Administracinė byla Nr. eA-1427-624/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04749-2025-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3; 8.6.1; 8.6.3; 8.6.4

(S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2026 m. sausio 14 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. M. M. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2025 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. M. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I.

 

1.       Pareiškėjas A. M. M. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. 25S187593 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2.       Pareiškėjas, kuris yra (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė) pilietis, skunde nurodė:

2.1.                      Atsakovas Sprendime nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) ir įpareigoti jį savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kilmės valstybę per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos bei nurodė, kad, jei pareiškėjas savanoriškai neišvyks per nurodytą savanoriško išvykimo terminą, išsiųsti jį į kilmės valstybę, uždrausti atvykti 2 metus nuo išsiuntimo dienos ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo išsiuntimo dienos. Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas;

2.2.                      pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl to, kad jis sudarė santuoką su (duomenys neskelbtini), t. y. Lietuvos Respublikos piliete J. R.. Atsakovas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjo baimė būti persekiojamam yra grindžiama tik subjektyviu vertinimu, ypač atsižvelgiant į pačiame Sprendime nustatytą aplinkybę, kad kilmės valstybėje mišrios santuokos kelia socialinę įtampą. Informacija apie kilmės valstybę patvirtina, kad pareiškėjas kilmės valstybėje negali gyventi ramaus šeimyninio gyvenimo, nes į jo santuoką nepalankiai žiūri tiek jo šeima ir artimieji, kurie yra religingi (duomenys neskelbtini), tiek (duomenys neskelbtini) religijos atstovai;

2.3.                      pareiškėjo šeima yra labai religinga, laikosi daugelio (duomenys neskelbtini) taisyklių. Pareiškėjas daug kartų kovojo, ginčijosi su šeima, nes jie manė, jog jis, susituokęs su (duomenys neskelbtini), greit pakeis savo religiją. Pareiškėjas po vedybų turėjo daug problemų su savo broliu, šeima ir kitais giminaičiais, kurie teigė, jog jis turi nutraukti santuoką arba jie jį nužudys. Pareiškėjas su žmona apsigyveno (duomenys neskelbtini) mieste, tačiau pareiškėjo giminaičiai atvyko (duomenys neskelbtini) ir daug kartų su juo kovojo dėl santuokos. Dėl to pareiškėjas ir jo žmona pakeitė butą, kuriame gyveno. Po to pareiškėjo brolis atvyko į jo darbovietę ir vėl susiginčijo su pareiškėju;

2.4.                      pareiškėjo sutuoktinei dėl tų pačių priežasčių nesaugu gyventi kilmės valstybėje. (duomenys neskelbtini). Gyvenant (duomenys neskelbtini), pas pareiškėją atėjo (duomenys neskelbtini) ir pasakė, jog jis turi išsiskirti su žmona, nes jie nesutinka su šia santuoka, o jei jis nepaklausys, jie bandys jį nužudyti. Dėl to pareiškėjas išsigando ir, gavęs vizą, su žmona atvyko į Lietuvą. Pareiškėjas kilmės valstybėje negali gyventi su žmona, todėl grąžinimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjo šeimos gyvenimas taptų neįmanomas;

2.5.                      pareiškėjas per apklausą Departamente paaiškino, kad jis išvyko į (duomenys neskelbtini), nes Lietuvoje jam pradėjo grasinti buvęs žmonos sutuoktinis. Žmona išsigando dėl pareiškėjo gyvybės ir patarė jam išvažiuoti į (duomenys neskelbtini). Žmona neišvyko kartu su juo, nes negalėjo palikti Lietuvoje gyvenančios senos, sergančios motinos, kuriai būtina priežiūra. Pareiškėjas, siekdamas įrodyti savo paaiškinimus, pateikė vaizdo įrašą (2025 m. kovo 4 d. yra vaizdo įrašo parsisiuntimo data, o ne jo padarymo data), kuriame užfiksuoti vyro grasinimai. Jei Departamentui kilo abejonių dėl šio vaizdo įrašo ar kitų aplinkybių, jie galėjo būti pašalinti, jei Departamentas būtų bendradarbiavęs su pareiškėju ir pateikęs patikslinančius klausimus;

2.6.                      jeigu teismas konstatuotų, kad atsakovas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvoje, turėtų būti patikrinta ir Sprendimo dalis dėl papildomos apsaugos nesuteikimo;

2.7.                      tais atvejais, kai nustatoma, jog asmens interesas yra svarbesnis ir jis negali būti grąžintas (išsiųstas) iš Lietuvos, jam turėtų būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Atsakovas Sprendime netinkamai atliko proporcingumo ir būtinumo aspektų vertinimą. Atsakovas formaliai vertino aplinkybes, ar šeimos gyvenimas būtų sutrikdytas, ar yra kliūtys gyventi šeimai kilmės valstybėje, ir apsiribojo aplinkybėmis, kad pareiškėjo žmona ne kartą lankėsi jo kilmės valstybėje turistiniais ir kitais tikslais, neatsižvelgdamas į tai, kad po santuokos sudarymo su pareiškėju jo žmonai iškilo grėsmė kilmės valstybėje susidurti su netinkamu elgesiu ar net persekiojimu;

2.8.                      atsakovas, nustatydamas pareiškėjui draudimą atvykti, neatsižvelgė į pareiškėjo šeimos ryšius. Kadangi pareiškėjas turi sutuoktinę, kuri yra Lietuvos pilietė, 2 metų draudimo atvykti terminas laikytinas nepagrįstai ilgu, neišvengiamai darančių neigiamą įtaką šeimos ryšiams.

3.       Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4.       Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė:

4.1.                      atsakovas nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso, nes, jo vertinimu, pareiškėjo baimė būti persekiojamu artimųjų bei (duomenys neskelbtini) ir (ar) jos pasekėjų yra grindžiama išskirtinai subjektyviu vertinimu: nei pareiškėjo šeima, nei (duomenys neskelbtini) ir jos pasekėjai nevykdė pareiškėjo persekiojimo, bet jam yra žinomi pavieniai atvejai, kai mišrių santuokų asmenys buvo nužudyti dėl religijos. Pats pareiškėjas nepatyrė žalos, nesulaukė grasinimų ir nepranešė teisėsaugos institucijoms apie konfliktus su artimaisiais;

4.2.                      pareiškėjas skunde selektyviai citavo informaciją apie kilmės valstybę, o pareiškėjo nurodyta informacija nepagrindžia jo teiginių, nes ši informacija yra susijusi būtent su kilmės valstybės (ne Lietuvos) (duomenys neskelbtini) bendruomenei priklausančiomis moterimis. Be to, pareiškėjo teiginiai dėl (duomenys neskelbtini) ir pan., yra nepagrįsti, nes pareiškėjo sutuoktinė neatitinka surinktos kilmės valstybės informacijos apibrėžiamų asmenų profilio. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad jis patirs persekiojimą dėl santuokos su kitatike, o ne tuo, kad jo sutuoktinė patirs tariamą persekiojimą;

4.3.                      Pareiškėjas skunde tvirtino, kad po vedybų jo šeima daug kartų su juo ginčijosi, jam kilo daug problemų su broliu ir kitais giminaičiais. Pareiškėjas atsakovui buvo nurodęs tik tai, kad jo šeimos nariai baiminosi dėl to, jog jis priims sutuoktinės tikėjimą. Pareiškėjas nepaaiškino, kaip pasireiškė jo šeimos „kovojimas“ su juo, taip pat kodėl jis nenurodė atsakovui, kad jo brolis buvo atvykęs į pareiškėjo darbą ir su juo konfliktavo. Tokios aplinkybės verčia abejoti pareiškėjo nuoširdumu ir patikimumu;

4.4.                      tylus pritarimas (iš šeimos narių) yra susijęs su „garbės nužudymais“, t. y. (duomenys neskelbtini) šeimos narys (vyras arba brolis) nužudo savo seserį (dukrą) už tai, kad ji (duomenys neskelbtini) ir tokiu būdu suteršė šeimos garbę;

4.5.                      pareiškėjo paaiškinimai dėl išvykimo į (duomenys neskelbtini) ir pateikto vaizdo įrašo yra improvizaciniai ir neįtikinami. Pagal pareiškėjo pateikto vaizdo įrašo metaduomenis, šis įrašas buvo padarytas 2025 m. kovo 4 d. Pareiškėjas nepateikė įrodymų apie tai, kada buvo padarytas vaizdo įrašas, jei jo padarymo data nėra anksčiau minėta data. Be to, iš pareiškėjo paaiškinimų Departamente galima suprast, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą suteikti prieglobstį (duomenys neskelbtini), tačiau jis nebuvo priimtas. Pareiškėjo paaiškinimai dėl vykimo į (duomenys neskelbtini) priežasčių (žmonos buvusio sutuoktinio grasinimų) prieštarauja loginei įvykių sekai, yra prieštaringi;

4.6.                      pareiškėjas skunde nepateikė jokių išsamių ir įtikinamų argumentų dėl papildomos apsaugos nesuteikimo, todėl jo nesutikimas su šia Sprendimo dalimi yra deklaratyvus;

