Administracinė byla Nr. A-1855-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03780-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.2; 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. (S. K.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas S. K. (S. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 25 d. iki 2015 m. gegužės 3 d. ir nuo 2015 m. birželio 8 d. iki 2015 m. birželio 22 d. buvo laikomas Vilniaus AVPK Ukmergės rajono policijos komisariato (toliau – ir Ukmergės r. PK) areštinės kameroje Nr. 13, kurioje vienam asmeniui teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Be to, pareiškėjo teigimu, kameroje trūko oro, nes nebuvo galima atidaryti langą, o iš tualeto sklido nemalonūs kvapai, tualetas nebuvo atitvertas nuo gyvenamųjų patalpų, nebuvo išduodamos higienos priemonės ir valymo inventorius, kamera nebuvo tinkamai valoma, lovų čiužiniai ir patalynė buvo nekokybiški, patalynė buvo purvina ir retai keičiama, nebuvo galimybės išsiskalbti rūbus, jam nebuvo suteikta tinkama medicinos pagalba, tiekiamas maistas buvo nekokybiškas ir jo buvo mažai. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad dėl tokių netinkamų laikymo sąlygų jis patyrė nežmoniškas kančias, kadangi pablogėjo jo sveikata, jis nuolat jautė nuovargį ir silpnumą, t. y. jis patyrė neturtinę žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 5–10) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus AVPK nurodė, kad pareiškėjas Ukmergės r. PK areštinėje buvo laikomas nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2015 m. balandžio 27 d. ir nuo 2015 m. birželio 8 d. iki 2015 m. birželio 22 d., iš viso 21 dieną. Šiuo aspektu pabrėžė, kad pareiškėjas buvo laikomas areštinėje, kuri 2009 m. vasario 17 d. buvo perkelta į naujas patalpas, įrengtas pagal Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) reikalavimus. Be to, Vilniaus AVPK akcentavo, jog Ukmergės r. PK areštinę periodiškai tikrina Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba bei Visuomenės sveikatos centras, paskutinį kartą minėta areštinė tikrinta 2015 m. birželio 22 d., pažeidimai nenustatyti. Taigi, Vilniaus AVPK teigimu, pareiškėjo skundo teiginiai neatitinka tikrovės. Šiame kontekste Vilniaus AVPK paaiškino, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, pareiškėjui būnant Ukmergės r. PK areštinėje, jam teko daugiau nei 5 kv. m kameros ploto, be to, jis buvo išvedamas iš kameros pasivaikščioti 1 val. per parą. Vilniaus AVPK taip pat pažymėjo, kad Ukmergės r. PK areštinėje visose kamerose yra langai su orlaidėmis ir ištraukiamoji ventiliacija, o Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizinių veiksnių