsnyje sąvokos banko vadovas, banko filialo vadovas plačiau neaiškinamos, šios sąvokos turi būti suprantamos pagal šio įstatymo 1 straipsnį, t. y.  kad bankai – tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigti bankai, o bankų filialai, tai Lietuvos Respublikoje įsteigtų užsienio bankų filialai. Tokį išaiškinimą patvirtina ir 2014 m. spalio 10 d. lietuvių kalbos specialisto išvada Nr. E-14-18. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal AB bankas Snoras įstatus banko filialai Lietuvoje neturėjo juridinio asmens teisių, o pagal byloje pateiktą banko valdymo struktūros schemą filialų vadovai buvo pačioje valdymo grandinės apačioje, jie neturėjo įgaliojimų ir galimybių vadovauti banko politikai, prižiūrėti banko veiklą, tikrinti rezultatus ar atlikti kitas funkcijas, susijusias su banko valdymu. Teismo įsitikinimu, banko Snoras filialų vadovams, inter alia Klaipėdos filialo vadovui, IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto apribojimai negalėjo būti taikomi, todėl teismas sprendė, kad atsakovui draudimo išmoka išmokėta teisėtai ir pagrįstai.
8. Spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, teismas pažymėjo, kad ieškovė nepagrįstai remiasi aplinkybe, kad buvo labai didelis išmokų gavėjų skaičius, nes įstatyme konkrečiai išvardinti asmenys, kuriems taikomi draudimo išmokų apribojimai, tų asmenų nėra daug (bankas Lietuvoje turėjo 10 filialų), informacija apie juos viešai prieinama, todėl sprendė, kad tai negali būti svarbi priežastis ieškinio senaties terminui atnaujinti. Prieš išmokant draudimo išmoką atsakovui, ieškovė konsultavosi su BAB banko Snoras administratoriumi; kad buvo aiškinamasi ir sprendžiama dėl išmokų išmokėjimo filialų vadovams patvirtina ir atsakovo pateiktas elektroninis susirašinėjimas su VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ darbuotoja. Teismo įsitikinimu, ieškovė praleido ieškinio senaties terminą.
9. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliacinį skundą, 2015 m. birželio 23 d. sprendimu Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – priteisė ieškovei iš atsakovo 53 797,85 Eur nepagrįstai gautos draudimo išmokos; priteisė ieškovei iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. liepos 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
10. Kolegija pažymėjo, kad IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimas, pagal kurį draudimo išmoka būtų mokama Lietuvos Respublikoje įsteigto banko filialo vadovui, o, pavyzdžiui, ir tuo labiau šio vadovo vaikams, įvaikiams, tėvams, taip pat pavyzdžiui 5 proc. banko akcinio kapitalo turinčiam asmeniui, nebūtų mokama, prieštarautų ne tik įstatymo bei minėto straipsnio tikslams, bet ir neatitiktų elementarios logikos dėsnių, kadangi reikėtų pripažinti, kad įstatymų leidėjas dėl nepaaiškinamų priežasčių įvertino užsienio bankų filialų ir Lietuvos Respublikoje įsteigtų bankų filialų veiklos ypatumus, jų vadovų įgaliojimus ir galimybę daryti įtaką banko valdymui ir eliminavo Lietuvos bankų filialų vadovus iš sąrašo asmenų, tačiau tos pačios taisyklės (vertinimo) netaikė kitiems punkte išvardytiems asmenims, kurių įtaka banko (kredito unijos) veiklai gali būti dar mažesnė nei banko filialo direktoriaus. Šią išvadą kolegija grindė istoriniu įstatymo aiškinimu, taip pat pateiktą lietuvių kalbos specialistų išvadą įvertino kaip netikslią ir suabejojo jos (išvados) tinkamumu. Kolegija nevertino: Bankų įstatymo nustatytų kreditorinių reikalavimų tenkinimo eilės; aplinkybės, kad nuo atsakovo indėlio buvo mokamos draudimo įmokos; pateikto susirašinėjimo su ieškovės darbuotoja dėl banko filialo vadovo sąvokos ir nurodė, kad ieškovė turėjo teisę, o ne pareigą patikrinti draudėjo, kuriam yra įvykęs draudžiamasis įvykis, pateiktus duomenis. 
