Civilinė byla Nr. e2A-2791-912/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-24432-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 1.3.7.2

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės, Liudos Uckienės ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. A. ieškinį atsakovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Demaruna“ dėl neteisėto žalos atlyginimo išieškojimo panaikinimo; trečiasis asmuo – uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė „Aon Baltic“.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas prašė teismo panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą darbo byloje Nr. APS-2-6293, kuriuo Darbo ginčų komisija iš dalies tenkino atsakovės prašymą – nusprendė išieškoti iš ieškovo atsakovės naudai 3 465,28 Eur žalos atlyginimą; atmesti atsakovės reikalavimus ir priteisti ieškovui bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovas nurodė, kad dirbo vairuotoju-ekspeditoriumi atsakovės įmonėje. Atsakovė kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, prašydamas priteisti iš ieškovo turtinę žalą, nurodydama, kad jis 2016 m. spalio 6 d. aplaidžiai ir neatsakingai pasikrovė Belgijoje autovežį Nr. (duomenys neskelbtini), netinkamai pasirinko maršrutą Prancūzijos teritorijoje, t. y. važiuodamas keliu kliudė tilto apačią ir apgadino vieną iš gabenamų transporto priemonių. Ieškovas nesutinka su Darbo ginčų komisijos sprendimu. Teigia, kad jis neprivalo atlyginti žalos bendrovei, nes darbą atliko sąžiningai, maršrutą, kuriuo buvo pervežami automobiliai, pasirinko tinkamai. Be to, pagal ginčo metu galiojusio DK 254 straipsnį, darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą materialinę žalą, bet ne daugiau trijų vidutinių darbo užmokesčio dydžių, išskyrus DK 255 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju minėtų išimčių nebuvo. Ieškovo vidutinis darbo užmokestis siekia 558,47 Eur, tačiau bendrovė be jo sutikimo iš jo gaunamo atlyginimo atskaitė du kartus po 300 Eur. Darbdavė nevykdė pareigos aprūpinti ieškovą tinkamais darbo įrankiais (specialia aukščio matavimo matuokle). Ieškovas matavo transporto priemonės aukštį  paprasta matavimo juosta, todėl galėjo būti padaryta matavimo paklaida. Ieškovas mano, jog atsakovė, gabendama tokius krovinius, turėjo pareigą įsigyti draudimo polisą ir žalos atlyginimą gauti iš draudimo bendrovės. Nurodė, kad pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis negali sukurti jam jokių pareigų, nes pasirašyta ne vienu metu kaip darbo sutartis, o vėliau.

3.       Atsakovė bylą nagrinėjant teisme nurodė, kad Darbo ginčų komisijos sprendimas teisingas ir pagrįstas, ieškovo negalima atleisti nuo atsakomybės dėl darbdavio patirtos žalos.

4.       Trečiasis asmuo su ieškiniu sutiko. Nurodė, kad tarpininkavo nepriklausomas atsakovei sudarant vežėjų atsakomybės draudimo sutartį, kurios draudimo riziką prisiėmė Lloyd‘s sindikatas Navigators, draudimo sutarties Nr. 9G/0895 pagrindu. Pagal šią sutartį draudimo apsauga turėjo būti suteikiama nuo 2016 m. rugsėjo 27 d. iki 2017 m. rugsėjo 26 d., sutartyje nurodyta draudimo įmoka turėjo būti pervesta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo sutarties įsigaliojimo. Atsakovė 2016 m. spalio 13 d. sumokėjo dalį draudimo įmokos, paprašius sumokėti likusią dalį draudimo įmokos, atsakovė pateikė prašymą grąžinti sumokėtą draudimo dalį, ką trečiais asmuo ir padarė, todėl draudimo sutartis neįsigaliojo. Trečiasis asmuo nurodė, kad eismo įvykis įvyko jau po to, kai buvo grąžinta atsakovui draudimo įmoka ir akcentuoja tai, jog net galiojus draudimo sutarčiai, draudikas pagal sutarties sąlygas nebūtų atlyginęs 5 000 Eur kiekvienos žalos atveju, nes tokia suma buvo numatyta kaip išskaita, kurios riziką prisiima pati atsakovė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimu netenkino ieškinio.

