Administracinė byla Nr. A-4508-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04907-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 14.5

 (S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2019 m. liepos 3 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Ramūno Gadliausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. P. ir uždarosios akcinės bendrovės „Sportas LTU“ bei atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. P. ir uždarosios akcinės bendrovės „Sportas LTU“ skundą atsakovams Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pirmajai nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai ir Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kultūros paveldo centrui, akcinei bendrovei „Teo LT“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „KNTP“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, A. A., A. M., E. G. M., L. G. M., D. P. dėl akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

1.       Pareiškėjai V. P. ir uždaroji akcinė bendrovės (toliau – ir UAB) „Sportas LTU“ kreipėsi į teismą skundu, kuriuo prašė panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – ir Taryba) 2015 m. rugsėjo 8 d. aktą Nr. KPD-RM-2248 (toliau – ir ginčijamas aktas, Aktas) ir įpareigoti Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) iš Kultūros vertybių registro išregistruoti namą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Namas). 

2.       Pareiškėjai nurodė, kad Tarybos priimtu Aktu Namas, kuriame, Tarybos vertinimu, 1904–1906 metais gyveno J. J., buvo įrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą. Šis Namas buvo pripažintas nekilnojamąja kultūros vertybe ir įregistruotas Kultūros vertybių registre kaip pavienis kultūros paveldo objektas, turintis archeologinę ir istorinę reikšmę. Namui suteiktas regioninio objekto reikšmingumo lygmuo. Akto 12 punkte nustatyta vertybės teritorija, kurios plotas buvo apibrėžtas kaip visas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), plotas, į kurį patenka ir statinys, priklausantis UAB „Sportas LTU“. Iki priimant Aktą, pareiškėjai pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad adresas (duomenys neskelbtini), XX a. pradžioje buvo suteiktas kitam pastatui, buvusiam posesijoje, šiuo metu apimančioje žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), ir (duomenys neskelbtini). Analogiškus įrodymus pateikė ir Kultūros paveldo centro atstovas.  

3.       Pareiškėjų teigimu, Aktas turi būti panaikintas dėl to, kad jis priimtas pažeidžiant tokio pobūdžio sprendimų priėmimo procedūras, reikalavimus, įtvirtintus aukštesnės galios teisės aktuose, jame nurodyti duomenys neatitinka tikrovės, jo nuostatos yra prieštaringos. Taip pat paaiškino, kad Namo pripažinimo nekilnojamąja kultūros vertybe procedūra buvo pradėta prašymo dėl kalbininko J. J. gyvenimo vietos įamžinimo (duomenys neskelbtini) mieste pagrindu, kuriuo tokios procedūros buvo prašoma dėl vienintelės priežasties – dėl to, kad Name esą 1904–1906 m. gyveno kalbininkas J. J.. Procedūros metu tebuvo apsiribota kalbininko J. J. galimo gyvenimo Name 1904–1906 m. klausimo nagrinėjimu, kitokio pobūdžio klausimai Taryboje nebuvo nagrinėjami, taip pat nebuvo pristatomi jų tyrimai, todėl nėra aišku, kokios Namo savybės laikytinos vertingosiomis. Akto 10 punkte pažymėtas šių vertingųjų savybių pobūdis – archeologinis, istorinis, tačiau šios žymos prieštarauja 7 punkto turiniui – iš jo matyti, kad esant Namo vertingosiomis savybėmis vardijami daugiausiai Namo architektūriniai elementai, kita vertus, visiškai nenurodant, kuo pasireiškia jų vertingumas, tiesiog apibūdinant Namo architektūrinius sprendinius, kurie yra būdingi didžiajai daugumai statinių. Atkreipė dėmesį, kad 2 iš 3 Tarybos narių, kurių specializacija Taryboje – architektūrinis nekilnojamasis kultūros paveldas – balsavo prieš Namo pripažinimą nekilnojamąja kultūros vertybe. Be to, Akte archeologinės vertingosios savybės, susijusios su Namu, net negalėjo būti įtvirtintos, kadangi tokiu atveju netenkinamas vertybės amžiaus cenzo reikalavimas. Taip pat Akte nenustatytas svarbiausias reikšmingumą lemiantis vertingųjų savybių pobūdis. Taryba neįvykdė teisės akto reikalavimo savo funkcijas atlikti savarankiškai, šias funkcijas pavedė atlikti Tarybos nario statuso neturinčiam asmeniui, Kultūros paveldo centro direktoriaus pavaduotojui E. I., kuriam tokia funkcija galėjo būti pavesta tik tokiu atveju, jeigu Tarybos nariai pripažįsta neturintys reikiamų kompetencijų. Pareiškėjai pažymėjo, kad Akte nurodyta Tarybos sudėtis neatitinka faktiškai 2015 m. rugsėjo 8 d. posėdyje dalyvavusių Tarybos narių sudėties.

4.       Pareiškėjų nuomone, kalbininkas J. J. 1904–1906 m. gyveno adresu, kuris tuo metu buvo (duomenys neskelbtini), tačiau nuo 1906 m. iki šių dienų (duomenys neskelbtini) namų numeracija pasistūmėjo taip, kad tuo metu 20-uoju numeriu žymėta valda šiuo metu žymima 18-uoju numeriu, o buvusi 22-uoju numeriu žymėta valda šiuo metu žymima 20-uoju numeriu. Šiuo metu išlikusių dokumentų analizė patvirtina, kad kalbininkas J. J. negyveno ginčo Name.   