11. Kadangi pagal IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą imperatyvų apribojimą banko filialų vadovams negalėjo būti išmokamos draudimo išmokos ir išmoka atsakovui buvo išmokėta be teisinio pagrindo, todėl kolegija, spręsdama klausimą dėl ieškinio senaties termino pripažino, kad tarp šalių negalėjo susiklostyti draudimo teisiniai santykiai ir sprendė, kad nėra pagrindo taikyti sutrumpinto vienerių metų ieškinio senaties termino, o taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), kuris nėra praleistas. Reikalavimas grąžinti neteisėtai išmokėtą draudimo išmoką kildinamas iš nepagrįsto praturtėjimo, kadangi įstatyme nėra numatyta teisė atsakovui (banko filialo vadovui) gauti draudimo išmoką, net jei jis turi indėlį tame banke ar sudaręs banko sąskaitos sutartį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12. Kasaciniu skundu atsakovas K. M. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 23 d. sprendimą ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimą; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai taikė sisteminio, loginio, teleologinio ir lingvistinio teisės aiškinimo metodus IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto sąvokas aiškindamas atskirai nuo viso įstatymo esmės ir reguliavimo tikslo, neatsižvelgdamas į tai, kad šio įstatymo 1 straipsnyje apibrėžiama, kad sąvoka „bankų filialai“ įstatymo kontekste yra sietina tik su Lietuvos Respublikoje įsteigtais užsienio bankų filialais (ką patvirtina ir Lietuvių kalbos instituto atlikta kalbinė ekspertizė ir atitinkamai parengtos jos išvados), taip paneigdamas minėtosios teisės normos esmę ir viso IĮIDĮ vieningą ir vienodą taikymą. Skundžiamame sprendime nepagrįstai sureikšmintas ir klaidingai pritaikytas istorinis įstatymo aiškinimo metodas, kuris parodo sąmoningą įstatymų leidėjo valią pakeisti teisinį reguliavimą, išskiriant užsienio bankų filialus dėl savo specifikos ir netaikant atitinkamų išimčių Lietuvos Respublikoje įsteigtų bankų filialų vadovams.
2. Teismas nevertino byloje pateiktų banko valdymo schemų, neanalizavo ieškovės darbuotojos M. B. išaiškinimo turinio formaliai teigdamas, kad klausimas nebuvo konkrečiai susietas su atsakovu, nors ši aplinkybė išaiškinimo pagrįstumo ir svarbos negali paneigti – ieškovė per savo darbuotojus žinojo apie keliamą klausimą, tačiau laikėsi pozicijos, kad AB banko Snoras filialų vadovams nėra taikoma išimtis iš draudimo. Skundžiamame sprendime nepagrįstai abejojama autoritetingiausios Lietuvoje lietuvių kalbos mokslo įstaigos Lietuvių kalbos instituto pateikta specialisto išvada.
3. Skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatuota, kad tarp ieškovės ir atsakovo susiklosčiusiems santykiams turi būti taikomas CK 1.125 straipsnyje numatytas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, o ne sutrumpintas vienerių metų terminas. Teismas netyrė tarp šalių susiklosčiusių santykių, kurie faktiškai yra draudiminio pobūdžio. Nors Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 2 punkte yra nurodyta, kad šis įstatymas yra netaikomas IĮIDĮ reglamentuojamiems santykiams, tačiau tai neapriboja to, kas Lietuvos Respublikoje yra laikytina draudimo teisiniais santykiais. Taigi ne visi draudimo santykiai privalo būti reglamentuoti Draudimo įstatymu, to pavyzdys – IĮIDĮ, reglamentuojantis konkrečiai ieškovės veiklą. Nors šie santykiai ir nėra reglamentuojami Draudimo įstatymo kaip bet kokie kiti klasikiniai draudimo santykiai, tačiau tai nepaneigia fakto, jog tai – taip pat draudimo santykiai savo pobūdžiu, taigi skundžiamame sprendime padaryta esminė teisės taikymo klaida, nes turėjo būti taikyta CK 1.125 straipsnio 7 dalis, nustatanti iš draudimo santykių kylantiems reikalavimams sutrumpintą ieškinio senatį. Teismas neteisėtai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje V. M. ir kt. v. UAB „Lomita“, bylos Nr. 3K-3-514/2010, nes nesutampa bylų ratio decidendi. Kasacinio teismo byloje draudiminiai santykiai buvo kildinami iš darbuotojų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe, o vienerių metų sutrumpintas terminas buvo netaikytas, nes viena iš šalių neteisėtai save laikė mirusio darbuotojo įpėdiniu, tačiau jo su draudėju tiesiogiai nesiejo draudimo teisiniai santykiai, taip pat byloje nustatant pareigą grąžinti draudimo išmoką nebuvo remiamasi Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymu, taigi šia nutartimi nėra pagrindo remtis nagrinėjant šioje byloje susiklosčiusią situaciją.
13. Ieškovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundo netenkinti ir palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 23 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Nagrinėdamas IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas teismas teisingai pažymėjo, kad šis punktas nustato besąlyginį draudimą mokėti išmoką punkte išvardintiems asmenims, neanalizuojant jų funkcijų, realių galimybių nulemti įmonės (banko, kredito unijos) veiklą. Akivaizdu, kad įstatymų leidėjui IĮIDĮ vartojant žodį „filialas“ norint apibrėžti tiek Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigtų bankų filialus, tiek Lietuvos Respublikoje įsteigtų užsienio bankų filialus kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į teisės normos turinį ir prasmę. Teismas argumentavo ir motyvavo, kodėl IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte buvo siekiama apriboti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigtų bankų filialų vadovų galimybę gauti draudimines išmokas. Lingvistinio aiškinimo metodas nėra vienintelis ir universalus. Aiškinant teisės aktus, būtina taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt.
2. Klausimas ar ieškovė žinojo, ar nežinojo apie tai, kad neturi atsakovui išmokėti draudiminės išmokos yra fakto, o ne teisės klausimas, todėl neturėtų būti sprendžiamas ir analizuojamas kasacine tvarka. Teismas, išanalizavęs visus byloje surinktus įrodymus teisingai konstatavo, kad atsakovas neįrodė, kad ieškovė sąmoningai, suprasdama, jog neturi pareigos mokėti draudimo išmoką atsakovui, ją vis dėlto išmokėjo. Teismas nustatė, kad iš bylos medžiagos matyti, kad banko ieškovei pateiktuose duomenyse nebuvo nurodyta, jog atsakovas yra banko filialo vadovas, o susirašinėjimo su ieškovės darbuotoja metu buvo užduotas bendro pobūdžio paklausimas apie šio ginčo įstatymo normą, tačiau atsakovas, kaip banko filialo vadovas, nėra konkrečiai įvardytas.
3. Ieškovė sutinka su teismo išdėstyta pozicija, kad šiuo atveju turi būti taikomas bendrasis ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), kadangi IĮIDĮ numato imperatyvų draudimą draudiminio įvykio atveju išmokėti draudiminę išmoką bankų filialų vadovams. Sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas turėtų būti taikomas asmeniui, negavusiam draudiminės išmokos per įstatymų nustatytą terminą, o ne reikalavimui priteisti nepagrįstai įgytą turtą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo ir aiškinimo

14. Kasaciniame skunde teigiama, kad Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte vartojama sąvoka „banko, kredito unijos ar įmonės filialo vadovas“ turėtų būti aiškinama kaip apimanti tik Lietuvoje įsteigtus užsienio bankų filialus (žr. šios nutarties 12.1. punktą).