tyrimų specialistai, 2014 m. lapkričio 4 d. atlikę šiluminės aplinkos tyrimą, nustatė, kad oro temperatūra, oro santykinė drėgmė ir oro judėjimo greitis atitinka Higienos normos HN 37:2009 24 punkto reikalavimus. Vilniaus AVPK taip pat pabrėžė, kad areštinės kamerose yra visi būtini baldai ir kitas inventorius, kamerose laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis), higienos priemonėmis (muilu, tualetiniu popieriumi, higienos įklotais), lovos skalbiniais (paklodėmis, užvalkalais, rankšluosčiais), kurie keičiami pagal užterštumą, bet ne rečiau kaip kartą per savaitę, tam Vilniaus AVPK yra sudaręs sutartį su įmone, kuri atlieka minkštojo inventoriaus skalbimo ir kitas paslaugas. Dėl tualeto įrengimo paaiškino, kad pagal Higienos normos HN 37:2009 20 punktą sanitarinis mazgas turi būti atskirtas nuo gyvenamųjų patalpų 120–130 cm aukščio pertvara, toks reglamentavimas nustatytas dėl pačių kamerose laikomų asmenų saugumo, o privatumo stoka yra neišvengiama laikymo areštinėje pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pasisakydamas dėl švaros palaikymo, Vilniaus AVPK akcentavo, kad kamerų švara privalo rūpintis patys areštinėje laikomi asmenys, tam jie yra aprūpinami švariu bei tvarkingu valymo inventoriumi. Taip pat Vilniaus AVPK yra sudariusi sutartį su įmone, kuri atlieka Ukmergės r. PK areštinės patalpų valymą bei dezinfekavimą du kartus per savaitę, o likusiomis dienomis švaros palaikymu rūpinasi areštinės darbuotoja. Dėl maitinimo atkreipė dėmesį, kad areštinėje laikomų asmenų matinimas vykdomas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, areštinės darbuotojai, gavę pristatytas maisto porcijas, matuoja jų svorį bei temperatūrą, o esant jų neatitikimams, pranešama atitinkamai maisto tiekimo įmonei ir trūkumai nedelsiant pašalinami. Tačiau per visą areštinėje praleistą laiką pareiškėjas nei karto nesiskundė dėl maisto kokybės. Tuo tarpu dėl medicininės pagalbos Vilniaus AVPK nurodė, kad pareiškėjas į areštinės medicinos darbuotoją kreipėsi tik vieną kartą 2015 m. birželio 11 d., kai areštinėje buvo praleidęs 3 dienas, nurodydamas, jog jam jau 3 mėnesius skauda aplink dešinį krūtinės spenelį, todėl tai nesusiję su pareiškėjo laikymu Ukmergės r. PK areštinėje. Atitinkamai pareiškėjui buvo išaiškinta kreipimosi pas specialistus tvarka bei išduoti vaistai. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, Vilniaus AVPK teigė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, o pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo vertintinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 4 d. sprendimu (b. l. 165–168) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė.