5.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

6.       Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme (toliau – ir NKPAĮ, Įstatymas) nustatyta, jog kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama nustatyta teritorija. Ši teritorija nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama. Kultūros paveldo objekto teritorijos ir kultūros paveldo vietovės ribos apibrėžiamos remiantis istorinių ir kitų tyrimų duomenimis, taip, kad sutaptų su esamų sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis arba kitokiomis nekilnojamųjų daiktų, gamtinių ar antropogeninių elementų ribomis. Dėl vertingųjų savybių paaiškino, kad Aktas yra parengtas pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formą, patvirtintą Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-446. Vadovaujantis minėta forma, priešingai nei teigia pareiškėjai, Akte yra aiškiai ir detaliai nurodytos Namo vertingosios savybės. Aktas atitinka taip pat formos reikalavimus dėl vertingųjų savybių nurodymo – „Apibūdinimas, būklė, nuoroda į pridedamą fiksaciją, aprašymo data; nurodyti per kabliataškį“. Dėl archeologinio vertingųjų savybių pobūdžio ir amžiaus cenzo nurodo, kad Akte yra nurodyta, jog artimiausios kultūros paveldo objekto teritoriją ar vietovę supančios aplinkos kultūrinio kraštovaizdžio vertingosios savybės – (duomenys neskelbtini) senojo miesto vieta su priemiesčiais (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Namo apibrėžtų teritorijos ribų plane taip pat nurodyta pastaba, kad nekilnojamieji kultūros vertybei apsaugos zona nenustatyta, nes vertybė patenka į (duomenys neskelbtini) miesto senojo miesto vietos su priemiesčiais teritoriją. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 (duomenys neskelbtini) senojo miesto vieta su priemiesčiais (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – (duomenys neskelbtini), senas kodas – (duomenys neskelbtini)) buvo paskelbta valstybės saugomu kultūros paveldo objektu ir buvo įrašyta į registro archeologinių vietų sąrašą. Minėta vieta atitinka Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-150, 7.1 punkte įtvirtintą amžiaus cenzą, o pagal NKPAĮ 11 straipsnio 1 dalį kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija, kuri nuo kultūros objekto neatsiejama, todėl Namui nustatytas archeologinis vertingųjų savybių pobūdis. Akcentavo, kad vertinimo tarybos aktas yra surašomas vienu egzemplioriumi, kurį pasirašo vertinimo tarybos pirmininkas. Nuostatuose nėra įtvirtintas reikalavimas, kad aktą pasirašytų visi vertinimo tarybos nariai, jį turi pasirašyti tik vertinimo tarybos pirmininkas. Dėl pareiškėjų keliamos abejonės dėl tyrimų, nurodo, kad teiginį, jog dalis vertingųjų savybių Akte įtvirtintos be tyrimo paneigia Akto 13 punkte nurodyti šaltinių ir literatūros duomenys, kuriais rėmėsi vertinimo tarnyba. Departamento pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba atliko fiksavimo tyrimus vertindama, ar pastatui suteikti teisinę apsaugą.

7.       Dėl Kultūros paveldo centro atstovo dalyvavimo vertinimo tarybos posėdyje paaiškino, kad vertinimo tarybų posėdžiuose gali dalyvauti ir pasisakyti valstybės ir savivaldybės institucijų atstovai. Būtent Kultūros paveldo centras teikia vertinimo tarybai klausimus posėdžių darbotvarkėms ir su tuo susijusius klausimus. Kultūros paveldo centro atstovas, vertinimo tarybai balsuojant dėl teisinės apsaugos pastatui suteikimo, nebalsavo, nes to nenumato Departamento sudaromų nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų nuostatai. Vertinimo tarybų sprendimai priimami paprasta posėdyje dalyvaujančių vertinimo tarybos narių balsų dauguma balsuojant tik už ar prieš, posėdyje dalyvaujant bent vienam svarstomo klausimo atitinkamos srities vertinimo tarybos nariui.

8.       Atsakovas Taryba atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.  

9.       Atsakovas nurodė, kad Aktas surašytas laikantis teisės aktų reikalavimų. NKPAĮ 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija. Todėl, apibrėžiant Namo teritorijos ribas, buvo vadovaujamasi minėtu įstatymo reikalavimu. Aktas yra parengtas pagal Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-446 patvirtintą Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formą (toliau – ir akto forma). Akto 7 punkte yra aiškiai ir detaliai nurodytos vertingosios Namo savybės. Akto 7.4 papunktyje numatyta, kad artimiausios kultūros paveldo objekto teritoriją ar vietovę supančios aplinkos kultūrinio kraštovaizdžio vertingosios savybės – (duomenys neskelbtini) senojo miesto vieta su priemiesčiais ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)). Namo apibrėžtų teritorijos ribų plane taip pat nurodyta pastaba, kad nekilnojamajai kultūros vertybei apsaugos zona nenustatyta, nes vertybė patenka į (duomenys neskelbtini) senojo miesto vietos su priemiesčiais ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) teritoriją. Kadangi Namas patenka į (duomenys neskelbtini) senojo miesto vietos su priemiesčiais, saugomos kaip archeologinė vieta, teritoriją, o pagal NKPAĮ 11 straipsnio 1 dalį kultūros paveldo objekto teritorija nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama, Namui nustatytas archeologinis vertingųjų savybių pobūdis.   

10.       Pagal Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2015 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. Į-9 patvirtintų Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos sudaromų nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 17 punktą, nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – ir vertinimo taryba) aktas surašomas vienu egzemplioriumi, kurį pasirašo vertinimo tarybos pirmininkas. Taigi Nuostatuose nėra įtvirtintas reikalavimas, kad minėtą aktą pasirašytų visi vertinimo tarybos nariai. Pagal akto formą vertinimo tarybos aktą taip pat turi pasirašyti tik vertinimo tarybos pirmininkas. Vadovaujantis Aprašo 10 punktu, teisė pasirinkti konkrečius reikalingus tyrimus suteikta nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuojantiems ir vykdantiems subjektams. Taryba, vertindama, ar Namui suteikti teisinę apsaugą, atliko fiksavimo tyrimus, numatytus Aprašo 7.1 punkte, bei istorinės-meninės raidos tyrimus, numatytus Aprašo 7.2 punkte. Pagal Nuostatų 5.1 punktą būtent vertinimo taryba nustato nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes. Tai ir buvo atlikta 2015 m. rugsėjo 8 d. Tarybos posėdyje. Remiantis Nuostatų 16 punktu, vertinimo tarybų sprendimai priimami paprasta posėdyje dalyvaujančių vertinimo tarybos narių balsų dauguma balsuojant tik už arba prieš, posėdyje dalyvaujant bent vienam svarstomo klausimo atitinkamos srities vertinimo tarybos nariui, todėl nepagrįstas pareiškėjų teiginys, jog Taryba nevykdė reikalavimo savo funkcijas atlikti savarankiškai.

11.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) atsiliepime prašė dėl pareiškėjų skundo pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra.

12.       Administracija paaiškino, kad Taryba nurodė pastato, esančio (duomenys neskelbtini), vertingąsias savybes, kurias nustatant buvo remtasi 15 įvairių šaltinių – archyvine medžiaga, tyrimų ataskaitomis, publikacijomis, atsiminimais, istoriniais planais ir pan. Tarybą sudaro kompetentingi specialistai (humanitarinių mokslų daktarai ir ekspertai). Pareiškėjai dalyvavo posėdžiuose, teikė pastabas, paaiškinimus, papildomus dokumentus, kuriais grindė jų poziciją, kad kalbininkas J. J. 1904–1906 m. negyveno ginčo pastate. Nepaisant pareiškėjų išreikštų abejonių, Taryba, įgyvendindama jai teisės aktais suteiktą kompetenciją spręsti dėl nekilnojamojo turto vertingųjų savybių nustatymo, visgi sprendė, jog surinktų duomenų pakanka nustatyti Namo vertingąsias savybes ir pripažinti jį nacionalinės reikšmės nekilnojamojo turto vertybe. Aktas buvo priimtas laikantis teisės aktuose nustatytų procedūrų.  

13.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) atsiliepime prašė dėl pareiškėjų skundo pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra.