6.       Teismas nurodė, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis nenuginčyta, nebuvo ir nėra ginčijama, todėl yra galiojanti ir sukuria darbuotojui tam tikras teisines pasekmes. Darbuotojo išsakyta pozicija, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis negalioja savaime dėl to, jog pasirašyta vėliau nei pati darbo sutartis ir vėliau nei joje nurodyta, jokių laikytina jo gynybine pozicija mėginant išvengti atsakomybės. Darbuotojo įsipareigojimai atlyginti žalą buvo numatyti tiek vairuotojo-ekspeditoriaus pareigybės apraše (toliau – aprašas), tiek visiškos materialinės atsakomybės sutartyje, ieškovas šiuos dokumentus pasirašė iki 2016 spalio 6 d. įvykio ir jų buvimo nenuginčijo, parašu patvirtino, kad visiškos materialinės atsakomybės sutarties sąlygų turinys jam yra suprantamas, aiškus ir atitinka jo išreikštą valią.

7.       Teismas vertino, kad atsakovas iš visiškos materialinės atsakomybės sutarties, darbo sutarties, aprašo turinio suprato, kad yra visiškai materialiai atsakingas už jam patikėtą vežamą krovinį ir suvokė, jog tuo atveju, jei dėl jo neteisėtų veiksmų bus prarastas ar apgadintas krovinys, jis turės atlyginti darbdavio visą patirtą žalą.

8.       Teismas nurodė, kad, esant darbuotojo pasirašytai visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai, atsiradus žalai, darbuotojo kaltė preziumuojama. Darbuotojas nebuvo tiek apdairus ir rūpestingas, kad numatytų ir išvengtų krovinio apgadinimo, todėl savo veiksmais prisiėmė galinčių kilti padarinių riziką. Jos nešalina ieškovo teismo posėdyje išsakyti teiginiai, kad darbdavys, būdamas informuotu apie ribinį pakrauto autovežio aukštį, liepė važiuoti. Duomenų, kad autovežis buvo techniškai netvarkingas taip pat nėra (CPK 178-185 straipsniai).

9.       Teismas padarė išvadą, kad ieškovas, vykdydamas darbo funkcijas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. elgdamasis nepakankamai rūpestingai ir apdairiai, neužtikrino, kad vežamam kroviniui nebūtų padaryta žala – žinodamas, kad veža nestandartinį krovinį, kurio aukštis 4,17 m., patikrintu maršrutu krovinio nevežė, veždamas krovinį savo pasirinktu nepatikrintu maršrutu važiavimo greičio pakankamai nesumažino, kelio būklės įtakos krovinio saugumui būnant po tiltu tinkamai neįvertino, dėl ko važiuodamas po tiltu su draudžiamuoju ženklu „ribotas aukštis 4,20 m“ neišvengė transporto priemonės siūbavimo, lėmusio vežamo krovinio apgadinimą. Darbuotojas negalėjo nesuprasti ir nesuvokti, kad būtent jo pareiga yra užtikrinti, jog transportavimo metu kroviniui, už kurį jis yra atsakingas, nebūtų padaryta žala, o to jam nepadarius, gali kilti pareiga atsakyti materialiai.

10.       Teismas nurodė, kad draudiko pareiga atlyginti kilusią žalą paneigta trečiojo asmens teismui pateiktais rašytiniais ir įrodymais, kurie pagrindžia, jog draudimo apsauga įvykio metu negaliojo.