4.7.                      pareiškėjas, ginčydamas Sprendimo dalį dėl įpareigojimo savanoriškai išvykti, o savanoriškai neišvykus – išsiuntimo, kritikuoja tik vertinimą, susijusį su jo sutuoktine. Pareiškėjas nekelia ginčo dėl kitų aplinkybių (buvimo Lietuvoje, ryšių su Lietuva) vertinimo. Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo teiginius dėl Sprendimo neproporcingumo ir jo sutuoktinės negalėjimo išvykti į jo kilmės šalį, teikia selektyvią ir iš konteksto ištrauktą kilmės valstybės informaciją. Kaip minėta, pareiškėjo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, kuri nėra jo kilmės valstybės (duomenys neskelbtini) bendruomenės narė ir niekada ja nebuvo, o skunde pateikta informacija dėl bendros saugumo padėties kilmės valstybėje, susijusios su moterimis, yra siejama būtent su ta moterų grupe, kuri yra kilusi iš pareiškėjo kilmės valstybės ir priklauso būtent šioje valstybėje esančiai ir suformuotai (duomenys neskelbtini) bendruomenei. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių ar įtikinamų paaiškinimų, pagrindžiančių, jog egzistuoja reikšmingos ir svarbios aplinkybės, dėl kurių jis negali savanoriškai išvykti arba būti išsiųstas iš Lietuvos;

4.8.                      draudimas atvykti į Lietuvą pareiškėjui bus pritaikytas tik tuo atveju, jei jis neįvykdys įpareigojimo savanoriškai išvykti iš Lietuvos. Šio draudimo taikymas priklauso nuo paties pareiškėjo veiksmų.

 

II.

 

5.       Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmai 2025 m. lapkričio 13 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. M. M. M. skundą.

6.       Teismas nustatė:

6.1.                      pareiškėjas (duomenys neskelbtini) įregistravo santuoką su J. R.. Pareiškėjas iš savo kilmės valstybės išvyko ir į Lietuvą atvyko 2025 m. sausio 23 d.;

6.2.                      pareiškėjas 2025 m. gegužės 6 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad kilmės valstybėje negalėjo kartu gyventi su žmona dėl problemų su tėvais ir draugais, visi jį smerkė dėl to, kad jis susituokė su ne (duomenys neskelbtini). Kilo daug ginčų. Pareiškėjas anksčiau gyveno sostinėje, po to – kitame mieste, bet ir ten negalėjo gyventi dėl tos pačios priežasties. Kai norėjo susituokti, pareiškėją apklausė saugumo pareigūnai, nes jiems buvo keista, jog jis ims į žmonas ne (duomenys neskelbtini). Visi galvojo, kad Lietuva – sovietinė šalis. Pareiškėjui sakė, kad gali duoti žmonai leidimą gyventi (duomenys neskelbtini) metams, bet po to bus sunku jį pratęsti. Pareiškėjas Lietuvoje susidūrė su problema su buvusiu žmonos vyru, kuris grasino, todėl jis (pareiškėjas) buvo priverstas išvykti į (duomenys neskelbtini). Ten 2025 m. vasario 3 d. buvo priimtas sprendimas dėl grąžinimo. Pareiškėjas turi 2021 metais gimusią dukrą, kuri kartu neatvyko į Lietuvą;

6.3.                      pareiškėjas 2025 m. gegužės 30 d. Departamento apklausoje nurodė, kad konfliktas buvo iš tėvų arba iš artimųjų bei aplinkos dėl religijos, dėl to pareiškėjas negalėjo gyventi savo gyvenvietėje šalia tėvų, jie kėlė problemas, ultimatumus. Vyras su moterimi negali gyventi, jeigu nėra susituokę. Po to pareiškėjas susituokė su žmona, tačiau, kai persikraustė į Lietuvą, jos buvęs vyras pradėjo jį persekioti ir jam grasinti mirtimi. Žmona pasakė jam nuvažiuoti į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas išvažiavo į (duomenys neskelbtini), kur paprašė prieglobsčio arba apsaugos, tačiau paaiškėjo, kad (duomenys neskelbtini) negali priimti jo prašymo, nes jis turi lietuvišką vizą, todėl pareiškėjas grįžo į Lietuvą. Pareiškėjas tvirtino, kad pagal (duomenys neskelbtini) įstatymus vyras, kaip jis – (duomenys neskelbtini), gali susituokti su kitos religijos moterimi, tačiau pareiškėjo tėvai ir artimieji yra labiau religingi, todėl jiems tai nepriimtina. (duomenys neskelbtini) taip pat bijojo, kad jis pakeis žmonos tikėjimą į (duomenys neskelbtini). Tėvai nebuvo patenkinti vedybomis, brolis atvyko (duomenys neskelbtini), siekdamas pareiškėją įkalbėti ar paprašyti išsiskirti, paskui vyko konfliktai su broliu, tačiau pareiškėjas nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl brolio veiksmų;

6.4.                      Departamentas 2025 m. rugpjūčio 25 d. priėmė Sprendimą, kuriame nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio ir įpareigoti savanoriškai išvykti į kilmės valstybę per 14 dienų; jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyko iš Lietuvos per šiame sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą: išsiųsti jį į kilmės valstybę, uždrausti jam atvykti į Lietuvą 2 metus; įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi iš Šengeno acquis teritorijoje) 2 metus.

7.       Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Prieglobsčio tvarkos aprašas) nuostatas. Teismas nurodė, jog Sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjas nepatyrė nederamo elgesio, kuris prilygtų persekiojimui (grasinimai, šantažas, sankcijos ar kt.), nei iš kilmės valstybės institucijų, nei iš trečiųjų asmenų, o jo nurodytos tariamos grėsmės yra laikytinos kaip išskirtinai subjektyvus įsitikinimas, remiantis bendra kilmės valstybės informacija, bet ne individualizuotomis faktinėmis aplinkybėmis, patvirtinančiomis realią riziką. Teismo vertinimu, pareiškėjas nei prašyme suteikti prieglobstį, nei Departamento apklausoje nenurodė, kad jam buvo grasinama ar prieš jį buvo naudojamas smurtas. Pareiškėjas skunde tvirtino, kad jis kovojo su broliu, šeima ir (duomenys neskelbtini) grasino jį nužudyti, jei jis neišsiskirs su (duomenys neskelbtini). Teismo posėdyje pareiškėjas teigė, kad artimieji prieš jį naudojo smurtą, dėl to jam teko važiuoti į ligoninę.

8.       Teismas sutiko su Sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjo pasakojimas savaime negali būti laikomas patvirtinančiu realią persekiojimo riziką. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas vis papildė savo pasakojimą naujomis aplinkybėmis, siekdamas tinkamai pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį. Pareiškėjo argumentai dėl netiksliai atlikto vertimo nepagrįstai, nes pareiškėjas per apklausą patvirtino, kad gerai suprato savo vertėją ir užduodamus klausimus, nei apklausos metu, nei po jos neinformavo Departamento, kad vertėjas jo pasakojimą vertė netiksliai. Teismas nurodė, kad teismo posėdyje liudytoja J. R. patvirtino, kad pareiškėjas patyrė smurtą iš savo artimųjų, tačiau teismas šią liudytoją laikė suinteresuotu bylos baigtimi asmeniu, todėl nutarė nesiremti jos parodymais.

9.       Teismas akcentavo, kad asmeninio pobūdžio konfliktas su nevalstybiniu subjektu savaime nelemia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinybės. Nagrinėjamu atveju atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija patvirtina, jog santuoka tarp (duomenys neskelbtini) yra teisiškai leidžiama. Pats pareiškėjas teigė, kad pagal įstatymus vyras (duomenys neskelbtini) gali susituokti su kitos religijos moterimi. Teismas, įvertinęs šią informaciją su individualiomis pareiškėjo aplinkybėmis (jis yra vyras, išsilavinęs, gyvenęs ir dirbęs urbanizuotose vietovėse, vedė (duomenys neskelbtini) ne iš (duomenys neskelbtini)), sutiko su Sprendime padaryta išvada, kad nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjas realiai patirtų diskriminaciją ar persekiojimą dėl santuokos su (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėjas nepateikė duomenų, jog jis kreipėsi į teisėsaugos institucijas kilmės valstybėje dėl patirto persekiojimo, grasinimo ir smurto iš savo šeimos, brolio, kitų artimųjų, (duomenys neskelbtini) bendruomenės, todėl bylos medžiagoje nėra duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų apsaugoti pareiškėjo dėl tarp jo ir jo šeimos kilusio konflikto.

10.       Teismas, atsakydamas į skundo argumentus, kad pareiškėjas negali kilmės valstybėje gyventi su žmona, nes ji ten patirs persekiojimą, pažymėjo, kad persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Minėti argumentai nevertintini, nes jie yra išimtinai susiję su pareiškėjo žmonos situacija, o ne su tuo, kad pačiam pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo religijos.

