Administracinė byla Nr. A-1298-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03687-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 12.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui išregistruotai uždarajai akcinei bendrovei „Pralita“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas S. R. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, kurį 2014 m. rugpjūčio 26 d. patikslinęs (b. l. 27–30), prašė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) viršininko 2014 m. liepos 9 d. sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą Nr. (23.25-08)-328-10626 (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2014 m. liepos 11 d. jam buvo įteiktas Sprendimas, kuriuo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymu (toliau – ir MAĮ), Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymu (toliau – ir Savitarpio pagalbos įstatymas), Jungtinės Karalystės pateiktu 2013 m. sausio 21 d. prašymu vykdyti reikalavimą Nr. GB_LT_EEC015884_20130101G1_20130121_c_RR (toliau – ir Prašymas vykdyti reikalavimą), Suvienodintu dokumentu Nr. GB_EEC015884_20130121_UIPE_1 (toliau – ir Suvienodintas dokumentas), nuspręsta išieškoti iš mokesčių mokėtojo S. R. 256 157,78 Lt sumą.
3. Teigė, kad nei Sprendime, nei jo prieduose nėra nurodyta informacija apie šio Sprendimo priėmimo faktus ar pagrindą. Vieninteliai dokumentai, kurių pagrindu apskaičiuota mokestinė nepriemoka, yra Suvienodintas dokumentas bei Prašymas vykdyti reikalavimą, tačiau nei viename dokumente nėra nurodyta jokia esminė informacija dėl šios mokestinės nepriemokos atsiradimo priežasčių ar teisinio pagrindo.
4. Nurodė, kad uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Pralita“, kuri vykdo tarptautinius vežimus, be kita ko, maršrutais iš Lietuvos Respublikos į Jungtinę Karalystę, dirba vairuotoju. Pareiškėjas yra atsakingas tik už saugų krovinio nugabenimą iš siuntėjo Lietuvos Respublikoje registruotam gavėjui Jungtinėje Karalystėje, todėl neįmanoma atspėti, dėl kurio krovinio gabenimo galėjo nepagrįstai kilti tokia prievolė. Vieninteliai santykiai,  siejantys pareiškėją ir Jungtinę Karalystę, yra šie pagal darbo sutartį vykdomi tarptautiniai vežimai. Manė, kad prievolė galėjo kilti jam, kaip vežimą vykdančios įmonės darbuotojui, tačiau tokie reikalavimai būtų nepagrįsti. Vežamos prekės niekada nepriklausė vežėjui, todėl negalima reikalauti sumokėti mokesčius iš asmens, kuriam nepriklauso turtas. Šio išieškojimo subjektai turėjo būti tretieji asmenys, dėl kurių turto atsirado mokestinė nepriemoka. Pagal Savitarpio pagalbos įstatymo 3 straipsnį pareiškėjas negali būti vertinamas kaip subjektas, patenkantis į Savitarpio pagalbos įstatymo reguliavimo sferą, kadangi neturi ir niekada negabeno jokio jam priklausančio turto į Jungtinę Karalystę, taip pat nebuvo paskirtas krovinių administratoriumi. Atsakovas savo sprendime nenurodė, kokios rūšies nesumokėto mokesčio pagrindu yra priimtas skundžiamas sprendimas, nenurodyta, kuriai minėto įstatymo 2 straipsnio 1 dalies kategorijai šis mokestis yra priskirtinas.
5. Pareiškėjas teigė, kad buvo pažeista viena pagrindinių pareiškėjo konstitucinių teisių – teisė apskųsti institucijos priimtą sprendimą. Remdamasis Savitarpio pagalbos įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi, nurodė, jog Lietuvos institucija turi turėti informaciją, kad prašančioji institucija, prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą, atliko tam tikras procedūras. Viena iš tokių procedūrų yra informacijos suteikimas asmeniui, iš kurio išieškoma mokestinė nepriemoka. Tuo tarpu informacijos nesuteikimas parodo organizacijos darbo nesklandumą, neskaidrumą, kadangi nesuteikiama galimybė asmeniui susipažinti su visa informacija, susijusia su kaltinimais, bei nesuteikiama galimybė apskųsti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką. Nurodė, jog atsakovas, nepatikrindamas, ar Suvienodintas dokumentas atitinka visus jam keliamus procesinius reikalavimus, ir priimdamas tokį dokumentą vykdyti, atliko neteisėtus veiksmus. Dokumente nėra pateikta reikalavimo aprašymo, pirminio dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą. Todėl netinkamai parengtą dokumentą atsakovas privalėjo grąžinti bei prašyti pateikti pataisymus.
6. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime (b. l. 54–57) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