Visų pirma, teismas pažymėjo, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, jog iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas Ukmergės r. PK areštinėje buvo laikomas: kameroje Nr. 3 nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2015 m. balandžio 27 d. su dviem asmenimis (kiekvienam asmeniui teko po 5,6 kv. m kameros ploto); kameroje Nr. 13 nuo 2015 m. birželio 8 d. iki 2015 m. birželio 15 d. su vienu asmeniu (kiekvienam asmeniui teko po 6,36 kv. m kameros ploto) ir nuo 2015 m. birželio 16 d. iki 2015 m. birželio 22 d. vienas. Taigi, atsakovo atstovo pateikti įrodymai patvirtina, kad Ukmergės r. PK areštinėje buvo skiriamas reikiamas dėmesys užtikrinti tinkamą plotą kiekvienam areštinėje laikomam asmeniui, todėl pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo atžvilgiu teismas nenustatė. Tačiau teismas, įvertinęs tai, kad, kaip nurodyta teismui pateiktame Vilniaus AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą, pagal Higienos normos HN 37:2009 20 punktą sanitarinis mazgas turi būti atskiras nuo gyvenamųjų patalpų 120–130 cm aukščio pertvara, taip pat atsižvelgęs į tai, jog tualete, pareiškėjo teigimu, nebuvo durų ar užuolaidos, sprendė, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas areštinėje laikomų asmenų privatumo užtikrinimas. Todėl, teismo vertinimu, sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atskirtas nuo gyvenamųjų patalpų, taigi šiuo aspektu pareiškėjo teisė į tinkamas laikymo sąlygas buvo pažeista. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog jam nebuvo suteikiama tinkama medicininė pagalba, teismas nurodė, kad iš pareiškėjo Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnalo išrašo matyti, jog pareiškėjas į Ukmergės r. PK areštinės medicinos darbuotoją kreipėsi 2015 m. birželio 11 d. ir nurodė, kad jam skauda galvą bei visą kūną, pareiškėjui buvo duoti vaistai. Taigi, teismas pabrėžė, kad minėti įrodymai patvirtina, jog teisės aktų reikalavimai šiuo aspektu nebuvo pažeisti. Be to, teismas akcentavo, kad Vilniaus AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog areštinės kamerose yra langai su orlaidėmis ir ištraukiamoji ventiliacija, o iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. lapkričio 7 d. patikrinimo akto duomenų matyti, kad Ukmergės r. PK areštinėje pažeidimai dėl kamerų vėdinimo ir drėgmės nenustatyti. Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad šiuo atžvilgiu nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu Vilniaus AVPK buvo sudaręs maisto paslaugų tiekimo sutartis su UAB „Rimjus“ bei UAB ,,Agjogika“, tačiau tai tik patvirtina aplinkybę, kad Ukmergės r. PK areštinėje laikomi asmenys buvo maitinami. Tuo tarpu pareiškėjas tvirtina, jog maitinimas buvo nepakankamas, o atsakovo atstovas nepateikė duomenų, ar areštinėje laikomi asmenys buvo maitinami laikantis teisės aktų reikalavimų, t. y., ar pareiškėjui maistas buvo teikiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad šiuo aspektu pareiškėjui galėjo kilti tam tikri neigiami išgyvenimai. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog Ukmergės r. PK areštinėje jam nebuvo suteikiamos higienos priemonės, valymo inventorius, pareiškėjas negalėjo išsiskalbti rūbų, buvo išduodama netinkamos kokybės patalynė bei čiužinys, patalynė retai keičiama, teismas akcentavo, kad atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog areštinėje laikomi asmenys aprūpinami būtinuoju kameros inventoriumi, minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis), būtinosiomis higienos priemonėmis (muilu, tualetiniu popieriumi, higienos įklotais) bei lovos skalbiniais, taip pat paaiškino, kad lovos skalbiniai keičiami pagal užterštumą, bet ne rečiau kaip kartą per savaitę. Atitinkamai iš bylos duomenų matyti, kad Vilniaus AVPK yra sudaręs skalbimo paslaugų sutartį su įmone UAB ,,Švaros etalonas“, kuri atlieka minkštojo inventoriaus skalbimo ir kitas paslaugas, taip pat 2015 m. birželio 16 d. sudarė patalpų valymo paslaugų tiekimo sutartį su UAB ,,Radvydė“, kuri atlieka Ukmergės r. PK areštinės patalpų valymą, be to, byloje yra pateikti duomenys, iš kurių matyti, kad Ukmergės r. PK areštinės patalpos valomos periodiškai, iš anksto nustatytu grafiku, o pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jam nebuvo išduotas tam tikras valymo inventorius. Teismas kartu pažymėjo, kad iš 2015 m. rugpjūčio 7 d. tarnybinio pranešimo Nr. 10-PR2-44681 matyti, jog pareiškėjas Ukmergės r. PK areštinės administracijai neteikė skundų dėl neišduoto inventoriaus. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, teismas šiuo aspektu nenustatė neteisėtų atsakovo veiksmų.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, įvertinęs byloje nustatytą pareiškėjo teisių į privatumą pažeidimą, netinkamas jo laikymo sąlygas, pažeidimo trukmę, taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika iš esmės analogiško pobūdžio bylose, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 100 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas pažymėjo, kad nenustatė, jog pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašomą priteisti 10 000 Eur sumą vertino kaip neadekvačią dėl netinkamų laikymo areštinėje sąlygų atsiradusioms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