11.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra įrodymų, jog darbuotojas buvo apmokytas, kaip turi būti maksimaliai pakraunamas antstatas, užtikrinant kuo mažesnį aukštį, jog atsakovė išdavė ieškovui specialią liniuotę transporto priemonės aukščiui matuoti – vairuotojui žinant tikslų aukštį, būtų išvengta neteisingų sprendimų dėl suklaidinimo priėmimo, kad atsakovės įmonėje detaliai reglamentuotos vairuotojų ir transporto vadybininkų funkcijos, susijusias su maršruto nustatymu/pasirinkimu. Atsakovui, kaip juridiniam asmeniui, kuris profesionaliai ir atlygintinai vykdo krovinių pervežimo paslaugas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai, todėl teismas konstatavo, kad atsakovė tinkamai visų prisiimtų įsipareigojimų pagal su darbuotoju sudarytą visiškos materialinės atsakomybės sutartį (2.4.1, 2.4.3, 2.4.4 punktas) neįvykdė - pati įmonė nesiėmė visų būtinų priemonių tam, kad žala nagrinėjamoje situacijoje nebūtų atsiradusi.

12.       Teismas, įvertinęs aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, pripažino, kad yra pagrindas darbdavio patirtą 6 692,13 Eur žalą mažinti 40 proc., o taip pat išskaičiuoti darbdaviui darbuotojo sumokėtus 550 Eur – to nei viena ginčo šalis neginčijo (CPK 182 straipsnio 5 punktas). Ieškovas nepateikė duomenų, pagrindžiančių, kad išskaitos suma didesnė nei nurodyta.

13.       Teismas pažymėjo, kad darbdavio padarytų išskaitų neteisėtumu darbuotojas nesirėmė nei nagrinėjant individualų ginčą Darbo ginčų komisijoje, nei teisme, padarytų išskaitų neginčijo, todėl vertino, kad savo kaltę dėl įvykio darbuotojas pripažino ir suprato, kad privalo darbdaviui kompensuoti žalą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14.       Ieškovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

14.1.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir vertino surinktus įrodymus, taikė įstatymo nuostatas.

14.2.                      Teismas vadovavosi DK 246 straipsnio, kuriame įtvirtintos sąlygos darbuotojo  atsakomybei atsirasti, t. y. žala, pažeidėjo kaltė ir neteisėta veika.

14.3.                      Ieškovas nurodo, kad galimybes stengėsi sumažinti krovinio aukštį, dėl krovinio aukščio tarėsi su atsakovės atsakingu asmeniu D. B., kuris nurodė gabenti krovinį į paskirties vietą. Atsakovė nenurodė ieškovui konkretaus krovinio gabenimo maršruto, todėl ieškovas pasirinko jį savo nuožiūra. Visuose Europos keliuose vienodas aukščio standartas, kelyje nebuvo įspėjamųjų ženklų, ribojančių eismą autovežiams.

14.4.                      Teismas neanalizavo ir nesiaiškino, kokia tvarka buvo sudaryta materialinės atsakomybės sutartis. DK 256 straipsnyje nurodyta, kad ji turi būti sudaryta ir pasirašyta priimant darbuotoją į darbą, ji laikytina priedu prie darbo sutarties. Priimant į darbą ir pasirašant darbo sutartį, su atsakove dėl jokių papildomų darbo sąlygų nesitarė. Ieškovo darbo sutarties 1.3 punkte nurodyta, kad DK 95 straipsnio 2 dalies sąlygų nėra, t. y. atsakovė įstatymo nustatyta tvarka materialinės atsakomybės sutarties su ieškovu nesudarė.

14.5.                      Atsakovė nepasirūpino krovinių, gabenamų tarptautiniais maršrutais, draudimu, todėl dėl atsiradusios žalos prisiėmė riziką.

15.       Atsiliepime atsakovė prašo palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

15.1.                      Ieškovas apeliaciniame skunde nenurodė argumentų, dėl kurių sprendimas būtų naikintinas.

15.2.                      Apelianto teiginiai nepagrįsti, laikytini ieškovo siekiu vilkinti procesą ir išvengti priteistos skolos išieškojimo.

15.3.                      Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino procesines ir materialines teisės normas, teisingai vertino byloje esančius įrodymus.