14.       NŽT nurodė, kad Vilniaus miesto skyrius 2014 m. liepos 1 d. gavo UAB „Sportas LTU“ prašymą sudaryti žemės sklypo dalies nuomos sutartį. Minėtame prašyme UAB „Sportas LTU“ nurodė, kad nuosavybės teise valdo pastatą-kavinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir minėtas pastatas nėra priskirtas prie jokio žemės sklypo. NŽT 2015 m. kovo 20 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. 49ŽN-99-(14.49.57) išnuomojo UAB „Sportas LTU“ dalį žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso bendraturčiams: B. B. Ž., A. M., A. A., V. ir D. P., E. G. M. ir L. G. M. bei Lietuvos Respublikai. NŽT nuomone, nagrinėjamoje administracinėje byloje nusprendus, kad Namas buvo pagrįstai pripažintas nekilnojamąja vertybe, jis turėtų būti saugomas kartu su jo užimama teritorija (žemės sklypu). 

15.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo centras atsiliepime nurodė, kad teisinės apsaugos kultūros paveldo objektui suteikimo ar jos anuliavimo klausimas nėra priskirtas jam nagrinėti. Kultūros paveldo centras nepažeidė jokių teisės aktų ir pareiškėjų interesų, vykdė teisės aktų nustatytas funkcijas ir nagrinėjamu atveju neturėjo sprendžiamojo balso.

 

II.

 

16.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 5 d. sprendimu tenkino pareiškėjų skundo dalį ir panaikino Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2015 m. rugsėjo 8 d. aktą Nr. KPD-RM-2248. Bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos iš Kultūros vertybių registro išregistruoti namą, esantį (duomenys neskelbtini), nutraukė.

17.       Teismas nustatė, kad Namas, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – (duomenys neskelbtini)), Kultūros vertybių registre buvo registruotas Vertinimo tarybai nusprendus, kad vertybei reikalinga teisinė apsauga. Nekilnojamosios kultūros vertybės – Namo, registravimo pagrindas – Vertinimo tarybos 2015 m. rugsėjo 8 d. aktas Nr. KPD-RM-2248. Skundžiamu Aktu gyvenamosios paskirties pastatui, esančiam (duomenys neskelbtini), buvo suteikta teisinė apsauga dėl to, kad jame 1904–1906 metais gyveno kalbininkas J. J..   

18.       NKPAĮ 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta šio įstatymo paskirtis – išsaugoti Lietuvos nekilnojamąjį kultūros paveldą ir perduoti ateities kartoms, sudaryti sąlygas visuomenei jį pažinti ir juo naudotis. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas: 1) įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Tarptautinių sutarčių ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymų nuostatas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos srityje; 2) nustato nekilnojamojo kultūros paveldo, esančio Lietuvos Respublikos teritorijoje, apskaitos, saugojimo ir tvarkybos, šio ir kitų teisės aktų nustatytų paveldosaugos reikalavimų laikymosi priežiūros, kultūros paveldo objektų būklės stebėjimo teisinius pagrindus; 3) saugo nematerialųjį kultūros paveldą, nustatydamas su juo susijusių vietų ir kitokių nekilnojamųjų daiktų apsaugą. NKPAĮ 2 straipsnio 14 dalyje nurodyta, kad kultūros paveldo objektai – pavieniai, kompleksiniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, t. y. žemės sklypuose, sklypų dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingųjų savybių ir kartu su jiems priskirta teritorija yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti. Saugomas objektas – kultūros paveldo objektas, šio įstatymo nustatyta tvarka paskelbtas saugomu objektu ar kultūros paminklu (NKPAĮ 2 str. 31 d.). Kultūros paminklai – nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektai (NKPAĮ 2 straipsnio 12 dalis). Vienas iš kriterijų, atskiriančių kultūros paveldo objektą nuo daikto, nesančio kultūros paveldo objektu, yra vertingųjų savybių buvimas. Viena iš sudėtinių nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos dalių – konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimas – reglamentuojama NKPAĮ 8 straipsnio 3-6 dalyse: Nekilnojamosioms kultūros vertybėms atskleisti atliekami tyrimai. Remiantis šių tyrimų duomenimis, nustatomas kultūros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikšmingumas, apibrėžiamos ar tikslinamos jų teritorijų ribos (NKPAĮ 8 str. 3 d.); Konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuoja Departamentas ir savivaldybių institucijos. <...> (NKPAĮ 8 str. 4 d.); Nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir jų teritorijų bei kultūros paveldo objektų apsaugos zonų ribas apibrėžia Departamento ir savivaldybių sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos. Jos, be kita ko, sprendžia dėl apsaugos nekilnojamosioms kultūros vertybėms reikalingumo arba jos netaikymo ar tokių vertybių apskaitos duomenų tikslinimo (NKPAĮ 8 str. 5 d.). Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijus, šių vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimtį ir vertinimo tarybų pavyzdinius nuostatus tvirtina kultūros ministras (NKPAĮ 8 str. 6 d.).

19.       Teismas 2018 m. balandžio 9 d. nutartimi byloje pavedė atlikti kompleksinę istorinės urbanistinės-užstatymo evoliucijos ekspertizę, kurią atlikus buvo nustatyta, kad pateikti istoriniai duomenys rodo, jog nuo 1900 m. iki 1956 m. nagrinėjamų sklypų ir namų numeracija nesikeitė, ji buvo pakeista tik 6–ame XX a. dešimtmetyje. 1904–1906 m. (duomenys neskelbtini) (dab. Namas Nr. 20) turėjo 22 numerį; (duomenys neskelbtini) (dab. Namas Nr. 18) turėjo 20 numerį; (duomenys neskelbtini) namas buvo tuometinio sklypo Nr. 20 žemėje ir jo butai buvo pažymimi adresu: (duomenys neskelbtini) Ekspertės, atsakydamos į antrą klausimą nurodė, jog archyviniai duomenys ir aplinkybės rodo, kad Namo, kuris nurodytas skundžiamame Akte, 1904–1906 m. adresas buvo (duomenys neskelbtini) ir kalbininkas J. J. jame negyveno. Atlikus ekspertizę, taip pat buvo nustatyta, kad 1904–1906 m. kalbininkas J. J. gyveno pastate, pažymėtame adresu (duomenys neskelbtini). Taigi šiuo atveju byloje yra pateikti įrodymai, kurie neginčijamai patvirtina pareiškėjų teiginius, kad adresas (duomenys neskelbtini) buvo suteiktas gretimai posesijai, kurios buv. adresas buvo (duomenys neskelbtini), ir buv. (duomenys neskelbtini) sklype buvusiam pastatui. Tuo pačiu kaip pagrįsti vertintini ir kiti pareiškėjų argumentai, kad namas, 1904–1906 metais buvęs pažymėtas 20-uoju numeriu (duomenys neskelbtini), ir kuriame gyveno kalbininkas J. J., ir namas, šiuo metu pažymėtas 20-uoju numeriu (duomenys neskelbtini), yra du skirtingi namai. Teismas, įvertinęs pateiktas ekspertizės išvadas ir visą bylos medžiagą, padarė išvadą, kad skundžiamu Aktu buvo suteikta teisinė apsauga ne tam gyvenamosios paskirties pastatui, kuriame 1904–1906 metais gyveno kalbininkas J. J., nes nustatyta, kad po 1904–1906 metų namo, esančio (duomenys neskelbtini), adresas buvo pakeistas.    