11.       Teismas, įvertinęs pareiškėjo pateiktą sprendimą dėl įkalinimo kilmės valstybėje, nurodė, jog iš sprendimo turinio matyti, kad kilmės valstybės teismas nurodė sumokėti užstatą tam, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymas būtų laikinai sustabdytas, todėl nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjui neišvengiamai gresia įkalinimas kilmės valstybėje. Pateiktas sprendimas buvo priimtas dėl alimentų nemokėjimo, jame nėra konkrečiai įvardytas ieškovas. Teismas atkreipė dėmesį į pareiškėjo paaiškinimus per 2025 m. gegužės 30 d. apklausą, jog jis buvo vedęs moterį iš (duomenys neskelbtini), turi 3,5 metų dukrą, tačiau su ja ryšių nepalaiko, nes (duomenys neskelbtini) vyrauja praktika, jog buvusios žmonos skyrybų atveju prašo vyro mokėti pinigus, kad vyrai galėtų matytis su vaikais. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovai yra jo tėvai, o teismo posėdyje teigė, jog tik mano, kad ieškovai yra jo tėvai. Teismas konstatavo, jog nėra pagrindo spręsti, kad pateiktas sprendimas patvirtina aplinkybes dėl pareiškėjui gresiančio persekiojimo religijos pagrindu.

12.       Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti į kilmės šalį yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje nustatytų sąlygų, o atsakovas pagrįstai netenkino jo prašymo suteikti prieglobstį. Teismo vertinimu, atsakovas taip pat pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos, nes jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

13.       Teismas pažymėjo, jog Sprendime pareiškėjui yra nustatytas laikotarpis savanoriškai išvykti iš Lietuvos, ir tik tuo atveju, jei bus nustatyta, kad jis neįvykdė pareigos savanoriškai išvykti, pareiškėjas bus išsiųstas iš Lietuvos. Atsakovas, nuspręsdamas grąžinti pareiškėją į kilmės valstybę, įvertino pareiškėjo buvimo Lietuvoje laiką, šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje, esamus socialinius, ekonominius ir kitus jo ryšius su Lietuva. Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai sprendė, kad gyvenimo Lietuvoje laikotarpis ir socialinių, ekonominių ir kitų ryšių su Lietuva nebuvimas suponuoja išvadą, kad įpareigojimas pareiškėjui palikti šalį nėra neproporcingas. Teismas akcentavo, kad aplinkybė, jog pareiškėjo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, savaime nesuteikia jam teisės gyventi ir būti Lietuvoje. Atsakovas, įvertinęs tai, kad pareiškėjo sutuoktinė ne kartą vyko į jo kilmės valstybę tiek turistiniais tikslais, tiek gyventi kartu su pareiškėju, taip pat tai, kad nenustatyta aplinkybių, trukdančių jam išvykti iš Lietuvos, nustatyta tvarka gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje bei sugrįžti į Lietuvą, sprendė, kad pareiškėjas turės galimybę tęsti šeiminį gyvenimą kilmės valstybėje, o, nustatyta tvarka gavęs leidimą laikinai gyventi, – ir Lietuvoje, be to, jo kontaktas su sutuoktine galėtų būti išlaikomas pasitelkiant elektroninio ryšio priemones.

14.       Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) nuostatomis (be kita ko, nustatyta 44.3.1 p. nurodyta aplinkybė – prašymas suteikti prieglobstį išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka), jei bus įvykdytas pareiškėjo išsiuntimas į kilmės valstybę, pagrįstai nustatytas 2 metų draudimo atvykti laikotarpis. Be to, teismas pažymėjo, jog, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas bus išsiunčiamas, jei neįvykdys įpareigojimo savanoriškai išvykti, ir tai, kad pareiškėjas ateityje gali siekti neteisėtai pasilikti gyventi Lietuvoje, atsakovas nusprendė įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metus. Šiuo atveju nustatytas 2 metų laikotarpis nelaikytinas neproporcingu.

15.       Teismas nusprendė, kad pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą. Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis pagrindo.

 

 

 

III.

 

16.       Pareiškėjas A. M. M. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2025 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundą, t. y. panaikinti Sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį.

17.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo:

17.1.                      pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį tyrimas buvo itin paviršutiniškas, apsiribojo minimalia apklausa ir bendro pobūdžio informacija apie kilmės šalį. Atsakovas pareiškėjo prašymą išnagrinėjo iš esmės skubos tvarka, tokiu būdu pademonstruodamas išankstinę nuomonę dėl prašymo suteikti prieglobstį priežasčių. Atsakovas vertino pareiškėjo pasakojimą iš europietiškos kultūros išsilavinusio asmens pozicijų, nors tai visiškai iškreipia situaciją, kuri faktiškai yra buitiniame lygyje, ne europiečių pamėgtuose kurortuose kilmės valstybėje, o kiekvienuose vietinių namuose;

17.2.                      teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl netikslaus vertimo. Per apklausą Departamente pareiškėjas galėjo suprasti tai, ką sakė vertėjas (duomenys neskelbtini) kalba, bet negalėjo numatyti, kad jo pasakyti žodžiai bus netinkamai išversti į lietuvių kalbą. Aplinkybės dėl netinkamo vertimo paaiškėjo tik tada, kai atsakovas persiuntė dokumentus teismui ir pareiškėjas galėjo su jais susipažinti. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo teiginius apie vertimo netikslumą, net nepatikrinęs šių duomenų, perklausiant pareiškėjo apklausą su kito vertėjo pagalba;

17.3.                      teismas, išklausęs sukrečiančius liudytojos J. R. parodymus, vienu sakiniu nurodė, jog liudytoja yra suinteresuota bylos baigtimi, todėl jos parodymai nevertintini. Tokia teismo išvada nepagrįsta, neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų. Liudytoja davė priesaiką ir pateikė logiškus, išsamius paaiškinimus dėl įvykių, kuriuose ji pati dalyvavo. Pareiškėjo sutuoktinė turėjo galimybę gyventi jo kilmės valstybėje, tačiau ja nepasinaudojo būtent dėl nepakeliamos situacijos, o tai pagrindžia pareiškėjo žodžius;

17.4.                      atsakovui šeima nėra vertybė ir jis nuolat pabrėžia, kad sutuoktiniai po Sprendimo gali toliau metų metus bendrauti nuotoliniu būdu. Vadovaujantis teismų praktika, sprendimai prievarta išskirti šeimą turi būti priimti tik esant labai rimtam pagrindui. Šiuo atveju pareiškėjas paaiškino, kad nei jis, nei jo sutuoktinė nebuvo saugūs jo kilmės valstybėje dėl jų santuokos, artimųjų giminaičių rate įžvelgiant rizikas dėl religijos;

17.5.                      kilmės valstybė leidžia ir toleruoja šeimos narių persekiojimą ir buitinį terorizavimą dėl mišrių santuokų religijos pagrindu, tai patvirtina Sprendime nurodyta informacija apie kilmės valstybę. Atsakovas itin primityviai ir siaurai supranta, kas yra persekiojimas ir kokiomis formomis jis gali pasireikšti. Pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui, tokia našta neturėtų būti perkelta tik pareiškėjui, kaip prieglobsčio prašytojui;

17.6.                      po Sprendimo priėmimo pareiškėjas gavo teismo sprendimą, kuriuo jis buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme dėl išlaikymo neteikimo. Pareiškėjas, būdamas Lietuvoje, nežinojo apie iškeltą bylą, bet jo tėvai konflikto metu buvo pagrasinę iškelti bylą ir tokiu būdu priversti pareiškėją atsisakyti santuokos su (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas anksčiau neturėjo konfliktinių situacijų su dukters motina, todėl tikimybė, jog ji kreipėsi į teismą dėl išlaikymo, yra mažesnė nei tikimybė, jog tai padarė jo tėvai. Šiuo atveju nėra nustatyta, ar ieškovai buvo pareiškėjo tėvai, ar jo vaiko motina;

17.7.                      sprendimas uždrausti 2 metus atvykti į Lietuvą buvo priimtas neįvertinus individualių su pareiškėju susijusių aplinkybių, be kita ko, sudarytos santuokos su Lietuvos Respublikos piliete. Priėmus tokį sprendimą, Europos Sąjungos pilietė negalėtų naudotis savo pagrindinėmis teisėmis, įskaitant teises, susijusias su šeimos interesų apsauga. Jei valstybė konstatuoja, kad sprendimas dėl grąžinimo negali būti priimtas dėl šeimyninių ryšių ar kitų priežasčių, tokiam asmeniui turi būti išduotas leidimas gyventi Lietuvoje;

17.8.                      atsakovo padaryti pažeidimai (logiškai neteisingos išvados, neteisingas kvalifikavimas, paviršutiniškas tikrinamų faktinių aplinkybių nustatymas, netinkamas vertimas, papildomos pareiškėjo apklausos neatlikimas, pareiškėjo sutuoktinės apklausos neatlikimas) negali būti ištaisyti teismo, todėl, panaikinus Sprendimą, atsakovas įpareigotinas iš naujo visapusiškai ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį.