7. Atsiliepime pažymėjo, jog gautas Prašymas vykdyti reikalavimą ir Suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, kurių imamasi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo argumentai, kad jis neturi ir negabeno jokio jam priklausančio turto į Jungtinę Karalystę, taip pat nebuvo paskirtas krovinių administratoriumi, nepaneigia Savitarpio pagalbos įstatyme VMI numatytų pareigų vykdant Jungtinės Karalystės prašymą išieškoti iš pareiškėjo 257 128,09 Lt (61.899,00 GBP) akcizų mokesčio skolą. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Sprendime nėra nurodyta nei motyvacija, nei tokio reikalavimo pagrindai. Sprendime aiškiai nurodyta, kad jis priimtas, vadovaujantis Savitarpio pagalbos įstatymu, Prašymu vykdyti reikalavimą ir Suvienodintu dokumentu. Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje numatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Pareiškėjo skunde nepagrįstai teigiama, kad nėra žinoma, kuriai Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 2 straipsnio 1 dalies kategorijai priskiriamas Sprendimu išieškomas mokestis. Reikalavimas yra dėl akcizo ir tai yra nurodyta minėtuose Prašyme vykdyti reikalavimą ir Suvienodintame dokumente. Pareiškėjo teiginiai, kad jis negalėjo pasinaudoti teise apskųsti institucijos, priėmusios sprendimą išieškoti iš pareiškėjo mokestinę nepriemoką, sprendimą, nėra pagrįsti jokiais tai patvirtinančiais įrodymais. Savitarpio pagalbos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis aiškiai numato, kad ginčus dėl prašančios institucijos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, pagalbos prašymo nagrinėja prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigos. Pareiškėjas nei nagrinėjant mokestinį ginčą VMI, nei skunde nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų, kad jis kreipėsi į Jungtinės Karalystės Mokesčių ir muitų tarnybą dėl prašančios valstybės Prašymo vykdyti reikalavimą bei Suvienodinto dokumento, leidžiančio vykdyti reikalavimą, pagrįstumo. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog negalėjo ginti savo interesų Jungtinėje Karalystėje.
8. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Pralita“ atsiliepime (b. l. 77–80) teismo prašė tenkinti pareiškėjo patikslintą skundą bei panaikinti Sprendimą.
9. Nurodė, kad įvykis, dėl kurio pareiškėjui buvo apskaičiuota mokestinė nepriemoka, yra susijęs su krovinio konfiskavimu Jungtinėje Karalystėje. Vykdant vieną iš tarptautinių pervežimų į paskirties vietą, pareiškėjas su kroviniu buvo sulaikytas, krovinys patikrintas bei, trečiojo asmens žiniomis, konfiskuotas. Po kurio laiko pareiškėjas buvo paleistas. Pagal turimas žinias, šio įvykio metu Jungtinės Karalystės pareigūnai tolesniam tyrimui pasiliko visus vairuotojo turėtus dokumentus (tarptautinio pervežimo važtaraštį (CMR) ir pan.). Turėdami tarptautinio pervežimo važtaraštį (CMR) bei žinodami aplinkybę, kad pareiškėjas yra tik pagal darbo santykius dirbantis sunkvežimių vairuotojas, kurio pareigos yra krovinių pervežimas, Jungtinės Karalystės pareigūnai dėl nesuprantamų priežasčių priskyrė ginčo mokestinę nepriemoką pareiškėjui. Krovinys, dėl kurio įvyko ginčas, nepriklausė ir negalėjo priklausyti nei pareiškėjui, nei trečiajam asmeniui UAB „Pralita“. Manė, jog krovinys, dėl kurio galimai kilo mokestinė nepriemoka, priklausė asmeniui, nurodytam ant tarptautinio pervežimo važtaraščio, kurį turi Jungtinės Karalystės pareigūnai. Pareiškėjui nežinant, kad jo atžvilgiu vyksta išieškojimo procesas, buvo atimta galimybė pasinaudoti viena iš pagrindinių konstitucinių teisių – teise kreiptis į teismą. Jungtinės Karalystės institucija, nepranešusi pareiškėjui apie vykstantį administracinį procesą bei nesuteikusi pareiškėjui teisės apginti savo teisėtus interesus, pažeidė pareiškėjo, kaip sąžiningo, su krovinio nuosavybės teisėmis bei iš to kylančiais mokesčiais nesusijusio asmens, teises. Savitarpio pagalbos įstatymo 3 straipsnyje yra nurodyta, jog asmuo gali būti laikomas subjektu šio įstatymo atžvilgiu, jeigu pastarasis turi turto, kuris apmokestinamas šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytais mokesčiais. Atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, priimdamas sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką, remdamasis įstatymu, kuris pareiškėjui negalėjo būti taikomas. VMI savo Sprendime tai pat nenurodė, kokios rūšies nesumokėto mokesčio pagrindu yra priimtas Sprendimas, nenurodyta, kuriai kategorijai šis mokestis yra priskirtinas. Manė, jog priimtas Sprendimas yra negaliojantis, kadangi jame tokios mokestinės nepriemokos priskyrimas nėra pagrįstas.
10. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas nurodė, jog skundą palaiko ir pažymėjo, kad pareiškėjas nėra tinkamas subjektas, kadangi jis, pagal Savitarpio pagalbos įstatymo 3 straipsnį, nėra tas subjektas, kuriam būtų galima taikyti išieškojimo procedūrą.
11. Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog VMI, gavusi Prašymą vykdyti reikalavimą ir Suvienodintą dokumentą, privalėjo pradėti vykdyti išieškojimą iš pareiškėjo. Pažymėjo, jog Jungtinės Karalystės priimtus veiksmus buvo galima skųsti tik pačioje Jungtinėje Karalystėje, tačiau, nors ir buvo suteiktas pakankamai ilgas laiko tarpas, pareiškėjas šia galimybe nepasinaudojo. Nurodė, jog Jungtinės Karalystės pateikti dokumentai atitinka Savitarpio pagalbos įstatyme nustatytus reikalavimus.

