Pranešėjas Ričardas Gilys                                      Baudžiamoji byla Nr. 1A-673-193/2010

Teisėja Rūta Rastenienė                                         Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00239-2009-2

                                                                               Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.

 (S)

                                                                                          

 

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                          

2010 m. lapkričio 25 d.

Panevėžys

 

 

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Ričardo Gilio,

teisėjų Nijolės Sušinskienės ir Tomo Zdanavičiaus,

sekretoriaujant Editai Marcinkevičienei,

dalyvaujant prokurorui  Vytautui Sabaliauskui,                                      

gynėjai advokatui  Alfonsui Mašalui,

nukentėjusiajam V. V.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-07-21 nuosprendžio, kuriuo A. L. pripažintas kaltu pagal BK 281 str. 1 d. ir jam paskirta 30 MGL (3900 litų) dydžio bauda, nustatant jos sumokėjimo terminą 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Be to, šiuo nuosprendžiu priteista: nukentėjusiajam V. V. iš civilinių atsakovų UAB „B“ – 1726,40 Lt ir iš UAB „A“ - 1273,60 Lt neturtinės žalos. Taip pat priteista iš A. L.: 100 Lt nukentėjusiajam V. V. už advokato pagalbą teisme bei 41,80 Lt proceso išlaidų valstybei.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

N U S T A T Ė:

A. L. nuteistas už tai, kad jis, 2009 m. vasario 20 d. apie 6²³ val. Panevėžio m., Klaipėdos – S. Dariaus ir S. Girėno g. sankryžoje, vairuodamas automobilį „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba „Smitchtz KO18“, valt. Nr. (duomenys neskelbtini), dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė kelių eismo taisyklių 9, 28, 161 p. reikalavimus: nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, ir sukeldamas pavojų kitiems eismo dalyviams bei eismo saugumui, sukdamas į kairę nedavė kelio priešinga kryptimi tiesiai važiavusiam automobiliui „Peugeot Boxer“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo V. V., ir su juo susidūrė, dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta automobilio „Peugeot Boxer“ vairuotojo V. V. sveikata: jam nustatytos poodinės kraujosruvos kairiame voke, kairės akies odenoje, kairiame apatiniame voke, kairiame žaste, dešinėje šlaunyje, dešiniame pakinklyje, blauzdose, paviršutiniai kairio smilkinio ir kairės plaštakos odos nubrozdinimai, paviršinė pjautinė žaizda kairėje plaštakoje, paniro kairysis raktikaulis.

Nuteistasis A. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-07-21 nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teigia, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas procesinių teises normų pažeidimo prasme, pripažįstant duomenis įrodymais ir juos vertinant, be to, netinkamai taikant materialinės teisės normas, baudžiamojo įstatymo – veikos vertinimą dėl KET normų reikalavimų bei kvalifikavimo prasme. Mano, kad teismas neįvertino visų šioje byloje svarbių aplinkybių, o taip pat nukrypo nuo formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose.

Skunde teigiama, kad teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog jis ruošdamasis sukti į kairę, tokį manevrą atliko užsidegus žaliam šviesoforo signalui, neesant priekyje arti nei vienos transporto priemonės, važiuojančios tiesiai. Sankryža būtų sėkmingai pervažiuota, tačiau dėl labai slidžios kelio dangos vairuojamajame automobilyje įsijungė antipraslydimo sistema, dėl ko jo, apelianto, automobilis iš esmės sustojo neužbaigęs posūkio ir tuo užblokavęs sankryžą. Taip pat teismas visiškai neatkreipė dėmesio į tai, jog iš jo, A. L., pusės buvo imtasi visų įmanomų priemonių, nurodytų KET 131 punkte, perspėjant kitus eismo dalyvius apie ne dėl jo kaltės susidariusią avarinę situaciją, t.y. ženklais ranka pro atidarytą dešinės pusės langą rodant, kad automobilis nebegali toliau važiuoti, ir kad kiti eismo dalyviai turi sustoti.