18.       Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

19.       Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:

19.1.                      pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka ne dėl tariamo nusistatymo ar išankstinės nuomonės, o dėl to, kad prašyme pateikta tik tokia informacija, kuri nėra svarbi nagrinėjant, ar asmeniui gali būti suteiktas prieglobstis. Pareiškėjas kartu su prašymu suteikti prieglobstį pateikė dokumentus (santuokos liudijimo išrašą, USB laikmeną su joje įrašytu vaizdo įrašu ir kt.), kurie nepagrindžia jo pasakojimo ir prašymo motyvų;

19.2.                      pareiškėjo teiginys, kad atsakovas vertino pareiškėjo pasakojimą iš europietiškos kultūros išsilavinusio asmens pozicijų, yra nesuprantamas. Atsakovas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį nagrinėjo pagal teisės aktų reikalavimus, sudarė galimybę pareiškėjui nevaržomai teikti pasakojimus, paaiškinimus ir įrodymus, kt. Atsakovas pateiktus ir surinktus duomenis įvertino kompleksiškai, pateikė išsamų ir detalų tyrimo vertinimą bei išvadas;

19.3.                      pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, kad jis per apklausą Departamente buvo nurodęs, jog prieš jį panaudotas smurtas, bet jo paaiškinimai buvo netinkamai užfiksuoti. Pareiškėjas nepateikė nei lingvistinių ekspertizių, nei alternatyvių vertimų ar kitokio pobūdžio objektyvių duomenų, pagrindžiančių jo teiginius dėl netinkamo vertimo į lietuvių kalbą. Vertimą atliko kvalifikuotas vertėjas, kuris buvo įspėtas, jog už žinomai neteisingą vertimą gresia baudžiamoji atsakomybė;

19.4.                      pareiškėjo teiginiai apie patirtą smurtą atsirado tik teismo posėdyje, t. y. po to, kai atsakovas atsiliepime į skundą atkreipė dėmesį į akivaizdžius pareiškėjo skunde išdėstytų aiškinimų prieštaravimus jo paties per apklausą duotiems paaiškinimams. Pareiškėjo nauji teiginiai yra improvizacinio pobūdžio, atsiradę siekiant išvengti nepalankių išvadų dėl jo paaiškinimų nenuoseklumo, o ne objektyviai atspindintys tikrąsias apklausos aplinkybes;

19.5.                      asmeninio pobūdžio konfliktas su nevalstybiniu subjektu savaime nelemia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinybės. Nagrinėjamu atveju surinkta kilmės valstybės informacija patvirtina, jog santuoka tarp (duomenys neskelbtini) vyro ir (duomenys neskelbtini) moters yra teisiškai leidžiama. Įvertinus individualias pareiškėjo aplinkybes, nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju jis realiai patirtų diskriminaciją ar persekiojimą dėl santuokos su (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėjas nepateikė duomenų apie pasikreipimą į teisėsaugos institucijas kilmės valstybėje dėl patirto smurto, grasinimų iš savo šeimos ar kitų artimųjų, (duomenys neskelbtini) bendruomenės. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo kilmės valstybė negalėtų apsaugoti pareiškėjo dėl tarp jo ir jo šeimos kilusio konflikto;

19.6.                      prieglobsčio prašytojai įprastai yra vienintelė šalis, kuri geba teikti informaciją apie asmenines aplinkybes. Šiuo atveju atsakovas atliko jam nustatytas pareigas, be kita ko, įvertinti pareiškėjo pateiktus paaiškinimus ir visus jo turimus dokumentus. Pareiškėjo teiginiai dėl aplinkybių kvalifikavimo yra nepaaiškinti ir neatitinkantys faktinės situacijos;

19.7.                      pareiškėjas prieš pat teismo posėdį pateikė kilmės valstybės teismo sprendimą, kurio atsakovas negalėjo įvertinti anksčiau. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad jo šeima kreipėsi į teismą dėl išlaikymo, o iš paties sprendimo turinio nėra aišku, kas tiksliai yra ieškovas, kokios yra ieškinio priežastys ir kt. Dokumento turinys yra fragmentiškas, jame nėra esminių duomenų, kurie leistų daryti pagrįstas išvadas apie galimą pareiškėjo situacijos pokytį ar jam kylančias rizikas;

19.8.                      atsakovas, priimdamas sprendimą dėl draudimo atvykti, įvertino pareiškėjo ryšius Lietuvoje ir kitas aplinkybes. Vien aplinkybė, jog pareiškėjo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, savaime nesuteikia jam teisės gyventi ir būti Lietuvoje. Pareiškėjo sutuoktinė ne kartą vyko į jo kilmės valstybę, pareiškėjas turi galimybę tęsti šeiminį gyvenimą kilmės valstybėje, o, nustatyta tvarka gavęs leidimą laikinai gyventi, – ir Lietuvoje, be to, jo kontaktas su sutuoktine galėtų būti išlaikomas pasitelkiant elektroninio ryšio priemones.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV.

 

20.       Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl atsakovo Sprendimo (nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kilmės valstybę per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyks per nurodytą savanoriško išvykimo terminą: išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę; uždrausti atvykti 2 metus nuo išsiuntimo dienos, o jei pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jei pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos) teisėtumo ir pagrįstumo ir pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį pagrįstumo.

21.       Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas jo skundas dėl atsakovo Sprendimo.

22.       Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 ir 2 d.), nesutinka su dalimi teismo išvadų: pagal Ženevos konvencijos (t. y. 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso su pakeitimais, padarytais 1967 m. sausio 31 d. Niujorko protokolu) 1 straipsnio A dalies 2 punktą, terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris, be kita ko, dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba.

23.       Europos Sąjungos Taryba, konstatavusi, be kita ko, kad yra būtina įvesti bendrus prieglobsčio prašytojų pripažinimo pabėgėliais pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnį kriterijus (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) konstatuojamosios dalies 17 p.), ir turėtų būti nustatyti būtiniausi papildomos apsaugos statuso apibrėžimo ir apibūdinimo turinio standartai; papildoma apsauga turėtų papildyti Ženevos konvencijoje numatytą pabėgėlių apsaugą (Direktyvos 2011/95/ES konstatuojamosios dalies 24 p.), priėmė Direktyvą 2011/95/ES, kurios tikslas – nustatyti būtiniausius trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, ir suteikiamos apsaugos pobūdžio standartus (Direktyvos 2011/95/ES 1 str.).

24.       Direktyvos 2011/95/ES 6 straipsnyje nurodyta, kad persekiojimo vykdytojais ar didelės žalos darytojais gali būti: a) valstybė; b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos; c) nevalstybiniai subjektai, jei galima įrodyti, kad a ir b punktuose minimi vykdytojai ir darytojai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugos nuo persekiojimo arba didelės žalos, kaip apibrėžta 7 straipsnyje.

25.       Direktyvos 2011/95/ES 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad persekiojimo veiksmai pagal Ženevos konvencijos 1A straipsnį turi būti: a) pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma tų teisių, kurių negalima varžyti pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį; arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kurie yra pakankamai sunkūs, kad veiktų asmenį panašiai kaip minėta a punkte. Direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad persekiojimo veiksmai pagal šio straipsnio 1 dalį inter alia (be kita ko, įskaitant) gali būti tokios formos: a) fizinio ir psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą; b) teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba taikomos diskriminuojant;
c) persekiojimas ar baudimas, kuris yra neproporcingas ir diskriminuojantis; <...>.

26.       Direktyvos 2011/95/ES 10 straipsnio 1 dalyje yra išvardyti faktoriai, į kuriuos atsižvelgia valstybės narės, vertindamos persekiojimo priežastis, tarp jų d punkte – grupe laikoma tam tikra socialinė grupė, kurioje visų pirma: tos grupės nariai turi tas pačias prigimtines savybes ar bendrą istoriją, kurios negalima pakeisti, arba turi tas pačias savybes ar įsitikinimus, kurie yra tokie svarbūs to asmens tapatumui ar sąžinei, kad jis negali būti verčiamas jų atsisakyti; ta grupė turi individualų tapatumą atitinkamoje šalyje, nes aplinkinės visuomenės suvokiama kaip skirtinga; <...>.

27.       Įstatyme, kuriuo yra įgyvendinama, be kita ko, Direktyva 2011/95/ES, nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

28.       Pagal Įstatymą, papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo
86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

29.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A822-334/2010, 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3118-629/2020,
2025 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1215-821/2025). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2358-662/2025).

30.       Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)).

31.       Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-4046-438/2018, 2025 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2318-968/2025).

32.       Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prašymą suteikti prieglobstį pažymėtina, jog Direktyvoje 2011/95/ES nustatyta, kad kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.).

33.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Pareiškėjas ir Lietuvos Respublikos pilietė J. R. jo kilmės valstybėje sudarė registruotą vedybų sutartį, įregistravimo civiliniame registre data – (duomenys neskelbtini) d. (žr. registruotos vedybų sutarties nuorašo vertimą į lietuvių kalbą). J. R. buvo išduotas leidimas gyventi (duomenys neskelbtini), galiojantis nuo (duomenys neskelbtini) d. iki (duomenys neskelbtini) d., kuriame pažymėta: „(duomenys neskelbtini)“ (žr. užsieniečio leidimo gyventi nuorašo vertimą į lietuvių kalbą).