20.       Teismas vertino, kad Kultūros paveldo centro atstovo teismo posėdyje pateikti įrodymai (ištrauka iš prisiminimų) niekaip nepaneigia atliktos ekspertizės išvadų. Teismas nurodė, kad ekspertėms buvo pateikta visa byloje esanti medžiaga. Šioje ekspertizei pateiktoje bylos medžiagoje esantys įrodymai paremti archyviniais šaltiniais. Ekspertizei atlikti ekspertės papildomai surinko medžiagą, analizavo archyvinius šaltinius, kurie betarpiškai susiję su kalbininko J. J. gyvenimo (duomenys neskelbtini) gatvėje laikotarpiu, išnagrinėjo archyvines bylas, esančias Lietuvos valstybinio istorijos archyvo fonduose bei duomenis apie XIX a.–XX a. pradžios nagrinėjamos vietos urbanistinę situaciją, miesto sklypų ir jų namų tuometinę numeraciją, savininkus ir valdytojus, butų mokesčių mokėtojus ir t. t. Taigi iš esmės atliktos ekspertizės išvados buvo įvertintos kitų įrodymų visumoje (nėra tik spėjimas, nuomonė ar atsiminimai). 

21.       Teismas, vertindamas skundžiamą Aktą Viešojo administravimo įstatymo nuostatų kontekste, sprendė, kad Aktas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl yra pagrindas jį panaikinti. Kitus tiek pareiškėjų, tiek ir atsakovo argumentus teismas vertino kaip perteklinius, neturinčius lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų neanalizavo.

22.       Teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjai kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą, prašydami išregistruoti pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), iš Kultūros vertybių registro, o Kultūros paveldo departamentas atsisakė tai daryti, taigi iš esmės ginčas dėl įpareigojimo Departamentą išregistruoti Namą nėra kilęs. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad pripažinimas registracijos neteisėta yra ne savarankiškas reikalavimas, o gali tarnauti kaip pagrindas priimti sprendimą dėl tokios registracijos panaikinimo. Registracijos panaikinimas jau yra savarankiškas pagrindas prašomą veiksmą atlikti. Toks reikalavimas panaikinti registraciją atmestinas apskritai, nes panaikinus sprendimą įrašyti objektą į Kultūros vertybių registrą kompetentingam viešojo administravimo subjektui (Kultūros paveldo departamentui) atsiranda pareiga išregistruoti objektą iš Kultūros vertybių registro. Atsisakymas atlikti išregistravimą gali būti atskiro ginčo objektu. Teismas, atsižvelgdamas į tai, bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos iš Kultūros vertybių registro išregistruoti namą, esantį (duomenys neskelbtini), nutraukė. 

 

III.

 

23.       Pareiškėjai padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylos nutraukimo pakeisti ir šią skundo dalį tenkinti, taip pat pakeisti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Pareiškėjai taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

24.       Pareiškėjai nurodo, kad nesutinka su sprendimo dalimi dėl bylos nutraukimo bei dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. 

25.       Pareiškėjų teigimu, panaikinus Tarybos 2015 m. rugsėjo 8 d. Aktą Nr. KPD-RM-2248, turėtų būti priimtas sprendimas išregistruoti pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), iš Kultūros vertybių registro. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1053 patvirtintų Kultūros vertybių registro nuostatų 20.1 ir 26 punktai numato, kad Registro tvarkymo įstaiga (Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos), gavusi iš nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos šių nuostatų 17 bei 18 punktuose nurodytus duomenis, priima sprendimą įregistruoti Kultūros vertybių registro objektą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje byloje Nr. A502-245/2012 buvo susiklosčiusios identiškos aplinkybės, kurioje buvo pažymėta, kad pripažinus aktą, kurio pagrindu nekilnojamoji kultūros vertybė įregistruota Kultūros vertybių registre, neteisėtu ir nepagrįstu bei jį panaikinus, išnyksta pagrindas objekto registravimui Kultūros vertybių registre, todėl turi būti tenkinamas reikalavimas dėl įpareigojimo šią registraciją panaikinti. Taigi nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismui panaikinus Aktą, turėjo būti tenkinamas ir išvestinis reikalavimas.  

26.       Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendimu tik iš dalies tenkino pareiškėjų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Pareiškėjų nuomone, ši sprendimo dalis yra nepagrįsta bei prieštaraujanti teisės aktų nuostatoms, teisingumo, protingumo principams, todėl apeliacinės instancijos teismo turėtų būti pakeista. Ši administracinė byla buvo skirta nagrinėti teismo posėdyje iki Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) pakeitimo, kuriuo buvo iš esmės pakeista bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tvarka, taigi bylinėjimosi išlaidų klausimas turėtų būti sprendžiamas iki minėto įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė sprendimą 2016 m. lapkričio 22 d., tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 26 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo panaikintas ir byla perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 5 d. sprendimas taip pat nėra įsiteisėjęs. Taigi bylos nagrinėjimo metu, esant nustatytam teisiniam reglamentavimui, pareiškėjai turėjo bei šiuo metu turi teisę pateikti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo po sprendimo įsiteisėjimo.

27.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjų prašoma būtinųjų su byla susijusių teisinės pagalbos išlaidos suma nėra detalizuota, nenurodyta, už kokias suteiktas paslaugas prašoma priteisti suma susidarė, kadangi nesant teisės aktuose apibrėžto išlaidų detalizavimo reglamento, reikalavimą detalizuoti išlaidas tenkino advokato sąskaitoje nurodytas apibūdinimas, kad sąskaita buvo išrašyta už visas iki sąskaitos išrašymo momento suteiktas atstovavimo paslaugas byloje, kurių turinys yra prieinamas procese, kadangi tiek advokato rengti procesiniai dokumentai, tiek ir atstovavimo teisme aplinkybės yra bylos medžiagos sudėtinė dalis.