II.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
13. Teismas pažymėjo, kad ginčas byloje kilo dėl VMI 2014 m. liepos 9 d. viršininko priimto sprendimo Nr. (23.25-08)-328-10626, kuriame nuspręsta išieškoti iš mokesčių mokėtojo S. R. 256159,78 Lt sumą, teisėtumo ir pagrįstumo.
14. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad VMI gavo iš Jungtinės Karalystės Mokesčių ir muitų tarnybos 2013 m. sausio 21 d. prašymą vykdyti reikalavimą Nr. GB_LT_EEC015884_20130101G1_20130121_c_RR (b. l. 36–41) ir 2013 m. sausio 21 d. Suvienodintą dokumentą Nr. GB_EEC015884_20130121_UIPE_1. VMI viršininkas 2014 m. liepos 9 d. priėmė ginčijamą sprendimą išieškoti iš pareiškėjo 256 159,78 Lt sumą (b. l. 32) ir 2014 m. liepos 9 d. raštu Nr. (23.17-08)-RNA-25350 išsiuntė pareiškėjui Sprendimą ir Suvienodintą dokumentą (b. l. 31). Ginčijamas Sprendimas priimtas, vykdant Jungtinės Karalystės Mokesčių ir muitų tarnybos prašymą dėl 256 157,78 Lt akcizų skolos išieškojimo iš pareiškėjo. Tiek Suvienodintame dokumente, tiek Prašyme vykdyti reikalavimą nurodyta, kad S. R. Jungtinėje Karalystėje nesumokėjo    256 159,78 Lt akcizų (b. l. 34–41).
15. Ginčo santykius nagrinėjamoje byloje reglamentuoja 2010 m. kovo 16 d. Tarybos direktyva Nr. 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis (toliau – ir Direktyva), Mokesčių administravimo įstatymas ir Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymas.
16. Teismas rėmėsi Direktyvos 10 straipsnio 1 dalimi, MAĮ 29 straipsnio 1 ir 3 dalimis, MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, Savitarpio pagalbos įstatymo 10 straipsnio 1, 4 ir 6 dalimis, 11 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad iš bylos duomenų matyti, jog prašančioji institucija Jungtinės Karalystės Mokesčių ir muitų tarnyba pateikė VMI Prašymą vykdyti reikalavimą ir Suvienodintą dokumentą, kuriais remiantis leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje. Prašyme vykdyti reikalavimą nurodyta, kad dėl reikalavimo yra išduotas dokumentas, leidžiantis vykdymą prašančioje valstybėje, reikalavimas neginčytas, prašančios institucijos valstybėje buvo taikomos atitinkamos reikalavimo vykdymo procedūros, tačiau visa reikalavimo suma nebus išieškota, nes akivaizdu, kad prašančiojoje valstybėje nėra turto, iš kurio būtų galima išieškoti skolą, arba kad, taikant reikalavimo vykdymo procedūras, visa suma nebus išieškota, o prašančioji institucija turi informacijos, kad asmuo turi turto valstybėje, į kurią kreipiamasi (b. l. 60). Iš Prašymo vykdyti reikalavimą turinio matyti, kad Jungtinės Karalystės prašančioji institucija patvirtino, kad egzistuoja Savitarpio pagalbos įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytos taisyklės. Teismas akcentavo, kad šioje byloje nagrinėjamas VMI 2014 m. liepos 9 d. sprendimo Nr. (23.25-08)-328-10626 teisėtumas ir pagrįstumas. Tai, ar Jungtinės Karalystės Mokesčių ir muitų tarnyba pateikė pareiškėjui dokumentus, susijusius su mokesčių išieškojimu, yra ne šios bylos dalykas. Atsižvelgdamas į Savitarpio pagalbos įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostatas ir Prašymo vykdyti reikalavimą turinį, teismas konstatavo, kad Jungtinės Karalystės Mokesčių ir muitų tarnyba pateikė VMI būtiną informaciją mokesčių išieškojimo procedūrai pradėti.
17. Teismas pažymėjo, kad, pareiškėjui skundžiant sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo, ginčo dalykas yra ne mokesčio apskaičiavimo pagrįstumas ir teisėtumas, o tai, ar VMI, priimdama sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo, tinkamai taikė mokestinės nepriemokos išieškojimą reglamentuojančias teisės normas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, teismai iš principo neturi teisės nagrinėti, ar pretenzijos vykdymą leidžiantis dokumentas yra vykdytinas (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Nr. C-233/08, 44 p.). Ši pozicija atsispindi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2007 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-398/2007, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-15/2010).