34.       Pareiškėjas pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, registravimo data – 2025 m. gegužės 6 d. Departamentas 2025 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. 25S108037 priėmė pareiškėjo prašymą ir nusprendė jį nagrinėti iš esmės skubos tvarka, nes prašyme suteikti prieglobstį pateikta tik tokia informacija, kuri nėra svarbi nagrinėjant, ar asmeniui gali būti suteiktas prieglobstis. Registruojant pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį 2025 m. gegužės 6 d. anketoje, be kita ko, nurodyta, kad: pareiškėjo tautybė – (duomenys neskelbtini); išpažįstama religija, jos kryptis, atšaka ir pakraipa – (duomenys neskelbtini); priklausymas partijai – nepriklauso; išvykimo iš kilmės valstybės data – 2025 m. sausio 23 d.; atvykimo data – 2025 m. sausio 23 d.; laisvos formos paaiškinimai – atvyko į Lietuvą, nes turėjo problemų su tėvais ir draugais dėl sudarytos santuokos su ne (duomenys neskelbtini), pareiškėjas ir jo sutuoktinė negalėjo gyventi nei sostinėje, nei kitame mieste, o prieš sudarant santuoką jį sulaikė saugumo pareigūnai, kurie per apklausą nurodė, kad keista, jog jis ims į žmonas ne (duomenys neskelbtini), ir teigė, kad gali išduoti žmonai leidimą gyventi metams, bet po to bus sunku pratęsti, be to, atvykęs į Lietuvą pareiškėjas susidūrė su problemomis dėl buvusio žmonos sutuoktinio, kuris jam grasino, todėl pareiškėjas buvo priverstas išvykti į (duomenys neskelbtini); kokioje valstybėje, kada ir koks sprendimas buvo priimtas – (duomenys neskelbtini), 2025 m. vasario 3 d., „Grąžinimas pagal Dubliną.“

35.       2025 m. gegužės 30 d. buvo atlikta pareiškėjo apklausa Departamente (žr. transkripciją), kurios pradžioje pareiškėjas patvirtino, kad gerai supranta vertėją ir kad neprieštarauja, jog būtų atlikta apklausa, nors jis nespėjo pasikalbėti su advokatu. Pareiškėjas per apklausą laisvai paaiškino ir atsakydamas į Departamento darbuotojo klausimus nurodė aplinkybes apie tai, kaip jis susipažino su J. R., kaip jie sudarė santuoką bei kt. Pareiškėjas, be kita ko, teigė, kad jis su dabartine sutuoktine susipažino 2023 metų spalio–lapkričio mėnesiais, kai dirbo gidu (duomenys neskelbtini). Ji kas metus ar kas pusmetį atkeliaudavo kaip turistė į (duomenys neskelbtini) (abiejuose miestuose pareiškėjas dirbdavo gidu, bet tuo metu gyveno (duomenys neskelbtini)), jie apsigyvendavo kartu. Paskutinius 5 mėnesius (iki 2025 m. sausio mėn.) jie gyveno kartu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui ir jo žmonai buvo leista sudaryti santuoką (tai leidžia ir įstatymai, ir religija, bet prieš santuokos sudarymą pareiškėją apklausė slaptoji tarnyba), tačiau pareiškėjo šeima yra labiau religinga ir jie bijojo, kad jis, pavyzdžiui, pakeis tikėjimą į (duomenys neskelbtini) arba kad jo žmona taps (duomenys neskelbtini). Kai pareiškėjas supažindino savo žmoną su tėvais, jie nebuvo patenkinti, nepriėmė jo pasirinkimo, dėl to pareiškėjas ir jo žmona persikraustė gyventi į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo brolis atvyko į (duomenys neskelbtini) jį įkalbinėti, prašyti išsiskirti. Pareiškėjas dėl brolio elgesio nesikreipė į policiją, nes nenorėjo, jog jis patektų į kalėjimą ar pan. Pareiškėjas su žmona nutarė išvykti į Lietuvą, nes jis norėjo gyventi ramiai, be konfliktų su artimaisiais. Be šeimos ir brolio, nebuvo daugiau konfliktų, tačiau pareiškėjas bijojo dėl nemalonumų jam ir jo žmonai, nes, pavyzdžiui, (duomenys neskelbtini) bijojo, kad jo žmona pakeis tikėjimą į (duomenys neskelbtini), todėl jo žmonai galėjo kažkas atsitikti arba jai galėjo grasinti. Pareiškėjas manė, kad, jeigu jie grįžtų gyventi toje pačioje vietoje, grįžtų problemos iš (duomenys neskelbtini) ir iš tėvų. Be to, pareiškėjas nurodė, kad kai jis su žmona atvyko į Lietuvą, jį ėmė persekioti ir jam grasinti buvęs žmonos sutuoktinis, todėl ji jam (pareiškėjui) pasiūlė laikinai palikti Lietuvą, nuvažiuoti į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pateikė prašymą suteikti prieglobstį (duomenys neskelbtini), tačiau jo prašymas nebuvo priimtas, nes jam išduota Lietuvos viza. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas grįžo į Lietuvą ir čia pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Grįžęs į Lietuvą, pareiškėjas buvo apgyvendintas (ir apklausos atlikimo metu buvo) Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre, kuriame jį bandė aplankyti žmona, bet pareigūnai neleido jiems susitikti. Departamento pareigūnas pasiteiravo pareiškėjo, ar jis nori dar ką pridėti, ir jis atsakė, kad neturi daugiau ką pasakyti. Apklausos pabaigoje Departamento pareigūnas paklausė pareiškėjo, ar jis gerai suprato vertėją ir jam užduodamus klausimus, o pareiškėjas nurodė, kad suprato.

36.       Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad pareiškėjo žmona pas jį paskutinį kartą atvyko 2024 m. rusėjo mėnesį. Kai pareiškėjo šeimos nariai pamatė jį su žmona, jie pradėjo ant jo pykti ir puolė jį mušti. Pareiškėjas ir jo žmona (duomenys neskelbtini) prabuvo 3 savaites, bet dėl konfliktų su šeima išvyko į (duomenys neskelbtini). Po 1,5 mėnesio brolis ir pusbroliai atvyko į kompaniją (duomenys neskelbtini), kurioje dirbo pareiškėjas, ir pradėjo daryti jam problemas, mušti, nes norėjo, kad pareiškėjas paliktų tuos santykius. Be to, pareiškėjas tvirtino, kad (duomenys neskelbtini) prie jo priėjo (duomenys neskelbtini), kurie liepė nutraukti santuoką, nes jie jai prieštarauja (bijo, kad (duomenys neskelbtini) žmona pakeis savo religiją). Dėl kilusių problemų pareiškėjas ir jo žmona grįžo gyventi į (duomenys neskelbtini), susituokė (duomenys neskelbtini), o po to kreipėsi į Lietuvos ambasadą dėl vizos išdavimo pareiškėjui ir sausio 23 d. išvyko į Lietuvą. Pareiškėjas, atsakydamas į teisėjų klausimus, paaiškino, jog iš šeimos pusės buvo mušimas, puolimas, ant pareiškėjo kūno liko randų, dėl sumušimo (duomenys neskelbtini) jis nuvyko į ligoninę; iš (duomenys neskelbtini) dvasininkų buvo kalbos.

37.       Liudytoja J. R. pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino susipažinimo su pareiškėju, apsilankymų (gyvenimo) jo kilmės valstybėje ir santuokos sudarymo su juo aplinkybes, taip pat apie kilusius konfliktus su jos buvusiu sutuoktiniu. Liudytoja, be kita ko, nurodė, kad, kai ji ir pareiškėjas apsigyveno (duomenys neskelbtini) (nuomojamame bute), kilo konfliktai su pareiškėjo šeima, jo šeima jų nepriėmė dėl vertybinių įsitikinimų, nes jo šeima yra griežti (duomenys neskelbtini). Dėl to jie išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) pas pareiškėją atvyko brolis su giminaičiais ir jį užpuolė, sumušė, sužalojo. Pas pareiškėją taip pat buvo atvykę (duomenys neskelbtini) atstovai, kurie pareiškė, jog jų sąjunga yra neįmanoma. Konfliktinės situacijos įvyko dėl to, kad liudytoja yra kito tikėjimo ir nenorėjo pakeisti savo tikėjimo. Kadangi liudytoja ir pareiškėjas jo kilmės valstybėje jautėsi nesaugiai, jie nusprendė išvykti į Lietuvą. Liudytojos buvęs vyras grasino jai ir pareiškėjui, buvo atsiuntęs pareiškėjui grasinantį vaizdo įrašą, o vėliau, kai liudytoja su pareiškėju lankė jos motiną, buvęs sutuoktinis atvyko ir pradėjo grasinti (įskaitant grasinimus nužudyti). Liudytoja, bijodama dėl pareiškėjo saugumo, pasiūlė jam išvyti į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas buvo deportuotas iš (duomenys neskelbtini) ir grįžo į Lietuvą. Pareiškėjas buvo apgyvendintas Pabradėje, liudytoja vykdavo jo aplankyti. Be to, būdamas Lietuvoje, pareiškėjas gavo laišką apie dėl jo priimtą teismo sprendimą, dėl kurio, grįžęs į savo kilmės valstybę, jis gali būti įkalintas.