Be to, pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai ištyrė įrodymus, tarp jų ir keleto iš tiesioginių eismo įvykio liudytojų: K. M., R. Z. parodymus, be pagrindo nurodydamas, jog jam, A. L., vairuojant automobilis jokių signalų, išskyrus kairiojo posūkio signalą, nebuvo rodoma, nors iš tikrųjų automobiliui beveik sustojus, priekyje atvažiuojantiems transporto priemonių vairuotojams jis rodė, jog šie sustotų. Iš priekio atvažiuojančių automobilių vairuotojai matė rodomus sustojimo ženklus ir sustojo, iš galo važiavusieji to nematė, ką paliudijo liudytojai K. M. ir R. Z.. Tačiau bet kuriuo atveju jo transporto priemonė jau buvo laikytina kliūtimi kelyje (sankryžoje) ir tokiu atveju kitų eismo dalyvių įvažiavimas į sankryžą buvo nebegalimas dėl joje esančios kliūties. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nesuprato esminio šios bylos aspekto – jog į sankryžą buvo įvažiuota esant leidžiančiam tai padaryti šviesoforo signalui, nesant arti jokios transporto priemonės (nesudarant niekam kliūties) ir tik dėl nenumatytų, nuo jo nepriklausančių veiksnių bei techninių kliūčių, t.y. dėl slidžios kelio dangos įsijungus antipraslydimo sistemai, A. L. vairuojamas automobilis, neturėjo galimybės užbaigti kairįjį posūkį sustodamas sankryžoje, tokiu būdu tapdamas avarine kliūtimi kitiems šioje kelio atkarpoje eismo dalyviams. Pažymėtina, kad visi automobiliai, remiantis Kelių eismo taisyklėse įtvirtintais reikalavimais sustojo, tuo tarpu tik nukentėjusiojo V. V. vairuojamas automobilis, pažeisdamas KET 164 ir 134 punktų reikalavimus, važiuodamas greičiu, didesniu už leistiną, chuliganiškai signalizuodamas šviesos signalais kitiems eismo dalyviams, kad užleistų jam kelią, neįvertindamas situacijos, kodėl kitos transporto priemonės sustojo prieš sankryžą ir nevažiuoja, nors dega žalias šviesoforo signalas, apvažiavęs N. L. automobilį iš dešinės ir persirikiavęs į jam atlaisvintą dešinę eismo juostą, važiuodamas viršijančiu toje vietovėje leistinu greičiu ir trenkdamasis į sankryžoje dėl techninių kliūčių sustojusį automobilį, jau užgesus geltonam šviesoforo signalui pereinančiam į raudoną. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas, matydamas, jog įvykusiame eismo įvykyje dalyviais yra ne viena transporto priemonė, privalėjo nustatyti priežastinį ryšį abiejų eismo dalyvių kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, kurį nustačius galima būtų padaryti įtikinamą ir visais įrodymais pagrįstą išvadą, kurio gi būtent eismo dalyvio veiksmai nulėmė visą šioje byloje įvykių eigą. Tuo tarpu teismas, esant keliems eismo dalyviams, vertino ir analizavo tik vieno, t. y. A. L., galimai padarytus KET pažeidimus, nenustatant ir neanalizuojant visiškai kito eismo dalyvio padarytų pažeidimų, galinčių turėti įtakos eismo įvykio padarinių kilimo klausimo spendimui. Apelianto nuomone, teismas turėjo ypač atidžiai ir visapusiškai išnagrinėti priežastinio ryšio buvimą tarp A. L. ir V. V. nustatytų eismo taisyklių pažeidimų ir kilusių padarinių ir padaryti išsamias teisines išvadas.

Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad jo blaivumas buvo nustatytas 7.32 val., tuo tarpu  V. V. – tik 9.45 val., t.y. praėjus daugiau nei 3,5 val. po eismo įvykio. LR Vyriausybės 1996-01-14 nutarimu Nr. 92 patvirtintos Transporto priemonių vairuotojų ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo būsenos tvarkos 8 p. numato, kad asmenų neblaivumas (girtumas) ar apsvaigimas turi būti nustatomas nedelsiant, bet ne vėliau kaip per dvi valandas nuo transporto avarijos momento. Tačiau pirmosios instancijos teismui neanalizuojant kito eismo dalyvio tyrimo rezultatų ir jo atliktų veiksmų, kurie turėjo lemiamos įtakos kilusiems padariniams, leido pirmosios instancijos teismui sudaryti prielaidą teigti, jog „atsiradę sužalojimai turėjo priežastinį ryšį su 2009-02-20 įvykusiu eismo įvykiu, dėl kurių yra kaltas tik A. L.“.

Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas priimtame nuosprendyje nurodė, kad „automobilių „Peugeot Boxer“ galinių padangų neatitikimas techniniams reikalavimams techniniu požiūriu turi įtakos automobilio stabdymo efektyvumui, tačiau eksperimento būdu nenustačius automobilio lėtėjimo, esant nustatytai jo padangų būklei, spręsti klausimo, ar galinių padangų neatitikimas techniniams reikalavimams turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu negalima“. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija visiškai negalima sutikti. Apeliantas teigia, kad teismas, esant tokiems padariniams kaip sveikatos sutrikdymui, turėjo įvertinti lemiamą įtaką turinčius faktus, jog nukentėjusiojo vairuojamos transporto priemonės padangos, t. y. viena iš svarbiausių važinėjant žiemos sąlygomis būtinų mašinos dalių, visiškai neatitiko techniškai tvarkingam automobiliui keliamų reikalavimų, ką paliudijo B. B., nurodydamas, jog „padangos galėjo truputį neatitikti teisės aktų reikalavimų“. Be to, nukentėjusysis V. V. įvykio metu nebuvo prisisegęs saugos diržų, kurie galėjo apsaugoti patį nukentėjusįjį nuo atsiradusių pasekmių – sveikatos sutrikdymo.

Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai atsiribojo ir nevertino vieno iš liudytojų S. J. parodymų dėl nukentėjusiojo važiavimo būdo, o būtent, jog nukentėjusysis kelyje elgėsi chuliganiškai: važiuodamas iš paskos junginėjo žibintus, tokiu būdu rodydamas savo reikalavimą pasitraukti, po ko apvažiavo jo automobilį iš dešinės ir, padidinęs greitį, nuvažiavo laisva dešine juosta link sankryžos, kur ir trenkėsi į A. L. vairuotą stovinčią transporto priemonę jau užgesus geltonam šviesoforo signalui pereinančiam į raudoną. Liudytojas pabrėžė, jog kartu su kitais važiavusiais asmeninis dar aptarė tokį nukentėjusiojo elgesį, kad „prisivažinėjo“, nes jis neturėjo teisės įvažiuoti į sankryžą dėl esamos kliūties ir, be to, jau degė draudžiamas šviesoforo signalas. Akivaizdu, jog remiantis liudytojo išdėstytomis eismo įvykio aplinkybėmis dėl autoįvykio metu patirto sveikatos sutrikdymo yra kaltas tik pats nukentėjusysis V. V., kuris, kaip nurodyta specialisto išvadoje, viršijo leistiną greitį, t. y. pažeidė Kelių eismo taisykles, nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas vairuotojau, nesiėmė būtinų atsargos priemonių susidūrimui išvengti, t.y. laiku sustabdyti savo vairuojamą automobilį prieš jo kelyje atsiradusią kliūtį, ką padarė kiti vairuotojai, sustoję sankryžos kairėje juostoje.

Todėl teismui įvertinus faktus, jog nukentėjusiojo automobilis buvo netvarkingas, buvo viršytas leistinas toje vietovėje greitį, bei kelio danga padengta sniegu, leistu prieiti teisingą išdavą, jog šį įvykį nulėmė pačio nukentėjusiojo nerūpestingumas, nulėmęs ne tik pasekmių atsiradimą bet ir priežastinį ryšį, kuris atsirado tik dėl paties nukentėjusiojo veiksmų.

Taip pat visiškai nėra aišku, kodėl pirmosios instancijos teismas nesiaiškino vienas kitam prieštaraujančių teiginių, kuriuos nurodė A. M., teigdamas, jog „apžiūrėjus eismo įvykio vietą buvo užfiksuoti visi pėdsakai, kuriuos buvo rasta atvykus“, o kitame teiginyje jau nurodant, jog „kadangi snigo, tai stabdymo pėdsakų užfiksuoti nepavyko“.