15. Indėlių garantijų sistema nustatyta 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – ir Indėlių direktyva), kuriuos nuostatos ir perkeltos į IĮIDĮ. Direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečia pastraipa). Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas IĮIDĮ pasirinko įgyvendinti ne tik Indėlių direktyvos bet ir 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų nuostatas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau ir – Teisingumo Teismas)  2015 m. birželio 25 d. sprendime Indėlių ir investicijų draudimas ir N. (C-671/13, ECLI:EU:C:2015:418) nurodė, kad minėtose dviejose direktyvose nustatytos garantijų sistemos atitinka skirtingas sąlygas, be kita ko, ir kiek tai susiję su šių direktyvų išimtimis. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad valstybei narei nėra draudžiama pasirinkti perkelti abi direktyvas priimant vieną teisės aktą, tačiau šiuo teisės aktu nustatytas teisinis reguliavimas turi atitikti abiejų direktyvų reikalavimus (44-45 punktai).
16. Teisingumo Teismo nuosekliai formuojamoje praktikoje nurodyta, kad nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinius teisės aktus, kuriais įgyvendintos direktyvų nuostatos, nacionalinę teisę turi aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į direktyvos tikslą ir tekstą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (žr. pvz., 1990 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Marleasing, C-106/89, ECLI:EU:C:1990:395, 8 punktą; Sprendimo Indėlių ir investicijų draudimas ir N., 56 punktą; kt.). Taigi aiškinant IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtiną išimtį turi būti atsižvelgta į Indėlių direktyvos tikslus, direktyvoje numatytas išimtis ir šių išimčių aiškinimą.
17. Indėlių direktyvoje nurodyta, kad tais atvejais, kai indėliai negrąžinami, kiekvienam indėlininkui už visus jam priklausančius indėlius būtų nustatoma 100 000 Eur kompensacija (7 straipsnio 1 ir 1a dalys). Ši indėlių direktyvos nuostata įgyvendinta IĮIDĮ 5 straipsnio 1 dalyje.
18. Indėlių direktyvoje taip pat nurodyta, kad valstybės narės gali numatyti, kad tam tikriems indėlininkams ar indėliams garantijos būtų netaikomos arba jiems būtų numatytos mažesnės garantijos. Tokios išimtys išvardintos šios direktyvos I priede (18 konstatuojamoji dalis, 7 straipsnio 2 dalis).
19. Pagal Indėlių direktyvos I priedo 7 punktą, valstybė narė gali pasirinkti indėlių garantijų sistemos netaikyti kredito įstaigų direktorių, vadovų, asmeniškai atsakingų narių, asmenų, kuriems priklauso mažiausiai 5 proc. kredito įstaigos kapitalo, asmenų, atsakingų už įstatymuose numatyto kredito įstaigos apskaitos dokumentų audito atlikimą, bei asmenų, turinčių panašų statusą kitose tai pačiai grupei priklausančiose bendrovėse, indėliams (Indėlių direktyvos I priedo 7 punktas).
20. Indėlių direktyvos nuostatos, numatančios indėlius, kurie nėra draudžiami ir indėlius bei asmenis, kuriems valstybės narės gali pasirinkti taikyti garantijų sistemos išimtį, į IĮIDĮ yra perkeltos keliose vietose – 3 straipsnio 4 dalyje, kur nurodoma, kas nėra laikoma draudimo objektu, ir 12 straipsnio 1 dalyje, kur nurodoma, kokias atvejais nėra išmokamos draudimo išmokos.
21. Kaip matyti iš 19 punkte pateiktos Indėlių direktyvos I priedo 7 punkto nuostatos, direktyvoje įtvirtina nagrinėjamai bylai aktuali išimtis nėra siejama su kredito įstaigų filialais. Tiek direktyvos tekste lietuvių kalba, tiek anglų bei prancūzų kalbomis yra nurodomi tik pačios kredito įstaigos vadovų, direktorių indėliai (angl. deposits by a credit institution's own directors, managers, pranc. dép?ts des administrateurs, des dirigeants <...> de l'établissement de crédit).
22. Teisingumo Teismas 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendime S. (C-127/14, ECLI:EU:C:2015:522), nagrinėjo klausimus, ar Indėlių direktyvos I priede numatytas išimčių, kada valstybė narė gali pasirinkti netaikyti indėlių garantijų sistemos, sąrašas yra išsamus ir kaip turėtų būti aiškinama nagrinėjamoje byloje aktuali Indėlių direktyvos I priedo 7 punkte nurodyta išimtis (16 punktas).