38.       Liudytoja J. R., atsakydama į pirmosios instancijos teismo, pareiškėjo atstovės advokatės ir atsakovo atstovės klausimus, nurodė, jog pareiškėjo kilmės valstybėje gyvenimas buvo sudėtingas, jie nesijautė saugus, vykdavo konfliktai tarp pareiškėjo ir jo šeimos narių ((duomenys neskelbtini) kalba), ji patyrė psichologinį spaudimą pakeisti tikėjimą. Iki incidento (duomenys neskelbtini) buvo ankstesnių incidentų, kurie nebuvo tokie „aštrūs“. Liudytoja paaiškino, kad pareiškėjo šeimoje įvyko incidentas panašiu atveju dėl ryšių su kitatike, kai tarp giminių įvyko buitinis konfliktas, nes giminaitis buvo (duomenys neskelbtini), o mergina – (duomenys neskelbtini) tikėjimo ir ji norėjo, kad vyras pakeistų tikėjimą, bet to neįvyko; dėl kilusio konflikto giminaitis buvo uždarytas į „tam tikrą įstaigą“ (pareiškėjo atstovė advokatė patikslino, kad turima omenyje psichiatrinė ligoninė) ir joje laikomas ilgą laiką; apie šį incidentą jai papasakojo pareiškėjas. Liudytoja teigė, kad pareiškėjo brolio smurtas įvyko prieš santuokos sudarymą, po šio įvykio pareiškėjas kreipėsi į ligoninę, buvo sumušta veido sritis ir kojos sritis. Liudytoja nurodė, kad jau nebesulaukia grasinimų iš buvusio vyro dėl santuokos su pareiškėju.

39.       Teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo vertimo per Departamento apklausą, pažymi, kad Prieglobsčio tvarkos aprašo 6 punkte yra reglamentuojama prieglobsčio prašytojo apklausos atlikimo tvarka. Šiame punkte, be kita ko, nurodyta, kad apklausa atliekama prieglobsčio prašytojo gimtąja kalba arba kalba, kurią prieglobsčio prašytojas geriausiai supranta ir kuria jis gali aiškiai bendrauti; jeigu būtina, apklausoje dalyvauja vertėjas.

40.       Aprašo 17 punkte nurodyta, kad, remiantis Aprašo 47, 57 92.1 bei 118 punktuose nurodytos apklausos garso arba vaizdo ir garso įrašu surašoma apklausos įrašo transkripcija, kuri įkeliama į asmens bylą. Transkripcija surašoma, tiksliai perrašant garso arba vaizdo ir garso įrašą į tekstinį dokumentą. Prieglobsčio prašytojo apklausa transkribuojama pažodžiui, jo pasakojimas perrašomas identiškai, neatliekant turinio ar sakinių struktūros pataisymų ar pakeitimų ir neperformuluojant idiomatinių posakių. Kai tai nedaro poveikio prieglobsčio prašytojo pasakojimo turiniui arba kontekstui bei padeda išlaikyti informacijos tikslumą ir logiškumą, sakytinei kalbai būdingos fonetikos ir tarimo klaidos, užpildytos pauzės ir kiti paralingvistiniai bendravimo elementai, kartojimai (vieno ar kelių žodžių perteklius), kurie yra retoriškai nesvarbūs, nervingas mikčiojimas, neteisingai pradėti sakiniai (kai prieglobsčio prašytojas arba vertėjas pasitaiso, pasirenka kitą formuluotę ir pradeda sakinį iš naujo) bei neverbaliniai įvykiai apklausos metu į transkripciją neįtraukiami.

41.       Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdyje tvirtino, kad apklausoje Departamente dalyvaujantis vertėjas (duomenys neskelbtini) kalba kalbėjo suprantamai pareiškėjui, tačiau pareiškėjo atsakymus į lietuvių kalbą išvertė netiksliai (neteisingai), tai matyti iš teismui pateiktos transkripcijos. Pareiškėjas teismo posėdyje įvardijo porą netikslumų dėl datų vertimo, pavyzdžiui, pareiškėjas tvirtino, kad jis Departamento pareigūnui nurodė, jog jis į Lietuvą atvyko sausio 23 d., bet jo atsakymas į lietuvių kalbą išverstas neteisingai, nurodant, kad jis atvyko sausio 31 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl vertimo netikslumo (neteisingumo) yra iš esmės abstraktaus pobūdžio, o pareiškėjo įvardyti pavieniai netikslumai nepatvirtina egzistuojant esminius vertimo trūkumus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat aiškiai nenurodo, kurios transkripcijos dalys (konkretūs sakiniai, konkretūs (duomenys neskelbtini) žodžiai) yra išverstos netiksliai, neteisingai, bei nepateikia paaiškinimų apie priežastis, dėl kurių jis negali pateikti jo teiginius patvirtinančių įrodymų, pavyzdžiui, kito vertėjo atlikto jo pateiktų atsakymų vertimo. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui taip pat nepateikė procesinių prašymų, susijusių su jo teiginiais dėl netinkamo vertimo, pavyzdžiui, prašymo teismo posėdyje perklausyti apklausos garso įrašą su kitu vertėju. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl netinkamo jo paaiškinimų ir atsakymų per apklausą Departamente vertimo į lietuvių kalbą, todėl nebuvo pagrindo nesivadovauti pateikta apklausos transkripcija.

42.       Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo argumentų, jog Departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, nepagrįstai neatliko papildomos pareiškėjo apklausos ir jo sutuoktinės apklausos, nurodo, kad pareiškėjo argumentai šiuo aspektu nepatvirtina, kad Departamentas šiuo konkrečiu atveju privalėjo atlikti nurodytas apklausas. Per 2025 m. gegužės 30 d. apklausą pareiškėjas galėjo laisvai pateikti savo pasakojimą, pareiškėjas į Departamento darbuotojo klausimus apie tai, ar jis nori tęsti apklausą, ar nori pasiruošti kitam kartui, atsakė, kad viskas tvarkoje, galima tęsti pokalbį, pareiškėjas nenurodė ketinimo vėliau teikti papildomus įrodymus ar paaiškinimus, o apklausos pabaigoje tik pasiteiravo, kada bus priimtas sprendimas. Per minėtą apklausą pareiškėjas paaiškino aplinkybes apie konfliktus, kurie kilo tarp jo ir jo šeimos narių, giminaičių, taip pat tarp jo ir (duomenys neskelbtini) atstovų, ir nepaminėjo incidentų, kuriuose dalyvavo jo sutuoktinė. Be to, pareiškėjo sutuoktinė J. R., pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta kaip liudytoja, taip pat nepateikė aiškių paaiškinimų apie konkrečias situacijas, kuriose ji dalyvavo tiesiogiai, ir užsiminė apie tai, kad pokalbiai vykdavo (duomenys neskelbtini) kalba, apie konfliktus, incidentus jai papasakodavo pareiškėjas, ji jautė nepatogumus, psichologinį spaudimą. Pirmosios instancijos teismas šiame kontekste, vertindamas J. R. paaiškinimų patikimumą, pagrįstai atsižvelgė į tai, jog ji yra pareiškėjo sutuoktinė, todėl ji suinteresuota bylos baigtimi. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo išvadai, kad Departamentas, neatlikdamas papildomos pareiškėjo apklausos ir pareiškėjo sutuoktinės apklausos, pažeidė procedūrines taisykles ir dėl to galėjo priimti nepagrįstą ir neteisėtą Sprendimą.

43.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas 2025 m. spalio 28 d. pateikė teismui papildomus dokumentus, kurie anksčiau nebuvo pateikti Departamentui, įskaitant kilmės valstybės teismo 2025 m. balandžio 7 d. sprendimo „Dėl A. M. M. M.“ nuorašą (su vertimu į lietuvių kalbą). Šiame dokumente nurodyta, kad civilinis ieškovas kreipėsi į teismą su prašymu skirti atsakovui (duomenys neskelbtini) numatytą bausmę („(duomenys neskelbtini)“), įpareigojant atsakovą sumokėti civiliniam ieškovui (duomenys neskelbtini) laikinos kompensacijos, išlaidų ir advokato atlyginimo; prašymas grindžiamas tuo, kad atsakovas atsisakė mokėti teismo sprendimu nustatytus alimentus (duomenys neskelbtini) bankui; teismas nustatė, kad incidentas yra tikras ir įrodytas, nes kaltinamasis atsisakė mokėti teismo sprendimu nustatytus alimentus, kurie yra privalomi mokėti (duomenys neskelbtini) bankui; teismas nuteisė atsakovą jam nedalyvaujant ir paskyrė 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę bei nurodė sumokėti (duomenys neskelbtini) dydžio užstatą, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymas būtų laikinai sustabdytas, taip pat nurodė sumokėti civiliniam ieškovui (duomenys neskelbtini) dydžio kompensaciją, padengti bylinėjimosi išlaidas ir sumokėti (duomenys neskelbtini) dydžio advokato atlyginimą. Minėtame dokumente nėra duomenų, leidžiančių identifikuoti civilinio ieškovo asmens tapatybę ir / ar jo ryšį su pareiškėju bei kitas faktines bylos aplinkybes. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad, pagal kilmės valstybės teisę, tėvai turi teisę reikalauti išlaikymo iš vaikų, bet tai praktikuojama retai; šiuo atveju buvo pasikreipta į teismą, teigiant, kad pareiškėjas neva nemoka išlaikymo (neišlaiko tėvų) ir todėl privalo atlikti laisvės atėmimo bausmę. Pareiškėjas tvirtino, jog jis apie šią bylą sužinojo tik būdamas Lietuvoje.