Pažymėtina, jog remiantis pažyma apie metrologines sąlygas, 2009 m. vasario 20 d. nuo 2 val. iki 8 val. buvo silpnas sniegas, silpna rūkana, kuriai esant galima buvo užfiksuoti stabdymo pėdsakus, turinčius reikšmės šios bylos teisingam išsprendimui, kas leistų suprasti bei konstatuoti faktą, kad „automobilių „Peugeot Boxer“ galinių padangų neatitikimas techniniams reikalavimams techniniu požiūriu ir nesavalaikis stabdymas šioje situacijoje turėjo lemiamą įtaką automobilio stabdymo efektyvumui.

Be to, teismas nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, nustatydamas ar kaltininko padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių sąlyga, turėjo šią situaciją įvertinti objektyvaus išvengiamumo kriterijaus prasme, kurį taikydamas pirmosios instancijos teismas galėtų spręsti ar konkrečioje situacijoje nukentėjusysis turėjo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio. Tačiau šioje situacijoje pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į šį kriterijų. Pažymėtina, jog eismo įvykis įvyko žiemos metu, gyvenvietėje, kurioje maksimalus leidžiamas greitis yra 50 km/h. Šioje situacijoje pats nukentėjusysis nesilaikė KET reikalavimų, taikomų kiekvienam eismo dalyviui, kadangi iš byloje esančių įrodymų matyti, kad kelio sąlygos buvo sudėtingos, kelio danga buvo slidi, padengta sniegu, kas įpareigoja kiekvieną eismo dalyvį būti dar labiau atsakingam kelyje.

Pagal specialisto išvadą, tuo metu, kai A. L. vairuojamas automobilis pradėjo kairio posūkio manevrą ir pradėjo važiuoti į priešpriešinio eismo juostą, automobilis „Peugeot Boxer“ pagal pateiktus tachografo parodymus važiavo apie 60 km/h greičiu ir susidūrimo vietą buvo neprivažiavęs orientaciniai apie 46,7 m atstumu. Pagrįstas abejones kelia pats tachografo įrengimo faktas ir tachografo registravimo įrenginio veikimas avarijos metu šiame nukentėjusiojo automobilyje. Abejones papildomai sustiprina tai, jog ne policijos pareigūnai išėmė šį registravimo diską, o jis buvo daug vėliau nukentėjusiojo ar jo darbdavio pateiktas byloje kaip daiktinis įrodymas ir kad jame užfiksuotas avarijos laikas 6.15 val., t.y. 7 min. anksčiau, negu iš tikrųjų įvyko avarija. V. V. matydamas, kad iš vienos juostos sustojusios transporto priemonės persirikiuoja ir daro posūkį į kairę, ne tik, kad nebuvo apdairus ir rūpestingas vairuotojas, bet buvo pats nerūpestingas, kadangi laiku nesumažino vairuojamos transporto priemonės greičio. Pirmosios instancijos teismas neįvertino ir to fakto, jog kiti kelyje esantys automobiliai, kurie buvo žymiai arčiau nuteistojo automobilio, esant techniškai tvarkingiems automobiliams, ir laikantis toje vietovėje nustatyto greičio apribojimų, bei atsižvelgdami į kelio sąlygas, neįvažiuodami į sankryžą veikė apdairiai. Todėl darytina išvada, kad įtaką šiam eismo įvykiui turėjo ne nuteistojo sustojimo faktas sankryžoje, bet nukentėjusiojo neatsargumas, nerūpestingumas parenkant važiavimo greitį, techniškai netvarkingoms transporto priemonės padangos.

Taip pat visiškai negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išsakyta pozicija, jog, „kadangi kaltininkas praeityje ne kartą buvo baustas už kelių eismo taisyklių nesilaikymą, tai rodo, jog veika padaryta ne atsitiktinai“. Tai rodo, jog tiek ikiteisminis tyrimas, tiek pirmosios instancijos teismas bylos duomenis, aplinkybes vertino šališkai ir neobjektyviai, remdamasis vien nukentėjusiojo parodymais, neatsižvelgdamas į specialisto išvadas ir atmesdamas visus apelianto parodymus ir prašymus. Apelianto nuomone, iš dalies netinkamai įvertinta specialisto išvada, taip pažeidžiant įrodymų vertinimo reikalavimus, be to, jo veika nepagrįstai pripažinta nusikalstama veika pagal BK 281 str. 1 d., nors akivaizdu, jog jo veikoje nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties.