18. Vadovaudamasis minėtų teisės aktų nuostatomis ir atsižvelgęs į teismų praktiką, teismas darė išvadą, kad VMI, gavusi iš Jungtinės Karalystės kompetentingos institucijos Prašymą vykdyti reikalavimą Lietuvos Respublikoje, įgijo teisinį pagrindą pradėti išieškojimo iš pareiškėjo teisinę procedūrą Lietuvos Respublikoje. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginys, kad atsakovas Sprendime nenurodė, kokios rūšies nesumokėto mokesčio pagrindu yra priimtas Sprendimas, yra nepagrįstas. Iš bylos rašytinių duomenų matyti, kad reikalavimo pobūdis yra akcizo mokestis ir tai yra nurodyta minėtuose Prašyme vykdyti reikalavimą bei Suvienodintame dokumente (b. l. 59–72). Atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos Respublikos teismas negali vertinti Jungtinės Karalystės viešojo administravimo institucijų priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, o Suvienodintame dokumente pateikta pakankama informacija, teismas konstatavo, jog Suvienodintas dokumentas yra tinkamai parengtas, todėl jis tiesiogiai pripažįstamas ir, nesant Įstatymo 16 straipsnyje nustatytų pagalbos neteikimo ar viešosios tvarkos išlygos taikymo pagrindų, privalo būti vykdomas, t. y. Lietuvos kompetentinga institucija teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis turi pareigą suteikti pagalbą kitai Europos Sąjungos valstybės kompetentingai institucijai.
19. Teismas pažymėjo, kad Savitarpio pagalbos įstatymo 16 straipsnyje įstatymų leidėjas nustatė pagalbos neteikimo atvejus. Šiuo atveju pareiškėjas neįrodė, o teismas nenustatė, kad egzistuotų Savitarpio pagalbos įstatymo 16 straipsnyje nustatyti pagrindai atsisakyti teikti pagalbą. Teismas rėmėsi Savitarpio pagalbos įstatymo 15 straipsnio 1–2 dalimis ir pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, kad dėl reikalavimo ginčijimo, Prašymo vykdyti reikalavimą ar Suvienodinto dokumento trūkumų jis būtų kreipęsis į kompetentingas institucijas Jungtinėje Karalystėje. Byloje esantys dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjas bando inicijuoti ginčą Jungtinėje Karalystėje, nesudaro pagrindo teigti, kad VMI priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas (b. l. 137–140, 158). Taigi teismas nevertino, kad tokia situacija pažeidžia pareiškėjo konstitucinę teisę į veiksmingą teisminę gynybą, kuri šiuo atveju turi būti analizuojama ne išimtinai nacionalinės teisinės sistemos ir jos institucijų požiūriu, bet atsižvelgiant į šioje byloje egzistuojančius Europos Sąjungos teisės reguliuojamus veiksmingo funkcionavimo ir valstybių narių kompetencijos pasidalijimo aspektus.
20. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad pareiškėjas 2015 m. spalio 19 d. pateikė prašymą VMI, kuriame nurodė, jog siekia inicijuoti Jungtinėje Karalystėje ginčą dėl sprendimo, kuriuo nuspręsta apskaičiuoti 256 159,78 Lt akcizo sumą (b. l. 144–146). VMI 2015 m. lapkričio 25 d. raštu Nr. (23.1-08) RNNA-43808 atsakė į pareiškėjo 2015 m. spalio 19 d. prašymą ir nurodė, kad, vadovaudamasi MAĮ 110 straipsnio 3 dalimi, stabdo išieškojimą, iki bus gauta informacija iš Jungtinės Karalystės Mokesčių ir muitų tarnybos dėl tolimesnės bylos eigos (b. l. 150). Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad VMI, vadovaudamasi protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais, turi teisę savo iniciatyva stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras. Tolesni pareiškėjo ir Jungtinės Karalystės viešojo administravimo subjektų veiksmai gali būti pagrindas VMI atnaujinti arba nutraukti priverstinio išieškojimo procedūras pareiškėjo atžvilgiu. Teismas pažymėjo, kad šių aplinkybių vertinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
21. Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, išdėstytais motyvais ir teisės aktų analize, teismas darė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Sprendimą, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).
22. Pareiškėjas savo skunde taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teismas rėmėsi ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad, netenkinus pareiškėjo skundo, priteisti bylinėjimosi išlaidas nėra pagrindo.