44.       Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog nėra pagrindo spręsti, kad pateiktas kilmės valstybės teismo sprendimas patvirtina aplinkybes dėl pareiškėjui gresiančio persekiojimo. Šiuo aspektu pareiškėjas pabrėžė tai, kad minėtas teismo sprendimas buvo priimtas po aptariamos santuokos sudarymo, ir tai, kad teismo sprendime yra numatyta laisvės atėmimo bausmė, tačiau jis nepateikė jokių argumentų ar duomenų, susijusių su kilmės valstybės vykdomu jo persekiojimu, pavyzdžiui, kad byla buvo sufabrikuota. Priešingai, pats pareiškėjas nurodė, jog kilmės valstybėje tėvai turi teisę reikalauti išlaikymo iš vaikų, be to, kilmės valstybėje gyvena pareiškėjo mažametis vaikas su motina ir pareiškėjas negalėjo neabejotinai patvirtinti, kad minėtame teismo sprendime kalbama ne apie jo mažamečio vaiko išlaikymą. Taip pat akcentuotina, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresianti laisvės atėmimo bausmė pati savaime nėra pagrindas išvadai apie jam kylančią visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamam dėl priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar kitų atitinkamų priežasčių, be to, kaip pagrįstai akcentavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas turi galimybę išvengti šios bausmės vykdymo, jei sumokės nurodytą užstatą. Konstatuotina, kad pareiškėjas nepagrindė, jog jo pateiktas naujas dokumentas galėtų suponuoti tarptautinės apsaugos poreikį, net tuo atveju, jei pareiškėjo teiginiai pasitvirtintų (t. y. jei teismo sprendimas yra susijęs su būtent pareiškėjo tėvų išlaikymu ir jo tėvų sprendimą pasinaudoti jiems įstatymų suteikta teise lėmė nesutikimas su pareiškėjo pasirinktu elgesiu), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepanaikino Sprendimo ir neįpareigojo atsakovo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį vien dėl poreikio ištirti šį naują dokumentą ir su juo susijusias aplinkybes.

45.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos šios aplinkybės, teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjui: 1) pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), o jo sutuoktinė Lietuvos Respublikos pilietė J. R. – (duomenys neskelbtini); 2) pareiškėjo kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini)) yra leidžiamos santuokos tarp kitatikių, kai vyras yra (duomenys neskelbtini), o moteris – (duomenys neskelbtini), ir pareiškėjas, kilmės valstybėje sudarydamas santuoką su J. R., nesusidūrė su teisinėmis kliūtimis ir netinkamu elgesiu iš valstybinės valdžios subjektų (pagal pareiškėjo paaiškinimus, jis buvo tik apklaustas atitinkamos tarnybos); 3) nepaneigta, kad tarp pareiškėjo ir jo šeimos narių, giminaičių kilo konfliktai dėl pareiškėjo santykių su J. R., nes ji yra (duomenys neskelbtini); 4) byloje nėra konkrečių paaiškinimų ir duomenų, patvirtinančių, kad tarp pareiškėjo ir (duomenys neskelbtini) bendruomenės narių kilo konfliktai dėl pareiškėjo santykių su J. R., nes ji yra (duomenys neskelbtini); 5) byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl santykių su kitatike patyrė fizinį smurtą iš šeimos narių, giminaičių ar kitų asmenų (pareiškėjo teiginiai, kad jis po sumušimo (duomenys neskelbtini) kreipėsi į ligoninę, nėra pagrįsti rašytiniais įrodymais, ir pareiškėjas paaiškino, jog jis nesikreipė į policiją, nes nenorėjo sukelti problemų broliui); 6) byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo kilmės valstybė negali arba nenori suteikti pareiškėjui veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; 7) pagal Sprendime pateiktą kilmės valstybės informaciją, kurios aktualumas ir tikslumas nėra ginčijami, tiek (duomenys neskelbtini), tiek (duomenys neskelbtini) bendruomenėse požiūris į mišrias santuokas yra didžiąją dalimi neigiamas, tačiau pasekmės (duomenys neskelbtini) moteriai yra nepalyginamai sunkesnės, pavyzdžiui, moters (duomenys neskelbtini) šeima gali nepripažinti tokios santuokos, ji gali būti atstumta savo bendruomenės, be to, (duomenys neskelbtini) žmona gali jausti nuolatinį spaudimą perimti (duomenys neskelbtini) tradicijas, atsiversti į (duomenys neskelbtini) (vyro šeima gali kelti ultimatumą – atsivertimas arba skyrybos); 8) byloje nėra duomenų apie tai, kad kilmės valstybėje vyksta beatodairiško smurto veiksmai tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu, arba kitas aplinkybes, dėl kurių pareiškėjui galėtų kilti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytos grėsmės.

46.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nesutikimas su Sprendime ir pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis yra grindžiamas abstraktaus pobūdžio argumentais ir pareiškėjo subjektyvia nuomone, kad jo teiginiai yra pakankamas pagrindas atitinkamoms faktinėms aplinkybėms nustatyti. Kaip teisingai pastebėjo atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo pasakojimas nebuvo nuoseklus ir su laiku vystėsi, pavyzdžiui, pareiškėjas tik pirmosios instancijos teismo posėdyje pradėjo teigti, kad prieš jį buvo pavartotas fizinis smurtas. Be to, pareiškėjo pasakojimas apie patirtą persekiojimą nepasižymi detalumu, konkrečiais įvykiais, pareiškėjas iš esmės apsiribojo abstraktaus pobūdžio teiginiais apie konfliktus su šeimos nariais, giminėmis, (duomenys neskelbtini) atstovais, prašymus nesudaryti / nutraukti santuoką, bet aiškiai neįvardijo, kas, kada, kokiomis aplinkybėmis ir ką jam pasakė. Pareiškėjo paaiškinimai nepatvirtina, kad prieš jį atlikti veiksmai buvo pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. Taip pat akcentuotina, kad pareiškėjo paaiškinimai nepagrindžia jo vėlesnių teiginių, kad kilmės valstybė leidžia ir toleruoja šeimos narių persekiojimą ir buitinį terorizavimą dėl mišrių santuokų religijos pagrindu: pareiškėjas per apklausą Departamento darbuotojui nurodė, kad jis nesikreipė į policiją dėl brolio veiksmų, kalbų, nes nenorėjo konfliktuoti taip, kad kiltų nemalonumų (jo brolis galėjo sėsti į kalėjimą ar pan.), o toks pareiškėjo atsakymas suponuoja paties pareiškėjo įsitikinimą, kad tuo atveju, jei jis dėl brolio veiksmų pasikreiptų į kilmės valstybės teisėsaugos institucijas, šios institucijos imtųsi priemonių.

47.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymų ir priėjo prie pagrįstos išvados, kad nėra individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikį. Pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti į kilmės šalį yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje nustatytų sąlygų. Darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį. Taip pat nėra pagrindo abejoti atsakovo sprendimu nesuteikti pareiškėjui ir papildomos apsaugos, nes pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo
87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

48.       Teisėjų kolegija dėl Sprendimo dalies, kurioje nuspręsta įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į kilmės valstybę per 14 kalendorinių dienų, o jeigu jis savanoriškai neišvyko – išsiųsti į kilmės valstybę, pažymi, kad, priėmus galutinį sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį ir netekus prieglobsčio prašytojo statuso, užsienietis netenka ir teisės likti Lietuvos teritorijoje (Įstatymo 221 str.). Pagal Įstatymo 125 straipsnio 4 dalį, sprendimas dėl prieglobsčio prašytojo grąžinimo į užsienio valstybę ar įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos nepriimamas tol, kol nagrinėjamas jo pateiktas prašymas suteikti prieglobstį pagal šio Įstatymo IV skyrių. Įstatymo
126 straipsnio 1 dalyje yra išvardyti užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos atvejai, tarp jų – jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti (1 p.).

49.       Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

50.       Akcentuotina, kad, pagal Įstatymo 1 straipsnio 2 dalį, šio Įstatymo nuostatos yra suderintos su 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Grąžinimo direktyva), taip pat su Direktyva 2011/95/ES. Užsieniečio apsigyvenimo Lietuvoje santykių teisiniam kvalifikavimui reikšmingos ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos, nes pareiškėjas prašymą grindė šeiminiais ir socialiniais ryšiais su Lietuvos Respublika, kurioje gyvena jo mažametis vaikas ir jo motina (kurie yra Lietuvos piliečiai), bei vaikų interesų apsauga.

51.       Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu, todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą
(žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje A., C. ir B. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje A. prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93)). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu, ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą; teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr., pvz., 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje B. prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 54273/00); 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ü. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99)). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pažymima, kad valstybės – Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos dalyvės – turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešajai tvarkai užtikrinti, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti šios konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą M. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 25017/94)). Todėl kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, net kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui.

52.       Pasisakydamas dėl Direktyvos 2011/95/ES 23 straipsnio, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad pagal šį straipsnį reikalaujama tik to, jog valstybės narės savo nacionalinę teisę sutvarkytų taip, kad tokie šeimos nariai pagal nacionalines procedūras ir tiek, kiek tai suderinama su šių šeimos narių asmeniniu teisiniu statusu, galėtų prašyti tam tikrų lengvatų, apimančių, be kita ko, leidimą gyventi šalyje, galimybę įsidarbinti arba mokytis, kuriomis siekiama išsaugoti šeimos vienovę (žr., pvz., 2018 m. spalio 4 d. sprendimo byloje Nigyar Rauf Kaza Ahmedbekova ir Rauf Emin Ogla Ahmedbekov, C-652/16, EU:C:2018:801, 68 p.; 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimo byloje LW prieš Bundesrepublik Deutschland, C-91/20, EU:C:2021:898, 36 p.).