Be to, nuo pat pradžių buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, kadangi jau 2009 m. gegužes mėn. ikiteisminio tyrimo pirminėje stadijoje vienam iš eismo įvykio dalyvių, t.y. V. V., policijos pareigūnai išdavė pažymą, jog jis yra pripažintas nukentėjusiuoju šiame autoįvykyje, o draudime bendrovė UAB „B“ atlygino jam žalą. Taip pat, nesiekiant visapusiškai ištirti bylos aplinkybes buvo atmestas jo prašymas, nustatyti nukentėjusiojo automobilio greitį eismo įvykio momentu, pagal abiem automobiliams padarytus defektus. Be to, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog nesutampa nukentėjusiojo ir policijos pareigūno parodymai, atliekant blaivumo testą.

Nukentėjusysis V. V. atsikirtimu į nuteistojo A. L. apeliacinį skundą prašo pastarąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Mano, kad A. L. siekia išvengti atsakomybės, jo parodymai yra nenuoseklūs bei prieštaraujantys surinktiems įrodymams. V. V. teigimu, pirmosios instancijos teismas teisingai ištyrė byloje esančius įrodymus ir teisingai įvertino visą kelyje susidariusią situaciją. Nukentėjusysis teigia visiškai nesutinkantis su nepagrįstais A. L. teiginiais apie jo, V. V., chuliganišką vairavimą. Nurodo, kad jokių veiksmų, kurie sukeltų pavojų kitiems eismo dalyviams, jis neatliko – dėl jo persirikiavimo į pirmą eismo juostą kiti eismo dalyviai neturėjo keisti nei važiavimo greičio, nei krypties.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusysis prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai išspendė civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimą,

Apylinkės teismo nuosprendyje aptartais įrodymais–nukentėjusiojo V. V.,  liudytojų K. M., S. J.,  J. A. parodymais, specialisto išvada- pagrįstai ir motyvuotai konstatuota, kad A. L. sukdamas į kairę nedavė kelio priešinga kryptimi tiesiai važiavusiam automobiliui, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta V. V. sveikata. Nurodytų aukščiau liudytojų bei nukentėjusiojo parodymais visiškai paneigta apeliaciniame skunde apelianto nurodoma versija, kad apeliantas įvykio metu sankryžoje stovėjo dėl .praslydimo sistemos suveikimo, o ne darė pavojingą kitiems eismo dalyviams manevrą. Autotechniko specialisto išvadoje konstatuota, kad būtent apelianto padaryti kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo pagrindine priežastimi, dėl kurios įvyko eismo įvykis, o vairuotojo V. V. veiksmai techniniu požiūriu neturėjo priežastinio ryšio su šio eismo įvykio kilimu. Šių duomenų pagrindu apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad būtent apelianto padaryti kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo pagrindine priežastimi, dėl kurios įvyko eismo įvykis, tarp apelianto padarytos nusikalstamos veikos ir atsiradusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys, apelianto padaryta  veika buvo me tik būtina kilusių padarinių sąlyga, bet ir šių padarinių priežastis.

Nukentėjusiojo V. V. padarytus kelių eismo taisyklių pažeidimus apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje įvertino, tuo pagrindu sumažino priteistinos neturtinės žalos dydį. Apylinkės teismo sprendimas šioje dalyje taip pat teisėtas ir pagrįstas.

Duomenų, kad apylinkės teismas nagrinėdamas bylą buvo šališkas nėra. Apelianto teiginiai, kad teismas be pagrindo atmetė jo prašymus dėl įrodymų tyrimo, nepagrįsti, todėl atmetami - teismo posėdžio protokole nėra užfiksuota, kad apeliantas būtų reiškęs prašymus dėl įrodymų tyrimo papildymo ir  tokie prašymai teismo būtų buvę atmesti. Pastabų dėl posėdžio protokolo įstatymo nustatyta tvarka nėra pareikšta.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, keisti ar naikinti apylinkės teismo nuosprendį pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

N U T A R I A:

Nuteistojo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

 

 

Kolegijos pirmininkas                                                                         Ričardas Gilys

 

Teisėjai                                                                                                Tomas Zdanavičius

 

Nijolė Sušinskienė