28.       Pažymi, kad susipažinus su sprendimu, pareiškėjams tapo žinoma, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas neišsprendė reikalavimo dėl išlaidų advokato pagalbai teismo posėdžiuose bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pirmą kartą ir apeliacinės instancijos teisme apmokėti, taip pat nesprendė dėl didelės dalies dokumentų, rengtų bylos nagrinėjimo metu, parengimo išlaidų atlyginimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas neįvertino, kad nurodytos advokato išlaidos (8 000 Eur) buvo pareiškėjo patirtos nagrinėjant bylą nuo pat pareiškimo parengimo momento. Kadangi nagrinėjant bylą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo priimtas sprendimas perduoti bylą nagrinėti iš naujo, apeliacinėje instancijoje, vadovaujantis susiklosčiusia praktika, negalėjo būti sprendžiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti ir pareiškėjų patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

29.       Pareiškėjai akcentuoja, kad sprendime Vilniaus apygardos administracinis teismas, vertindamas teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui laiką, advokato darbo laiką byloje, kuri tęsėsi nuo 2015 m. spalio 9 d., įvertino tik trijų posėdžių, vykusių bylą nagrinėjant antrą kartą pirmosios instancijos teisme, kontekste. Taigi teismas visiškai nesprendė dėl išlaidų, patirtų advokatui atstovaujant pareiškėjams apeliacinės instancijos teisme bei bylą nagrinėjant pirmą kartą pirmosios instancijos teisme. Spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai rengiant procesinius dokumentus, Vilniaus apygardos administracinis teismas pasisakė dėl išlaidų tik už skundo, 2016 m. lapkričio 3 d. paaiškinimų dėl likusių klausimų bei dėl 2018 m. gegužės 8 d. atsiliepimo į atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 17 d. nutarties, tačiau nevertino ir nesprendė į bylą pateiktų kitų dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo klausimo. Parengtų dokumentų sąrašas bei prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos detalizuotos pateiktoje lentelėje, todėl prašo sprendžiant klausimą ja vadovautis.

30.       Nurodo, kad pareiškėjas V. P. atstovui iš viso yra sumokėjęs 8 000 Eur, todėl ši suma priteistina pareiškėjui.

31.       Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo UAB „Sportas LTU“ prašymo atlyginti 700 Eur už ekspertinio tyrimo aktą. Sprendime nurodė, kad siekiant išsiaiškinti, ar name, adresu (duomenys neskelbtini), gyveno kalbininkas J. J., teismas įpareigojo į teismo ekspertų sąrašą įrašytus asmenis atlikti ekspertizę. Nepaisant to, kad byloje yra pateikti įrodymai dėl atsiskaitymo už minėtas paslaugas, teismas vertino, kad pareiškėjų sumokėta suma už atliktą savarankiškai ekspertizę negali būti laikytina būtinosiomis išlaidomis, todėl šių išlaidų nepripažino kaip būtinai atlygintinų. Pareiškėjų nuomone, ekspertinio tyrimo parengimo išlaidos laikytinos pagrįstomis ir būtinomis pareiškėjų bylinėjimosi išlaidomis, todėl turėtų būti atlygintos.

32.       Pareiškėjai teigia, kad nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šiuo atveju iš dviejų reikalavimų tenkintas vienas, patirtos išlaidos pareiškėjams priteisiamos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, t. y. 50 procentų. Tačiau, pareiškėjų nuomone, sprendimas yra priimtas pareiškėjų naudai, todėl jie turi teisę į visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Bylos nutraukimas negali būti prilyginamas skundo atmetimui, kadangi šiuo atveju pareiškėjas nėra pralaimėjusioji bylą šalis. Taigi pareiškėjams turėtų būti priteistos patirtos bylinėjimosi išlaidos jų nemažinant.

33.       Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti arba panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

34.       Atsakovas nurodo, kad atsižvelgiant į ABTĮ nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvykdė pareigos ištirti reikšmingus bylai išspręsti įrodymus, įvertinti jų visumą ir tokio vertinimo pagrindu priimti pagrįstą bei teisėtą sprendimą.

35.       Teismas 2018 m. balandžio 9 d. nutartimi pavedė atlikti kompleksinę istorinės urbanistinės-užstatymo evoliucijos ekspertizę. Departamento nuomone, ekspertizė buvo atlikta nepakankamai išsamiai, kad jos išvados pagrįstų pirmosios instancijos teismo sprendimą. Ekspertizės akte ir teismo sprendime visapusiškai neįvertinta liudytojų, kurie bendravo su J. J. ir jo šeima, lankėsi pas jį namuose, pateikta informacija, apie J. J. gyvenimą (duomenys neskelbtini) 1904–1906 m.   

36.       Atsakovas nurodo, kad ekspertizės akte ekspertės nepagrįstai teigia, jog J. J. gyveno pastate, pažymėtame adresu (duomenys neskelbtini). NKPVTI Akto šaltinių sąrašo 13.8 punkte nurodytas išrašas iš Vilniaus notaro A. F. B. nekilnojamojo turto aktų knygos. P. K. A. M. įsigytoje posesijoje Nr. 1088 nurodytas kieme ((duomenys neskelbtini)) stovėjęs mūrinis namas (išrašas iš Vilniaus notaro A. F. B. nekilnojamojo turto aktų knygos antrosios dalies, 1903 m. (LCVA F. 130, Apr. 1, B. 10908, L. 62,63). Jis buvęs dviejų aukštų namas, metalo skarda dengtu stogu su dviem balkonais. Jis buvęs orientuotas į (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) gatvę. Laikyti, kad tai (duomenys neskelbtini) gatvės kieme, užkampyje stovėjęs „namelis“ pagal K. S., ir apskritai pagal pas J. buvusius liudytojus, kad šis namas kieme stovėjęs, yra nepagrįsta. Patys namai yra labai skirtingi: (duomenys neskelbtini). statytas pagal architekto M. P. projektą, skirtas nuomai ir K. F. priklausęs namas – tai architektūrinės estetikos, urbanistinio pririšimo prie gatvės prasme nesulyginami namai.  