III.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus AVPK pateikė apeliacinį skundą (b. l. 175–179), prašydamas pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimą toje dalyje, kurioje pareiškėjui priteistas 100 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas, ir pareiškėjo skundą atmesti.

Vilniaus AVPK pažymi, kad Ukmergės r. PK areštinės kamerose sanitariniai mazgai įrengti pagal Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus, o policijos veiklą reglamentuojantys teisės aktai neįpareigoja policijos areštinių kamerose įrengti visiškai izoliuotus sanitarinius mazgus. Toks reglamentavimas yra nustatytas ir dėl pačių areštinėje laikomų asmenų saugumo, kad kameroje nebūtų uždarų erdvių, siekiant išvengti areštinėse esančių asmenų žalojimosi ir kitokių incidentų. Taigi, nors šiuo atveju yra tam tikra privatumo stoka, tai yra neišvengiama asmens laikymo areštinėje pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, Vilniaus AVPK atkreipia dėmesį į tai, kad areštinėje asmenys yra laikomi trumpą laiką. Vilniaus AVPK taip pat mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovo atstovas nepateikė pakankamai duomenų, paneigiančių pareiškėjo teiginius dėl nepakankamo maitinimo jo buvimo areštinėje laikotarpiu, ir kad pareiškėjui šiuo aspektu galėjo kilti tam tikri neigiami išgyvenimai. Šiame kontekste Vilniaus AVPK pabrėžia, kad areštinėje laikomiems asmenims maistą tiekianti įmonė, su kuria yra sudarytos paslaugų tiekimo sutartys, privalo užtikrinti, jog maisto paruošimas atitiktų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintą Higienos normą HN 15:2005 „Maisto higiena“ (toliau – ir Higienos norma HN 15:2005) arba lygiavertį dokumentą, užtikrinti maksimalią mitybos normą asmenims, laikomiems policijos komisariatų areštinėse, patvirtintą Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. 5-V-17, ir užtikrinti fiziologinę mitybos normą asmenims, laikomiems policijos komisariatų areštinėse, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“. Tuo tarpu, esant minėtų reikalavimų neatitikimams, apie tai pranešama maistą tiekiančiai įmonei, su kuria yra pasirašyta paslaugų teikimo sutartis, ir trūkumai nedelsiant pašalinami. Be to, areštinė, kaip maisto tvarkymo subjektas, yra periodiškai tikrinama Ukmergės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, kuri vykdo planinius ir neplaninius (vykdomus pagal gautus skundus) maisto atitikties higienos, laikymo sąlygų, personalo higienos, kokybės reikalavimams patikrinimus, o pareiškėjo buvimo areštinėje laikotarpiu iš jo nebuvo gauta skundų dėl prastos maisto kokybės ar kiekio. Vilniaus AVPK kartu akcentuoja, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie jo galbūt patirtą neturtinę žalą. Apibendrindamas, Vilniaus AVPK tvirtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, o jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo vertintinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų jo laikymo sąlygų Vilniaus AVPK Ukmergės r. PK areštinėje. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, jį tenkino iš dalies ir, konstatavęs, kad dėl netinkamo sanitarinio mazgo atitvėrimo bei dėl netinkamo maitinimo buvo pažeistos pareiškėjo teisės, priteisė jam iš atsakovo 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė. Tačiau atsakovas, atstovaujamas Vilniaus AVPK, apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo iš dalies tenkintas pareiškėjo skundas ir jam priteistas 100 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas, kadangi mano, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Visų pirma, pabrėžtina, kad šiuo atveju atsakovas, atstovaujamas Vilniaus AVPK, kaip minėta, nesutinka tik su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria, konstatavus, jog nagrinėjamu atveju dėl netinkamo sanitarinio mazgo atitvėrimo bei dėl netinkamo maitinimo buvo pažeistos pareiškėjo teisės, pareiškėjo skundas buvo iš dalies tenkintas ir jam priteistas 100 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Tuo tarpu dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir padarytų išvadų dėl kitų pareiškėjo laikymo sąlygų Vilniaus AVPK Ukmergės r. PK areštinėje atsakovas apeliaciniame skunde ginčo nekelia, o pareiškėjas apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepateikė. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su atsakovo apeliaciniame skunde neginčijamomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir šiuo aspektu pritardamas skundžiamo teismo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad juos patvirtina byloje esantys duomenys (b. l. 12–141), kuriais abejoti nėra pagrindo, o pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina.

Taigi, pasisakydama dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų dėl Vilniaus AVPK Ukmergės r. PK areštinės kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atitikimo teisės aktų reikalavimams, teisėjų kolegija pažymi, kad nors minėtos areštinės kamerose sanitarinių mazgų įrengimas, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, atitinka Higienos normos HN 37:2009 reikalavimus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padarytas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis ir pareiškėjo bei atsakovo paaiškinimus dėl sanitarinių mazgų Vilniaus AVPK Ukmergės r. PK areštinės kamerose įrengimo, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais, šią išvadą paneigiančių duomenų atsakovas, atstovaujamas Vilniaus AVPK, nepateikė. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais, o reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Konvencijos 3 straipsnio, draudžiančio asmenį laikyti žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013 ir kt.).

Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjo maitinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu Vilniaus AVPK buvo sudaręs sulaikytų asmenų maitinimo paslaugų sutartis su UAB „Rimjus“ bei UAB „Agjogika“, pagal kurias paslaugų teikėjai, be kita ko, įsipareigojo tiekti kokybiškus maisto davinius, atsakyti už tiekiamo maisto kokybę, netinkamą maistą pakeisti kokybišku, užtikrinti, kad patiekalai būtų gaminami pagal standartų, technologinių aprašymų, receptūrų bei kitų norminių teisės aktų reikalavimus, maisto paruošimas atitiktų Higienos normą HN 15:2005 arba lygiavertį dokumentą, aprūpinti areštinėje esančius asmenis karštu ir šaltu maistu vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. V-100 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių asmenims, patalpintiems policijos komisariatų areštinėse“ reglamentuojamomis maitinimo normomis vienai parai, užtikrinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintą fiziologinę mitybos normą asmenims, patalpintiems policijos komisariatų areštinėse, ir kt. (b. l. 75–81). Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų, kad minėtos sutartys nebuvo vykdomos ar buvo vykdomos netinkamai. Be to, kaip matyti iš byloje esančio Vilniaus AVPK Ukmergės r. PK Viešosios policijos skyriaus viršininko 2015 m. rugpjūčio 7 d. tarnybinio pranešimo Nr. 10-PR2-44681 (b. l. 12–13), iš pareiškėjo per visą jo buvimo areštinėje laikotarpį nebuvo gauti nusiskundimai dėl maisto. Taigi, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui dėl maitinimo Vilniaus AVPK Ukmergės r. PK areštinėje galėjo kilti tam tikri neigiami išgyvenimai. Todėl šioje dalyje ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinkamai keistinas, pareiškėjo skundo reikalavimus dėl jo maitinimo Vilniaus AVPK Ukmergės r. PK areštinėje atmetant kaip nepagrįstus.

Minėtų aplinkybių kontekste, pasisakydama dėl atsakovo apeliacinio skundo teiginio, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie jo galbūt patirtą neturtinę žalą, teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Šiuo aspektu pabrėžtina, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.).

Atitinkamai nagrinėjamu atveju byloje buvo konstatuotas tik pareiškėjo teisės naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais pažeidimas, tuo tarpu kiti pažeidimai byloje nebuvo nustatyti. Be to, kaip iš bylos duomenų nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas ginčo laikotarpiu areštinėje iš viso buvo laikomas 21 dieną, tačiau nuo 2015 m. birželio 16 d. iki 2015 m. birželio 22 d., t. y. 7 dienas iš minėto laikotarpio, pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas ir galėjo naudotis sanitariniu mazgu nematant kitiems suimtiems (areštuotiems) asmenims. Byloje taip pat nenustatyta, jog Vilniaus AVPK būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras areštinėse laikomų asmenų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama sulaikymo (arešto) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas jo laikymo Vilniaus AVPK Ukmergės r. PK areštinėje metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi įstaigos administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų. Byloje nenustatyti pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo laikymo sąlygų Vilniaus AVPK Ukmergės r. PK areštinėje. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, byloje nustatyto pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgusi į aktualią teismų praktiką, sprendžia, kad nors šiuo atveju pareiškėjas dėl byloje nustatyto pažeidimo dėl sanitarinio mazgo įrengimo galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, šie pareiškėjui galbūt kilę neigiami padariniai nagrinėjamos bylos kontekste, įvertinus visumą bylos aplinkybių, nelaikytini pakankamai intensyviais ir nepasiekė tokio masto, kad juos būtų galima pripažinti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Šiame kontekste pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės grindžiami tik bendro pobūdžio, abstrakčiais teiginiais, jų pakankamai nedetalizuojant ir nepagrindžiant atitinkamais įrodymais. Todėl šiuo aspektu nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų. Atitinkamai, kaip minėta, nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK, apeliacinis skundas tenkintinas ir skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimas atitinkamai keistinas, pareiškėjo skundą atmetant kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimą pakeisti ir atmesti pareiškėjo S. K. (S. K.) skundą kaip nepagrįstą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Ričardas Piličiauskas

              Veslava Ruskan

              Arūnas Sutkevičius