23. Teisingumo Teismas nurodė, kad iš Indėlių direktyvos 7 straipsnio 2 dalies nuostatų nematyti, kad direktyvos I priede nurodytas sąrašas būtų orientacinio pobūdžio ar kad valstybės narės galėtų išplėsti I priede numatytas indėlių ir indėlininkų kategorijas. Teismas pažymėjo, kad 1992 m. birželio 4 d. Komisijos pasiūlymo dėl Indėlių direktyvos COM(92) 188 final (toliau – Komisijos pasiūlymas) aiškinamajame memorandume nurodyta, kad I priede pateiktas garantijų sistemos išimčių sąrašas yra baigtinis, ir valstybės narės gali netaikyti garantijų tik jame nurodytoms įstaigoms ir asmenims, todėl netaikant garantijų kitoms įstaigoms ar asmenims būtų pažeista direktyva. Teisingumo Teismas nurodė, kad Indėlių direktyvos I priede nurodytos kategorijos yra bendrosios taisyklės išimtis, todėl jos turi būti aiškinamos siaurai. Teismas pritarė Generalinio advokato išvadoje pateiktai nuomonei, kad indėlių ar indėlininkų kategorijos, kuriems pagal Indėlių direktyvos I priedo 7 punktą netaikomos Indėlių direktyvos garantijos, turi būti apibrėžiami vadovaujantis funkciniu požiūriu. Atsižvelgiant į tai sprendė, kad garantijos gali būti netaikomos asmenims, vykdantiems funkcijas, kurias pagal nacionalinę teisę arba valstybės narės prekybos praktiką apima Indėlių direktyvos I priedo 7 punkte nurodytos sąvokos, neatsižvelgiant į tai, kaip šios funkcijos vadinamos (Sprendimo S. 19-20 ir 24-26 punktai). Ar konkretus atvejis patenka į nurodytą išimtį turi vertinti nacionalinis teismas.
24. Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo pateiktą aiškinimą, konstatuotina, kad IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata atsakovui galėtų būti taikoma tuo atveju, jei jis pagal savo vykdytų funkcijų pobūdį patektų į Indėlių direktyvos I priedo 7 punkte nurodytas asmenų kategorijas.
25. Sprendime S. pažymėta, kad vien tik iš Indėlių direktyvos I priedo 7 punkto nuostatos negalima atsakyti, kuriais atvejais gali būti netaikoma indėlių garantija. Tikslesnės informacijos apie tai nėra ir kitose direktyvos nuostatose (Sprendimo 29-30 punktai). 
26. Teisingumo Teismas nurodė, kad aiškinant Europos Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus, teisės nuostatos genezę (Sprendimo S. 28 punktas ir jame nurodyta Teisingumo Teismo praktika). Indėlių direktyvoje nurodytas siekis apsaugoti indėlininkus, palaikančius teisinius santykius su kredito įstaigomis. Dažniausiai indėlininkai neturi informacijos ar gebėjimų, reikalingų kredito įstaigos, su kuria palaiko santykius, realiai finansinei padėčiai įvertinti, jie negali įvertinti šių įstaigų nemokumo rizikos, todėl valstybės narės gali netaikyti garantijų tik indėlininkams, kurių nereikia specialiai apsaugoti. Indėlių direktyvos parengiamuosiuose darbuose nurodyta, kad šia direktyva siekiama apsaugoti indėlininkus, kurie turi per mažai finansinių žinių, kad atskirtų patikimas kredito įstaigas nuo ne tokių patikimų. Komisijos pasiūlymo aiškinamajame memorandume taip pat nurodyta, kad kai kuriems I priede nurodytiems indėlininkams gali būti netaikomos garantijos, nes vargu ar galima laikyti, kad jiems reikia apsaugos dėl to, kad jie neišmano ekonomikos ar yra silpni šioje srityje (Komisijos pasiūlymo 18 puslapis). Teisingumo Teismo vertinimu, taip Komisijos pasiūlyme buvo padaryta nuoroda į asmenis, išvardytus Indėlių direktyvos I priedo 7 punkte (Sprendimo S. 30-32 punktai).