15.4.                      Vadovaujantis DK 246 straipsniu, yra visos materialinės atsakomybės sąlygos.

I. A. instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16.       Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta absoliučių apskųsto teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

17.       Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė 2016 m. liepos 7 d. sudarė darbo sutartį Nr. 19, pagal kurią ieškovas bendrovėje dirbo vairuotoju-ekspeditoriumi (T. 1, b. l. 3). Atsakovė pasirašytinai supažindino ieškovą su vairuotojo-ekspeditoriaus pareigybės aprašu Nr. 3, pagal kurio 4.4 punktą, ieškovas buvo materialiai atsakingas už transporto priemonę ir gabenamą krovinį (T. 1, b. l. 68–80). Be to, ieškovas ir atsakovė 2016 m. liepos 8 d. pasirašė visiškos materialinės atsakomybės sutartį (Darbo ginčų komisijos byla Nr. APJ-2-6293, b. l. 16, 17). Ieškovas, 2016 m. spalio 6 d. vykdydamas tiesiogines darbo pareigas, į autovežį Nr. (duomenys neskelbtini) sukrovė 9 naujus automobilius. Vežant nurodytą krovinį, ieškovo vairuojama transporto priemonė kliudė tilto apačią, apgadintas vieno automobilio stogas ir priekinis stiklas (T. 1, b. l. 172). UAB „Auteks“ pateikė atsakovei pretenziją apmokėti 6692,13 Eur žalą (T. 1, b. 135). Atsakovė dėl patirtos žalos atlyginimo kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, kuri 2017 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. DGKS-2357 bendrovės prašymą tenkino iš dalies ir priteisė iš ieškovo 3465,28 Eur žalos atlyginimą atsakovės naudai (b. l. 4, 5).

18.       Materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas (DK, galiojusio  ginčo santykio atsiradimo metu, 245 straipsnis).

19.       Pagal DK 246 straipsnį, materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla.

20.       Įstatyme nustatyta darbuotojo pareigą atlyginti visą žalą, jei žala padaroma darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis (DK 255 straipsnio 3 punktas). Visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Konkrečių darbų ir pareigų sąrašas nustatomas kolektyvinėje sutartyje, o kai jos nėra, ? darbo tvarkos taisyklėse. Ši sutartis sudaroma raštu. Joje turi būti nustatyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žala neatsirastų (DK 256 straipsnio 1 dalis).

21.       Ieškovas dirbo atsakovės įmonėje vairuotoju-ekspeditoriumi. Pagal vairuotojo-ekspeditoriaus pareigybės aprašo 2.2 punktą, vairuotojas-ekspeditorius turi ne tik gerai vairuoti, vadovauti transporto priemonės pakrovimui-iškrovimui, pristatyti prekes laiku bet kokiomis oro arba kelių sąlygomis, jam gali tekti vežti krovinius, reikalaujančius papildomos priežiūros ir atsakomybės. Dėl to atsakovė pagrįstai sudarė su ieškomu materialinės atsakomybės sutartį.

22.       Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesigilino į ieškovo ir atsakovės sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymo aplinkybes. Iš bylos duomenų matyti, kad tarp šalių nekilo ginčo, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis buvo sudaryta vėliau nei darbo sutartis. Tačiau ši aplinkybė savaime nedaro visiškos materialinės atsakomybės sutarties negaliojančia. Byloje nėra duomenų, kad ši sutartis yra nuginčyta įstatymo nustatyta tvarka. Nėra šalių ginčo, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartį, vairuotojo-ekspeditoriaus pareigybės aprašą Nr. 3 ieškovas pasirašė iki 2018 m. spalio 6 d. įvykio. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad ieškovas nurodytą sutartį pasirašė laisva valia, ją pasirašydamas, patvirtino, kad visiškos materialinės atsakomybės sutarties sąlygų turinys jam yra suprantamas, aiškus ir atitinka jo išreikštą valią (sutarties 4.3 punktas). Taigi ieškovas suprato, kad yra visiškai materialiai atsakingas už jam patikėtą vežti krovinį, suvokė, kad turės atlyginti visą darbdavio patirtą žalą, jei dėl jo neteisėtų veiksmų krovinys bus prarastas ar apgadintas.