37.       Teismui jau išnagrinėjus bylą, mokslo ir enciklopedijų leidybos centro leidinio „Gimtoji kalba“ (duomenys neskelbtini) numeryje Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) buvo paskelbta R. U. publikacija „J. J. ir (duomenys neskelbtini) gatvė“. Šioje publikacijoje pirmą kartą paskelbta J. J. žento V. L.-Ž. nuotrauka prie namo (duomenys neskelbtini). Nuotrauką Lietuvos literatūros ir meno archyve, J. J. žento V. L.-Ž. fonde (LLMA, f. 81, ap. 1, b. 1306,1. 1) rado E. L.-G.. Iš viso atrastos dvi namo, kuriame gyvenę J., nuotraukos, esančios Lietuvos literatūros ir meno archyve, V. L.-Ž. fonde. Vienoje nuotraukoje prie namo (duomenys neskelbtini) yra nusifotografavęs pats V. L.-Ž.. Fotografas nežinomas, fotografuota apie 1980 m. Išlikę ir publikacijoje viešinami V. L.-Ž. užrašai antroje nuotraukų pusėje (LLMA, f. 81, ap. 1, b. 1306, 1. la, 1. 2a), kurioje V. L.-Ž. ranka užrašyta: „(duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini) kiemas)“; „1904 m.-1905 m. šiame name gyveno J. J. su šeima / (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini) kiemas)“ (rašysenos autentiškumą patvirtino architekto sūnus V. L.). Nuotraukoje užfiksuotas tas pats namas (duomenys neskelbtini), kuriam ginčijamu Aktu buvo suteikta apsauga ir prie šio namo stovintis J. J. žentas V. L.-Ž., paauglystėje lankęsis šiame name. Tuo metu, kai J. 1904–1906 m. buvo įsikūrę (duomenys neskelbtini) gatvėje, L. šeima gyveno netoliese. Busimasis žentas, architektas V. L.-Ž., 11–12 metų paauglys, draugavo su J. vaikais ir lankydavosi šiuose namuose. Po kelių dešimtmečių sugrįžęs prie namo, kuriame paauglystėje lankėsi, ir ten nusifotografavęs, architektas V. L.-Ž. paliko svarbų įrodymą ateičiai. Atrastos nuotraukos įrodo, kad J. šeimos gyventa name, kurio adresas buvo ir dabar tebėra (duomenys neskelbtini). Taigi paskelbta nuotrauka patvirtina, kad teismo paskirta ekspertizė buvo atlikta neišsamiai, neįvertinus archyvuose esančios reikšmingos fotomedžiagos, todėl teismas neturėjo galimybės įvertinti šio svarbaus įrodymo – nuotraukų su užrašais, turinčių lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui.   

38.       Departamento nuomone, nepagrįsta teismo išvada, jog Aktas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatų. Atrastos nuotraukos kaip tik patvirtina, kad Aktas pagrįstas faktiniais duomenimis. Teismo paskirta kompleksinė ekspertizė buvo atlikta visapusiškai ir objektyviai neištyrus bei neįvertinus visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, todėl teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

39.       Nurodo, kad šiuo atveju archyve atrastos nuotraukos nebuvo pateiktos teismui dėl pagrįstos priežasties – neišsamiai atliktos teismo paskirtos kompleksinės ekspertizės, o naujų įrodymų – publikacijos elektroniniame leidinyje „Gimtoji kalba“ pateikimo būtinybė iškilo vėliau, nes archyve rasta nuotrauka pirmą kartą buvo viešai paskelbta tik (duomenys neskelbtini), t. y. jau teismui išnagrinėjus bylą. Todėl Departamentas prašo pridėti prie bylos elektroninį leidinį „Gimtoji kalba“, (duomenys neskelbtini), kuriame paskelbtas reikšmingas bylai išspręsti įrodymas.

40.       Pareiškėjai atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

41.       Pareiškėjai nurodo, atsakovo atstovas 2019 m. kovo 28 d. įvykusiame teismo posėdyje pateikė dvi neva bylai reikšmingas nuotraukas, kurios minimos prašyme pridėti naujus įrodymus. Abi minėtos nuotraukos tame pačiame posėdyje buvo pridėtos prie bylos, todėl šie įrodymai jau yra byloje. Pareiškėjai teigia, kad, kaip matyti iš paties leidinio turinio, jis buvo parašytas pagal užsakymą, t. y. skirtas pateikti į teismo procesą, yra tikslinis ir parengtas angažuoto autoriaus, visiškai nesusipažinusio su visa bylos medžiaga, tik su dviem nuotraukomis, kurios buvo padarytos vieno atsiminimus rengusio asmens po 75 metų nuo to momento, kuomet J. J. gyveno (duomenys neskelbtini), bei su keliais kitais memuarais, nepatvirtinančiais autorės tvirtinamo teiginio apie konkrečią J. J. gyvenamąją vietą, taip pat su byloje esančiu 1906 m. rugpjūčio 15 d. J. J. į tuometinį adresą (duomenys neskelbtini), adresuotu atvirlaiškiu, kuris, priešingai nei teigia autorė, patvirtina priešingas, sprendime įtvirtintas, išvadas. 

42.       Pareiškėjai nurodo, kad abejonių kelia ir minėtų dviejų nuotraukų užrašų autorystė. Žurnale spausdintame straipsnyje ji priskiriama V. L.-Ž. pagal tokį kriterijų: „rašysenos autentiškumą patvirtino architekto sūnus V. L.“ (žurnalo 27 psl.). Tačiau byloje yra kitas V. L.-Ž. rašysenos pavyzdys – ištrauka iš pastarojo asmens memuarų, pateikta atsakovo 2016 m. rugpjūčio 30 d. prašymu dėl įrodymo prijungimo, kuris, vertinant neprofesionaliai, yra reikšmingai kitoks nei nuotraukų antraščių.

43.       Pareiškėjų teigimu, byloje nėra ginčo dėl to, kad pastatas, kuriame 1904–1906 metais gyveno J. J., pastarojo asmens gyvenimo jame metais buvo pažymėtas adresu (duomenys neskelbtini). Šis duomuo ne tik nėra ginčijamas nė vieno byloje dalyvaujančio asmens, tačiau jis vienodai prisimenamas visuose byloje surinktuose memuaruose. Tiesioginis įrodymas, byloje patvirtinantis minėtą aplinkybę, iki teismo ekspertizės atlikimo buvo A. S. 1906 m. rugpjūčio 15 d. laiškas J. J., adresuotas į (duomenys neskelbtini). Tačiau atlikus teismo ekspertizę, paaiškėjo, kad iki jos atlikimo byloje nebuvo dar reikšmingesnio įrodymo – XX a. pr. nuomos mokesčio mokėtojų registro, kurį pavyko aptikti teismo ekspertėms, kuriame aiškiai nurodyta, kad J. J. buvo įregistruotas ir apskaitomas kaip vieno iš pastato, XX a. pr. buvusio adresu: (duomenys neskelbtini), butų nuomininkas. Tokiomis aplinkybėmis byloje tapo kritiškai svarbu nustatyti tik duomenį, koks būtent namas XX a.pr. buvo pažymėtas adresu: (duomenys neskelbtini), ar kito šio pastato numeracija iki šių laikų. Pastaroji aplinkybė byloje yra nustatyta visiškai vienareikšmiškai patvirtinant, kad tokiu adresu XX a. pr. buvo du namai tapačiu adresu pažymėtoje posesijoje (dab. (duomenys neskelbtini) ir dab. (duomenys neskelbtini)), tačiau J. J. gyveno būtent tame name, kuris sovietmečiu buvo „inkorporuotas“ į blokinį administracinės paskirties pastatą, šiuo metu esantį adresu (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)).  