27. Teisingumo Teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamoje byloje aktualios išimties taikymas grindžiamas prielaida, jog Indėlių direktyvos I priedo 7 punkte nurodyti asmenys iš principo turi tokių gebėjimų ir žinių, susijusių su kredito įstaiga, kurioje jie laiko savo indėlius, kokių neturi daugelis indėlininkų, todėl tokiems asmenims gali būti netaikomos garantijos, kadangi jie dėl savo vykdomų funkcijų kredito įstaigoje arba dėl savo ryšių su pastarąja turi tokios informacijos ar gebėjimų, dėl kurių gali žinoti ir įvertinti šios įstaigos realią finansinę padėtį ir su jos veikla susijusią riziką (Sprendimo S. 33 punktas).
28. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad siekiant įvertinti, ar Indėlių direktyvos išimtis galėtų būtų taikoma atsakovui nagrinėjamoje byloje, turėtų būti vertinama, ar dėl savo vykdytų funkcijų jis galėjo turėti informacijos ir gebėjimų, dėl kurių galėjo žinoti ir įvertinti BAB banko „Snoras“ realią finansinę padėtį ir su jos veikla susijusią riziką, o tai reikėtų įvertinti ištyrus ne tik tai, kaip buvo įvardinta atsakovo pareigybė ir kokia ji buvo organizacinėje BAB banko „Snoras“ struktūroje, bet ir visas reikšmingas su tuo susijusias aplinkybes, kurios galėtų atskleisti ar K. M. , dėl savo vykdytų funkcijų BAB banko „Snoras“ Klaipėdos filiale arba dėl savo ryšių su šia kredito įstaiga, turėjo tokios informacijos ar gebėjimų, dėl kurių galėjo žinoti ir įvertinti šios įstaigos realią finansinę padėtį ir su jos veikla susijusią riziką. Minėtų aplinkybių ištyrimas yra fakto klausimas, kuris negali būtų nagrinėjamas kasacinės instancijos teisme, todėl byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl ieškinio senaties

29. Kasatoriaus teigimu, ginčo santykiai savo pobūdžiu yra draudimo santykiai,  todėl jiems turėtų būti taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, kaip ir buvo spręsta pirmosios instancijos teismo, o apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir susiklosčiusius teisinius santykius kvalifikavo kaip nepagrįstą praturtėjimą bei taikė bendrą dešimties metų ieškinio senaties terminą.
30. Ieškinio senaties terminai yra reglamentuojami CK pirmosios knygos IV dalies VII skyriaus nuostatomis. CK 1.125 straipsnio 7 dalyje yra nustatyta, kad sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams.
31. LR draudimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 2 punkte yra nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos yra netaikomos Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo reglamentuojamiems santykiams.
32. IĮIDĮ reglamentuoja indėlių draudimo sistemos ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos veiklą Lietuvos Respublikoje (IĮIDĮ 1 straipsnio 2 dalis). Indėlių draudimo sistema – IĮIDĮ nustatytų teisinio reguliavimo priemonių, skirtų indėlininkų interesams apsaugoti ir jų pasitikėjimui kredito įstaigomis išlaikyti, sistema ir tokiems patiems tikslams skirta pagal kitos valstybės narės ar trečiosios valstybės teisės aktus įsteigta ir oficialiai pripažinta sistema (IĮIDĮ 2 straipsnio 16 punktas). Indėlių draudimo išmokos pagal IĮIDĮ išmokamos iš Indėlių draudimo fondo, kuris nėra juridinis asmuo ir kurį administruoja ir jo vardu veikia VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (IĮIDĮ 2 straipsnio 11 punktas, 16 straipsnio 1, 2 dalys). Ši įmonė draudžia indėlininkų indėlius (IĮIDĮ 19 straipsnis). Indėlių draudimo sistemos dalyviai į Indėlių draudimo fondą privalo mokėti periodines (ex ante) ir specialiąsias (ex post) indėlių draudimo įmokas. Periodinės (ex ante) ir specialiosios (ex post) indėlių draudimo įmokos į Indėlių draudimo fondą skaičiuojamos ir mokamos nuo pas indėlių draudimo sistemos dalyvį indėlininkų laikomų pagrindinių apdraustųjų indėlių sumos (IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalis). Indėlių draudimo sistemos dalyviui jo mokėtinų periodinės (ex ante) ir specialiosios (ex post) indėlių draudimo įmokų į Indėlių draudimo fondą sumą nurodo draudimo įmonė (IĮIDĮ 13 straipsnis).