23.       Ieškovas nepagrįstai teigia, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis negalėjo būti sudaryta, nes darbo sutarties 1.3 punkte nurodyta, jog DK 95 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų nėra. DK 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskiroms darbo sutarčių rūšims darbo įstatymuose ir kolektyvinėse sutartyse gali būti nustatomos ir kitos būtinosios sąlygos, kurias šalys sulygsta sudarydamos tokią darbo sutartį (susitarimas dėl sutarties termino, sezoninio darbo pobūdžio ir kt.). Šalys sudarė neterminuotą darbo sutartį (darbo sutarties 2 punktas), todėl nesitarė dėl jos galiojimo termino. DK 95 straipsnio 2 dalis neįpareigoja nurodyti, ar šalys sudarys visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovui kyla atsakomybė pagal pirmiau nurodytą vairuotojo visiškos materialinės atsakomybės sutartį.

24.       Apeliantas teigia, kad negalėjo būti taikomas materialinė atsakomybės institutas, nes nubuvo DK 246 straipsnyje nustatytų būtinųjų sąlygų ieškovo kaltės ir neteisėtos veikos, nurodo, kad savo darbo pareigas atliko gerai. Apeliantas neginčijo, kad būdamas atsakovės darbuotoju, vykdė darbines pareigas – pakrovė į autovežį naujus automobilius, ir juos gabeno į iškrovimo vietą, bet veždamas jam patikėtą krovinį, kliudė tilto apačią, apgadino krovinį. Dėl to įmonė patyrė 6692,13 Eur. 

25.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti. Kaltės forma lemia tik galimos priteisti iš darbuotojo žalos dydį – esant tyčiai darbuotojas privalo visiškai atlyginti darbdaviui padarytą žalą, o esant neatsargumui galimos priteisti žalos dydis yra ribojamas trijų vidutinių darbuotojo darbo užmokesčių dydžiu, išskyrus DK 254 straipsnyje įtvirtintus atvejus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296-611/2017, 2018 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126-313/2018). 

26.       Ieškovas paprasta matavimo rulete išmatavo vežamo krovinio aukštį ( 4,17 m), savo nuožiūra pasirinko kitą maršrutą, norėdamas išvengti spūsčių. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad, priimdamas sprendimą vežti krovinį nežinomu maršrutu, darbuotojas prisiėmė riziką, kad kelyje gali būti kliūčių, aukščio ribojimo draudžiamųjų ženklų, neleidžiančių saugiai tęsti kelionės pasirinktu maršrutu. Ieškovas, privažiavęs prie tilto, pažymėtu draudžiamuoju ženklu „ribotas aukštis 4,20 m“ ir žinodamas, kad jo vairuojamos transporto priemonės kartu su vežamu kroviniu aukštis yra tik 3 cm mažesnis, neįvertino galimos kelio būklės įtakos krovinio saugumui važiuojant po tiltu ir nesumažino greičio iki minimumo, kad išvengtų transporto priemonės siūbavimo būnant su kroviniu po tiltu.  Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas, kad numatytų ir išvengtų krovinio apgadinimo, todėl tokiais savo veiksmais prisiėmė galinčių kilti padarinių riziką. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios šalintų ieškovo kaltę, pasireiškusią neatsargumu.

27.       Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad, pagal DK 254 straipsnį darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio. Nagrinėjamu atveju ieškovo nurodyta nuostata negali būti taikoma, nes taikytina DK 255 straipsnio 3 punkte įtvirtinta išimtis – darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, nes su juo buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Dėl to, atsiradus žalai, visiškos materialinės atsakomybės sutartį pasirašiusio darbuotojo kaltė preziumuojama.

28.       Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai yra išvestiniai iš pirmiau šioje nutartyje aptartųjų, neturi įtakos galutiniam bylos rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako.

29.       Apeliacinės

30.       Dėl visų šioje nutartyje išvardytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias darbuotojo materialinę atsakomybę, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atmesti ieškovo V. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimo.

Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimą.

Kopija tikra

teisėjas

Tomas Venckus

2018 m. gruodžio 20 d.