53.       Grąžinimo direktyvos preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, kad, pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus, sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Grąžinimo direktyvos bei nacionalinių teisės aktų nuostatas ir tikslus, yra pažymėjęs, kad net jei užsieniečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas, nes jis neatitinka ar nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, Europos Sąjungos teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo jį išsiųsti. Sprendžiant klausimą dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti įvertinamos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su asmens privataus ir šeimos gyvenimo apsauga, taip pat poreikius užtikrinti nepilnamečių teisių apsaugą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2024 m. birželio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1764-822/2024; kt.).

54.       Aptarta teismų praktika patvirtina, kad atsakovas, spręsdamas (persvarstydamas) klausimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ir draudimo atvykti, turi įvertinti individualią užsieniečio situaciją, t. y. įvertinti visus turimus dokumentus, duomenis ir šeiminių aplinkybių visetą.

55.       Nagrinėjamu atveju Sprendime nustatyta, kad pareiškėjas į Lietuvą atvyko 2025 m. sausio 23 d., į (duomenys neskelbtini) atvyko 2025 m. sausio 30 d., o 2025 m. balandžio 28 d. buvo grąžintas į Lietuvą. Pareiškėjas yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo individualias aplinkybes, be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių 8 straipsnio nuostatų kontekste, priėjo prie išvados, kad pareiškėjo grąžinimas į kilmės valstybę yra galimas, nes nenustatyta kliūčių pareiškėjo sutuoktinei gyventi jo kilmės valstybėje (ji ne kartą vyko į jo kilmės valstybę tiek turistiniais tikslais, tiek gyventi kartu su pareiškėju, todėl laikytina, kad perspektyva persikelti į minėtą valstybę jai yra priimtina), taip pat nenustatyta aplinkybių, trukdančių pareiškėjui išvykti iš Lietuvos, nustatyta tvarka gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, sugrįžti ir tęsti šeiminį gyvenimą su Lietuvos Respublikos piliete, be to, išvykimo laikotarpiu pareiškėjas galėtų palaikyti kontaktą su sutuoktine nuotoliniu būdu (pasitelkiant elektroninio ryšio priemones).

56.       Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo argumentus dėl jam ir jo sutuoktinei kylančių grėsmių kilmės valstybėje grįžimo atveju, pažymi, kad, kaip minėta, atsakovas Sprendime nenustatė pareiškėjo pagrįstos baimės patirti persekiojimą savo kilmės valstybėje. Pareiškėjas jo sutuoktinei galinčią kilti grėsmę jo kilmės valstybėje grindė abstraktaus pobūdžio teiginiais, paremtais Sprendime atsakovo pateikta kilmės valstybės informacija apie moterų (duomenys neskelbtini), sudariusių santuokas su vyrais (duomenys neskelbtini), padėtimi, tačiau nurodyta kilmės valstybės informacija nagrinėjamu atveju yra iš dalies neaktuali (nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjo sutuoktinė jo kilmės valstybėje turi šeimos narių, priklauso tam tikrai bendruomenei ar (duomenys neskelbtini)), taip pat nėra duomenų apie realią grėsmę pareiškėjo sutuoktinei būti pagrobtai su tikslu ją priversti atsiversti ir ištekinti (primintina, kad J. R. jau yra sudariusi santuoką su pareiškėju jo kilmės valstybėje, kuri buvo įregistruota). J. R., pirmosios instancijos teismui teikdama paaiškinimus apie gyvenimą pareiškėjo kilmės valstybėje, nenurodė jos pačios patirtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip persekiojimas. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė kilmės valstybėje gali patirti konfliktų su jo šeimos nariais ar kitais asmenimis, nepatogumų, psichologinį spaudimą, nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėjas negali būti grąžintas į kilmės valstybę, o Sprendimas šioje dalyje yra nepagrįstas ir neteisėtas.

57.       Teisėjų kolegija dėl Sprendimo dalies, kurioje nurodyta, jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyko iš Lietuvos per šiame sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą 2 metus, pažymi, kad, pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. To paties straipsnio 8 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

58.       Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu
Nr. 3K-33, (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 5 punkte įtvirtinta, jog tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.

59.       Kriterijų vertinimo tvarkos 42 punkte įtvirtinta, kad, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, kurio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas buvo nutrauktas arba kuriam buvo panaikintas suteiktas prieglobstis, atsižvelgiama į: 42.1. priežastį, dėl kurios buvo atsisakyta suteikti prieglobstį ar jis buvo panaikintas; 42.2. esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius Lietuvos Respublikoje; 42.3. tai, ar užsienietis piktnaudžiavo prieglobsčio procedūromis; 42.4. geriausius vaiko interesus. Nors Sprendimo pabaigoje yra nurodyti Kriterijų vertinimo tvarkos 44.1 ir 44.2 punktai, iš Sprendimo motyvų matyti, kad atsakovas vadovavosi būtent Kriterijų vertinimo tvarkos 44.3 punktu, pagal kurį Užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį arba kurio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas buvo nutrauktas, nustatomas draudimo atvykti laikotarpis – 2 metai, jeigu užsienietis buvo grąžintas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu arba išsiųstas ir nustatoma viena iš šių aplinkybių: 44.3.1. užsieniečio pateiktas prašymas suteikti prieglobstį išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka; <...>.

60.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog Departamento diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. spalio 23 d. sprendimą administracinėje byloje
Nr. eA-2335-789/2024). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012; 2025 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2312-821/2025).

61.       Sprendime dėl draudimo atvykti nurodyta, kad, atsižvelgiant į nustatytą Kriterijų vertinimo tvarkos 44.3.1 punkte nurodytą aplinkybę, įvertinus aplinkybių visumą ir vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, nustatytas 2 metų draudimo atvykti laikotarpis laikytinas proporcingu.

62.       Nustatyta, kad Departamentas 2025 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. 25S108037 priėmė pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį ir nusprendė taikyti nagrinėjimo iš esmės skubos tvarka procedūrą, nes prašyme suteikti prieglobstį pateikta tik tokia informacija, kuri nėra svarbi nagrinėjant, ar asmeniui gali būti suteiktas prieglobstis.

63.       Įstatymo 81 straipsnyje yra nustatyti prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo iš esmės terminai. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalis netaikoma, kai prašymas suteikti prieglobstį nagrinėjamas iš esmės skubos tvarka. Tokiu atveju prašymas suteikti prieglobstį turi būti išnagrinėtas per 10 darbo dienų nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos arba šio Įstatymo 76 straipsnio 4 dalyje nurodytų pagrindų nustatymo dienos. Įstatymo 81 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu nagrinėjant prašymą suteikti prieglobstį iš esmės skubos tvarka išnyksta pagrindai, nurodyti šio Įstatymo 76 straipsnio 4 dalyje, prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimui iš esmės taikomas šio straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas.

64.       Nagrinėjamu atveju atsakovas skundžiamą Sprendimą priėmė 2025 m. rugpjūčio 25 d.,
t. y. praėjus daug daugiau nei 10 darbo dienų nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos
(t. y. 2025 m. gegužės 6 d.). Byloje nėra duomenų apie priežastis, dėl kurių pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas užtruko daugiau nei 10 darbo dienų.

65.       Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį realiai buvo nagrinėjamas ne skubos tvarka. Sprendime iš esmės nėra pateikti motyvai dėl draudimo atvyti nustatymo ir šio draudimo laikotarpio. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvą neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų, nes jame nėra nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės ir administracinio sprendimo motyvai. Dėl nurodytų priežasčių ši Sprendimo dalis yra panaikinama.

66.       Taip pat panaikinama Sprendimo dalis, kurioje nurodyta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 2 metus, nes šis sprendimas buvo priimtas naikintino sprendimo dėl draudimo atvykti į Lietuvą pagrindu (Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 15 p.).

67.       Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai paliko galioti Sprendimo dalis dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso, papildomos apsaugos) nesuteikimo ir grąžinimo į kilmės valstybę (įpareigojimo savanoriškai išvykti nustatymo, o neišvykus per nurodytą terminą, – išsiuntimo), tačiau netinkamai įvertino Sprendimo dalių dėl draudimo atvykti ir įspėjimo įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą pagrįstumą ir teisėtumą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, o Sprendimo dalys dėl draudimo atvykti ir įspėjimo įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą panaikinamos.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 
144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

 

nutaria:

 

Pareiškėjo A. M. M. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2025 m. lapkričio 13 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo A. M. M. M. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. 25S187593 dalis, kuriose nuspręsta, jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per šiame sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą, uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu jis išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos, taip pat įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi iš Šengeno acquis teritorijoje) 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu jis išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos.

Kitą Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2025 m. lapkričio 13 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai        Arūnas Dirvonas 

 

        Veslava Ruskan

 

        Milda Vainienė