III.

23. Pareiškėjas S. R. (toliau – ir apeliantas) su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde (b. l. 173–178) prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

23.1. Pareiškėją su Jungtine Karalyste sieja tik tarptautinio krovinių vežimo santykiai. Nei Suvienodintame dokumente, nei Prašyme vykdyti reikalavimą nėra nurodyta tokio reikalavimo motyvacija ar priėmimo pagrindai. Nesant pagrindo išieškoti mokestinę nepriemoką iš nesusijusio asmens, negalėjo būti priimtas ir sprendimas dėl tokios skolos išieškojimo. Asmuo gali būti Savitarpio pagalbos įstatymo taikymo subjektas tik tuo atveju, jei jis turi turto, kuris yra apmokestinamas bet kuriuo iš minėto įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytų mokesčių, arba tokį turtą administruoja. Pareiškėjas neturi ir niekada negabeno jokio jam priklausančio turto į Jungtinę Karalystę, taip pat nebuvo paskirtas krovinių administratoriumi. Taigi mokestinė nepriemoka turi būti išieškota ne iš apelianto.

23.2. Pagal MAĮ 28 straipsnio 2 dalies 5 punktą užsienio valstybės institucija, kuri kreipiasi, turi būti išnaudojusi visas įprastines galimybes tikslui, dėl kurio kreipiamasi, pasiekti. Ši įstatymo norma, anot apelianto, yra imperatyvi, dėl to atsakovas, veikdamas remdamasis aptartu straipsniu, privalėjo ja remtis. Pirmosios instancijos teismas turėjo teisę ir pareigą patikrinti, ar atsakovas įsitikino, jog užsienio institucija yra išnaudojusi visas įprastines galimybes siekiamam tikslui pasiekti. Teismas, įsitikinęs, jog minėtų veiksmų atsakovas nesiėmė, privalėjo panaikinti be pagrindo priimtą VMI sprendimą. Šiuo atveju egzistavo galimybė pasiekti tikslą švelnesnėmis, mažiau varžančiomis priemonėmis.