33. Indėlių draudžiamasis įvykis – bankroto bylos iškėlimas indėlių draudimo sistemos dalyviui arba priežiūros institucijos sprendimas pripažinti indėlių draudimo sistemos dalyvį nemokiu, kai indėlių draudimo sistemos dalyvis dėl su savo finansine padėtimi susijusių priežasčių negali įvykdyti pagrįsto reikalavimo grąžinti indėlio ir yra pagrindas manyti, kad to negalės padaryti artimiausiu metu (IĮIDĮ 2 straipsnio 18 punktas). Indėlių draudimo išmoka – pinigų suma, į kurią indėlininkas šio įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis įgyja teisę įvykus indėlių draudžiamajam įvykiui (IĮIDĮ 2 straipsnio 15 punktas).
34. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nors minėtos Draudimo įstatymo ir IĮIDĮ nuostatos atskleidžia tik nagrinėjamo ginčo teisiniams santykiams būdingą specifiškumą, kai draudėjo (indėlių draudimo sistemos dalyvio) įsipareigojimas mokėti periodines (ex ante) ir specialiąsias (ex post) indėlių draudimo įmokas draudikui (indėlių draudimo fondui) yra nustatytas įstatymo, tačiau tai nepakeičia pačios santykių esmės, kai vienas subjektas, būdamas įstatymo įpareigotas, priima draudimo įmoką, kurią įstatymo pagrindu sumoka kitas santykio subjektas, tam, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, trečiajam asmeniui – naudos gavėjui, būtų išmokėta ne didesnė nei įstatymo nustatyta draudimo išmoka. Tokie teisiniai santykiai savo esme atitinka draudimo teisiniams santykiams būdingus bruožus, todėl laikytini draudimo teisiniais santykiais.
35. Apeliacinės instancijos teismas kvalifikuodamas ginčo teisinius santykius sprendė, kad jie yra kilę iš be teisinio pagrindo nesąžiningo praturtėjimo kito asmens sąskaita (CK 6.242 straipsnis), todėl taikė bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą. Šį savo sprendimą apeliacinės instancijos teismas grindė iš esmės Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gruodžio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. M. v. UAB „Lomita“, bylos Nr. 3K-3-514/2010, suformuluota taisykle, tačiau ją pritaikė neatsižvelgęs į nagrinėjamoje ir cituojamoje kasacinio teismo bylose esančius faktinių aplinkybių skirtumus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje ieškinį reiškė asmenys, nesusiję su draudimo sutartimi, – draudėjas apdraudė savo darbuotoją, o kaip naudos gavėją nurodė save. Ieškiniu įpėdiniai siekė susigrąžinti išmoką iš draudėjo. Įpėdiniai nebuvo susiję nei su draudiku, nei su draudėju.
36. Kasacinio teismo praktika nuosekliai formuojama aiškinant, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas turėtų būti taikomas subsidiariai. Šis institutas taikomas tada, kai ginčo negalima išspręsti kitais pažeistų civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus). Kasacinio teismo pabrėžta, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas negali būti taikomas kaip priemonė, padedanti išvengti kitų civilinės teisės normų nustatytų gynybos būdų taikymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Rolvika“ v. BUAB „LVS“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-90/2009).
37. Konstatavus, kad ieškovo reikalavimas kyla iš draudimo teisinių santykių, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas spręsdamas, kad nagrinėjamu atveju taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, kadangi ieškovo reikalavimas kyla iš draudimo teisinių santykių, nepažeidė materialiosios teisės normų.  
38. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo išvada dėl ginčo teisinių santykių kvalifikavimo pripažintina pažeidžiančia materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį ir nepagrįsto praturtėjimo institutą, bei kasacinio teismo praktiką.