44.       Kaip matyti iš viešai skelbiamų duomenų, V. L.-Ž. ((duomenys neskelbtini)) ((duomenys neskelbtini)) prie J. J. gyv. vietos galėjo lankytis būdamas 11–12 metų vaiku, taigi, visiškai nederėtų stebėtis, kad po 75 metų lankydamasis (duomenys neskelbtini) ir ieškodamas vietos, kur gyveno J. J., jos nerasdamas dėl atsiradusio sovietinės architektūros LTEC pastato, gal vertindamas, kad tas pastatas atsirado naujai (iš šeimos archyve saugomo minėto 1905 m. atvirlaiškio žinodamas, kad J. J. gyveno adresu (duomenys neskelbtini)), nurodė į ginčo Namą. 

45.       Pažymi, kad pareiškėjai į bylą yra pateikę išsamių paaiškinimų, pagrindžiančių, kaip, kada istoriškai pakito (duomenys neskelbtini) namų numeracija (šiuos duomenis papildė ir ekspertizės išvados). Šie paaiškinimai į bylą yra pateikti fizine forma tuo metu, kai dėl techninių problemų su elektroninės bylos medžiaga bylą 2018 m. vasario 27 d. nutartimi buvo nutarta nagrinėti popierine forma, tuomet pareiškėjai 2018 m. vasario 26 d. prašymu išsamiai apibūdino, kaip jie išgrupavo į atskirus loginius fizine forma parengtus tomus visus savo anksčiau į bylą teiktus įrodymus, paaiškinimus ir kitus dokumentus.

46.       Atsakovas Kultūros paveldo centras atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad palaiko Departamento apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundą atmesti.

47.       Nurodo, kad sutinka su Departamento nuomone, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvykdė pareigos ištirti reikšmingus bylai įrodymus, įvertinti jų visumą ir tokiu pagrindu priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Ekspertizė, kurią teismas pavedė atlikti, buvo atlikta netinkamai, kad jos išvados pagrįstų pirmosios instancijos teismo sprendimą. Ekspertizės akte ekspertės nurodė, kad „Valdų dokumentuose, nepriklausomai nuo jų pobūdžio, XIX a.–XX a. pradžioje buvo rašomas tik posesijinis numeris ir savininkas. Policijos numeriai, t. y. namų adresai rašytiniuose dokumentuose pradėti naudoti tik XX a., o po Pirmojo pasaulinio karo ir Lenkijos valdymo laikotarpiu jau buvo naudojami tik valdų adresai ir tik retai randame paminėtą istorinę posesiją“ (57–58 p.). „Pateiktoje medžiagoje surinktų ir pateiktų faktų ir įrodymų pakanka atsakyti į iškeltus ekspertizei klausimus, tačiau reikia pažymėti, kad jų gausa bei dėstymo būdas tomuose apsunkina įrodymų vertinimą“(59 p.). „Istorinių duomenų analizė rodo, kad nuo 1900 m. iki 1956 m. nagrinėjamų sklypų ir namų numeracija nesikeitė, ji buvo pakeista tik 6-ame XX a. dešimtmetyje“ (66 p.). Ekspertės prieštaraudamos sau kitoje vietoje pripažįsta, jog „Dviejų nuosavybės objektų subendrinimo faktas ir su tuo susijusi adresų kaita pirmą kartą užfiksuota 1938 m. parengtame ir 1939 m. patvirtintame (duomenys neskelbtini) miesto perspektyviniame plane. Jame tą patį savininką turinčioms gretimoms minėtoms valdoms užrašytas naujas adresas, kaip ir priklauso (duomenys neskelbtini) gatvės sklypų eilei – Nr. 18. Už jos esanti valda perspektyviniame plane buvo užrašyta kaip Nr. 20“ (60–61 p.).

48.       Pažymi, kad nei pirmosios instancijos teismas nei ekspertės neįvertino, jog XX a. pradžioje namų numeracija žengė tik pirmuosius žingsnius, iš Centro 2018 m. kovo 12 d. raštu Nr. (2.9)2-146 pateiktų šaltinių matosi, kaip formavosi namų numeracijos dokumentinė praktika.

49.       Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime prašo dėl pareiškėjų ir atsakovo apeliacinių skundo pagrįstumo spręsti atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus faktus.

50.       NŽT atsiliepimą grindžia argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į skundą. Papildomai nurodo, kad viešojoje teisėje galioja teisėtumo ir teisinio apibrėžtumo principai, kurie viešojo administravimo subjektus įpareigoja veikti tik jai suteiktų įgaliojimų ribose. Valstybės ir savivaldybės institucijos, įgyvendindamos priskirtas funkcijas, turi veikti neperžengdamos turimos kompetencijos ribų, kitaip tariant, valstybės ir savivaldybės institucijos negali priimti sprendimų, priskirtinų kitos institucijos kompetencijai, o viešojo administravimo subjekto aktai, priimti viršijant įstatyminės kompetencijos ribas, yra vertinami kaip neteisėti ir naikintini. NŽT atžvilgiu nėra nustatytos pareigos vykdyti nekilnojamųjų daiktų pripažinimo kultūros vertybėmis funkcijas, todėl veikdama savo kompetencijos ribose negali pasakyti ar žemės sklype esantis namas pagrįstai buvo pripažintas saugotinu kultūros paveldo objektu.

51.       Pažymi, kad NŽT į bylą yra įtraukta suinteresuotu asmeniu, todėl dėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžiu ir jų paskirstymu nepasisako.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

52.       Byloje ginčas kilo dėl Tarybos 2015 m. rugsėjo 8 d. akto Nr. KPD-RM-2248 teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat Departamento pareigos iš Kultūros vertybių registro išregistruoti namą, esantį (duomenys neskelbtini).

53.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjų skundo dalį dėl Tarybos 2015 m. rugsėjo 8 d. akto Nr. KPD-RM-2248 panaikinimo tenkino, o bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti Departamentą iš Kultūros vertybių registro išregistruoti namą, esantį (duomenys neskelbtini), nutraukė. Pareiškėjai ir Departamentas, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinius skundus.

54.       Nagrinėjamos bylos ginčijamame akte nurodyta, kad Kultūros vertybių registre registruojama nekilnojamoji kultūros vertybė kaip pavienis kultūros paveldo objektas (statinys), o vertybės vertingųjų savybių pobūdis ar jų derinys yra archeologinis (lemiantis reikšmingumą) ir istorinis (lemiantis reikšmingumą, svarbus). Nustatytas objekto reikšmingumo lygmuo – nacionalinis. Vertybės vertingosios savybės – tūris, aukštų išplanavimas, fasadų architektūros tūrinės detalės, konstrukcijos, grindų dangos medžiaga, artimiausios kultūros paveldo objekto teritoriją ar vietovę supančios aplinkos kultūrinio kraštovaizdžio vertingosios savybės, faktai apie svarbias visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos asmenybes. Aktu nutarta, jog vertybei reikalinga teisinė apsauga (I t., b. l. 171–176).