23.3. Pareiškėjui nebuvo pateikti dokumentai, susiję su ginčijama mokestine nepriemoka. Pagal Savitarpio pagalbos įstatymą Lietuvos institucija turi turėti informaciją, kad prašančioji institucija prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą atliko tam tikras procedūras, viena iš kurių – informacijos suteikimas asmeniui, iš kurio išieškoma mokestinė nepriemoka. Apie mokestinę nepriemoką pareiškėjas sužinojo tik pradėjus išieškojimo veiksmus. Todėl apeliantas prarado teisę apskųsti sprendimą, kuriuo jam nustatyta mokestinė nepriemoka.

23.4. Mano, jog nagrinėjamu atveju buvo pagrindas remtis Savitarpio pagalbos įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi ir grąžinti prašymą prašančiajai institucijai, nes bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apeliantas kreipėsi dėl sprendimo dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš apelianto panaikinimo. Nenutraukus ar nesustabdžius išieškojimo veiksmų, kyla grėsmė, jog ateityje, paaiškėjus aplinkybėms apie prašančiosios institucijos valstybėje priimtą apeliantui teigiamą sprendimą, Lietuvos Respublikoje atliktas išieškojimas būtų laikytinas neteisėtu.

23.5. Suvienodintas dokumentas neatitiko Savitarpio pagalbos įstatymo 10 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes jame nėra pateikta reikalavimo aprašymo, pirminio dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą. Esant tokioms neatitiktims, išieškojimo vykdymas yra negalimas.

24. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (b. l. 183–185) pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

24.1. Pagal Savitarpio pagalbos įstatymo 10 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos institucija vykdo išieškojimą Lietuvos Respublikoje prašančios institucijos naudai gavusi prašymą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą. Suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones. Todėl, gavęs Suvienodintą dokumentą ir Prašymą vykdyti reikalavimą, atsakovas privalėjo atlikti išieškojimą.

24.2. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog atsakovas turėjo įsitikinti, kad užsienio institucija yra išnaudojusi visas galimybes siekiamam tikslui pasiekti, nes Prašyme vykdyti reikalavimą buvo nurodyta, jog akivaizdu, kad prašančiojoje valstybėje nėra turto, iš kurio būtų galima išieškoti skolą, arba kad, taikant reikalavimo procedūras, visa suma nebus išieškota. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad atsakovas ėmėsi griežčiausio mokestinės nepriemokos išieškojimo būdo, nes atsakovas šiuo atveju atliko jo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas procedūras pagal Savitarpio pagalbos įstatymo 10 straipsnio 1 dalį.

24.3. Nors apeliantas nurodė, jog kreipėsi į prašančiosios valstybės organizacijas dėl sprendimo dėl mokestinės nepriemokos iš apelianto panaikinimo, tačiau jokių dokumentų, kad jis kreipėsi į minėtas institucijas, nepateikė.

24.4. Nesutinka su apelianto teiginiu, kad jam nebuvo suteikta informacijos apie vykdomą išieškojimą bei egzistuojančią mokestinę nepriemoką, nes Suvienodinto dokumento ir Prašymo vykdyti reikalavimą kopijos buvo pateiktos pareiškėjui. Nesutinka ir su argumentu, kad apeliantui nebuvo suteikta galimybė skųsti prašančiosios organizacijos pateiktus dokumentus. Atsakovas tam, kad apeliantas galėtų pasinaudoti savo teise apskųsti prašančiosios valstybės pateiktus dokumentus, net sustabdė išieškojimą iš apelianto iki bus gauta informacija iš Jungtinės Karalystės Mokesčių ir muitų tarnybos dėl tolimesnės bylos eigos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

25. Byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2014 m. liepos 9 d. sprendimo išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą. Mokesčių administratorius vertino, kad gautas Prašymas vykdyti reikalavimą ir Suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, kurių imamasi Lietuvos Respublikoje.
26. 2010 m. kovo 16 d. buvo priimta nauja Tarybos direktyva 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis. Vadovaujantis Direktyvos 28 straipsnio 1 dalies 1 pastraipa, valstybės narės turėjo ne vėliau kaip 2011 m. gruodžio 31 d. priimti ir paskelbti įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus šiai direktyvai įgyvendinti.
27. Nuo 2012 m. sausio 1 d., įgyvendinant Direktyvos nuostatas, įsigaliojo Savitarpio pagalbos įstatymas. Savitarpio pagalbos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas taikomas, kai Lietuvos Respublikos institucijos teikia arba naudojasi kitų Europos Sąjungos valstybių narių (toliau – kita valstybė narė) institucijų pagalba, reikalavimams, susijusiems su:

1) visais bet kokio pobūdžio mokesčiais ir muitais, kuriuos taiko valstybė narė arba jos teritoriniai ar administraciniai padaliniai, įskaitant vietos valdžios institucijas, arba kurie taikomi valstybės narės arba jos padalinių ar Europos Sąjungos vardu;

2) grąžinamosiomis išmokomis, intervencijomis ir kitomis priemonėmis, sudarančiomis Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) visiško ar dalinio finansavimo sistemos dalį, įskaitant su jų vykdymu susijusias sumas;

3) rinkliavomis ir kitomis įmokomis, numatytomis atsižvelgiant į bendro cukraus sektoriaus rinkos organizavimo principus;

4) administracinėmis baudomis, nuobaudomis, papildomomis įmokomis ir rinkliavomis, kurios susijusios su šios dalies 1, 2, 3 punktuose išvardytais reikalavimais ir kurias nustato administracinės institucijos, kompetentingos taikyti atitinkamus mokesčius ar muitus arba vykdyti su jais susijusius administracinius tyrimus, arba kurias patvirtina administracinės ar teisminės institucijos tų administracinių institucijų prašymu;

5) rinkliavomis už sertifikatus ir panašius dokumentus, išduodamus vykdant administracines procedūras, susijusias su mokesčiais ir muitais;

6) delspinigiais ir išlaidomis, susijusiais su šią dalį apimančiais reikalavimais.

28. Iš administracinėje byloje esančių faktinių duomenų matyti, kad užsienio valstybė kreipėsi į Lietuvos Respublikos vykdančiąją instituciją dėl akcizo, kas akivaizdžiai patenka į Savitarpio pagalbos įstatymo taikymo sritį (b. l. 10 – reversas).
29. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš pareiškėjui (apeliantui) pateiktų ir jo gautų dokumentų pastarasis galėjo ir turėjo suprasti dalyko esmę bei aktyviai ginti savo teises.
30. Sutiktina, jog apskųstame mokesčių administratoriaus sprendime išieškoti mokestinę nepriemoką nėra išsamių jo priėmimo motyvų, tačiau reikalinga informacija pareiškėjui vis dėlto buvo pateikta. Pareiškėjas gavo pakankamai informacijos, kad, siekdamas apginti savo teises, galėtų būti aktyvus ir kreiptis į kompetentingas Jungtinės Karalystės institucijas, taip realizuodamas Direktyvoje jam suteiktą teisę. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam nebuvo suteikta galimybė suprasti perduotų dokumentų dalyko ir pagrindo bei ginti savo teises, taip pat, kad pareiškėjas nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nesuprato savo teisių, todėl, šiuo konkrečiu atveju, nėra pagrindo teiginiui dėl VAĮ 8 straipsnio reikalavimų nepaisymo, suponuojančio apskųsto sprendimo panaikinimą aptartu pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-462-556/2017; b. l. 73, 94–101, 143).
31. Savitarpio pagalbos įstatymo 16 straipsnyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos institucija atsisako teikti šio įstatymo 10–14 straipsniuose nurodytą pagalbą, jeigu priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu; šiuo atveju atsisakymas turi būti pagrįstas tokiomis pat Lietuvos Respublikos teisės aktuose nurodytomis aplinkybėmis, kurioms esant neišieškomi tiesioginiai asmenų įsiskolinimai.
32. Taip pat Lietuvos Respublikos institucija atsisako teikti pagalbą (išskyrus keitimąsi informacija be išankstinio prašymo), jeigu:

1) pagalbos prašoma dėl daugiau kaip penkerių metų senumo reikalavimų, šį terminą skaičiuojant nuo vykdytino reikalavimo datos prašančiojoje valstybėje narėje iki pirminio prašymo suteikti pagalbą pateikimo datos. Jeigu reikalavimas arba pirminis dokumentas, kuriuo leidžiama reikalavimą vykdyti prašančiojoje valstybėje narėje, ginčytas, penkerių metų termino pradžia laikomas momentas, kai prašančiojoje valstybėje narėje nustatoma, kad reikalavimas arba dokumentas, kuriuo leidžiama reikalavimą vykdyti, jau nebegali būti ginčijami. Jeigu prašančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos sutinka atidėti mokėjimą arba nustatyti mokėjimo dalimis planą, penkerių metų termino pradžia laikomas momentas, kai pasibaigia visas mokėjimo laikotarpis;

2) reikalavimai yra senesni kaip dešimties metų, šį terminą skaičiuojant nuo datos, kai reikalavimo vykdymas tapo galimas prašančiojoje valstybėje narėje;

3) bendra reikalavimų suma yra mažesnė negu 1 500 eurų.

