Civilinė byla Nr. e2A-433-565/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04451-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 2.8.1.1.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 21 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Rūtos Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Petkuvienės ir Virginijaus Kairevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo UAB „MBworkshop” apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „MBworkshop“ ieškinį atsakovui V. J. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo S. J.,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui, prašydamas priteisti iš atsakovo 1 554,89 Eur skolą, 5 procentų procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta paslaugų sutartis, pagal kurią ieškovas atsakovui 2015 m. balandžio 7 d. suteikė mokamas atsakovo automobilio M. B., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), remonto paslaugas, tačiau atsakovas neįvykdė savo įsipareigojimų ir už paslaugas nesumokėjo. Ieškovo darbuotojai nustatė automobilio gedimus ir informavo atsakovą apie juos bei reikalingas keisti detales. Pokalbio metu šalys susitarė, kad ieškovas pakeis reikiamas detales, taip pat buvo suderinta paslaugų kaina, kurią atsakovas privalėjo apmokėti atsiimdamas automobilį. Ieškovas 2015 m. balandžio 8 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą už remonto darbus ir pakeistas detales, atsakovas turėjo už suteiktas paslaugas sumokėti 1 554,89 eurų iki 2015 m. balandžio 9 d. Atsakovas, 2015 m. balandžio 8 d. atsiimdamas automobilį, įtikino ieškovo darbuotoją R. P., kad šis duotu jam automobilį nuvažiuoti iki artimiausio bankomato pasiimti pinigų, kad galėtų sumokėti remonto kainą tą pačią dieną, tačiau įsipareigojimo neįvykdė. Praėjus ieškovo išrašytoje sąskaitoje faktūroje nurodytai datai, atsakovas telefonu buvo ne kartą raginamas grąžinti skolą, bet jis savo įsipareigojimo nevykdė.
3. Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas ieškinyje nenurodė, dėl kokių gedimų ir kokios kainos ieškovas su atsakovu susitarė ir kokiomis aplinkybėmis bei kada įvyko pokalbis dėl nustatytų gedimų, ar jis įvyko tiesiogiai dalyvaujant atsakovui, ar jis buvo informuotas pvz. telefonu, kitu būdu, kas tai atliko. Nors įstatymai nenustato privalomos rašytinės paslaugų sutarties formos šiuo atveju, tačiau ieškovas nepateikė jokių jos sudarymo, vykdymo rašytinių įrodymų. Ieškovas nepateikė pakeistų detalių ir darbų sąrašo, jų kainos. Pažymi, kad autoservisuose įprasta taikyti daikto sulaikymo teisę, t. y. automobilis nėra grąžinimas tol, kol už paslaugas nėra atsiskaityta, nebent tai yra pastovus klientas ar pan. Taip pat akivaizdu, kad tuo atveju, jei klientui būtų leista vykti prie bankomato pasiimti grynųjų pinigų, iš jo būtų pareikalauta pasirašyti PVM sąskaitą faktūrą, tačiau šis dokumentas taip pat nėra pateiktas. 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas nustatė, kad 2015 m. balandžio 7 d. atsakovas, atvykęs į autoservisą UAB „MBworkshop“, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kreipėsi į ieškovą dėl automobilio M.B. (duomenys neskelbtini) remonto.
6. Teismas nurodė, kad šiuo atveju susitarimui dėl automobilio remonto darbų nėra taikoma privaloma rašytinė forma, todėl šalys dėl tokių darbų atlikimo ir apimties galėjo susitarti žodžiu.
7. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė savo ieškinio reikalavimų, t. y. nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad atsakovas yra skolingas nurodytą sumą ieškovui. Priešingai, tiek įmonės vadovas, apklaustas liudytoju, patvirtino, kad suremontavus automobilį, jis grąžinamas savininkui tik atsiskaičius už remonto paslaugas. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nustatyta, kad automobilis buvo grąžintas (perduotas) atsakovui. Šiuo atveju jokio rašytinio dokumento: prašymo suremontuoti automobilį, sutikimo su išrašyta sąskaita – faktūra, pasirašymo, kad atsakovas pasiima suremontuotą automobilį, siekdamas išgryninti pinigus ar kitų atsakovo įsipareigojimų nėra pridėta. Be to, ieškovas nedetalizavo nei ieškinyje nei pridedamuose dokumentuose, kokios detalės buvo įsigytos (pvz. detalių įsigijimo dokumentai ir pan.).              Kadangi teismui nepateikti jokie įrodymai, patvirtinantys automobilio remonto darbus, kuriems atlikti atsakovas būtų davęs savo sutikimą, todėl laikytina, kad  ieškovas neįrodė savo ieškinio reikalavimo pagrįstumo, nepagrindė, kad atsakovo sutikimu ir prašymu buvo atlikti jo transporto priemonės remonto darbai (bei darbų apimtis), todėl ieškovo ieškinys atmestinas visiškai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

8. Ieškovas UAB „MBworkshop” pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti ir priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
1. Teismas netinkamai įvertino į bylą pateiktus irodymus ir bylos nagrinėjimo metu nustatytus faktus, todėl neteisingai nustatė, jog ieškovas neįrodė savo ieškinio reikalavimo.
2. Nesutinka, kad be atsakovo žinios ieškovo autoservise buvo įdėta tokia brangi detalė, t. y. konkliudentiniais veiksmais patvirtino buvus žodinę sutartį dėl visų sąskaitoje nurodytų detalių keitimo ir atliktų darbų. Automobilio buvimas autoservise ilgiau nei parą patvirtina aplinkybę, jog atsakovas žinojo apie tai, jog automobiliui bus keičiamos sąskaitoje nurodytos detales, bei su tuo sutiko, t.y. nepasiėmė automobilio 2015 m. balandžio 7 d. (konkliudentinis veiksmas, patvirtinantis buvus žodinę sutartį, CK 1.71 str. 1 d.).
3. Liudininkas D. V. teismo posėdžio metu patvirtino, jog su atsakovu telefonu buvo sutarta, jog bus pakeistos detales (tame tarpe ir įsiurbimo kolektorius), ir atsakovas buvo informuotas apie apytiksles detalias kainas.
4. Atsakovas, duodamas paaiškinimus 2016 m. gegužės 5 d. parengiamojo posėdžio metu, asmeniškai patvirtino, kad žinojo ir suprato, jog automobiliui buvo pakeistas kolektorius, tačiau jis to neprašė, kolektorius į automobilį buvo įstatytas be jo žinios ir noro. Todėl atsakovas, sužinojęs apie automobiliui pakeistą pakankamai brangią detalę (apie 960 Eur be PVM), būdamas sąžiningu, privalėjo o atvažiuoti į ieškovo autoservisą ir pareikalauti nemokamai išimti naują detalę, bei įstatyti atgal seną, tačiau to nepadarė, tokiu būdu patvirtindamas, jog automobilyje buvo atlikti detalių keitimo darbai, kurie atsakovą tenkino ir buvo būtini automobiliui, t. y. konkliudentiniais veiksmais patvirtino buvus žodinę sutartį dėl visų ieškovo išrašytoje sąskaitoje nurodytų detalių keitimo ir atliktų darbų.
9. Atsakovas su apeliaciniu skundu nesutiko. Nesutikimas grindžiamas šiais argumentais.
1. Ieškovas yra profesionalus paslaugų teikėjas, o atsakovas yra vartotojas, todėl šiuo atveju susiklosčiusiems santykiams taikomos vartotojų teises ginančios nuostatos. Todėl visa įrodinėjimo našta tenka ieškovui.
2. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad atsakovas yra skolingas ieškovui ieškinyje nurodytą sumą, t. y. kad ieškovas įsigijo PVM sąskaitoje faktūroje nurodytas detales, jas įstatė į atsakovo automobilį, buvo suderinta jų įsigijimo kaina. Ieškovas jokio rašytinio dokumento, kad atsakovas pasiima suremontuotą automobilį, siekdamas išgryninti pinigus, nepateikė. Ieškovas nepaaiškino, dėl kokių priežasčių nepasinaudojo daikto sulaikymo teise, kai klientas neatsiskaitė už suteiktas paslaugas. Be to, jei ieškovas savo nuožiūra ir būtų įdėjęs kolektorių į automobilį, jis neturėtų teisės reikalauti už jį sumokėti ar reikšti pretenzijų, kad atsakovas yra atsakingas už jo įsigijimą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. CPK 320 str. 1 ir 2 d. nustato bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str. 2 ir 3 d.). Apeliacinis skundas atmestinas.
11. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui, prašydamas priteisti 1 554,89 Eur skolą už automobilio remontą ir pakeistas detales, 5 procentų procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Skundžiamu 2016 m. spalio 12 d. sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė.
12. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovas apeliaciniu skundu kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino į bylą pateiktus irodymus ir bylos nagrinėjimo metu nustatytus faktus, nes automobilio buvimas autoservise ilgiau nei parą patvirtina aplinkybę, jog atsakovas žinojo apie jo automobiliui keičiamas sąskaitoje nurodytas detales, atsakovas konkliudentiniais veiksmais patvirtino buvus žodinę sutartį dėl visų ieškovo išrašytoje sąskaitoje nurodytų detalių keitimo ir atliktų darbų, be to, atsakovas buvo nesąžiningas ir neprašė išimti pakeistą naują detalę, jeigu jam netiko ir netenkino atlikti detalių keitimo darbai.
13. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2012). Apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje įvertinęs skundžiamo teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad atsakovas nenurodė naujų konkrečių aplinkybių ir argumentų, kurie nebūtų įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendime, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus, taikė materialinės ir procesinės teisės normas, taigi šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės aktų nuostatas.
14. Šiuo atveju, bylos duomenis, 2015 m. balandžio 7 d. atsakovas atvyko į ieškovui priklausantį autoservisą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kuriame vienai parai atsakovas paliko jam priklausantį automobilį M. B., valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Tačiau vien ši aplinkybė nepatvirtina automobilio remonto darbų fakto, kaip nurodo ieškovas, kadangi jis nepateikė įrodymų apie atsakovui priklausančiam automobiliui M. B., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), realiai pakeistas 2015 m. balandžio 8 d.  PVM sąskaitoje faktūroje nurodytas detales (tarp jų ir 960 Eur vertės įsiurbimo korektoriaus), be to, atsakovo teigimu, jis atvažiavo į ieškovo autoservisą nustatyti gedimo priežastis. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar yra pakankamas pagrindas tenkinti ieškinį, atsižvelgė į aplinkybes, kad ieškovas nepateikė į bylą jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių jo ieškinio pagrindą, išskyrus 2015 m. balandžio 8 d. PVM sąskaitą faktūrą, kurioje nėra atsakovo parašo ir (ar) išreikšto sutikimo ją apmokėti ar patvirtino, jog remonto darbai buvo atlikti. Pažymėtina, kad kasacinis teismas, aiškindamas PVM sąskaitos faktūros įrodomąją reikšmę, nurodė, jog PVM sąskaita faktūra savaime neįrodo sutarties sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012; 2009 m. kovo 5 d. nutartis, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-259/2009). Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai kompleksiškai vertino visas byloje nustatytas aplinkybes, įrodymų visumą ir konstatavo, jog nurodytos 2015 m. balandžio 8 d. PVM sąskaitos faktūros išrašymas neįrodo žodinės sutarties tarp šalių dėl remonto paslaugų sudarymo ir jos įvykdymo.
15. Pažymėtina, kad atsakovas šiuo konkrečiu atveju pripažintinas vartotoju, silpnesniąja teisinio tarp šalių susiklosčiusio santykio šalimi, kadangi jis kaip, fizinis asmuo, jam priklausantį automobilį 2015 m. balandžio 7 d. paliko tam tikroms paslaugoms (apžiūrai) ieškovo autoservise. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, vartotojas yra silpnesnioji teisinio santykio šalis, todėl įrodinėjimo našta negali būti perkeliama vartotojui – silpnesniajai šaliai. Taigi šiuo atveju ieškovas turėjo pareigą įrodyti ieškinio reikalavimą ir aplinkybes, kad jis realiai pakeitė atsakovui priklausančiam automobiliui 2015 m. balandžio 8 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodytas detales. Todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą ieškovui, kaip juridiniam asmeniui – profesionaliai teikiančiam paslaugas (CPK 12, 178 str.).
16. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimo (CPK 327 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r ė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

       Teisėjai                                                                                                     Rūta Burdulienė

Virginijus Kairevičius

Rūta Petkuvienė