55.       Akto priėmimo metu galiojusios NKPAĮ redakcijos 2 straipsnio 21 dalis nekilnojamąją kultūros vertybę apibrėžė kaip kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių, visuomenei svarbių kaip jos kultūrinis turtas, visumą, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas ar vietovė priklauso. To paties straipsnio 40 dalyje įtvirtinta, kad vertingoji savybė – kultūros paveldo objekto, vietovės, jų dalies ar elemento bruožas, vertingas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu.

56.       NKPAĮ 3 straipsnis nustato, kad nekilnojamasis kultūros paveldas skirstomas pagal sandarą ir pagal reikšmingumą lemiantį vertingųjų savybių pobūdį. Pagal sandarą nekilnojamasis kultūros paveldas yra: 1) pavienis objektas – vieta, statinys, ar kitas nekilnojamasis daiktas, turintis vertingųjų savybių; 2) kompleksinis objektas – kultūros paveldo objektų grupė, reikšminga savo visuma; 3) vietovė. NKPAĮ 3 straipsnio 3 dalis reglamentuoja nekilnojamojo kultūros paveldo skirstymą pagal reikšmingumą lemiantį vertingųjų savybių pobūdį ar jų derinį, inter alia (liet. be kita ko) nustatydamas, kad  architektūrinis nekilnojamasis kultūros paveldas – reikšmingais pripažinti architektūrinės kūrybos statiniai, jų dalys, priklausiniai ir tokių statinių vientisos architektūrinės kompozicijos ir (ar) vietų kompleksai, ansambliai, vietos bei vietovės (5 p.), o istorinis nekilnojamasis kultūros paveldas – reikšmingais pripažinti objektai ar vietovės, susiję su svarbiais visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos įvykiais ar asmenybėmis arba išgarsinti literatūros ar kitų meno kūrinių (9 p.).

57.       NKPAĮ 8 straipsnio 1 dalis nustato, jog nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitą sudaro inventorizavimas, konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimas ir registravimas. Pagal to paties straipsnio 3 dalį nekilnojamosioms kultūros vertybėms atskleisti atliekami tyrimai. Remiantis šių tyrimų duomenimis, nustatomas kultūros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikšmingumas, apibrėžiamos ar tikslinamos jų teritorijų ribos. Atsižvelgiant į šio straipsnio 5 dalį, nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir teritorijų ribas apibrėžia Departamento bei savivaldybių sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos. Nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos vertinimo tarybai nusprendus, kad vertybei reikalinga apsauga (8 str. 8 d.).

58.       Iš minėtų NKPAĮ nuostatų matyti, kad vertinimo tarnybos išvada, ar atitinkamai nekilnojamajai kultūros vertybei reikalinga teisinė apsauga, padaroma kompleksiškai įvertinus nekilnojamojo kultūros paveldo objekto vertingąsias savybes, jų reikšmingumą. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ginčijamo akto teisėtumo ir pagrįstumo, iš esmės analizavo ir tyrė tik aplinkybes, susijusias su tuo, ar name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), 1904–1906 m. gyveno kalbininkas J. J.. Šiuo aspektu, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-712-858/2018 pateiktą siūlymą, atlikta kompleksinė istorinė urbanistinė-užstatymo evoliucijos ekspertizė. Tačiau dėl ginčijamame 2015 m. rugsėjo 8 d. akte Nr. KPD-RM-2248 nurodytų kitų kultūros vertybės vertingųjų savybių, t. y. tūrio, aukštų išplanavimo, fasadų architektūros tūrinių detalių, konstrukcijų, grindų dangos medžiagos, artimiausių kultūros paveldo objekto teritoriją ar vietovę supančių aplinkos kultūrinio kraštovaizdžio vertingųjų savybių, pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė ir jų nevertino. Pažymėtina, kad iš ginčijamo akto turinio matyti, jog vertinimo tarnybos išvada dėl kultūros vertybei reikalingos teisinės apsaugos buvo padaryta ne tik įvertinus, kad name, esančiame (duomenys neskelbtini), galimai gyveno kalbininkas J. J., bet atsižvelgiant į visumą vertingųjų savybių, jų reikšmingumą. Pareiškėjų skundo faktinis pagrindas taip pat grindžiamas ne tik argumentais dėl nesutikimo, jog Name 1904–1906 m. gyveno J. J., bet ir teiginiais, kad Namo vertingosiomis savybėmis įvardijami daugiausiai Namo architektūriniai elementai, nenurodant, kuo pasireiškė jų vertingumas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas sprendime turėjo įvertinti visas ginčijamame akte nurodytas vertingąsias savybes, neapsiribojant vien vertybės – faktai apie svarbias visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos asmenybes – analize.  

59.       ABTĮ 86 straipsnis nustato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.); priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.); teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.); teismo sprendimas negali būti pagrįstas vien tik liudytojų, kurių konfidencialumas yra užtikrintas, parodymais (4 d.). 

60.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (liet. be kita ko) reiškia, jog teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimą).

61.       Betarpiškumo principas reikalauja, kad teismas, nagrinėdamas bylą, ištirtų byloje esančius įrodymus: išklausytų proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir ekspertų išvadų, susipažintų su rašytiniais įrodymais, apžiūrėtų daiktinius įrodymus. Tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas bylai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimą, gali savo išvadas pagrįsti tik betarpiškai teismo posėdžio metu ištirtais ir pagal procesiniame įstatyme nustatytas taisykles įvertintais įrodymais (ABTĮ 10, 78 str.).

62.       ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

63.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo byloje paduoto skundo  iš esmės, nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių skundo reikalavimams išnagrinėti, t. y. pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčijamo akto teisėtumą ir pagrįstumą, nepasisakė dėl visų vertinimo tarybos nustatytų kultūros vertybės vertingųjų savybių, kurių pagrindu nuspręsta Namui suteikti teisinę apsaugą ir dėl kurių pareiškėjai inicijavo ginčą teisme, o tai sudaro kliūtis apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą sprendimą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017 ir kt.). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.).

64.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d., 147 str.).

65.       Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

66.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas turi būti susiejamas su galutinio teismo sprendimo priėmimu. Tuo atveju, kai bylos nagrinėjimas iš esmės dar nėra pasibaigęs, laikoma, kad šalis dar nėra įgijusi teisės reikalauti atlyginti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, bei pažymima, jog šią teisę ji įgis tuo atveju, jei byla bus išspręsta šalies naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-151/2011; 2011 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-46/2011). Tais atvejais, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikina visą ar dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo ir perduoda bylą ar jos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylos ar jos dalies nagrinėjimas nėra pasibaigęs. Šiuo nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, byla nėra baigta, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas dar negali būti sprendžiamas.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjų V. P. ir uždarosios akcinės bendrovės „Sportas LTU“ apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 5 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

 

 

                Audrius Bakaveckas

 

 

                Ramūnas Gadliauskas