33. Aiškinant Savitarpio pagalbos įstatymo 16 straipsnį galima daryti išvadą, jog atsisakymas teikti pagalbą yra teisiškai galimas iš principo tik trimis atvejais: 1) jeigu priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu; 2) nesilaikyta senaties terminų (5 arba 10 metų); 3) prašoma išieškoti suma nesiekia 1 500 eurų. Tai reiškia, kad teikianti pagalbą institucija, priimdama sprendimą dėl išieškojimo pagal užsienio valstybės prašymą turėtų patikrinti ką tik įvardytas aplinkybes, o jų nenustačiusi turi teikti pagalbą pagal užsienio valstybės prašymą – priimti sprendimą išieškoti.
34. Tikrinamoje administracinėje byloje nenustatyta nei viena iš paminėtų aplinkybių, kuri galėjo ir turėjo paneigti skundžiamo 2014 m. liepos 9 d. sprendimo priėmimą. Apeliaciniame skunde pateikiami argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo nepatenka į nacionalinės (Lietuvos Respublikos) institucijos, vykdančios užsienio valstybės prašymą, kompetencijos ribas, o tai reiškia, jog argumentai dėl Suvienodinto dokumento, Prašymo vykdyti reikalavimą trūkumų, atsakovo (VMI) pareigos įsitikinti, jog užsienio institucija yra išnaudojusi visas įprastines galimybes siekiamam tikslui pasiekti, yra nepagrįsti.
35. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsakovas neturėjo teisės vertinti nei dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančioje valstybėje narėje, nei suvienodintame dokumente nurodytų duomenų teisėtumo ir pagrįstumo (pvz., 2014 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-731/2014,  2014 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-954/2014). Analogiškos pozicijos dėl institucijų kompetencijos laikomasi ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, kur pasakyta, jog valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, teismai iš principo neturi teisės nagrinėti, ar pretenzijos vykdymą leidžiantis dokumentas yra vykdytinas (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendimo byloje Milan Kyrian, C-233/08, ECLI:EU:C:2010:11, 44 p.).
36. Prašyme vykdyti reikalavimą turi būti prašančiosios institucijos deklaracija, kad įvykdyta sąlyga – išnaudoti visas galimybes įvykdyti reikalavimą prašančioje valstybėje narėje. Tai reiškia, kad nei Europos Sąjungos teisės aktai, nei nacionaliniai teisės aktai nenumato pareigos pateikti dokumentus, patvirtinančius, jog yra išnaudotos visos galimybės įvykdyti reikalavimą - reikalaujama tik deklaruoti šį faktą. <...> kompetentingos Lietuvos administravimo institucijos ir Lietuvos administraciniai teismai, esant tinkamai užpildytam prašymui ir deklaracijai dėl aptariamų priemonių išnaudojimo, paprastai apskritai negali vertinti, ar minėtos priemonės buvo tinkamai išnaudotos institucijos pareiškėjos valstybėje narėje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinių teismų praktika Nr. 20, p. 192–215).
37. Administracinėje byloje iš pareiškėjo (apelianto) negauta faktinių duomenų, kad yra pradėti ginčai dėl prašančiosios (Jungtinės Karalystės) institucijos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, pagalbos prašymo nagrinėjimo prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigoje, nepaisant pareiškėjui suteiktos galimybės (b. l. 151). Taigi pareiškėjo tvirtinimas apie siekį inicijuoti teismo procesą Jungtinėje Karalystėje paneigtinas.
38. Remiantis tuo, kas išdėstyta, nenustačius pagrindų pagalbos neteikimui pagal Savitarpio pagalbos įstatymą, konstatuotina, kad buvo priimtas teisėtas bei pagrįstas procesinis sprendimas, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl apskųstas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Ramūnas Gadliauskas

                                                                                                  Ričardas Piličiauskas

                                                                                                  Arūnas Sutkevičius