39. Ieškovės įsitikinimu, ieškinio senaties termino ji nepraleido, tačiau ieškinyje nurodė, kad jei teismas nuspręstų, jog praleistas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, tuomet jis turėtų būti atnaujintas, nes praleistas dėl svarbių priežasčių (žr. šios nutarties 4 punktą). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ir nepripažino jo praleidimo priežasčių svarbiomis (žr. šios nutarties 8 punktą).
40. Apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant bylą iš naujo siekiant įvertinti, ar Indėlių direktyvos išimtis galėtų būtų taikoma atsakovui nagrinėjamoje byloje, pirmiausia reikėtų įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas spręsdamas, jog ieškovės nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis, tinkamai nustatė šiam klausimui ištirti reikšmingas faktines aplinkybes. Šių aplinkybių vertinimas yra fakto klausimas, kuris negali būti nagrinėjamas kasacinės instancijos teisme, todėl jas įvertinti turi apeliacinės instancijos teismas.

Dėl prašymo atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės

41. Kasatorius nagrinėjamoje byloje pareiškė prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodoma, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje naujoje IĮIDĮ redakcijoje, priešingai nei tada, kai susiklostė ginčo santykiai, yra apskritai atsisakoma išimčių iš indėlių draudimo apsaugos, apibrėžiamos pagal asmenis, t. y. apskritai eliminuojami atvejai, kai fiziniams asmenims būtų netaikoma draudimo apsauga vien dėl jų einamų pareigų ar giminystės ryšių, todėl į tai turėtų būti atsižvelgiama ir nagrinėjant šią bylą.
42. CPK 256 straipsnyje nustatyta, kad teismas, baigiamųjų kalbų metu arba po jų iki sprendimo priėmimo pripažinęs, kad reikia nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, priima nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.
43. Kasacinio teismo praktikoje remiamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktuose suformuluota plačia oficialia doktrina, kurioje ne kartą yra konstatuota, kad teisės teorija ir teisės tradicijos leidžia daryti išvadą, jog teisinio reguliavimo srityje egzistuoja bendroji taisyklė – įstatymas neturi atgalinio veikimo galios. Tai reiškia, kad norminiai aktai paprastai netaikomi tiems faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki šių norminių aktų įsigaliojimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. UAB ,,Pelėda“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-424/2013; kt.). Teisiniai santykiai atsiranda tik galiojančio įstatymo nustatytais pagrindais.
44. Įstatymų leidyboje įstatymo normų, kurios turi atgalinio veikimo galią, priėmimas yra išimtis. Tai įvyksta, kai apie įstatymo atgalinio veikimo galią yra nurodyta pačiame įstatyme arba kai priimami įstatymai, panaikinantys veikos baudžiamumą ar administracinę atsakomybę arba švelninantys bausmę ar administracinę nuobaudą. Kitose teisės srityse retroaktyvaus įstatymo priėmimas gali neigiamai paveikti asmenų teises. Retroaktyvus įstatymas įsibrauna į anksčiau galiojusio įstatymo reguliavimo sferą ir pakeičia ankstesnio įstatymo nustatytas asmenų teises ir pareigas. Dėl to atsiranda teisiniai padariniai, kurie gali būti palankūs vienai šaliai, bet nepalankūs kitai. Taigi klaidinga būtų manyti, kad asmens padėtį gerinantis įstatymas (išskyrus baudžiamąją ir administracinę atsakomybę) visada turi atgalinio veikimo galią, nes privatinėje teisėje, pagerinus vienos teisinio santykio šalies padėtį, kitos šalies padėtis gali pablogėti.
45. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Konstitucinio Teismo nuosekliai plėtojama jurisprudencija dėl teisės aktų galiojimo laiko atžvilgiu, netenkina kasatoriaus prašymo dėl bylos nagrinėjimo atnaujinimo iš esmės ir naujos IĮIDĮ redakcijos taikymo ginčo teisiniam santykiams.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

46. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 23 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Lietuvos apeliaciniam teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Gražina Davidonienė

                                                                      Gintaras Kryževičius

                                                                      Dalia Vasarienė